"Ten, kur ramiai miegama ir sočiai valgoma, didelių menininkų neiškyla. Reikia didelių įtampų ir grėsmių." (V. Daujotytė). Ar pritariate tokiai nuomonei?

Telšių apskrityje Lietuvos literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė. 1968 m.
baigus Vilniaus universitetą, vėliau tapus filologijos mokslų daktarė ir Vilniaus universiteto dėstytoja.
kasdienių patirčių įprasminimu literatūroje.
Šią temą pasirinkau, nes manau, jog kančia augina ir brandina žmogaus dvasinį pasaulį, tad
sieksiu įrodyti, kad norint tapti dideliu menininku, įtampos ir grėsmės turi būti gerai pažįstamos. Juk
menininkai - žmonės, kurio saviraiška itin jausminga, suvirpinanti ne vieno aplinkinio dvasinį pasaulį.
Daugumą jų pakirto džiova, kitiems teko patirti artimųjų atstūmimą, trečius skaudžiai išbandė
istorinis laikas. Tačiau nepaisant to, jie tapo klasikais ir mūsų kultūros svarbia dalimi. Tuo pat metu
buvo tokių menininkų, kurie prisitaikė prie įvairių reikalavimų, buvo materialiai aprūpinti, gaudavo
įvairias įtampas bei grėsmes, kad jų kūryba išliktų ir taptų visais laikas vertinama. Savo nuomonę
paremsiu rašytojo J. Biliūno novele „Kliudžiau” ir Vinco Kudirkos gyvenimu, bei jo išgyvenimais.
Dėstymas I
(Jonas Biliūnas)
Jonas Biliūnas - lietuvių literatūros klasikas, nesulaukęs nė trisdešimties ir palaužtas džiovos.
Metęs kunigų seminariją neteko šeimos paramos, o minėta liga tapo skurdaus gyvenimo pasekmė.
Tačiau nepaisant to, kūryboje talentingai išreiškė žmogaus dvasinio pasaulio konfliktus. Šis kūrėjas
yra lyrinės prozos pradininkas lietuvių literatūroje. Vėliau lyrinės prozos kūrybą pratęsia tokie
autoriai kaip Juozas Aputis ar Bronius Radzevičius. Po J.Biliūno tapo nepopuliaru rašyti
paviršutiniškai, rašytojai ėmė gilintis į pagrindinių veikėjų dvasinius pasaulius. Be abejo, tai daryta itin
talentingai. Viena iš jų, meistriška forma ir humanistinėmis vertybėmis pasižyminti Jono Biliūno
novelė „Kliudžiau”. Pasakojimo siužetas gana paprastas: naivus vaikas, strėle peršauna bejėgę katytę,
tačiau visas dėmesys sutelkiamas į vaiko vidinį konfliktą. Iš pradžių berniukas vaizduojamas kaip
narsus, drąsus, „tikras Amerikos tyrlaukių gyventojas”, jis jaučiasi kaip skaitytų knygų herojus, tačiau
po šūvio, vienintelio gyvenime, bet sėkmingo, narsus medėjas tampa jautriu, kaltės jausmą skaudžiai
išgyvenančiu, paprastu berniuku. Siekiant pabrėžti kaltės jausmą, novelėje pabrėžiami paskutiniai
katytės žingsniai, „katytės veidas...skausmo pervertas”, „akys primerktos”. „Ūmiai pajutau, širdyje
šaltį”, „širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą”, šios citatos įrodo, jog „drąsaus medėjo” viduje
jaučiamas sielvartas: šis šūvis paliko skaudžią pamoką. Tai akivaizdu, kadangi: „tik trečią dieną
išdrysau išeiti laukan”,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!