Didžiosios Pasaulio religijos. Induizmas, Budizmas, Judaizmas, Islamas ir Krikščionybė

 Didžiosios Pasaulio religijos Induizmas, Budizmas, Judaizmas, Islamas ir Krikščionybė PASAULIO RELIGIJOS INDUIZMAS Induizmas kilęs iš persų kalbos žodžio hindu, kuris reiškia “Indijos”, “indiškas”. Ši religinė tradicija formavosi apie 5000 metų. Tačiau patys indai savo tikėjimą laiko amžinu mokymu ar įstatymu, sanatana dharma, tuo pabrėždami, kad jų išpažįstama religija yra apreikšta, “duota”. Šiuo metu turinti apie 650-800 mln. pasekėjų, iš kurių 96 % gyvena Indijos subkontinente. Tai trečia pagal tikinčiųjų skaičių religija pasaulyje (po krikščionybės ir islamo). Induistai sudaro religines mažumas kai kuriose Azijos šalyse (Šri Lankoje, Pakistane, Bangladeše, Singapūre, Indonezijoje), Rytų ir Pietų Afrikoje, Šiaurės Amerikoje, Vakarų Europoje (ypač Jungtinėje Karalystėje) Induizmas neturi nei įkūrėjo, nei pranašo, nei institucinės struktūros, išdėstytų pažiūrų sistemos. Pabrėžiamas veikiau gyvenimo, o ne mąstymo būdas. Buvęs Indijos prezidentas Radhakrišnanas yra pasakęs: “ Induizmas yra veikiau kultūra nei tikėjimas”. Visa Indijos gamta alsuote alsuoja gyvybe – medžiai, uolos ir kriokliai yra tapę šventais simboliais, virtę šventyklomis, kuriose maldininkas atranda gyvenimo prasmę. Jogams taip pat dvasinės galios šaltinis yra upės. Šventa upė – Gango upė. Tai nenutrūkstamas gyvybės šaltinis. Šimtai tūkstančių indų kasdien veržiasi prie Gango krantų atlikti ritualinio apsiplovimo ir siurbtelėti bent lašelio iš jo gyvybę teikiančios srovės. Kas dvylika metų apie 12 milijonų žmonių susirenka į maudynes per didžiąją Kumb Melos šventę Alahabade, kur susilieja Gango ir Džamnos upių vandenys. Varanasis – yra šventasis indų miestas, ten svajoja numirti kiekvienas indas. Induizmo simbolis - OM, arba AUM. Jis išreiškia dieviškąją realybę, kurios suvokti žmonės negali, Brahmaną. Induizmas apima daugybę religinių įsitikinimų: • Daugelis induistų vienaip ar kitaip tiki dievą, tačiau esama ir tokių, kurie netiki. • Kai kurie induistai įsitikinę, kad pagarba visoms gyvoms būtybėms reikalauja maitintis vegetariškai; kiti aukoja gyvulius šventykloje ir upės pakrantėje. • Kai kurie garbina Šyvą, kiti Višnų ar jo inkarnacijas, Krišną ar Ramą, kiti – šventyklų deives – tarsi į juos įsikūnija beformis, be pavidalo tik dvasia- dievas Brahmanas. • Vieni garbina vieną dievą, kiti – keletą, dar kiti – daugelį, o kiti nė vieno. • Neretai tiki vieną dievą ir kartu išpažįsta keletą - kaip jo apraiškas. • Induisto aukščiausiosios dievybės samprata gali būūti įasmeninta, gali būti visai beasmenė. Induizmo šventieji raštai – VEDOS. 1. Rigveda – “Išminties pažinimo giesmės”. Šie himnai laikomi žodiniu pavidalu to apreiškimo, kurį išminčiai rišiai gavę iš Brahmano – visos būties įkvėpėjo. 2. Upanišados – “Sėskis arčiau savo mokytojo”. Upanišados skelbia, jog Brahmanas yra visur, jis slypi visuose gyvuose kūriniuose. 3. Ramajana – pasakojama apie dievo Ramos gyvenimą ir nuotykius. Tikroji narystė – Šventojo raištelio užrišimas. Ši apeiga atliekama induistų berniukams tarp 7-12 metų. Ji pažymi, kad vaikas įžengė į suaugusio žmogaus gyvenimo tarpsnį. Apeigos metu berniukas ir šventikas sėdi abipus nedidelio laužo. Rečitatyvu giedamos maldos ir giesmės, ir tuomet berniukui užrišamas raištelis. Jis surišamas kilpa per dešinįjį petį ir paprastai būna raudonas, geltonas ar baltas. Dabar, kaip ir suaugęs, berniukas privalo: 1. Garbinti Dievą. 2. Gerbti šventuosius žmones ir šventąsias knygas. 3. Gerbti savo tėvus ir senus žmones. 4. Padėti neturtingiems. 5. Rūpintis gyvuliais ir visomis gyvomis būtybėmis. Induizmo šventykla – mandira (Garbinimo vieta). Ją puošia įvairių dievų statulomis. Prie šventyklos durų kabo varpelis. Kai induistas ateina į šventyklą, jis paskambina varpeliu, pranešdamas, jog atvyko melstis ar aukoti. Induistų maldos – pudžos. Kiekvienuose induisto namuose yra altorėlis, ten degina smilkalus, skaito šventą knygą, medituoja, kalba pudžą. Religinės šventės. Sausis – Sarasvati Pudža (garbinama deivė Sarasvati - išminties deivė). Kovas – HOLI pavasario šventė, skirta Krišnos garbei. Rugsėjis – Durgos pudža (garbinama deivė Durga, silpnųjų gynėja). Lapkritis – Divali (induistų Naujieji metai) 10 taisyklių laikosi, 5 nurodo, ko nevalia daryti, o 5 – kas privalu: Niekada… 1. Nenaikink ir neskriausk jokios gyvasties. 2. Nemeluok. 3. Nevok. 4. Nepavydėk. 5. Nebūk godus. Visada… 1. Žiūrėk savo švaros 2. Tenkinkis tuo, ką turi. 3. Būk nuoširdus ir kantrus. 4. Lavinkis. 