Tolerancija kaip dorybė

 1. Įvadas Tokią referato temą pasirinkau, todėl, jog manau, kad tolerancija yra labai svarbi mūsų visuomenės dalis ir žmonės turėtų gerai žinoti šitą sąvoka, o svarbiausia jos reikšmę bendraujant su kitais žmonėm. Rašydama referatą bandžiau atsakyti į šiuos klausimus: Kas yra tolerancija? Kodėl geriau būti tolerantiškam? Ar galima tolerancijos išmokti? Ar tolerantiška mūsų visuomenė kitokiems nei mes? Kaip nustatyti tolerancijos ribas? Lapkričio 16-tąją Jungtinės Tautos paskelbė tarptautine Tolerancijos diena. Tolerancijos idėja šiandien gana populiari ir dažnai deklaruojama įvairaus rango dokumentuose bei programose, nuolat aptariama žiniasklaidos. Tačiau ją įgyvendinti nėra taip paprasta, kaip paskelbti kilnų šūkį ar priimti naują įstatymą. Tolerancijos problema kviečia mus visus kūrybinėms paieškoms ir pokyčiams, nuolat aiškinantis tolerancijos turinį, ribas ir įgyvendinimo galimybes vis sparčiau besikeičiančiame pasaulyje. O kas gi yra tolerancija? Ar tai neutrali nuošalė, kada susilaikome nuo aktyvių veiksmų, nors kažkam, kas mus erzina, piktina ar siutina, nepritariame? Juk lotynų kalbos daiktavardis tolerantia reiškia kantrybę, o veiksmažodžio tolerare reikšmė artima mūsų „ištverti, pakęsti“. Šiuolaikiniai žodynai nurodo kelias žodžio toleruoti reikšmes: 1. leisti kam nors įvykti ar egzistuoti; 2. pakęsti, ištverti kieno nors nemalonų poveikį; 3. gerbti ir pripažinti kitų žmonių teisę į savitas pažiūras, įsitikinimus ar elgesį, nemėginant jų užgniaužti, nuslopinti ir kt. Taigi tolerancija trumpai apibrėžiama kaip pakanta, besiremianti pagarba oponentų nuomonei ar įsitikinimams. Šiuolaikiniame diskurse tolerancija gana dažnai pavadinama dorybe ar net bene svarbiausia socialine vertybe. Tačiau kalbėdami apie toleranciją nepamiršti būtinybės įsisąmoninti esminį jos aspektą – ribas. Kitaip tolerancija netektų prasmės. Šiandien toleranciją turime suprasti kaip pareigą, kai susiduriame su žmogaus teisių pažeidimais, ir kaip teisę, kai galime rinktis reagavimo būdą susidūrę su mažesnėmis ar abejotinomis blogybėmis. 2. Trumpa tolerancijos istorija Tolerancija (lot. tolerantia – iškęsti, pakelti) reiškia pakantumą bei tam tikrą pagarbą kitaip mąstančiajam, nebūtinai pritariant jo nuomonei. Paprastai skiriamos dvi tolerancijos rūšys: formalioji tolerancija – tai pakantumas kito nuomonei bei religijos formai, nepritariant jų turiniui, bei turinio tolerancija (didesnis ar mažesnis) pripažinimas ir pritarimas kitų žmonių nuomonei arba religijai. Jau antikos laikais buvo diskutuojama, ar absoliuti tiesa nepanaikina bet kokios tolerancijos. I – II amžiuje krikščionybė kovojo su valstybine religija dėl pripažinimo (311 metais Romos imperijoje buvo paskelbtas Galerijaus „Tolerancijos ediktas“, kuris suteikė krikščionims teisę laisvai išpažinti savo tikėjimą visose imperijos vietose. O 380 metais paskelbtas Tikėjimo ediktas, kuris prasideda taip:  „Visos tautos, kurias valdo mūsų valdoviškas maloningumas, mūsų valia privalo laikytis tos religijos, kurią Dievo apaštalas Petras, kaip iki dabar moko jo skelbiama religija, yra atnešęs romėnams. Mes įsakome, kad visi, kurie laikosi šios religijos, vadintu save krikščionių katalikų vardu, o kiti, kurie , mūsų nuomone, yra kvailiai ir pamišėliai, teprisiima ereziškojo mokymo nešlovę, o jų sueigos negali būti vadinamos bažnyčiomis. Jos turi būti nubaustos iš pradžių Dievo teismais, o paskui ir mūsų valios pasireiškimu skirta bausme, kadangi valdžią esame gavę Dangaus nuožiūra.“ ), bet kai IV amžiuje pati tapo valstybine religija, ji labai žiauriai elgėsi su netikinčiais bei eretikais. Savo apogėjų netolerancija pasiekė XIII amžiuje vykdant inkviziciją. Tik humanizmo bei reformacijos epochoje įvyko lūžis. M. Lutheris (1481–1546), kuris pirmasis nusakė vokiškąją tolerancijos sąvoką, pabrėžė, kad su eretikais reikia kovoti ne ugnimi, o raštais. Po to kilusiuose konfesiniuose karuose ir kuriantis evangelikų Bažnyčiai įvairiose šalyse buvo įtvirtintas formaliosios tolerancijos pripažinimas. Naujesni Bažnyčios istorijos tyrimai rodo, kad tikėjimo klausimuose tolerancija yra ne anglų filosofijos ar prancūzų revoliucijos laimėjimas, o daugiau reformacijos metu kovojusių krikščionybės šalininkų pasiekimas. Ypač reikia pažymėti anglą J. Foxą (1517–1587), kuris dėl savo dėl savo religinių įsitikinimų atkakliai kovojo su mirties bausme. XVII amžiaus anglų filosofai pasigriebė šias mintis ir plėtojo jas