Teoriniai ekonomikos augimo modeliai

 TURINYS ĮVADAS 3 1. EKONOMINIO AUGIMO TEORIJOS ESMĖ 5 2. NEOKEINSISTINIAI EKONOMINIO AUGIMO MODELIAI 7 2.1. Dž. M. Keinso ekonominio augimo teorija 7 2.2. R. Harodo ekonominio augimo modelis 8 2.3. E. Domaro ekonominio augimo modelis 10 2.4. R. Harodo-E. Domaro modelis 12 3. NEOKLASIKINĖ EKONOMINIO AUGIMO TEORIJA. R. SOLOU MODELIS 14 3.1. Gamybos ir vartojimo funkcijos Solou modelyje 14 3.2. Kapitalo išteklių pokyčiai ir pastovi būsena 16 3.3. Taupymo pokyčiai 17 3.4. „Auksinė“ ekonominio augimo taisyklė 18 3.5. Gyventojų skaičiaus augimas 20 3.6. Technologijos pažanga 22 3.7. Solou likutis 23 3.8. R. Solou modelio apibendrinimas 23 4. ENDOGENINĖ EKONOMINIO AUGIMO TEORIJA 25 5. TEORINIŲ EKONOMINIO AUGIMO MODELIŲ PALYGINIMAS 27 IŠVADOS 28 LITERATŪRA IR KITI ŠALTINIAI 30 ĮVADAS „Augimo problema nenauja, tai tik nauja labai seno ginčo kaukė, ginčo, kuris visada intriguoja ir rūpina ekonomiką: dabartis prieš ateitį.“ Dž. Tobinas (James Tobin) Ekonominio augimo problema buvo, yra ir visada bus aktuali visame pasaulyje. Ekonominio augimo procesas yra labai sudėtingas ir pasireiškia kaip ilgalaikė tendencija. Per paskutinį šimtmetį daugelyje pasaulio šalių pastebėtas žymus ekonomikos augimas. Padidėjusios realios pajamos leidžia žmonėms pirkti daugiau prekių ir paslaugų, didesnis vartojimo lygis lemia aukštesnį gyvenimo lygį ir užtikrina visuomenės gerovę. Norint maksimizuoti ekonominio augimo teikiamą naudą ir minimizuoti jo kaštus, privalu parinkti tinkamą augimo veiksnių derinį ir neperžengti draudžiamos ribos, už kurios, pasak vokiečių filosofo H. Arendto (Hannah Arendt), „augimas gali tapti ne laime, o didžiule bėda“. [10] Taigi svarbu ekonominio augimo procesą tinkamai kontroliuoti ir valdyti. Čia labai padeda teorinių ekonominio augimo modelių kūrimas ir praktinis taikymas. Pirminiai, pradiniai modeliai neišvengiamai supaprastina realaus gyvenimo aspektus ir į kai kuriuos visai neatsižvelgia. Vėlesni, žymiai sudėtingesni modeliai leidžia tyrinėti daugiau ekonominių problemų. Jie padeda ne tik išsiaiškinti ekonominio augimo šaltinius, bet ir nustatyti tinkamiausią jų derinį prognozuojamam laikotarpiui, įvertinti kaštus ir naudą, laiku atlikti reikiamą augimo masto korekciją ir parinkti prioritetines šalies ekonomikos plėtros kryptis. Šio kursinio darbo tikslas – išnagrinėti ekonomistų sukurtus konkrečius teorinius ekonominio augimo modelius ir nustatyti jų praktinę reikšmę. Pagrindiniai uždaviniai, sprendžiami šiam tikslui pasiekti, yra tokie: • trumpai aptarti ekonominio augimo teorijos esmę; • išnagrinėti konkrečius ekonominio augimo modelius, pabrėžiant kiekvieno modelio ypatumus; • nustatyti nagrinėjamų modelių praktinį taikymą bei reikšmę; • palyginti augimo modelius tarpusavyje, išskiriant jų panašumus ir skirtumus (jei tokių yra); • siekiant aukštesnės darbo kokybės ir geresnio temos atskleidimo, parengti vaizdinę medžiagą. Kursinį darbą sudaro penki skyriai. Pirmajame skyriuje apibrėžiama ekonominio augimo sąvoka, glaustai aptariama ekonominio augimo teorijos esmė. Antrajame skyriuje nagrinėjami žymiausių neokeinsistinės augimo teorijos atstovų sukurti modeliai, jų ypatybės. Trečiasis darbo skyrius skirtas neoklasikiniam Roberto Solou ekonominio augimo modeliui nagrinėti. Kadangi šis modelis yra vienas žinomiausių ir aprašomas literatūroje dažniausiai, jam skiriamas didžiulis dėmesys: išvedamos pagrindinės formulės, vaizduojami funkcijų grafikai, išsamiai aiškinama modelio esmė. Ketvirtajame skyriuje aptariama endogeninės ekonominio augimo teorijos esmė. Nors endogeninė teorija yra naujausia ir įdomiausia, deja, literatūroje ji aiškinama retai, todėl darbe šiai augimo teorijai skirtas mažesnis dėmesys. Penktajame, paskutiniame, skyriuje modeliai trumpai palyginami tarpusavyje, bandoma nustatyti pagrindinius jų panašumus ir skirtumus. Rašant darbą susiduriama su informacijos paieškos sunkumais: lietuviškuose leidiniuose ši tema aiškinama neišsamiai, todėl didžiąją dalį literatūros teko skaityti anglų kalba. Kaip jau buvo minėta, daugiausiai randama informacijos apie R. Solou ekonominio augimo modelį, žymiai mažiau – apie neokeisistinius ir endogeninius modelius. Rašant darbą tai buvo rimta kliūtis. 1. EKONOMINIO AUGIMO TEORIJOS ESMĖ Ekonominis augimas (economic growth) – tai pagamintų produktų ir suteiktų paslaugų apimties padidėjimas per tam tikrą laikotarpį; ilgalaikis valstybės gamybinio potencialo plėtojimas, kurį apibūdina realiojo BVP (BNP) augimas. [1, p.612] Ekonominio augimo teorijos tiria veiksnius, užtikrinančius BVP didėjimą ir pastovų šalies gamybinio pajėgumo kilimą, atskleidžia ekonominio augimo šaltinius. Šios teorijos sprendžia augimo teikiamos naudos ir kaštų problemą bei kitas svarbias augimo problemas, pavyzdžiui: pastovaus augimo tempų užtikrinimas, augimo veiksnų ir jų indėlio į augimą apskaičiavimas, gautų rezultatų ir pasekmių įvertinimas, papildomų augimo šaltinių paieška ir kt. Ekonominio augimo tikslas yra vartojimas, gerovės kilimas. Klaidingai formuojant gamybos struktūrą ir netinkamai parenkant ekonomikos plėtojimo gaires, iškreipiama šalies gyventojų vartojimo struktūra, ir tada neįmanoma pasiekti galutinio tikslo. Kita vertus, žymi dalis išteklių išeikvojama nenaudingai, šalies ekonomikai padaroma sunkiai padengiamų nuostolių. Ekonominis augimas, jo tempai, kokybė ir kiti rodikliai priklauso ne tik nuo šalies ūkio pajėgumo, bet žymia dalimi ir nuo užsienio ekonominių ir politinių veiksnių. Pavyzdžiui, didelis naftos kainų pakilimas pasaulinėje rinkoje 1973-1974 m. skatino kurti naujas energiją taupančias technologijas ir kartu neigiamai paveikė kapitalo pelningumo dinamiką daugelyje šalių. Ekonominiam augimui yra svarbus ir globalizacijos veiksnys. Manoma, kad globalizacija skatins tolimesnį pasaulinės ekonomikos augimą. Ekspertų prognozės laikotarpiui iki 2015 m. rodo, kad JAV ekonomikos augimo tempai bus pakankamai stabilūs, o Europoje jie