5. Stenkis kreipti savo mintis į Brahmaną (arba Dievą) Gyvenimas po mirties. Induistai tiki reinkarnacija. Tai reiškia, jog po mirties žmogaus siela vėl atgimsta kitame kūne – taip ji pereina daugybę gyvenimų, kol nepriekaištingai nugyvens gyvenimą tobulai, po to sugrįšta pas Dievą. Mirusius degina. Dievų triada. BRAHMANAS (grynoji būtis, grynasis protas, grynasis džiaugsmas) BRAHMA (SARASVATI) VIŠNUS (LAKŠMI) ŠYVA (KALI / DURGA) (kūrėjas) (saugotojas) (griovėjas) Pagal vedas Dievas arba Brahmanas esantis kiekviename individe. Kiekvienas dievas turi keletą avatarų (persikūnijimų). Brahma turi keturis veidus simbolizuojančius keturias Vedas, keturis laikmečius ir keturias visuomenės kastas. Keturiose rankose Jis laiko: • Vienoje - skeptrą (simbolizuoja valdžią); • Antroje - vedas (simbolizuoja išmintį); • Trečioje – rožinį (simbolizuoja dvasingumą); • Ketvirtoje - ąsotį, (simbolizuoja gerovę); Beveik visi indai gerbia brahmanus, tiki įsikūnijimu sielų (karmos dėsnis) ir dievų. Induistai gerbia visus gyvūnus, labiausiai - karves. Šventas gyvūnas - gyvatė, augalas - lotosas. Jie Nevalgo mėsos (ypač jautienos ir veršienos), tuokiasi su savo kastos nariais. Skirtingai nei kitos didžiosios religijos Induizmas teikia mistinę ir teologinę prasmę fizinei meilei. Induizmo religija - fragmentuota, neretai apibūdinama kaip giminingų religijų kongregacija, neturinti nei bendros doktrinos, nei vieno, visų tikinčiųjų garbinamo dievo. Induizmas pasižymi panteono, kultų, sektų ir krypčių įvairovė, pranašo ar įkūrėjo bei bažnytinės organizacijos nebuvimas. Dėl tokio pliuralizmo induizmui būdinga pakantumas, sugebėjimas absorbuoti įvairius dievus, kultus, požiūrius. Induistų supratimu religinė tiesa yra transcendentinė, neišreiškiama žodžiais, todėl įvairios doktrinos vertinamos tik kaip skirtingi – ilgesni ar trumpesni – šios tiesos suvokimo keliai. Bendras induizmo pagrindas yra socialinė institucija - kastų sistema ir vedų, kaip šventųjų knygų, pripažinimas. Induizme svarbios samsaros (Samsaros sanskr.k. - keliavimas, reinkarnavimas, žemiškų atgimimų ratas) sąvoka naudojama skirtingose rytietiškose žinojimo tradicijose: džainizme, budizme, induizme, bet visur išlieka pagrindinis jos aspektas - reinkarnacija, kurios pobūdį nulemia karma) , majos (Graikų mitologijoje Maja - kalnų nimfa, viena iš septynių plejadžių, Atlanto ir Plejonės dukterų. Ji buvo vyriausia, gražiausia ir droviausia iš plejadžių. Majos vardas reškia „motina maitintoja“, jis rodo jos motiniškas funkcijas) doktrinos - tikima, kad be matomos realybės (majos) yra amžina egzistencija be kaitos. Pagrindinis induistų siekis yra išsivaduoti iš reinkarnacijų rato (samsaros) ir patekti į amžinąją būtį. DHARMA. Terminas dharma, kuriuo indai apibrėžia savo ir religijas, turi daug reikšmių: tikėjimas, etinė ir kosminė tvarka, pareiga, įstatymas. Atsižvelgiant į induizmui būdingą įvairovę, visiškai natūralu, kad vieninga dharma, kurią būtų galima palyginti su krikščionybės ar islamo dogmatika, neegzistuoja Tai liečia visus tikybos ir religinės praktikos aspektus – nuo pasaulio sukūrimo iki skirtingų socialinių grupių pareigų ir gyvenimo būdo. KARMA. mitologijoje ir etinėse indų religijose reiškia veiksmus, iš dalies, religinius, kurie sukelia po jų sekantį atlygį. Dažniausias aiškinimas — visuma visų gerų ir blogų darbų, atliktų asmens ankstesniuose gyvenimuose, kuri apsprendžia likimą būsimuosiuose gyvenimuose. Manoma, kad karma registruoja visus veiksmus ir, priklausant nuo veiksmo tipo, padeda arba nepadeda tolimesnei eigai siekiant sustabdyti pakartotinius užgimimus. Šis mokymas jau nuo seno išėjo už tradicinio induizmo ribų ir užėmė svarbią vietą budizme ir džainizme, tik atsiradus šioms sistemoms. MOKŠA – kiekvieno induisto siekinys. Šis žodis reiškia išsivadavimą, išsilaisvinimą, atsikratyti tai, kas nepageidaujama, pavyzdžiui, nusikratyti gimimų rato ir prisirišimo prie materialaus pasaulio. P.S. Vedose atskiriama Pasaulio siela (Paruša) ir substancija, medžiaga ( Prakritis). Pasaulio siela suvokiama kaip kosminė auka, kurios dėka atsiranda gyvybė ir tvarka, o Pasaulio sielos atskiros dalys suprantamos kaip visuomenės tvarkos pagrindas, todėl atsirado kastos. Kastos: 1. Brahmanai (brahninai) – šventikų kasta – Burna 2. Radžanijai (kšatrijai) – valdovai – Rankos 3. Vaišijai – žemvaldžiai, pirkliai, bankininkai – Šlaunys 4. Šudrai – tarnai - Pėdos BUDIZMAS Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi šiaurės Indijoje I tūkstantmečio pr. M. e. Viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Religijos įkūrėjas Sidharta Gautama, vėliau išgarsėjęs kaip Buda. Jis gimė apie 560 m.pr. Kr. Prie Indijos ir Nepalo sienos. Buda reiškia praregėjęs, nušvitusysis. Sidharta Gautama ilgus metus gyveno asketiškai, badaudamas vos nenumirė, tačiau nušvitimo sulaukė, kai atsisakė tokio griežtų kraštutinumų kupino gyvenimo. Atsisakęs ankstesnio savo gyvenimo jis atsidėjo meditacijai, siekdamas šventumo. Pasinėręs į kontempliaciją po figos medžiu, vėliau pavadintu “Nušvitimo medžiu”, Sidharta pagaliau pasiekė aukščiausiąjį pažinimą ir tapo Buda. Medituodamas jis tarsi perėjo tris laiptelius, kurie atvedė į nušvitimą: 1. Pirmąją meditacijos naktį pro jį praplaukė visi ankstesnieji jo gyvenimai. 2. Antrąją naktį – jis regėjo gimimo, mirties ir reinkarnacijos (naujo gimimo) ciklą bei permanė dėsnius, kurie šį ciklą valdo. 