Teisėsaugos institucijos - esminė paskaitų medžiaga

1.LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖSAUGOS INSTITUCIJŲ KURSO DALYKAS, PAGRINDINĖS SĄVOKOS IR SISTEMA 1. LR teisėsaugos institucijų kurso dalykas. Kitaip nei kitos teisės mokslo disciplinos, nagrinėjančios konkrečią teisės šaką, turinčią konkretų reguliavimo dalyka (pvz.: civilinė teisė, baudžiamoji teisė ir t.t.), LR teisėsaugos institucijų disciplina neturi vienalyčio pagrindo. Tai sudėtinė teisės mokslo disciplina. Pagrindinė šios disciplinos funkcija - aptarti kiekvieną teisėsaugos instituciją, jų veiklos principus, statusą, struktūrą, kompetenciją, funkcijas, vietą LR tesiėsaugos institucijų sistemoje, santykį su kitomis institucijomis ir pan. Kitaip tarian, šios disciplinos tikslas - pateikti ir aptarti bendrą LR teisėsaugos institucijų sistemą, jos funkcionavimo principus, vietą valstybės mechanizmo sistemoje, kiekvienos institucijos kompetenciją ir jų tarpusavio santykį. LR teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas yra skirstomas į bendrąją ir specialiąsias dalis. Bendrojoje dalyje yra aptariami bendri disciplinos klausimai, pvz.: LR teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas, teisėsaugos institucijų bruožai, funkcijos ir t.t. Specialiojoje dalyje kalbama apie tam tikras teisėsaugos institucijas, jų funkcionavimo principus ir struktūros bruožus. Aptariama teisminė valdžia, iki teisminio tyrimo institucijos, advokatūra, prokuratūra, notariatas, policija ir kitos teisėsaugines funkcijas vykdančios institucijos. Šios disciplinos pagrindas - tai įvairaus lygio, teisinės galios ir reikšmės teisės aktai, kurie ir sudaro tyrinėjimo objektą. Šiuos aktus galima suskirstyti į dvi grupes: 1)aktai, kurie tik iš dalies yra susiję su teisėsaugos institucijomis (Konstitucija, CPK, BPK ir t.t.; 2)aktai, numatantys teisėsaugos institucijų statusą, veiklos principus, kompetenciją, funkcijas ir t.t. (pvz.: Teismų įstatymas, Policijos įstatymas ir t.t.; Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų kursas - tai mokymas apie teismų, prokuratūros, tyrimo institucijų (kvotos ir parengtinio tardymo), advokatūros, notariato ir kitokių teisinių institucijų kompetenciją, uždavinius, organizavimo ir veiklos principus bei jų vaidmenį šalinant pažeidimus, įgyvendinant teisingumą. Ši disciplina yra susijusi su valstybės ir teisės teorija, Konstitucine teise, administracine teise, su baudžiamojo ir civilinio proceso teise. Teisėsauga – tai valstybės veikla koordinuojanti, kontroliuojanti ir prižiūrinti teisės normų laikymąsi kartu taikant teisės pažeidėjams įstatymo nustatytas prievartos priemones. 2. Pagrindinės kurso sąvokos. Teisėsauga – tai norminiais aktais reglamentuojama valstybinių ir visuomeninių institucijų veikla, kuria siekiama saugoti teisėtumą ir teisėtvarką, ginti asmenų teises, užtikrinti normalų teisinės sistemos funkcionavimą. Teisėtvarka – tai tokia visuomeninių santykių visuma, kuri sudaro tam tikros teisinės sistemos pagrindu ir yra reguliuojama galiojančios teisės normomis bei grindžiama teisėtumu ir teisingumu. Teisėtumas – tai reikalavimas, kad visi teisės subjektai tiksliai ir besąlygiškai vykdytų įstatymus bei kitas teisės normas. Teisingumas – tai teismo veikla nagrinėjant civilines ir baudžiamąsias bylas, civilinėse bylose įpareigojant civilinius atsakovus įvykdyti teismo paskirtą civilinę pareigą, baudžiamosiose bylose teisiamiesiems (kaltinamiesiems) skiriant bausmes, o nekaltus išteisinant. Teismas – tai išskirtinius (ypatingus) įgaliojimus turinti valdžios institucija, valstybės įgaliota nagrinėti ir iš esmės spręsti baudžiamąsias, civilines ir administracines bylas bei tikrinti (iš naujo nagrinėti) neįsiteisėjusių ir įsiteisėjusių teismo nuosprendžių, sprendimų, nutarčių bei nutarimų pagrįstumą bei teisėtumą. Teisėjas – LR prezidento (o Aukščiausiojo teismo teisėjas – Seimo) dekretu paskirtas teisingumo pareigūnas, nagrinėjantis ir sprendžiantis bylas teisme. Prokuroras – įstatymo nustatyta tvarka paskirtas prokuratūros pareigūnas, kontroliuojantis policijos ir kitų ikiteisminio tyrimo organų veiklą, vykdantis baudžiamąjį persekiojimą ir palaikantis valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose. Advokatas – asmuo, teikiantis juridinę pagalbą asmenims, organizacijoms, o baudžiamajame procese ginantis kaltinamąjį (teisiamąjį). Notaras – pareigūnas, sudarantis ir tvirtinantis įvairius juridinius aktus, dokumentus, sutartis ir t.t. Arbitras – fizinis asmuo, ginčo šalių susitarimu arba įstatymo nustatyta tvarka išrinktas arba paskirtas ginčui spręsti. Arbitražas – ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai arba juridinia asmenys, remdamiesi susitarimu, kreipiasi arba įsipareigoja kreiptis ne į valstybės teismą, o į jų susitarimu pasirinktą arba įstatymo nustatyta tvarka paskirtą trečiąjį asmenį arba asmenis. Tardytojas – įstatymo nustatyta tvarka paskirtas pareigūnas, kuris tardo, kvočia, atlieka parengtinį tardymą baudžiamosiose bylose. Kvotėjas – policijos arba kitos tyrimo įstaigos darbuotojas, šios įstaigos arba jos padalinio vadovo pavedimu atliekantis BPK 50str. nUmatytus ikiteisminio tyrimo veiksmus, kuriais siekiama nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir tokios veikos aplinkybes. Vertėjas – asmuo, mokantis reikiamas versti kalbas arba suprantantis nebylio ar kurčiojo ženklus, ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteismio tyrimo teisėjo arba teismo pakviestas dalyvauti teismo procese įstatymo nustatyta tvarka. 3. Teisinės veiklos rūšys ir bendra jų charakteristika. Visos teisėsaugos institucijos turi kai kuriuos bendrus uždavinius: 1) saugoti asmens laisves ir teises; 2) ginti pažeistas teises ir, jei tai įmanoma, jas atkurti; 3) nubausti teisės pažeidėją; Teisingumo vykdymas – išimtinė teismų kompetencija. Teisingumą vykdo 54 apylinkių teismai, 5 apygardų teismai, Lietuvos apeliacinis teismas bei Aukščiausias teismas. LR yra 625 teisėjai. Nuo 1999 05 01 funkcionuoja 5 apygardų administraciniai teismai (I grandis) ir Vyr. administracinis teismas (II grandis). Teismo antstolių kontoros ir Kalėjimo departamentas prie Teisingumo ministerijos vykdo Teismo sprendimus ir nuosprendzius. Konstitucinis teismas (jis teisingumo nevykdo) atlieka įstatymų konstuticiningumo funkcijos vykdymą. Jo pirmininkas - E.Kuris. 54 apylinkių prokuratūros prie apylinkių teismų, 5 apygardų prokuratūros prie apygardų teismų, Generalinis prokuroras prie aukščiausiojo teismo vykdo Baudžiamąjį persekiojimą, kontroliuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų veiklą ir palaiko valstybinį kaltinimą. Vidaus reikalų ministerija ( svarbiausi padaliniai: policijos departamentas bei miestų ir rajonų policijos departamentai ) saugo viešąją tvarką. To tikslas - išvengti teisės pažeidimų, užkirsti jiems kelią ir juos išaiškinti. Žmogaus teisių į gynybą realizavu ir teisinės pagalbos teikimu užsiima advokatai. Advokatams vadovauja advokatų taryba (renkama 3 m.). Yra registruota 640 advokatų kontorų. Be to, advokatų padėjėjai įstatymų numatytais atvejais irgi gali teikti teisinę pagalbą ir vykdyti gynybą. Notarai savo veikla užtikrina teisėtą civilinę apyvartą. Jie taip pat siekia užtikrinti, kad nebūtų sudarinėjami neteisėti sandoriai ir tuo išvengti teisminių ginčų. Yra notarų rūmų prezidiumas. LR yra apibrėžtas notarų skaičius – 195. Šiuo metu veikia 144 notarų biurai. Hipotekos įstaigų veikla. Jos įsteigtos prie apylinkių teismų. Įstatymų nustatyta tvarka registruoja turto įkeitimus ir turto arešto aktus, tvarko hipotekos registrą ir turto arešto registrą, priima sprendimus dėl išieškojimo iš įkeisto turto ir paskirsto išieškotas sumas išieškotojui. Yra 16 hipotekų. Centrinė hipotekos įstaiga prie Teisingumo ministerijos. Kai kurias funkcijas įgyvendina išimtinai viena TI, o kai kurias kelios TI bei ne tik teisėsaugos, o ir kitos institucijos. Kai kurios funkcijos prasideda ir baigiasi nesusidurdamos su kitomis TI funkcijomis. Tačiau būna ir įgyvendinamų nuosekliai viena po kitos arba net kelios tuo pačiu metu. Kai kurie teisėsaugos institucijų veiklos bruožai yra būdingi visai sistemai: 1) Teisėsaugos institucijos savo veiklą pradeda tik turėdamos teisinį pagrindą. Daugeliu atvejų tai yra pranešimas apie nusikaltimą. Teisėsaugos institucijos neveikia savo iniciatyva (labai griežtai reglamentuotos išimtys); 2) Teisėsaugos institucijos veikia tik vadovaudamosi įstatymais, o kai kuriais atvejais ir pagal nustatytą procesinę formą; 3) Teisėsaugos institucijos funkcijas gali vykdyti tik teisėsaugos pareigūnai, turintys specifinį, dažniausiai teisinį, išsilavinimą ir turi atitikti kitus įstatyme numatytus reikalavimus; 4) Teisėsaugos institucijos sprendimai dažniausiai yra teisinio poveikio priemonės. Tai nebūdinga advokatūrai ir notariatui; 5) Teisėti ir pagrįsti teisėsaugos institucijos sprendimai yra privalomi vykdyti. Tai įtvirtinta norminiuose aktuose, kuriuose numatytos ir prievartinės priemonės, kad teisėsaugos institucijos sprendimai būtų vykdomi. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kol jis nustatyta tvarka nėra panaikintas; 6) Teisėsaugos institucijos sprendimai gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka. Tai netinka advokatūrai. Reglamentuoja LR Konstitucijos 30 str.; Pagrindinės TI veiklos kryptys. Reikia skirti funkcijas ir veiklos kryptis. Riba gali būti nubrėžta per uždavinių ir tikslų, kuriuos apsprendžia valstybės teisinė politika, atskyrimą. TI veiklos tikslai yra suformuluoti programiniuose dokumentuose (pvz., vyriausybės programa). Įgyvendindamos tikslus, išplaukiančius iš valstybės teisinės politikos, TI vykdo tokias veiklos kryptis: 1) Norminių aktų, reglamentuojančių TI organizaciją ir veiklą, projektų rengimas; 2) TI bendradarbiavimas, įgyvendinant joms pavestas funkcijas; 3) TI sistemos ir veiklos tobulinimas, jų įgaliojimų ir veiklos apribojimas; 4) Naujų teisinių ir mokslinių techninių kovos su nusikalstamumu metodų ir būdų kūrimas; 5) Kitų institucijų ir piliečių įtraukimas į kovą su nusikalstamumu; 6) TI finansinės ir materialinės techninės bazės vystymas; 4. Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų kurso šaltiniai. Teisėsaugos institucijų šaltiniais reikėtų laikyti visas rašytines ir valstybės patvirtintas teisės normas, kurios reglamentuoja teisėsaugos institucijų veiklą, kompetenciją. Visi TI disciplinos šaltiniai galėtų būti skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus. Vadovaujantis prigimtine teise, teisės šaltinius yra sunkiau apibūdinti, nes prigimtinė teisė - tai nėra tik rašytiniai ir sankconuoti įstatymai. Tačiau prigimtinė teisė yra įtvirtinta Konstitucijoje, taigi grįžtama prie to, kad visi teisės šaltiniai yra pripažįstami valstybės. Teisėsaugos institucijų disciplinos teisės šaltiniais laikomi visi LR įstatymai, neprieštaraujantys LR Konstitucijai. LR Konstitucija - aukščiausios galios teisinis aktas. Visi kiti aktai turi atitikti Konstituciją ir ji yra tiesiogiai taikomas aktas. LR Konstitucija kaip LR teisėsaugos institucijų kurso šaltinis yra aktualus dėl to, kad joje yra išdėstyti teisingumo principai, kai kurių TI veiklos ir organizavimo pagrindai. Tačiau didžiausią ir pagrindinę LR teisėsaugos institucijų kurso šaltinių dalį sudaro LR Seimo priimti įstatymai. Įstatymus, pagal reguliavimo dalyką galima suskirstyti į dvi grupes: 1)aktai, kurie tik iš dalies yra susiję su teisėsaugos institucijomis (Konstitucija, CPK, BPK ir t.t.). Tai yra universalūs norminiai aktai ir tik jų dalis yra šaltiniai; aktai, numatantys teisėsaugos institucijų statusą, veiklos principus, kompetenciją, 2)funkcijas ir t.t. (pvz.: Teismų įstatymas, Policijos įstatymas ir t.t.). Tai yra specialieji norminiai aktai, kuire yra tiesiogiai skirti organizacijai, institucijai ir t.t., ir jos veiklai; Visus LR teisėsaugos institucijų kurso šaltinius galime suskirstyti ir kitaip. Juos galime skirstyti pagal formą (teisinę galią): 1)LR Konstitucija - pagrindinis LR įstatymas. Jame trumpai apibūdinamos įvairios teisėsaugos institucijos, jų kompetencija, santykis su kitomis ir t.t.; 2)LR Seimo priimti įstatymai - sudaro pagrindinę LRTI kurso šaltinių dalį; 3)LR Seimo nutarimai (pvz.: "Dėl teisinės reformos metmenų"); 4)LR Prezidento dekretai (pagrinde taikymo aktai - pvz.: "Dėl teisėjų skaičiaus apylinkių ir apygardų teismuose"); 5)LR Vyriausybės nutarimai (pvz.: "Teisingumo ministerijos nuostatai", "VRM nuostatai" ir t.t.); 6)Žinybiniai norminiai aktai (VR ministro įsakymai, teisingumo ministro įsakymai ir t.t.); 7)Tarptautinės sutartys, reglamentuojančios TI veiklą ir ratifikuotos Seimo (pvz.- dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos bylose); LR Konstitucija kaip TI kurso šaltinis. Konstitucija – tai yra aukščiausios galios bendrasis teisės aktas. Jam turi atitikti visi kiti teisės aktai. Tačiau ne visas konstitucijos turinys yra TI kurso šaltinis. Vaidmuo pasireiškia dviem aspektai: 1. Konstitucijoje yra įtvirtinti kai kurie teisingumo principai: 1) Teisėtumo; 2) Teisingumą vykdo tik teismas; 3) Teisėjų ir teismų nepriklausomumo; 4) Bylų nagrinėjimo viešumo; 5) Valstybinės kalbos; 6) Asmenų lygybės; 7) Pažeistų teisių teisminės gynybos; 8) Nekaltumo prezumpcijos; 9) Teisės į gynybą; 2. Konstitucijoje yra įtvirtinti kai kurių TI organizavimo ir veiklos teisiniai pagrindai: 1) LR Konstitucinio teismo organizavimo ir veiklos pagrindai (102 – 108 str.); 2) Teismų (9 skirsnis): 1) Teismų sistema; 2) Teisėjų skyrimo tvarka; 3) Apribojimai teisėjams; 4) Teisėjų imunitetas; 5) Teisėjų atleidimas ir pašalinimas; 3) Prokuratūros (118 str.); 2. TEISMINĖ VALDŽIA 1.Teisminės valdžios sąvoka ir vieta kitų valstybės valdžių atžvilgiu. Teisminė valdžia – tai specialių valstybės institucijų, t.y. teismų, įgaliojimai spręsti priskirtus jų kompetencijai klausimus, kylančius taikant teisę ir šių įgaliojimų realizacija civilinio, baudžiamojo ir administracinio proceso tvarka. Teisminė valdžia – tai valstybinės valdžios dalis, kurią sudarančios specialios valstybės institucijos – teismai – turi valstybės suteiktą išimtinę kompetenciją nepriklausomai nuo kitų valdžių ar proceso dalyvių įtakos įstatymų numatyta tvarka vykdyti teisingumą ir kitas jai pavestas funkcijas. 1Teisminė valdžia – tai valstybinės valdžios dalis. Ją įgyvendina valstybės institucijos. Ji išreiškia valstybės valią. Sprendimai priimami LR vardu . 2teisminė valdžia priklauso teismams 3teisminės valdžios išskirtinumas. Ją įgyvendina tik teismai. 4teisminės valdžios nepriklausomumas, savarankiškumas, išskirtinumas. Nepriklausomumas – teismai ir teisėjai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Savarankiškumas – savo funkcijų teismai nesidalina su kitomis institucijomis ir teismų sprendimai jokių sankcijų ar patvirtinimų nereikalauja. Išskirtinumas – teismai sudaro atskirą valstybės institucijų sistemą, kuri neįeina į jokią kitą valstybinę struktūrą ir nėra niekam pavaldi. 5teisminės valdžios įstatymiškumas. Teismų kompetencija ir įgaliojimai nustatyti įstatymuose ir konstitucijoje, o kitos valdžios rūšys į bylų nagrinėjimą neturi teisės kištis. 6teisminės valdžios veiklos procesinė tvarka. Ją nustato procesiniai įstatymai (kodeksai). Pvz., BPK, CPK ATPK 1.Teisingumo sąvoka ir savybės. Teisingumas reiškia: -teismo, kuris teisia, veiklą -teismo veiklos vykdymą pagal teisę Teisingumas – tai procesine tvarka atliekama teismų veikla, teismo posėdžiuose nagrinėjant baudžiamąsias, civilines ar administracines bylas, kuria siekiama teisingai, pagrįstai ir teisėtai jas išspręsti. Teisingumo savybės: -teisingumą vykdo tik teismai -teisingumas vykdomas ypatinga procesine tvarka, reglamentuota procesiniuose įstatymuose. -teisingumas vykdomas nagrinėjant baudžiamąsias, civilines, administracines bylas. -byla turi būti išspręsta teisėtai, pagrįstai ir teisingai. teisėtai – nagrinėjant ir sprendžiant bylą turi būti laikomasi procesinės teisės reikalavimų ir turi būti tinkamai pritaikytos materialinės teisės normos. pagrįstai – turi būti tinkamai nustatytos faktinės įvykio aplinkybės ir tos aplinkybės nustatytos ne bet kaip, kaip įrodymais. teisingai – laikantis tiesos. -jeigu teismas išsprendžia bylą iš esmės, tai bylos nagrinėjimas baigiamas teisingumo vykdymo aktu. Išspręsti bylą iš esmės – nustatyti, kas yra teisus. -Teisminės valdžios funkcionavimo principų sąveika ir jų reikšmė. Pagrindiniai teisingumo principai yra išdėstyti LR Konstitucijoje. Konstitucinius teisingumo principus detalizuoja įvairūs įstatymai, nutarimai ir t.t. (pvz.:Teismų įstatymas). Pagrindiniai principai: -Teisėtumo principas - kad visi griežtai laikytusi įstatymų ir kitų norminių aktų. -Teisngumo principas - Teisingumą vykdo tik teismai ir niekas negali kištis į jų veiklą. Išimtis - administracinės bylos, kurios gali būti nagrinėjamos ne tik teismuose. Teisingumą remiantis Konstitucija vykdo tik valstybiniai, įstatymu įsteigti bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai. -Teisėjų nepriklausomumo principas - turi būti sudarytos visos sąlygos, kad pašalintų ir apsaugotų teisėją nuo bet kokio kišimosi į jo veiklą. teisėjų ir tesimų neprikalusomumas gali būti skiriamas į vidinį ir išorinį. Išorinis nepriklausomumas yra užtikrinamas įstatymais, įvairiomis teisinėmis normomis. Vidinis - priklauso nuo pačio teisėjo, jo vidinių įsitikinimų ir pan. Teisėjas turi būti nešališkas ir vadovautiss tik įstatymais. -Piliečių lygybės prieš įstatymą principas - visiems asmenims yra taikomi bendri įstatymai, nepriklausomai nuo socialinės ar kitos padėties. Išskyrus kai kuriuos atvėjus. (pvz.: Seimo nariai, teisėjai, it pan.). - Pažeistų teisių teisinė gynyba -Nekaltumo prezumpcija - asmuo yra nekaltas tol, kol jo kaltės neįrodo teismas. Kaltinamojo kaltę turi įrodyti teismas remdamasis prokuroro, tardytojų ar kvotėjų pateiktais duomenimis. -Teisės į gynybą principas - tai ne tik gynėjo dalyvavimas teisme, bet ir visuma subjektyvių procesinių priemonių, kurias naudodamas įtariamasis ar kaltinamasis gali gintis nuo įtarimo ar kaltinimo. Šis principas yra įtvirtintas LR Konstitucijos 30 str. -Bylų nagrinėjimo viešumas. Šis principas garantuoja visuomenės narių teisę stebėti Teismo posėdžius, kai kuriems - susipažinti su bylos medžiaga. Tačiau yra ir uždari Teismo posėdžiai, kur viešumas yra garantuojamas tik proceso dalyviams -Teismo proceso kalba - LR teismo procesas vyksta lietuvių (t.y. valstybine) kalba. Jei reikia yra pasinaudojama vertėjo paslaugomis. -Proceso koncentruotumas - šiuo principu yra siekiama užkirsti kelią tyčiniam proceso vilkinimui 1.LR Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo principai ir jų plėtra baudžiamojo proceso, Civilinio proceso kodeksuose, LR teismų ir kituose įstatymuose. 1.Įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs. Principas pozityviai ribojamas. Pvz. Seimo nariai, suteikiamos garantijos. 2. Asmens teisė į teisminę gynybą. Svarbu: civ. Kodekse įtvirtinta teisminio žinybingumo prioriteto taisyklė, pagal kurią , sujungus kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus, iš kurių vienas žinybingas teismui, o kitas ne, laikoma ,kad jie abu žinybingi. Neaktualu baudžiamajame kodekse. Adm. Teisė: pati numato apribojimus kreiptis į teismą ( Policijos rėmėjai) 3. Teisingumą vykdo tik teismai. ( bet teismai vykdo ne tik teisingumą, gali būti priskiriamos papildomos funkcijos). 4.Teisėjų ir teismų nepriklausomumas ir klausymas tik įstatymo. Daug dėmesio skirta ir įvairaus lygio tarpt. Dokumentuose. Išorinis ir vidinis nepriklausomumas. Daugiausiai dėmesio išoriniam.KT skiria garantijas: įgaliojimų trukmės neliečiamumo; asmens neliečiamumo; soc. Pobūdžio garantijos. 5. Nekaltumo prezumpcija. Įtvirtintas Konstitucijoje ir galioja baudž. Teisės srityje. Netaikoma civilinėje teisėje, kurioje galioja kaltumo prezumpcija. 6. Proceso viešumas. Įtvirtintas Konstitucijoje, detalizuotas Civ. Procese. Skiriamas Proceso viešumas ir bylos medžiagos viešumas. Proceso viešumas tautai bei proceso viešumas dalyviams proceso 7. Proceso valstybinės kalbos principas. Bet asmenims nemokantiems lietuvių kalbos garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją. 8. Proceso koncentruotumas. Kiekvienas žnogus turi teisę, kad jo byla būtų išnagrinėta per protingą laiką. 3. BENDROSIOS KOMPETENCIJOS IR SPECIALIZUOTI TEISMAI 1. Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismai. Teismų sistema, struktūra, teismų kompetencija. Apylinkės teismas. Apylinkės teismas susideda iš šio teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo (-ų) ir kitų teisėjų. Teismo pirmininko pavaduotojas gali būti skiriamas teisme, kuriame yra ne mažiau kaip dešimt teisėjų. Apylinkės teisme, kuriame yra daugiau kaip dvidešimt teisėjų, gali būti skiriami du pirmininko pavaduotojai. Prie apylinkės teismo įstatymų nustatyta tvarka gali būti steigiamas Hipotekos skyrius. Apylinkės teismo kompetencija. Apylinkės teismas yra pirmoji instancija: 1) civilinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai; 2) baudžiamosioms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai; 3) hipotekos teisėjų kompetencijai priskirtoms byloms; 4) administracinių teisės pažeidimų byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai; 5) byloms, susijusioms su sprendimų ir nuosprendžių vykdymu. Įstatymų nustatytais atvejais apylinkės teismo teisėjai atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjo, vykdymo teisėjo funkcijas, taip pat kitas apylinkės teismo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.  