Teritorijų planavimo teorija egzaminui

1. Miesto sąvoka. Miestas – didele gyvenamoji vietove, administracijos, prekybos, pramones ir kultūros centras. (pagal dabartiną liet. k. žodyną). Miestas – gyvenvietė, kuri pagal teises aktus priskiriama miestų kategorijai. Paprastai turi daug didesnį gyventojų skaičių negu kaime, dauguma gyventojų dirba ne žemės ūkyje. Miestai bei didmiesčiai vilioja žmones, kurie nori juose gyventi, dirbti, atvykti kaip turistai ar tik į kultūros renginius. Tradiciškai miestuose sutelkti gausūs ištekliai bei valdžia. Kriterijai: ●statistinis (gyventojų sk.), ●socialinis (gyventojų užimtumo struktūra), ●teisinis statutas (teisės aktų egzistavimas), ●istorinis (įkūrimo laikotarpis, tikslai), ●administracinis (šalies administracinio padalinio centras arba ne centras), ●neformali reikšmė gyventojų sistemoje, ●gyvenamosios erdvės apstatymo tankis, aukštis, gyvenamųjų namų tipai. Šių kriterijų visuma apibūdina miestą- gyvenamąją vietovę, kurios gyventojai dirba įvairiose srityse, tačiau dauguma ne žemės ir miškų ūkiuose bei žvejyboje; gyvenamoji vietovė yra polinis, organizacinis kultūros, paslaugų ir kitoks jį supančios teritorijos centras; gyvenamojoje vietoje vyrauja antropogeninė aplinka, naudojama daug intensyviau negu gretimos jam erdvės. Netradicinis miesto identifikavimo kriterijus - Jungtinių Tautų statistikos tarnybos rekomenduota sąvoka-gyventojų aglomeracija, apibrėžianti miesto vietoves gyventojų surašymuose. 2. Kaimo sąvoka, kriterijai. Kaimas –tai vietovė, kurioje žmonės pagrinde susiję užimtumu žemdirbystės, žuvininkystės, medžioklės sektoriuje. Riba tarp kaimo ir miesto yra plaukiojanti, susitarimo ir užimtumo atžvilgiu. Kitas iš kaimo kriterijų - žymiai mažesnis gyventojų skaičius, nei mieste. 3. Aglomeracija. Netradicinis miesto identifikavimas yra Jungtinių Tautų statistikos tarnybos rekomenduotą sąvoką gyventojų aglomeracija laikyti pagrindiniu kriterijumi, apibrėžiančiu miesto vietoves gyventojų surašymuose. Gyventojų aglomeracija- sankaupa gyventojų namuose, kurie sudaro sąlygiškai nepertraukiamą apstatymą. Pagal tarptautinę sampratą aglomeraciją sudaro grupė namų, nutolusių vienas nuo kito ne toliau kaip 200 m. Jei tokioje namų grupėje gyvena ne mažiau kaip 2000 gyventojų, tai miesto aglomeracija. Ribos, nuo kurių namų grupė laikoma miesto aglomeracija, yra labai skirtingos. Pvz., Danijoje- 200 gyv., Škotijoje 500 gyv., Graikijoje 10000 gyv. 4. Miesto regionas. Tarp miesto ir gretimų teritorijų yra ryšiai, t.y. tam tikra priklausomybė, interesai, kurie pasireiškia fiziniais srautais (gyventojų kelionės, krovinių pervežimai transporto priemonėmis), pinigų ir informacijos srautais ir pan. Todėl susidaro naujas derinys, dažnai vadinamas miesto regionu. Jį sudaro branduolys (arba – centrinis miestas) ir tie priemiesčiai, kurie pagal švytuoklės migracijos dydį, gyventojų užimtumo struktūrą, gyventojų tankį ir jų skaičiaus augimo tempus bei kitus kriterijus yra miesto funkcinė dalis. Pvz., miesto regiono minimalus gyv. sk. Belgijoje- ne mažiau kaip 80 tūkst., Olandijoje- ne mažiau kaip 100 tūkst. Pavienis miestas savo vidine struktūra yra t.p. sistema. Priklausomai nuo dydžio, miestas turi įtakos zoną. Arčiausiai miesto yra gyvenvietės, kaimai kurie susiję inžineriniais tinklais, įranga, priklauso nuo miesto parduotuvių, mokyklų. Suborganizuotos teritorijos - tankus užstatymas, miesto gyvenimo būdas. Kita teritorijos dalis turi mažesnę priklausomybę miestui, tai yra kaimas - Ruraur teritorija. 5. Miestas kaip sistemos visuma. Ją sudaro tokia visuma: ●elementai: bendruomenė, socialinė, ekonominė ir techninės sistemos(posistemės): miesto dalys, identifikuojamos kaip skirtingų funkcijų zonos, rajonai, kompleksai ar kiti teritoriniai vienetai; ●ryšiai (santykiai, priklausomybės, įtakos): dažniausia pasireiškia kaip žmonių, transporto priemonių, informacijos, finansų srautai tarp miesto vidaus elementų ir miesto išorės. ●aplinka: natūrali ir antropogeninė (gamtinė ir dirbtinė) vidaus aplinka, kurioje vyksta dauguma miesto procesų, bei miesto išorė, be kurios miesto gyvavimas iš esmės neįmanomas. Natūrali ir antropogeninė vidaus ir išorės aplinka daro įtaką ryšiams ir elementams. Miesto sistemos pripažinimas reiškia kad: ●ne bet kokia visuma, o tik turinti visus būtinus požymius gali būti vadinama sistema. ●bet kurio miesto elemento (posistemės) pasikeitimas lemia kitų elementų (posistemių) ir jų ryšių bei ryšių su miesto išore pasikeitimas. ●sistema gali įgyti palankias savybes, kuriomis negali pasižymėti sistemą sudarantys elementai. Sistemoje gali atsirasti neigiamų požymių. ●miesto sistema gali būti suskaidyta į žemesnio rango teritorines posistemes, pastaroji i dar smulkesnes (zonų- rajonų- pastatų grupių- pastato). ●miesto sistema gali būti suskaidyta į funkcines posistemes, pvz., socialinę susisiekimo, želdynų, vandens tiekimo ir t.t. ●miestas- atvira sistema: ji yra regiono, šalies gyvenviečių sistemos posistemė; ją veikia krašto ekonomika, vidaus ir užsienio rinka ir kt. ●miesto sistemos funkcionavimas nėra iš anksto nulemtas, nors miestas ir turi planą. Miestą galima apibūdinti ir kaip sistemą, sudaryta iš 3-ų posistemių: ●gyventojų, įmonių ir valdžios institucijų poreikių ir vykdomų funkcijų, ●poreikiams realizuoti ir funkcijoms vykdyti reikalingų galimybių ar sąlygų, ●pirmųjų 2-ų posistemių veiklos pasekmių. 6. Miesto sistemos pripažinimas reiškia kad: ●ne bet kokia visuma, o tik turinti visus būtinus požymius gali būti vadinama sistema. ●bet kurio miesto elemento (posistemės) pasikeitimas lemia kitų elementų (posistemių) ir jų ryšių bei ryšių su miesto išore pasikeitimas. ●sistema gali įgyti palankias savybes, kuriomis negali pasižymėti sistemą sudarantys elementai. Sistemoje gali atsirasti neigiamų požymių. ●miesto sistema gali būti suskaidyta į žemesnio rango teritorines posistemes, pastaroji i dar smulkesnes (zonų- rajonų- pastatų grupių- pastato). ●miesto sistema gali būti suskaidyta į funkcines posistemes, pvz., socialinę susisiekimo, želdynų, vandens tiekimo ir t.t. ●miestas- atvira sistema: ji yra regiono, šalies gyvenviečių sistemos posistemė; ją veikia krašto ekonomika, vidaus ir užsienio rinka ir kt. ●miesto sistemos funkcionavimas nėra iš anksto nulemtas, nors miestas ir turi planą. Miestą galima apibūdinti ir kaip sistemą, sudaryta iš 3-ų posistemių: ●gyventojų, įmonių ir valdžios institucijų poreikių ir vykdomų funkcijų, ●poreikiams realizuoti ir funkcijoms vykdyti reikalingų galimybių ar sąlygų, ●pirmųjų 2-ų posistemių veiklos pasekmių. 7. Miestų reikšmė ir prieštaringumas. Šiuolaikinė civilizacija- tai miestų civilizacija. Kuo didesnis miestas, tuo paprastai didesnė jo vietinė, regioninė, šalies, o didžiausių – pasaulinė reikšmė visuomenės raidai. Didmiesčiai tapo vadovavimo ir kontrolės centrais. Miestų reikšmę visuomenės gyvenime lemia jų patrauklumas: ●ypatinga miesto dvasinė atmosfera, ●intensyvi ir įvairi kultūros veikla, ●informatyvumas (t.y. sukaupiantis ir suteikiantis daug žinių), ●bendradarbiavimo ir karjeros galimybės, ●gera terpė ir karjeros galimybės, ●gera terpė kūrybiniam ir profesiniam augimui. Mieste vykstantys procesai yra prieštaringi: ● koncentruoja žmones- izoliuoja žmones, jie susvetimėja. ● padaro turtingu- arba skurdžiu benamiu. ●didmiestis gali padėti užkopti į aukščiausią karjeros pakopą- didmiestis neapsaugo žmogaus nuo degradacijos. ●gali atsirasti klestintys miesto rajonai- karu gali ir atsirasti ir degraduojantys rajonai, ●butų rinkoje gali būti didelė pasiūla- žmonės turintys mažesnes pajamas, nepajėgūs apsirūpinti kokybišku būstu; gali egzistuoti benamių problema. ●darbo rinkoje gali būti darbo vietų pasiūla- tačiau jų negali užimti darbo ieškantys žmonės, nes neturi reikiamos kvalifikacijos. Nors miesto reikšmė siejama su jo dydžiu, tačiau negalima teigti, kad didmiesčiai yra „geriausi“ miestai. 8. Bendrosios gyvenviečių problemos: ●finansinių resursų ir darbo vietų stoka; ●augantis benamių skaičius ir lūšnynų plėtimasis; ●didėjantis skurdas ir atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų; ●nusikalstamumo augimas, saugumo mažėjimas; ●blogėjanti butų fondo būklė; ●blogėjanti paslaugų ir miesto inžinerinės infrastruktūros kokybė; ●blogėjanti sveikatos ir švietimo įstaigų veiklos kokybė; ●neracionalus žemės naudojimas, žemės įstatymų netobulumas; ●gatvių tinklo perkrovimas; ●didėjanti aplinkos tarša; ●želdynų stoka; ●nekoordinuota miestų plėtra; ●gyventojų pažeidžiamumas stichinių ir kitokių nelaimių atveju. Viena iš problemų egzistavimo priežasčių paprastai yra laikoma finansinių resursų stoka ir nekokybiškas miesto valdymas. 