toliau. T. Hobbesas (1588–1679) stojo už valstybinę ir teisinę toleranciją, kuri piliečiams suteikė plačią tikėjimo laisvę, o J. Locke’as (1632–1704) reikalavo pakantumo įvairiems tikėjimams, jei jie nėra priešiški valstybei ar amoralūs. Tokia pozicija vis labiau išsikovojo pripažinimą ir vėliau buvo tvirtai įrašyta Amerikos bei Prancūzijos Konstitucijoje bei 1950 metų žmonių teisių konvencijoje (9 str.). Formaliosios tolerancijos riba laikomi nusižengimai prieš visuotinai pripažintus įstatymus, todėl, pavyzdžiui, jėga bei priespauda negali būti pakenčiamos. Taigi modernios tolerancijos teorijos formavimasis sutampa su politinio liberalizmo atsiradimu. Labai svarbus vaidmuo tenka J. Locke`o  „Laiškui apie toleranciją“. J. Locke`o teigė: „Valstybė negali prievarta vesti žmones dangun. Prievarta religijos srityje nieko neduoda arba pagimdo veidmainystę.“  Taip buvo pripažinta labai svarbus argumentas, kad tolerancija ne tik nesilpninta, neskaldo, bet, priešingai, stiprina valstybę. Ji sąlygoja mažumų integraciją. Švietimo epochos vokiečių rašytojas G. E. Lessingas (1729–1781) reikalavo religijoms ne tik formaliosios, bet ir turinio tolerancijos. Savo garsiosios „Žiedo parabolės“ pjesėje „Natanas išminčius“ (1779) jis išreiškia nuomonę, kad tikroji religija turbūt yra žuvusi ir nė vienas iš trijų didžiųjų religijų – judaizmo, krikščionybės bei islamo – sekėjų negali tvirtinti, kad jo tikėjimas yra tikrasis. Už toleranciją visoms religijoms pasisakė ir švietimo epochos karalius Frydrichas Didysis (1712–1786), nes kiekvienas „turi būti išganytas pagal savo gyvenimo būdą“, tai mintis, kuri šiandien yra pačiai paplitusi. Nors politiškai orientuota tolerancijos samprata leido Vakarų civilizacijai išlaviruoti religinių karų laikotarpiu, ji neužkirto kelio antisemitizmo baubui, kitų tautų genocidui. Daugumos priimtas sprendimas nebūtinai yra teisingas sprendimas. Prisiminkime, kad Hitleris į valdžią atėjo pasinaudodamas demokratiniais rinkimais, o Linčo teismui dažniausiai pritaria dauguma, tačiau tai nereiškia, kad toks teismas teisingas. [6] 3. Termino tolerancija reikšmės Pati tolerancijos sąvoka į daugelį pasaulio kalbų yra atkeliavusi kaip lotynų kalbos žodis tolerantia ir paprastai yra verčiamas atitinkamos reikšmės sinonimais: lietuvių kalboje šią sąvoką stengiamasi pakeisti žodžiu pakantumas, pakanta. Taip pat jis gali reikšti kantrybę, atlaidumą, nuolaidumą, sugebėjimą, mokėjimą pakęsti, neprieštarauti, nesiginčyti, nešokti priešais su savo nuomone kaip vienintele teisinga. Tačiau šioje vietoje būtina pabrėžti, kad problematiška yra ne pati tolerancijos sąvoka ar jos sinonimai nacionalinėse kalbose, o tai, kas šiuo žodžiu apibrėžiama, įvardijama, yra labai specifiška, būdinga tiktai žmonių visuomenei, individų tarpusavio bendravimui, jo normoms. Tuo pačiu reikia pasakyti, kad pati tolerancija, arba pakantos, sąvoka, pasiekusi mus net iš senovės lotynų kalbos kaip tam tikras, tarptautinis terminas rodo, jog aptariamas reiškinys ne tiktai glaudžiai susijęs su visuomenine žmonijos būtimi, bet ir gana anksti senovės tautų pastebėtas ir įvardytas tam tikra sąvoka kaip specifiškas socialinis reiškinys. [4] Skirtingose srityse tolerancija turi nevienodą reikšmę: Techniniuose ir kituose matavimuose tolerancija – leistinas nukrypimas nuo normos, matuojamas parametro didžiausios ir mažiausios leistinos reikšmės skirtumas. Šis leistinumas nustatomas matmenims, formoms, padėtims, fizinėms, cheminėms bei kitoms savybėms ir įvairioms matuojamo vieneto, gaminio ypatybėms. Kuo tolerancija mažesnė, tuo gaminys tikslesnis. Pinigų srityje tolerancija – neišvengiamas, įstatymų leidžiamas monetų nustatyto svorio ir prabos (monetoje esančių brangiųjų metalų svorio santykis su visu monetos svoriu) nukrypimas. Medicinoje tolerancija vadinama galėjimas pakelti tam tikras vaistų dozes, dirginimus ir kitas medicinines procedūras. Toksikologijoje ir farmacijoje tolerancija vadinamas individualus atsparumas į organizmą patekusioms medžiagos poveikiui, jautrumo toksinėms medžiagoms ir farmaciniams preparatams sumažėjimas, pripratimas prie jų, kai jie vartojami ar daro poveikį organizmui ilgesnį laiką. Antai alkoholio tolerancija vadinamas individualus gebėjimas pakelti tam tikrą alkoholio dozę be ryškesnių fizinių ir psichinių sutrikimų. Psichiatrijoje tolerancija – sąvoka, apibūdinanti asmens gebėjimą ištverti vidutinį asmenį žlugdančių poveikių kiekį, nepaslankumą tuos poveikius