padidės nuo 2% iki 2,4%, skaičiuojant pagal BNP. [1, p.341] Kita vertus, XX a. spartus ekonominis augimas tik dar labiau išryškino ir pagilino globalines problemas, su kuriomis susidūrė šiuolaikinis pasaulis: žalą gamtinei aplinkai, skurdą, karus ir konfliktus. Išskirtinį vaidmenį techniniam lygiui ir stambios pramoninės gamybos viešpatavimui visuomenės evoliucijos procese teikia augimo stadijų teorija. Ją suformulavo amerikiečių profesorius Voltas Vitmenas Rostou (Rostow, Walt Whitman, g. 1916 m.) ir aprašė knygoje „Ekonominio augimo stadijos: nekomunistinis manifestas“ (1960 m.). Jis pasiūlė taikyti klasifikavimo principą, pagal kurį augimo stadijų kriterijai yra: technikos išsivystymo lygis, ūkio šakinė struktūra, vartojimo struktūra ir kt. Visuomenės vystymosi procese V. Rostou pažymi penkias augimo stadijas, kurias įveikia visos šalys, tai: 1) tradicinė visuomenė, 2) pereinamoji visuomenė, 3) pakilimas, 4) kelio į brandą ir 5) masinio vartojimo visuomenė. Vėlesniame savo veikale „Politika ir augimo stadijos“ (1971 m.) V. Rostou atsižvelgia į dvasinį žmogaus vystymąsi ir prideda šeštąją – gyvenimo kokybės paieškos – stadiją. Ekonominio augimo analizė atliekama kuriant ir naudojant įvairius augimo modelius. Dabartiniu laikotarpiu dominuoja trys pagrindinės ekonominio augimo teorijų grupės: 1. Dž. M. Keinso ir neokeinsistinė ekonominio augimo teorija (atstovai: Dž. M. Keinsas, E. D. Domaras ir R. F. Harodas); 2. Neoklasikinė ekonominio augimo teorija (R. M. Solou); 3. Endogeninė, arba nauja ekonominio augimo teorija (R. Lukas, R. Baras, P. Romeras ir kt.). Toliau panagrinėsime šių ekonomistų sukurtus ekonominio augimo modelius, jų teikiamas galimybes ir taikymą praktikoje. Kaip ir bet kokie kiti, augimo modeliai yra grindžiami formulėmis ir grafikais, todėl gana abstrakčiai ir supaprastintai vaizduoja realų ekonominį procesą. Dėl visų daromų prielaidų rezultatas atitrūksta nuo tikrovėje vykstančių procesų, tačiau, nepaisant to, modeliavimas paaiškina ir padeda suvokti kai kuriuos svarbius ekonominio augimo dėsningumus. 2. NEOKEINSISTINIAI EKONOMINIO AUGIMO MODELIAI Dž. M. Keinso ir neokeinsistinės ekonominio augimo teorijos modeliavimas vyksta netobulosios konkurencijos sąlygomis. R. Harodo ir E. Domaro bei kiti neokeinsistiniai modeliai yra pagrįsti svarbiausiais Dž. M. Keinso teorijos teiginiais ir išplečia jos taikymo ribas – patenkama į dinaminių procesų tyrimo sritį. Dž. M. Keinso ir neokeinsistinė augimo teorija rinkos ekonomiką traktuoja kaip nestabilią iš prigimties ir balansuojančią „ant peilio ašmenų“. Pasak šios teorijos šalininkų, pusiausvyrai būtinos sąlygos yra tokios griežtos, kad jų įvykdymo tikimybė labai menka. Neokeinsistiniai augimo modeliai skiriami nestabilumui ir nedarbui nagrinėti. Ypatingas dėmesys skiriamas dvigubam investicijų ir santaupų, kaip bendrosios paklausos dalies ir pagrindinio kapitalo plėtimo, vaidmeniui. 2.1. Dž. M. Keinso ekonominio augimo teorija Dž. M. Keinsas (Keynes, John Maynard, 1883-1946) yra žymiausias asmuo ekonominės teorijos istorijoje. Prieš pradėdami nagrinėti neokeinsistinius ekonominio augimo modelius, trumpai apžvelgsime pagrindinius Dž. M. Keinso augimo teorijos principus. Čia vartojamos tokios sąvokos: multiplikatorius, ribinis polinkis vartoti ir ribinis polinkis taupyti, akceleracijos principas. Akceleratorius (Al – accelerator) – tai teorija, teigianti, kad investicijų pokytis priklauso nuo nacionalinio produkto arba bendrosios paklausos pokyčių. [1, p.608] Dž. M. Keinso nuomone, ekonominis augimas yra investavimo proceso funkcija; jis gali vykti tolygiai, jei pavyksta investicijų dydį I paversti bendrųjų pajamų pokyčio arba bendrosios paklausos pokyčio funkcija I = f(∆Y). Naujos investicijos, palyginti su gautų pajamų pokyčio dydžiu, yra didesnės net keletą kartų – juk jos yra skirtos įrengimams atnaujinti ir gamybai plėsti, o tai trunka ne vienerius metus. Be to, įrengimų kaina yra žymiai aukštesnė už metinę jų pagalba pagaminamos produkcijos vertę. Akceleracijos koeficientas apskaičiuojamas kaip investicijų ir nacionalinio produkto pokyčių santykis: Al = ∆I/∆Y, arba Al = ∆I/∆D. Čia Al – akceleracijos koeficientas, rodantis, kiek kartų padidės naujos investicijos ∆I, pasikeitus gamybos apimčiai ∆Y arba paklausai ∆D. Užrašysime bendrą nacionalinių pajamų multiplikuotą pasikeitimą ∆Y padidinus pirmines investicijas ∆I: (čia MPC – ribinis polinkis vartoti). Pastaroji lygtis rodo, kad nacionalinių pajamų pokytis ∆Y tiesiogiai proporcingas investicijų pokyčiui ∆I ir atvirkščiai proporcingas ribiniam polinkiui taupyti (1 – MPC). Taigi išryškėja šio modelio esmė: ekonominis augimas yra investavimo proceso funkcija. Pats augimo modelis išreiškiamas investicijų multiplikatoriaus formule: ∆Y = m × ∆I (čia m – multiplikatoriaus koeficientas, m = 1/1 – MPC). Dž. M. Keinso modelyje pagrindinis ekonominio augimo veiksnys yra investicijos, jei siekiama augimo procesą valdyti, šį dydį būtina reguliuoti. Toliau nagrinėsime R. Harodo ir E. Domaro modelius, kurie papildo Dž. M. Keinso statišką sistemą sąlygomis, kuriomis gali egzistuoti pusiausvyros augimo tendencija. Beje, Dž. M. Keinso modeliai tinka trumpajam ir kartais vidutiniajam laikotarpiui, o R. Harodas ir E. Domaras nagrinėja ilgąjį laikotarpį. 