9. Miestų raidos etapai. Miestų ir miestelių raida bei lydintys procesai vadinami urbanizacija. Urbanizacija- miestų ir gyventojų skaičiaus augimas; miesto gyvenimo būdo plitimas į artimas ir vis tolesnes vietoves; miestų vaidmens visuomenės gyvenime didėjimas; gyvenviečių formų įvairovių plitimas. Etapai: ●pirmasis- paprastai nurodoma XIX a. pabaiga. Pramonės revoliucija ir žemės ūkio produktyvumo augimas sukėlė intensyvią kaimo gyventojų migraciją į miestus ir miestu augimą. Techninės raidos lygis lėmė lokalinę koncentraciją ir kompaktišką miestą. ●antrasis- maždaug du XX a. trečdaliai. Urbanizacijos procesas ir jo pasekmės tapo sudėtingos ir naujos- anksčiau nelaikytos svarbiomis: aplinkos tarša, socialinė patologija ir t.t. Toliau vyko intensyvi kaimo gyventojų migracija į miestus. Komunikacijų pažanga sudarė prielaidas gyventojų išcentrinei migracijai, priemiesčiams augti ir jų veiklai integruotis su miestu (suburbanizacija0; kaimo vietoves glaudžiai susieti su miestu (ruralbanizacija). Miestai suformavo mažas ir dideles sistemas. Didžiausios sitemos įvairiose šalyse pavadintos aglomeracijomis, konglomeracijomis, urbanizuotais regionais. ●trečiasis- nuo XX a. paskutiniųjų dešimtmečių tęsiasi ir toliau. Šis etapas yra pats dinamiškiausias. Gana greitai gali įvykti esminiai pokyčiai, kuriuos lemia komunikacijų plėtra. Urbanizacijos raidą lemia: ●atviros sienos, ●prekių, pinigų, kapitalo ir darbo judėjimo laisvė, ●rinkų ir įmonių internacionalimas, ●nepaprastai sparti susisiekimo ryšių pažanga. 10. Gyvenviečių gyventojų skaičiaus augimo šaltiniai. Miesto gyventojų skaičius, tai pasekmė ilgalaikių procesų: ●miesto ekonominės bazės raidos, ●natūralaus gyventojų prieaugio (gimimų ir mirimų skaičiaus skirtumas), ●mechaninio prieaugio (atvykusių ir išvykusių gyventi kitur skirtumas), ●miestoi administracinių ribų keitimų. Šie procesai nera uždari, vyksta ne vien mieste, bet ir visoje šalyje, jeigu nėra kliūčių- kelių šalių regione. Miestų, miestelių kaimų sistemoje vyksta nuolatinė ar sezoninė dirbančiųjų, mokinių, pirkėjų apykaita- vadinamoji švytuoklinė migracija. Todėl yra vadinamasis nakties gyventojų (nuolatinių) ir dienos gyventojų skaičius (nuolatiniai ir laikinieji). Švytuoklinės emigracijos egzistavimas gali priversti: ●patikslinti planuojamos teritorijos ribas, ●nustatyti jos priežastis, kelionių tikslus, struktūrą, ●nustatyti papildomą socialinės ir techninės infrastruktūros poreikį. 11. Socialinės demografinės gyventojų struktūros įtaka planavimui. Miesto ekonominės bazės raida, natūralus ir mechaninis prieaugis lemia gyventojų amžiaus struktūrą. Yra 3 būdingos gyventojų amžiaus piramidės, kurių pagrindą sudaro: jauni žmonės (paprastai didelio natūralaus gyventojų prieaugio pasekmė); subrendę žmonės; pagyvenę žmonės (neigiamas natūralaus gyventojų prieaugis). Lietuvos miestams būdingas antras ir trečias tipai. Susiklosčiusi amžiaus struktūra ir ją lėmusių procesų tendencijos leidžia konstatuoti (prognozuoti): ●pagrindinių gyventojų grupių- iki mokyklinio, mokyklinio amžiaus ir dirbančiųjų, pensininkų dydžius. ●šių grupių poreikius lopšeliams, darželiams, mokykloms, sveikatos ir globos įstaigoms bei kitai socialinei infrastruktūrai, kitokio tipo paslaugoms ir darbo vietoms, inžinerinei infrastruktūrai. ●poreikių dinamiką. Pasikeitusi amžiaus struktūta pakeis poreikius po 5, 10 ar daugiau metų. Todėl paprastai atsiranda, pvz., darželių mokyklų ar kitų statinių ir teritorijų konvekcijos reikmė. Šeimų sk. ir jų dydis, vyrų ir moterų skaičiaus santykis- taip pat svarbūs planavimo duomenys, kuriais remiantis sprendžiama apie: ●būsto poreikį, siektiną joi dydį ir tipą, ●pageidautiną darbo vietų pobūdį. Gyvenamosios pajamos ir išlaidos 1 namų ūkio nariui per mėnesį (metus) ir jų pasiskirstymas rodo: ● gyventojų turtinę segregacią, ●jų mokumą, ●investicines galimybes. Miesto bendruomenė yra daug sudėtingesnė negu apibūdinama pagal amžių, šeimyninę padėtį, lytį, gaunamas pajamas ir kitus tradicinius požymius. Tai susiję su specifinių ir vadinamųjų probleminių grupių žmonėmis: ●žmonėmis su negalia, ●nepilnomis šeimomis, ●bedarbiais, ●dirbančiais pensininkais, ●asocialiomis šeimomis ir asmenimis, ●žmonėmis, sirgusiais AIDS, ●narkomanai, ●vagimis, plėšikais ir t.t. ●beglobiais, benamiais, valkatomis. Fizinės aplinkos pritaikymas žmonėmis su negalia yra miesto detalaus planavimo ir projektavimo objektas. Visų kitų grupių sukeliamos problemos tik iš dalies yra miesto planavimo objektas ir dažniausia tai yra prevencinių veiksmų ir priemonių planavimas. 12. Gyventojų struktūros teritorinė diferenciacija. Gyventojų struktūros miesto teritorijoje diferenciacijos bendrieji bruožai: ● legalūs ir nelegalūs ekonominiai imigrantai („svečiai darbininkai“ Vokietijoje) iš mažiau išsivysčiusų šalių. Jie paprastai buriasi centrinėse miesto dalyse, labiausiai apleistose ir pigiausiose gyventi. ● asocialios šeimos ir asmenys, narkomanai, benamiai, valkatos taip pat buriasi centrinėse miesto dalyse, prie geležinkelio ir kitų stočių, turgų, komunalinėse ir sandelių zonose, blogiausiai prižiūrimuose namuose, pastatuose. ● tautinės mažumos gana dažnai sukuria lokalias ir izoliuotas bendruomenes, pvz., čigonų taboras Vilniuje. ● atsiranda prestižiniai miesto rajonai – ambasadų, turtingų žmonių rajonai ar stabios namų grupės miesto periferijoje ar užmiestyje, fiziškai izoliuotos nuo išorinės aplinkos, saugomos. Ne vienoje šalyje pasitvirtina 3 koncentrinių zonų miesto modelis: ●miesto centrinėje dalyje būdinga didžiausia vyresniojo amžiaus ir neturtingesnių gyventojų tikimybė (Vakarų Europos šalyse- imigrantų koncentracija), ●miesto vidurinė zona- „pilka“ arba mišri zona, ●periferinėje zonoje- ryški turtingesnių ir jaunų žmonių dalis. Gyventojų struktūros teritorinių pokyčių viena iš prielaidų- transporto priemonių tobulėjimas, o svarbiausia- lengvųjų automobilių nepaprastas paplitimas. 13. Gyvenviečių sistemos sąvoka. Gyvenviečių sistema - tai kaimų, miestų, miestų regionų, aglomeracijų ir kitų gyvenviečių formų visuma, kurioje egzistuoja įvairaus dydžio vidaus ryšiai; visuma, kuri turi išorinius ryšius su aplinka, ir ši visuma atlieka tam tikras socialines, ekonomines funkcijas. Gyvenviečių sistemos egzistuoja objektyviai. Svarbiausi kriterijai: ●ryšių intensyvumas; ●gyvenviečių tankis, užimtumo įvairiuose sektoriuose pasiskirstymas; ●susisiekimo rodikliai: kelių tinklo tankis, viešojo transporto išvystymas; ●užstatymo glaustumas. Kriterijų skaitinių reikšmių pasiskirstymai leidžia nustatyti teritorijas, kurių ribose gyvenviečių visuma yra susidariusi dėl bendrų interesų. 14. Gyvenviečių sistemos pagrindiniai bruožai: ●sistemos yra hierarchinės: jas sudaro posistemės; posistemės yra sistemos žemesnio rango posistemių atžvilgiu ir t.t.; ●kiekviena sistema ir posistemės turi savo centrus. Centrai ir pacentriai sudaro hierarchinę eilutę. Sistemos centre paprastai būna didžiausias miestas, kuo žemesnė posistemė, tuo mažesnis miestas yra centras; ●šalies gyvenviečių sistemoje visi miestai sudaro tam tikrą hierarchinę eilutę. T.y. miestų dydžiai pagal jų rangą pasiskirsto pagal tokį dėsningumą: ; čia Nj – j rango miesto gyventojų skaičius; N1 – didžiausio sistemos miesto gyventojų sk; a ir k – empiriniai koef. ●miestų išsidėstymas sistemoje gali būti tolygus arba koncentruotas. Tai liudija visiškai skirtingą sistemų funkcionavimą. Tolygus būdingesnis agrariniam kraštui; koncentruotas – iškasenų ir apdirbamosios pramonės teritorijoms; stambių miestų regionams, aglomeracijoms. ●sistemų centrai nėra lygiaverčiai ir turi nevienodą įtaka juos supančioms teritorijoms. Todėl sistemos gali būti didelės ir mažos, klestinčios ir skurstančios. Taip susidarė progresuojančių ir vadinamųjų depresinių teritorinių sistemų disproporcijos. 15. Lietuvos miestų sistema (gyvenviečių sistema) 1962-1967 m. Buvo parengta ir tuometinių valstybinių institucijų patvirtinta Lietuvos TSR teritorijos perspektyvinė planavimo schema. Ji buvo pagrįsta 1960 m. Suformuluota tolygaus regioninių centrų išdėstymo idėja, jos argumentais ir principais.