3. Trečiąją naktį jam atsiskleidė keturios tauriosios tiesos: jis suvokė, kad egzistuoja kančia, jis įžvelgė kančios priežastį, jis suprato, kad iš kančios įmanoma išsivaduoti, ir įžvelgė išsivadavimo kelią. Budos mokymas propaguoja žmogaus tobulėjimą ir moko, kad žmogus pats kuria savo likimą. Budistinis mąstymas nepripažįsta vieno asmens garbinimo – žmogaus ar dievo. Budizmo esmė – tikėjimas, kad atbusti, arba nušvisti, gali bet kuris žmogus, kuris vis besikartojančių įsikūnijimų (Samsara) tėkmėje vadovausis Budos pavyzdžiu bei mokymu ir remsis savo asmeninėmis pastangomis. Budistų tikslas – atbusti pačiam ir padėti išsigelbėti iš skausmingų atgimimų visoms kitoms būtybėms; galutinis atbudimo (nušvitimo) tikslas – nirvana. Buda, atsakydamas į tuo metu vos ne pagrindinį klausimą Indijos pasaulėžiūrų sistemoje apie tai, kaip esybės įsisuka į būties ratą ir ar yra galimybių iš jo ištrūkti, paskelbė Keturias tauriąsias tiesas, jo mokymo pagrindą ir šerdį, kurias jis įsisąmonino atbudimo metu. Gyvenimas, pasak Budos įžvalgos, yra laikinas (skr. Anitya), neturi savasties (skr. Anātman) ir yra sklidinas kančios. Žmogus priėmęs domėn šiuos tris būties požymius įžengia į budistinį kelią. Būtyje vyrauja kentėjimas, nes jį sąlygoja laikinumo gimdomi troškimai ir neišmanymas. Pašalinus šituos veiksnius galima išsilaisvinti iš samsaros. Būtybių įsisukimas į būties ratą budizme aiškinamas dvylikanare Sąlygotosios kilmės grandine, o ištrūkimas iš šio rato prilygsta įžengimui į nirvaną. Juk ištrūkti galima vien asmeninėmis pastangomis, žengiant Tauriuoju aštuonialypiu keliu, kuris iš tikrųjų yra ėjimas dvylikanare Sąlygotosios kilmės grandine atgal. Visą būtį ir gyvenimo tąsą, visą gyvenimo atsiradimą ir pasibaigimą budizme aiškina dvylikos pakopų sąlygotosios kilmės formulė, kurioje kiekviena grandis yra viena kitos sąlygota ir kartu viena kitą sąlygojanti (Buda tai patyrė nušvisdamas): 1. Neišmanymas sąlygoja valingus veiksmus arba karminius darinius. 2. Valingi veiksmai sąlygoja sąmoningumą. 3. Sąmoningumas sąlygoja proto ir fizinius reiškinius. 4. Proto ir fiziniai reiškiniai sąlygoja šešis gebėjimus (t.y. penkis fizinius jutimo organus ir protą). 5. Šeši gebėjimai sąlygoja (jutiminį ir mintinį) sąlytį. 6. (Jutiminis ir mintinis) sąlytis sąlygoja jutimus. 7. Jutimai sąlygoja norą (troškimą). 8. Noras (troškimas) sąlygoja įsikibimą (prisirišimą). 9. Įsikibimas sąlygoja tapsmą. 10. Tapsmas sąlygoja gimimą. 11. . Gimimas sąlygoja ... irimą, mirimą, sielvartavimą, skausmą ir t.t., ir neišmanymą. 12. Taip ratas užsidaro. Budizmo mokymo pagrindų raštai yra surinkti į Tripitaką arba Pali kanonas (trys krepšiai). Tripitaką sudaro trys dalys: 1. Vinaya Pitaka – etikos kodeksas, skirtas vienuoliams. 2. Sutra Pitaka – Budos pamokymai. 3. Abhidharma Pitaka – saudaryta iš 7 raštų knygų ir nėra vieninga.. Budizmo simbolis – aštuonių stipinų ratas. Šis ratas žymi taurųjį aštuongubą kelią. Budos mokymas. 1. Karma. Karmos dėsnis pasireiškia tiek moraline, tiek fizine žmogiškojo gyvenimo dimensija. Geri ir pikti žmogaus darbai sukausto jį karmos grandinėmis ir pririša prie “atgimimo ciklų”. 2. Reinkarnacija. Visos žmogiškosios būtybės gerų ar piktų savo poelgių pasekmes patiria per reinkarnaciją, arba naują gimimą. Jų poelgiai, kalbėjimas ir mintys ankstesniuose gyvenimuose nulemia naujo įsikūnijimo aplinkybes. 3. Išsivadavimas iš karmos. Žmogus teisingai suvokdamas, kad jis įkalintas karmos rate, gali pranokti žmogišką situaciją, tačiau tai nereiškia jog žmogus panaikina karmą, bet jis išsilaisvina iš vidinių karmos gniaužtų, pakeisdamas savo gyvenimo realybę. Tuomet prasiseda naujas etapas, kada galima įgyti taip vadinamą “teigiamą karmą.” 4. Taurusis aštuongubas kelias: 1. Tobulos pažiūros (teisingas Keturių tauriųjų tiesų ir būties nesavastingumo (terminas, apibūdinantis kiekvieną būtybę, kaip neturinčią savasties – nemirtingo, vientiso ir nepriklausomo pagrindo, kuris būtų nekintantis ir amžinas).supratimas; 2. Tobulas nusiteikimas (arba teisingas ketinimas, teisingas ryžtas); 3. Tobulas kalbėjimas (susilaikymas nuo melo, šmeižto, apkalbų); 4. Tobulas elgesys (susilaikymas nuo netinkamo elgesio); 5. Tobulas pragyvenimo šaltinis (susilaikymas nuo darbų, kurie kenkia kitoms gyvoms būtybėms); 6. Tobulos pastangos (priešinimasis viskam, kas kuria nesveiką karmą, ir puoselėjimas to, kas kuria sveiką karmą); 7. Tobulas budrumas (nuolatinis kūno, jausmų, mąstymo ir minčių objektų budrumas); 8. Tobulas susitelkimas (sąmonės nedrumsčia jokie veiksniai). Taurųjį aštuongubą kelią galima suskirstyti į tris dalis: • Išmintis – 1, 2 gijos; • Dora – 3, 4, 5 gijos; • Susikaupimas – 6, 7, 8 gijos. 5. Keturios tauriosios tiesos: 1. Universali žmogiškoji patirtis – dvasinė, emocinė, fizinė kančia būna nulemta praėjusio gyvenimo karmos. (Tiesa apie kančią) 2. Suvokimas, kad kančios priežastis yra blogų dalykų troškimas, godus jų vaikymasis. Svarbiausia žmogaus problema, kad iškreipiama tikrų vertybių samprata. (Kančios atsiradimas) 3. Iš kančios įmanoma išsivaduoti. (Kančios įveikimas) 4. Nurodo, kaip išsivaduoti iš karmos. (Išsivadavimas iš kančios) Tai aštuongubas taurusis kelias. 6.Nirvana. Nirvana – tai gyvenimo tikslas. Tai transformuota žmogaus sąmonės būsena, tai nepriklausoma realybė. Tai visiškai priešinga materialiam pasauliui; tai amžinybės karalija. Tai šalis, kur nėra nei žemės, nei vandens, nei ugnies, nei oro. Tai nėra tuštuma. Ši šalis be pagrindo, be tęsinio, be pabaigos. Tai visiškas kančios nebuvimas. 