šalinant, atsirandantį depresijos metu. Imunologijoje imunine tolerancija vadinama pastovi imuninės reakcijos į kuriuos nors antigenus blokada, šios reakcijos nebuvimas arba susilpnėjimas išliekant imuniniam reagavimui į visus kitus antigenus. Kalbotyroje (leksikologijoje) pripažįstama, kad kiekvienoje natūralioje kalboje esama skolinių, svetimybių, barbarizmų, kuriuos keblu iš kalbos pašalinti. To nedaroma ir tokie žodžiai toleruojami. [5] 3.1. Tolerancijos apibrėžimas kitose kalbose Tolerencio (ispaniškai) – gebėjimas priimti svetimas idėjas ir nuomones, kitokias nei tavoji. Tolerance (prancūziškai) – nuostata, leidžianti kitiems galvoti ir veikti kitaip. Toleruoti (angliškai) – pakęsti (svetimus papročius, veiksmus, elgesį), leisti būti (priešingai nuomonei, pažiūroms, įsitikinimams), nesikišant, nepriekabiaujant, nedraudžiant ir nepersekiojant kitokių religinių požiūrių. Kuon rofig (kiniškai) – pakantumas, kilnus elgesys su kitais. Tosamnl’ (arabiškai) – atlaidumas, švelnumas, gailestingumas, palankumas, susivaldymas priimant tai, kas svetima. Tolerantnost, terpimost (rusiškai) – gebėjimas toleruoti tai, kas priešinga savoms nuostatoms, t. y. priimti kitų buvimą , su tuo susitaikyti, būti nuolaidžiam, atlaidžiam. [1] 4. Tolerancijos idėja Tolerancijos idėja visada buvo vienas visuomenę derinančių, humanizuojančių, demokratizuojančių veiksnių bei rodiklių, kadangi ji, kaip reiškinys, yra susijusi su visomis šiomis vertybėmis genetiškai – be tolerancijos neįmanoma visa tai realizuoti. Ji laikytina visų šių vertybinių orientacijų indikatoriumi. Nėra ir negali būti aukštesnių, kilnesnių ar prasmingesnių tikslų bei idealų, kaip asmenybės laisvė, meilė ir pagarba jai, o visuomenė šiuo atveju privalo, remdamasi jai būdingomis priemonėmis, metodais, tik visa tai įprasminti ir užtikrinti aukščiausiuoju – politiniu socialiniu lygiu. Ir ne tik dėl to, kad be tolerancijos praktinio taikymo vargu ar įmanomas netgi žmonių asmeninis bendravimas, bet ir dėl to, kad be tolerancijos, demokratijos, humanizmo idealų įgyvendinimo darosi beprasmis tiek kiekvieno individo, tiek ir visos visuomenės egzistavimas. [4] 5. Tolerancijos objektai Ką toleruojame: • Pažiūros bei įsitikinimai. Tolerancija reiškia ne tai, kad pripažįstama teisė savarankiškai mąstyti, bet tai, kad patvirtinam ir gerbiama teisė turėti savo pažiūras bei įsitikinimus, skelbti juos ir pagal juos gyventi. Tad kalbama apie žodžio laisvę, apie pažiūrų skelbimo laisvę, o ne raginimą, kad kiti elgtųsi taip pat, laikytųsi tokių pat pažiūrų kaip ir mes. Gerbti reikia ne klaidingas pažiūras, bet pačią teisę turėti kitokias pažiūras negu mūsų. • Skonio ir polinkio sritis. Ją sunku atskirti nuo pažiūrų, nes kiekvienas turi tam tikras pažiūras į grožį ir negražumą. Vienas mėgaujasi klasikine tapyba ir nevertina abstrakčiojo meno, kitas pripažįsta tik džiazą ir nepajėgus klausytis simfoninės muzikos. Homeras sakė: „Žmonės visokie juk būna – vienas tą yr pamėgęs, kits kitą“, o romėnai: non omnibus unum est quod placet – ne visiems tas pats patinka, de gustibus non est disputandum – dėl skonio nesiginčijama. Reikia kiekvienam pripažinti teisę turėti savo skonį ir polinkius, neleistina persekioti už kitokį skonį negu mūsų. • Veiksmai ir jų motyvai. Yra nemažai veiksmų, kuriem galima nepritarti: santuokinė neištikimybė, skyrybos, azartiniai lošimai, pornografija, skandalų kėlimas ir t. t. Tai galima toleruoti arba netoleruoti. • Asmenys. Tolerancijos objektas gali būti pažiūrų ir veiksmų reiškėjai – patys asmenys. Tai ką asmuo skelbia, gali būti visai nepriimtina, tačiau dėl asmeninio pobūdžio priežasčių gali būti nemalonus pats tų pažiūrų skelbėjas. Gali nepatikti kito asmens elgesio maniera, drabužiai, veido išraiška ir t. t. Galima nepritarti ir pažiūrų skelbimo formai – šiurkščiai, įkyriai, netaktiškai. Kartais žmogus jaučia nusiraminimą iškrėtęs nemalonumą asmeniui, kuriam jaučia antipatiją, jį pašiepdamas. Tai jau ne tolerancija. Tolerantiškai jis pasielgtų galėdamas padaryti nemalonumą, bet taip nesielgdamas. • Organizacijos. Politinės partijos, religinės, švietimo, etinės, profesinės ir kitos sąjungos bei draugijos, įvairūs klubai – tai organizuotos bendruomenės, jų galia stipresnė negu individo galia.Organizacijas sunku atskirti nuo jų skelbiamų pažiūrų. Smerkiant rasizmą, kartu smerkiamos ir rasistinės organizacijos. Vis dėlto pažiūrų tolerancija ne visada sutampa su grupių tolerancija. Galima toleruoti partijos