2.2. R. Harodo ekonominio augimo modelis Rojaus Forbso Harodo (Harrod, Roy Forbes, 1900-1978) ekonominio augimo modelyje pagrindinis dėmesys skirtas nustatyti tempui, pagal kurį turi didėti nacionalinės pajamos, kad jos atitiktų Dž. M. Keinso nacionalinių pajamų pusiausvyros sąlygą. [11] Šis modelis grindžiamas akceleratoriumi, leidžiančiu nustatyti subalansuoto bendrųjų pajamų augimo normą. Priimamos tokios dvi prielaidos: 1) investavimas sudaro pastovią nacionalinių pajamų dalį ir didėja tempais, lygiais bendrųjų pajamų augimo tempams; 2) investicijų dydis yra bendrųjų pajamų (ar paklausos) prieaugio funkcija laiko požiūriu. Formuluojamas toks ekonominio augimo uždavinys: rasti reikalingą investicijų koeficientą C, jeigu nurodytas taupymas S ir bendrojo nacionalinio produkto prieaugis per laiko vienetą – G, G = ∆Y/Y. Investicijų koeficientas C nustatomas kaip investicijų I (kapitalo), įdėtų į gamybą ir sąlygojančių bendrojo nacionalinio produkto padidėjimą ∆Y, santykis: C = I/∆Y. Šiame modelyje naudojama Dž. M. Keinso pusiausvyros sąlyga uždaroje privačioje ekonomikoje, t.y. I=S. Išvedama tokia formulė: G × C = MPS (MPS – ribinis polinkis taupyti). ir, kadangi MPS = S/Y, tai G × C = MPS. Čia G × C – tai bendrojo produkto dalis, skiriama investiciniams įdėjimams, kuri turi būti lygi ribiniam polinkiui taupyti. R. Harodas įvedė ir naujų sąvokų į ekonominio augimo teoriją: garantuoti (užtikrinti) augimo tempai, natūralūs (būtini) augimo tempai, faktiški augimo tempai. Apibūdinsime šias sąvokas. [1, p.359] Garantuoti augimo tempai, Gw (warranty rate of growth) – tai tokie augimo tempai, kai turimas kapitalo kiekis patenkina darbdavius, jie nenori didinti arba mažinti investicijų ir suinteresuoti vystyti gamybą tokiais pat tempais, užtikrinančiais nuolatinį produkto prieaugio procentą. Natūralūs augimo tempai, Gn (natural rate of growth) – tai tokie augimo tempai, kurie užtikrina visišką darbo jėgos užimtumą didėjant jos pasiūlai ir sudaro galimybes be apribojimų panaudoti mokslo ir technikos pažangos laimėjimus bei užtikrinti jos vystymosi galimybes. Faktiški augimo tempai, G (real rate of growth) – tai esami ekonominio augimo tempai. Idealus ekonominės sistemos vystymasis pasiekiamas tuomet, kai Gw = Gn = G esant visiškam išteklių užimtumui. Tačiau tokia pusiausvyra nereali. Tarp faktiškų ir natūralių augimo tempų atsiranda problemų. Veiksniai, kurie lemia faktiškus augimo tempus (polinkis taupyti, investicijos), yra nepriklausomi nuo veiksnių, sąlygojančių natūralius augimo tempus (darbo jėgos augimas, gimstamumo reguliavimas, gyventojų tyrinėjimai ir t.t.). Taigi nėra būtinos sąlygos faktiškam augimui prilygti natūraliam, ir todėl ekonomikai nebūdinga tendencija siekti visiško užimtumo. [6] Ši problema atsirado dėl prielaidos, kad darbo užmokestis yra fiksuotas ir kad darbas bei kapitalas turi būt naudojami vienodomis proporcijomis. Dauguma ekonomistų mano, kad darbo užmokestis negali būti fiksuotas, jis gali sumažėti padidėjus darbo jėgos skaičiui. Be to, naudojami darbo ir kapitalo išteklių kiekiai priklauso nuo darbo užmokesčio normos bei nuo kapitalo kainos. Kita problema – nestabilus augimas. Jei įmonė investuoja tiek, kokios investicijų paklausos tikimasi ateityje, ir laukiama paklausa pasitvirtino, tai G = Gw. Tuomet ekonomika vystysis dinaminės pusiausvyros sąlygomis. Tačiau jei faktiškas augimo tempas būtų didesnis už garantuotą, G > Gw, tai reikštų, kad įmonė investavo nepakankamai, susidarytų kapitalo trūkumas, palyginti su jo paklausa. Paklausos perteklius skatina didinti gamybos apimtį, todėl faktiškas augimo tempas vis labiau nukrypsta nuo garantuoto. Pasekmė – „sprogstantis“ augimas. Ir priešingai, jei faktiškas augimo tempas lėtesnis už garantuotą, G Gn, tai darbuotojų pajamos nustoja didėjusios, nes prarandamas materialinis suinteresuotumas siekti visiško įrengimų panaudojimo. Tuomet faktiškas augimo tempas bus žemesnis už garantuotą: gamintojai nusivils savo sprendimais, sumažins gamybos apimtis ir investicijas, dėl to ekonomiką ištiks depresija. Jei atvirkščiai, Gw Sr, tai bus santaupų perteklius, nevisiškas užimtumas ir ekonomikoje pasireikš sąstingis. Be to, egzistuos perteklinė investicinio kapitalo pasiūla ir netgi priimtina palūkanų norma nesuteiks pakankamų stimulų naujai augimo kokybei. Jei S , ekonomikoje didėja nedarbas. Tokiu atveju pajamų augimo tempas nusakomas kapitalo augimo tempu. Faktiškas augimo tempas abiem atvejams užrašomas taip: TY = min {TP, TF}. Vadinasi, subalansuotas augimo tempas yra gyventojų skaičiaus ir kapitalo augimo tempų funkcija. E. Domaras, spręsdamas ekonominio augimo uždavinį ir siekdamas nustatyti, koks turi būti investicijų dydis ir jų dinamika, pasiūlė trijų lygčių sistemą: 1) Pasiūlos lygtis: ∆YS = I × σ. Čia ∆YS – pasiūlos (gamybos) prieaugis; I – investicijų dydis; σ – vidutinis investicijų našumas: . Šioje lygtyje atsižvelgiama į mokslo ir technikos pažangą, užimtumą, gamtos išteklius. 2) Paklausos (pajamų) lygtis: . Čia α – ribinis polinkis taupyti, tuomet 1/α - multiplikatorius. Šioje lygtyje atsižvelgiama tik į investicijų prieaugį. 3) Pagrindinė makroekonominės pusiausvyros lygtis – lygybė tarp paklausos prieaugio ir pasiūlos prieaugio: . Iš šios lygties gausime investicijų augimo normą: . Vadinasi, investicijų augimo tempas turi būti lygus α × σ, pajamos auga tuo pačiu tempu kaip investicijos. Iš čia seka išvada: tik nuolat augančios investicijos užtikrina dinaminę pusiausvyrą tarp visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos. 2.4. R. Harodo-E. Domaro modelis Pažymėtina, kad R. Harodo modelis – tai tarsi E. Domaro modelio plėtotė. Kaip ir E. Domaro, R. Harodo modelyje subalansuoto augimo norma yra bendrųjų pajamų augimo ir investicijų augimo santykio funkcija, iš esmės abudu autoriai priėjo prie vienodų išvadų. Būtent tai leidžia įvardyti šių autorių modelius kaip bendrą R. Harodo-E. Domaro modelį. Dabar trumpai apžvelgsime esminius R. Harodo-E. Domaro modelio principus. Pagrindinės prielaidos yra tokios: • kapitalo ir nacionalinių pajamų santykis yra fiksuotas dydis, t.y. K/Y = k; • investicijos apibūdinamos kaip kapitalo pokytis: I = ∆K; • taupymas yra nacionalinių pajamų dalis: S = s × Y ; • ekonomika yra uždara: I = S. Pagrindinė modelio lygtis yra – vadinasi, nacionalinių pajamų augimo tempas yra tiesiogiai proporcingas taupymo normai s ir atvirkščiai proporcingas k. Kadangi k yra fiksuotas, tai vienintelis veiksnys, turįs įtakos ekonominio augimo tempams, yra taupymo norma. Taigi seka paprasta išvada: kuo aukštesnis taupymo ir investavimo lygis, tuo aukštesnis augimo lygis. Schemoje parodyta R. Harodo-E. Domaro