Hipotekos skyrius prie apylinkės teismo. Hipotekos skyrius prie apylinkės teismo (toliau – Hipotekos skyrius) steigiamas Hipotekos registro steigimo įstatymo, taip pat kitų įstatymų nustatyta tvarka. Hipotekos skyriaus veiklos teritorija gali nesutapti su apylinkės teismo, prie kurio tas Hipotekos skyrius įsteigtas, veiklos teritorija. Hipotekos skyriaus veiklos teritoriją nustato teisingumo ministras. Hipotekos skyriaus veiklą reglamentuoja Hipotekos registro steigimo įstatymas, Hipotekos registro nuostatai ir kiti teisės aktai. Hipotekos skyrius turi antspaudą su Lietuvos valstybės herbu ir sąskaitą banke. Hipotekos teisėjo funkcijos. Hipotekos teisėjas įstatymų nustatyta tvarka nagrinėja bylas dėl sutartinės ir priverstinės hipotekos, įkeitimo, kitų daiktinių teisių, juridinių faktų bei daiktų registravimo Hipotekos skyriaus tvarkomuose registruose, dėl įkeisto turto arešto, išieškojimo iš įkeisto turto, išieškotų sumų paskirstymo išieškotojams, taip pat vykdo kitus įstatymų jam suteiktus įgaliojimus. Hipotekos teisėjo funkcijas atliekantis apylinkės teismo teisėjas gali atlikti ir kitas apylinkės teismo teisėjui priskirtas funkcijas. Apygardos teismas. Apygardos teismas susideda iš šio teismo pirmininko, skyrių pirmininkų ir kitų teisėjų. Apygardos teisme yra Civilinių bylų skyrius ir Baudžiamųjų bylų skyrius. Teisėjus į apygardos teismo Civilinių bylų ir Baudžiamųjų bylų skyrius paskirsto apygardos teismo pirmininkas, atsižvelgdamas į teisėjų darbo krūvį skyriuose. Apygardos teismo kompetencija. Apygardos teismas: 1) yra pirmoji instancija civilinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai; 2) yra pirmoji instancija baudžiamosioms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai; 3) yra apeliacinė instancija byloms dėl apylinkių teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir įsakymų; 4) atlieka kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas. Lietuvos apeliacinis teismas. Lietuvos apeliacinis teismas (toliau – Apeliacinis teismas) susideda iš šio teismo pirmininko, skyrių pirmininkų ir kitų teisėjų. Apeliaciniame teisme yra Civilinių bylų skyrius ir Baudžiamųjų bylų skyrius. Teisėjus į Apeliacinio teismo Civilinių bylų ir Baudžiamųjų bylų skyrius paskirsto Apeliacinioteismo pirmininkas, atsižvelgdamas į teisėjų darbo krūvį skyriuose. Apeliacinio teismo buveinė yra Lietuvos Respublikos sostinėje Vilniuje. Apeliacinio teismo kompetencija. Apeliacinis teismas: 1) yra apeliacinė instancija byloms dėl apygardų teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir įsakymų; 2) nagrinėja prašymus dėl užsienio valstybių ir tarptautinių teismų bei arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje; 3) atlieka kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – Aukščiausiasis Teismas) susideda iš Aukščiausiojo Teismo pirmininko, skyrių pirmininkų ir kitų teisėjų. Aukščiausiajame Teisme yra Civilinių bylų skyrius ir Baudžiamųjų bylų skyrius. Teisėjus į Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų ir Baudžiamųjų bylų skyrius paskirsto Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, atsižvelgdamas į teisėjų darbo krūvį skyriuose. Aukščiausiajame Teisme sudaromas Aukščiausiojo Teismo senatas. Aukščiausiojo Teismo organizavimo ir veiklos klausimus nustato šis Įstatymas bei įstatymu patvirtintas Aukščiausiojo Teismo statutas. Aukščiausiojo Teismo buveinė yra Lietuvos Respublikos sostinėje Vilniuje. Aukščiausiojo Teismo kompetencija. Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams ir įsakymams peržiūrėti. Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Tam Aukščiausiasis Teismas: 1) skelbia skyrių plenarinių sesijų nutartis, taip pat trijų ir išplėstinių septynių teisėjų kolegijų nutartis, dėl kurių paskelbimo pritarė dauguma atitinkamo skyriaus teisėjų. Į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus; 2) analizuoja teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės aktus ir teikia rekomendacinius išaiškinimus; 3) gali konsultuoti teisėjus įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo ir taikymo klausimais. Aukščiausiojo Teismo senato sudėtis. Į Aukščiausiojo Teismo senatą įeina Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų ir Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, taip pat po septynis Civilinių bylų skyriaus ir Baudžiamųjų bylų skyriaus didžiausią Aukščiausiojo Teismo teisėjo darbo stažą turinčius teisėjus. Aukščiausiojo Teismo senato pirmininkas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Aukščiausiojo Teismo senatas iš savo narių ketveriems metams išrenka Senato sekretorių.  Aukščiausiojo Teismo senato kompetencija. Aukščiausiojo Teismo senatas: 1) tvirtina teismų praktikos taikant įstatymus ir kitus teisės aktus atskirų kategorijų bylose apibendrinimo apžvalgas ir teikia rekomendacinius išaiškinimus; 2) svarsto medžiagos paskelbimo Aukščiausiojo Teismo biuletenyje būtinumą, išskyrus šio Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus; 3) sprendžia kitus Senato kompetencijai įstatymų priskirtus klausimus; 4) Aukščiausiojo Teismo pirmininko teikimu sprendžia kitus šio teismo veiklos klausimus.  2. Lietuvos Respublikos administraciniai teismai, sistema, struktūra, kompetencija. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsniu, yra įsteigti šie administraciniai teismai: 1) Vilniaus apygardos administracinis teismas; 2) Kauno apygardos administracinis teismas; 3) Klaipėdos apygardos administracinis teismas; 4) Panevėžio apygardos administracinis teismas; 5) Šiaulių apygardos administracinis teismas; 6) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Konkrečios apygardos administracinio teismo veiklos teritorija sutampa su atitinkamo bendrosios kompetencijos apygardos teismo veiklos teritorija, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas veikia visoje valstybės teritorijoje. Administracinių teismų teisėjai. Administracinių teismų teisėjais gali būti skiriami ne jaunesni kaip 25 metų, nepriekaištingos reputacijos asmenys, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, atitinkantį Vyriausybės nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, ir išlaikę teisėjo egzaminus. Pretendentai į apygardų administracinių teismų teisėjus turi turėti ne mažesnį kaip 3 metų teisėjo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo padėjėjo, teismo pirmininko ar skyriaus pirmininko patarėjo, prokuroro, prokuroro pavaduotojo, advokato, notaro ar Seimo kontrolieriaus darbo stažą, 5 metų darbo stažą valstybės tarnyboje ar ne mažesnį kaip 5 metų teisinio darbo stažą pagal Vyriausybės patvirtintą teisinių pareigybių sąrašą, taip pat Teismų įstatymo nustatyta tvarka laimėti konkursą. Pretendentai į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjus turi turėti ne mažesnį kaip 10 metų teisėjo darbo stažą, iš jų ne mažiau kaip 5 metų apygardos, apygardos administracinio ar Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo darbo stažą, arba teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro mokslinį laipsnį ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio pedagoginio darbo stažą, arba 10 metų darbo stažą valstybės tarnyboje, taip pat Teismų įstatymo nustatyta tvarka laimėti konkursą. Administracinių teismų teisėjais be egzaminų gali būti skiriami Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai (taip pat buvę išvardytų teismų teisėjai), apygardų, apylinkių teismų teisėjai, teisės krypties socialinių mokslų daktarai bei habilituoti daktarai. Administracinių teismų teisėjai skiriami bei atleidžiami iš pareigų Konstitucijos bei įstatymų nustatyta tvarka. Administracinių teismų teisėjų teisinė padėtis yra tolygi bendrosios kompetencijos teismų teisėjų teisinei padėčiai, t.y. jiems taikomos Teismų įstatymo nuostatos, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis. Administracinių teismų teisėjams taip pat taikoma darbo užmokesčio sistema, socialinio aprūpinimo bei kitos garantijos, nustatytos bendrosios kompetencijos teismų teisėjams. Administracinių teismų darbo organizavimas. Administraciniuose teismuose bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Tik įstatymų nustatytais atvejais atskirų kategorijų bylas pirmąja instancija nagrinėja vienas teisėjas. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme sudėtingoms byloms nagrinėti gali būti sudaroma išplėstinė penkių ar septynių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Administracinių teismų darbo organizavimo ir kiti jų veiklos klausimai sprendžiami vadovaujantis Teismų įstatymo nuostatomis, jeigu šis įstatymas bei Administracinių bylų teisenos įstatymas nenustato kitaip. veikti nuo 2001 m. sausio 1 d. Apygardos administracinis teismas. Apygardos administracinis teismas susideda iš šio teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo (-ų) ir kitų teisėjų. Teismo pirmininko pavaduotojas gali būti skiriamas teisme, kuriame yra ne mažiau kaip dešimt teisėjų. Apygardos administraciniame teisme, kuriame yra daugiau kaip dvidešimt teisėjų, gali būti skiriami du pirmininko pavaduotojai. Apygardos administracinio teismo kompetencija. Apygardos administracinis teismas: 1) yra pirmoji instancija administracinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai; 2) atlieka kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – Vyriausiasis administracinis teismas) susideda iš šio teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo ir kitų teisėjų. Vyriausiojo administracinio teismo buveinė yra Lietuvos Respublikos sostinėje Vilniuje. Vyriausiojo administracinio teismo kompetencija. Vyriausiasis administracinis teismas yra: 1) pirmoji ir galutinė instancija administracinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai; 2) apeliacinė instancija byloms dėl apygardų administracinių teismų sprendimų, nutarimų ir nutarčių; 3) apeliacinė instancija administracinių teisės pažeidimų byloms dėl apylinkių teismų nutarimų; 4) instancija, įstatymų nustatytais atvejais nagrinėjanti prašymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose administracinėse bylose, įskaitant administracinių teisės pažeidimų bylas. Vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Tam Vyriausiasis administracinis teismas: 1) skelbia šio teismo plenarinės sesijos priimtus sprendimus, nutarimus ir nutartis, trijų teisėjų kolegijų ir išplėstinių penkių teisėjų kolegijų priimtus sprendimus, nutarimus ir nutartis, dėl kurių paskelbimo pritarė dauguma šio teismo teisėjų, taip pat visus sprendimus dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Į Vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus; 2) analizuoja administracinių teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės aktus ir teikia rekomendacinius išaiškinimus; 3) gali konsultuoti administracinių teismų teisėjus įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo ir taikymo klausimais. Vyriausiasis administracinis teismas atlieka ir kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas. Bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl: 1) valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus; 2) savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus; 3) turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis); 4) mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų; 5) tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus); 6) Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo; 7) ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus civilinius ginčus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams; 8) rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo; 9) nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo; 10) viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų sprendimų ir veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus; 11) visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumo; 12) užsieniečių skundų dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, taip pat skundų dėl pabėgėlio statuso. Įstatymu administracinių teismų kompetencijai gali būti priskiriamos ir kitokios bylos. 3. Reikalavimai, keliami pretendentams į visų teismų teisėjus, jų skyrimo tvarka. Reikalavimai pretendentui į apylinkės teismo teisėjus. 1. Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, atitinkantis įstatymų nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, pateikęs sveikatos pažymėjimą, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą ir išlaikęs pretendentų į teisėjus egzaminą. Nuo pretendentų į teisėjus egzamino atleidžiamas teisės krypties socialinių mokslų daktaras ir habilituotas daktaras, taip pat asmuo, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų teisėjo darbo stažą, jeigu nuo darbo teisėju pabaigos praėjo ne daugiau kaip penkeri metai. 2. Užsienyje įgytas teisinis išsilavinimas pripažįstamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Reikalavimai asmeniui, siekiančiam tapti apygardos administracinio teismo ar apygardos teismo teisėju. Apygardos administracinio teismo ar apygardos teismo teisėju gali būti skiriamas teisėjų karjeros siekiančių asmenų registreįrašytas teisėjas, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų apylinkės teismo teisėjo darbo stažą, taip pat teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio pedagoginio darbo stažą, pateikęs sveikatos pažymėjimą. Reikalavimai asmeniui, siekiančiam tapti Vyriausiojo administracinio teismo ar Apeliacinio teismo teisėju. 1. Vyriausiojo administracinio teismo arApeliacinio teismo teisėju gali būti skiriamas teisėjų karjeros siekiančių asmenų registre įrašytas teisėjas, turintis ne mažesnį kaip ketverių metų apygardos administracinio teismo ar apygardos teismo teisėjo darbo stažą, taip pat teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras, turintis ne mažesnį kaip dešimties metų teisinio pedagoginio darbo stažą, pateikęs sveikatos pažymėjimą. 2. Vyriausiojo administracinio teismo teisėju gali būti skiriamas Apeliacinio teismo teisėjas, o Apeliacinio teismo teisėju – Vyriausiojo administracinio teismo teisėjas neatsižvelgiant į darbo stažą Apeliaciniame teisme ar Vyriausiajame administraciniame teisme. Reikalavimai asmeniui, siekiančiam tapti Aukščiausiojo Teismo teisėju. Aukščiausiojo Teismo teisėju gali būti skiriamas: 1) apygardos administracinio teismo, apygardos teismo teisėjas, turintis ne mažesnį kaip aštuonerių metų šių teismų teisėjo darbo stažą; 2) Vyriausiojo administracinio teismo, Apeliacinio teismo teisėjas, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų šių teismų teisėjo darbo stažą; 3) teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras, turintis ne mažesnį kaip penkiolikos metų teisinio pedagoginio darbo stažą, pateikęs sveikatos pažymėjimą. 4. Teisėjų atleidimas, pašalinimas, drausminė atsakomybė. Teisėjo drausminė atsakomybė. Teisėjas drausmine tvarka atsako Teisėjų garbės teisme. Teisėjas gali atsakyti drausmine tvarka: 1) už teisėjo vardą žeminantį poelgį; 2) už administracinio teisės pažeidimo padarymą; 3) už įstatymuose numatytų teisėjų darbinės ar politinės veiklos apribojimų nesilaikymą. Teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos taisyklių reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties. Teisėjo baudžiamoji atsakomybė. Teisėjas gali atsakyti baudžiamąja tvarka, gali būti suimtas ar gali būti kitaip suvaržyta jo laisvė tik Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimu, išskyrus atvejus, kai teisėjas užtinkamas darantis nusikaltimą (in flagranti). Iškelti baudžiamąją bylą teisėjui gali tik generalinis prokuroras. Jeigu teisėjui iškeliama baudžiamoji byla, jo įgaliojimus gali sustabdyti Seimas, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidentas. Teisėjo įgaliojimai sustabdomi iki galutinio sprendimo baudžiamojoje byloje priėmimo. Jei teisėjas pripažįstamas nekaltu, jo įgaliojimai atnaujinami ir jam sumokamas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laiką.  Teisėjo atleidimas iš pareigų. Teisėjas atleidžiamas iš pareigų šiais atvejais: 1) savo noru; 2) kai pasibaigia teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukia įstatymų nustatyto pensinio amžiaus; 3) dėl sveikatos būklės; 4) kai teisėjas išrinktas į kitas pareigas arba jo sutikimu perkeltas į kitą darbą; 5) kai savo poelgiu pažemina teisėjo vardą; 6) kai įsiteisėja jį apkaltinęs teismo nuosprendis. Atleisti teisėją iš pareigų dėl sveikatos būklės galima tais atvejais, kai per vienerius metus teisėjas serga daugiau kaip šimtą dvidešimt kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip šimtą keturiasdešimt kalendorinių dienų per paskutinius dvylika mėnesių, arba kai suserga nepagydoma ar kita ilgalaike liga, kliudančia jam eiti teisėjo pareigas. Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu, pasiūlius Aukščiausiojo Teismo pirmininkui. Apeliacinio teismo teisėją Seimo pritarimu iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas. Vyriausiojo administracinio teismo teisėją iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas. Apygardos teismo, apygardos administracinio teismo ir apylinkės teismo teisėją iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas. Teisėjo pašalinimas iš pareigų. Aukščiausiojo Teismo teisėją, Apeliacinio teismo teisėją už šiurkštų Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat jei paaiškėja, kad teisėjas padarė nusikaltimą, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Seimo nutarimu teisėjui pradėjus Seime apkaltos procesą, teisėjo įgaliojimai sustabdomi iki Seimo sprendimo apkaltos procese priėmimo. Jei Seimas apkaltai nepritaria, šio teisėjo įgaliojimai atnaujinami ir jam sumokamas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laiką. 5. Teismų savivalda. Teismų taryba, Teisėjų atrankos komisija. Teisėjų garbės teismas, Visuotinis teisėjų susirinkimas. Teismų savivalda - teisėjų ir teismų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus laisvai ir savarankiškai, savo atsakomybe spręsti teismų veiklos klausimus. Teismų savivaldos sistemą sudaro: 1) Visuotinis teisėjų susirinkimas; 2) Teismų taryba; 3) Teisėjų garbės teismas. Teismų taryba ir Teisėjų garbės teismas už savo veiklą yra atskaitingi Visuotiniam teisėjų susirinkimui. Teismų savivaldos institucijoms funkcijas įgyvendinti padeda Nacionalinė teismų administracija. Tam tikriems klausimams rengti, iš anksto svarstyti ar spręsti Teismų taryba gali sudaryti nuolatines arba laikinąsias komisijas. Teisėjai gali laisvai vienytis ir jungtis į teisėjų asociacijas ar kitas nepolitines organizacijas, atstovaujančias teisėjų interesams. Visuotinis teisėjų susirinkimas. Visuotinis teisėjų susirinkimas - aukščiausia teismų savivaldos institucija. Visuotiniame teisėjų susirinkime dalyvauja visi Lietuvos teisėjai. Visuotinis teisėjų susirinkimas: 1) tvirtina Visuotinio teisėjų susirinkimo darbo reglamentą; 2) tvirtina Teisėjų etikos taisykles; 3) renka ir atšaukia Teismų tarybos narius, kurie pagal pareigas nėra Teismų tarybos nariai; 4) išklauso Teismų tarybos veiklos ataskaitą; 5) išklauso Teisėjų garbės teismo veiklos ataskaitą; 6) svarsto ir sprendžia kitus teismų veiklos klausimus. Teismų taryba. Teismų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą. Teismų tarybą sudaro 24 nariai: 1) Pagal pareigas - Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Apeliacinio teismo pirmininkas, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidento įgaliotas atstovas, Seimo Pirmininko įgaliotas atstovas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas viceministras ir finansų ministras ar jo įgaliotas viceministras; 2) Visuotiniame teisėjų susirinkime išrinkti teisėjai: vienas - nuo Aukščiausiojo Teismo, vienas - nuo Apeliacinio teismo, vienas - nuo Vyriausiojo administracinio teismo, po vieną - iš penkių apygardų teismų teisėjų, po vieną - iš kiekvieno apygardos teismo teritorijoje esančių apylinkių teismų teisėjų, vienas - nuo visų apygardų administracinių teismų. Teisėjų kandidatūras Visuotiniame teisėjų susirinkime iškelia atitinkamų teismų atstovai; 3) daugiausiai teisėjų vienijančios teisėjų visuomeninės organizacijos išrinktas teisėjas. Teismų tarybos nariu negali būti renkamas teisėjas, kuris turi mažesnį kaip penkerių metų teisėjo darbo stažą arba kuriam buvo taikytos drausminės atsakomybės priemonės. Renkamo Teismų tarybos nario įgaliojimų laikas - ketveri metai. Teismų tarybos nariu teisėjas gali būti renkamas ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės. Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Teismų taryba išrenka Tarybos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių. Kompetencija. Teismų taryba: 1) renka Teismų tarybos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių; 2) tvirtina Teismų tarybos reglamentą; 3) pataria Respublikos Prezidentui dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų; 4) pataria Respublikos Prezidentui dėl teismų pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų skyrimo ir atleidimo iš pareigų (išskyrus 79 straipsnyje ir 81 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus); 5) pataria Respublikos Prezidentui dėl teisėjų skaičiaus teismuose nustatymo ar pakeitimo (išskyrus 12 straipsnio 8 ir 9 dalyse numatytus atvejus); 6) sudaro Pretendentų į teisėjus egzamino komisiją ir skiria jos pirmininką, svarsto šios komisijos nuostatus bei egzamino programą ir juos tvirtina; 7) tvirtina asmenų įrašymo į pretendentų į laisvas apylinkės teismo teisėjų vietas sąrašą tvarką bei asmenų įrašymo į teisėjų karjeros siekiančių asmenų registrą tvarką; 8) sudaro nuolatines ar laikinąsias komisijas ir tvirtina jų nuostatus; 9) skiria Teisėjų etikos ir drausmės komisijos narius ir tvirtina jos pirmininką; 10) skiria Teisėjų garbės teismo narius; 11) tvirtina Teisėjų garbės teismo nuostatus; 12) tvirtina Administravimo teismuose nuostatus, sprendžia kitus administravimo teismuose klausimus; 13) tvirtina Pretendentų į teisėjus atrankos nuostatus, Pretendentų į teisėjus vertinimo kriterijus, Teisėjų karjeros siekiančių asmenų atrankos nuostatus bei Teisėjų karjeros siekiančių asmenų vertinimo kriterijus; 14) tvirtina tipines apylinkių teismų, apygardų teismų ir apygardų administracinių teismų struktūras, tipinius pareigybių sąrašus ir jų aprašymus; 15) svarsto ir aprobuoja pasiūlymus dėl teismų investicinių programų projektų ir pasiūlymus dėl apylinkių teismų, apygardų teismų, apygardų administracinių teismų biudžetų projektų ir pateikia juos Vyriausybei; 16) kontroliuoja Nacionalinės teismų administracijos veiklą, išklauso jos darbo ataskaitas; 17) prireikus šaukia neeilinį Visuotinį teisėjų susirinkimą; 18) bendradarbiauja su kitomis Lietuvos institucijomis bei organizacijomis teismų savivaldos, administravimo ir kitais teismų veiklos klausimais; 19) bendradarbiauja su kitų valstybių bei tarptautinėmis institucijomis teismų savivaldos, administravimo ir kitais teismų veiklos klausimais; 20) sprendžia kitus teismų veiklos bei įstatymų numatytus klausimus. Teisėjų garbės teismas. Teisėjų garbės teismas - teisėjų drausmės bylas bei teisėjų prašymus dėl teisėjo garbės gynimo nagrinėjanti teismų savivaldos institucija. Teisėjų garbės teismas sudaromas ketveriems metams iš septynių narių. Drausmės bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Vieną narį iš Aukščiausiojo Teismo, du narius iš Apeliacinio teismo, vieną narį iš Vyriausiojo administracinio teismo, du narius iš apygardų teismų ir vieną narį iš apylinkės teismų teisėjų į Teisėjų garbės teismą skiria Teismų taryba. Paprastai į vieną Teisėjų garbės teismo nario vietą siūlomos ne mažiau kaip dviejų teisėjų kandidatūros. Teisėjų garbės teismo nariu negali būti skiriamas Teismų tarybos narys, taip pat teisėjas, kuriam buvo taikytos drausminės atsakomybės priemonės. Teisėjų garbės teismo nariai išsirenka šio teismo pirmininką ir pirmininko pavaduotoją. 