Dievo, žmogaus ir pasaulio supratimas viduramžiais

Krikščioniškoji filosofija, viešpatavusi ištisą tūkstantmetį, viduramžiais Vakarų Europoje buvo vienintelė, nes, nugalėjusi pagoniškuosius tikėjimus, krikščionybė ir jos institutas - Bažnyčia - tampa vieninteliu dvasinio gyvenimo šaltiniu. Kitokios krypties filosofijos mokyklos buvo uždraustos. Svarbiausias bažnyčios uždavinys per visą šį laikotarpį buvo įtvirtinti ir palaikyti tikėjimą. Nors protas ir tikėjimas griežtai nesupriešinami, tačiau tikėjimas paskelbiamas aukščiau už žinojimą.
Viduramžiais formuojantis švietimo sistemai bažnyčia uždaro Platono Akademiją, stiprėjanti krikščionybė skverbiasi į žmonių širdis, iškyla klausimas, ar galima suderinti tikėjimą ir žinojimą? Šio laikmečio prieštaringumai negalėjo nepateikti filosofinių pažiūrų įvairovės.
Visa krikščioniškoji filosofija orientuojasi į Šventąjį Raštą. Retas viduramžių filosofas buvo pasaulietis, pagrinde – įvairių ordinų vienuoliai.
Viduramžių teologijoje Dievas pasitraukia iš šio pasaulio, jis atskiriamas nuo jo. Dievas ir pasaulis – dvi tikrovės, dvi realybės. Teologijos mokyklos veikiančios ir kaip filosofinių tyrinėjimų centrai, Dievą ir jo santykį su tikrove aiškina remdamosios Apreiškimo, Šventojo Rašto tiesomis. Tačiau aklo, neklausančio tikėjimo filosofų tarpe nebuvo.
Vakarų filosofai buvo mažiau veikiami graikų kultūros, todėl jie savarankiškiau kėlė ir sprendė įvairias filosofines problemas, tuo ženkliai pagilindami patristinę filosofiją ir nukreipdami ją kita, savita vaga. Čia ypač daug nuveikė Aurelijus Augustinas ( 354 – 420 m. ) – vienas iškiliausių ir ryškiausių krikščionių apologetų, padėjęs pamatus naujajai krikščioniškajai filosofijai.
Mūsų ir Dievo laikas skiriasi. Dievas iškyla viršum laiko - Jis nėra apribotas laiku ir pavaldus laikui. Vien todėl, kad laikas - tai nuolatinis kitimas, o Dievas nesikeičia: Tu aplenki praeitį, iškildamas virš jos visada esančios dabartyje amžinybės dėka, ir tuo pačiu viršydamas ateitį: ateitis dar bus, o kai ateis, taps praeitimi, o „tu visada liksi tas pats, ir galo nebus tavo metams". [1. XII. 16]. Šiuo teiginiu Augustinas atmeta laiko cikliškumo supratimą.
Realiai egzistuoja tik dabartis, bet ji yra akimirka, kurios neįmanoma išmatuoti. Jeigu kokį nors laiką galima pavadinti dabarties laiku, tai tik tokį, kurio negalima padalyti net į menkiausias daleles, tačiau ir šis taip...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!