modelio struktūra1. Pagrindiniai aspektai: • Schemoje pavaizduota, kaip kaupiamas kapitalas: „įtekėjimai ir ištekėjimai“ (investicijos ir nusidėvėjimas) keičia kapitalo kiekį; dėl aukštesnio kapitalo lygio didėja nusidėvėjimas, kuris mažina kapitalo kiekį. • Parodoma, kaip „sukuriamas“ ekonominis augimas. Aukštesnė taupymo norma didina taupymą ir kartu investicijas, kurios savo ruožtu didina kapitalo kiekį. Didesnis kapitalo kiekis lemia aukštesnį gamybos apimties lygį; R. Harodo-E. Domaro modelis pateikia paprastą ekonominio augimo modelį ir didžia dalimi yra priimtinas, tačiau praktinis jo panaudojimas tikrovėje yra labai ribotas. Visų pirma, neįmanoma įsivaizduoti šiuolaikinės ekonomikos esant fiksuotam santykiui K/Y, antra, nereali uždara ekonomika. Be to, modelyje daroma išvada, kad aukštesnė taupymo norma lemia spartesnius ekonomikos augimo tempus, tačiau sunku nustatyti taupymo normos padidėjimą sąlygojančius veiksnius: nėra tobulos politikos, kaip didinti taupymo normą ir kaip paskirstyti tokį taupymą. Remiantis šiuo modeliu neįmanoma pasakyti, kuri kapitalo rūšis turi būt kaupiama augimui užtikrinti. Nepaisant šių apribojimų, R. Harodo-E. Domaro modelis yra sėkmingas pradinis žingsnis į ekonominio augimo analizę ir didelis įnašas į augimo teoriją. 3. NEOKLASIKINĖ EKONOMINIO AUGIMO TEORIJA. R. SOLOU MODELIS Neoklasikinė ekonominio augimo teorija teigia, kad ekonomika yra stabili iš prigimties, ir jai būdinga visiško užimtumo tendencija. Šie modeliai pagrįsti gamybos funkcijos teorija. Juose numanomas gamybos veiksnių kainų lankstumo ilguoju laikotarpiu išsaugojimas ir veiksnių pakeitimas, vykstąs dėl jų kainų pasikeitimo. Dėl to gamybos funkcijoje pakinta naudojamų gamybos veiksnių santykis, o pirmiausia pasikeičia kapitalo imlumas. Priėmus tobulosios konkurencijos modeliui būdingas sąlygas, pusiausvyros nacionalinio produkto didėjimo tendenciją tenkina tos pačios pelno maksimizavimo sąlygos, t.y. realioji palūkanų norma yra lygi kapitalo ribiniam produktui, o realusis darbo užmokestis lygus ribiniam darbo produktui. 3.1. Gamybos ir vartojimo funkcijos Solou modelyje Prekių pasiūla Solou modelyje nusakoma gamybos funkcija Y = F(K, L), pagal kurią gamybos apimtis priklauso nuo kapitalo išteklių kiekio K ir darbo išteklių kiekio L. Ši funkcija pasižymi pastovia masto grąža – pasikeitus kapitalo ir darbo išteklių kiekiams gamybos apimtis pasikeis proporcingai. Padaliję gamybos funkciją iš L, gausime: Y/L = F(K/L, 1). Čia Y/L – produkto apimtis, tenkanti vienam darbuotojui, arba darbo produktyvumas; K/L – kapitalo kiekis, tenkantis vienam darbuotojui, arba aprūpinimas kapitalu. Pažymėję Y/L = y, K/L = k, perrašome gamybos funkciją: y = f(k), kur f(k) = F(k, 1). Nauja gamybos funkcija y = f(k) rodo darbo produktyvumo priklausomybę nuo aprūpinimo kapitalu. Tokia gamybos funkcijos išraiška y = f(k) yra patogi dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, tai leidžia nagrinėti dydžius (y ir k), kurie auga kartu.2 Antra, kol vidutiniškas atidirbtų valandų skaičius h nesikeičia, produkcija, pagaminta per vieną valandą, ir BVP vienam gyventojui auga vienodu tempu: bendras atidirbtų valandų skaičius L = Nh auga tuo pačiu tempu kaip ir darbuotojų skaičius N, kai h lieka pastovus. Iš čia seka, kad mūsų gamybos funkcija aprašo gamybos apimtį, pagamintą per vieną valandą. Y/L leidžia nagrinėti produkcijos, tenkančios vienam žmogui, Y/N, augimo tempus, t.y. leidžia nagrinėti gyvenimo standartus. Toliau laikysime, kad išraiškos Y/L ir Y/N yra ekvivalentiškos. [2, p.49] Solou modelyje nagrinėjama uždara privati ekonomika, todėl investicijos I yra lygios santaupoms S: I = S. Prekių paklausa yra apibrėžta vartojimu ir investicijomis, t.y. vieno darbuotojo pajamos y susideda iš vartojimo c ir investicijų i: y = c + i (c – vartojimas, tenkantis vienam darbuotojui; i – investicijos, tenkančios vienam darbuotojui). Vartojimo funkcija įgyja tokią formą: c = (1−s)y. Taigi vartojimas yra proporcingas pajamoms: kiekvienais metais pajamų dalis (1-s) yra suvartojama, o s – sutaupoma. Čia s – taupymo norma, 0 0). Laikui bėgant kapitalo kiekis augs, kol pasieks pastovią būseną k*. Jei kapitalo lygis yra didesnis nei pastovioj būsenoj (k2> k*), tuomet nusidėvėjimas viršija investicijas (∆k kg*. Artėjant nuo kg* prie k 2* atstumas tarp f(k*) ir δk* mažėja, gamybos apimtis auga mažiau nei auga nusidėvėjimas, todėl vartojimas mažėja. Taigi maksimalus vartojimas c g* pasiekiamas taške kg* esant „auksiniam“ kapitalo aprūpinimo lygiui. Analogiškai yra vienintelė taupymo norma sg, kuriai esant užtikrinamas „auksinis“ kapitalo kaupimo lygis kg*. Jeigu taupymo norma didės, investicijų kreivė sf(k) judės į viršų, pastovios būsenos aprūpinimas kapitalu judės į dešinę nuo kg* , dėl to vartojimo lygis mažės. Kad būtų išpildyta „auksinė“ taisyklė, kreivių f(k*) ir δk* nuolydžiai turėtų sutapti, todėl MPK = δ, t.y. ribinis kapitalo produktas turi būti lygus nusidėvėjimui. Realiai ekonomikoje nebūna „auksinio“ kapitalo kaupimo lygio, dažniausiai kapitalo kiekis yra kitoks. Kaip tuomet keisis y, c ir i ? Tarkime, kad pradinis kapitalo lygis yra didesnis nei „auksinis“. Tuomet vartojimas bus mažesnis nei esant „auksiniam“ lygiui. Aišku, kad šiuo atveju reikia mažinti taupymo normą. Taupymo normos sumažėjimas nulems staigų vartojimo lygio padidėjimą ir investicijų lygio sumažėjimą. Laikui bėgant aprūpinimas kapitalu mažės, tuomet gamybos apimtis, vartojimas ir investicijos irgi mažės, kol pasieks naują pastovią būseną, kuri bus „auksinė“. Esant „auksiniam“ kapitalo kaupimo lygiui, vartojimas yra aukštesnis nei buvo prieš taupymo normos sumažėjimą, nors gamybos apimtis ir investicijos yra mažesnės. Tokia situacija vadinama dinaminiu neefektyvumu: mažinant taupymą šiandien galima vartoti daugiau ir šiandien, ir ateityje. Dinamiškai neefektyvūs ūkiai investuoja per daug ir vartoja per mažai. [2, p.53] Kai aprūpinimas kapitalu yra mažesnis nei „auksinio“ lygio, taupymo normą reikia didinti. Taupymo normos didėjimas sukelia staigų vartojimo mažėjimą ir investicijų didėjimą. Laikui bėgant aukštesnės investicijos lemia kapitalo kiekio augimą. Kadangi yra kaupiamas kapitalas, gamybos apimtis, investicijos ir vartojimas didėja kartu, kol pasiekia naują stabilios būsenos lygį. Tai būdinga dinamiškai efektyviems ūkiams, kai siekiant „auksinio“ kapitalo kaupimo lygio, teko sumažinti vartojimą šiandien tam, kad jis padidėtų ateity. Tai yra svarbi praktinė modelio reikšmė. Skirtumą tarp dinamiškai efektyvių ir neefektyvių taupymo normų pavaizduosime grafiškai. 