6. Lietuvos Respublikos nacionalinė teismų administracija Nacionalinė teismų administracija yra teismų savivaldos institucijas aptarnaujanti biudžetinė įstaiga. Nacionalinė teismų administracija savo veikloje vadovaujasi Teismų įstatymu, šiuo Įstatymu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tvirtinamais Nacionalinės teismų administracijos nuostatais ir kitais teisės aktais. Nacionalinės teismų administracijos funkcijos: 1)sudaro Nacionalinės teismų administracijos biudžeto bei investicinių programų projektus ir pateikia juos Teismų tarybai įtvirtinti; 2)sudaro ir tvarko su Nacionalinės teismų administracijos veikla susijusias duomenų bazes, dalyvauja kuriant ir diegiant teismuose informacines sistemas, atlieka jų administravimą ir tobulinimą; 3)rengia teismuose naudojamų statistinių ataskaitų formų bei teisės aktų, kuriuos pagal Teismų įstatymą tvirtina Teismų taryba, projektus; 4)analizuoja teismų darbo krūvį; 5)analizuoja teismų darbo sąlygas; 6)atlieka vidaus auditą apylinkių, apygardų, apygardų administraciniuose teismuose, taip pat Nacionalinėje teismų administracijoje. Nacionalinė teismų administracija Teismų tarybos pavedimu: 1)surenka ir analizuoja teismų pasiūlymus dėl biudžeto projektų bei teikia Teismų tarybai biudžeto asignavimų paskirstymo teismams projektą; 2)analizuoja valstybės investicijų teismams poreikius, parengia apibendrintus pasiūlymus dėl teismų investicinių projektų sudarymo ir įtraukimo į valstybės investicijų programą ir pateikia juos Teismų tarybai; 3)renka informaciją apie administracinę veiklą ir teismų organizacinį darbą; 4)organizuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenių platinimą (realizavimą); 5)atstovauja Teismų tarybos kompetencijai priskiriamiems teismų interesams valstybės valdžios bei kitose institucijose; 6)analizuoja materialinės ir procesinės teisės pažeidimų, lemiančių teismo sprendimų, nuosprendžių ir nutarčių pakeitimą bei panaikinimą, priežastis ir tendencijas; 7)organizuoja bendradarbiavimą su kitų valstybių bei tarptautinėmis institucijomis teismų savivaldos, administravimo ir kitais teismų veiklos klausimais, neviršydama savo kompetencijos sudaro tarptautines sutartis dėl įvairių programų vykdymo arba dalyvauja projektuose. 7. Hipotekos įstaigos ir jų įgaliojimai. Hipoteka - tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas, kai įkeisto turto savininkui paliekama nuosavybės teisė. Jei suėjus nustatytam terminui skola hipotekos kreditoriui negrąžinama, jis turi teisę reikalauti, kad įkeistas turtas būtų parduotas iš varžytynių ir iš gautų pinigų atlyginta jam priklausanti suma. Susitarimas dėl įkeisto turto perleidimo hipotekos kreditoriaus nuosavybėn negalioja. Hipotekos kreditorius turi teisę visiškai patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto pirmiau už kitus kreditorius. Jei pardavus įkeistą turtą varžytynėse gaunama mažesnė suma nei priklauso kreditoriui, jis turi teisę nukreipti savo reikalavimą į kitą skolininko turtą lygiomis teisėmis su kitais kreditoriais. Turtas įkeičiamas sudarant kreditoriaus ir įkeičiamo turto savininko ar asmens, turinčio į tą turtą patikėjimo teisę, sutartį arba vienašaliu įkeičiamo turto savininko pareiškimu ir įregistruojant įkeitimą hipotekos registre. Hipoteka, neįregistruota hipotekos registre, neturi galios. Hipotekos sutartis negalioja, jeigu turtą įkeitė asmuo, kuris nėra įkeičiamo turto savininkas. 4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1.Konstitucinio Teismo formavimo tvarka. Konstitucinio Teismo teisėjų teisinis statusas. Konstitucinio Teismo sudėtis ir sudarymo tvarka Konstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Konstitucinis Teismas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu. Konstitucinio Teismo teisėjus, taip pat ir atnaujinant Teismo sudėtį, skiria Seimas po lygiai iš kandidatų, kuriuos pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Pasibaigus įgaliojimų laikui, teisėjai savo pareigas eina tol, kol bus paskirti nauji teisėjai. Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Kandidatai į Konstitucinio Teismo teisėjus Konstitucinio Teismo teisėju gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip dešimties metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą. Kandidatų į Konstitucinio Teismo teisėjus pavardės iki svarstymo Seime paskelbiamos spaudoje. Seimui teikiamas teisėjų kandidatūras svarsto Seimo Valstybės ir teisės komitetas uždarame posėdyje ir po to savo išvadą praneša Seimui. Konsp. Konstitucinį teismą sudaro teismo pirmininkas ir kiti teisėjai. Pirmininką iš teisėjų tarpo skiria Seimas, LR Prezidento teikimu. Konstitucinio Teismo pirmininkas yra ir teisėjas, ir teismo administratorius. Jei pirmininkas laikinai negali eiti savo pareigų, tai jį pavaduoja Konstitucinio teismo teisėjas, kurį paskiria pats pirmininkas. Pavaduotoju būna tas teisėjas, kuris turi didžiausią teisininko darbo stažą. KONSTITUCINIO TEISMO TEISĖJŲ STATUSAS Reikalavimai Konstitucinio Teismo teisėjui Konstitucinio Teismo teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, išskyrus pedagoginį ir kūrybinį darbą. Jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Konstitucinio Teismo teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje. Konstitucinio Teismo teisėjas negali būti jokių kitų įmonių, įstaigų, organizacijų arba asmenų gynėju ar atstovu. Konstitucinio Teismo teisėjo priesaika Asmuo, paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju, prieš pradėdamas eiti savo pareigas, Seimo posėdyje prisiekia. Priesaiką priima Seimo Pirmininkas Seimo posėdyje. Priesaika priimama laikantis tų taisyklių, kurios nustatytos Seimo narių priesaikos priėmimo procedūrai. Konstitucinio Teismo teisėjas, įstatymų nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs su išlyga, netenka teisėjo įgaliojimų. Dėl to Seimas priima nutarimą. Konstitucinio Teismo teisėjo neliečiamybė Konstitucinio Teismo teisėjo asmuo neliečiamas. Konstitucinio Teismo teisėjas be Konstitucinio Teismo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Klausimas dėl sutikimo patraukti Konstitucinio Teismo teisėją baudžiamojon atsakomybėn svarstomas pagal generalinio prokuroro teikimą. Konstitucinio Teismo teisėjas, sulaikytas ar pristatytas į teisėsaugos įstaigas be asmens dokumentų, turi būti nedelsiant paleidžiamas, kai nustatoma jo asmenybė. Įeiti į gyvenamąsias ar tarnybines Konstitucinio Teismo teisėjo patalpas, daryti ten arba jo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje, arba kitoje asmeninėje susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą arba poėmį, taip pat atlikti teisėjo asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų bei dokumentų apžiūrą ar poėmį leidžiama tik tada, kai nustatyta tvarka Konstitucinio Teismo teisėjui yra iškelta baudžiamoji byla. Baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamas Konstitucinio Teismo teisėjas, nagrinėja Aukščiausiasis Teismas. Konstitucinio Teismo teisėjas už kalbas ar balsavimus Konstituciniame Teisme negali būti persekiojamas. Konstitucinio Teismo ir jo teisėjų įgaliojimai bei teisės negali būti apriboti paskelbus karo ar nepaprastąją padėtį. Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai Konstitucinio Teismo teisėjas turi teisę dalyvauti Konstitucinio Teismo posėdžiuose su sprendžiamojo balso teise, susipažinti su visa posėdžiui teikiama medžiaga bei dokumentais, naudotis kitomis šiame įstatyme nustatytomis teisėmis. Konstitucinio Teismo teisėjas siūlo klausimus svarstyti Konstitucinio Teismo posėdyje bei rengia jam pavestus klausimus. Konstitucinio Teismo teisėjas turi teisę reikalauti iš visų valstybės institucijų ir jų pareigūnų, vietos savivaldos įstaigų ir jų pareigūnų, valstybinių ir kitų įmonių, įstaigų, organizacijų, piliečių susivienijimų bet kokių dokumentų ir informacijos, susijusių su Teismo posėdžiui rengiamu klausimu, taip pat gauti pareigūnų paaiškinimus nagrinėjamais klausimais. Teisėjas taip pat turi teisę iškviesti ir apklausti liudytojus, ekspertus, naudotis specialistų konsultacijomis, pavesti atlikti patikrinimus, išsiųsti paklausimus. Konstitucinio Teismo teisėjas neturi teisės viešai reikšti savo nuomonę dėl klausimo, kuris yra svarstomas arba priimtas svarstyti Konstituciniame Teisme, esmės. Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimų sustabdymas Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai gali būti sustabdyti Konstitucinio Teismo sprendimu, kai: 1) šio įstatymo nustatyta tvarka yra duotas sutikimas patraukti Konstitucinio Teismo teisėją baudžiamojon atsakomybėn; 2) Seimo nutarimu po specialios tardymo komisijos išvados pradedamas Seime apkaltos procesas Konstitucinio Teismo teisėjui; 3) įsiteisėjusiu teismo sprendimu teisėjas pripažįstamas nežinia kur esančiu. Kai nebelieka pagrindo Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimams sustabdyti, Konstitucinis Teismas ne vėliau kaip per 3 dienas priima sprendimą dėl teisėjo įgaliojimų atstatymo. Jeigu nurodytu laiku sprendimas nepriimamas, laikoma, kad Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai atstatyti nuo tos dienos, kai jis faktiškai pradeda eiti savo pareigas, pareiškimu pranešdamas apie tai Konstitucinio Teismo pirmininkui. Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimų nutraukimas Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta, kai: 1) pasibaigia įgaliojimų laikas; 2) jis miršta; 3) jis atsistatydina(sprendimą priima Seimas jo Pirmininko teikimu) 4) negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės, t.y. per vienerius metus teisėjas serga ilgiau kaip 4 mėnesius arba jei suserga nepagydoma ar kita ilgalaike liga, kliudančia jam eiti savo pareigas;(yra Konstitucinio Teismo sprendimas ir sveikatos apsaugos ministro sudarytos gydytojų komisijos išvada) 5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Materialinės sankcijos Konstitucinio Teismo teisėjas negali būti traukiamas drausminėn atsakomybėn. Konstitucinio Teismo teisėjui už šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymą, nedalyvavimą posėdžiuose be pateisinamos priežasties Konstitucinio Teismo sprendimu gali būti taikomos materialinės sankcijos - iki 50% sumažinamas atlyginimas už praėjusį mėnesį. Konstitucinio Teismo pirmininkas Konstitucinio Teismo pirmininkas greta teisėjo pareigų: 1) vadovauja Konstitucinio Teismo darbui; 2) vadovauja klausimų, teikiamų svarstyti Konstituciniam Teismui, rengimui; 3) šaukia Konstitucinio Teismo posėdžius ir jiems pirmininkauja; 4) siūlo Konstituciniam Teismui svarstytinus klausimus; 5) paskirsto darbus Konstitucinio Teismo teisėjams; 6) teikia Konstituciniam Teismui tvirtinti jo aparato struktūrą ir etatus, bendrai vadovauja aparato darbui, priima ir atleidžia iš pareigų aparato darbuotojus; 7) leidžia įsakymus ir potvarkius; 8) vykdo kitus šio įstatymo nustatytus įgaliojimus. Įsakymai leidžiami sprendžiant aparato darbo ir kitus vidaus klausimus, o potvarkiais pirmininkas realizuoja jam suteiktas procesines teises. Konstitucinio Teismo pirmininkas yra Konstituciniam Teismui skirtų lėšų tvarkytojas. Konstitucinio Teismo pirmininkas negali niekaip įtakoti kitų teisėjų sprendimų. Jis yra tik "pirmas iš lygių". Konstitucinio Teismo pirmininko pavadavimas Kai nėra Konstitucinio Teismo pirmininko arba kai jis negali eiti savo pareigų - pirmininko paskirtas teisėjas. Jei tokio nėra – didžiausią teisininko darbo stažą turintis teisėjas. Konstitucinio Teismo teisėjų teisė dalyvauti valstybės institucijų posėdžiuose Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai turi teisę dalyvauti Lietuvos Respublikos Seimo, jo komitetų ir komisijų posėdžiuose, Vyriausybės, Lietuvos teisėjų senato, prokuratūros bei kitų teisinių institucijų posėdžiuose. Konstitucinio Teismo teisėjų socialinis, buitinis aprūpinimas Konstitucinio Teismo teisėjui mokamas 30% didesnis negu Aukščiausiojo Teismo teisėjo maksimalus atlyginimas. Konstitucinio Teismo pirmininkas ir laikinai jo pareigas einantis teisėjas gauna 10% didesnį atlyginimą negu Konstitucinio Teismo teisėjo atlyginimas. gyvenamojo ploto arba gyvenančiam Vilniuje ir turinčiam teisę į valstybės paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis, Vyriausybė suteikia gyvenamąsias patalpas kadencijos laikui Vilniuje. Pasibaigus įgaliojimų laikui, išskyrus kai Konstitucinio Teismo teisėjas pašalinamas iš pareigų apkaltos proceso tvarka, teisėjui turi būti suteiktas iki tol turėtas darbas arba pareigos valstybinėse įstaigose, o jei galimybių nėra - kitas tolygus darbas arba pareigos. 2.Konstitucinio teism kompetencija. Pagrindinės teisenos taisyklės Konstituciniame Teisme. Konstitucinio Teismo kompetencija (konsp.) LR Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, LR Prezidento ir Vyriausybės aktai - LR Konstitucijai ar kitiems įstatymams. Jei LR Konstitucinis Teismas nusprendžia, jog atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, tai jis negali būti taikomas. LR Konstitucinis Teismas teikia tokias išvadas: -Ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Seimo ar Respublikos Prezidento rinkimus. -Ar LR Prezidentas gali eiti savo pareigas dėl sveikatos būklės. -Ar Tarptautinės sutartys neprieštarauja LR Konstitucijai. -Ar Seimo nerių ir valstybės pareigūnų, kurių pradėta apkaltos procedūra, konkretūs veiksmai prieštarauja LR Konstitucijai. Šiuos kaulimus sprendžia Seimas remdamasis LR Konstitucinio Teismo išvadomis. LR Kosntitucinio teismo išvados yra ne privalomojo, o rekomendacinio pobūdžio. Konstitucinio teismo sprendimai, klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai yra galutiniai ir neskundžiami. LR Kosntitucinis Teismas turi teisę atsisakyti priimti nagrinėti bylą ar pateikti išvadą, jeigu kreipimasis grindžiamas ne teisiniais motyvais. PAGRINDINĖS TEISENOS TAISYKLĖS KONSTITUCINIAME TEISME 1 SKIRSNIS. BENDROSIOS TAISYKLĖS Konstitucinio Teismo veiklos teisėtumas ir nepriklausomumas Konstitucinis Teismas, taip pat jo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija. Konstitucinis Teismas klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų. Valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar Konstitucinio Teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymų numatytą atsakomybę. Apie bandymus daryti poveikį Konstituciniam Teismui, atskiriems jo teisėjams Konstitucinio Teismo pirmininkas ar teisėjas privalo nedelsdamas pranešti Seimui, paskelbti per masinės informacijos priemones. Mitingai, piketai bei kitokie veiksmai arčiau negu 100 metrų iki Konstitucinio Teismo pastato, taip pat Teisme, jei jais siekiama paveikti teisėją arba Teismą, yra kišimasis į teisėjo arba Teismo veiklą. Konstitucinio Teismo veiklos viešumas Apie Konstitucinio Teismo posėdžius paskelbiama Konstitucinio Teismo patalpose ir pranešama masinės informacijos priemonėms per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA). Konstitucinio Teismo posėdžiai yra vieši, juos gali stebėti pilnamečiai piliečiai bei spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių atstovai. Esantys posėdžių salėje asmenys iš savo vietų gali įrašinėti, stenografuoti ar užrašinėti posėdį. Fotografuoti ir filmuoti, daryti videoįrašus, transliuoti posėdžius per radiją ar televiziją galima tik Konstituciniam Teismui leidus. Konstitucinis Teismas gali paskirti uždarus posėdžius, jeigu tai būtina valstybės, profesinei, komercinei ar kitai įstatymų saugomai paslapčiai arba piliečių saugumui ar visuomenės dorovei garantuoti. Konstitucinio Teismo teisėjų pasitarimai ir balsavimai, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus, vyksta neviešai. Konstitucinio Teismo nutarimas visada skelbiamas posėdžių salėje viešai. Konstitucinio Teismo veiklos kolegialumas Konstitucinis Teismas bylas nagrinėja ir išvadas priima kolegialiai, dalyvaujant ne mažiau kaip 2/3 visų jo teisėjų. Sprendimai priimami ne mažesne kaip pusės posėdyje dalyvaujančių teisėjų balsų dauguma. Jei balsai pasiskirsto po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas. Teismo kalba Teisena Konstituciniame Teisme vyksta, sprendimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba. Dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir notaro patvirtinti. Posėdžio dalyviams, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Konstitucinio Teismo posėdžių rūšys Konstituciniame Teisme būna organizaciniai, tvarkomieji ir teisminiai posėdžiai. Posėdžius šaukia Konstitucinio Teismo pirmininkas arba jie vyksta Konstitucinio Teismo nustatytu laiku. Organizacinių ir tvarkomųjų posėdžių forma yra laisva. Teisminiuose posėdžiuose nagrinėjamos konkrečios bylos. Šie posėdžiai vyksta pagal šio įstatymo nustatytas procedūras. Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai Konstitucinis Teismas išsprendžia bylą iš esmės, priimdamas nutarimą. Nutarimus Konstitucinis Teismas skelbia Lietuvos Respublikos vardu. Šio įstatymo numatytais atvejais baigiamasis Konstitucinio Teismo aktas vadinamas išvada. Konstitucinis Teismas atskirais klausimais, dėl kurių byla neišsprendžiama iš esmės, priima sprendimus. Konstitucinis Teismas nutarimus,išvadas ir sprendimus priima pasitarimų kambaryje. Organizaciniai Konstitucinio Teismo posėdžiai Organizaciniuose posėdžiuose svarstomi ir sprendžiami vidaus, medžiagų tyrimo ir kiti klausimai. Prireikus į organizacinius posėdžius pakviečiami mokslininkai, specialistai, kiti asmenys. Išankstinis medžiagos tyrimas Konstituciniam Teismui svarstyti teikiami klausimai turi būti iš anksto ištirti. Konstitucinio Teismo pirmininkas tai atlikti paveda vienam ar keliems teisėjams, nustatydamas šio darbo terminą. Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktų galiojimo sustabdymas Tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas gauna Respublikos Prezidento teikimą ištirti, ar Vyriausybės aktas atitinka Konstituciją, arba kai jis gauna Seimo nutarimą, kuriame prašoma ištirti, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas atitinka Konstituciją, ne vėliau kaip per 3 dienas turi būti atliktas išankstinis tos medžiagos tyrimas ir tvarkomajame Konstitucinio Teismo posėdyje išspręstas klausimas, ar priimti prašymą nagrinėti Konstituciniame Teisme. Jeigu Konstitucinis Teismas priima sprendimą priimti nagrinėti prašymą, akto galiojimas sustabdomas. Bylos rengimas Konstitucinio Teismo posėdžiui Bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui rengia pirmininko paskirtas Konstitucinio Teismo teisėjas. Juo paprastai skiriamas teisėjas, atlikęs išankstinį atitinkamos medžiagos tyrimą. Tvarkomasis Konstitucinio Teismo posėdis Konstitucinio Teismo tvarkomuosiuose posėdžiuose svarstomi: šio įstatymo 26 straipsnyje numatytų prašymų priėmimo klausimai; visi atsisakymo nagrinėti prašymą ar paklausimą atvejai; bylų parengimo nagrinėti ir kiti pasirengimo teisminiam posėdžiui klausimai. Konstitucinio Teismo teisminio nagrinėjimo ribos Konstitucinis Teismas tiria ir sprendžia tik teisės klausimus. Atstovavimas Konstituciniame Teisme Dalyvaujantys byloje asmenys savo bylas Konstituciniame Teisme gali vesti patys arba per atstovus. Dalyvaujančių byloje asmenų atstovais pagal pavedimą Konstituciniame Teisme gali būti tik advokatai ir teisės mokslų laipsnius turintys asmenys, taip pat teisinio darbo aukščiausiose valstybės institucijose patirtį turintys asmenys Proceso dalyviai Proceso dalyviais šiame įstatyme laikomi dalyvaujantys byloje asmenys, jų atstovai, liudytojai, ekspertai, pakviesti specialistai ir vertėjai. Įrodymų įvertinimas Konstituciniam Teismui pateikti įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu Teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymais Dalyvaujančių byloje asmenų išlaidų apmokėjimas Dalyvaujantiems byloje asmenims išlaidas, susijusias su buvimu ir dalyvavimu Konstitucinio Teismo teisenoje, apmoka įstaigos, kurioms jie atstovauja. 2 SKIRSNIS. TEISMINIS NAGRINĖJIMAS Teisminis posėdis Byla Konstitucinio Teismo posėdyje nagrinėjama, tik kai dalyvaujantiems byloje asmenims apie tai pranešta. Dalyvaujančių byloje asmenų ir jų atstovų neatvykimas į Teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti, nutarimui ar išvadai bei kitiems sprendimams priimti. Kol pradėtoji nagrinėti byla bus baigta nagrinėti arba jos svarstymas bus atidėtas, Teismas neturi teisės nagrinėti kitų bylų. Kalbėti Teisme gali tik dalyvaujantys byloje asmenys, jų atstovai, liudytojai, ekspertai, kviesti specialistai ar pareigūnai. Teisminio posėdžio pirmininkas Teisminiame posėdyje pirmininkauja Konstitucinio Teismo pirmininkas, o jei jo nėra, jo pareigas laikinai einantis Konstitucinio Teismo teisėjas, o jei ir jų nėra - Konstitucinio Teismo išrinktas teisėjas, tačiau ne teisėjas pranešėjas. Konstitucinio Teismo teisėjo nusišalinimas ir nušalinimas Konstitucinio Teismo teisėjas nusišalina ar gali būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo, jeigu: 1) jis yra dalyvaujančių byloje asmenų giminaitis, kai svarstomi paklausimai personaliniais klausimais; 2) jis yra viešai pareiškęs, kaip turi būti išspręsta Teisme nagrinėjama byla. Bylos nagrinėjimo atidėjimas Atidėti bylos nagrinėjimą galima Konstitucinio Teismo sprendimu, jeigu: 1) klausimas nepakankamai parengtas ir reikia papildomo tyrimo; 2) būtina išreikalauti naujus įrodymus; 3) atsiranda kitų svarbių priežasčių. Protokolavimas Dėl kiekvieno Teismo posėdžio, taip pat kiekvieno atskiro procesinio veiksmo, atliekamo ne posėdyje, rašomas protokolas. Protokolus rašo posėdžių sekretorius. Konstitucinio Teismo pasitarimo slaptumas Konstitucinio Teismo teisėjai, dalyvavę teisminiuose ginčuose, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarimo. Pasitarimo ir nutarimo ar išvados priėmimo metu pasitarimų kambaryje gali būti tik Konstitucinio Teismo teisėjai. Nei Konstitucinio Teismo teisėjai, nei posėdyje dalyvavęs tarnautojas neturi teisės paskelbti nei nuomonių, pareikštų pasitarimų kambaryje, nei kaip kas balsavo. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo tvarka Konstitucinio Teismo nutarimas dėl bylos priimamas pasitarimų kambaryje. Nutarimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per 1 mėnesį baigus nagrinėti bylą. Nutarimas priimamas balsų dauguma. Jei balsai pasiskirsto po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas. Teisėjai neturi teisės atsisakyti balsuoti arba susilaikyti. Nutarimo ištaisymas Konstitucinis Teismas, paskelbęs nutarimą, gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ištaisyti jame esančius netikslumus bei aiškias redakcines klaidas. Dėl to Konstitucinio Teismo posėdyje priimamas atitinkamas sprendimas. Konstitucinio Teismo nutarimo neskundžiamumas Konstitucinio Teismo nutarimai yra galutiniai ir neskundžiami 2.Konstitucinio Teismo vieta valdžių sistemoje. Konstitucinis Teismas - teisminė institucija Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucijos ir šio įstatymo nustatytais atvejais Konstitucinis Teismas teikia Seimui ir Respublikos Prezidentui išvadas. Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir šio įstatymo nustatyta tvarka. Konsp. Konstitucinis Teismas užtikrina Konstitucijos viršenybės principo įgyvewndinimą. Lietuvoje Konstitucinis Teimas yra savarankiškas, t.y. atskira institucija (kai kuriose šalyse, konstitucinės priežiūros funkcijos yra perduotos Aukščiausiajam Teismui - JAV, Estija …). Konstitucinis Teismas, taip pat jo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija. Konstitucinis Teismas klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų. Valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar Konstitucinio Teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymų numatytą atsakomybę. Konstitucinis Teismas nėra "tikrasis Teismas", nes nevykdo teisingumo, jis yra teisminė institucija, o ne teismas. 5. LIETUVOS RESPUBLIKOS PROKURATŪRA 1. Prokuratūra, jos uždaviniai ir funkcijos bei vieta teisėsaugos institucijų sistemoje. Prokuratūra yra valstybės institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame Įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytas funkcijas. Prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą. Prokuratūra įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka: 1)organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja; 2)atlieka ikiteisminį tyrimą ar atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus; 3)kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese; 4)palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose; 5)kontroliuoja nuosprendžių pateikimą vykdyti ir jų vykdymą; 6)koordinuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų veiksmus tiriant nusikalstamas veikas; 7)gina viešąjį interesą; 8)pagal kompetenciją nagrinėja asmenų prašymus, pareiškimus ir skundus; 9)dalyvauja rengiant ir įgyvendinant nacionalines ir tarptautines nusikalstamų veikų prevencijos programas; 10)dalyvauja teisėkūros procese; 11)atlieka kitas įstatymų nustatytas funkcijas. 2. Pagrindiniai prokurorinės veiklos principai. Prokuratūra savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo Įstatymu, kitais teisės aktais bei Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis. Prokuroras sprendimus priima savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaudamasis įstatymais ir protingumo principu, gerbdamas asmens teises ir laisves, laikydamasis nekaltumo prezumpcijos, taip pat principo, kad įstatymui, valstybės institucijoms ir pareigūnams visi asmenys yra lygūs nepaisant asmens socialinės ir šeiminės padėties, pareigų, užsiėmimo, įsitikinimų, pažiūrų, kilmės, rasės, lyties, tautybės, kalbos, tikėjimo ir išsilavinimo. Teisėti prokuroro reikalavimai ir nutarimai yra privalomi visoms valstybės, savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, pareigūnams, tarnautojams ir darbuotojams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos valstybės teritorijoje. Šie subjektai už prokuroro reikalavimų ir nutarimų nevykdymą atsako pagal įstatymus. Prokuroro veiksmai ir sprendimai įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiami aukštesniajam prokurorui ir teismui. Dėl neteisėtų prokurorų veiksmų ar neveikimo asmenims atsiradusi žala atlyginama žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo arba Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. 3. Prokuratūros sandara. Generalinė prokuratūra, teritorinės prokuratūros, jų funkcijos. Generalinės prokuratūros sudaromos komisijos. Generalinė prokuratūra: 1)vadovauja teritorinėms prokuratūroms ir kontroliuoja jų veiklą; 2)formuoja vienodą nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo ir baudžiamojo proceso veiksmų kontrolės praktiką; 3)atlieka ikiteisminį tyrimą ir palaiko valstybinį kaltinimą itin svarbiose baudžiamosiose bylose; 4)organizuoja centrinėse ikiteisminio tyrimo įstaigose atliekamą ikiteisminį tyrimą, jam vadovauja ir kontroliuoja šių įstaigų pareigūnų atliekamus baudžiamojo proceso veiksmus; 5)formuoja vienodą valstybinio kaltinimo baudžiamosiose bylose palaikymo praktiką ir dalyvauja nagrinėjant bylas apeliacine bei kasacine tvarka; 6)koordinuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų veiksmus tiriant nusikalstamas veikas; 7)gina viešąjį interesą ir formuoja vienodą prokurorų veiklos praktiką šioje srityje; 8)organizuoja prokurorų profesinį rengimą, kvalifikacijos kėlimą ir teikia jiems metodinę pagalbą; 9)tarptautinių sutarčių, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka susižino su užsienio valstybių įstaigomis ir tarptautinėmis institucijomis; 10)rūpinasi prokuratūros finansiniu, materialiniu aprūpinimu, taip pat prokurorų socialinėmis garantijomis; 11)analizuoja prokuratūros veiklą ir tvarko prokuratūros statistinius duomenis; 12)atlieka kitas įstatymų bei tarptautinių sutarčių nustatytas funkcijas. Teritorines prokuratūras steigia, reorganizuoja ir likviduoja, jų statusą, struktūrą, kompetenciją ir veiklos teritorijas, atsižvelgdamas į įstatymų nustatytas apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijas, nustato generalinis prokuroras. Teritorinei prokuratūrai vadovauja teritorinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras. Apygardų prokuratūros pagal kompetenciją: 1)organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja; 2)atlieka ikiteisminį tyrimą; 3)kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese; 4)palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose; 5)dalyvauja apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąsias bylas; 6)kontroliuoja nuosprendžių pateikimą vykdyti ir jų vykdymą; 7)koordinuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų veiksmus tiriant nusikalstamas veikas; 8)gina viešąjį interesą; 9)įstatymų ir tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais ir tvarka užsienio valstybių įstaigoms ir tarptautinėms institucijomis rengia ir vykdo jų teisinės pagalbos prašymus; 10)atlieka kitas prokuratūros funkcijas. Apylinkių prokuratūros pagal kompetenciją: 1)organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja; 2)atlieka ikiteisminį tyrimą; 3)kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese; 4)palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose; 5)kontroliuoja nuosprendžių pateikimą vykdyti ir jų vykdymą; 6)koordinuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų veiksmus tiriant nusikalstamas veikas; 7)gina viešąjį interesą; 8)įstatymų ir tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais ir tvarka vykdo užsienio valstybių įstaigų ir tarptautinių institucijų teisinės pagalbos prašymus; 9)atlieka kitas prokuratūros funkcijas. Generalinio prokuroro sudaromos komisijos. Asmenų atrankai į tarnybą prokuratūroje atlikti sudaroma Pretendentų atrankos komisija (toliau - Atrankos komisija). Atrankos komisija sudaroma trejiems metams iš penkių prokurorų, turinčių didelius administracinius gebėjimus. Į Atrankos komisiją vieną prokurorą pasiūlo generalinis prokuroras, po du - Prokurorų atestacijos komisija (toliau – Atestacijos komisija) ir kolegija. Pretendentų į prokurorus profesiniam pasirengimui įvertinti sudaroma Pretendentų egzaminų komisija (toliau – Egzaminų komisija). Egzaminų komisija sudaroma trejiems metams iš septynių asmenų. Po vieną prokurorą, turintį ne mažesnį kaip septynerių metų tarnybos prokuroru stažą, pasiūlo Atestacijos komisija, kolegija ir generalinis prokuroras. Po vieną teisėją pasiūlo Teismų tarybos pirmininkas ir teisingumo ministras. Du komisijos nariai skiriami iš universitetų, kuriuose suteikiamas teisės magistro arba teisininko profesinis kvalifikacinis laipsnis, pasiūlytų teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį turinčių asmenų. Prokurorų etikos kodekso pažeidimams nagrinėti ir vertinti sudaroma Prokurorų etikos komisija (toliau - Etikos komisija). Etikos komisija sudaroma trejiems metams iš penkių prokurorų, turinčių ne mažesnį kaip septynerių metų tarnybos prokuroru stažą ir autoritetą prokuratūroje. Į šią komisiją po vieną prokurorą pasiūlo Atrankos komisija, Atestacijos komisija, generalinis prokuroras ir du prokurorus - kolegija. Prokurorų tarnybai, kvalifikacijai ir tinkamumui eiti pareigas vertinti sudaroma Atestacijos komisija. Atestacijos komisija sudaroma trejiems metams iš septynių prokurorų, turinčių ne mažesnį kaip septynerių metų tarnybos prokuroru stažą. Į šią komisiją bendru sutarimu po du prokurorus pasiūlo apygardų vyriausieji prokurorai ir apylinkių vyriausieji prokurorai, tris prokurorus - generalinio prokuroro pavaduotojai. Prokuroras gali būti tik vienos iš šiame straipsnyje nurodytų komisijų narys. Atrankos, Egzaminų, Etikos, Atestacijos komisijų sudėtį ir veiklos nuostatus įsakymu tvirtina generalinis prokuroras. 4.Prokurorų statusas ir kompetencija. Prokurorų tarnybos ypatumai. Prokurorų statusas ir kompetencija. Prokuroras yra asmuo, paskirtas į prokuroro pareigas šio Įstatymo nustatyta tvarka. Prokuroro - valstybės pareigūno statusą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir tarptautinės sutartys. Atlikdamas savo funkcijas, prokuroras yra nepriklausomas ir klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų. Mėginimas paveikti prokurorą siekiant, kad jis priimtų neteisėtą sprendimą, yra kišimasis į prokuroro veiklą ir užtraukia atsakomybę pagal įstatymus. Prokurorų neliečiamumas pasireiškia tuo, kad: 1)Inicijuoti tyrimą dėl generalinio prokuroro padarytos nusikalstamos veikos gali tik Respublikos Prezidentas, Seimo sutikimu nušalinęs jį nuo pareigų; 2)Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl generalinio prokuroro pavaduotojo padarytos nusikalstamos veikos gali tik generalinis prokuroras, apie tai pranešęs Respublikos Prezidentui; 3)Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro padarytos nusikalstamos veikos gali tik generalinis prokuroras; 4)Įeiti į prokuroro gyvenamąsias, tarnybines ir kitas patalpas, daryti jose arba prokuroro asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje arba kitoje asmeninėje transporto priemonėje apžiūrą, kratą ar poėmį, taip pat atlikti prokuroro asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ar poėmį galima tik prokuroro sutikimu arba jei generalinis prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro padarytos nusikalstamos veikos. Ši nuostata netaikoma, kai prokuroras yra užkluptas darantis nusikalstamą veiką ar tuoj po jos; 5)Prokurorui negali būti Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka taikomas administracinis sulaikymas, asmens apžiūra, daiktų patikrinimas, daiktų bei dokumentų poėmis, prokuroras negali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn. Jei prokuroro padaryta veika turi administracinio teisės pažeidimo požymių, dokumentai perduodami generaliniam prokurorui, kad šis atliktų tarnybinį patikrinimą dėl tarnybinio nusižengimo ar prokuroro vardą žeminančio poelgio; 6)Prokuroras, sulaikytas be prokuroro pažymėjimo, turi būti nedelsiant paleistas, kai nustatomas jo statusas. Prokurorų įgaliojimai Lietuvos Respublikos teritorijoje: 1)Atlikdami savo funkcijas, prokurorai turi įgaliojimus veikti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje; 2)Generalinės prokuratūros prokurorai turi prokuroro įgaliojimus veikti visuose teismuose; 3)Teritorinės prokuratūros prokurorai turi prokuroro įgaliojimus veikti teismuose pagal generalinio prokuroro ar jo pavaduotojo nustatytą kompetenciją. Prokuroro kompetencijai priklauso: 1)Ikiteisminis tyrimas, valstybinis kaltinimas ir nuosprendžių vykdymo kontrolė; 2)Ikiteisminio tyrimo veiksmų koordinavimas; 3)Nusikalstamų veikų prevencija; 4)Viešojo intereso gynimas. Prokurorų tarnybos ypatumai: 1)Prokurorų stažuotės. Asmuo, priimtas į tarnybą prokuratūroje ir išlaikęs pretendentų į prokurorus egzaminą, pagal prokurorų stažuotės nuostatus ir generalinio prokuroro įsakymu patvirtiną individualią stažuotės programą paskiriamas stažuotis iki dvejų metų, o asmuo, atleistas nuo šio egzamino, - stažuotis iki šešių mėnesių. Prokuroro stažuotei skiriamas vadovas; 2)Prokurorų kvalifikacijos kėlimas. Prokurorai privalo kelti kvalifikaciją pagal Generalinės prokuratūros parengtas mokymo programas. Prokuratūra turi sudaryti sąlygas prokurorams savarankiškai kelti kvalifikaciją; 3)Prokurorų tarnybos vertinimas. Prokurorų tarnybą, kompetenciją, tinkamumą eiti prokuroro pareigas vertina Atestacijos komisija. Atestacijos komisija po eilinio ar neeilinio tarnybos vertinimo pateikia generaliniam prokurorui išvadas; 4)Prokurorų profesinė etika ir elgesys. Prokurorai tarnybos ir ne tarnybos metu turi laikytis Prokurorų etikos kodekso. Prokurorų etikos kodekso pažeidimus tiria Etikos komisija. Ši komisija pateikia siūlymą dėl tarnybinės nuobaudos Prokurorų etikos kodeksą pažeidusiam prokurorui taikymo. 5. Prokurorų skatinimas, tarnybiniai nusižengimai ir atsakomybė. Prokurorų skatinimas. Už pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą ar pasižymėjimą tarnyboje prokurorai gali būti skatinami: 1)padėka; 2)prokuroro garbės arba kitu pasižymėjimo ženklu; 3)vienkartine (iki penkių minimalių gyvenimo lygių dydžio) pinigine išmoka; 4)vardine dovana (iki penkių minimalių gyvenimo lygių dydžio vertės); 5)suteikiant aukštesnį kvalifikacinį rangą; 6)įteikiant vardinį ginklą. 7)už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei prokuroras gali būti teikiamas valstybės apdovanojimui gauti. Prokuroras skatinamas šio Įstatymo ir generalinio prokuroro nustatyta tvarka. Galiojančią tarnybinę nuobaudą turintis prokuroras neskatinamas ir neteikiamas valstybės apdovanojimui gauti. Tarnybinės nuobaudos. Prokurorui už įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus arba prokuroro vardą žeminančius poelgius gali būti skiriamos šios tarnybinės nuobaudos: 1)pastaba; 2)papeikimas; 3)kvalifikacinio rango pažeminimas; 4)perkėlimas į žemesnes pareigas; 5)atleidimas iš tarnybos. Tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarka. Prokurorui tarnybinė nuobauda skiriama generalinio prokuroro įsakymu šio Įstatymo ir generalinio prokuroro nustatyta tvarka. Prokurorui tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų nuo tarnybinio patikrinimo išvados dėl prokuroro padaryto įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo arba prokuroro vardą žeminančio poelgio pateikimo generaliniam prokurorui (jo pavaduotojui) dienos. Tarnybinis patikrinimas atliekamas, kai prokuroro veika turi įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo arba prokuroro vardą žeminančio poelgio požymių, taip pat kai prokuroras nušalinamas nuo pareigų, jei panaudojo šaunamąjį ginklą arba remiantis Generalinės prokuratūros ar teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro tarnybiniu pranešimu. Tarnybinis patikrinimas pradedamas nedelsiant, kai gaunama generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) rezoliucija pradėti tarnybinį patikrinimą, ir atliekamas ne ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų šio Įstatymo ir generalinio prokuroro nustatyta tvarka. Prokuroras tarnybinio patikrinimo metu turi pateikti rašytinį paaiškinimą. Tarnybinė nuobauda gali būti skiriama, nors prokuroras nepateikia rašytinio paaiškinimo arba atsisako jį pateikti. Prokurorui tarnybinė nuobauda gali būti paskirta, jei nuo įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo arba prokuroro vardą žeminančio poelgio padarymo dienos nepraėjo šeši mėnesiai. Prokurorui, kuris padarė proceso įstatymų normų pažeidimą atlikdamas savo funkcijas (tai yra: priėmė neteisėtą sprendimą, atliko neteisėtą ikiteisminio tyrimo veiksmą, per įstatymų nustatytą terminą nepriėmė būtino sprendimo ar neatliko būtino ikiteisminio tyrimo veiksmo), tarnybinė nuobauda gali būti paskirta, jei nuo pažeidimo padarymo dienos nepraėjo trisdešimt šeši mėnesiai. Prokuroro dėl laikino nedarbingumo ar atostogų nebūtas tarnyboje laikas į tarnybinės nuobaudos skyrimo terminą neįskaitomas. Už vieną įstatymo pažeidimą, tarnybinį nusižengimą arba prokuroro vardą žeminantį poelgį skiriama viena tarnybinė nuobauda. Jei prokuroras padarė įstatymo pažeidimą, tarnybinė nuobauda gali būti paskirta neatsižvelgiant į kitą atsakomybę. 6. Prokurorų atleidimas iš tarnybos. Prokurorų asmens apsaugos priemonės ir socialinės garantijos. Prokuroras atleidžiamas iš tarnybos, kai: 1)atsistatydina savo prašymu; 2)jam paskirta tarnybinė nuobauda - atleidimas iš tarnybos; 3)įsiteisėja apkaltinamasis teismo nuosprendis; 4)netenka Lietuvos Respublikos pilietybės; 5)nenutraukia dalyvavimo politinių partijų ar politinių organizacijų veikloje; 6)nesutinka būti perkeltas į žemesnes pareigas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo; 7)keičiant prokuratūros darbo organizavimą, panaikinamos jo pareigos ir jis nesutinka su kitomis pasiūlytomis pareigomis arba nėra pareigų, kurias būtų galima jam pasiūlyti; 8)netinka tarnauti prokuroru (remiantis medicinos komisijos išvada); 9)remiantis Atestacijos komisijos išvada netinka eiti prokuroro pareigas; 10)jei paaiškėja bent viena aplinkybė, dėl kurios asmuo negalėjo būti priimtas į tarnybą prokuratūroje ir paskirtas į prokuroro pareigas; 11)atsistatydina įgijęs teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; 12)yra 65 metų. Prokurorų asmens apsaugos priemonės. Prokuroras turi teisę saugoti ir nešioti tarnybinį šaunamąjį ginklą, šaudmenis ir specialiąsias asmens apsaugos priemones pagal generalinio prokuroro išduotą leidimą. Prokurorui stažuotės metu tarnybinis šaunamasis ginklas ir šaudmenys neišduodami. Prokuroras, panaudodamas šaunamąjį ginklą, šaudmenis ir specialiąsias asmens apsaugos priemones, turi siekti išvengti sunkių padarinių žmogaus gyvybei ir sveikatai ar asmenų turtui. Prokuroro asmens ir jo šeimos narių ar turto apsauga, kai dėl einamų pareigų kyla reali grėsmė jų gyvybei, sveikatai ar turtui, užtikrinama Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Dėl tarnybos prokuroro patirtą turtinę žalą, kai jo ir jo šeimos turtas pagrobiamas, sugadinamas ar sunaikinamas, atlygina valstybė Vyriausybės nustatyta tvarka. Prokurorų socialinės garantijos: 1)Prokurorų darbo užmokestis; 2)Prokurorų atostogos; 3)Prokurorų teisė į pensiją; 4)Prokuroro, žuvusio dėl tarnybos, laidojimas valstybės lėšomis; 5)Kompensacija prokurorui, kuriam buvo tyčia sutrikdyta sveikata dėl tarnybos; 6)Prokurorų įstatymų nustatyta tvarka apdraudimas valstybiniu socialiniu draudimu ir privalomuoju sveikatos draudimu; 6. LIETUVOS RESPUBLIKOS POLICIJA 1Policijos sistema, uždaviniai, funkcijos. . Policijos sistema 1. Policijos sistemą sudaro: 1) Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos(toliau - Policijos departamentas); 2) teritorinės policijos įstaigos; (policijos komisariatai) 3) policijos profesinio ugdymo įstaigos;(gen. komisaro steigiami profesinio ugdymo padaliniai) 4) specializuotos policijos įstaigos. ( neteritoriniu principu steigiami policijos padaliniai, vykdantys specialiąsias policijos funkcijas) Pagrindiniai policijos uždaviniai yra: 1) žmogaus teisių ir laisvių apsauga; 2) viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; 3) neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ar panašių veiksnių; 4) nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija; 5) nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas; 6) saugaus eismo priežiūra 2Policijos pareigūnas ir jo teisinis statusas. Policijos pareigūnas yra valstybės tarnautojas, kurio garbę, orumą, gyvybę bei sveikatą, teises ir laisves gina LR įstatymai. Pilietis, tarnaujantis policijoje, užimantis  tam   tikras  pareigas  ir vykdantis policijos  funkcijas. Jis visur ir visada turi valdžios atstovo teisinį statusą bei pareiginį laipsnį. Policijos   pareigūnai   yra   policininkai   ir   policijos valdininkai . Policijos pareigūnai  yra ir  Lietuvos policijos  akademijos klausytojai, taip  pat policijos  rezerve esantys  asmenys,  kai jiems  pavesta  vykdyti  viešosios  tvarkos  palaikymo  pareigas. Lietuvos policijos  akademijos  klausytojai  policijos  pareigūno statusą įgyja ir atlikdami praktiką bei stažuodamiesi policijoje. Policijos   pareigūno    reikalavimai   privalomi    visiems piliečiams,  valstybinėms,   privačioms  ir   kitokioms  įmonėms, įstaigoms, organizacijoms bei pareigūnams. Policijos pareigūnai  turi teisę  saugoti,  nešioti  ir  šio įstatymo  nustatyta   tvarka  panaudoti   šaunamąjį  ginklą   bei specialiąsias policijos priemones. Jeigu atsisakoma  vykdyti policijos  pareigūno reikalavimus, pareigūnas turi  teisę panaudoti prievartą, tačiau tik tiek, kiek to reikia  tarnybinei pareigai  įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Policininkui stažuotojui šaunamasis ginklas neišduodamas. 