Tikėjimas proto šviesa - Švietimo epocha

Švietėjai tikėjo, kad protas yra esminis žmogaus prigimties bruožas ir gamta kiekvienam suteikia vienodai galimybių, tad svarbu išmokti jomis naudotis. Svarbu todėl, kad mokslo, žmogiškosios išminties šviesa išsklaidys šešėlius, įveiks vergiją ir prietarus, tamsumą ir skurdą.
Individas turi remtis savo protu ir mąstyti savarankiškai,-tad Švietimui būdingas atsiribojimas nuo tradicijų bei autoritetų. Racionali švietėjų kritika negailestinga ir religiniams, ir istoriniams mitams. Viskas, kas „neapšviesta“, dabar sulaukia paniekos, pripažįstami ir vertinami tik racionaliai paaiškinami dalykai. Tokį pasitikėjimą protu daugiausia lėmė intensyvi mokslo raida XVII-XVIII amžiuje, ypač gamtos mokslų laimėjimai, matematinių metodų taikymas tyrinėjant gamtą ir visuomenę (anglų poetas Aleksanderis Popas (Alexsander Pope, 1688-1744) rašė:“Dievas tarė: tebūnie Niutonas! Ir viskas tapo šviesa.“).
Švietėjai labiausiai vertina bei gina minties ir įsitikinimų laisvę, religinę toleranciją.
XVIII amžius – pirmiausia ne meno kūrėjų, o visuomenininkų, publicistų, filosofų amžius. Ir rašytojai kelia sau ne estetinius, o šviečiamuosius tikslus, todėl literatūra tampa svarbia žmonių auklėjimo priemone, jai būdingas filosofiškumas, publicištiškumas, didaktika. Prancūzų ir anglų rašytojai pirmieji susivokė filosofines žinias perteikti suprantamai ir įdomiai. Pasak Voltero, kiekviena knyga turi būti patraukli, linksma, dorovinga ir filosofiška. Todėl Švietimo rašytojai buvo filosofai, o filosofai – ir rašytojai, grožiniuose kūriniuose svarstę aktualias filosofines, socialines, politines, etines problemas.
Europos literatūros istorijoje XVIII amžius – pereinamasis laikotarpis nuo XVII amžiaus baroko ir klasicizmo prie XIX amžiaus pradžios romantizmo. Šviečiamojoje literatūroje ryškios abi tendencijos: ir tradicijų tąsa, ir nauji, romantizmą pranašaujantys reiškiniai. Klasicizmo įtaka ypač ryški amžiaus pradžiosm literatūroje, kuri vadinama pseudoklasicizmo arba šviečiamojo klasicizmo literatūra. Švietėjams tiko racionali klasicistų mąstysena, todėl jie perima ankstesnius vaizdavimo principus (pvz., dramaturgai savo mokytojais laiko Pjerą Kornelį (Pierre Corneille, 1606-1684) ir Žaną Rasiną (Jean Racine, 1639-1699), bet reiškia švietėjiškais mintis, kritišką arba pozityvų požiūrį į žmonių visuomenę.
Atgyvenusių visuomenės santykių kritika lėmė satyrinio vaizdavimo populiarumą. Satyra pasklinda po įvairius žanrus, tampa ryškiausia meninio mąstymo forma. Kuriami satyriniai dialogai, pamfletai, romanai, komedijos.
Kita Švietimo literatūros...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!