Šios idėjos praktinis realizavimas darė daugiausiai įtakos ne vien Lietuvos gyvenviečių sistemos, bet ir visos šalies raidai. Nė vienas iš vėlesnių planavimų nesumažino regioninių centrų idėjos gyvybingumo.Gyvenviečių sistema, kuri susiformavo dar sovietmečiu, yra labai sudėtingos hierarchijos struktūros, kuri apibūdina:*Šalies sistema, centras-Vilnius;*Antrojo rango 5 sistemos. Centrai-Lietuvos didmiesčiai Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys;*Trečiojo rango 35 sistemos. Jų centrai- didmiesčiai ir dalis rajonų centrų;*Ketvirtojo rango 94 sistemos. Jų centrai-didmiesčiai, rajonų centrai ir kt miestai turėję rajono centro statusą.Dabar regioninių centrų idėja nei teoriškai, nei praktiškai negali būti tęsiama.Gyvenviečių sistema kol kas iš esmės nepasikeitė, tačiau raidos tendencijos išryškėjo. Konceptualus tendencijų apibūdinimas remiasi trijų zonų principu:*Aktyvios raidos teritorijos apima Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių miestus ir jų bei gretimus rajonus, Mažeikius, Akmenę ir jų rajonus; sąlygiškai aktyvūs yra Marijampolės, Alytaus miestai ir rajonai bei Utenos, Tauragės miestai;*Regresuojančios raidos teorijos apima platų šiaurės rytų regioną, kurio geografiniu centru laikytina Utena; pietryčių regioną, kurio pagrindiniu ekscentru laikytinas Alytus;*„buferinės“ teritorijos susidarė Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių miestų neryškios ar sutampančios įtakos zonų ribose arba labiausiai nutolusiose nuo tų miestų vietovėse.Aktyviomis (sąlygiškai aktyvias) teritorijas formuoja didžiausi miestai- pramonės, mokslo, kultūros, paslaugų centrai ir kt miestai, turintys paveldėtą pramonės potencialą, geležinkelio linijas, pagrindines automagistrales.Regresuojančias raidos teritorijas sudaro rajonai, kurių pagrindinė ekonominė bazė yra žemės ir miškų ūkis, rekreacijos. Be to, jiems būdinga geografinė ir komunikacinė izoliacija nuo didžiausių miestų.Buferinės teritorijos gyvenviečių sistema ir veiklos pobūdžiu yra panaši į regresuojančias. Tačiau dėl palankesnės geografinės padėties ir daug mažesnio komunikacinio izoliuotumo (kai kurios ir dėl palankesnių žemės ūkio sąlygų) buferinės teritorijos pasižymi palankesniais veiksniais (mažesnis pensinio amžiaus gyv. sk., neigiamas natūralus gyv. prieaugis ir tt) 16. Lietuvos metropoliniai centrai. Intensyvėjantys miestų tarpusavio ryšiai skatino jų teritorijas driektis pagal pagrindines magistrales. Centrai ėmė nebetilpti savo ribose: jie augo, plėtėsi ir kūrėsi kokybiškai nauja policentriška jo struktūra. Šiandien, trečiojo tūkstantmečio pradžioje, galima konstatuoti, kad globali visuomenė ir ekonomika – tai anaiptol ne paprastas tautų, valstybių ir nacionalinių ekonomikų mišinys, bet daugiasluoksnis tinklas, kuriame persipina, susikryžiuoja nacionalinių ir tarptautinių gamybinių bei finansinių jėgų „laukai”, nusistovi pastovūs miestų jungčių susikirtimo taškai – metropoliniai regionai ir jų židiniai – metropoliniai miestai. Vakarų šalyse metropoliniai regionai ir jų centrai – aglomeracijos vaidina ypatingai svarbų vaidmenį tarptautiniame miestų tinkle. Visiems jiems būdingas didelis demografinis potencialas, ekonominis pajėgumas, koncentruota gamyba ir mokslas, išvystyta infrastruktūra ir aukštas politinių bei ekonominių sprendimų priėmimo lygmuo. Lietuva, kartu su kaimyniniais Baltijos kraštais Latvija ir Estija tapusi Europos Sąjungos (toliau ES) dalimi, sudarys ekonomiškai silpno ES arealo dalį. Padidėjusios ES kontekste Lietuvai, neturinčiai europinio masto išvystyto metropolinio centro, „Euro City” rango miesto, lygiaverčio atstovo Baltijos jūros regiono miestų tarpe, vien dėl to gali tekti antraeilis vaidmuo plėtojant ekonomiką, pritraukiant investicijas ir apskritai stiprinant visapusiškos partnerystės ryšius su ES šalimis. Siekiant sutvirtinti Lietuvos geopolitinę padėtį, būtina sutelkti visas valstybės galias, kad būtų išnaudota palanki krašto miestų tinklo sandara ir sukurtas galingas metropolinis centras – sostinės statuso milijoninio dydžio urbanistinis darinys, tarptautiniu mastu pripažintas politinis, gamybos, verslų, komercijos, finansų, užsienio turizmo ir universitetų centras, stiprus tarpvalstybinių gravitacinių ryšių židinys. LR teritorijos bendrajame plane numatyta šalies urbanistinėje sistemoje išskirti atraminį gyvenamųjų vietovių tinklą, kurį sudarytų įvairių hierarchijos lygmenų centrai ir urbanistinės integracijos ašys. Tačiau metropoliniai centrai yra plačiausios funkcinės struktūros su aukščiausio lygmens kūrybiniu bei analitiniu potencialu, dažniausiai susijusiu su universitetų tyrimų baze, finansinėmis, gamybinėmis ir kitomis aukšto aptarnavimo galimybėmis didelės šalies dalies atžvilgiu. 17. Gyventojų užimtumas, nedarbas. Gyv. užimtumas ir nedarbo lygis- svarbūs miesto būklės požymiai. Paprastai 3-5% nedarbo lygis laikomas normaliu ar net ekonomiškai palankiu reiškiniu. Kuo didesnis nedarbo lygis, tuo aštresnės socialinės problemos, atspindinčios miesto ir šalies blogą ekonominę būklę.Darbingo amžiaus gyv. dalis didesnė tuose miestuose, kurie yra jaunesni dėl didelio gimstamumo, jaunų žm. imigracijos. Darbo jėga- tai potencialūs dirbantieji, išskyrus besimokančius ir darbingo amžiaus, tačiau nedirbančius dėl įvairių priežasčių gyventojus; Užimti (dirbantys)- dirbantys privačiose, valstybės ir savivaldybių struktūrose; laisvų profesijų žm. ir dirbantys pgl patentus; Bedarbiai- netekę darbo ar pradedantys darbinę veiklą, miesto žmonės, ieškantys jiems tinkamo darbo. Gyv. gali būti užimti:*bazinės veiklos darbo vietose, t.y. tos veiklos, kurios produkcija ir paslaugos yra eksportuojamos. Šis užimtumas yra pats svarbiausias, nes tik jis stimuliuoja miesto plėtrą;*ne bazinės veiklos darbo vietose, kurių produkcija ir paslaugos vartojamos mieste. Be jos miestas negali normaliai funkcionuoti. Bazinio užimtumo plėtra „automatiškai“ padeda ne baziniam neatsilikti nuo poreikių. 18. Ekonominė bazė. Miesto ekonominė bazė- tai tos įmonės, tikriau- tos darbo vietos, kurių sukurta produkcija ir teikiamos paslaugos yra eksportuojamos. Žemės ir miškų ūkis, žvejyba ir medžioklė, kalnakasyba iš esmės nebūdingos veiklos miestui ir šios srities gyventojai sudaro keletą procentų. Visiems miestams būdingas mažėjantis užimtumas tradicinėse pramonės, statybos srityse. Jas keičia paslaugų sritis ir darbo vietos naujų technologijų, tarp jų ir informacinių, įmonėse. Kiekviena bazinės veiklos sritis ar įmonė turi skirtingą reikšmę miesto ekonomikos plėtrai. Todėl mieste gali būti susiformavusi silpna arba stipri ekonominė bazė. Kita vertus, dviejų miestų vienodas gyv. užimtumo lygis nebūtinai reiškia vienodą ekonominės bazės pajėgumą. Svarbu, kad miesto ekonominė bazė būtų gyvybinga. Gyvybingumą garantuoja ekonominę bazę sudarančių veiklų įvairovė. Jeigu miesto gyv. užimtumą garantuoja tik viena ar kelios veiklos rūšys, tai tų veiklų krizė gali sukelti mieste visuotinę socialinę ekonominę krizę, nes nebūtų kam bent iš dalies kompensuoti darbo vietų praradimą. 19. Ekonomikos plėtra- tai procesas: teikiamos paslaugos, pagaminamos prekės parduodamos ir taip sukuriamas turtas. Jį kuria iš esmės privatus sektorius. Ekonomikos plėtros tikslas- vis sparčiau kurti turtą. Jei sparčiau kuriamas turtas, didėja gyv. užimtumas, daugiau surenkama mokesčių, auga gyv. pajamos. Visa tai yra kitų miesto plėtros sričių pažangos pagrindas. Miesto ekon. plėtrai reikalingos prielaidos. Pagr. iš jų yra susijusios su: ●darbo jėga - vis labiau reikalinga aukštos kvalifikacijos darbo jėga, galinti analizuoti, spręsti problemas, persikvalifikuoti ir tobulintis. Tokios darbo jėgos pasiūla yra miesto privalumas, didinantis investicijų tikimybę. ●technologijomis - jos keičiasi labai sparčiai, suteikia galimybę gaminti našiau, kokybiškiau. Tam reikalingas mokslas - žinios, tyrimai. ●socialine ir technine infrastruktūromis - miesto aprūpinimas infrastruktūros paslaugomis vertinamas trimis svarbiausiais aspektais: kokybe, patikimumu ir prieinamumu. Socialinė infrastruktūra: gydymo, kultūros, švietimo įstaigos ir kt. ●finansinis kapitalas reikalingas verslui pradėt ir plėtot. Kapitalas gali būti nuosavas, skolintas. Jis turi būti prieinamas. ●vadyba. Verslo ir miesto sėkmei reikalinga gera vadyba. Miesto vadyba iš esmės gali nulemti verslui palankią arba nepalankią aplinką, o kartu miesto ekonomikos plėtrą. 20. Gyventojų lokalizacinis mobilumas Mobilumas - gyventojų judrumas, savybė dažniau ar rečiau, toliau ar arčiau eiti, važiuoti, keliauti už savo buto, namo kiemo, miesto, rajono ar šalies ribų. Lokalizacinis, t.y. žmogus rinkdamasis gyvenamąją vietą, atsitiktinai ar sąmoningai įvertina galimas pasekmes gauti darbą, gyventi sveikoje aplinkoje, greta paslaugų įmonių, mokyklų ir pan. Lokalizacinio judrumo tipai: a)Gyventojų migracija. Paprastai vyraujanti migracijos kryptis yra iš kaimo į miestelį, vėliau į miestą, didmiestį ir pasibaigia vienu ar keliais prestižiškiausiais šalies miestais arba gali vyrauti emigracija į kitas šalis dėl socialinių, ekonominių priežasčių. b)Sezoninė migracija. Labiausiai žinomos dvi: darbo jėgos ir pensininkų gyvenamosios vietos laikinas pakeitimas. c)Miesto vidinė migracija. Ją lemia pasikeitusios gyvenimo sąlygos, finansinės galimybės, darbovietės dislokacija. Lokalizacinis mobilumas - tai požymis ir informacija apie miesto prestižą, jo augimo tempus, galimas investicijas. 