1.Priėmimas į tarnybą policijoje ir atleidimas iš jos. Policijos generalinis komisariatas. Į tarnybą  policijoje  savanoriškumo  ir  atrankos  pagrindu priimami ne  jaunesni kaip  18  metų  mokantys  valstybinę  kalbą Lietuvos  Respublikos   piliečiai,  kurie   pagal  išsilavinimą, asmenines savybes,  dalykinį ir  fizinį pasirengimą bei sveikatos būklę tinka policijos pareigūno pareigoms. Į tarnybą  policijoje asmenys  priimami  tik  gavę  Lietuvos Respublikos vidaus  reikalų  ministerijos  medicininės  komisijos išvadą, jog  jie tinka šiai tarnybai. Priimamieji duoda prpolicijoje ir  neturintiems specialiojo  ar aukštojo išsilavinimo piliečiams suteikiamas pirmasis policininko stažuotojo pareiginis laipsnis ir nustatomas l metų stažuotės terminas Policijos pareigūnai  negali būti  politinių partijų ar kitų politinių organizacijų nariais. Tarnyba policijoje tvarkoma statutinės drausmės pagrindais. Policijos  pareigūnams   leidžiama tarnybos interesams papildomai   dirbti  tik pedagoginį ir  mokslinį tiriamąjį  darbą, jei  tai neprieštarauja tarnybos interesams. Policijos pareigūnų atleidimas:jų pačių prašymu; suėjus nustatytam amžiui; dėl sveikatos būklės; atestavimo tvarka; Policijos statuto numatytais atvejais; vadovaujantis teismo sprendimu ar nuosprendžiu; netekus Lietuvos Respublikos pilietybės. Ginčai dėl atleidimo iš darbo sprendžiami teismine tvarka. Policijos generalinis komisaras 1. Policijos departamentui vadovauja policijos generalinis komisaras. Policijos generalinis komisaras: 1) nustato tiesiogiai jam pavaldžių policijos įstaigų vidaus struktūrą bei pareigybių sąrašus; 2) prižiūri ir koordinuoja vadovaujamų įstaigų veiklą; 3) organizuoja vadovaujamų įstaigų veiklai būtiną materialinį techninį aprūpinimą; 4) nustatyta tvarka steigia teritorines, specializuotas policijos įstaigas ir policijos profesinio ugdymo įstaigas; 5) įstatymų nustatyta tvarka rengia ir teikia Finansų ministerijai Policijos departamento biudžeto projektą; 6) atsako už jo kompetencijai priskirtų uždavinių vykdymą bei vadovaujamų įstaigų darbo organizavimą; 7) suderinęs su vidaus reikalų ministru skiria į pareigas ir iš jų atleidžia teritorinių policijos įstaigų vadovus; 8) atsiskaito už savo veiklą Respublikos Prezidentui ir vidaus reikalų ministrui šių reikalavimu; 3. Policijos generalinio komisaro įsakymai ir nurodymai privalomi jam pavaldiems policijos pareigūnams. Jis turi teisę atšaukti pavaldžių policijos pareigūnų priimtus neteisėtus sprendimus, išskyrus sprendimus administracinių teisės pažeidimų ir baudžiamosiose bylose. 4. Policijos generalinį komisarą vidaus reikalų ministro siūlymu ir Vyriausybės teikimu penkerių metų kadencijai skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Policijos generalinis komisaras yra tiesiogiai pavaldus vidaus reikalų ministrui bei atskaitingas Respublikos Prezidentui. Policijos generaliniu komisaru gali būti ne jaunesnis kaip 35 metų asmuo, įgijęs teisės magistro kvalifikacinį laipsnį arba vienpakopį aukštąjį teisinį ar jam prilygintą išsilavinimą ir ne mažiau kaip trejus metus dirbęs Policijos departamento tarnybos, specializuotos policijos įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos arba policijos profesinio mokymo įstaigos vadovu. 3Policijos rėmėjai: sąvoka, funkcijos, teisės ir pareigos. Policijos rėmėjas yra netarnaujantis policijoje ar LT kariuomenėje, įskaitant kario savanorio tarnybą, LR pilietis, savanoriškai padedantis policijai šio bei kitų įstatymų ir teisės aktų nustatyta tvarka. Policijos rėmėjų funkcijos Policijos rėmėjai, neviršydami šio įstatymo nustatytų įgaliojimų, padeda policijai: 1) užtikrinti žmogaus teises ir laisves; 2) saugoti viešąją tvarką; 3) prižiūrėti eismo saugumą; 4) kontroliuoti, kaip laikomasi aplinkos apsaugos ir tvarkymo reikalavimų; 5) užkardyti nusikaltimus bei kitus teisės pažeidimus ir juos atskleisti; 6) įgyvendinti teisės pažeidimų prevencijos priemones; 7) teikti visokeriopą pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo nusikaltimų, kitų teisės pažeidimų ar nelaimingų atsitikimų, arba tiems, kurių būklė bejėgiška; 8) gelbėti žmones ir turtą stichinės nelaimės ar kito ypatingo įvykio, keliančio grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui,atveju; 9) kartu su policijos komisariatų savivaldybių policijos nepilnamečių reikalų inspektoriais, globos ir rūpybos darbuotojais lankytis asocialiose šeimose nepilnamečių teisių užtikrinimo, jų nusikalstamumo prevencijos klausimais. Policijos rėmėjų teisės 1. Policijos rėmėjai turi šias teises: 1) įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka kartu su policijos pareigūnais panaudoti specialiąsias priemones; 2) reikalauti, kad asmenys laikytųsi viešosios tvarkos ir nepažeidinėtų įstatymų. Kartu su policijos pareigūnais saugodami viešąją tvarką,policijos rėmėjai turi šias teises: 1) padėti policijos pareigūnams sulaikyti ir pristatyti asmenį į policijos įstaigą įstatymų numatytais atvejais; 2) įstatymų nustatyta tvarka įeiti į gyvenamąsias ir kitas patalpas, kad būtų užkirstas kelias nusikalstamai veikai ar sulaikytas nusikaltėlis, stichinės nelaimės ar kito ypatingo įvykio, keliančio grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui, atveju; 3) jei įtariama, kad yra padaryta nusikalstama veika ar administracinis teisės pažeidimas, stabdyti transporto priemones. Policijos rėmėjų pareigos 1. Policijos rėmėjai privalo: 1) gavę pranešimą apie daromą nusikaltimą ar kitokį teisės pažeidimą, pastebėję rengiamą ar daromą nusikaltimą ar kitokį teisės pažeidimą, imtis priemonių užkirsti jam kelią, nedelsdami pranešti policijai, organizuoti įvykio vietos apsaugą, kol atvyks policijos pareigūnai, nustatyti liudytojus, suteikti kitokią pagalbą policijos pareigūnams, tiriantiems nusikaltimo ar teisės pažeidimo aplinkybes; 2) suteikti neatidėliotiną medicinos pagalbą nukentėjusiesiems, bejėgiškos būklės asmenims; 3) imtis visų galimų priemonių asmens, valstybės, įmonių, įstaigų ir organizacijų turtui gelbėti stichinių nelaimių, katastrofų, avarijų ir kitų ypatingų įvykių atvejais; 4) laikyti paslaptyje konfidencialią informaciją ar patikėtas tarnybos paslaptis; 5) atlikdami pavestas funkcijas, nešioti nustatyto pavyzdžio atpažinimo ženklą, prisistatyti, pateikti policijos rėmėjo pažymėjimą; 6) laikytis įstatymų, kitų teisės aktų, patikėtas užduotis atlikti laiku ir tiksliai. 2. Policijos rėmėjai, atlikdami savo funkcijas, privalo gerbti ir užtikrinti žmogaus teises ir laisves. 7. Ikiteisminio tyrimo institucijos 1.Ikiteisminio tyrimo esmė. Ikiteisminio tyrimo subjektai. Ikiteisminis tyrimas pagal naująjį BPK yra pirma proceso stadija, kurioje susilieja baudžiamosios bylos iškėlimo ir parengtinio tyrimo stadijos pagal senąjį BPK. Pagal naująjį BPK paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, ne sprendžiama dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, o iš karto pradedamas ikiteisminis tyrimas. Atlikti bet kokius proceso veiksmus nenusprendus, kad turi būti atliekamas ikiteisminis tyrimas, draudžiama. Antra vertus, naujojo kodekso idėja remiasi tuo, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas esant bent minimaliam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. Ikiteisminio tyrimo subjektai: prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, ikiteisminio tyrimo pareigūnai. 2.Ikiteisminio tyrimo įstaigų sistema. Ikiteisminio tyrimo įstaiga yra policija. Ikiteisminio tyrimo įstaigomis taip pat yra: -Valstybės sienos apsaugos tarnyba -Specialiųjų tyrimų tarnyba -Karo policija -Valstybės saugumo departamentas -Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba -Muitinės departamentas -Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas Kai tiriamos veikos, išaiškėjusios šioms institucijoms atliekant tiesiogines funkcijas, numatytas jų veiką reglamentuojančiuose įstatymuose. Šios įstaigos ikiteisminį tyrimą pradeda, kai vykdydamos savo pagrindines funkcijas nustato nusikalstamos veikos pėdsakus. Tačiau visos įstaigos, prokurorui nurodžius, turi dalyvauti tiriant ir kitas nusikalstamas veikas. Ikiteisminio tyrimo veiksmus tiriant kitas nusikalstamas veikas lemia prokuroro nurodymai. 3.Policija kaip universali ikiteisminio tyrimo įstaiga. Pagrindiniai policijos uždaviniai yra: -Viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas -Nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija, atskleidimas ir tyrimas. Jei policija geriau išmano kai kurių finansinių bylų tyrimą, prokuroras konkretų tyrimą gali perduoti pvz iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos policijos atskirai tarnybai ir atvirkščiai. Tokiais atvejais prokuroras turi vadovautis tokia taisykle: jis jis turi teisę iš specializuotų ikiteisminio tyrimo institucijų policijai, kaip universaliai ikiteisminio tyrimo įstaigai, perduoti bet kurios veikos tyrimą, tačiau iš policijos galės perduoti specializuotai ikiteisminio tyrimo įstaigai tik tokį tyrimą, kuris numatytas tos įstaigos veiklą reglamentuojančio įstatymo. Policija savo veiklą privalo organizuoti taip, kad užtikrintų dviejų svarbiausių uždavinių įgyvendinimą: viešosios tvarkos palaikymą bei teisės pažeidimų prevenciją ir ikiteisminio tyrimo atlikimą. Laikantis dabartinio policijos suskirstymo į viešąją bei kriminalinę, nusikaltimų bei nusižengimų tyrimas priskiriamas tiek vienai, tiek ir kitai policijos rūšiai. 4.Ikiteisminio tyrimo įstaigų įgaliojimai. 1Policija. Universali ikiteisminio tyrimo įstaiga, galinti pati pradėti ikiteisminį tyrimą ar atlikti prokuroro pavedimus dėl bet kurios nusikalstamos veikos. Vienas iš policijos uždavinių – nusikalstamų veikų atskleidimas ir tyrimas. 2Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos. Šios tarnybos paskirtis taikos metu – įgyvendinti valstybės sienos apsaugą ir jos kirtimo kontrolę. Ikiteisminis tyrimas yra būtent šios tarnybos teisė ir pareiga, kai paaiškėja nusikalstamos veikos, susijusios su valstybės sienos ar kitų šios tarnybos saugomų objektų režimo pažeidimu. 3Specialiųjų tyrimų tarnyba. Ši tarnyba įsteigta saugoti ir ginti asmenį, visuomenę, valstybę nuo korupcijos. Vykdydama šį uždavinį Specialiųjų tyrimų tarnyba turi pareigą tirti nusikalstamas veikas, susijusias su korupcija. 4Karo policija. Kaip Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje veikianti karinės teisėsaugos institucija įgaliota tirti nusikalstamas veikas krašto apsaugos sistemoje. Karo policija turi įgaliojimus: 1 karinėse teritorijose ir kariniame transporte – visų asmenų atžvilgiu; 2. kitose teritorijose – karių atžvilgiu, taip pat asmenų, darančių nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus prieš karius, krašto apsaugos institucijas ir jų valdomą ar naudojamą turtą, atžvilgiu. Pagal Karo policijos įstatymą tirdama nusikalstamas veikas Karo policija privalo laikytis prokuroro duodamų nurodymų. 5Valstybės saugumo departamentas. Uždavinys – laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, jos suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms atsirasti, šalinti jų atsiradimo priežastis bei sąlygas ir kovoti su jomis įstatymų nustatyta tvarka. Vykdydamas šiuos uždavinius Valstybės saugumo departamentas turi atlikti ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimų, numatytų BK XVI skyriuje „Nusikaltimai Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai“. 6Finansinių nusikaltimų tyimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos. Paskirtis – vykdyti nusikaltimų, teisės pažeidimų finansų sistemai ir su jais susijusių nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų atskleidimą ir tyrimą. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba turi pradėti ikiteisminį tyrimą nustačiusi BK XXXII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai finansų sistemai“, tam tikrais atvejais – BK XXXI skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai ekonomikai ir verslo tvarkai“ numatytų nusikalstamų veikų požymius. 7Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos. Muitinės departamentas ikiteisminį tyrimą privalo atlikti kontrabandos bylų atveju. 8Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Turi atlikti ikiteisminį tyrimą su gaisrų kilimu susijusių nuaikalstamų veikų atvejais. 5.Prokuroro įgaliojimai atliekant ikiteisminį tyrimą. 1. Prokuroras turi teisę pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus. 2. Kai ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras privalo kontroliuoti, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas. 3. Prokuroras duoda ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomus nurodymus, panaikina neteisėtus ar nepagrįstus jų nutarimus. 4. Tik prokuroras priima sprendimus: -Dėl tyrimų sujungimo ir atskyrimo; -Dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo; -Dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo; -Dėl tyrimo užbaigimo ir kaltinamojo akto surašymo. 5ik prokuroras gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl šio teisėjo kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimo. Kai kuriais atvejais prokuroro nutarimus dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo turi patvirtinti ikiteisminio tyrimo teisėjas. 6Prokuroras ikiteisminio tyrimo stadijoje gali tiek pats atlikti visus reikiamus tyrimo veiksmus, tiek duoti privalomus nurodymus dėl jų atlikimo ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Abiem atvejais prokuroras lieka svarbiausiu baudžiamąjį persekiojimą vykdančiu pareigūnu. 7Prokuroras turi ne tik nuspręsti, kas turi atlikti ikiteisminį tyrimą, kokie ikiteisminio tyrimo veiksmai turi būti atliekami, bet ir žinoti, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas, kokie jo rezultatai. 8Visi ikiteisminio tyrimo metu duodami prokuroro nurodymai dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo ikiteisminio tyrimo pareigūnams yra privalomi. Prokuroras turi teisę panaikinti bet kurį ikiteisminio tyrimo metu priimtą ikiteisminio tyrimo pareigūno sprendimą. Tokiu atveju prokuroras gali pats priimti reikiamą sprendimą ar duoti privalomus nurodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui dėl teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimo. 9Kai kurių sprendimų priėmimas priskirtas išimtinei prokuroro kompetencijai (dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo kai kuriais pagrindais ir jo atnaujinimo prokuroras turi gauti ikiteisminio tyrimo teisėjo sutikimą). 10Nuspręsti, kad ikiteisminis tyrimas yra baigtas ir procesas turi pereiti į kitą stadiją, yra išimtinė prokuroro teisė ir pareiga 11 Prokuroras gali taikyti procesines prievartos priemones, kurių negali taikyti ikiteisminio tyrimo pareigūnas, tačiau kurių taikymui nereikalinga ikiteisminio tyrimo teisėjo sankcija: - savarankiškai skirti visasa kardomąsias priemones, išskyrus suėmimą ir namų areštą; - atiduoti į sveikatos priežiūros įstaigą suimtą įtariamąjį; - taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą; - ikiteisminio tyrimo metu savarankiškai skirti baudą. 6.Ikiteisminio tyrimo veiksmai. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų teisės ir pareigos. Rekomendacijos dėl nusikalstamų veikų tyrimo paskirstymo ikiteisminio tyrimo įstaigoms. Jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikospožymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui. Gavęs ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno pranešimą, prokuroras sprendžia, kas turi atlikti tyrimą (gali atlikti pats, pavesti atlikti apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pranešusiai ikiteisminio tyrimo įstaigai ar pavesti kitai ikiteisminio tyrimo įstaigai). Ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, gavus informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas ar jo įgaliotas asmuo, užrašęs rezoliuciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, turi atlikti tris veiksmus: -užtikrinti, kad bus atlikti tyrimo veiksmai, kurių negalima atidėlioti; -pranešti prokurorui apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, pateikiant skundo, pareiškimo, pranešimo ar tarnybinio pranešimo nuorašą; -apie tai pranešti skundą, pareiškimą ar pranešimą padavusiam asmeniui. Neatidėliotinais laikomi tie veiksmai, kuriuos, siekiant išsiaiškinti nusikalstamą veiką, nustatyti ją padariusius asmenis, būtina atlikti tuoj pat. Prokuroras, gavęs iš ikiteisminio tyrimo įstaigos pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, turi pradėti vykdyti ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam funkcijas. Prokuroro sprendimai įforminami raštu (žodžiu negalioja). Nutarimo priėmimas šiais klausimais neprivalomas. Ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnu teisės ir pareigos. Ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas privalo: -vykdyti visus prokuroro nurodymus; -prokuroro nustatytu laiku pranešti šiam apie ikiteisminio tyrimo eigą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai vienus proceso veiksmus gali atlikti savo nuožiūra, kitus – tik gavę prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisjo sankciją. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali atlikti šiuos tyrimo veiksmus: -šaukti į apklausą; -apklausti liudytojus, nukentėjusiuosius, įtariamuosius; -atlikti akistatą; -atlikti parodymą atpažinti -atlikti apklausą parodymo atpažinti metu -atlikti parodymų patikrinimą vietoje; -atlikti objektų apžiūrą, prireikus juos tirti, šiam darbui kviesti specialistą. Pries apklausdamas įtariamąjį pirmą kartą ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo jam įteikti pranešimą apie įtariamąjį. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi teisę taikyti anonimiškumą liudytojui ir nukentėjusiajam. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas neturi teisės taikyti jokių kardomųjų priemonių. Iš kitų procesinių prievartos priemonių ikiteisminio tyrimo pareigūnas savarankiškai gali taikyti: -laikiną sulaikymą; -atvesdinimą; -asmens apžiūrą; -pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimą; -fotografavimą; -filmavimą; -matavimą; -rankų atspaudų ir pavyzdžio genetinei daktiloskopijai peėmimą. Esant ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčiai ikiteisminio tyrimo pareigūnas taip pat gali: -kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją bei daryti jos įrašus; -prokuroro pavedimu susipažinti su informacija; -atlikti tyrimo veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės; -dalyvauti atliekant nusikalstamč veiką imituojančius veiksmus; -atlikti slaptą sekimą. Procesiškai ikiteisminio tyrimo pareigūnas yra pavaldus prokurorui, todėl besąlygiškai privalo vykdyti visus prokuroro nurodymus. 7.Operatyvinė veikla. Nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija. Operatyvinė veikla – operatyvinės veiklos subjektų vieša ir slapta žvalgybinio pobūdžio veikla, vykdoma šio įstatymo nustatyta tvarka. Operatyvinės veiklos objektai – rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos, jas rengiantys, darantys ar padarę asmenys, šių asmenų aktyvūs veiksmai neutralizuojant operatyvinę veiklą arba įterpiant nusikalstamų struktūrų narius į teisėsaugos, krašto apsaugos ar kitas valstybės valdžios ir valdymo institucijas, kitų valstybių specialiųjų tarnybų veikla bei kiti su valstybės saugumu susiję asmenys ir įvykiai. Operatyvinės veiklos subjektai – specialius valstybės įgaliojimus turintys krašto apsaugos, vidaus reikalų, muitinės sistemų, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos padaliniai, kuriems pavedama operatyvinė veikla ir kurių pareigūnai įgaliojami ją vykdyti. Šių padalinių sąrašą sudaro ir jų operatyvinės veiklos mastą nustato Vyriausybė. Operatyvinės veiklos principai Operatyvinė veikla grindžiama teisėtumo, žmogaus ir piliečių teisių bei laisvių užtikrinimo, viešojo intereso apsaugos, konspiracijos, konfidencialumo, viešų ir slaptų priemonių bei metodų derinimo principais. Operatyvinės veiklos uždaviniai: -Nusikalstamų veikų prevencija; -Nusikalstamų veikų išaisškinimas, taip pat rengiančių, darančių ar padariusių nusikalstamas veikas asmenų nustatymas; -Asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio; -Asmenų, kurie slapstosi nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, taip pat dingusių be žinios asmenų paieška; -Veikų, keliančių grėsmę valstybės konstitucinei santvarkai, jos nepriklausomybei, ekonominiam saugumui, valstybės gynybinės galios užtikrinimui ar kitiems svarbiems nacionalinio saugumo interesams, prevencija ir išaisškinimas; -Daiktų, pinigų, vertybinių popierių, kito turto, susijusio su nusikalstamų veikų padarymu, paieška; -Valstybės paslapčių apsauga. Operatyvinės veiklos metu negali būti pažeistos \mogaus ir piliečių teisės bei laisvės. Atskiri šių teisių ir laisvių apribojimai yra laikini ir gali būti taikomi tik įstatymų nustatyta tvarka, siekiantapginti kito asmensteises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą. Operatyvinės veiklos subjektų teisės: -Naudoti technines priemones bendra tvarka; -Vykdydami operatyvinę veiklą, užmegzti ryšius su asmenimis, tapusiais operatyvinės veiklos objektais; -Vykdydami operatyvinę veiklą, naudotis asmenų pagalba; -Naudotis specialistų paslaugomis užtikrinant operatyvinę veiklą; -Atlikti kontrolinius patikrinimus ir kontrolinius pirkimus; -Slapta gauti asmens pirštų atspaudų, balso, kvapo ir kitų pavyzdžių asmens tapatybei nustatyti; -Rengti pasalas ir vykdyti slaptąsias operacijas. Operatyvinis tyrimas atliekamas, kai: -nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromč ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusiklatimus; -yra informacijos apie kitų valstybių specialiųjų tarnybų veiklą; -pasislepia įtariamasis, kaltinamasis arba nuteistatsis; -dingsta be žinios asmuo; -vykdoma asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio; -vykdoma valstybės paslapčių apsauga; -turima informacijos apie veikas, keliančias grėsmę valstybės konstitucinei santvarkai, jos nepriklausomybei, ekonominiam saugumui, valstybės gynybinės galios užtikrinimui ar kitiems svarbiems nacionalinio saugumo interesams. 