Tik per kančią tampame žmonėmis (pastraipa)

Dėl savo paties veiksmų kenčiantis žmogus dažniausiai jaučia sąžinės graužatį, kuri iš rūšinio individo lygmens subrandina jį iki asmenybės. Kančia, kaip ir kiti vertybinio spektro jausmai, yra neišvengiama mūsų nykioje žmogiškoje egzistencijoje. Ir nors daugelis šiuolaikinės visuomenės narių pritartų Šv. Augustinui, kuris kėlė klausimą, kaip kančia gali būti pasaulyje, kurį sukūrė geras ir visagalis Dievas, cituodama psichologą E. Franklį, jiems atsakyčiau: „jeigu gyvenimas apskritai turi prasmę, tai prasmę privalo turėti ir kančia.“ Apie kančios prasmę rašė ir XX a. pradžios rašytojas, lyrinės ir psichologinės prozos pradininkas Lietuvoje Jonas Biliūnas. Kančios, kaltės, atgailos temas savo kūryboje plačiai nagrinėjęs autorius ir pats savo gyvenime patyrė kančios kartėlį: nors gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje, tačiau dar būdamas gimnazistas liko našlaitis, atsisakęs stoti į kunigų seminariją neteko giminaičių paramos, o vėliau ir literatūrinis darbas, nors ir mielas širdžiai, teikė tik skurdą ir badą. Savo psichologinėje novelėje „Vagis“ Biliūnas aprašo ūkininko Jokūbo gyvenimą kardinaliai pakeitusį įvykį: pamatęs, jog nepažįstamas vyras bando pavogti Jokūbo mylimą kumelį, paveiktas afekto būsenos jis užmuša vagį. Vėliau jo kūną su arkliavagio atributika jis palieka pakelėje. Archainės bendruomenės požiūriu individo kova už būvį yra natūralus dalykas (todėl ir žmonės radę vagies lavoną puikiai suprato, kodėl šis buvo nužudytas),...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!