Teminė kritika

Temos sąvoka atrodo suprantama, tačiau ji tampa problemiška, kai ją siejame su „temine“ pasivadinusia kritikos srove. Šeštajame dešimtmetyje teminė kritika buvo visiškai sutapatinta su „naująja kritika“, tačiau toks sutapatinimas yra apgaulingas.
Teminis požiūris visiškai nėra dogmatinis, jis nesiriame tam tikra doktrina, bet kūrybiškai skleidžiasi skatinamas intuicijos. Išeities tašku tampa bet kokios žaidybinės ar formalistinės literatūros koncepcijos atmetimas, atsisakymas literatūros tekstą laikyti tokiu objektu, kurio prasmę paaiškintu mokslinis tyrimas. Pagrindinė teminės kritikos mintis, kad literatūra ne tiek išmanymo, kiek patyrimo objektas, o patyrimas iš esmės yra dvasinis.
Teminė kritika yra romantizmo ideologijos duktė. Nors literatūros moksle apie temas kalbama labai seniai. Šis terminas yra paveldėtas iš retorikos.
Vokiečių romantizmo srovė išplėtojo meno kūrinio teoriją, kurią daugiau nei po šimtmečio pratęsė teminė kritika. Meno kūrinys buvo imtas sieti su kurenčia sąmone, su vidine savastim, kuriai paklūsta visi formalūs galimi kūrinio elementai. Vokiečių idėjos turėjo įtakos „Ženevos mokyklai“, o per Heideggerio filosofiją ją perėmė ir teminės kritikos atstovai., tad nieko keista, kad teminė kritika piurmenybę teikė romantizmo epochai.
Visi teminės kritikos šalininkai sutaria dėl vieno dalyko: „jei patiris (skaitymo ir interpretacijos) nesuteikė interpretatoriaus pasauliui ir gyvenimui daugiau prasmės, tai ar buvo verta leistis į šį nuotykį?“ Rousseau, po jo – romantikai, pasiūlė sudvasintą bei dinamišką kūrybinio akto koncepciją: kūrinys – dvasinės lemties nuotykis, įvyksiantis pačiame kūrybiniame procese. Marcelis Proustas šią koncepciją plėtoja savo esė „Prieš Sainte-Beuve‘ą“ ir kai kuoriuose romano „Prarasto beieškant“ puslapiuose. Jis tęsė romantinę tradiciją padėdamas pamatus būsimajai teminei kritikai. Teigdamas, kad stilius yra nentechnikos, bet vaizduotės dalykas, kad kūrinys įprasmina ypatingą pasaulio suvokimą, suaugusį su jį sudarančia medžiaga.
Tradicinį skirstimą į formą ir turinį peržiangianti proustiškuoji koncepcija neišvengiamai pateikia naują kuriančiojo „aš“ apibrėžimą. Tas kitas „aš“ glūdi mūsų gelmėse, jei norime jį suprasti, turime jį atklurti mumyse. Kuriantysis „aš“ save atranda tik per savęs išsakymo veiksmą. Daugumai teminės kritikos šalininkų būdingas šis savojo „aš“ dinamiško...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!