3.5. Gyventojų skaičiaus augimas Tarkime, kad laikui bėgant gyventojų skaičius auga tempu n, t.y. ∆L/L = n. Priimama, kad gyventojų skaičiaus ir darbo jėgos augimo tempai yra vienodi.3 Nustatysime, kaip gyventojų skaičiaus augimas įtakoja aprūpinimą kapitalo ištekliais. Kadangi gyventojų skaičius didėja n tempu, tai ir kapitalas turi didėti n tempu, kad jo kiekis, tenkantis vienam darbuotojui, nepakistų (k – const, nes būtina palaikyti pastovią būseną). Kapitalo kiekis, reikalingas pastoviai būsenai palaikyti, bus (δ + n)k – tai nenuostolingos investicijos (break-even investment). [3, p.99] Sandauga δk yra investicijos, reikalingos nusidėvėjusiam kapitalui atstatyti, o nk – investicijos, reikalingos naujiems darbuotojams aprūpinti kapitalu. Taigi lygtis (δ + + n)k rodo, kad dėl gyventojų skaičiaus augimo aprūpinimas kapitalu mažėja daugiau nei tik dėl nusidėvėjimo. Aprūpinimo kapitalo ištekliais pokytis bus: ∆k = i − (δ + n)k. Naujos investicijos didins k, tuo tarpu nusidėvėjimas ir gyventojų skaičiaus augimas mažins k. Taigi darbuotojų skaičiaus augimas iššaukia aprūpinimo kapitalu mažėjimą. 6 grafike, a, pavaizduota stabili būsena: kreivės sf(k) ir (δ + n)k kertasi, i = (δ + n)k − taigi investicijų užtenka tiksliai tam, kad pakeisti nusidėvėjusį kapitalą ir aprūpinti kapitalu naujus darbuotojus, nekeičiant k. Čia reikia įsidėmėti, kad pastovioj būsenoj kintamieji, išreikšti vienam darbuotojui (k, y, i, c), yra pastovūs, o agregatiniai kintamieji (L, K, Y) auga tempu n. Dabar „auksinės“ taisyklės sąlyga atrodo taip: MPK = δ + n. 6 grafike, b, pavaizduota pusiausvyra esant dviem skirtingiems gyventojų skaičiaus augimo tempams, n1 ir n2, n2 > n1. Esant didesniam augimo tempui n2 kreivė (δ + n2)k yra statesnė. Susidarysiančiam naujam aprūpinimo kapitalo ištekliais lygiui bus būdingos mažesnės kapitalo atsargos ir pagamintas produktas vienam darbuotojui. Iš čia seka svarbi išvada: šalims, kuriose spartesni gyventojų skaičiaus augimo tempai, bus būdinga žemesnis tiek aprūpinimas kapitalo ištekliais, tiek produktyvumas esant pastoviai būsenai (ir kitiems veiksniams nekintant). Kitaip tariant, spartūs gyventojų skaičiaus augimo tempai skurdina šalį, nes sunku palaikyti aukštą aprūpinimo kapitalo ištekliais lygį, kai darbuotojų skaičius auga labai greitai. 4 Nors stabilioj būsenoj k ir y yra pastovūs, tai nereiškia, kad ekonominis augimas yra nulinis. Faktiškai, pastovioj būsenoj yra teigiamas gamybos apimties augimas tempu n. Prisiminkime, kad k yra pastovus, vadinasi, K/L = ∆K/∆L. Kadangi darbo jėgos skaičius auga tempu n (∆L/L = n), tai ir kapitalas auga tuo pačiu tempu ∆K/K = n. Taigi, darbas ir kapitalas auga tempu n, vadinasi, ir bendra produkcija irgi auga tempu n. Taigi gyventojų skaičiaus augimas paaiškina ilgalaikį gamybos apimties augimą. O koks yra ekonomikos augimas perėjimo laikotarpiu, t.y. siekiant pastovios būsenos? Jei aprūpinimas kapitalu yra mažesnis, nei pastovioj būsenoj (k ∆L/L = n. Tai reiškia, kad šiuo laikotarpiu didinant kapitalo kiekį, gamybos apimties augimo tempas yra didesnis nei esant pastoviai būsenai. Šiuo atveju tikėtina (visiems kitiems veiksniams nekintant), kad šalys, turinčios mažai kapitalo, klestėtų greičiau nei turinčios daug kapitalo. Lengva įsitikinti, kad jei aprūpinimas kapitalu yra didesnis nei pastovioj būsenoj (k > k*), nusidėvėjimas viršija investicijas. Tuomet aprūpinimas kapitalu mažės, artėdamas prie pastovios būsenos lygio. Taigi produkcija augs mažesniu nei n tempu, todėl turinčios daug kapitalo valstybės klestės lėčiau. Viena iš populiarių rekomendacijų, kaip padidinti ekonominį augimą, yra padidinti taupymo normą. Ar tiesa, kad didesnė taupymo norma lemia spartesnius ekonominio augimo tempus? Atsakymas yra „taip ir ne“. Nuostabu, kad ilguoju laikotarpiu taupymo norma neturi poveikio augimo tempams – nesvarbu, koks yra s dydis, ilguoju laikotarpiu ekonomika auga n tempu. Tačiau taupymo norma gali įtakoti augimo tempus trumpuoju laikotarpiu. Tarkime, kad šalyje pasiekta pastovios būsenos pusiausvyra esant žemai taupymo normai s1. Vyriausybė vykdo politiką, skatinančią didinti taupymo normą nuo s1 iki s2. Aprūpinimas kapitalu didėja nuo k1* iki k2*, dėl to didėja gamybos apimtis. Kol įvyksta šis perėjimas, ekonomikos augimo tempas yra didesnis nei n (∆Y/Y > ∆L/L = n), tačiau šis augimas nesitęsia nuolat. Ekonominis augimas vyks tol, kol pasiekia naują stabilios būsenos pusiausvyrą. Tuomet augimas sulėtėja, kol pagaliau pasiekia pastovios būsenos tempą n. 3.6. Technologijos pažanga Dabar įtrauksime į modelį technologijos progresą, kuris reiškia, kad daugiau žinių ir geresnė, modernesnė technika lemia produktyvesnį darbuotojų ir aparatūros darbą. Išplečiame gamybos funkciją pridėję technologiją, A: Y = F(A, K, L). Kai A didėja, net jei K ir L lieka nepakitę, Y auga. Laikysime, kad A auga reguliariai pastoviu tempu g, ir nebandysime aiškinti kaip būtent ir kodėl (technologinis progresas yra egzogeninis kintamasis). Modifikuosime gamybos funkciją: Y = F(K, L × A). Čia A (kartais žymima E) – darbo efektyvumas, t.y. visuomenės žinios apie gamybos metodus, kai turima technologija gerėja, darbo efektyvumas auga. Darbo efektyvumas dar gali atspindėti darbo jėgos sveikatos būklę, išsilavinimą ir įgūdžius. Technologijos progresas reiškia, kad darbo efektyvumas A auga tam tikru pastoviu tempu