7.Dharma. Tai kelias, kuriuo einama į nirvaną. Jis suteikia žmogui vidinę stiprybę, o jo gyvenimui – naują kokybę. Budizmas jungia daug srovių. Pačioje savo istorijos pradžioje budizmas suskilo į dvi dalis: teravados budizmas – griežtas, nepakantus senųjų mokymas ir mahajanos budizmas – liberalesnis, atviresnis naujoms idėjoms. Atsirado daugybė atšakų. TERAVADA (griežta “protėvių doktrina”) GAUTAMA BUDA MAHAJANA (jungia daug skirtingų tikėjimų) Japonų sektos Čan / Dzen Vadžrajana, Lamanizmas, Tibeto budizmas Šintoizmas Kinų meditacijos praktika Tantrizmas, okultizmas, Tibeto bon Kaip tapti budistu? Budistai sako, jog negalima tapti budistu, kol nesi tiek suaugęs, kad suprastum, ką reiškia juo būti. Maldos namai. Indijoje budistų šventykla vadinama Stupa, Tailande – Vatu, Japonijoje – pagoda. Visose yra Budos statulos, nuolat smilkoma maldos namai, taip pagerbdami Budą, atneša gėlių. Malda Dievui. Budistai netiki, kad yra Dievas, o tiki dieviška realybe, kuri nėra sukurta, neturi nei laiko, nei formos. Kadangi netiki įasmenintu Dievu, jam ir nekalba maldų. Religinės šventės: Kovas . Vandens šventė – metas, kai gali viską pradėti iš naujo. Gegužė ir Birželio pradžia. Vesaka – prisimenamas Budos gimimas, nušvitimas ir mirtis. Lapkritis. Plaukiančios žvakės šventė - uždegtos žvakės paleidžiamos upe – nežinojimo upė nuneš į tiesos šalį. Laikosi penkių priesakų (duoda penkis įžadus): 1. Nežudyti ir nekenkti nė vienai gyvai būtybei. 2. Neimti nieko, kas tau nėra duota. 3. Nepataikauti savo kūnui. 4. Nemeluoti, nekalbėti užgauliai ar įžeidžiančiai. 5. Negerti alkoholio, nevartoti narkotikų. Budistai vienuoliai duoda dar 5 įžadus: 1. Nepersivalgyti ir nevalgyti po vidurdienio. 2. Nedainuoti, nešokti, nevaidinti pačiam ir nežiūrėti, kaip tą daro kiti. 3. Nesikvėpinti, nesipuošti. 4. Nemiegoti minkštoje lovoje. 5. Nepriimti aukso nei sidabro, neimti jų net į rankas. Budistų malda: Te visi, kur jie bebūtų, Kenčiantys kūnu ir protu, Pasiekia laimės ir džiaugsmo vandenyną. Te aklieji atpažįsta formas, o kurtieji išgirsta. Te nuogas suranda drabužį, o alkanas maisto. Te nusivylęs atgauna viltį, pastovią laimę ir gerovę. Te silpnas atranda jėgų, Te susidraugauja žmonės. Budistų bendruomenė – sangha, ją sudaro vienuoliai, vienuolės ir pasauliečiai. P.S.: Budizmą greičiau galima vadinti ne religija, o filosofija. JUDAIZMAS Judaizmas – seniausioji iš trijų didžiųjų pasaulio monoteistinių religijų, krikščionybės ir islamo pramotė. Judaizmo pradininkas Mozė gimė Egipte, tuo metu, kai Egipto faraonas įsakymu buvo žudomi egiptiečių vergų izraelitų vaikai. Mozės motina tris mėnesius kaip įmanydama slėpė savo vaiką. Kai nebebuvo įmanoma, ji nunešė pintinėje paguldytą sūnų į Nilo upės nendres ir paliko. Mozę surado faraono duktė, jį įsisūnijo ir išauklėjo kaip egiptietį. Jau būdamas jaunuolis Mozė, kartą pasipiktinęs žiauriu elgesiu su izraelitais, užmušė prižiūrėtoją egiptietį. Kai apie tai sužinojo faraonas, Mozei teko bėgti iš Egipto. Jis pabėgo į Medianą, kur piemenavo ir vedė jį priglaudusio žmogaus, Jetro, dukterį. Praėjus 40 metų, išvydo dykumoje krūmą, kuris liepsnojo, bet nesudegė, ir išgirdo Dievą kalbant iš krūmo. Dievas jam liepė grįžti į Egiptą ir prašyti faraono, kad paleistų iš nelaisvės jo tautą. Faraonas nesutiko, tuomet egiptiečius ištiko dešimt nelaimių, varlių antplūdis, tamsa, kruša, galiausiai vyriškos lyties pirmgimių išžudymas. Po Dievo siųstų nelaimių faraonas nebedraudė Mozei išsivesti izraelitų iš Egipto (1250 pr. m. e.). Jie keliavo, vedami Dievo angelo debesies stulpo dieną ir ugnies stulpo naktį. Bet netrukus faraonas apsigalvojo, ir egiptiečiai ėmė vytis izraelitus. Raudonosios jūros vandenys stebuklingai persiskyrė, ir bėgliai sėkmingai pasiekė kitą krantą, o faraono kariuomenė prigėrė. Dievas davė izraelitams gerti vandens iš uolos, ir kiekvieną rytą būdavo patiekiama duonos manos pavidalu. Po trijų mėnesių izraelitai pasiekė Sinajaus kalną. Čia Mozei Dievas davė Dešimt įsakymų, kurie buvo surašyti ant akmeninių plokščių, ir nurodė, kaip pastatyti maldos namus, (tabernakulį - palapinę, kurioje galėtų būti garbinamas Dievas). Judėjo gyvenimo ciklas Gimus judėjui, jo gyvenimo ciklas prasideda Brit milah – apyvarpės apipjaustymu, taip jis tampa tikru Izraelio vaiku. Vėliau, sulaukęs 13 metų, praeina bar micva iniciacijos ritualą. Toliau ateina eilė Šidduch, kai judėjas suranda tinkamą judėjų moterį. Vedybos vyksta remiantis ketubah vedybų susitarimu, nes be vedybų judėjo gyvenimas prarastų prasmė ir džiaugsmą. Moteris tampa Nidah prasidėjus mensturacijomis, tada seksas judėjui draudžiamas, o žmonai apsišvarinus Mikvah – vėl leidžiamas. Gimus pirmagimiui vaikui, ateina Zeved habat – judėjų vaiko vardo parinkimas. Po vaiko vardo parinkimo pagal Pidyon HaBen tradiciją pirmagimis parodomas sinagogos rabinui, kad šis jį pašventintu. Kai užauginęs vaikus ir pasenęs judėjas miršta, vaikai aprauda savo tėvą (Aveilut). Mirus tėvui, judėjai vaikai pratęsia tėvų tradicijas, taip jau virš 3500 metų. • Jėzus Kristus. Paprastai žydai atmeta