skelbiamas pažiūras, tačiau nebūtinai toleruoti partiją kaip tų pažiūrų reiškėją; galima toleruoti kortų lošimą, tačiau nesutikti, kad būtų kortų lošimo klubai. Galima nepritarti pažiūroms, tačiau remti tas pažiūras skelbiančią organizaciją. [5] 6. Tolerancijos sritys Teorinę tolerancijos problemą nagrinėjantys autoriai nurodo, kad nuodugnesnė jos analizė įmanoma tik tiksliau apibrėžus tolerancijos objektą, t. y. pasirinkus tai kas toleruojama. Dažniausiai išskiriamos šios tolerancijos sritys: • politinė; • moralinė; • socialinė; • religinė. Kaip atskiros tolerancijos rūšys gali būti išskiriamos minties, kūrybos, skonio ir kt. tolerancija. Juk tolerancija, būdama nesavitikslė, o „priemonė kitiems tikslams – tiesai ir gėriui – siekti, ji yra strategija siekiant šių tikslų, nenaudojant tam tikrų priemonių tikslams pasiekti“ (Plečkaitis, 1998, p. 91), gali atskleisti įgydama įvairiausių išraiškos formų, susijusių su prievartos atsisakymu, pagarba kito asmens identitetui, orumui, laisvei ir kitų humanistinių vertybių įgyvendinimui. [1] 6.1. Politinė tolerancija • Turinys Žmogaus teisės ir jų užtikrinimas. • Sąvokos Sąžinės ir žodžio laisvė, teisė organizuoti susirinkimus, rengti demonstracijas, teisė kurti visuomenines organizacijas ir susivienijimus. Sietina su viešuoju gyvenimu ir svarbiausiomis piliečių teisėmis bei laisvėmis. Tai sąžinės ir žodžio laisvė (reiškianti laisvę ne tik laisvai mąstyti, bet ir viešai skelbti savo įsitikinimus), teisė organizuoti susirinkimus ir rengti demonstracijas, teisė kurti visuomenines organizacijas ir susivienijimus. Žmogaus teisės ir jų užtikrinimas – turbūt svarbiausios šios tolerancijos srities sąvokos. Politinė tolerancija – tai pamatinė demokratijos vertybė, padedanti konstruktyviai spręsti vertybinius konfliktus, neišvengiamai kylančius skirtybių pilnose šiuolaikinėse visuomenėse. Tolerancija įpareigoja galinguosius silpnesniųjų atžvilgiu laikytis tam tikrų standartų (neperžengti ribų), tai pat įpareigoja daugumas gerbti mažumų (politinių, moralinių, socialinių) teises. Anot J. Rawlso, politinė tolerancija būtina kaip teisingumo siekimo visuomenėje strategija, kaip laisvų ir lygiateisių piliečių bendradarbiavimo sąlyga. [1] 6.2. Moralinė tolerancija • Turinys Privatus gyvenimas. • Sąvokos Nuodėmė, seksualinis gyvenimas, asmens orumas, pripažinimas, gerbimas, jautrumas žmogui, atsakomybė. Dažniausiai siejama su asmens privataus gyvenimo sritimi. Į šią sritį įeina asmenų tarpusavio bendravimo įpročiai (kito žmogaus išklausymas, nežeminimas, orumo pripažinimas) ir tos pažiūros, įsitikinimai bei elgsenos modeliai, kurie neturi įtakos kitų asmenų teisėms arba tik nesmarkiai jas veikia. Moralinės tolerancijos sričiai tradiciškai priskiriami klausimai, susiję su nuodėmės samprata, žmogaus seksualiniu gyvenimu ir kitais dalykais, kurie, daugumos žmonių nuomone, visuomeniniu požiūriu neturi būti kontroliuojami. Moralinė tolerancija grindžiama asmens vertės, orumo pripažinimu ir gerbimu, jautrumu žmogui ir atsakomybe už jo likimą, kitomis humanistinėmis vertybėmis. [1] 6.3. Socialinė tolerancija • Turinys Piliečių lygybė visose socialinio gyvenimo srityse. • Sąvokos Diskriminacija, ksenofobija, visuomenei svarbios informacijos iškraipymas, nepakantumo kitoniškumui kurstymo formos, žmogaus teisių pažeidimai. Socialinė tolerancija – tai skirtingų žmonių taikaus ir konstruktyvaus bendradarbiavimo sąlyga. Demokratinėse valstybėse siekiama visose socialinio gyvenimo srityse užtikrinti piliečių lygybę, nepaisant jų rasės, lyties, tautybės, kilmės, išsilavinimo, priklausymo tam tikram visuomenės sluoksniui ir pan. Socialinė tolerancija įpareigoja kovoti su įvairiomis diskriminacijos, ksenofobijos, visuomenei svarbios informacijos iškraipymo, nepakantumo kitoniškumui kurstymo formomis ir kitais žmogaus teisių pažeidimais. [1] 6.4. Religinė tolerancija • Turinys Piliečių diskriminacijos religiniu pagrindu atsisakymas. • Sąvokos Sąžinės laisvė, neutralumo principas. Filosofijos istorijos požiūriu tolerancijos problema ankščiausiai suformuluota religijos srityje. Religinė tolerancija pirmiausia reiškia piliečių diskriminacijos religiniu pagrindu atsisakymą ir pačių religijų atstovų pretenzijų absoliutumo atsisakymą. Šiuolaikinės demokratinės valstybės religinę toleranciją įtvirtina garantuodamos piliečių sąžinės laisvę, o pačios laikosi neutralumo principo. [1] 7. Lietuviška tolerancija Žodis “tolerancija” Lietuvoje turi ypatingą prasmę. Jis dirgina, nervina, erzina, perkreipia fizionomijas, drėkina delnus, neleidžia galutinai atrofuotis verbaliniam aparatui ir skatina protestuoti („Ko čia man pamokslauji? Atsirado mat geresnis už kitus!