21.Komunikacinis mobilumas Komunikacinis t.y. žmogaus judrumas darbo, tarnybos, poilsio, paslaugų ir kitais tikslais susisiekimo sistemos dėka, t.y. pėsčiomis, dviračiu, traukiniu, lėktuvu, autobusu ir t,t. Komunikacinio judrumo tipai: a)Vadinamosios tarnybinės kelionės į kitus miestus, šalis. b)Švytuoklinė migracija - darbo ir kt. tikslais kelionės iš aplinkinių gyvenviečių į miestą ir atvirkščiai. c)Gyventojų judrumas mieste. Jis matuojamas kelionių skaičiumi per parą vienam gyventojui. d)Tiksliau judrumą apibūdina bendras kelionių per parą atstumas. Komunikacinis mobilumas - požymis ir informacija apie miesto gyvenviečių sistemai reikšmę, susisiekimo sistemos reikmę, transporto rūšių ir gatvių tinklo plėtrą. 22.Gyventojų sveikatos urbanistiniai veiksniai. Gyv. sveikata priklauso nuo daugybės veiksnių. Dalį jų galima pavadinti aplinkos veiksniais- buto ir namo vidaus, kiemo; darbo, studijų, poilsio ir kt aplinkos, kuri supa bet kurį gyv. bet kuriuo gyvenimo laikotarpiu. Miesto palyginti su kaimo aplinka daugelių požiūrių yra pavojingesnė dėl didesnės taršalų koncentracijos, aukšto triukšmo lygio, vibracijų, elektromagnetinių bangų, dulkių ir tt. Miesto aplinka- tai stresinės situacijos, įtampa, konfliktų tikimybė. Todėl galima manyti, kad miestiečių sveikata turėtų būti daug blogesnė negu kaimiečių. Pagal statistinius duomenis tas skirtumas nėra didelis. Skirtumus mažina medicinos paslaugų prieinamumo ir kokybės skirtumai, gyv. migracija. Miestų planavimo tikslas- suplanuoti sveiką aplinką fizinės ir funkcinės struktūros požiūriais. Sveikos aplinkos sąvoka kinta. Formaliai ją apibūdina leistini norminiai, taršos, triukšmo, higienos ir kt reikalavimų dydžiai. Šie dydžiai yra indikatoriai ir rodo, nuo kada būtinai reikia imtis veiksmų, kurie sumažintų užterštos aplinkos neigiamą poveikį žm. sveikatai. 23. Gyventojų saugumas. Europos urbanistikos teisių deklaracijoje pirmąja įrašyta teisė į saugumą: ”į saugumą mieste, kuriame kiek įmanoma būtų užkirstas kelias nusikalstamumui, agresijai.” Lietuvos miestų planavime nusikaltimų prevencijos elementai iš esmės nenaudojami.Viena iš priežasčių-informacijos stoka nustatymų teritorinį paplitimą,dažnį,laiką ir kitas aplinkybes,kurios padėtų nustatyti statistinius dėsningumus-ryšį su urbanistinės aplinkos rodikliais ir elementais.Antra,nei miesto bendruomenė,nei planuotojai nebuvo pasirengę tokiam sparčiam nusikalstamo lygio augimui. Rekomenduotinos tokios pagrįstos nusikaltimų prevencijos priemonės ir būdai formuojant miesto struktūrą ir jį prižiūrint,rekonstruojant: a)daugiausia dėmesio turi būti skiriama miesto priežiūrai.Todėl,kad būtų išvengta teritorijų ir jose esančių pastatų degradavimo,nes tai būtų asocialių asmenų koncentracijos pradžia. b)Miesto gyvenamieji ir integruotų funkcijų rajonai turi būti maži.Visiškai nepriimtini dideli 150-200ha anksčiau projektuoti rajonai. c)Gyvenamojo rajono apstatymo ir jų statuso įvairovė turėtų būti didelė.Tai padėtų išvengti amžiaus,socialinių ir etninių gyventojų grupių koncentracijos dideliose teritorijose.Kartu sumažėtų tokių teritorijų,konfrontacijų tikimybė. d)Siektina,kad gyvenamieji rajonai būtų integruotų funkcijų.Gyvenamieji namai,darbo ir paslaugų įmonės,išdėstytos integruotai rajono teritorijoje,lokalizuoja gyventojų interesus ir stiprina gyventojų tarpusavio ryšius,ryšį su savo teritorija ir vietos „patriotizmą“,o kaip pasekmę-teritorijos neoficialią priežiūrą.Rajono funkcinė integracija turėtų būti panaudota kuo tolygesniam teritorijos naudojimui dieną,o jei nėra kitų kliūčių-ir vėlai vakare. e)Gyventojų ryšiams su savo rajonu stiprina pašto,banko,mokyklos,policijos nuovados ir kitų įstaigų teritorijos turėtų iš esmės sutpti su rajono ribomis. f)Rajono ribos turi būti aiškiai vizualiai indentifikuojamos. g)Miesto funkcinė organizacija turi sudaryti galimybę naudotis juo miesto gyventojams tiek diena,tiek vakare ir naktį.Tam,kad kai kurios grupės negalėtų vyrauti nepageidaujamu būdu,reikia sudaryti nuolatinių centro gyventojų ir svečių amžiaus ir socialinių grupių įvairovę.Todėl centre turėtų būti,pirma,gyvenamųjų,darbo ir paslaugų vietų balansas.Antra,vietų visuma turėtų sudaryti kiek įmanoma 24. Aplinkos taršos problema. Tarša - tai šiuolaikinės civilizacijos požymis. Kuo šalis labiau išsivysčiusi - tuo taršos emisija didesnė. Aplinkos tarša pasiekė pavojingą lygį ir gali lemti žmonių sveikatą ir gyvybę, gamtos sunykimą. Tolesnės taršos prognozė pesimistinė - pasaulinė ekologinė katastrofa. Pagrindiniai jos požymiai-ozono sluoksnio irimas ir klimato atšilimas. Klimatas šyla greičiau nei tikėtasi. . Svarbiausi taršos šaltiniai: a) žmogaus ūkinės, gamybinės ir kt. veiklos šalutiniai produktai; b) bet kuris produktas anksčiau ar vėliau tampa atlieka – tarša (automobilis, pastatas, maistas, benzinas); c) atliekos sąvartynuose ar kitokioje aplinkoje “gamina” kitus naujos taršos produktus; d) kiekvienas gyvenamasis namas, jo sklypas yra taršos “gamintojai”. Taršos rūšys: aplinkos tarša kietomis, skystomis ir dujinėmis atliekomis; triukšmas, vibracija, šviesa; šiluma; cheminės, radioaktyvios medž.; elektromagnetinė spinduliuotė; biologinė tarša. Aplinkos taršą lydi kitos- sukauptų teršalų- problemos: ●didėja neperdirbtų atliekų tūriai ir dėl to reikia naujų sklypų atliekoms sandėliuoti; ●didėja kenksmingų, pavojingų, sunkiai perdirbamų atliekų kiekiai; ●vis dažnesni gyventojų protestai dėl atliekų sandėliavimo lokalizavimo; ●vis daugiau atsiranda savavališkų sąvartynų; ●atliekų tvarkymas brangsta, didėja gyventojų išlaidos. Aplinkos tarša pasiekė pavojingą lygį ir gali lemti žmonių sveikatą ir gyvybę, gamtos sunykimą. Tolesnės taršos prognozė pesimistinė - pasaulinė ekologinė katastrofa. Pagrindiniai jos požymiai-ozono sluoksnio irimas ir klimato atšilimas. Radikalūs taršos mažinimo būdai - gamybos ir atliekų utilizavimo technologijų pažanga visose srityse. 25. Urbanistinės taršos mažinimo priemonės Globalios aplinkos taršos problemoms spręsti daugėja įvairių tarptautinių susitarimų, deklaracijų, rekomendacijų ir t.t. Vienoje iš jų siūlomos tokios priemonės Europai: 1)Panaudoti ekonominius svertus, tarp jų tokias finansines prienones kaip mokesčius už taršą CO2 dujomis ar energijos naudojimą. 2)Šalinti kliūtis taupiam energijos suvartojimui, pastatams šiltinti. 3)Naudoti naujus ir atsinaujinančius šaltinius. 4)Iki 2010m. Visose Europos šalyse pasiekti optimalų energijos vartojimo lygį. 5)Mažinti transporto sektoriaus šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo kiekį. 6)Didinti miškų ir žemės ūkio naudmenų galimybes absorbuoti anglies dioksidus. 7)Tobulinti sąvartynų naudojimą, tarp to- mažinti metano išsiskyrimą. Radikalūs taršos mažinimo būdai- gamybos ir atliekų utilizavimo technologijų pažanga visose srityse; vartojimo sumažėjimas dėl tos pačios technologijų pažangos ir gyvenimo būdo, įpročių, mados pokyčių. Miestų planavimo sprendiniai gali pasiūlyti tik pasyvius apsaugos būdus, t.y. sumažinti pasekmes, bet ne priežastis. Pagrindiniai galimi taršos poveikio sumažinimo būdai: ●Miesto funkcinės ir fizinės struktūros formavimas; ●Pagrįstas žemės naudojimas; ●Saugomų teritorijų statuso suteikimas; ●Sanitarinių apsaugos zonų kūrimas; ●Natūralios ir antropogeninės aplinkos tinkamų proporcijų išlaikymas. 26. Eismo saugos problema yra vienas iš gyvenimo kokybės rodiklių. Jos lygis Lietuvoje yra žemas. Tai susiję su socialiniais ir psichologiniais veiksniais, stresais, depresijomis, alkoholiu, narkotikais, eismo kultūra, automobilių technine būkle, susisiekimo tinklų ir eismo organizavimo kokybe. Eismo saugos rodikliai koreliuoja su automatizacijos lygiu: pradinėje stadijoje žuvusiųjų ir bendras eismo nelaimių skaičius proporcingas transporto priemonių skaičiui. Pasiekus aukštą automobilizacijos lygį, išauga gatvių ir kelių tinklo apkrovimas. Todėl sumažėjęs bendras eismo greitis padeda stabilizuoti žūties eismo nelaimėse tikimybę. Dar labiau išaugus automobilizacijos lygiui, žuvusiųjų sk tampa atvirkščiai proporcingas transporto priemonių sk.. Eismo nelaimių struktūra Lietuvoje (1997m): Užvažiavimai ant pėsčiųjų-42% Užvažiavimai ant dviratininkų-10% Transporto priemonių susidūrimai, apvertimai, atsitrenkimai į kliūtį-47% Kita-1% 27. Teritorijų planavimo priemonės eismo saugai didinti. Miestų planavimo uždavinys įvertinti eismo saugos problemą, rasti sprendinius, neutralizuojančius nepalankius veiksnius, arba- sukurti saugiam eismui palankią miesto aplinkąPagr. saugaus eismo aplinkos formavimo būdai: •eismo segregacija: horizontalioji(t.y. plokštumoje ) ir vertikalioji (erdvėje). Radikali eismo segregacija- specialiai sukurta erdvė vien pėsčiųjų eismo erdvė(gatvės, pėsčiųjų zonos, takai ir pan.).