Jėzų Kristų kaip pažadėtąjį Senojo Testamento Mesiją ir Išgelbėtoją. Dauguma žydų šiandien vis dar ieško asmeninio arba tautinio Mesijo, kad šis išpildytų ST pranašystę, išvaduotų Izraelį iš priespaudos, atneštų taiką bei klestėjimą ir teistų visus žmones. Žydai nepajėgė suderinti ST Mesijo, kaip valdančiojo Karaliaus, paveikslo (Ps 2) su kenčiančio tarno (Iz 53), kuris atneštų taiką ir klestėjimą, išspręstų visų žmonių nuodėmės problemą bei teistų visą žmoniją, paveikslu. Visais amžiais žydai turėjo daug apsišaukėlių ir netikrų mesijų. Daugeliui žydų Jėzus Kristus buvo arba klaidingas pranašas, arba suklaidintas, bet doras mokytojas. • Išgelbėjimas Išgelbėjimas žydams siejasi ne tiek su atpirkimu ir nuodėmių atleidimu, kiek su tautos išlaisvinimu ir išvadavimu iš fizinės, politinės ir socialinės priespaudos. "Išgelbėjimas" beveik prilyginamas buvimui žydu - Dievo sandoros tautos nariu. Ir būti žydu reiškia būti "Dievo karalystėje". Gimimas žydu ir įstatymo laikymasis reiškia išgelbėjimą. Aukos ir darbai suteiks laikiną atlyginimą už nuodėmes, bet tik Dievo malonė galiausiai leis žydams išvengti griežto Dievo teismo. Be NT judaizmui stinga svarbiausio išgelbėjimo elemento - pasiaukojančio, prisiimančio bausmę atpirkimo, visiškai pakankamos, vienkartinės Kristaus mirties ant kryžiaus! Svarbiausios praktikos Bendrai paėmus, judaizmas vis dar apima • daugelio religinių švenčių, festivalių ir šventų dienų laikymąsi • Daugelis jų skirtos paminėti žydų tradicijai, Izraelio istorijai ir Dievo santykiams su Savo sandoros tauta praeityje • įstatymų, mitybos nuostatų ir ritualinių tradicijų laikymąsi • tvirtus šeimos ryšius ir vertybes • išskirtinį etninį identitetą • Toros dalių mokymąsi ir citavimą • žodinio įstatymo ir tradicijos laikymąsi (Mišna) Judaizmo esmę sudaro gilus tikėjimas, jog yra tik vienas vienintelis Dievas, viso pasaulio kūrėjas ir valdovas. Jis transcendentiškas ir amžinas. Jis viską mato ir viską žino. Dievas pasirinko žydų tautą tuomet, kai Abraomui pasirodė ir tarė: “Išeik iš savo žemės…, ir eik į žemę, kurią aš tau parodysiu. Aš padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu… ir visos žemės giminės bus tavyje palaimintos.” Judėjai remiasi tik S. Testamentu. N. Testamentą atmeta, nes Jėzaus nepriima kaip Dievo Sūnaus. Judėjai dar vis laukia ateisiančio Mesijo į žemę. Dievą vadina JHWE – Jahve – “Aš esu, kurs esu”. Dievas apreiškė savo vardą per MOZĘ. Simbolis : Šešiakampė žvaigždė (Dovydo žvaigždė) arba aštunšakė žvakidė – menora. Tikėjimo pradininkai: Abraomas ir Mozė. Šventraščiai: Tora (Pentateuchas, Penkiaknygė): Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo knygos. Įstatymo interpretacijos – Mišna, sudaro Talmudą. Šventykla – sinagogos( gr.k. – “susitikimo vieta”). Šventikai – rabinai. Švenčiama Šabo diena (šešta diena savaitės), kuri prasideda penktadienio vakarą ir baigiasi kitos dienos saulėlydžiu. Religinės šventės: Kovas. PURIMAS – džiaugsminga šventė, primenanti, kaip karalienė Estera išgelbėjo žydų tautą nuo skerdynių. Balandis. PASCHA – minimas žydų išsivadavimas iš Egipto vergijos. Birželis. ŠAVUOTAS – primenamas Įstatymo suteikimas Mozei. Rugsėjis. ROŠ HAŠANA – žydų Naujieji metai. Spalis. JOM KIPURAS – permaldavimo diena. Meldžiama atleidimo už nuodėmes. Gruodis. HANUKA – šviesų šventė, kai uždegama aštuonšakė menora. Minimas judaizmo išlikimas. Šventasis miestas – Jeruzalė. Jeruzalė - tai ta žemė, į kurią žydų tautą atvedė Dievas. Pats svarbiausias įstatymas – 10 Dievo įsakymų. Žydai nešioja ant galvos jarmulkas. Judėjai tiki: 1. Vienu Dievu Jahve. 2. Mesijo atėjimu. 3. Dvasios nemirtingumu. 4. Pomirtinės karalystės egzistavimu. Judaizmo moralė: 1. Žmogus turi ruoštis mirčiai ir gerai gyventi. 2. Gyvenimo taisyklės – Dekalogas. 3. Turėk vieną Dievą. 4. Švęsk Šabo dieną, nes 6 dienas Dievas kūrė pasaulį, o septintą ilsėjosi. 5. Tora, Talmudas. 6. Mirties priežastis – nuodėmingumas. 7. Tuokiamasi nebūtinai iš meilės. 8. Atsisakyti santuokos – nuodėmė. 9. Moteris yra vyro valioje. Košer mityba. Viena svarbiausių žydų religinio gyvenimo ypatybių – tinkamo maisto įstatymai, vadinami kašrutu (iš hebrajų כָּשֵׁר kašer – tinkamas). Šitie įstatymai remiasi Toroje, Kunigų knygoje 11:1 ir Pakartoto Įstatymo knygoje išdėstytais Mozės įstatymais apie švarius ir nešvarius gyvulius, o taip pat apie maisto paruošimo būdus (draudžiama maišyti pienišką ir mėsišką valgius, vartoti majonezą, grietinę su mėsa, vartoti kiaulieną ir kai kurias kitas mėsos rūšis, gerti ne pagal ritualinius nurodymus paruoštą vyną ir kt.) Judaizmo kryptys. Per tūkstančius metų atsirado daug judaizmo judėjimų, savaip aiškinančių žydų tradicijas ir Toros įstatymus, bet, nežiūrint į tai, išlaikiusių bendrąją judaizmo koncepciją. Tačiau konservatyvus žydas niekada neis į ortodoksinę arba reformuotą sinagogą dalyvauti jų apeigose. Šiuo metu yra tokios pagrindinės judaizmo kryptys: • Haredi judaizmas - ortodoksinio judaizmo judėjimas; • Hasidinis judaizmas - ortodoksinio judaizmo judėjimas; • Ortodoksinis judaizmas - ortodoksinio judaizmo judėjimas; • Kabala - mistinio judaizmo judėjimas; • Karaitų