8. Advokatūra Lietuvos Respublikoje 1.Advokatūros esmė, uždaviniai ir veiklos formos. Advokatų vieta Lietuvos teisinėje sistemoje ir jų skaičius 1. Lietuvos advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis. 2. Advokatų skaičius Lietuvos Respublikoje neribojamas. Advokato veikla 1. Advokato teisę teikti teisines paslaugas gali riboti tik įstatymai. 2. Kiekvienas asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę pasirinkti advokatą, kuris patartų, jam atstovautų ar gintų jo interesus. 3. Advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Advokato veikla nėra komercinė ūkinė. 4. Advokatas taip pat turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, turto ir palikimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento vykdytojo, turto patikėtinio, patentinio patikėtinio paslaugas, būti arbitru. Advokatas gali būti juridinio asmens valdymo ar priežiūros organo nariu, tačiau už tai negali gauti jokio atlyginimo, išskyrus tantjemas. 5. Advokatas turi teisę teikti teisines paslaugas nemokamai, t. y. teikti teisinę pagalbą. Advokatų veiklos principai Advokatų veiklos pagrindiniai principai: 1) advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas; 2) advokatų tarpusavio santykių demokratiškumas, kolegiškumas ir sąžininga konkurencija; 3) advokatų veiklos teisėtumas; 4) kliento paslapties neatskleidimas; 5) lojalumas klientui ir interesų konflikto vengimas; 6) nepriekaištingas elgesys. Advokato specializacija Advokatas turi teisę pasirinkti teisės sritį, kurioje jis teikia teisines paslaugas (advokato specializacija). Advokatų veiklos formos 1. Advokatai gali veikti: 1) individualiai; 2) partnerystės pagrindais, neįsteigę juridinio asmens; 3) įsteigdami juridinį asmenį – advokatų profesinę bendriją. 2. Advokatas turi teisę pasirinkti tik vieną iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiklos formų. 3. Advokatas turi teisę keisti veiklos formą. Pakeitęs savo veiklos formą, advokatas apie tai turi pranešti Lietuvos advokatūrai. Individualios advokato veiklos sąlygos Advokatas veikia individualiai, įkūręs advokato darbo vietą. Teisinių santykių subjektas yra pats advokatas. Advokatas turi teisę samdytis darbuotojų. Darbo sutartį su samdomu darbuotoju sudaro pats advokatas. Advokatas, veikdamas individualiai, turi teisę advokato veiklos aptarnavimui užtikrinti sudaryti asociacijos sutartį su kitais advokatais, kurie veikia individualiai ar partnerystės pagrindais, neįsteigę juridinio asmens. Advokatas, kuris veikia bendrai su užsienio advokatais ar jų įsteigtais subjektais, turi teisę pavadinime nurodyti visą ar dalį užsienio advokatų ar jų įsteigtų subjektų naudojamą pavadinimą. Advokatų, veikiančių partnerystės pagrindais, neįsteigiant juridinio asmens, veiklos sąlygos Advokatai partnerystės pagrindais, neįsteigę juridinio asmens, veikia sudarę jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį ir įkūrę advokatų darbo vietą. Advokatai, veikdami partnerystės pagrindais, turi teisę susitarti dėl bendro paslaugų teikimo su individualiai veikiančiais advokatais pagal šio Įstatymo 26 straipsnio 6 dalį. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartyje advokatai privalo nurodyti, kuris iš advokatų (partnerių) atstovaus partneriams palaikant santykius su Lietuvos advokatūra. Advokatai, veikdami partnerystės pagrindais, turi teisę samdytis darbuotojų. Advokatų veikla įsteigiant juridinį asmenį Advokatai turi teisę veikti Civilinio kodekso ir šio Įstatymo nustatyta tvarka įsteigdami privatųjį juridinį asmenį, kurio teisinė forma yra advokatų profesinė bendrija. Advokatų profesinė bendrija registruojama juridinių asmenų registre. Advokatų profesinės bendrijos dalyviu gali būti tik advokatas. Advokatas gali būti tik vienos advokatų profesinės bendrijos dalyviu. Advokatų profesinės bendrijos pavadinime turi būti nurodyta juridinio asmens teisinė forma.. Advokatų profesinės bendrijos buveinė turi būti Lietuvos Respublikoje. Advokato veiklos apribojimai Advokatas neturi teisės būti atstovu ar gynėju byloje, iškeltoje jo tėvams (įtėviams), sutuoktiniui (partneriui), vaikams (įvaikiams), broliams ir seserims. Advokatas, kuris yra ar buvo byloje vienos šalies atstovas arba gynėjas, negali būti šioje byloje kitos šalies atstovu ar gynėju. Advokatas negali būti atstovu ar gynėju byloje, kurioje jis dalyvavo kaip teisėjas, arbitras, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, privatus kaltintojas. Advokatas negali būti atstovu ar gynėju teisme ar ikiteisminio tyrimo įstaigose, kuriose teisėjais ar ikiteisminio tyrimo pareigūnais dirba jo sutuoktinis (partneris), vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys. Advokatų tarybos pirmininkas, advokatų tarybos pirmininko pavaduotojas negali būti atstovu ar gynėju teisme, ikiteisminio tyrimo įstaigose, valstybės ar savivaldybių institucijose bei įstaigose. 2.Pripažinimo advokatu sąlygos ir tvarka. Reikalavimai tapti advokatu siekiančiam asmeniui Fizinis asmuo (toliau – pareiškėjas) pripažįstamas advokatu, jeigu jis: 1) yra Lietuvos Respublikos arba Europos Sąjungos valstybės narės pilietis; 2) turi teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą); 3) turi ne mažesnį kaip dvejų metų teisinio darbo stažą ir išlaikė advokato kvalifikacinį egzaminą arba yra atlikęs ne trumpesnę kaip dvejų metų advokato padėjėjo praktiką ir išlaikė advokato kvalifikacinį egzaminą, arba turi ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą. Teisiniu darbu laikomas darbas, nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame teisinių pareigybių sąraše. Teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo to laiko, kai asmuo įgijo teisės bakalauro arba teisės magistro, arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą) ir pradėjo dirbti teisinį darbą; 4) yra nepriekaištingos reputacijos; 5) moka valstybinę kalbą; 6) neturi sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėtų atlikti advokato pareigų. Pareiškėjų ir advokatų sveikatos reikalavimus bei sveikatos tikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Nepriekaištinga reputacija Pareiškėjas nelaikomas esąs nepriekaištingos reputacijos ir negali būti pripažintas advokatu, jeigu jis: 1) yra teistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nesvarbu, ar teistumas išnykęs, ar ne, taip pat teistas už kitą nusikalstamą veiką, kol teistumas neišnykęs; 2) yra atleistas iš teisėjo, prokuroro, advokato, advokato padėjėjo, notaro, kandidato į notarus (asesoriaus), notaro atstovo, teismo antstolio, antstolio, antstolio atstovo, antstolio padėjėjo pareigų už profesinės ar tarnybinės veiklos pažeidimus arba atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų pritaikius tarnybinę nuobaudą ar iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir nuo atleidimo nepraėjo treji metai; 3) piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu; 4) neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti advokatams Lietuvos advokatų etikos kodekse ir kurie būtų taikomi pareiškėjui, jeigu šis taptų advokatu. Dokumentų dėl asmens pripažinimo advokatu pateikimas Asmuo, siekiantis būti pripažintas advokatu, turi pateikti Lietuvos advokatūrai: 1) prašymą pripažinti advokatu. 2) sveikatos pažymėjimą ir kitus dokumentus, įrodančius, kad asmuo atitinka šio Įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pripažinimo advokatu tvarka 1. Prašymas pripažinti advokatu nagrinėjamas dalyvaujant pareiškėjui. 2. Sprendimą dėl pareiškėjo pripažinimo advokatu priima Lietuvos advokatūra. Lietuvs advokatūra išsiunčia pareiškėjui priimto sprendimo kopiją. 3. Sprendimas atsisakyti pripažinti pareiškėją advokatu turi būti motyvuotas. Pareiškėjas turi teisę šį sprendimą apskųsti Vilniaus apygardos teismui. 4. Jeigu Lietuvos advokatūra per nurodytą terminą nepriima sprendimo, pareiškėjas gali per trisdešimt dienų kreiptis į Vilniaus apygardos teismą su prašymu įpareigoti Lietuvos advokatūrą pripažinti pareiškėją advokatu. 5. Pareiškėjas yra laikomas advokatu nuo sprendimo pripažinti jį advokatu priėmimo dienos. 3.Advokatų teisės ir pareigos. Profesinės veiklos garantijos. Advokatų pareigos 1. Advokatas privalo: 1) sąžiningai atlikti savo pareigas. Advokatas privalo laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų ir elgtis dorai bei pilietiškai; 2) savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų; 3) saugoti advokato veiklos metu jam patikėtą informaciją ir jos neatskleisti; 4) teismo posėdžio metu dėvėti mantiją; 5) nuolat tobulinti profesinę kvalifikaciją. Advokatų profesinės kvalifikacijos tobulinimą organizuoja Lietuvos advokatūra šios nustatyta tvarka; 6) Lietuvos Respublikos archyvų įstatymo nustatyta tvarka saugoti advokato veiklos dokumentus. 2. Advokatas privalo kas penkeri metai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nustatyta tvarka pasitikrinti sveikatą. Advokato ir advokato padėjėjo socialinis draudimas Advokatas ir advokato padėjėjas privalo apsidrausti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Draudimas reklamuotis 1. Advokatui draudžiama reklamuoti advokato veiklą. 2. Leidžiama tokia informacija, kai duomenys apie advokatą ar advokatų profesinę bendriją yra nurodomi informaciniuose ir kitokiuose leidiniuose, oficialiuose blankuose, vizitinėse kortelėse, ant reprezentacinių daiktų, taip pat kai advokatas ar advokatų profesinė bendrija įstatymų nustatyta tvarka nurodomi kaip paramos davėjai. Advokato teisės Advokatas, vykdydamas advokato veiklą, turi teisę: 1) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų veiksmingoms teisinėms paslaugoms teikti reikalingą valstybės ir savivaldybių institucijų turimą ar kontroliuojamą informaciją, dokumentus, jų nuorašus arba motyvuotą atsisakymą juos pateikti. 2) savarankiškai rinkti teisinėms paslaugoms teikti reikalingus duomenis, kuriuos advokatas gali gauti nesinaudodamas procesinėmis prievartos priemonėmis, t. y. gauti iš asmenų reikalingus dokumentus ar jų nuorašus, ar kitokią teisinėms paslaugoms teikti reikalingą informaciją. 3) susipažinti su teismų ir kitų institucijų, nagrinėjančių ginčus ir skundus, praktika, taip pat ir su priimtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutartimis ir bylų medžiaga. Jeigu ginčas ar skundas buvo nagrinėjamas uždarame teismo posėdyje, pateikiama susipažinti tik ta bylos medžiaga, kurioje nėra duomenų, dėl kurių skundas ar ginčas buvo nagrinėjamas uždarame teismo posėdyje; 4) daryti bylos, kurioje jis yra atstovas ar gynėjas, dokumentų kopijas, išskyrus bylas, kurios nagrinėtinos uždarame teismo posėdyje; 5) tvirtinti bylai nagrinėti teisme reikalingų rašytinių įrodymų nuorašus. 6) naudotis kitomis įstatymų numatytomis teisėmis, susijusiomis su advokato veikla. Advokato teisė susitikti su klientu 1. Draudžiama kliudyti advokatui be pašalinių susitikti su klientu. 2. Advokato ir jo kliento susitikimo duomenys negali būti panaudoti kaip įrodymai. Atsisakymas teikti teisines paslaugas 1. Tik dėl svarbių priežasčių advokatas gali atsisakyti teikti teisines paslaugas ir nesudaryti sutarties. Svarbiomis priežastimis laikomas šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodytų advokatų veiklos principų pažeidimas, advokato užimtumas, patirties trūkumas ar kitos priežastys, dėl kurių advokatas negali tinkamai suteikti teisines paslaugas. 2. Apie atsisakymą teikti teisines paslaugas ir tokio atsisakymo motyvus advokatas privalo nedelsdamas pranešti klientui. Advokato veiklos garantijos 1. Advokatas negali būti šaukiamas kaip liudytojas ar teikti paaiškinimus dėl aplinkybių, kurias sužinojo atlikdamas savo profesines pareigas. 2. Atliekantys savo profesines pareigas advokatai negali būti tapatinami su savo klientais ir jų bylomis. 3. Draudžiama apžiūrėti, tikrinti ar paimti advokato veiklos dokumentus ar laikmenas, kuriuose yra jo veiklos duomenų, tikrinti pašto siuntas, klausytis telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir kitokį susižinojimą ar veiksmus, išskyrus atvejus, kai advokatas yra įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Šis leidimas taikomas tik su pareikštais įtarimais ar kaltinimais susijusiems dokumentams. 4. Krata ar poėmis advokato, įrašyto į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, darbo vietoje, gyvenamosiose patalpose, transporto priemonėje, asmens krata, dokumentų, pašto siuntos apžiūra, patikrinimas ar poėmis gali būti atliekami tik dalyvaujant Lietuvos advokatūros advokatų tarybos nariui arba jos įgaliotam advokatui. 5. Draudžiama viešai arba slaptai susipažinti su advokato profesinę paslaptį sudarančia informacija ir ją naudoti kaip įrodymą. Advokato profesinę paslaptį sudaro kreipimosi į advokatą faktas, sutarties su klientu sąlygos, kliento suteikta informacija ir pateikti duomenys, konsultacijos pobūdis bei pagal kliento pavedimą advokato surinkti duomenys. 6. Kad advokatas tapo įtariamuoju ar kaltinamuoju arba kad atlikti proceso veiksmai, turi būti pranešta Lietuvos advokatūrai. 4.Lietuvos Respublikos advokatų susirinkimas (konferencija), Advokatų taryba ir Revizijos komisija. Advokatų garbės teismas. Lietuvos advokatūros organai yra: 1) visuotinis advokatų susirinkimas; 2) advokatų taryba; 3) Advokatų garbės teismas; 4) revizijos komisija. Visuotinis advokatų susirinkimas 1. Visuotinis advokatų susirinkimas yra aukščiausias Lietuvos advokatūros organas. 2. Visuotinis advokatų susirinkimas: 1) nustato advokatų tarybos bei revizijos komisijos narių skaičių; 2) renka advokatų tarybos narius ir tarybos pirmininką, revizijos komisiją, tris Advokatų garbės teismo narius ir juos atšaukia Lietuvos advokatūros įstatuose nustatyta tvarka; 3) tvirtina metinę advokatų tarybos veiklos apyskaitą ir sąmatą; 4) priima ir keičia Lietuvos advokatūros įstatus, Lietuvos advokatų etikos kodeksą, kurį teisingumo ministras skelbia „Valstybės žiniose“. 5) advokatų tarybos teikimu tvirtina advokatų įmokų Lietuvos advokatūrai dydį; 6) tvirtina Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarką; 7) priima sprendimus steigti, pertvarkyti, reorganizuoti, likviduoti viešąsias įstaigas, kurios teikia valstybės garantuojamą teisinę pagalbą; 8) sprendžia kitus Lietuvos advokatūros įstatuose numatytus klausimus. 3. Visuotinis advokatų susirinkimas yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė visų advokatų, įrašytų į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą. 4. Lietuvos advokatūros įstatuose gali būti nustatyta, kad vietoj visuotinio advokatų susirinkimo šaukiamas advokatų įgaliotinių susirinkimas (konferencija), kuris atlieka šio straipsnio 2 dalies 3, 5, 6, 7, 8 punktuose visuotiniam advokatų susirinkimui numatytas funkcijas. Advokatų taryba 1. Advokatų taryba yra Lietuvos advokatūros valdymo organas. Advokatų taryba renkama iš advokatų trejiems metams. Advokatų tarybos nariais gali būti advokatai, turintys ne mažesnį kaip aštuonerių metų advokato veiklos stažą. 2. Advokatų taryba, be Civiliniame kodekse valdymo organams priskirtų funkcijų: -priima sprendimus dėl pareiškėjo pripažinimo advokatu ir pripažįsta juos netekusiais galios; -išduoda teisės verstis advokato veikla liudijimą; -tvarko advokatų darbo vietų sąrašą, nustato leidimų kurti darbo vietas tuose pačiuose pastatuose, kuriuose jau yra policijos, prokuratūros, teismo įstaigos, suteikimo tvarką; -priima sprendimus dėl advokatų įrašymo ir išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo; -priima sprendimus dėl advokatų padėjėjų įrašymo ir išbraukimo iš Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašo; -nustato advokato padėjėjo praktikos atlikimo tvarką; -priima sprendimus iškelti drausmės bylą advokatui ir advokato padėjėjui; -registruoja Europos Sąjungos valstybių narių teisininkus, pageidaujančius verstis advokato veikla Lietuvos Respublikoje; -tvirtina ir pateikia suinteresuotoms institucijoms advokatų sąrašą -koordinuoja advokatų teikiamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą; Revizijos komisija 1. Revizijos komisija yra Lietuvos advokatūros priežiūros organas, tikrinantis Lietuvos advokatūros finansinę veiklą. 2. Revizijos komisija renkama ketveriems metams iš advokatų, turinčių ne mažesnį kaip penkerių metų advokato veiklos stažą. Advokatų garbės teismas 1. Advokatų garbės teismas Lietuvos advokatūros nustatyta tvarka nagrinėja advokatų drausmės bylas. Advokatų garbės teismas susideda iš penkių narių. 2. Advokatų garbės teismo nariu gali būti advokatas, turintis ne mažesnį kaip aštuonerių metų advokato veiklos stažą. Advokatų garbės teismas sudaromas šia tvarka: 1) tris narius iš advokatų renka visuotinis advokatų susirinkimas; 2) du narius iš advokatų skiria teisingumo ministras. 3. Advokatų garbės teismo įgaliojimų laikas – treji metai. 4. Advokatų garbės teismas gali nagrinėti bylas, jeigu yra paskirti bent trys teismo nariai. 5. Susirinkę į pirmąjį posėdį, Advokatų garbės teismo nariai renka teismo pirmininką ir teismo sekretorių. 6. Visi Advokatų garbės teismo posėdžiai yra protokoluojami. 9. NOTARIATAS 1.Notariato vieta Lietuvos teisėsaugos institucijų sistemoje. LRK 23 str. I dalyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. Notariato institucijos atsiradimą sąlygojo būtinybė apsaugoti nuosavybę ir poreikis sudaryti savininkui sąlygas ja disponuoti. Nuosavybei apsaugoti yra daug įvairių priemonių, bet notariato institucija šioje srityje pirmauja. Ypač svarbų vaidmenį notaras vaidina kontinentinės teisės tradicijos šalyse. Notaras yra tarsi “šeimos advokatas”, įgaliotasis agentas, sudarant įvairius sandorius, archyvų, dokumentų saugotojas, teisinę reikšmę turinčių faktų tvirtintojas. Notarui priklauso svarbus vaidmuo, užtikrinant civilinių teisinių subjektų teisinį saugumą, garantuojant teisėtą civilinę apyvartą bei galimų civilinių ginčų prevenciją. Notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, norintiems juos atlikti. Tai yra tiesioginė notarui priskiriamos funkcijos išraiška Lietuvos teisinėje sistemoje. Tiek ši konsultavimo pareiga, tiek ir valstybės per notarą suteikiama garantija, kad notariškai tvirtinamas dokumentas bus sudarytas teisingai ir atitiks tikrąją šalių valią, užtikrina kliento teisinę gynybą jau notarinio veiksmo atlikimo metu, t.y. iki galimo ginčo atsiradimo. Skirtumas, kartu ir pranašumas teisminės gynybos atžvilgiu yra tas, kad teismine tvarka ginamos jau pažeistos subjektinės materialinės teisės subjektų teisės. Taigi notariato organai yra neginčijami jurisdikcijos organai. Skirtingai nuo teismo, notariatas savo uždavinius įgyvendina, tvirtindamas teises ir faktus, kurių buvimu galima įsitikinti tiesiogiai pagal įstatymo nurodytus dokumentus. Kitaip nei vykdomas teismo, notarinių organų atlienamas teisių gynymas nėra baigtinis. Notarinių organų aktai gali būti ginčijami teisme. Jeigu reikalavimą ginčija kita šalis, teisių gynimo funkcijų notariato organai neatlieka. Neginčijama notariato organų jurisdikcija sąlygoja ir notariato veiklos metodą, kuris skiriasi nuo civilinio proceso teismui nustatyto veiklos metodo. Notariato organai, vykdydami jiems pavestus uždavinius, skirtingai negu teismas, daro išvadas iš faktų, kurių buvimu galima įsitikinti remiantis dokumentais, nurodytais įstatyme, netiriant ir neaiškinant ginčijamu aplinkybių.. Notaras yra glaudžiai siejamas su viešo pobūdžio finkcijų vykdymu, tačiau nėra valstybės tarnautojas. Tačiau nors notaro profesija ir yra priskiriama prie laisvųjų, tačiau ji skiriasi nuo advokatų, nes notaras nėra atleidžiamas nuo valstybės jam skirtų prievolių vykdymo ir valstybė gali daug labiau kištis į jo veiklą. Notaras ir jo teisinis statusas. Notariato samprata      Notariatas yra  visuma notarų,  kuriems  pagal  šį  įstatymą suteikiama teisė  juridiškai įtvirtinti  neginčijamas fizinių  ir juridinių  asmenų   subjektines  teises   ir  juridinius  faktus,užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Notaras         Notarinius veiksmus  atlieka notaras,  kuris  įsteigia  savobiurą. Keli  notarai gali steigti vieną biurą, sudarydami bendrosveiklos  sutartį.   Šių  sutarčių  sudarymą  reguliuoja  LietuvosRespublikos teisingumo ministerija.      Notaras veikia  valstybės  vardu  ir  remdamasis  įstatymaisužtikrina,  kad   civiliniuose  teisiniuose   santykiuose  nebūtųneteisėtų sandorių ir dokumentų.      Notarus skiria  ir atleidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. Teisė užimti notaro pareigas      Notaru gali  būti Lietuvos  Respublikos  pilietis,  turintisaukštąjį teisinį  išsilavinimą, ne mažiau kaip trejus metus buvęskandidatu į notarus (asesoriumi) ir išlaikęs notaro kvalifikacinįegzaminą. Šie  reikalavimai netaikomi  tiems Lietuvos Respublikospiliečiams, kurie  turi mokslo  laipsnius arba  ne  mažesnį  kaipdešimties metų teisininko darbo stažą. Kandidatai į notarus (asesoriai)      Kandidatus į notarus (asesorius) priima Lietuvos Respublikosteisingumo ministras.      Kandidatų į  notarus mokymosi  sąlygas nustato ir stipendijąjiems moka Notarų rūmai. Notaro priesaika      Asmuo, paskirtas  notaru, prieš  pradėdamas  eiti  pareigas,prisiekia Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui.      Prisiekiama šiais žodžiais: Notarų skaičius, jų buveinė ir veiklos teritorija      Notarų  skaičius   nustatomas  atsižvelgiant  į  gyventojamsteikiamų teisinių paslaugų poreikius.      Notarų skaičių,  jų buveinę  ir veiklos  teritoriją  nustatoLietuvos Respublikos teisingumo ministerija.      Atlikti notarinius  veiksmus  už  aptarnaujamos  teritorijosribų notaras  gali, tik  kai suinteresuotas  asmuo iškviečia jį įnamus ar medicinos pagalbos įstaigą.      