Tėvynės ilgesys lietuvių literatūroje

Tėvynės ilgesys lietuvių literatūroje.
Kiekvienas žmogus iš prigimties yra susietas su savo tėvyne. Todėl tėvynės praradimas prilygsta didžiausiai nelaimei, jos netekęs žmogus išgyvena ilgesį, širdgėlą bei kančią. Tėvynę praradusio asmens jausmai – dažna tema lietuvių literatūroje, ypač poezijoje. Svarbiausia ji tapo XIX–XX a., Lietuvai kenčiant okupantų priespaudą: XIX a. pirmosios pusės poetas Adomas Mickevičius sonete „Akermano stepės“ ir XX a. modernios literatūros atstovas Justinas Marcinkevičius poetinėje dramoje „ Mažvydas “ aprašė tremtinio, o XX a. pirmosios pusės lyrikė, katastrofų laikotarpio poetė Salomėja Nėris eilėraštyje „Tolimas sapnas“ – emigrantės, istorinių aplinkybių nublokštos į svetimą žemę, patirtį.
Žymiausio XIX a. lenkų poeto romantiko Adomo Mickevičiaus kūryba persmelkta lietuviškos dvasios ir tėvynės ilgesio. Nors poetas yra laikomas Lenkijos kūrėju ir rašė lenkiškai, save jis vadino lietuviu, o Lietuvą – vienintele tėvyne, todėl jo lyriką galima priskirti lietuvių literatūrai. XIX a. Lietuva buvo okupuota Rusijos imperijos, tačiau patriotinėmis romantizmo ir nacionalizmo idėjomis gyvenanti tauta neketino pasiduoti priespaudai: Vilniaus universitete būrėsi anticarinės jaunimo organizacijos. Už veiklą vienoje iš jų – Filomatų draugijoje – A. Mickevičius buvo suimtas ir ištremtas iš Lietuvos. Blaškydamasis po Europą jis jautėsi lyg išvytas iš namų ir labai ilgėjosi tėvynės. Tai įkvėpė kurti: ilgesį poetas išreiškė sonete „Akermano stepės“ (iš ciklo „Krymo sonetai“). Sonete aprašoma klajūno, netekusio namų, naktinė kelionė. Sustojęs pasigrožėti peizažu lyrinis subjektas išgirsta gervių klyksmą, kuris primena tėvynę. Klajoklio širdis atgyja, jis įsiklauso tikėdamasis išgirsti „balsus iš Lietuvos“, iš prarastos ir pasiilgtos tėvynės, bet „niekas nešaukia“. Tai sukelia gilų sielvartą. Taip poezijoje atskleisdamas asmeninius išgyvenimus A. Mickevičius akcentuoja iš gimtosios žemės ištremto asmens kančią, nostalgiją ir liūdesį.
Tėvynės netekties tema išliko svarbi ir XX a.: apie tai rašė Salomėja Nėris (Salomėja Bačinskaitė-Bučienė) katastrofų literatūros poetė.Poetės eilėlaščių būdingiausios savybės yra lyrizmas, paprastumas, aiškumas, žodžio tikslumas ir melodinis lakumas. Ji poezijoje atskleidžia tėvynę palikusio, tautines vertybes išdavusio žmogaus kaltę bei ilgesį. S. Nėries...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!