judaizmas - konservatyvaus judaizmo judėjimas; • Konservatyvusis judaizmas - konservatyvaus judaizmo judėjimas; • Rabinistinis judaizmas - konservatyvaus judaizmo judėjimas; • Rekonstruotas judaizmas - reformuoto judaizmo judėjimas; • Progresyvusis judaizmas - reformuoto judaizmo judėjimas ISLAMAS Tai monoteistinė religija. Islamas pradėtas skelbti Mekoje apie 610 metus. Religijos įsteigėjas pranašas Mahometas. Jis paskelbė, kad jam apsireiškęs Dievas, kuris jam bylojęs ir įsakęs tai perduoti Mekos gyventojams. Šios religijos išpažinėjai daugiausia musulmoniškasis pasaulis, tačiau ryškus plitimas pastebimas ir Europoje. Žodis “musulmonas” reiškia – “tasai, kuris gyvena pagal Dievo valią”. Islamas yra viena iš pagrindinių pasaulio religijų. Žodis “Islamas” reiškia “paklusnumą” arba “nuolankumą” Allaho valiai, kuris yra vienintelis Dievas. Musulmonai – tai ir yra tie pasišventę žmonės. Pagrindinis Islamo tikėjimas: nėra kitų dievų tik Allahą Dievas vienas ir Muhamedas yra jo pranašas. 610 metais vieną naktį Muhamedui apsireiškė angelas Gabrielius. Ta žinia, kuria Muhamedas gavo iš Dievo per šį angelą, buvo ta, kad yra tik vienas Dievas, o ne daug, kaip arabai iki tol tikėjo. Šis Dievas yra pasaulio kūrėjas ir vieną dieną jis teis žmoniją. Tai buvo nauja žinia: Judaizmas ir Krikščionybė tuo metu buvo plačiai paplitusios ir teigė vieno Dievo idėją. Muhamedas savo užduotį suprato ne kaip naujos religijos kūrimą, bet kaip tęsinį jau esančių religijų. Jis buvo paskutinis iš pranašų po Adomo, Abraomo, Mozės, Jėzaus (Jėzų islamo išpažinėjai laiko, kaip vieną iš pranašų), kuris skelbė vieno Dievo buvimą. Jis tapo nauja imperija ir nauja civilizacija. Nurodymai, kuriuos gavo Muhamedas, yra surašyti Korane, kuris nurodo, kaip tikėti ir kaip gyventi. Dėl tos priežasties, kad musulmonai tikėjo tai, ką darė ar sakė Muhamedas, buvo įkvėpta Dievo, daugelis jo kalbų buvo užrašyta ar surinkta. Iš pradžių jie plito iš lūpų į lūpas, vėliau buvo užrašyti kaip pagalbinis priedas prie Korano. Dievas - Alachas (pagal arabišką žodį „al lach“, kuris ir reiškia „dievas“). Šventraštis – KORANAS. Tai švenčiausioji musulmonų knyga. Ji laikoma tobuliausiu Dievo apreiškimu. Koranas parašytas arabų kalba per amžius egzistavo danguje, o paskui dalimis angelo Gabrieliaus buvo apreikštas Mahometui. Koraną sudaro įžanga ir 114 surų (skyrių). Mahometas iš pradžių pripažįsta judėjų ir krikščionių šventraščius kaip Dievo apreikštus, tačiau vėliau jo požiūris pasikeičia. Koranas musulmonams apibrėžia šešis tikėjimus: • tikėjimą Alachu (dievu); • tikėjimą Angelais; • tikėjimą pranašais; • tikėjimą knygomis (siųstomis Alacho); • tikėjimą Teismo Diena (Qiyamah); • tikėjimą al Kadru (al-Qadr), gėriu ir blogiu. Simbolis – mėnulis ir žvaigždė. Žmonėms, gyvenantiems dykumoje, kur taip karšta, jog keliauti dažniausiai įmanoma tik naktimis, kai atvėsta, žvaigždės parodo kryptį, o kelią apšviečia mėnulis. Taip ir islamas visiems parodo tikrąjį kelią. Maldos namai – mečetės. Mečetės tarnautojas – muedzinas. Kiekvienoje mečetėje yra vieta, kur galima prieš maldas apsiplauti. Prieš įžengdami į mečetę nusiauna batus. Kai meldžiasi būtinai turi atsisukti į Mekos pusę. Meka yra šventas miestas. Šventasis islamo įstatymas vadinamas ŠARIATU. Šariato pagrindas – tai dieviškasis apreiškimas, ateinąs iš keturių šaltinių: • Korano. • Sunų – Pranašo praktikos, atskleistos per nesuskaičiuojamas tradicijas, pasakojančias, ką pranašas daręs, ką kalbėjęs. • Idžmos – musulmonų bendruomenės ar jos išminčių mokslininkų bendro sutarimo. • Kijų – analogiškų dedukcijų, išvestų iš pirmų trijų šaltinių. Doktrina, 5 tikėjimo ramsčiai: Jie yra privalomi visiems musulmonams, nors SUNITŲ ir ŠIITŲ sektose jie tuputėlį skiriasi. Islamo principai (“pilioriai”) vaidina didelį vaidmenį intelektualiniame ir socialiniame Islamo gyvenime. Šie principai yra: 1. Šahada (liudijimas). Tai išpažinimas vieno vienintelio Dievo Alacho, o Mahometas yra jo pranašas. 2. Salat (malda) – liturginė maldos forma. Melstis privalo 5 kartus per dieną atsisukę į Meką: auštant, iškart po vidurdienio, įpusėjus popietei, po saulės nusileidimo, jau sutemus. 3. Zakat (išmalda) – auka savo bendruomenei, pasidalinti su stokojančiu, vargšu. Išmalda turi sudaryti bent 2,5% pajamų. 4. Saum arba Siyam (Pasninkavimas). Ramadanas – šventojo pasninko mėnuo. 5. Hadž (piligrimystė) – piligrimo kelionė į Meką, bent kartą per gyvenimą. ŠAHADA (Liudijimas):- Šahada yra: arabiškai “La ilah ha il al-lah, muham-madar rasul – ul-laH”. Vertimas: “Nėra kitų dievų išskyrus Allahą ir Muhamedas yra jo pranašas”. Islamas – viena iš trijų monoteistinių religijų, kilusių iš Rytų, kartu su Judaizmu ir krikščionybe ji pabrėžia Dievo vienatiškumą ir unikalumą. Žodis “Allahas” reiškia “Dievas”. Antroji Šahados frazė teikia, kad Muhamedas yra Dievo pasiuntinys žmonijai. Didele dalimi priimdami Judėją – krikščioniškąją Biblijos tradiciją, musulmonai tiki, kad Dievas siuntė pranašus ir kitoms tautoms su ta pačia žinia, kurią Muhamedas skelbė arabams. Muhamedas savo misija atnešė paskutinę žinią dieviškosios tiesos, štai kodėl jis yra laikomas