Žmogaus požiūrio į savo veiksmus ir jų padarinius kaita (pastraipa)

Žmogaus požiūrio į savo veiksmus ir jų padarinius kaita.

Žmogaus požiūris į savo veiksmus ir jų padarinius kinta iš esmės, atspindint tai, kaip pasikeičia mūsų suvokimas apie save, kitus ir pasaulį aplink mus. Skirtingų literatūros epochų, lietuvių prozininkai Jonas Biliūnas, Jurgis Savickis, Juozas Aputis aprašo žmogaus veiksmus, emocijas ir požiūrį į padarinius skirtingais laikotarpiais. Perskaičius visus tris kūrinius matoma šių požiūrių kaita. Šie autoriai savo kūriniuose vaizduoja susidorojimą su pasenusiais, nebereikalingais ir jiems nebenaudingais šunimis. Jonas Biliūnas jauniausias lietuvių literatūros klasikas, apsakyme „Brisiaus galas“ kalba apie šūvį į save, į savo žmoniškumą. Žmogus bėga nuo savo nusikaltimo: nušovę buvusį ištikimą namų sargą, pasenusį, niekam nereikalingą šunį. Rašytojui svarbu, ar virptelėjo veikėjo sąmonė, nes jį domina vidinis žmogaus pasaulis. Kas nutinka žmogaus sielai po tokio veiksmo? Ar jaučia skriaudą, kaltę? Šio apsakymo centre ne tik nusenęs šuo, bet ir galvojimas apie senatvę, ne reikalingumą, apie ryšius, kurie jungia su kitais. Įtaigu, jog apie šunį kalbama žmogaus žodžiais: „O juk buvo jaunas ir jisai...“. Deja, gyvenimo dėsnis toks: mainosi senatvė ir jaunystė, silpnumas ir stiprumas. Todėl namų sargą nušovęs šeimininkas bėga tekinas. Autoriui pavyksta pasakyti: žmogau, nebegalėsi ramiai gyventi, tavo sąžinė bus sudrumsta. J. Savickio epinėje novelėje ,,Ad astra“ vyrauja kur kas daugiau veikėjų, nei apsakyme „Brisiaus galas“. Skiriasi ir žmonių požiūris. Ironiškai plėtojama žmogaus ir šuns rušio tema. Žmogaus elgesio ir mąstymo konfliktas. Ūkininką Dalbą užvaldo mintis reformuoti savo gyvenimą ir ūkį. Reformą nutaria pradėti atsikratydamas nukaršusio šuns. Skandindamas šunį vos nenuskęsta. To paties pasmerkto šuns išgelbėtas pasižada tapti geresniu žmogumi. Deja, Dalba šio abstraktaus pasiryžimo nesugeba susieti su dėkingumu išgelbėjusiam padarui. Baigės sugalvotą darbą- atsikratęs šuns- jis jaučiasi praradęs sielos pusiausvyrą „Ūkininkas norėjo įeiti sodybon <...> Bet įėjo gryčion neprataręs nė žodžio.“, bet savo būsenos priežasties tarsi nesuvokia. Taip pat J. Apučio novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ papasakojama dar kitokia istorija bei kitaip išgyventa tragedija. Aprašomas kiemo vaizdas, akcentuojamas ąžuolas po kurio yra būda ir joje sena kalaitė. Šio kiemo savininkas sutaręs su pienininku, kad šis nušaus pasenusią, niekam nebereikalingą kalaitę. Šeimininkas Marazynas jau mato ateinantį pienininką ir jo jau laukia su nauju šuneliu. Priėjęs pienininkas nelaukdamas jokių ceremonijų nė nesudreba ir nušauna iš būdos pavadintą kalaitę. Marazynas padėkoja pienininkui Jurgiui ir atsisveikina. Autorius stebi visą situaciją, mato kaip pro langą žiūri Vinculis. Tai ir parodo, kad kiekvienas žmogus kažkokioje nors situacijoje reaguoja savaip. Kažkam liudna, kažkas džiaugiasia arba didžiuojasi. Taigi žmogaus požiūris į savo veiksmus ir jų padarinius yra dinamiškas ir besikeičiantis, atspindintis mūsų suvokimą apie save, kitus ir pasaulį aplink mus. Literatūros kūriniai, tokie kaip Jonas Biliūnas "Brisiaus galas", Jurgis Savickis "Ad astra" ir Juozas Aputis "Šūvis po Marazyno ąžuolu", padeda atskleisti šių požiūrių kaitą per skirtingus laikotarpius. Kiekvienas autorius savo kūriniuose perteikia žmogaus susidorojimą su savo veiksmais ir jų padariniais.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!