Šios segregacijos teritorijos užima nedidelę miesto teritorijos dalį. •eismo integracija. Tai ne mechaninė, o ypatinga integracija, kuri informuoja apie maximalų leistiną greitį, kurį laiduoja ne vien tik kelio ženklai, bet ir fizinė erdvė, suplanuota ir įrengta taip, kad važiuoti didesniu greičiu būtų neįmanoma. •gatvių tinklo diferenciacija. Pats blogiausias atvejis- kai visos gatvės savo techniniais parametrais, apstatymu iš esmės yra vienodos. 28. Energijos naudojimo problema. Miestai yra pagr. energijos vartotojai: pramonė, žemės ūkis, transportas, prekyba, paslaugos, namų ūkis. Požiūrio į energijos reikalus esminiai pokyčiai prasidėjo 1973m- tai pirmoji energijos krizė.1980m- antroji energijos krizė, 1985m- energijos kainų šuolis. Energetinės krizės ir aplinkosaugos principų raida paskatino kurti ir plėtoti nacionalinės energijos problemas- principų visumą, kuri gali:1)sumažinti energijos naudojimą;2)padėti išsaugoti energiją;3)padidinti atsinaujinančių ir saugių energijos šaltinių naudojimą. 29. Planavimo priemonės energijos naudojimo mažinimui: Pagr. priemonės kurios įvertintos miesto planavime, ir pereina vėliau į miesto valdymą, statinių projektavimą, priežiūrą: 1)naujos technologijos ir medžiagos; 2)normatyviniai reikalavimai; 3)nemotorizuotų ir mažai energijos naudojančių transporto sistemų planavimas; 4)gyventojų judrumo mažinimas; 5)prioritetinė viešojo susisiekimo plėtra; 6)bendro eismo ridos ir laiko mažinimas; 7)efektyvi energetinė sistema; 8)hidroenergijos, vėjo, saulės, geoterminės energijos, biodujų, municipalinių atliekų panaudojimo galimybių planavimas. 30. Triukšmo problema. Miesto triukšmas- tai tiesiogiai išmatuojamas miesto taršos komponentas. Pastaruoju metu vis dažniau teigiama, kad triukšmo lygis nebedidėja. Svarbiausia priežastis- transporto priemonių srautai pasiekė ir viršijo eismo intensyvumo lygį, nuo kurio triukšmo lygis iš esmės nebekyla. Tačiau pasiektas lygis yra aukštas ir jo įtaka gyventojų sveikatai yra didelė. 35% visų Europos gyventojų gyvena akustinio diskomforto zonose. Didmiesčiuose šis rodiklis yra apie 2k. didesnis. Triukšmo šaltiniai: transporto priemonės, pėstieji gatvėse, žaidžiantys vaikai, pramonės įmonės, statybvietės, geležinkelis, lėktuvai, restoranai, mokyklos. 31. Triukšmo slopinimo būdai ir priemonės. Triukšmo lygiui sumažinti naudojamos 2 grupės priemonių: aktyvios ir pasyvios. Aktyvios: 1)automobilių ir kt transp priemonių tobulinimas; 2)gyventojų transportinio mobilumo sumažinimas; 3)zonos be transporto įrengimas. Pasyvios: 1)makro- mikroteritorijų zonavimas ir transporto zonų bei koridorių aplinkinių teritorijų žemės paskirties reguliavimas; 2)apsauginių ir buferinių zonų įrengimas; 3)transporto srautų koncentravimas retame aukštesniųjų kategorijų gatvių tinkle; 4)miesto aplinkelių tiesimas; 5)viešojo keleivių susisiekimo sistemos kokybinė kiekybinė plėtra- lengvojo automobilio alternatyva; 6)specialios triukšmo slopinimo įrangos statyba; 7)ramaus eismo zonų kurimas; 8)pastatų orientavimas gatvės ar kito triukšmo šaltinio atžvilgiu; 9)viso ar kai kurių transporto ryšių eismo erdvėje ir laike; 10)įvažiavimų kvotų į tam tikras teritorijas nustatymas; 11)akcijos- diena be automobilio. Jeigu šių priemonių nepakanka arba nėra galimybių jas panaudoti, triukšmo slopinimo priemonės pereina į statinių projektavimo sritį- namai ekranai, namai su specialiu vidaus erdvės zonavimu, efektyviai izoliuojantys triukšmą langai ir t.t 32. Žemės poreikis miestams, miesteliams ir kaimams. Žemės poreikį iš esmės lemia miesto gyventojų skaičius ir žemės naudojimo intensyvumas bei civilizacijos pasiekimai. Dabar vienam miestiečiui tenka apie 200 m2 miesto teritorijos. Praktiškai tas poreikis didesnis. Kai kurie tokie įrenginiai kaip vandenvietės, atliekų sąvartynai, nuotekų valyklos, oro uostai ir kt. susisiekimo įrenginiai dėl technologinių, aplinkosauginių priežasčių bei dėl žemės miestuose trūkumo statomi priemiestinėje zonoje; čia daug miestiečių sodų, vasarviečių, rekreacinių teritorijų. Iš dalies poreikis auga daugiabutę, daugiaaukštę statybą pakeitus vienbučių namų statyba. Ateityje žemės poreikio sumažėjimą gali lemti technologijų pažanga, gyvenimo būdo pokyčiai. Miesto žemės struktūra pagal naudojimą: gyvenamoji teritorija, gatvės, atviros erdvės, transporto įrenginiai, pramonė, viešosios paskirties teritorijos, prekybos įmonės, kita. Miesto žemė yra taupoma - tai didelis turtas. Stengiamasi racionaliai ją naudoti. Miesto planavime žemės taupymas g.b.vienas iš apribojimų siekiant vieno ar kito tikslo 33.Žemės naudojimo intensyvumas. Žemės naudojimo intensyvumą lemia tokie veiksniai: 1. žemės paskirtis (žemės ūkio, miškų ūkio, saugomų ar urbanizuotų teritorijų) 2. žemės urbanistinės paskirtys (gyvenamosios, gamybos, rekreacijos, miesto centro, apsaugos, techninės infrastruktūros ir kitos) 3. statinių užimamos erdvės : aukštų skaičius, sklypų apstatymo laipsnio, požeminės erdvės panaudojimo. 4. gamtinių sąlygų: reljefo nuolydžių, dirvožemio, pelkėtumo ir t.t. nuo jų priklauso žemės sklypo tinkamumas statybai ar panaudojimas rekreacijai ar pan. Šios veiksnių grupės susijusios pvz. Jei užimamos erdvės viršija tam tikrus dydžius jis gali netikti vienoms reikmėms, bet tikti visai kitoms, arba sklypo gamtinių sąlygų vertė lemia jo panaudojimą. Statinių užimama erdvė priklauso nuo naudos ar grožio bei sveikos aplinkos supratimo, žemės kainų, tradicijų, ekonominių veiksni, technologijų. Paprastai žemės kaina ir diferencinė žemės renta yra svarbiausi veiksniai formuojantys sklypų užstatymo intensyvumą ir statinių aukštį, požeminės erdvės naudojimą. 34. Pagr. Žemės naudojimo paskirtys. Siekiant taupiai naudoti miesto žemę, pirmiausia numatoma centrinės miesto dalies užstatymo tankinimas ir rekonstrukcija. Išskirtos 5 pagrindinės žemės naudojimo paskirtys: žemės ūkio; miškų ūkio; konservacinės paskirties; „kitos paskirties“ žemė; vandenys. Žemės naudojimo paskirtį apriboja reglamentai (nuo 22psl.). Miesto teritorijos naudojimas apibūdinama nuo ypač intensyvaus iki ekstensyvaus. ●30 tūkst.- 40 tūkst. Žm./ha – tai būdinga, pasažams ir aikštėm. ●apie 5 tūkst. Žm./ha- paplūdimiai ir turgūs. ●3800 Žm./ha kai kurių miestų centras. ●daugiau kaip 1500 Žm./ha -( gyventojų, dirbančių ar lankytojų)- miestų centrai, prekybos, sporto ir pan.kompleksams būdinga apkrova, kuriai sukuriama atitinkama aplinka. ●apie 1500 gyv./ha - gyvenamoji teritorija kurioje yra tik antropogeninė veikla. Tai brangus būdas sukurti kokybišką aplinką, kompensuojančios natūralios aplinkos praradimą. ●300- 400 Žm./ha – gyvenamoji teritorija, kurioje pritaikyti naudoti 6-8 aukštų pastatai.vyrauja antropogeninė veikla. ●apie 100 Žm./ha – tokia miestų natūralių(nepritaikytų laikyti)želdynų apkrova būtų jų degradavimo priežastis. ●30-50 gyv./ha ekstensyvaus naudojimo mažaaukščių gyvenamųjų namų teritorija. Galima natūralios ir antropogeninės veiklos pusiausvyra. ●apie 10 Žm./ha miesto natūralių želdynų leistinas lankymo intensyvumas. ●apie 0 Žm./ha rezervatai saugomos visas gamtinis kompleksas gamtos procesams stebėti ir tirti. 35. Valstybės ir savivaldybės pareigos finansavimo ir investicijų sferoje. Į miesto plėtrą investuoja: Valstybė, savivaldybės, privačios struktūros ir gyventojai. Jų pareigos 1. valstybės rūpintis (investuoti ir finansuoti) mokslo, švietimo, sveikatos ir kitoms sritims; policijos, kariuomenės ; valstybės keliais, geležinkeliais, uostais, valstybinemis įmonėmis. Teikti dotacijas viešajam transportui ir savivaldybių pastatams išlaikyti, kai kurioms grupėms būstui įsigyti. 2. savivaldybės : rūpintis (investuoti ir finansuoti) savivaldybių mokslo, švietimo, sveikatos ir kitų įstaigų veiklą, miesto techninės infrastruktūros, viešųjų erdvių, susisiekimo, aplinkos apsaugos plėtrą ir pan. Gali teikti subsidijas, dotacijas savivaldybės viešėjam keleivių transportui; savivaldybės įmonėms teikiančioms komunalines ar kitas paslaugas. 