paskutiniuoju pranašu. SALAT (malda):- Kasdieninė malda yra žmonių ir Dievo bendravimo priemonė. Penkios maldos per dieną yra privalomos visiems musulmonams ir prieš pradedant melstis reikia tapti švariu (t.y. nusiplauti tam tikras kūno vietas). Maldos yra šios: Fadžar (anksti rytą prieš saulei tekant), Zohar (vidurdienį), Asar (vėlią popietę), Maghrib (po saulėlydžio) ir Iša (vakare). Melstis reikia atsisukus į Mekos pusę. Taipogi yra privaloma kongregacinė penktadienio popietės malda, kuri turi būti atliekama mečetėje. Ten vyksta pamokslas, o maldininkai sėdi eilėmis. ZAKAT (išmalda):- Zakat’as yra pinigų dalijimas beturčiams. Kiekvienam musulmonui privaloma atiduoti 2,5 % savo metinių pajamų vargstantiems. Tai yra daroma prieš prasidedant MUHARRAM mėnesiui, kuris yra pats pirmasis naujųjų metų mėnuo. Dalinti Zakat’ą yra laikoma viena iš Dievo garbinimo formų, nes manoma, kad tokiu būdu yra išreiškiama padėka Dievui už tai, kad jis suteikė materialinę gerovę. SAUM arba SIYAM (Pasninkavimas):- Dar vienas padėkos Dievui būdas yra pasninkavimas. Tai yra privaloma visiems musulmonams devintą islamo kalendoriaus mėnesį – Ramadaną. Šio mėnesio metu musulmonai atsisako maisto ir gėrimo šviesos metu, išskyrus tuos, kurie yra blogos sveikatos, nėščios moterys, ir tie, kurie keliauja. Jie turi pasninkauti vėliau. Pasninkavimas metas yra nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Baigti pasninkauti yra džiaugsmingas momentas. SAUM per visą Ramadano mėnesį reikalauja daug fizinių pastangų, bet atlygina dvasiškai. HADŽ (Piligrimystė):- Piligrimystė prasideda Ramadano pabaigoje, ir tęsiasi iki dvylikto mėnesio DHU al - HIDŽĄ vidurio. Būtent šis penktasis principas reikalauja, kad tie musulmonai, kurie įstengia tai padaryti fiziškai ir finansiškai, nukeliautų į Meką bent kartą per savo gyvenimą. Mekoje maldos yra sakomos Kaabos šventykloje, taipogi aplinkiniuose rajonuose. Šią piligrimystę ir Kaabos pastatymą musulmonai sieja su pranašu Abraomu. Per metus apytiksliai apie du milijonai musulmonų atlieka šią piligrimystę. PAGRINDINĖS TIKĖJIMO DOGMOS:- Islamas moko, kad yra tik vienas Dievas Allaha, pasaulio ir visatos kūrėjas. Allaha yra gailestingas ir teisingas. Dėl savo užuojautos jis šaukia žmones tikėti į jį ir jį garbinti. Dėl savo teisingumo jis bus tas, kuris teis žmones Paskutiniąją Teismo Dieną pagal kiekvieno mūsų darbus. Teismo Dieną visi mirusieji prisikels ir bus jiems atlyginti dangumi arba pragaru – pagal jų nuopelnus. Žmonija yra aukščiausia Dievo kūrybos forma, tačiau vis tiek ji yra silpna, nes nepaklūsta Dievo valiai ir praranda kelią, vedantį link Jo. Žmonijos silpnybė yra išdidumas: ji nesupranta savo ribotumo ir dėl to elgiasi savanaudiškai. Būtent, kad sustiprintų šią žmonijos silpnybę, Viešpats atsiuntė pranašus tam, kad išreikštų ir skelbtų jo valią. Šie pranašai, mirtingieji, buvo pasirinkti Dievo, kuriems Dievas kalbėjo angelo pavidalu apreiškimo metu. Žmonijos nelaimei, daugelis pranašų buvo ignoruojami. Žmonės, sugundyti Velnio (Šėtono), vis netikėjo į Allahą. Tačiau nepaisant to, Dievas visada pasiruošęs atleisti žmogui ir gražinti jį į pradinę būseną, kurioje jis pradėjo savo gyvenimą, t.y. be nuodėmės. Musulmonų bendruomenė yra bendruomenė tikinčiųjų, kurie vieni kitus laiko broliais tuo tikslu, kad galėtų džiaugtis gėriu ir naikinti blogį. Už bendruomenės ribų musulmonai turi įsteigti socialinę ir ekonominę lygybę. Taipogi jiems reikia nešti savo tikėjimo žinią pasauliui bei supažindinti kitus su Islamo tiesomis. Musulmonai kaip ir krikščionys tiki mirusių prisikėlimu. Islamas turi atskirą kalendorių. Metuose 12 mėnesių, tačiau kiekvienas yra tik 29 ar 30 dienų ilgumo (laikas nuo vieno iki kito jauno mėnulio), todėl musulmonų metai yra 11 dienų trumpesni nei mūsų. Jų šventės taip pat neatitinka mūsų kalendoriaus. Berniukai tik gimę apipjaustomi. ISLAMO SROVĖS SUNITAI 90% Vahabitai MAHOMETAS ALIS Zeiditai ŠIITAI imamitai 10% izmailitai Labiausiai išplitusios dvi šio tikėjimo šakos - sunitų ir šiitų. Pastarieji vyrauja Irane, nemažos grupės gyvena Irake (ypač tarp kurdų, nors esama ir arabų), Azerbaidžane, Afganistane, šiitinės kilmės alavitų denominacija turi valstybinį statusą Sirijoje, kita šiitų pakraipa - zeiditai - vyrauja Jemene. Daugumoje arabų šalių, Turkijoje, Vidurinėje Azijoje, Pakistane, Bangladeše, Indonezijoje ir Malaizijoje vyrauja sunitai. Šiitai labiau orientuoti į autoritetą, išpažįsta šventųjų (ypatingai - pranašo Ali) kultą. Esama ir daugiau atšakų, nepritampančių nei prie šiitų, nei prie sunitų, pvz., - charidžitai, kaip ir šiitai suskilę į daugybę atšakų bei sektų. Islamo pagrindu kuriasi ir naujos, sinkretinės religijos: drūzai, ahmadija, JAV juodaodžių tarpe plinta Islamo nacija, tikinti greita apokaliptine savosios rasės pergale. P.S.: Po 2001 m. rugsėjo 11 dienos antpuolių Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriuos sąlygojo religinės priežastys, buvo tiek daug rašoma apie terorizmą ir islamą. Pirma, dėl ypač skirtingų Vakarų ir Rytų pasaulėžiūrų tik nedidelė dalis vakariečių supranta tai, ką Raphael Patai vadina "arabiškuoju mąstymu" to