g, kiekvienas darbo vienetas kasmet tampa efektyvesnis. Išraiška L × A reiškia, kad darbo jėga matuojama efektyvumo vienetais (efficiency units, effective labour). [3, p.103] Taigi nauja gamybos funkcija rodo galutinės produkcijos priklausomybę nuo kapitalo kiekio K ir nuo darbo efektyvumo vienetų L × A. Kadangi darbuotojų skaičius auga tempu n, tai bendras darbo efektyvumas L × A auga tempu (n + g). Kapitalo kiekio pokytis per tam tikrą laiko tarpą bus: ∆k = i − (δ + n + g)k. Čia, k = K/L × A – kapitalas, tenkantis vienam efektyvumo vienetui; y = Y/L × A – gamybos apimtis, tenkanti vienam efektyvumo vienetui. Dabar „auksinė“ taisyklė atrodo šitaip: MPK = δ + n + g. Tačiau ar tai reiškia, kad dėl technologinio progreso mažės aprūpinimas kapitalu ir produktyvumas? Intuityviai norisi pasakyti, kad ne, iš tikrųjų taip ir nėra. Pastovioj būsenoj produkcija ir kapitalas, tenkantis vienam efektyvumo vienetui (y ir k), yra pastovūs. Kadangi darbo efektyvumas auga tempu g, tai produkcija, tenkanti vienam darbuotojui, ir kapitalas, tenkantis vienam darbuotojui, irgi auga tempu g (iš formulės Y/L = y × A). Kadangi darbuotojų skaičius auga tempu n, tai bendras darbo efektyvumas L × A auga tempu n + g. Taigi bendra produkcija [Y = y × (L × A)] auga tempu n + g esant pastoviai būsenai. Parodėme, kad technologinis progresas paaiškina ilgalaikį produktyvumo augimą. Skirtingai, aukštas taupymo lygis lemia augimo tempus tik tol, kol pasiekiama pastovi būsena. Kai ekonomika yra pastovioj būsenoj, produktyvumo augimo tempai priklauso tik nuo technologinio progreso augimo tempų. Taigi Solou modelis rodo, kad tik technologinis progresas gali paaiškinti nuolat augantį gyvenimo lygį. 3.7. Solou likutis. Deja, labai sunku išmatuoti technologinį progresą. Kompiuteriai, tikriausiai, didina augimą, bet kiek daug? Prisiminkime, visų pirma, veiksnius, kuriuos galime išmatuoti. Grįždami prie gamybos funkcijos Y = F(A, K, L), galime apskaičiuoti Y , K ir L. Likęs A, gamybos veiksnių bendrasis produktyvumas (total factor productivity), turi būti išvestas. ∆A/A − BVP augimo dalis, kurios nepaaiškina darbo ir kapitalo sąnaudų pokyčiai − dažnai yra vadinama Solou likučiu (Solow residual). [3, p.120] Žinome, kad ekonominis augimas apskaičiuojamas pagal formulę: , kur ∆Y/Y – BVP augimas, α∆K/K – kapitalo dalis pajamose, (1–α) ∆L/L – darbo dalis pajamose, ∆A/A – technologinio progreso augimas. Dabar galime apskaičiuoti ∆A/A: . Solou likutis – tai gamybos veiksnių bendrojo produktyvumo padidėjimas, nustatomas kaip skirtumas tarp gamybos apimties padidėjimo rodiklio ir gamybos veiksnių sąnaudų prieaugio, įvertinant viso pagaminto produkto gamybos veiksnių svorio dalį. [1, p.628] Dažniausiai Solou likutis naudojamas kaip priemonė technologiniam progresui išmatuoti. 3.8. R. Solou modelio apibendrinimas Apibendrinant R. Solou modelį, galima padaryti tokias išvadas: • Taupymo norma ekonomikoje lemia kapitalo atsargų dydį, o kartu ir gamybos apimtį. Kuo didesnė taupymo norma, tuo didesnis aprūpinimas kapitalo ištekliais ir gamybos apimtis; • Taupymo normos didėjimas sąlygoja spartų augimą tol, kol pasiekiama nauja stabili būsena. Ilguoju laikotarpiu taupymo normos didėjimas neturi įtakos gamybos tempų augimui; • Specialistai, atsakingi už ekonominės politikos parengimą, daro išvadas, kad kapitalo kaupimo norma turi būti padidinta skatinant privatų taupymą (pvz., per mokesčių sistemą). Šiuo atveju tenka sumažinti vartojimą šiandien tam, kad jis padidėtų ateity; • Gyventojų skaičiaus augimas paaiškina ilgalaikį ekonomikos augimo tempų didėjimą, tačiau gyvenimo standartai mažėja, t.y. kuo didesni gyventojų skaičiaus augimo tempai, tuo mažesnė gamybos apimtis, skaičiuojant vienam darbuotojui. Praktikoje ši savybė taikoma skirtingai: vienose šalyse skatinama mažinti vaikų skaičių šeimoje, kitose – didinti; • Technologijos pažanga užtikrina geresnes ekonomikos sąlygas. Tik dėl technologijos pažangos įmanomas ilgalaikis produktyvumo (gyvenimo lygio) ir bendros produkcijos augimas; • Praktinė reikšmė: modelis siūlo 1) skatinti privatų taupymą (tačiau dėl to sumažės vartojimas šiandien), 2) tam, kad didėtų gyvenimo lygis, mažinti gyventojų skaičiaus augimo tempus, 3) vystyti technologijos pažangą. R. Solou modelis yra neabejotinai svarbus, tačiau turi nemažai trūkumų: jame supaprastinti atskiri ekonominės realybės aspektai, o į kitus iš viso nėra atsižvelgta. Solou modelyje taupymo norma, gyventojų skaičiaus augimo tempai ir technologijos pažanga pateikiami kaip egzogeniniai veiksniai. Realiai vykstantis ekonominio augimo procesas kur kas sudėtingesnis, todėl būtina į tai atsižvelgti. Specialius, patobulintus modelius kuria „endogeninės“ ekonominio augimo teorijos atstovai, jų modeliuose vienas iš R. Solou egzogeninių kintamųjų paprastai paverčiamas į endogeninį. 4. ENDOGENINĖ EKONOMINIO AUGIMO TEORIJA Šiuolaikinių ekonominių problemų aštrėjimas verčia mokslininkus tobulinti esamus augimo modelius, juos modifikuoti, keičiant atskirus jų kintamus veiksnius iš egzogeninių į endogeninius, ir imant gvildenti ekonominės būklės dinamiškumą. Dabartiniu laikotarpiu kuriami ir plėtojami nauji modeliai, jų kūrėjai remiasi endogenine arba naująja ekonominio augimo teorija. Šioje teorijoje naudojami endogeniniai (vidiniai) veiksniai. Endogeniniai kintamieji (endogenious factor) – tai kintamieji, susiję tarpusavyje funkcine priklausomybe, jų pokyčius reikia analizuoti ir aiškinti. [1, p.632] Kas gi naujo endogeninėje augimo teorijoje? „Tai prielaida, kad ribinis kapitalo produktas ne mažėja kaip neoklasikų teorijoje, o išlieka pastovus.