3. gyventojai : gali investuoti į savo būstą, verslą. Tai gali daryti kaip įvairių privačių ar su valstybės, savivaldybių kapitalu įmonių akcininkas. 36. Privačios investicijos gyvenvietėse. Privačios struktūros : gali investuoti ar finansuoti į bet kokią pramonės, prekybos, verslo veiklą kuri duoda pelno. Gali sutapti ir su savivaldybių pareigomis arba skirtis, gali teikti paskolas tam tikrom sąlygom – ilgalaikes, trumpalaikes su didelėm ar mažom palūkanom; arba labdarą. 37. Nusikalstamumo problema. Nusikalstamumas miestuose – pasaulinė problema. Smurtas, organizuotas nusikalstamumas, terorizmas visomis jo formomis ir korupcija yra vienas iš miestus griaunančiųjų veiksnių. Nusikalstamumo lygis yra diferencijuotas: miestuose didesnis, kaimuose mažesnis. Miestų teritorijose didžiausia nusikaltimų tikimybė miesto centrinėje dalyje; geležinkelio stočių, uostų ir turgų zonose; apleistose teritorijose. Pagrindinės priežastys: didėjanti disproporcija tarp turtingiausiųjų ir neturtingųjų sluoksnių, nedarbas, valdžios ir valdymo struktūrų autoriteto smukimas, korupcija. Nusikalstamumas sukuria nepalankią normaliai veiklai miesto atmosferą, baimę, mažina patrauklumą turistams ir investicijoms. Visa tai lydi šešėlinės ekonomikos ir neoficialios darbo rinkos egzistavimas ir plėtimasis. Nusikalstamumo lygio mažėjimo tendencijų iš esmės kol kas nėra. Dar išryškėjo jo sąsajos su narkomanija, prostitucija, prekyba žmonėmis. Taip yra todėl, kad nėra ryškios pažangos naikinant nusikalstamumo priežastis. Pagrindinės priemonės sutrukdyti, sumažinti ir pašalinti smurtą bei nusikalstamumą: ●Socialinės plėtros priem.: šalinti skurdą, įtampą šeimose, nelygybę, nedarbą ir t.t. ●Didinti asmens saugumą ir mažinti baimės jausmą, gerinti policijos paslaugas, veiklą. ●Planuoti, statyti ir prižiūrėti miestą taip, kad viešosios erdvės netaptų nusikaltimų vietomis, o gyvenamųjų teritorijų dalys – asocialių asmenų būrimosi vietomis. 38. Teritorijų planavimo samprata. Urbanistinis planavimas – mokslas vertinti ir analizuoti projektus , strategijas ir planus , kuriais grindžiamos miesto fizinės , socialinės , ekonominės ir aplinkos struktūros . Sprendžiant šias problemas , reikia rasti pusiausvyra tarp augimo ir išsaugojimo , puoselėti plėtrą ir spręsti konfliktus .LR teritorijų planavimo įstatymas : teritorijų planavimas – kraštotvarkos reguliavimo procesas ir procedūra teritorijos ir žemės naudojimo tikslinei paskirčiai , prioritetams , aplinkosaugos , paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti , žemės , vandens , miškų fondo , gyvenamųjų vietovių , gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti , gyventojų užimtumui reguliuoti , fizinių ir juridinių asmenų veiklos teritorijoje teisėms nustatyti .Neformalūs apibūdinimai :Teritorijų planavimas – paieška geresnių gyvenimo ir veiklos sąlygų , pasirengimas būsimiems darbams ; numatymas problemų ir veiklos neigiamų pasekmių ; informavimas apie būsimas gyvenimo sąlygas .Teritorijų planavimas – kūrybinis procesas kuriame naudojamas loginis mąstymas , intuicija , patirtis , matematiniai metodai, imitacinis modeliavimas , analogų metodas . T.p . yra suvaržytas valstybės reglamentų , privačios žemės , gyventojų aktyvumo ir t.t. Teritorijų planavimas – skirstomas į 2 dalis : 1 strateginė dalis – Tai supratimas apie mieste vykstančius procesus, jų svar­bą ir pasekmes dabar bei ateityje, visuomenės poreikius, plėtojimo tikslus, galimy­bes ir būdus procesams reguliuoti. 2 fizinė dalis – planavimas to, kas formaliai ga­li būti vadinama fizine aplinka (gatvės, namai, kiti statiniai, ir pan. erdvės, želdy­nai), suvokiant, kad suplanuota aplinka palanki gyventojams... 39. Teritorijų planavimo objektai. Miesto planavimo objektą , jo dydį , planuojamos teritorijos ribas lemia planavimo tikslai. Atsižvelgiant į tikslus tokie objektai :1 Miesto sistema . šiuo atveju tyrimų ir analizės būdu nustatomos miesto sistemos neformalios ribos (miesto regiono ribos ) . Miesto sistema yra bendrojo planavimo objektas. Juo gali būti miestas administracinėse ribose. Pagal įstatymus tokiu objektu gali būti ir savivaldybės.2 Miesto posistemė – tai specialiojo planavimo objektas (susisiekimo , želdynų) .3 Miesto elementas – tai detaliojo plano objektas (tiltai , pastatų kompleksai , keliai , inž. tinklai su jų sklypais ir sklypai želdiniams)Bet kuris planavimo objektas išlieka sistemos dalimi , kiekvienas elementas analizuojamas ir planuojamas su savo aplinka ir ryšiais . Taip galima nustatyti kiekvieno miesto elemento svarbą viso miesto funkcionavimui , vienu objektų svarba stebima viso miesto teritorijoje , kitų tik jo artimiausioje aplinkoje. Formalus planavimo elementas (tiltas) faktiškai gali priversti peržiūrėti daug platesnį ir sudėtingesnį objektą – visą miesto sistemą ar posistemę (miesto gatvių sistemą). 40.Planavimo dalyviai yra dvi grupės:1) tai visi tie kurie išreiškia poreikius ir interesus tai :a) savivaldybės valdžios ir kitos panašios struktūros, kurios vykdo joms paskirtas funkcijas(viešos vietos, susisiekimas ir t.t.). Jų funkcijos lemia jų vaidmenį planuojant miestą : organizuoja planavimą, planavimo dokumentų ir jų tvirtinimą bei remiasi jais miestą plėtojant. Valstybės valdžios institucijos nustato planavimo reikalavimus (įstatymai , normos , reglamentai) .b) privačios struktūros jų dalyvavimą lemia pelnas. Jos vengia verslo rizikos, tačiau jos suinteresuotos gera technine ir inžinerine infrastruktūra . Todėl jų dalyvavimas trejopo pobūdžio pritariamojo , siūlomojo, plėtojamojo .c) gyventojai domisi konkrečiais dalykais butu , namu , aplinka , susisiekimu . Įstatymais yra numatyta kiekvieno gyventojo teisė dalyvauti planavime .2)profesionalūs planuotojai – kurie kuria ateities miesto sistemos modelį , adekvatų žinomiems poreikiams ir interesams. Jų darbas priklauso nuo savivald. , valstybės, privačių struktūrų , gyventojų (užsakovų) ir nuo tų kurie reglamentuoja planavimo procesą .Be to jie vygdo kūrėjo darbą . Kuria planus kuriuos patvirtinus jie tampa privalomais dokumentais .Kokybišką planavimą gali garantuoti tik įvairių sričių specialistai : ekonomistai, socialogai, architektai ir t.t. Kiekvieno jų patirtis tinka atskirų procesų analizei , prognozei , spec. planavimui .Tačiau įvertnant miesto integruotą planą reikia specialistų sugebančių apibendrinti įvairių sričių žinias . Lietuvoje jais dažniausiai tampa architektai . 41. Visuomenės dalyvavimas planuojant. Pagal Lietuvos teritorijų planavimo įstatymą visuomenės dalyvavimas planavimo procese suprantamas kaip:*visuomenės viešas informavimas apie prasidedantį planavimą, jo tikslus; galimybė susipažinti su rengiamais ir patvirtintais planavimo dokumentais ir gauti jų kopijas; galimybė susipažinti su parengtais planais viešoje parodoje;*viešas parengtų dokumentų svarstymas; *teisė teikti siūlymus, reikšti pastabas, pretenzijas,*teisė apskųsti teritorijų planavimo priežiūrą vykdančioms institucijoms, jeigu siūlymus, pastabas ir pretenzijas nebuvo atsižvelgta;*bendrųjų planų ar jų santraukų laisvas platinimas;*teisė reikalauti atlyginti padarytą žalą, jeigu įsigaliojus detaliajam ar bendrajam planui nebegalima laisvai naudotis nekilnojamuoju turtu. Visuomenės dalyvavimo planuojant patirtis ir jos aktyvumas yra kol kas nedideli. Praktiškai maža konstruktyvių plėtros siūlymu, kurie efektyviai papildytų profesionalių planuotojų siūlomus sprendinius. Yra daug pavyzdžiu, kai žaliųjų judėjimo dalyvių, iš dalies gyventoju protestai, piketai privertė sustabdyti gatvių, namų, namų grupių, garažų, atliekų sąvartynų, terminalu ir pan. planavimą ar jų tiesimą, statybą. Kol kas visuomenės dalyvavimas planuojant yra negatyvus. Tai iš dalies galime pateisinti tik ten, kur egzistuoja tiesioginio poveikio tikimybė gyventojams. Neatmestina tikimybe, kad gali būti bandoma pasinaudoti visuomenės dalyvavimo planuojant galimybėmis savanaudiškiems politiniams, finansiniams ir pan. tikslams. Todėl svarbus kuo platesnis Įvairių gyventojų sluoksnių dalyvavimas. Visuomenės įsitraukimas į planavimą būtų svaresnis, jeigu konstruktyviai dalyvautų organizuotoji jos dalis - profesinės ir kitokios sąjungos, bendrijos, organizacijos. 