paties pavadinimo knygoje (1). Vidurinių Rytų kultūra taip ryškiai skiriasi nuo Jungtinių Valstijų kultūros, jog mes nuolat neteisingai suprantame žodžius ir veiksmus, sklindančius iš tos pasaulio dalies. Antra, nedaug tėra žmonių, kurie būtų mėginę suprasti islamą ir jo istoriją. Tam, kad suprastume šį priešiškumą, pirmiausia svarbu pažymėti, kad islame ir Viduriniuosiuose Rytuose nėra "bažnyčios ir valstybės atskyrimo" sampratos. Tiek socialinė ir politinė, tiek ekonominė ir religinė sistemos yra pavestos islamui. Iš tiesų, musulmonai didžiuojasi, kad Koranas, Hadisai (Mahometo teiginiai) ir Šariatas (teisės aktai) apima visus gyvenimo aspektus. Antra, karinės kampanijos turi religinę prasmę. Čia, be abejo, turimas galvoje ir netradicinis teroristinis karas, kuriam pirmenybę teikia radikalūs musulmonų judėjimai, tokie, kaip Osamos bin Ladeno al Queda. Jei būtų atakuojama kuri nors musulmonų šalis, dauguma musulmonų tai vertintų kaip puolimą prieš islamą. Iš to seka, kad mes galime gauti žodinį musulmonų vyriausybių pritarimą, bet, mano nuomone, politinės paramos negausime, ypač ilgesniam laikui. KRIKŠČIONYBĖ Krikščionių tikėjimas yra tiesiogiai kilęs iš žydų religijos. Žydai remiasi tik S.Testamentu, tai, kas iki Kristaus. Svarbiausią pasikeitimą`lėmė krikščioniškoji Jėzaus samprata. Žydai Jėzaus nepriėmė kaip lauktojo Mesijo. Krikščionys labai anksti suvokė, kad per Jėzų išsipildė žydų viltys sulaukti Dievo pasirinkto tarpininko, kuris ateisiąs jiems vadovauti. Jis buvo žydų lauktasis Mesijas. Žydai to nepripažino – čia ir slypi esminis skirtumas tarp jų ir krikščionių. Krikščionims Jėzaus atėjimas reiškė, kad jau pradeda pildytis visa, kad Dievo apreikšta S. Testamente. Ateina nauja Dievo karalystė. Tačiau tai įvyko kitaip nei tikėjosi žydai. Jie manė, kad Dievo karalystė bus sukurta jėga nuvertus jų priešus ir jų tauta pradės viešpatauti pasaulyje. Tačiau Kristus kovojo ne su žydų išorės priešais, bet, o prieš nuodėmes jų širdyse. Dievo karalystė įsigali, kad žmonės pasiryžta gyventi naujai. Krikščionys seka Kristumi – kristocentriškumas. Jėzus Kristus (Jėzus, Jėzus iš Nazareto; gimė apie 6–4 pr.m.e, mirė apie 29–33) – svarbiausia asmenybė krikščionybėje. Paprastai manoma, jog Jėzus apreiškė ar sukūrė krikščioniškąjį tikėjimą ir už jo skelbimą buvo nuteistas mirties bausme. Krikščionys taip pat tiki, jog Jėzus mirdamas atkūrė praeityje prarastą žmogaus galimybę į amžinąjį pomirtinį gyvenimą ir vėliau iš numirusiųjų prisikėlė. Krikščionybėje Jėzus Kristus yra laikomas Dievo sūnumi ir sykiu Dievu, Islame jis laikomas tiesiog pranašu, Judaizmas neigia jo sąsajas su Dievu. „Jėzus“ kilęs iš graikų Ιησους (Iēsoûs), o šis verstas iš • (aramėjų kalbos ישוע) Ješua „Viešpats (Jahveh) gelbėja“ arba • (hebrajų kalbos יְהוֹשֻׁעַ) Jošúa „Viešpats gelbėja“. „Kristus“ yra teologinis vardas, kilęs iš graikiško Χριστός (Christos), versto iš iš hebrajų Mashiach (Mesijas), reiškiančio „pateptasis“. Daugiausiai yra žinoma apie paskutiniuosius Jėzaus gyvenimo metus, ypač paskutiniąją savaitę, iš evangelijų. Istoriškumas Dauguma šiuolaikinių istorikų mano, jog Jėzaus istorija ganą ilgą laiką buvo perduodama iš lūpų į lūpas ir buvo pirmąkart užrašyta tik praėjus keliasdešimčiai metų nuo nukryžiavimo. Seniausias žinomas Jėzaus paminėjimas yra pirmojo amžiaus vidurio Pauliaus laiškai, tačiau Paulius rašo Jėzų tematęs vizijose. Daugelis Evangelijos tekstų (pagal Matą, Morkų ir Luką) panašumų duoda pagrindą spėjimams, kad atskiras pastraipas jie nurašinėjo vienas nuo kito, kartais papildydami ar pataisydami. Be evangelijų, yra žinomi tik keturi istoriniai šaltiniai, minintys Jėzų. • Juozapo Flavijaus Testimonium Flavianum yra prieštaringai vertinamas dokumentas, kurio autentiškumas ginčijamas jau nuo XVII amžiaus (seniausias išlikęs jo citavimas parašytas 324 metais). Dauguma istorikų įtaria klastotę, tačiau kai kada šiuo dokumentu tebesiremiama. • Tacito „Analuose“ 44 skyriuje apie Romos gaisrą rašoma: „Kad paskalos nurimtų, kaltininkais Neronas apšaukė ir rafinuočiausiems kankinimams atidavė žmones, liaudies nekenčiamus dėl piktadarysčių ir vadinamus krikščionimis. To vardo pradininkas Kristus, Tiberijui valdant, prokuratoriaus Poncijaus Piloto buvo pasmerktas mirti; tam kartui išnaikinti šie pražūtingi prietarai vėl atgijo ir paplito ne tik Judėjoje, kur šios piktžolės šaknys, bet ir Romoje, kur iš visų pusių suplaukia ir tarpsta visos šlykštynės ir begėdystės“. Tekstas greičiausiai autentiškas, tačiau nėra tikslus. I a. Kristaus pasekėjai dar nesivadino krikščionimis, o romėnai jų neskyrė nuo judėjų. Todėl greičiausiai Tacitas, rašydamas apie Romos gaisrą rėmėsi ir pačių krikščionių, jau paplitusių jo laikais, pasakojimais. Taip galėjo atsirasti eilutė apie Jėzų. Kitas variantas – šią eilutę vėliau įterpė perrašinėtojai. • Plinijus Jaunesnysis vienoje iš savo ataskaitų Trajanui iš Bitinijos, kur buvo Romos vietininku, rašo: „Šis tikėjimas plinta visur, ne tik miestuose ir kaimuose, bet ir visame krašte. Šventyklos tuštėja, ir žmonės jau senai nebeaukoja dievams.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!