Švietimo epocha

Viešųjų ir privačių reikalų, pareigos ir jausmo konfliktas. Asmeninės laimės aukojimas aukštesniems dalykams. Žmogaus bejėgiškumas lemties akistatoje.
Istorinis laikas - kartojimosi procesas (pakilimai ir nuosmukiai). Istorijos įvykių priklausomybė nuo žmogui nepavaldžių faktorių (Dievo valios).
Žmogaus elgesį sąlygoja idealūs, bet žemiškos kilmės veiksniai - visuomenės nuomonė, etinės normos ir elgesio principai. Žmogaus prigimtis ir charakteris - iš anksto (gamtos) nulemti.
Kiti estetikos principai
Gamtos ir visuomenės tvarka sukilninama pagal aiškumo, darnumo ir saikingumo, griežtos simetrijos dėsnius. Antikinis menas - grožio etalonas. Antikinės medžiagos gausa (siužetai, atspindintys visuotinius prigimties ir situacijų dėsningumus, griežta žanrų reglamentacija, kalbos grynumas, dėmesys dvasiai, o ne išoriniam veiksmui).
Orientavimasis į reikšmingą tematiką, neeilines asmenybes, aistras, taisykles, turinčias garantuoti tobulą meno kūrinį. Pagrindinis klasicizmo reikalavimas turi atitikti įprastinę gyvenimiškąją patirtį, kuri būtų logiška, aiški ir paprasta, neprieštarautų tiesai, gamtos dėsniams. Protas vertinamas labiau už jausmą. Siekiama universalumo prisilaikant racionalizmo filosofijos postulatų.
Laikomasi griežtų meno taisyklių. Kas neatitinka proto ir logikos reikalavimų, tas negali žavėti, veikti estetiškai. Meninio vaizdo ir charakterio visuotinumas, objektyvumas. Griežtai atskiriami teigiami ir neigiami bruožai. Psichologinis elgesio pagrįstumas. Žmogaus aistra vaizduojama jau susiformavusi, nėra jos plėtros, augimo. Charakterių statiškumas. Grožio sąvokos visuotinumas. Moralinių vertybių gradacija.
Stiliaus bruožai
Normatyvinė stilistika - aukštuosius ir žemuosius žanrus atitinkantys kalbos stiliai.
Dėmesys kompozicijos griežtumui ir darnai.
Didaktizmas. Simetriškumas.
Autoriaus objektyvumas, nešališkumas. Aforistiniai apibendrinimai.
Suprantama, aiški, be retorinių vingrybių kalba.
Žanrai
Drama (komedija, tragedija). Pasakėčia. Satyra. Aforistiniai žanrai.
Atstovai, kitos meno rūšys
P. Kornelis, Ž. Rasinas, Moljeras, vėlyvoji J. V. Gėtės ir F. Šilerio kūryba. Atskiri bruožai D. Poškos, S. Stanevičiaus, A. Strazdo, K. Donelaičio kūryboje. Architektūroje: Versalio rūmai ir parkas.
Lietuvoje: Arkikatedra, Dailės muziejus (aut. L. Stuoka-Gucevičius), Verkių rūmai, Prezidentūros rūmai (vėlyvasis klasicizmas).
Švietimo epochos literatūros srovės ir kryptys

Lietuvių literatūra XIX amžiuje formavosi ir plėtojosi veikiama tų estetinių idėjų, tų literatūros srovių bei krypčių, kurios buvo būdingos Vakarų Europos ir ypač didžiųjų kaimyninių tautų - lenkų, vokiečių, rusų - literatūrai. Didžiojoje Lietuvoje visą amžių stipriausia buvo lenkų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!