“). Tarsi “toleruoti” reikštų “žavėtis”, o ne pripažinti, kad man nepatinkantys žmonės, papročiai, pomėgiai, požiūriai, įsitikinimai turi tokią pat teisę ramiai egzistuoti, kaip ir tie, kuriems pritariu, ir atsižadėti agresyvaus noro atvesti netikėlius į “tiesos kelią” kitomis, nei laisva diskusija, priemonėmis. Vis dėlto netgi tie, kuriems “tolerancija” – keiksmažodis, išmoko ja pasinaudoti. Pasirodo, argumentas ad tolerantiam praverčia tada, kai kitų argumentų nėra, kai apginti pozicijos nesugebama, bet keisti neketinama. Tada, kai norisi paskelbti savo priešiškumą tolerancijai arba nesivaržant deklaruoti elementarų išsilavinimo ir/ar intelekto trūkumą. Tikrai, kaip dar butų galima gintis nuo bjaurių subjektų, kurie neapsikentę, kvailumą pavadina “kvailumu” ir dar į jį pabaksnoja mūsų nosį, jei ne apkaltinant juos “pagarbos kitokiai nuomonei stoka”? Todėl kaltinimą taria lūpos tų, kurie pirmieji (jei tik galėtų) sukištų visus kitaip manančius į beprotnamius, ligonines ar kalėjimus, ar bent apmėtytų akmenimis. Tų, kuriems „tolerancija” reiškia anaiptol ne toleranciją, o reikalavimą pripažinti pagrįstomis obskuranto pretenzijas prisistatyti ekspertu arba demokratijos priešo “demokratines teises” griauti demokratiją. „Nedrįskite iš manęs šaipytis, privalote į mane žiūrėti rimtai, kaip į solidų diskusijos partnerį” – nesivaržydamas pareiškia beraštis. “Jokios pagarbos kitokiam mąstymui” – širsta tas, kas apskritai nemąsto ir nori, kad jo nemokšiškumas ir/ar silpnaprotystė būtų priimti kaip lygiaverčiai mūsų pašnekovai, o gal net konsultantai. Norite pavyzdžių? Prašom (atmetus pavyzdžius, viešoje erdvėje ne daug kas liks): dvi knygas (“Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus” ir “Harį Poterį”) perskaitęs individas profesionaliam genetikui aiškina, kas “moksliškai įrodyta”, o kas – ne (mat vakar kaip tik permetė akimis žinutės bulvariniame laikraštyje antraštę), psichologą moko psichologijos („viskuo kaltas nepilnavertiškumo kompleksas”), istorikui suteikia vertingos istorinės informacijos („Romos imperiją sužlugdė seksualinis palaidumas”), filosofui siūlo praplėsti akiratį „Siono išminčių protokolais” ir primena, kad “filosofija – išminties meilė”, religijotyrininką siunčia skaityti Biblijos (kurią pats, geriausiu atveju, tik vartė), filologui nurodo stiliaus klaidas, o menininko talentą matuoja jo nutapyto paveikslo spalvų ryškumu. Nenorite ploti Hitleriui? Nesiilgite “tvirtos rankos”? Nemanote, kad fundamentalistų pažiūras reikia paskelbti valstybinėmis? Juokiatės, kai sakau, kad Vytautas Petkevičius – talentingas rašytojas, Vydūnas – didis filosofas, Rytis Cicinas – puikus dainininkas, lietuvių kalba – pati gražiausia ir turtingiausia, o Marcelio Prousto romanai – iškrypėlio paistalai? Nelaikote manęs sau lygiu po to, kai išreiškiau tvirtą įsitikinimą, kad dabartinis JAV prezidentas – kažkoks W. A. Mozartas, Nikita Cruščiovas – lenkų kompozitorius, o peniciliną išrado šventas Sebastijonas? Tai kur jūsų tolerancija?! Kaip negražu abejoti oponentų išsilavinimu ir racionalumu vien todėl, kad jie mano kitaip! Vien todėl, kad jų skonis kitoks! Dvylikos klasių subrandintas sveikas protas nesibodi ryžtingai pasisakyti jokiais klausimais ir niekada neabejoja savimi, be to, jis labai orus ir opus. Todėl klausykite jo kantriai, neprieštaraukite, nerodykite paniekos ir nemanykite, kad žinote geriau – nuomonę reikia gerbti. Ji tiesiog kitokia. Vadinti ją obskurantizmo pavyzdžiu – tikras chamizmas, elementarios tolerancijos stoka. “Kiekvienas juk gali turėti savo nuomonę“. Tad, užuot postringavę apie toleranciją, malonėkite pasitraukti į šalį ir patylėti. Toleruokite mūsų neapykantą intelektui kaip tokiam (“toleruokite” mūsų kalba reiškia “pakluskite mūsų verdiktui”). Sakote, kad toleruojate, nes visai neketinate mus perauklėti ar uždrausti garsiai reikšti savo mintis, o tik atsisakote jas vertinti rimtai, juo labiau perimti patys? Nepripažįstate, nesutinkate, šaipotės, bet netildote ir pakenčiate? Tai, anot jūsų, ir yra tolerancija? Klystate. Kas yra, o kas nėra tolerancija – sprendžiame mes, daugumos balsavimu. Prašome nepamiršti, kad netolerancijos apraiškomis Lietuvoje laikomas viešas aiškios pozicijos išsakymas, argumentuota kritika ir