“ [9] Ši teorija pabrėžia, kad rinka, reaguodama į gamtinių išteklių ribotumą, automatiškai paskatins endogeninius technologinius pokyčius. Pastarieji sąlygos išteklių apsaugą ir tuo pačiu švelnins išteklių ribotumo problemą. Įvairūs endogeninės augimo teorijos modeliai, siūlomi R. Lukaso ir P. Romero, yra dinaminiai, kur pajamų augimo tempai priklauso nuo visuminio kapitalo kiekio (ir fizinio, ir žmogiškojo), mokslinių tyrinėjimų bei technologinės pažangos. Naujos teorijos šalininkai sutelkia dėmesį į žmogiškąjį kapitalą. Ryšys tarp ekonominio augimo ir žmogiškojo kapitalo yra refleksiškas (yra grįžtamasis ryšys). Tur­tingų šalių ekonomikos įgalina daugiau investuoti į žmogų: jo kvalifikaciją, sveikatą, o dėl to aukštesnį iš­simokslinimą turintys žmonės gali dirbti produktyviau, kas ir gerina gyvenimo standartus. Jų nuomone, į R. Solou modelį irgi turi būt įkomponuotas žmogiškasis kapitalas. Įdomu tai, kad pasak naujos teorijos kūrėjų, investicijos į kapitalą (į fizinį ir žmogiškąjį) sukuria „teigiamą aplinką“ (positive externalities), t.y. investicijos į kapitalą lemia geresnį darbo našumą ne tik investuojančioje įmonėje, bet ir kitose „giminingose“ įmonėse. [4, p.570] Tai gali atsitikti, pavyzdžiui, jei yra „žinių perteklius“ įmonėse, kurios naudoja naujas technologijas, arba tarp tų įmonių darbuotojų. Viena įmonė įgyja naujos patirties bei žinių, ir tai gali būti naudinga kitoms įmonėms-kaimynėms. Toks „žinių perteklius“ gali padėti paaiškinti, kodėl įmonės, naudojančios aukštos kokybės technologijas, linkusios burtis ypatinguose rajonuose (pvz., Silicon Valley šalia San-Francisko arba Route 128 šalia Bostono). Jei tokia „teigiama aplinka“ yra labai didelė, jos reikšmė ekonominiam augimui būtų didžiulė. P. Romeras (Paul Romer) sako, kad kapitalo dalis bendrose pajamose yra arčiau 1 (paprastai imamas svoris lygus 0,25), taigi „teigiamos kapitalo aplinkos“ svarba būtų tokia kaip padauginus įprastą kapitalo dalies svorį iš keturių (0,25×4). [4, p.571] Jei P. Romero išvada būtų teisinga, tai būtų paaiškintas Solou likutis, kuris yra labai didelis dėl per mažo kapitalo dalies svorio. Kol kas ši teorija yra ginčytina. Kitas naujos teorijos atstovas, R. Lukas (Robert Lucas), kaip ir P. Romeras mano, kad investicijos į žmogiškąjį kapitalą didina ne tik to žmogaus darbo našumą, bet ir kitų darbuotojų, kaip jau buvo minėta, investicijos į žmogiškąjį kapitalą sukuria „teigiamą aplinką“. R. Lukas apskaičiavo, kad žmogiškojo kapitalo dalies pajamose koeficientas yra lygus 0,4. Vadinasi, padidinus investicijas į žmogiškąjį kapitalą 10%, bendras produktas padidės 4%. [4, p.584] Pagaliau, produktyvumui turi įtakos mokslo tyrinėjimai ir išsivystymas (research & development, R&D). Teoretikai linkę nagrinėti mokslo išsivystymą kaip atskirą kapitalo rūšį, kuri turi būti įtraukiama į gamybos funkciją kaip papildomas kintamasis. Naudojant tokią procedūrą, apskaičiuota, kad JAV tokios rūšies kapitalo dalis pajamose sudaro 0,06-0,1. Taigi padidinus investicijas į R&D kapitalą 10%, pajamos padidės 0,6-1%. [4, p.584] Praktinė šių modelių reikšmė yra akivaizdi: visuomeninė politika turi būti nukreipta skatinti tiesiogines ir netiesiogines investicijas į žmogiškąjį kapitalą ir mokslinius tyrinėjimus. Deja, nauji augimo modeliai matematiškai yra labai sudėtingi (todėl jų nenagrinėsime), bet, kita vertus, paaiškina gyvenimo standartus įvairiose šalyse, didėja jų naudojimo praktikoje galimybės ir svarba.     5. TEORINIŲ EKONOMINIO AUGIMO MODELIŲ PALYGINIMAS Dž. M. Keinsas vs R. Harodas vs E. Domaras. R. Harodo ir E. Domaro augimo modeliai pagrįsti svarbiausiais Dž. M. Keinso teorijos teiginiais, bet skirtumas tas, kad jie papildo statišką Dž. M. Keinso sistemą sąlygomis, kuriomis egzistuoja pusiausvyros augimo tendencija. Be to, Dž. M. Keinso modeliai tinka trumpajam, kartais vidutiniajam laikotarpiui nagrinėti, o jo pasekėjų – ilgajam. R. Harodas ir E. Domaras iš esmės priėjo prie vienodos išvados: aukštesnis taupymo ir investavimo lygis lemia aukštesnį ekonomikos augimo lygį. Kaip ir E. Domaro, R. Harodo modelyje subalansuoto augimo norma yra bendrųjų pajamų augimo ir investicijų augimo santykio funkcija. Tačiau, R. Harodas savo analizę grindžia akceleratoriumi, o E. Domaras – multiplikatoriaus teorija. Dėl abstraktumo šių modelių praktinis panaudojimas labai ribotas. R. Solou vs R. Harodas & E. Domaras. Neoklasikinė augimo teorija, skirtingai nuo neokeinsistinės (kurioje nagrinėjamas ekonomikos nestabilumas ir nedarbas), teigia, kad ekonomika yra stabili, jai būdinga visiško užimtumo tendencija, modeliai nagrinėjami tobulosios konkurencijos sąlygomis (neokeinsistų – netobulosios konkurencijos). R. Solou modelis palyginus su R. Harodo-E. Domaro, yra platesnis, nes pridėtas darbo veiksnys ir technologinė pažanga. R. Harodo-E. Domaro modelyje pagrindinis augimą lemiantis veiksnys yra investicijos, tuo tarpu Solou modelyje dėl mažėjančio ribinio produktyvumo vien tik kapitalo kaupimas negali palaikyti augimo. Be to, R. Solou savo analizėje naudoja ne tik agregatinius kintamuosius, bet ir kintamuosius, išreikštus vienam gyventojui, t.y. nagrinėja gyvenimo standartus. Pagrindinis skirtumas tarp neoklasikinio ir neokeinsistinių modelių yra tas, kad taupymo normos įtaka augimo tempams traktuojama nevienodai. R. Harodas ir E. Domaras priėjo prie išvados, kad taupymo normos didėjimas lemia ekonomikos augimo tempų didėjimą, tuo tarpu R. Solou teigia, kad taupymo norma turi įtakos augimo tempams tik trumpuoju laikotarpiu, kol pasiekiama nauja stabili būsena, o ilguoju laikotarpiu taupymo normos didėjimas neturi įtakos gamybos tempų augimui. „Naujieji“ vs neokeinsistai & neoklasikai. Endogeninė augimo teorija geriau paaiškina realiai vykstančius ekonominius procesus, nes joje naudojami ne egzogeniniai, o endogeniniai kintamieji. Panašiai kaip neokeinsistai ir neoklasikai, endogeninės teorijos šalininkai išskiria kapitalo svarbą ekonominiam augimui, tačiau, šioje teorijoje pabrėžiama žmogiškojo kapitalo ir mokslo išsivystymo svarba. Kaip ir R. Solou modelyje, endogeninėje teorijoje technologinė pažanga yra svarbus veiksnys, tačiau jis nebeakcentuojamas aiškinant ilgalaikį augimą. Skirtingai nuo neoklasikinio požiūrio, kad ribinis kapitalo produktas mažėja, naujoje teorijoje gamybai būdinga didėjanti masto