42.Strateginis planavimas - tai miesto plėtros tikslų ir uždavinių visuose miesto ūkio sektoriuose nustatymas.Planuojant dalyvauja savivaldybės darbuotojai, ekspertai ir strateginio planavimo žinovai. Jam gali būti panaudoti kolektyvinės kūrybos metodai:• intelektualusis šturmas. Juo generuojamos idėjos; jos fiksuojamos, analizuojamos ir vertinamos. • sinektika: įvairių sričių specialistai siūlo spontaniškas idėjas, grįstas analogijomis. Šias idėjas analizuoja; nepriimtinas atmeta; kitas, įmanomas realizuoti, siūlo priimti;• įprasta specialistų diskusija, neturinti griežtų taisyklių;• miesto žaidimai. Fizinis planavimas - konkrečių strateginio planavimo sprendinių perkėlimas i miesto plano kartografinę (arba į skaitmeninį miesto žemėlapį) medžiagą. Šiame planavime operuojama fiziniais objektais - didelėmis teritorijomis ir sklypais; namais, pastatais ir tiesiniais; želdynais ir želdynų teritorijomis ir pan. Operuojant tokiais objektais ir remiantis normomis, analogais ir specialistų žiniomis bei matematiniais ir kitais metodais sukuriami savarankiški produktai -miestų, sklypų apstatymo, gatvių planai ir t. t. Dalis planų yra artimi tiems planams ar projektams, pagal kuriuos vyksta statyba. 43.Bendrasis planavimas - labiausiai išplėtotas platyn ir gilyn ir turintis visų kitu planavimų (strateginio, fizinio) elementų. Esminės bendrojo planavimo dalys:• plėtros tikslų ir uždavinių nustatymas (strateginis planavimas);• paieška būdu ir priemonių tikslams bei uždaviniams realizuoti, tarp jų- paieška vietų tinkamai planuojamus objektus lokalizuoti, paieška finansavimo šaltinių ir investuotojų. Šiai bendrojo planavimo daliai gali būti rengiami pagrindimai, verslo planai, galimybių studijos, investiciniai projektui; rengiamos investicini teisinių aspektų studijos; ieškoma investicijų įgyvendinimo institucijų;• miesto plano struktūros formavimas ir kiti fizini planavimą apibūdinantys darbai, tiesiogiai susieti su plėtros tikslais ir uždaviniais bei būdais (priemonėmis) jiems realizuoti.„Advokatų" planavimas - taip vadina teisininkų miesto apstatymo praktiką JAV miestuose, kuriuose nėra griežtų planavimo procedūrų ir reikalavimų. Pvz.. Hiustone nėra teritorijų zonavimo planų, įprastų Europoje: apstatymo tankio ir kitų normų. Visa tai pakeičia statytojo ir gretimų sklypų savininkų juridiniai susitarimai. 44. Detalusis planavimas. Detaliojo teritorijų planavimo uždaviniai: detalizuoti bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus teritorijų tvarkymo ir naudojimo reglamentus; suformuoti žemės sklypus statinių statybai, sudarant sąlygas investicijoms ir ūkinei veiklai plėtoti; nustatyti ar pakeisti teritorijos tvarkymo ir naudojimą režimą statinių statybos projektams rengti ir žemės sklypui naudoti; suformuoti žemės juostas komunikacinių koridorių ir susisiekimo komunikacijų įrengimui, inžinerinės bei miesto infrastruktūros plėtrai.  45. Specialusis planavimas. Skirtas tam tikrai ūkio sričiai ar kokiam nors srities aspektui, miesto vienai techniniai posistemei ar jos daliai nagrinėti, šis planavimas išskiria siaurą planavimo objektą vidinėms kokios nors institucijos reikmėms. 46. Imitacinis modeliavimas planavime. Miesto funkcionavimo modeliavimo pradiniai etapai: konkretaus miesto imitacinio modelio sudarymas (miesto daliai ar posistemei verta sudaryti tik tada, kai veikia viso miesto modelis). T.y. kiekvienas miestas yra vienintelis, todėl, nepaisant modelių sistemą sudarančių modelių panašumo, kiek­vieno miesto parametrai bus kitokie, imitacinio modelio verifikavimas, t.y. reikia patikrinti, ar sudarytasis modelis yra pakankamai tikslus. Modeliavimas turi būti neatsitiktinis. Modeliavimo seką, variantus turi lemti žinomos miesto būklės problemos, plėtros teritorinės, ekonominės ir kt galimybės, gyventojų ir bendruomenės poreikiai. Imitacinis modeliavimas, naudojant programinę įrangą, taikomas miesto struktūros formavimui. 47. Normatyvinis planavimas. Jo esmė - planavimo sprendiniai turi atitikti nustatytus privalomuosius valstybės ar savivaldybės reikalavimus. Tokio planavi­mo procese mažiausiai reikalingos planavimo žinios ir modeliavimas. Iš dalies jis yra formalus, todėl normatyviniu principu sudarytas miesto planas gali būti labai atsietas nuo realių miesto interesų. Normatyvinis planavimas labiau tinka detalia­jam, ypač gatvių, pavienių namų sklypų planavimui, nes čia galima naudoti daug standartinių (tačiau gerų) sprendinių 48. Analogijos metodas. Planavimui naudojamas ir analogijos metodas, t. y. kitų miestų fiziniai (gatvių tinklas, miesto struktūra ir kt), organizaciniai ar valdymo (pvz., maršrutų tinklo, eis­mo valdymo), socialinių, aplinkosauginių ir kitų problemų sprendimo būdai gali būti pritaikyti planuojamam miestui. Tiesa, tai ne visada tinka esant kitokioms gamti­nėms, klimatinėms, socialinėms, ekonominėms sąlygoms. 49. Strateginiai planavimo tikslai. Tai pagrindiniai (esminiai) ilgalaikiai įvairių sričių plėtros tikslai, galintys nulemti miesto ekonominės bazės, miesto sistemų gyvavimo ir plėtros kokybę bei tempus; miesto vaidmenį šalyje bei platesnėje rinkoje; gyvenimo kokybę ir kt.Miesto planavimo strateginius tikslus pagal jų detalizavimo laipsnį skirstome: patys bendriausi tikslai-patenkinti pagr gyventojų, ūkio ir kt veiklos struktūrų poreikius, garantuoti miesto sistemų funkcionavimo patikimumą, sudaryti palankias miesto plėtros sąlygas ir prielaidas;.bendriausi tikslai-skatinti kurti darbo vietas įvairios kvalifikacijos dirbantiesiems - moterims ir vyrams, ypač kurti modernių technologijų darbo vietas, sudaryti sąlygas pirkti, nuomoti, statyti, rekonstruoti būstą arba suteikti prie­globstį, atitinkantį asmens ir miesto (savivaldybės) galimybes, kurti patogų miestą: patogus ir prieinamas gyventojams viešasis susisiekimas; pakankamas gatvių, sankryžų ir automobilių aikštelių laidumas; kultūros, medicinos, socialinės ir kitos paslaugos kokybiškos ir lengvai prieinamos, išlaikyti saugų miestą, t.y. garantuoti asmens ir turto apsaugą, apsaugą nuo gamtinių ir technogeninių pavojų, kurti ir išlaikyti sveiką aplinką: švarus oras, vanduo, žemė. akustinis komfortas ir pan., atviras miestas : patogus vidaus susisiekimas ir ryšiai su kitais miestais ir valstybėmis;laisvai prieinama praktiškai visa miesto reikalų informacija; imlus naujovėms ir bendravimui su miestais partneriais, subalansuota socialinė, ekonominė ir aplinkos plėtra. Tai plėtra, leidžianti tenkinti dabartinius poreikius neatimant tokios pat galimybės ateities kartoms; bendri tikslai- Europos miestų gyventojų teisės į saugumą mieste, kuriame, būtų užkirstas kelias nusikalstamumui, prasižengimams bei agresijai, neužterštą bei sveiką aplinką: į aplinką, kur nebūtų teršiamas oras, vanduo, dirvožemis, kur nebūtų triukšmo, kur būtų saugoma gamta ir gamtiniai ištekliai, darbą: į vienodas galimybes įsidarbinti; į savo vaidmenį ekonomikos plėtroje ir taip pasiekiamą asmeninę finansinę autonomiją, gyvenamąjį plotą: į atitinkamą pasiūlą bei galimybę pasirinkti gyvenamąjį plotą už prieinamą kainą ir sveikoje aplinkoje, kur būtų garantuotas privatumas ir ramybė, mobilumas: į mobilumą ir galimybę be kliūčių ir laisvai keliauti; į harmoningą balansą tarp visų eismo dalyvių - visuomeninio transporto, privačių automo­bilių, pėsčiųjų bei dviratininkų, sveiką aplinką: į aplinką bei patalpas, atitinkančias sveikos aplinkos fizinius ir psichologinius reikalavimus, sportą ir laisvalaikį: į visų asmenų, neatsižvelgiant į jų amžių, gebėjimus, pajamas, galimybę pasirinkti, kur sportuoti ar praleisti laisvalaikį, kultūrinį gyvenimą: į galimybę aktyviai dalyvauti kultūriniame gyvenime bei kūrybinėje veikloje, daugianacionalinės kultūros integraciją: kur taikiai sugyvena įvairios kultūrinės, etninės bei religinės bendruomenės, ekonomikos plėtrą: kai vietos valdžia apibrėžtai ir aiškiai prisiima atsakomybę už tiesioginį arba netiesioginį ekonomikos augimo skatinimą, paslaugas ir prekių pasiūlą: į atitinkamos kokybės ir platų paslaugų bei prekių pasirinkimą, kurį užtikrintų vietos valdžia, privatus sektorius arba šios institucijos drauge, gerovę bei išteklius: į racionaliai, rūpestingai, efektyviai ir teisingai vietos valdžios valdomus bei ekonomiškai tvarkomus vietinius išteklius ir turtą visų piliečių labui, savęs realizavimą: į tokias sąlygas mieste, kurios būtų palankios asmeninei gerovei kurti, taip pat individualiam socialiniam, kultūriniam, moraliniam dvasiniam vystymuisi, finansinį mechanizmą ir struktūrą: kai vietos valdžia galėtų rasti finansinių išteklių, būtinų šioje deklaracijoje išvardintoms teisėms įsigalioti, lygybę: kai vietos valdžia užtikrina, kad anksčiau išvardintomis teisėmis gali naudotis visi piliečiai, neatsižvelgiant į lytį, amžių, kilmę, socialinę, ekonominę, politinę padėtį fizinę ar psichinę negalią; konkretūs tikslai. Patys bendriausi, bendri ausi ir bendri tikslai - tai rinkiniai problemų, kurios gali būti būdingos miestų visumai. Tačiau kiekvienas miestas yra unikalus, todėl ir jo planavimo tikslų visuma bus tik jam vienam būdinga ne vien dėl finansinių priežasčių ar miesto bendruomenės nuomonės. Visada yra specifinių tikslų, susijusių su miesto istorija, kultūros paveldu; miesto funkcijomis ir konku­rencija, bendradarbiavimu su kitais miestais vienoje ar kitoje srityje; prioritetiniai tikslai. Todėl reikia atrinkti tuos tikslus, kurie realizuotini pirmiausia: nes yra neatidėliotinas ir svarbiausias tikslas, yra parengiantysis technine, technologine ar politine prasme darną kitiems tikslams įgyvendinti; jį realizavus, sąlygiškai mažiausiomis išlaidomis pasiekiamas didelis efek­tyvumas. 