ironija, o ne plūdimas, smurtas ar siūlymas šaudyti. Tikriausiai todėl, kad įžvelgti skirtumą tarp kritikos ir plūdimo, ironijos ir agresijos, čiabuviams pernelyg sudėtinga (“Jūs matote skirtumą? Neapsimetinėkite, jokio skirtumo nėra – tiesiog skirtingu įvardijimu parodote, kad negerbiate mūsų nuomonės”). [3] 7.1. Lietuvių tolerantiškumo tyrimas Sociologinis tyrimas pagal BNS pranešimą Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmoros“ atliktas sociologinis tyrimas, kurio rezultatus skelbė savaitraštis „Veidas“, rodo, kad lietuviai tolerantiškiausi juodaodžiams ir kitataučiams, bet ne itin tolerantiški čigonams ir seksualinėms mažumoms. Anot apklausos rezultatų, lietuviai skelbiasi esantys itin tolerantiški juodaodžiams. Teigiamai juos vertina 30 proc. respondentų, o 58,1 proc. Apklaustųjų požiūris į juos yra neutralus. Neigiamai į juodaodžius žiūri 8 proc., o gyventi šalia jų nenorėtų vos 2,7 proc. respondentų. „Jei tai tiesa, pagal toleranciją kitoms rasėms mes gerokai pranokstame visas kitas tautas. Mano įsitikinimu, toleranciją juodaodžiams Lietuvoje didina krepšinis, mat Lietuvos krepšinio komandose žaidžia jau nemažai juodaodžių, be to, nemažai lietuvių mėgsta žiūrėti NBA rungtynes, kuriose įspūdingai žaidžia juodaodžiai krepšininkai“, - teigia „Vilmoros“ vadovas V. Gaigys. Musulmonus teigiamai vertina 18,4 proc. respondentų, neutraliai – 49,2 proc., neigiamai – 24,4 proc. Žydus atitinkamai vertina 20,9, 54,8 ir 20,4 proc. Lietuviai netolerantiškiausi čigonams. Neigiamai juos vertina 42,7 proc. respondentų, neutraliai – 38,5 proc., teigiamai – 14,1 proc. „Dėl tokio vertinimo kalti, regis, patys čigonai. Lietuvos gyventojai jų nemėgsta ne dėl to, kad jie čigonai, o kad jų taboras tapo vienu didžiausių narkotikų platinimo centrų. Tai žino ir pabrėžia daugelis respondentų“, - teigia V. Gaidys. Pabėgėlius neigiamai vertina 38,3 proc. respondentų, neutraliai – 42,4 proc., teigiamai – 9,1 proc. Migrantus – atitinkamai 35,7, 45,2 ir 9,8 proc. Benamius neigiamai vertina 26,6 proc., neutraliai – 46,1 proc., teigiamai – 15,3 proc. respondentų. Sociologinis tyrimas, rodo, kad Lietuvoje daug skaudesnė socialinė netolerancija. Pasiteiravus, šalia kokių kaimynų apklaustieji nenorėtų gyventi, sužinota, kad dauguma Lietuvos gyventojų daug mieliau gyventų šalia juodaodžių, musulmonų ar kitų tautybių žmonių nei šalia narkomanų, alkoholikų, AIDS sergančių ar anksčiau teistų asmenų. Šalia narkomanų nenorėtų gyventi 80,4 proc., šalia alkoholikų – 59,7 proc., AIDS sergančių – 44,3 proc., anksčiau teistų asmenų – 34,5 proc., čigonų – 25,4 proc., homoseksualistų – 22,7 proc. respondentų. Socialinė netolerancija ypač atsiskleidžia nagrinėjant diskriminacijos patirtį: „Pasidomėjus, kokios diskriminacijos liudytojais respondentams teko būti, paaiškėjo, kad dažniausiai Lietuvoje susiduriama su diskriminacija dėl amžiaus (tarkime, vyresnio amžiaus žmogui sunku susirasti darbą) arba dėl lyties ( moterims už tą patį darbą mokama mažiau nei vyrams). Nemažai asmenų diskriminuojama dėl fizinio ar psichinio neįgalumo. Taigi Lietuvoje vyrauja socialinė diskriminacija“, - pabrėžia V. Gaigys. 30,8 proc. respondentų teigė buvę liudytojais, kai žmogus buvo diskriminuojamas dėl per seno amžiaus, 13,4 proc. – dėl per jauno amžiaus, 14,9 proc. – kai buvo diskriminuojamos moterys, 14,6 proc. – dėl psichinio neįgalumo, 14,5 proc. – dėl fizinio neįgalumo, 10,4 proc. – dėl politinių įsitikinimų. Ištyręs atsakymus į daugelį klausimų, V. Gaidys daro vieną svarbią išvadą, kad iš esmės visais atvejais Lietuvos jaunimas gerokai tolerantiškesnis įvairioms mažumoms bei kitaip išsiskiriantiems žmonėms, nei pavyzdžiui, pensininkai. Taip pat paaiškėjo, kad pakantesniųjų daugiau tarp aukštesnio išsilavinimo ir didesnes pajamas turinčių žmonių. [1] 8. Tolerancijos ribos Tai, be abejo, bene pagrindinė tolerancijos kaip reiškinio , jos savitumo, specifiškumo problema, kurią aptarus ir apibrėžus galima bent jau tikėtis, jog tolerancija kaip žmonių tarpusavio santykių dorovinio fenomeno reikalingumas visuomenėje irgi turėtų paaiškėti. Tarkime, kad kitų žmonių egzistavimas, buvimas šalia mūsų ir kartu su mumis yra objektyvus dalykas, ir mes čia nieko negalime pakeisti. Ir ne tik dėl to, kad negalime, pavyzdžiui, fiziškai su jais susidoroti, išvyti, pašalinti kaip kliūtį, nes to neleidžia nei mūsų fizinės galios, nei įstatymai. Tačiau šalia jau išvardytų priežasčių esama ir dar vienos jėgos, apie kurios