Notaro  biuro   patalpose  turi   būti   sudarytos   sąlygoskultūringai aptarnauti gyventojus ir užtikrinti notarinių veiksmųpaslapties išsaugojimą.      Notaras  turi  atidaryti  savo  biurą  ir  nustatyta  tvarkaapsidrausti ne  vėliau kaip  per 3 mėnesius nuo paskyrimo dienos;priešingu atveju laikoma, kad jis atsisakė notaro pareigų. Notarų veiklos priežiūra      Notarų  veiklos   priežiūrą   vykdo   Lietuvos   Respublikosteisingumo ministerija.      Lietuvos   Respublikos    teisingumo   ministerija   tikrinanotarinių  veiksmų   teisėtumą,  įgyvendina  priemones  notarinei praktikai suvienodinti, analizuoja notarinių veiksmų statistiką. Notarų rūmai ir jų statuto priėmimo tvarka      Lietuvos Respublikos notarai vienijasi į Notarų rūmus, kurieyra Lietuvos Respublikos sostinėje Vilniuje.      Notarų rūmai yra juridinis asmuo.      Notarų rūmų  statutą  priima  Notarų  rūmų  susirinkimas  irtvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. Notarų rūmų uždaviniai      Svarbiausieji Notarų rūmų uždaviniai yra:      1) koordinuoti notarų veiklą;      2) rūpintis notarų kvalifikacijos kėlimu;      3) ginti ir atstovauti notarų interesus valstybinės valdžiosir valdymo institucijose;      4) rengti  norminių aktų  projektus notariato  klausimais irteikti juos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai;      5)  įgyvendinti   kitus  Notarų   rūmų   statute   numatytusuždavinius. Notarų rūmų funkcijos      Notarų rūmai, vykdydami savo uždavinius:      1)  kontroliuoja,   kad  notarai   sąžiningai  atliktų  savopareigas;      2) organizuoja  kursus ir  seminarus  notarų  kvalifikacijaikelti;      3) teikia pasiūlymus aukštesnėms instancijoms notarų veiklosklausimais;      4) skiria lėšų notarų kvalifikacijos kėlimo reikmėms;      5) nustatyta  tvarka sudaro  notarų  draudimo  sutartis  dėlgalimo ieškinio  už fiziniams  ar juridiniams  asmenims  padarytąžalą atliekant notarinius veiksmus;      6) gali  reikalauti iš  notarų  informacijos  apie  atliktusnotarinius veiksmus;      7) atlieka kitas Notarų rūmų statute numatytas funkcijas.      Notarų rūmų  funkcijoms atlikti  iš notarų  imamas mokestis,kurio dydį nustato Notarų rūmų susirinkimas. Notarų rūmų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos santykiai      Notarų  rūmai,   vykdydami  savo  uždavinius  ir  funkcijas,bendradarbiauja su  Lietuvos Respublikos  teisingumo ministerija,kasmet pateikia jai savo veiklos ataskaitą.       Lietuvos Respublikos  teisingumo  ministerija  svarbiausiaisnotarų veiklos  klausimais išklauso  Notarų  rūmų  nuomonę,  galipanaikinti Notarų  rūmų nutarimus  ar sprendimus, neatitinkančiusLietuvos Respublikos įstatymų. Notarų nepriklausomumas      Notarai  savo  įgaliojimus  vykdo,  nepaisydami  valstybinėsvaldžios  bei   valdymo  institucijų   įtakos,  ir  paklūsta  tikįstatymams. Notarinių veiksmų atlikimo teisiniai pagrindai      Notarai  savo   veikloje  vadovaujasi  Lietuvos  RespublikosKonstitucija,  šiuo   įstatymu  ir  kitais  Lietuvos  Respublikosįstatymais,  Lietuvos   Respublikos  Vyriausybės  nutarimais  bei potvarkiais,   Lietuvos   Respublikos   teisingumo   ministerijos norminiais aktais ir Notarų rūmų nutarimais.   Notarinių veiksmų slaptumo užtikrinimas      Notarai privalo užtikrinti notarinių veiksmų slaptumą.      Pažymos apie notarinius veiksmus ir dokumentai išduodami tikjuridiniams ir  fiziniams asmenims,  kurių pavedimu  arba kuriems buvo atliekami notariniai veiksmai, ar jų įgaliotiniams.      Teismo, prokuratūros,  tardymo ir  kvotos organų reikalavimupažymos apie  notarinius veiksmus  ir  dokumentai  išduodami  dėl jiems priklausančių baudžiamųjų ir civilinių bylų.      Pažymos apie testamentus išduodamos tik testatoriui mirus.      Notarinių veiksmų  slaptumo taisyklės  taikomos ir asmenims,nustojusiems  dirbti   notaru,  taip  pat  asmenims,  kurie  apie notarinius veiksmus sužinojo, eidami tarnybines pareigas.      Sandorio  šalis,   jos  teisių  perėmėjas  ir  jos  teisėtasatstovas gali  atleisti notarą  nuo  pareigos  saugoti  notariniųveiksmų paslaptį.  Jei viena šalis yra mirusi, tai nuo paslaptiessaugojimo   gali   atleisti   Lietuvos   Respublikos   teisingumoministerija. Notaro raštvedybos kalba      Notaro raštvedyba tvarkoma lietuvių kalba.      Jeigu asmuo,  kuris  kreipėsi  prašydamas  atlikti  notarinįveiksmą, nemoka  valstybinės kalbos, įforminamų dokumentų tekstus turi išversti notaras arba vertėjas.      Jeigu notaras  moka  užsienio  kalbą,  piliečių  pageidavimunotaro dokumentai gali būti surašyti ir užsienio kalba. Notaro atsakomybė      Notaras,   pažeidęs   įstatymų   ar   kitų   norminių   aktųreikalavimus, įstatymų nustatyta tvarka traukiamas atsakomybėn. Notaro antspaudas      Notaras turi  antspaudą su  Lietuvos valstybės  herbu,  savopavarde ir buveinės pavadinimu. Valstybės simbolių naudojimas      Notaras  turi  teisę  savo  blankuose  ir  iškabose  naudotiLietuvos valstybės herbą. Notaro pajamos      Už notarinio  veiksmo atlikimą  ir  teisines  bei  techninespaslaugas notaras  ima rinkliavą,  kurios dydį  nustato  LietuvosRespublikos teisingumo ministerija.      Kiekviename notariniame  dokumente  notaras  nurodo  paimtosrinkliavos dydį. Notaro veiklos apribojimas      Notarui neleidžiama  dirbti kito  darbo, išskyrus pedagoginįir mokslinį tyrimo darbą.      Notaras neturi teisės su kitų profesijų darbuotojais jungtisį bendrą komercinę ūkinę veiklą. Notaro biuro darbo organizavimas      Notaras   dirba    savarankiškai    ir    yra    ekonomiškainepriklausomas.      Notaras savo  nuožiūra priima  į darbą jam reikalingus biurodarbuotojus, moka jiems atlyginimą.      Notaras  įsigyja   biuro  patalpas  ar  jas  nuomoja,  perkareikiamą inventorių ir kitus reikmenis. Notaro atstovavimas      Jeigu notaras  ilgiau kaip  savaitę negali eiti savo pareigų(atostogos, liga ar kitos priežastys), apie tai jis turi pranešti Lietuvos  Respublikos   teisingumo  ministerijai,  kuri  paskirianotaro atstovą.      Notaro atstovu gali būti paskirtas tik toks asmuo, kuris yraišlaikęs notaro  kvalifikacinį egzaminą arba priimtas kandidatu į notarus. Per šį laikotarpį notaras savo atstovui moka atlyginimą. Notaro veiklos pasibaigimas       Notaro veikla pasibaigia, kai:      1) notaras miršta arba atleidžiamas iš pareigų;      2) jis netenka Lietuvos Respublikos pilietybės;      3) jis padaro nusikaltimą;      4)  teismo   nuosprendžiu  uždraudžiama   jam  eiti   notaropareigas;      5) dėl  ligos ar  luošumo gydytojų  komisija  pripažįsta  jįnegalinčiu eiti  notaro pareigų  arba be pateisinamos priežastiesjis atsisako būti tokios komisijos tiriamas;      6) jis tampa nemokiu skolininku (prasiskolina);      7) jis sulaukia 65 metų. Notaro veiklos tęstinumas      Pasibaigus notaro  veiklai, Lietuvos  Respublikos teisingumoministerija priima  sprendimą dėl  tolesnės  notaro  veiklos  beineatliktų notarinių  veiksmų tęsimo ir paskiria kandidatą iki buspaskirtas naujas notaras. Notarinių veiksmų atlikimas užsienyje      Šio  įstatymo   numatytus   notarinius   veiksmus   LietuvosRespublikos piliečiams,  esantiems  užsienyje,  atlieka  LietuvosRespublikos konsulinės įstaigos. 3.Notarų ir konsulinių įstaigų atliekami notariniai veiksmai.  Notarų atliekami notariniai veiksmai      Notarai atlieka šiuos notarinius veiksmus:      1) tvirtina sandorius (sutartis, testamentus, įgaliojimus irkt.);      2) imasi priemonių paveldimam turtui apsaugoti;      3) išduoda paveldėjimo teisės liudijimus;      4) išduoda nuosavybės teisės į dalį sutuoktinių bendro turto liudijimus;      5)   uždeda   draudimus   perleisti   turtą,   kurį   būtina registruoti;      6) liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą;      7) liudija parašo dokumentuose tikrumą;      8)  liudija  dokumentų  vertimo  iš  vienos  kalbos  į  kitą tikrumą;      9) tvirtina faktą, kad pilietis yra gyvas ir yra tam tikroje vietovėje;      10) priima saugoti dokumentus;      11) tvirtina dokumentų pateikimo laiką;      12) perduoda  vienų juridinių  ir fizinių asmenų pareiškimus kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims;      13) priima kaip depozitą pinigus ir vertybinius popierius;      14)  daro  vykdomuosius  įrašus  pagal  notaro  patvirtintus dokumentus;      15) priima jūrinius protestus. Lietuvos Respublikos konsulinių įstaigų atliekami notariniai veiksmai      Lietuvos  Respublikos   konsulinės  įstaigos  atlieka  šiuos notarinius veiksmus:      1) tvirtina sandorius (sutartis, testamentus, įgaliojimus ir kt.), išskyrus sutartis dėl nekilnojamojo turto, esančio Lietuvos Respublikoje, perleidimo ir įkeitimo;      2) imasi priemonių paveldimam turtui apsaugoti;      3) išduoda paveldėjimo teisės liudijimus;      4) išduoda nuosavybės teisės į dalį sutuoktinių bendro turto liudijimus;      5) liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą;      6) liudija parašo dokumentuose tikrumą      7) liudija  dokumentų  vertimo  iš  vienos  kalbos  ir  kitą tikrumą;      8) tvirtina faktą, kad pilietis yra gyvas ir yra tam tikroje vietovėje;      9) priima saugoti dokumentus;      10) tvirtina dokumentų pateikimo laiką;      11) priima kaip depozitą pinigus ir vertybinius popierius;      12)  daro   vykdomuosius  įrašus  pagal  konsulinių  įstaigų patvirtintus dokumentus;      13) priima jūrinius protestus. 4.Pagrindinės notarinių veiksmų atlikimo taisyklės. Notarinių veiksmų atlikimo vieta       Notariniai veiksmai gali būti atliekami pas bet kurį notarą, išskyrus turto paveldėjimo atvejus.      Notariniai  veiksmai   atliekami  notaro  biure.  Notariniai veiksmai gali  būti atliekami  kitose patalpose, jeigu piliečiai, kuriems  jie   atliekami,   dėl   svarbios   priežasties   (liga, invalidumas ir pan.) negali atvykti į notaro biurą.      Lietuvos Respublikos  konsulinių įstaigų atliekamų notarinių veiksmų  vietą  nustato  teisės  aktai,  reguliuojantys  Lietuvos Respublikos konsulinių įstaigų veiklą.  Notarinių veiksmų atlikimo terminai       Notariniai veiksmai  atliekami iš  karto, kai tik pateikiami reikiami dokumentai ir sumokama nustatyto dydžio rinkliava.  Notarinių veiksmų prasmės ir pasekmių išaiškinimas       Notarai  privalo   išaiškinti  atliekamų  notarinių  veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti. Asmenų, kurie prašo atlikti notarinius veiksmus, asmenybės nustatymas, veiksnumo ir jų parašų tikrumo patikrinimas       Atlikdamas  notarinius  veiksmus,  notaras  nustato  fizinių asmenų, jų atstovų arba juridinių asmenų atstovų asmenybę.      Tvirtinant sandorius, išaiškinamas fizinių asmenų veiksnumas ir  patikrinamas  juridinių  asmenų,  dalyvaujančių  sandoriuose, teisnumas.  Tvirtindamas   testamentą,   notaras   privalo   jame nurodyti, kad jis įsitikino testatoriaus veiksnumu. Jeigu sandorį sudaro atstovas, patikrinami jo įgaliojimai.      Tvirtinant  sandorius   ir  atliekant   kai  kuriuos   kitus notarinius veiksmus,  Lietuvos Respublikos  įstatymų  nustatytais atvejais patikrinamas  sandorių dalyvių  ir  kitų  asmenų,  kurie prašo atlikti notarinius veiksmus, parašų tikrumas.      Asmenybės   nustatymo   būdą   notaras   nurodo   sudaromame dokumente.  Notarinių dokumentų pasirašymo tvarka       Notaro tvirtinami sandoriai, taip pat pareiškimai ir kitokie dokumentai  pasirašomi   dalyvaujant  notarui.   Jeigu  sandoris, pareiškimas  arba   kitoks  dokumentas   pasirašytas  ne   notaro akivaizdoje,   pasirašęs asmuo  turi asmeniškai  patvirtinti, kad sandorį, pareiškimą arba kitokį dokumentą pasirašė jis.      Jeigu pilietis  dėl fizinių  trūkumų ar  dėl kitų priežasčių pats  negali   sandorio,  pareiškimo   arba   kitokio   dokumento pasirašyti, jo  prašymu sandorį, pareiškimą arba kitokį dokumentą gali pasirašyti kitas pilietis, nurodydamas priežastį, dėl kurios pirmasis negalįs pasirašyti.  Teisės atlikti notarinius veiksmus apribojimas       Notaras neturi  teisės atlikti notarinių veiksmų sau ir savo vardu, savo  sutuoktiniams  ir  jų  vardu,  sutuoktinių  ir  savo giminaičiams.      Šio straipsnio  pirmojoje  dalyje  nurodytiems  giminaičiams priskiriami  tėvai,   įtėviai,  vaikai,   įvaikiai,   vaikaičiai, seneliai, broliai, seserys.      Notariniai veiksmai,  atlikti pažeidžiant  šiame straipsnyje nustatytas taisykles, negalioja. Notaro dokumentų sudarymas Notaro dokumentai turi būti parašyti aiškiai ir tiksliai, su dokumento turiniu  susiję terminai,  datos ir  skaičiai  parašyti nors vieną kartą žodžiais. Juridinių asmenų pavadinimai turi būti ne mažiau  kaip  kartą  parašyti  nesutrumpinti  ir  nurodyti  jų adresai.   Notaro netvirtinami dokumentai       Negali būti  patvirtinti ir  paliudyti dokumentai,  kuriuose yra ištaisymų,  prirašymų, užbrauktų  žodžių  ir  kitų  neaptartų taisymų, taip pat pieštuku parašyti dokumentai.  Tvirtinamasis įrašas      Notaro    tvirtinamuose    dokumentuose    notaras    parašo tvirtinamąjį įrašą, pasirašo ir uždeda savo antspaudą. Notarinių veiksmų registravimas      Visi notariniai veiksmai registruojami notariniame registre.      Registre turi  būti  nurodomi  šie  registruojamo  notarinio veiksmo duomenys:      1) notarinio veiksmo numeris;      2) notarinio veiksmo atlikimo data;      3) fizinio  ar juridinio asmens, jų įgaliotinio pavadinimas, gyvenamoji vieta ar buveinė;      4) notarinio veiksmo turinys;      5) rinkliavos dydis;      6) dokumento gavėjo parašas.      Notarinio  veiksmo   numeris  įrašomas   notaro  išduodamame dokumente.      Įrašas registre  yra įrodymas,  kad notarinis  veiksmas buvo atliktas.   Notarinio registro išrašo išdavimas      Notaras notarinio registro išrašą išduoda pagal juridinių ir fizinių  asmenų,   kuriems  arba   kurių  pavedimu  buvo  atlikti notariniai veiksmai, rašytinį pareiškimą.  Dingusio dokumento dublikato išdavimas       Jeigu dingsta  notaro patvirtintas arba išduotas dokumentas, dingusio dokumento  dublikatas išduodamas pagal rašytinį sandorio dalyvių pareiškimą.      Testamento  dublikatas   gali   būti   išduotas   testamente nurodytiems įpėdiniams,  kai jie  pateikia  testatoriaus  mirties liudijimą.  Atsisakymas atlikti notarinius veiksmus      Notaras privalo  atsisakyti atlikti  notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo  atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų.      Asmens, kuriam  atsisakyta atlikti notarinį veiksmą, prašymu atsisakymo  priežastis   išdėstoma  raštu   ir   išaiškinama   jo apskundimo tvarka.      Teisės aktai, reguliuojantys konsulinių įstaigų veiklą, gali nustatyti ir  kitokius pagrindus Lietuvos Respublikos konsulinėms įstaigoms  atsisakyti   atlikti  notarinius  veiksmus,  taip  pat nustatyti tokio atsisakymo tvarką.  Notarinių veiksmų arba atsisakymo juos atlikti apskundimas      Suinteresuotas asmuo,  kuris mano,  kad  atliktas  notarinis veiksmas  arba   atsisakymas   atlikti   notarinį   veiksmą   yra neteisingas, turi  teisę jį  apskųsti teismui  pagal notaro biuro buvimo vietą.      Skundai  dėl   konsulinės  įstaigos   pareigūno  neteisingai atlikto notarinio  veiksmo arba atsisakymo jį atlikti nagrinėjami teisės  aktų,   reguliuojančių  Lietuvos  Respublikos  konsulinių įstaigų veiklą, nustatyta tvarka.  Skundai dėl notaro veiksmų, nesusijusių su notarinių veiksmų atlikimu      Skundus  dėl   notaro  veiksmų,   nesusijusių  su  atliekamų notarinių veiksmų esme, nagrinėja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija arba jos pavedimu Notarų rūmai.  Notarinių veiksmų atlikimo metodinės taisyklės      Notarinių  veiksmų  atlikimo  metodines  taisykles  tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, suderinusi su Notarų rūmais.  Notarinių registrų, liudijimų ir tvirtinamųjų įrašų formos      Registrų  notariniams   veiksmams   registruoti,   notarinių liudijimų, tvirtinamųjų  įrašų  sandoriuose  ir  liudijamuosiuose dokumentuose  formas   nustato  Lietuvos  Respublikos  teisingumo ministerija. 10. ANSTOLIAI 1Anstolis ir jo vieta teisinėje sistemoje. 2Anstolių skyrimas ir atleidimas. Reikalavimai asmenims, pretenduojantiems tapti anstoliais. I Anstolių skyrimas ir atleidimas Antstolio vietai užimti ir antstolio veiklai vykdyti organizuojamas viešas konkursas. Jį skelbia Teisingumo ministerija. Antstolių viešą konkursą sudaro kvalifikacinis antstolio egzaminas ir pretendentų privalumų vertinimas. Antstolio kvalifikacinio egzamino programą tvirtina teisingumo ministras. Antstolių viešą konkursą vykdo Antstolių viešo konkurso komisija. Šią komisiją sudaro, jos nuostatus ir Antstolių viešo konkurso tvarką tvirtina teisingumo ministras. Antstolių viešo konkurso komisiją aptarnauja ir jos darbą užtikrina Lietuvos antstolių rūmai. Antstolių viešo konkurso komisiją sudaro penki nariai. Iš jų tris narius, įskaitant komisijos pirmininką, skiria teisingumo ministras, du narius – Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas. Antstolių viešo konkurso komisija konkurso rezultatus teikia tvirtinti teisingumo ministrui. Antstolių viešo konkurso rezultatai tvirtinami įsakymu, nurodant konkursą laimėjusį asmenį (asmenis). Teisingumo ministras gali atsisakyti patvirtinti antstolių viešo konkurso rezultatus, jei paaiškėja, jog viešas konkursas vyko pažeidžiant šio Įstatymo, Antstolių viešo konkurso komisijos nuostatų ar Antstolių viešo konkurso tvarkos reikalavimus. Teisę vykdyti antstolio veiklą turi viešą konkursą laimėję asmenys, šio Įstatymo nustatyta tvarka apdrausti civilinės atsakomybės draudimu, teisingumo ministro įsakymu paskirti antstoliais ir šio Įstatymo nustatyta tvarka prisiekę. Antstolio įgaliojimai teisingumo ministro įsakymu gali būti sustabdomi, jei:       1) antstolis patraukiamas kaltinamuoju. Antstolio įgaliojimai sustabdomi iki sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. Jei baudžiamoji byla nutraukiama arba įsiteisėja išteisinamasis nuosprendis, teisingumo ministro įsakymu antstolio įgaliojimai atnaujinami;       2) atlikus antstolio veiklos patikrinimą, buvo nustatyta šiurkščių pažeidimų tvarkant, saugant ir naudojant pinigines lėšas ar kitas materialines vertybes, kurios antstoliui buvo patikėtos ar buvo gautos jam atliekant šiame Įstatyme nustatytas funkcijas ir dėl to iškelta drausmės byla. Šiuo atveju antstolio įgaliojimai gali būti sustabdyti, kol bus išnagrinėta drausmės byla;       3) antstolis nesumoka Lietuvos antstolių rūmams privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įmokos. Antstolio įgaliojimų pasibaigimas       1. Antstolio įgaliojimai pasibaigia:       1) antstoliui mirus;       2) atleidus jį iš antstolių.       2. Asmuo atleidžiamas iš antstolių:       1) netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės;       2) jo prašymu;       3) kai dėl sveikatos būklės pagal medicininės komisijos išvadą negali dirbti antstoliu;       4) įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo antstolis nuteistas už nusikalstamą veiką;       5) paskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš antstolių;       6) jei jis neatestuojamas;       7) sukakęs 65 metus ir jeigu teisingumo ministras nepratęsė antstolio įgaliojimų, atsižvelgdamas į atestavimo ir sveikatos patikrinimo rezultatus. Antstolio įgaliojimai negali būti pratęsti daugiau kaip iki 70 metų;       8) jei, paskirtas antstoliu, per du mėnesius nuo paskyrimo dienos neprisiekia;       9) jei po jo paskyrimo antstoliu paaiškėja anksčiau buvę faktai, kuriuos žinojus paskyrimo metu būtų buvę atsisakyta skirti jį antstoliu. 3. Antstolis atleidžiamas teisingumo ministro įsakymu. Pasibaigus antstolio įgaliojimams, asmuo išbraukiamas iš Lietuvos antstolių sąrašo. II Reikalavimai asmenims, pretenduojantiems tapti antstoliais       1. Antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą. Socialinių mokslų teisės krypties daktaras bei habilituotas daktaras, laimėjęs viešą konkursą, gali būti skiriamas antstoliu be egzaminų.       2. Teisiniu darbu laikoma veikla, nurodyta Vyriausybės patvirtintame teisinių pareigybių sąraše. Teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo tada, kai asmuo įgijo aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą ir pradėjo dirbti teisinį darbą 1.Anstolio funkcijos ir kita veikla, veiklos kontrolė ir tikrinimas. Antstolio funkcijos ir kita veikla 1. Antstolis privalo vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus, teismo pavedimu konstatuoti faktines aplinkybes, teismo pavedimu perduoti ir įteikti dokumentus Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, atlikti kitas įstatymų nustatytas funkcijas.       2. Antstolis teisės aktų nustatyta tvarka gali teikti šias paslaugas:       1) saugoti (administruoti) turtą vykdymo procese;       2) konstatuoti faktines aplinkybes, perduoti ir įteikti dokumentus Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims nesant teismo pavedimo;       3) teisines konsultacijas, išskyrus atstovavimą teismuose bei atstovavimą santykiuose su trečiaisiais asmenimis;       4) aukciono tvarka realizuoti įkeistą kilnojamąjį turtą;       5) tarpininkauti vykdant turtines prievoles.       3. Paslaugų teikimas neturi trukdyti atlikti įstatymų nustatytas antstolio funkcijas. Teikdamas paslaugas, antstolis privalo vengti interesų konflikto ar kitų aplinkybių, kurios galėtų kelti abejonių antstolio objektyvumu ir nešališkumu atliekant įstatymų nustatytas funkcijas. Visais atvejais antstolis privalo teikti pirmumą įstatymų nustatytoms funkcijoms.      4. Atlyginimo antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą, faktinių aplinkybių konstatavimą teismo pavedimu, dokumentų perdavimą ir įteikimą teismo pavedimu Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims tvarką ir dydžius nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.      5. Antstolis dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodytų paslaugų apmokėjimo dydžio ir tvarkos susitaria su klientu sudarydamas sutartį dėl jų teikimo, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Antstolio, antstolio padėjėjo veiklos kontrolė ir tikrinimas       1. Antstolio procesinių veiksmų teisėtumą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kontroliuoja teismas.       