50. Fizinio planavimo tikslai. Pagrindiniai fizinio planavimo tikslai yra tokie: •miesto funkcinės ir fizinės struktūros formavimas, tikriau -- miesto esamos struktūros pertvarkymo ir pritaikymo naujiems poreikiams; •atskirų, fiziškai ir morališkai nusidėvėjusių miesto dalių, fizinės aplinkos pertvarkymas ir pritaikymas šiuolaikiniam gyvenimo būdui; •senamiesčių ir kitų vertingų bei saugomų teritorijų atstatymo ir atgaivinimo planavimas išlaikant paveldo struktūrą, •stambiu traukos objektų - oro uostų, stočių, aptarnavimo įstaigų, aptarnavimo centru racionalaus išdėstymo paieška: žemės rezonavimas. •pagrindinių gatvių ir inžinerinės infrastruktūros tinklu ir įrengimu plėtros planavimas - trasos ir žemės juostos bei sklypai, funkcinė reikšmė, techniniai parametrai. •naujų plėtros teritorijų planavimas - mikrostruktūra, tinklai, sklypai ir t.t. Visus fizinio planavimo tikslus lydi reikalavimai: estetiniai ir kompoziciniai. Iš esmės tai yra miesto ar jo dalies erdvės formavimo reikalavimai; pasiekiamumo, t. y., fiziniame planavime turi būti įvertintos žmogaus fizinės susisiekimo galimybės ir susisiekiamumo įvairiomis transporto priemonėmis priimtinos ribos; išdėstymo miesto plane ar jo erdvėje. Šie reikalavimai gali būti skirti miesto zonų, rajonų, kompleksų, pastatu tarpusavio išdėstymui reguliuoti; inžinerinės infrastruktūros ir gatvių bei jų priklausinių išdėstymo kitų miesto struktūros elementų, tarp jų - gamtinių kompleksų atžvilgiu. 51. Planavimo normos – patirties savo šalyje apibendrinimas arba jos gali būti perimtos iš kitos šalies. Jos vertinamos dvejopai: palankiai, nes padeda išvengti šiurkščių klaidų; lengviau planuoti; išvengiama tuščių diskusijų; paprasčiau įvertinti planavimo spren­dinius; skeptiškai, nes normos asocijuojasi su monotonija, atsilikimu. Taip atsitinka, kai normos neatnaujinamos. Jeigu normose keliami labai aukšti reikalavimai, jos paprastai dėl finansinių išteklių stokos tampa neįvykdomos. 52-55.Planavimo įvertinimas. Miesto bendrojo plano, detaliojo plano įvertinimas įvyksta keliais etapais skirtingais veiksmais. Plano pagrįstumas - tai planuotojo argumentų visuma, kuri pateikiama kitiems vertinimo etapams ir kuri leidžia teigti, kad plano sprendiniai: 1)pagerins gyvenimo mieste sąlygas ir užimtumą, 2)padidins paslaugų įvairovę ir kokybę 3)bus palankus ūkio ir verslo plėtrai 4)pagerins žemės naudojimą ir t.t. T.y. pagrįstumo kriterijai yra tie patys planavimo tikslai, o plano sprendimai su pakankam tikimybe garantuos tikslų įgyvendinimą. Valstybės planavimo priežiūra - patikrinimas, ar laiku atliktos visos procedūros, kurios numatytos teritorijų planavimo įstatyme ir poįstatyminiuose aktuose: ar planavimo sprendimai neprieštarauja valstybės nustatytoms normoms. Šią priežiūrą vykdo valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos. Visuomenės įvertinimas - tai pastabos, siūlymai ar protestai įvairiomis formomis. Visa tai gali teikti asmenys, visuomenės organizacijos, kūrybinės sąjungos. Jeigu miesto bendruomenė aktyvi, siūlymų ir patarimų gali būti daug, statistiškai kas 50 pasiūlymas būna vertingas. Finansinis (ekonominis) įvertinimas- patikrinimas, ar miestas yra finansiškai pajėgus įgyvendinti tai, kas numatyta bendrajame ar detaliajame plane; ar planavimo sprendiniai yra patrauklūs privačioms investicijoms; ar miesto paslaugų tarifai bus suderinti su gyventojų mokumu. Organizacinis įvertinimas - tai patikrinimas, ar savivaldybė ir jos įmonės bei tarnybos turi patirties ir yra pajėgios įgyvendinti planavimo sprendimus. Politinis įvertinimas - miesto valdžios – savivaldybės tarybos, valdybos ir mero-galutinis parengto plano įvertinimas. Jį įvertinus plano sprendimai tampa privalomi ir galioja tol, kol politiniu sprendimu nepakeičiami. Miesto bendrojo plano (detaliojo) patvirtinimas dar nereiškia, kad jo sprendimai yra idealūs ar geriausi. Jie gali būti įvertinti kaip patenkinami ar priimtini konkrečiai miesto finansinių ir kitų galimybių būklei ar savivaldybės tarybos narių politiniai nuostatai. Miesto planuotojui tenka didelė atsakomybė už parengto plano kokybę. Todėl jis ir pats yra vertintojas. Planuotojas atlieka dvejopa vertinimą: 1) planuotojas visą planavimo procesą paverčia geriausių sprendimų paieškai. Ji paprastai yra susijusi su variantiniu planavimu. 2) planuotojo pareiga įvertinti visuomenės siūlymus; finansines ir organizacines galimybes ir kita. Visa tai jis turi susisteminti ir atsakingai pateikti politikų diskusijoms ir įvertinimui. 56-57.Planavimo apribojimai, poveikis gyventojams ir aplinkai. Planavimą varžo: 1)planuotojo kompetencijos ir idėjų stoka, siauras požiūris, 2)finansinės, techninės, organizacinės miesto struktūrų ir bendruomenės galimybės, 3)teisinė ir iš dalies normatyvinė planavimo bazė. Yra daug įvairiausių tipų apribojimų. Vieni iš svarbiausiųjų – technologinės ir gamtinės kilmės pavojai (rizikos): a)gaisrai, sprogimai, eismo nelaimės, tarša, triukšmas, vibracija, elektromagnetinės bangos, radiacija, biologinė tarša (mikroorganizmai, virusai) ir t.t. b)gaisrai, potvyniai, sėliai, nuošliaužos, karstai, žemės drebėjimai, uraganai ir kt. Pavojų įvertinimo loginė seka: 1)nustatomi pavojų šaltiniai ir pavojų tikimybės. Vieni šaltiniai yra stacionarūs (pramonės įmonės, sąvartynai ir kt.) ir jų keliamas pavojus (rizika) iš esmės yra nuolatinis. Juos galima vadinti taškiniais šaltiniais. Kiti pavojų šaltiniai yra mobilūs (automobiliai ir kitos transporto priemonės), todėl pavojus fiksuojamas tik kaip pasekmės – eismo nelaimės ir t.t. Šie pavojai apibūdinami įvykių tikimybių zonomis, gatvių ir kelių atkarpomis ir pan. 2)nustatomos taršos, triukšmo, vibracijos ir kitų pavojingų reiškinių paplitimo zonos. Šios zonos gali būti nustatytos matavimais pagal užfiksuotus įvykius arba skaičiuojamosios. Pastarosios zonos skiriamos ne tik perspektyviniam periodui, bet ir esamai būklei apibūdinti. Skaičiuojamieji metodai yra patogūs ir pigesni, jeigu programinė įranga yra kokybiška ir verifikuota. 3)nustatomos tos pavojingų reiškinių paplitimo zonos, kurios turi būti įvertintos planuojant. Tam būtina žinoti leistinas taršos koncentracijas, triukšmo lygius ir kitus norminius dydžius, kurie nustato ribą, iki kurios technogeniniai ir gamtiniai pavojai dėl mažos įvykių tikimybės ar mažo poveikio yra toleruojami. Technologinių ir gamtinių pavojų įvertinimo loginę seką užbaigia poveikio gyventojams ir aplinkai neigiamų pasekmių nustatymas: gyvenamosiose teritorijose svarbiausios neigiamos galimos pasekmės gyventojams – padidėjęs mirtingumas, sergamumas; sumažėjęs gimstamumas; sumažėjęs gyvenamosios aplinkos patrauklumas ir namų bei kito nekilnojamo turto vertė; saugomose teritorijose, be minėtų pasekmių, gyventojams svarbios yra vertingu pastatų, jų kompleksų ir zonų fizinės būklės pablogėjimas ir jų išsaugojimo problemos. Kitose saugomose teritorijose pasekmės matuojamos tikimybe išsaugoti natūralius gamtinius kompleksus ir juose vykstančius procesus; žemės ūkio teritorijose: užterštų ir netinkamų naudoti žemės ūkio produktų atsiradimas, miškų teritorijose: miškų produkcijos sumažėjimas; miškų nykimas, kitose miesto teritorijose: geriamo vandens užterštumas, rekreacinių zonų degradavimas ir t.t. visoje miesto teritorijoje: eismo sauga, miesto įvaizdis ir patrauklumas. Poveikio gyventojams ir aplinkai pasekmių dydis priklauso nuo technogeninių ir gamtinių pavojų šaltinio galingumo, šaltinio ir nagrinėjamos vietos padėtį apibūdinančių veiksnių: atstumo ir aukščių skirtumo, vyraujančio vėjo ir reljefo ypatybių, hidrogeninių sąlygų, gamtinės ir antropogeninės aplinkos. Šaltinio galingumas ir šie bei kiti veiksniai gali nulemti palankią arba nepalankią situaciją. Pastaruoju atveju planuotojas turi: 1)inicijuoti technologinius pakeitimus:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!