buvimą mumyse t. y. mūsų dvasioje, mes galbūt nė neįtarėme: ta jėga, snaudžianti ir slypinti mumyse, pasirodo, ir yra ne kas kitas, kaip mūsų sąžinė, kuri štai ima mums ir pašnibžda, jog to ar kito žmogaus egzistavimas šalia mūsų ar kartu su mumis yra lygiai tiek pat būtinas, pagrįstas ir teisėtas, kaip ir mūsų pačių šalia kitų žmonių ar kartu su jais buvimas. Kitaip tariant, vidinis mūsų sąžinės balsas mums tarsi pasako, jog visi žmonės egzistuoja vieni šalia kitų tomis pačiomis teisėmis, tais pačiais (paritetiniais, lygiais) pagrindais. Vadinasi, jeigu netgi tas ar kitas žmogus mums yra kuo nors nemalonus, nesimpatiškas, nepatrauklus, atstumiantis ir pan., dėl to jo mes negalime, neturime teisės nei žeminti, nei niekinti, nei mušti, nei persekioti, šmeižti ar tyčiotis. Taigi, kad ir koks tas „kitas“ žmogus būtų „originalus“ – ekscentriškas, arogantiškas, nestandartiškas tiek savo manieromis, tiek apsirengimu, tiek daugeliu kitokių, netgi šokiruojančių, savybių, vadovaudamiesi išankstine tokio pobūdžio dorovine refleksija, mes privalome jį toleruoti. Žinoma, tik iki tos lemtingos ribos, kurią peržengus jau susiduriama tiek su dorovingumo, tiek ir su įstatymiškumo problema: tai, kas žmogaus elgesyje ar netgi išvaizdoje, manierose jau aiškiai kertasi su dorovinėmis ar teisinėms normomis, reglamentuojančiose žmogaus elgesį, veiklos tikslus, priemones ir būdus, toleruoti jau nebeįmanoma. Čia tolerancijos kompetencija pasibaigia ir prasideda kitokių žmonių tarpusavio santykių reguliavimo būdų, poveikio priemonių kompetencija. Negalima juk, pavyzdžiui, toleruoti chuliganizmo, žmogžudysčių, plėšikavimo, šmeižtų, neteisybės, žiaurumo ir daugelio kitų negatyvių poelgių. Tačiau, kad įsitikintume, kad anaiptol ne visada ir ne viskas netgi, atrodytų, paprasčiausiuose dalykuose yra aišku, ir kad anaiptol nėra jau taip lengva kiekvienu konkrečiu atveju apsispręsti, kas toleruotina, o kas ne, pateiksiu pavyzdį: visi žino, kad homoseksualizmas yra dorovinė yda, blogybė, iškrypimas. Jį smerkia, pvz., Romos katalikų bažnyčia, nes religinės dorovės požiūriu – tai neabejotina nuodėmė, žmogaus prigimties žalojimas, darkymas ir pan. Taigi, atrodo, aiškiau ir negali būti. Tuo tarpu spaudoje pasirodančiuose straipsniuose, kuriuose, remiantis mokslininkų tyrinėjimų rezultatais, bandoma aiškinti, jog homoseksualizmas – anaiptol ne dorovinis palaidumas, dorovinio ištvirkimo, pakrikimo išraiška, o žmogaus psichosomatinės prigimties trūkumas, kuris ir sąlygojąs tam tikras to ar kito individo seksualines orientacijas, potraukį prie tos pačios lyties individų, ir kad žmogaus dorovinės aspiracijos čia nevaidinančios lemiamo vaidmens. Vadinasi, jeigu ir iš tikrųjų paaiškėtų, jog homoseksualizmas nėra dorovinio pobūdžio žmogaus dvasios liga, o genetiškai ar kokiu nors kitokiu, nuo dorovinės sąmonės nepriklausančiu būdu paveldėta individo seksualinė orientacija ir dėl šios, sakykime, nelaimės kalta pati gamta, o ne asmenybė, tuomet toleruoti ar netoleruoti homoseksualizmą pasidarytų tiesiog beprasmiška. Žinoma, bet kuriuo atveju tai nereiškia, jog homoseksualizmas gali būti toleruojamas, pvz., mėginant tvirkinti nepilnamečius ir pan. Dar sudėtingesnė, painesnė ir problematiškesnė tolerancijos situacija, kada tenka vertinti kokį nors konkretų kultūros, ypač meno, reiškinį ar kūrinį. Šioje srityje nuo seno vyksta negailestinga kova tarp to, kas laikoma pažangu ir kas ne, moralu ir amoralu, erotiška ir pornografiška ir t. t. Apsispręsti visais šiais atvejais, nerizikuojant suklysti ir būti apšauktam profanu, neišmanėliu, kvailiu ar paprasčiausiu reakcionierium, tiesiog neįmanoma. [2] Iš tiesų labai sunku yra nustatyti tolerancijos ribas. Mes negalime būti per daug tolerantiški, bet ir negalime būti visiškai netolerantiški kitų žmonių atžvilgiu. Manau, kiekvienas turime neperlenkdami lazdos nusistatyti tas ribas patys, aišku atsižvelgdami į savo vertybes, į visuomenės normas ir į valstybės įstatymus. 