grąža ir tai lemia šios teorijos išskirtinumą. IŠVADOS Ekonominio augimo teorijos tiria veiksnius, užtikrinančius bendrojo vidaus produkto didėjimą ir pastovų šalies gamybinio pajėgumo kilimą, atskleidžia ekonominio augimo šaltinius, be to, sprendžia augimo teikiamos naudos ir kaštų problemą, pastovaus augimo tempų užtikrinimo bei kitas problemas. Yra trys pagrindinės ekonominio augimo teorijų grupės: 1) Dž. M. Keinso ir neokeinsistinė, 2) neoklasikinė, 3) endogeninė augimo teorija. Sukurti teoriniai ekonominio augimo modeliai ir jų praktinis taikymas labai praverčia, siekiant tinkamai kontroliuoti augimo procesą. Dž. M. Keinso ir neokeinsistinės augimo teorijos modeliavimas vyksta netobulosios konkurencijos sąlygomis. Dž. M. Keinsas savo analizėje nagrinėja trumpąjį laikotarpį, jo modelio esmė: ekonominis augimas yra investavimo proceso funkcija. Neokeinsistiniai R. Harodo ir E. Domaro augimo modeliai pagrįsti Dž. M. Keinso teorijos teiginiais bei papildo statišką sistemą sąlygomis, kuriomis egzistuoja pusiausvyros augimo tendencija. Tik skirtingai nuo Dž. M. Keinso, jo pasekėjų sukurti modeliai tinka ilgajam laikotarpiui. R. Harodo ekonominio augimo modelis grindžiamas akceleratoriumi, leidžiančiu nustatyti subalansuoto bendrųjų pajamų augimo normą. Pasak R. Harodo, optimalus augimo tempas pasiekiamas tuomet, kai polinkis taupyti lygus pusiausviram polinkio taupyti lygiui. Anot šio modelio, idealus ekonominės sistemos vystymasis pasiekiamas, kai garantuoti, natūralūs ir faktiški augimo tempai sutampa, esant visiškam išteklių užimtumui. Tačiau dažniausiai ši pusiausvyra pažeidžiama – ekonomikai būdingas nedarbas ir nestabilus augimas. E. Domaro augimo modelyje nagrinėjamas dvigubas investicijų vaidmuo: bendrosios paklausos ir bendrosios pasiūlos gamybinių pajėgumų didinimas. Jo analizė grindžiama multiplikatoriaus teorija. Anot E. Domaro, subalansuotas augimo tempas yra gyventojų skaičiaus ir kapitalo augimo tempų funkcija. Modelyje nustatoma pagrindinė pusiausvyros lygtis – lygybė tarp paklausos prieaugio ir pasiūlos prieaugio. R. Harodas ir E. Domaras iš esmės priėjo prie vienodos išvados: aukštesnis taupymo ir investavimo lygis lemia aukštesnį ekonomikos augimo lygį. Skirtumas tik tas, kad ekonomistai skirtingai grindžia savo analizę ir nevienodai nustato optimalius augimo tempus. Deja, dėl abstraktumo neokeinsistinių augimo modelių taikymas praktikoje labai ribotas. Skirtingai nuo neokeinsistinės, neoklasikinė augimo teorija teigia, kad ekonomika yra stabili iš prigimties ir jai būdinga visiško užimtumo tendencija, modeliavimas vyksta tobulosios konkurencijos sąlygomis. Neoklasikinis R. Solou modelis pagrįstas gamybos funkcija. Pasak R. Solou, dėl mažėjančio ribinio produktyvumo vien tik kapitalo kaupimas negali palaikyti augimo. Anot šio modelio, didesnė taupymo norma užtikrina didesnį aprūpinimo kapitalo ištekliais lygį ir didesnę gamybos apimtį. Beje, R Solou teigia, kad taupymo normos didėjimas trumpuoju laikotarpiu sąlygoja spartų augimą, tačiau tik tol, kol pasiekiama nauja stabili būsena, o ilguoju laikotarpiu taupymo norma neturi įtakos gamybos tempų augimui. R. Solou nuomone, gyventojų skaičiaus augimas paaiškina ilgalaikį ekonomikos augimo tempų didėjimą, tačiau gyvenimo lygis mažėja. R. Solou prieina prie išvados, kad tik technologinis progresas užtikrina ilgalaikį produktyvumo ir bendros produkcijos augimą. Taikant R. Solou modelį praktikoje, siūloma: 1) skatinti privatų taupymą (tačiau dėl to teks sumažinti vartojimą šiandien); 2) tam, kad didėtų gyvenimo lygis, mažinti gyventojų skaičiaus augimo tempus; 3) vystyti technologijos pažangą. Endogeniniuose augimo modeliuose, ne kaip kituose, naudojami endogeniniai kintamieji. Skirtingai nuo neoklasikinio požiūrio, kad ribinis kapitalo produktas mažėja, naujuose modeliuose gamybai būdinga didėjanti masto grąža, ir tai lemia naujosios teorijos išskirtinumą. Pagal ją pajamų augimo tempai priklauso nuo kapitalo kiekio (ir fizinio, ir žmogiškojo), mokslinių tyrinėjimų bei technologinės pažangos. Šios teorijos šalininkai siūlo visuomeninę politiką nukreipti skatinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą ir mokslo išsivystymą. Lyginant išnagrinėtus augimo modelius tarpusavyje, svarbu pažymėti, kad visos teorijos išskiria kapitalo svarbą ekonominiam augimui. Tačiau, jei R. Harodo-E. Domaro modelyje investicijos yra pagrindinis augimą lemiantis veiksnys, tai Solou modelyje kapitalo kaupimas yra nepakankama augimo sąlyga. Be to, taupymo normos įtaka augimo tempams šiuose modeliuose traktuojama nevienodai. Svarbu, kad tik endogeninėje teorijoje pasakoma, kuri būtent kapitalo rūšis turi būti kaupiama – tai žmogiškasis kapitalas. Kaip ir R. Solou modelyje, endogeninėje teorijoje technologinė pažanga yra svarbus veiksnys, tačiau jis nebeakcentuojamas aiškinant ilgalaikį augimą. Atlikus darbą prieinama prie išvados, kad ir teoriniu, ir praktiniu požiūriu labiausiai priimtina endogeninė augimo teorija, nes ji geriausiai paaiškina realiai vykstančius ekonominius procesus. LITERATŪRA IR KITI ŠALTINIAI 1. Makroekonomika: [vadovėlis] / V. Snieška, V. Baumilienė, D. Bernatonytė, J. Čiburienė, M. Dapkus, A. Juozapavičienė, V. Kavaliauskienė, R. Keršienė, A. Markauskienė, B. Mrazauskienė, V. Navickas, V. Pukelienė, G. Startienė, J. Urbonas. – 2-as patais. ir papild. leid. – Kaunas: Technologija, 2003. – 635 p. – ISBN 9986-13-935-X. 2. Burda, M.; Wyplosz Ch. Macroeconomics: A European Text. – Third Edition. – New York: Oxford University Press, 2001. – 572 p. – ISBN 0-19-877650-0. 3. Mankiw, N. Gregory. Macroeconomics. – Third Edition. – New York: Worth Publishers, 1997. – 531 p. – ISBN 1-57259-141-2. 4. Sachs, Jeffrey D.; Larrain, Felipe B. Macroeconomics In The Global Economy. – New Jersey: Prentice Hall, 1993. – 778 p. – ISBN 0-7450-0609-4. 5. The History of Economic Thought Website. [Žiūrėta 2005 m. kovo mėn. pr.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!