9. Išvados Visi iš kasdieninio bendravimo su įvairiais žmonėmis žinome, jog su tolerantišku, taktišku, mandagiu žmogumi nepalyginamai lengviau ir maloniau yra bendrauti, negu kas su žmogumi, visų šių ypatybių neturinčiu. Tolerantiškas žmogus visada yra visa galva aukštesnis už šia savybe neapsižymintį arba ir visai jos neturintį dar ir tuo, kad būdamas pakantesnis, atlaidesnis kitam žmogui, jis kartu sugeba ir daug ko iš kito žmogaus pasimokyti – tiek iš to, ką mato negera, neigiam esant, tiek iš to, ko jam galbūt pačiam trūko, liko neišugdyta, neišpuoselėta. Dar daugiau: sugebėdamas toleruoti t. y. iš anksto neatmesti, neatsiriboti nuo daugelio pačių įvairiausių dalykų – poelgių, vertinimų, mokslo ir meno teorijų, reiškinių ir t. t., tolerantiškas žmogus žymiai greičiau bręsta, tobulėja ir mokosi kaip visapusiška individualybė, kaip asmenybė. Netolerantiški žmonės dažniausiai , nors aišku ne visada, būna ir labiau riboti, ne tokie kūrybingi, imlūs aplinkai, įvairioms įtakoms, madoms, srovėms, kultūros, meno ir mokslo kryptims ir pan. Jų uždarumas, fanatiškumas neretai slepia ir tam tikrą intelektualinės prigimties ribotumą, nepajėgumą, nenorą nei šviestis, nei tobulėti. Iš daugelio pavyzdžių matome, kad mūsų visuomenė nėra pakankamai tolerantiška kitokiems žmonėms nei esame mes patys. Mūsų visuomenei dar reikia mokytis būti tolerantiškais, bet juk yra sakoma „mokytis niekada nevėlu“, taigi galime tikėti, kad to bent šiek tiek daugiau išmoksime ateityje. Iš tiesų labai sunku yra nustatyti tolerancijos ribas. Mes negalime būti per daug tolerantiški, bet ir negalime būti visiškai netolerantiški kitų žmonių atžvilgiu. Manau, kiekvienas turime neperlenkdami lazdos nusistatyti tas ribas patys, aišku atsižvelgdami į savo vertybes, į visuomenės normas ir į valstybės įstatymus. Tolerancija negali būti laikoma panacėja nuo visų visuomenės negerovių ar trūkumų. Tokių vaistų nuo socialinio, dorovinio pobūdžio destrukcijų, nukrypimų, nepageidautinų tendencijų ar reiškinių visuomenė apskritai neturi. Jų ir negali būti. Taigi ir tolerancija tėra tik vienas iš amžinosios žmonijos kovos už pažangą, demokratiją, šviesesnę ateitį priemonių. Ir vis dėl to ji gali būti panaudota ir geram, ir bloga, gali nešti ir gėrį, ir blogį. Viskas juk galiausiai priklauso nuo mūsų pačių, mūsų padorumo, žmogiškumo, supratingumo ir geros valios. 10. Diskusija Dažnai pagalvoju ir keliu sau klausimą: Kodėl dabar mes vis dar tokie netolerantiški? Pilna rasistų, žmonių netoleruojančių neformalų, ar šiaip nepatenkintų kitais. O juk mes pamirštam, kad visi esam lygūs, visi tokie pat žmonės. Juk niekas nekaltas dėl to, kad jis juodaodis ar dėl to kas jo tėvai. Negali pasirinkti koks gimsi, negali būti tobulas. Esi toks koks esi, toks koks gimei, o kiti šaiposi, šaiposi iš visko. Būdami maži, vaikai juokiasi, kad klasės draugė apvalių formų, nors po keleto metų tos apvalios formos tampa tokios, kad atsižiūrėti negali; šaiposi, kad kitas strazdanotas, nors paskui pasirodo, kad toks strazdanos visai mielos ir žaismingos; šaiposi iš visų trūkumų ir pamiršta, kad patys jų turi. Vyresni šaiposi, kad tas toks, o ne anoks; draugas aiškina, kad jei tu nedarai to, pvz., nerūkai ar nepažeidinėji taisyklių kartu su juo, esi ne "vyras" ir pan. Net suaugę dažnai nužvelgia kitaip atrodantį paauglį ir sumurma ką blogo panosėj. Bet juk mes visi vienodi, o išorė tai tik įpakavimas. Kas būtų jei visi būtume identiški? Juk būtų neįdomu ir netgi nuobodu gyventi. Kartais vietoj to, kad ką nors įžeistume geriau pagalvokime, kad tas žmogus toks pats kaip ir mes, gal jis gimė nedailus, gal elgiasi nemandagiai (nes niekas jo neišauklėjo). Bet juk mes visi esame žmonės ir turėtume vieni kitus suprasti. O kartais vietoj to, kad ką nors įžeistume pabūkime tolerantiški ir nekreipkime dėmesio, taip mūsų visuomenėje bus daug mieliau, geriau ir paprasčiau gyventi. Iš daugelio pavyzdžių matome, kad mūsų visuomenė nėra pakankamai tolerantiška kitokiems žmonėms nei esame mes patys. Mūsų visuomenei dar reikia mokytis būti tolerantiškais, bet juk yra sakoma „mokytis niekada nevėlu“, taigi galime tikėti, kad to bent šiek tiek daugiau išmoksime ateityje. Iš tiesų labai sunku yra nustatyti tolerancijos ribas. Mes negalime būti per daug tolerantiški, bet ir negalime būti visiškai netolerantiški kitų žmonių atžvilgiu. Manau, kiekvienas turime neperlenkdami lazdos nusistatyti tas ribas patys, aišku atsižvelgdami į savo vertybes, į visuomenės normas ir į valstybės įstatymus. Man tolerancija yra tai kiek mes kaip žmonės, galime gerbti kitą žmogų. Žmonės būdami tolerantiški su kitais parodo pavyzdį kaip turėtų būti elgiamasi su jais. 11. Literatūros sąrašas 1. Bakonis, E. et al. (2004). Tolerancijos ugdymas mokykloje: knyga mokytojui. Vilnius: Garnelis. 2. Balčius, J. (1994). Tolerancija. Vilnius: Ethos. 3. Lietuviška tolerancija [interaktyvus]. [žiūrėta 2007 m. gruodžio 9 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!