2. Antstolių darbo organizavimą teisingumo ministro nustatyta tvarka tikrina Teisingumo ministerija ir Lietuvos antstolių rūmai.       3. Įstatymų nustatyta tvarka antstolių veiklą gali tikrinti ir kitos institucijos.       4. Antstolis privalo kontroliuoti savo padėjėjų veiklą. 2.Anstolių savivalda. Lietuvos antstolių rūmai       1. Antstolių savivaldą įgyvendina Lietuvos antstolių rūmai.       2. Lietuvos Respublikos antstoliai vienijasi į Lietuvos antstolių rūmus. Jų buveinė yra Vilniuje.       3. Kiekvienas antstolis yra Lietuvos antstolių rūmų narys.       4. Lietuvos antstolių rūmai yra viešas juridinis asmuo. Lietuvos antstolių rūmų veiklą reglamentuoja Asociacijų įstatymas, kiek šis Įstatymas nenustato kitaip, bei Lietuvos antstolių rūmų įstatai.       5. Lietuvos antstolių rūmų veikla finansuojama iš antstolių mokamų įmokų. Jų dydį nustato antstolių susirinkimas.       Lietuvos antstolių rūmų funkcijos       1. Lietuvos antstolių rūmų funkcijos yra šios:       1) koordinuoti antstolių veiklą;       2) atstovauti antstolių interesams valstybės valdžios institucijose, tarptautinėse ir užsienio valstybių organizacijose;       3) rengti teisės aktų projektus antstolių veiklos klausimais ir teikti juos Teisingumo ministerijai;       4) šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoti antstolių veiklą;       5) organizuoti ir vykdyti antstolių ir antstolių padėjėjų kvalifikacijos kėlimą;       6) teisingumo ministro nustatyta tvarka tvarkyti antstolių, kurių įgaliojimai yra pasibaigę, archyvą;       7) kitos šiame Įstatyme nustatytos funkcijos.       2. Lietuvos antstolių rūmai gali atlikti ir kitas Lietuvos antstolių rūmų įstatuose nustatytas funkcijas.       Antstolių susirinkimas       1. Antstolių susirinkimą šaukia Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkas. Antstolių susirinkimas šaukiamas ne rečiau kaip kartą per metus. Neeilinis antstolių susirinkimas turi būti sušauktas, kai to reikalauja ne mažiau kaip trečdalis visų antstolių.       2. Antstolių susirinkimas:       1) renka Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo narius ir pirmininką;       2) renka du Antstolių garbės teismo narius;       3) išklauso Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo veiklos ataskaitą;       4) tvirtina Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo darbo reglamentą;       5) priima Lietuvos antstolių rūmų įstatus, Antstolių profesinės etikos kodeksą; teisingumo ministras juos skelbia „Valstybės žiniose“;       6) Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo teikimu tvirtina įmokų Lietuvos antstolių rūmams dydį;       7) sprendžia kitus su antstolių veikla susijusius klausimus.       3. Antstolių susirinkimas yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė visų antstolių. Antstolių susirinkimui pirmininkauja Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkas arba jo pavedimu kitas Prezidiumo narys. Sprendimai antstolių susirinkime priimami paprasta dalyvaujančių antstolių balsų dauguma. Antstolių susirinkimo protokolus pasirašo susirinkimo pirmininkas ir sekretorius.       Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas       1. Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas yra Lietuvos antstolių rūmų valdymo organas. Jį sudaro penki nariai, įskaitant Prezidiumo pirmininką, kuriuos iš antstolių ketveriems metams išrenka antstolių susirinkimas. Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo nariu, įskaitant Prezidiumo pirmininką, antstolis gali būti išrinktas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės. Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkas atstovauja Lietuvos antstolių rūmams.       2. Šis Įstatymas bei Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo darbo reglamentas nustato Prezidiumo įgaliojimus ir darbo tvarką.       3. Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas, atlikdamas Lietuvos antstolių rūmams priskirtas funkcijas:       1) tikrina antstolių darbo organizavimą;       2) teikia pasiūlymus antstolių susirinkimui antstolių veiklos klausimais;       3) apdraudžia antstolių civilinę atsakomybę;       4) organizuoja kursus ir seminarus antstolių kvalifikacijai kelti;       5) gali reikalauti iš antstolių informacijos, reikalingos Lietuvos antstolių rūmų funkcijoms atlikti;       6) atlieka kitas Lietuvos antstolių rūmų įstatuose bei Prezidiumo darbo reglamente nustatytas funkcijas.       4. Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas teikia teisingumo ministrui paskelbti antstolių susirinkimo priimtus Lietuvos antstolių rūmų įstatus. Teisingumo ministras gali atsisakyti skelbti įstatus, jeigu jie prieštarauja šiam Įstatymui ar kitiems teisės aktams. Teisingumo ministro atsisakymas skelbti įstatus Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui.       Antstolių garbės teismas       1. Antstolių garbės teismą sudaro penki nariai, iš kurių du renkami antstolių susirinkime, du skiria teisingumo ministras, vieną – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.       2. Antstolių garbės teismo nariai skiriami ketveriems metams iš antstolių. Antstolių garbės teismo nariu asmuo gali būti renkamas ar skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės.       3. Antstolių garbės teismas gali veikti, jeigu yra išrinkti ar paskirti bent trys nariai. Antstolių garbės teismo veiklos nuostatus tvirtina teisingumo ministras. 11. LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISINGUMO MINISTERIJA Ministras – Bužinskas 1.Teisingumo ministerijos uždaviniai ir funkcijos. Svarbiausieji Teisingumo ministerijos uždaviniai siekiant kurti nešališką, humanišką ir demokratišką visiems piliečiams prieinamą nacionalinę teisinę sistemą, teikiančią kvalifikuotas ir efektyvias paslaugas, atitinkančias gyventojų mokumą ir Europos Sąjungos kriterijus, yra: -kurti nacionalinę teismų sistemą , atitinkančią teisinės valstybės sampratą ir ES kriterijus; ( rengia teisės aktų projektus; teikia teisines išvadas dėl įv. įstatymų projektų, sutarčių; palaiko teisinius ryšius su užsieniu; organizuoja prisijungimą prie daugiašalių tarptautinių sutarčių ir pagal kompetenciją užtikrina jų vykdymą; vykdo teisinių institucijų reformą; vykdo įmonių steigėjo funkcijas; reguliuoja buhalterinę apskaitą ir kontrolę, kad taupiai būtų naudojami darbo, materialiniai ir finansiniai ištekliai); -užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, teisinėmis priemonėmis padėti sudaryti palankią aplinką verslui, tobulinti valstybės administraciją;( organizuoja teismų susižinojimą su užsienio teismais ir kt. įstaigomis; tikrina ir siunčia dokumentus iš teismų užsienio valstybių institucijoms; atstovauja valstybei civilinėse bylose dėl žalos padarytos neteisėtais teismo ar valdžios institucijų veiksmais juridiniams ir fiziniams asmenims, vykdo teismų sprendimus ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimus dėl žalos atlyginimo ;organizuoja LRV atstovo Europos Žmogaus Teisių Teisme veiklą; nagrinėja piliečių skundus, imasi priemonių; sudaro sąlygas atlikti kvalifikuotas ekspertizes, diegti naujus metodus, dalyvauja formuojant ir įgyvendinant vartotojų teisių gynimą, metrologijos politiką, pramoninės nuosavybės apsaugą, tvarko juridinių asmenų registrą; registruoja politines partijas, kt. organizacijas; organizuoja duomenų pasaugos teisinės bazės plėtojimą ir įgyvendinimą; rengia ir teikia išvadas LRS dėl pripažinimo suteikimo religinėm bendrijom; reguliuoja hipotekų veiklą; -sukurti ir įgyvendinti nacionalinę teisinės pagalbos sistemą, sudaryti lygias sąlygas asmenims, nepriklausomai nuo tautybės, lyties, įsitikinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, siekti teisingumo; ( užtikrina teisinės pagalbos teikimą. Kontroliuoja antstolių veiklą; prižiūri notariato veiklą; apibendrina ir analizuoja teismų, antstolių, notarų veiklos statistiką) -analizuoti ir tobulinti teisėkūros procesą, teisininkų profesinį ugdymą, užtikrinti, kad teisininkai galėtų teikti laiku efektyvias paslaugas, organizuoti gyventojų teisinį švietimą, ugdyti visuomenės teisinę kultūrą; (analizuoja įstatymų atitiktį žmogaus teisėms ir laisvėms, informuoja apie tokius įstatymus užsienio valstybes; sistemina viešosios ir privatinės teisės aktus, rengia pasiūlymus dėl jų pakeitimo ar pripažinimo netekusiais galios; rengia teisės aktų rinkinius, leidžia LR kodeksus; organizuoja teisinių sistemų darbuotojų mokymus, koordinuoja jų kvalifikacijos kėlimą, rengia kvalifikacijos kėlimo programas, kt. dokumentus. -sudaryti sąlygas vykdyti kriminalines bausmes atitinkančias LR įstatymų ir tarptautinių sutarčių reikalavimus, organizuoti bausmių vykdymo taikymą nuteistiesiems. ( padeda užtikrinti efektyvų bausmių ir kardomojo kalinimo vykdymą, nuteistųjų integravimą į visuomenę; analizuoja ir sistemina informaciją apie nusikalstamumo būklę ir jo prevenciją, organizuoja mokslo tiriamuosius ir taikomuosius darbus kriminologijos , kriminalistikos ir teismo ekspertizės srityje.) Uždavinius galima suskirstyti į 2 grupes: 1.galiojančios teisės sistemos analizė ir sisteminimas , tobulinimas. 2.visos teisingumo sistemos veiklos užtikrinimas. 2.Teisingumo ministerijos darbo organizavimas. 1.Teisingumo ministerijai vadovauja ministras, kurį skiria ir atleidžia prezidentas Ministro pirmininko teikimu. Ministras yra atsakingas Seimui, Prezidentui ir tiesiogiai pavaldus min. pirmininkui. 2.Ministras vadovauja ministerijai ir vykdo kt. numatytas funkcijas. 3.Ministras koordinuoja ministerijos administracijos padalinių veiklą per viceministrą sekretorius, per ministerijos įstaigų vadovus. Ministras tvirtina ministerijos darbo reglamentą; 4.Teisingumo ministerijos administracija susideda iš departamentų, skyrių ir kitų padalinių. Prie ministerijos gali būti steigiamos įstaigos. 5.Ministerijoje sudaroma kolegija – ministro patariamoji institucija. Nariai: ministras, viceministras, ministerijos valstybės sekretorius ir ministerijos sekretorius. Gali būti įtraukiami ir kiti asmenys. Sudėtį, darbo reglamentą nustato ministras. 2.Teisingumo ministerijos struktūra. Teisingumo ministerijos administracija susideda iš departamentų, skyrių ir kitų padalinių. Prie ministerijos teisės aktų nustatyta tvarka gali būti steigiamos įstaigos. Teisingumo ministerijoje sudaroma kolegija – ministro patariamoji institucija. Ministras, viceministras, ministerijos sekretorius, valstybės sekretorius, ministro patarėjai. Ministerijos padaliniai: Privatinės teisės departamentas, Teisėkūros ir viešosios teisės departamentas, Registrų departamentas, Tarptautinės teisės departamentas, Teisinių institucijų departamentas, Finansų departamentas ,Vidaus audito tarnyba, Viešųjų ryšių tarnyba, religijų tarnyba, Infrastruktūros plėtros ir ūkio tarnyba, teisinių institucijų departamentas, personalo ir mokymo centras, privatinės teisės departamentas. Pavaldžios įstaigos: registrų centras, Lietuvos metrologijos inspekcija, Lietuvos teismo ekspertizės centras, nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba prie Teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamentas prie teisingumo Ministerijos, Valstybinis patentų biuras, teisės institutas, teisinės informacijos centras, Europos teisės departamentas prie teisingumo ministerijos, Lietuvos teisėjų mokymo centras, centrinė hipotekos įstaiga. 4. Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos. Kalėjimų departamentas yra teisingumo ministerijai pavaldi įstaiga, organizuojanti kardomojo kalinimo (suėmimo) ir teismų nuosprendžiais paskirtų kriminalinių bausmių vykdymą. Uždaviniai: organizuoti ir vykdyti bausmių vykdymo sistemos reformą; sudaryti LR įstatymais nustatytas sąlygas asmenims, kuriems teisėjo ar teismo nutartimi kardomąja priemone paskirtas kardomasis kalinimas laikyti; užtikrinti teismų nuosprendžių ,kuriais nuteista laisvės atėmimu, vykdymą; sudaryti LR įstatymais nustatytas sąlygas kriminalinei bausmei vykdyti ir organizuoti pataisymo priemonių taikymą nuteistiesiems. 12. LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS REIKALŲ MINISTERIJA VRM uždaviniai ir funkcijos Svarbiausieji Vidaus reikalų ministerijos uždaviniai yra: 5.1. visuomenės saugumo srityje - formuoti visuomenėssaugumo valstybės politikos įgyvendinimo strategiją irorganizuoti jos vykdymą; 5.2 valstybės tarnybos srityje - dalyvauti įgyvendinantvalstybės tarnybos politiką; 5.3. viešojo administravimo srityje - įgyvendinti valstybėspolitiką viešojo administravimo srityje; 5.4. regioninės plėtros srityje - formuoti nacionalinę regioninępolitiką ir dalyvauti ją įgyvendinant; 5.5. vietos savivaldos srityje - užtikrinti valstybės irsavivaldybių interesų derinimą, kurti teisines ir ekonominessąlygas, tinkamas teritorinei gyventojų bendruomeneifunkcionuoti; 5.6 informacinės visuomenės srityje - dalyvauti įgyvendinantvalstybės informacinės visuomenės plėtros politiką. 6. Ministerija, vykdydama jai pavestus uždavinius: 6.1. visuomenės saugumo srityje: 6.1.1. rengia visuomenės saugumo valstybės politikosįgyvendinimo strategiją, strateginius veiklos planus, dalyvauja rengiant pavaldžių institucijų strateginius veiklos planus,organizuoja jų įgyvendinimą; 6.1.2. analizuoja visuomenės saugumo būklę šalyje, teikiaišvadas ir pasiūlymus Lietuvos Respublikos Vyriausybei; 6.1.3. analizuoja pavaldžių institucijų veiklą ir josrezultatus, koordinuoja pavaldžių institucijų veiklą rengiant irįgyvendinant nusikaltimų kontrolės ir prevencijos bei kitasprogramas, skirtas visuomenės saugumui užtikrinti, prognozuojaekstremalias situacijas, planuoja ir įgyvendina prevencinespriemones; 6.1.4. rengia įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybėsnutarimų, nacionalinių programų ir kitų teisės aktų, skirtų visuomenės saugumui stiprinti, projektus; 6.1.5. kontroliuoja pavaldžių institucijų veiklą, atlieka jųvaldymo priežiūrą, dalyvauja rengiant šių institucijų veiklosstandartus; 6.1.6. užtikrina policijos veiklos organizavimą; 6.1.7. užtikrina valstybinės priešgaisrinės apsaugos irgelbėjimo darbų organizavimą; 6.1.8. įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės politikącivilinės saugos srityje, koordinuoja civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijų veiklą įgyvendinant jųkompetencijai skirtus uždavinius; 6.1.9. organizuoja valstybinį migracijos reguliavimą; 6.1.10. organizuoja ir užtikrina Lietuvos Respublikosvalstybės sienos apsaugos sausumoje ir teritoriniuose vandenysepolitikos įgyvendinimą; 6.1.11. užtikrina Lietuvos Respublikos teritorijoje ir užjos ribų Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, oficialių svečių apsaugosorganizavimą; 6.1.12. užtikrina operatyvinės veiklos, nusikaltimų ir kitųteisėtvarkos pažeidimų tyrimo organizavimą; 6.1.13. pagal savo kompetenciją imasi priemonių nusikaltimų,kitų teisėtvarkos pažeidimų priežastims ir sąlygoms šalinti, kontroliuoja, kaip vykdomos šios priemonės; 6.1.14. pagal savo kompetenciją įgyvendina valstybės politiką vizųir imigracijos, prieglobsčio ir Lietuvos Respublikos pilietybėsprocedūrų, asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančių dokumentų,kelionės dokumentų, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje ir kitųdokumentų išdavimo ir apskaitos, gyvenamosios vietos deklaravimoir laisvo asmenų judėjimo srityse; 6.1.15. koordinuoja valdymo organizavimo priemoniųįgyvendinimą gaivalinės nelaimės, avarijos, epidemijos,epizootijos, kitokių ekstremalių situacijų atveju ir likviduojantjų padarinius; 6.1.16. pagal savo kompetenciją organizuoja ir užtikrinavalstybės politikos įgyvendinimą kelių transporto priemonių vairuotojų egzaminavimo srityje; 6.1.17. organizuoja ministerijos vidaus tarnybos(specializuotus policijos) dalinius, nustatytąja tvarka jiemsvadovauja, pagal savo įgaliojimus vykdo priemones, susijusias suvisuomenės saugumu; 6.1.18. organizuoja ir užtikrina valstybės finansų sistemos apsaugąnuo nusikalstamo poveikio; 6.1.19. vykdo atsakingos institucijos Šengeno priemoneiadministruoti funkcijas; 6.2 valstybės tarnybos srityje: 6.2.1. dalyvauja vykdant valstybės tarnybos bendrąjįvaldymą, rengia valstybės tarnybos politikos įgyvendinimostrategiją ir koordinuoja jos įgyvendinimą; 6.2.2. formuoja valstybės tarnautojų mokymo strategiją; 6.2.3. rengia teisės aktų, reglamentuojančių valstybėstarnybą, projektus; 6.2.4. koordinuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybosįstatymo ir su juo susijusių teisės aktų įgyvendinimo kontrolę; 6.2.5. dalyvauja formuojant personalo valdymo viešajamesektoriuje strategines kryptis; 6.3. viešojo administravimo srityje: 6.3.1. rengia valstybės politikos viešojo administravimosrityje įgyvendinimo strategiją ir koordinuoja jos įgyvendinimą; 6.3.2. teikia pasiūlymus dėl valstybinio administravimotobulinimo; 6.3.3. teisės aktų nustatyta tvarka derina teisės aktus dėlviešojo administravimo institucijų vidaus administravimo tobulinimo; 6.3.4. koordinuoja bendrosios valstybės politikos viešųjųpaslaugų teikimo asmenims srityje įgyvendinimą; 6.3.5. teikia pasiūlymus dėl administracinio reglamentavimotobulinimo; 6.3.6. dalyvauja formuojant ir įgyvendinant kokybės politikąviešajame administravime; 6.4. regioninės plėtros srityje: 6.4.1. vykdo institucijos, atsakingos už nacionalinėsregioninės politikos koordinavimą, įgaliojimus; 6.4.2. atlieka Europos Bendrijų iniciatyvų programosINTERREG IIIA vadovaujančios institucijos, atsakančios už patikimą ir tinkamą INTERREG IIIA programos valdymą, funkcijaspagal atitinkamų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas; 6.4.3. atlieka Bendradarbiavimo abipus sienos programosadministravimo Lietuvoje funkcijas; 6.4.4. koordinuoja Lietuvos Respublikos regionų plėtrosprogramos įgyvendinimą; 6.4.5. atlieka Europos Bendrijų iniciatyvų programosINTERREG IIIB ir programos INTERREG IIIC administravimo Lietuvojefunkcijas; 6.4.6. dalyvauja tobulinant valstybės valdymą LietuvosRespublikos teritorijos aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose; 6.5. vietos savivaldos srityje: 6.5.1. dalyvauja įgyvendinant vietos savivaldos politiką,rengia vietos savivaldos politikos įgyvendinimo strategiją ir koordinuoja šios strategijos įgyvendinimą; 6.5.2. dalyvauja rengiant teisės aktų, susijusių su vietossavivalda ir savivaldybių administracine priežiūra, projektus; 6.5.3. nagrinėja pasiūlymus steigti ar panaikintisavivaldybes, gyvenamąsias vietoves bei nustatyti ir keisti jųribas, suteikti ar panaikinti gyvenamosioms vietovėmspavadinimus, nustatyti jų ribas, suteikti ar panaikinti kurorto statusą ir teikia išvadas Lietuvos Respublikos Vyriausybei; 6.5.4. bendradarbiaudama su Lietuvos savivaldybiųasociacija, valstybės ir savivaldybių institucijomis bei įstaigomis, nagrinėja ir vertina jų išvadas ir pasiūlymus dėlįstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, kitų teisėsaktų, susijusių su vietos savivaldos, savivaldybiųadministracinės priežiūros klausimais, projektų; 6.5.5. koordinuoja savivaldybių bendradarbiavimo per sienaspolitikos įgyvendinimą pagal Europos konvenciją "Dėl bendradarbiavimo per sienas tarp teritorinių bendrijų ir valdžiosorganų; 6.6. informacinės visuomenės srityje: 6.6.1. pagal kompetenciją formuoja Lietuvos Respublikosinformacinės visuomenės plėtros, informacinių technologijų taikymo valstybės valdyme strategiją ir dalyvauja jąįgyvendinant; 6.6.2. koordinuoja informacinių technologijų saugą valstybėsinstitucijose ir įstaigose; 6.6.3. įgyvendina Vidaus reikalų ministerijai pavestojesrityje tvarkomiems registrams ir informacinėms sistemoms keliamus reikalavimus; 6.6.4. vykdo elektroninės valdžios projektų valdymą irviešųjų paslaugų teikimo naudojant skaitmenines technologijaspriežiūrą; 6.6.5. atlieka Lietuvos Respublikos ir NATO įslaptintosinformacijos naudojimo sistemų Saugumo priežiūros tarnybos funkcijas; 6.6.6. koordinuoja Lietuvos dalyvavimą Europos Bendrijoselektroninio keitimosi duomenimis tarp administracijų programoje (IDA); 6.7. tarptautinių ryšių ir Europos Sąjungos reikalų srityje: 6.7.1. organizuoja tarptautinių sutarčių ir ministerijossusitarimų, sudaromų pagal jos kompetenciją su atitinkamomis užsienio valstybių ar organizacijų institucijomis, projektųrengimą, užtikrina šių tarptautinių sutarčių ir susitarimų vykdymą; 6.7.2. padeda įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės politiką Europos Sąjungos klausimais; 6.7.3. pagal kompetenciją užtikrina bendradarbiavimą suatitinkamomis užsienio valstybėmis, tarptautinėmis organizacijomis, užsienio valstybių diplomatinėmis atstovybėmis,kitomis institucijomis; 6.8. ministerija taip pat vykdo šias funkcijas: 6.8.1. pagal savo kompetenciją atstovauja valstybeicivilinėse bylose dėl žalos, padarytos neteisėtais valstybėstarnautojų veiksmais, atlyginimo fiziniams ir juridiniamsasmenims; 6.8.2. vykdo ministerijos įsteigtų ar jai priskirtų įstaigųir valstybės įmonių steigėjo funkcijas; 6.8.3. dalyvauja organizuojant Lietuvos Respublikoje iružsienyje konferencijas, seminarus, kitus tarptautinius renginius viešojo saugumo, valdymo tobulinimo, vietos savivaldos,regioninės plėtros ir kitais su Vidaus reikalų ministerijos veikla susijusiais klausimais; 6.8.4. nustatytąja tvarka nagrinėja asmenų pasiūlymus,skundus ir pareiškimus, priskirtinus ministerijos kompetencijai, imasi priemonių, kad būtų išspręsti juose keliami klausimai; 6.8.5. informuoja visuomenę apie ministerijos veiklą; 6.8.6. užtikrina deramas darbo ir poilsio sąlygasministerijos ir jai pavaldžių įstaigų tarnautojams, užtikrina jiems teisės aktų nustatytas socialines ir sveikatos apsaugosgarantijas; 6.8.8. užtikrina ministerijos padalinių personalo parinkimą,mokymą, tobulinimąsi, reikiamą tarnybinę parengtį; 6.8.9. skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybinę pensiją vidausreikalų įstaigų pareigūnams ir kariams, išėjusiems iš tarnybos; 6.8.10. vykdo kitas įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybėsnutarimų nustatytas funkcijas. 2.VRM darbo organizavimas. Departamentai, tarnybos ir kiti padaliniai, pavaldūs VRM VRM darbo organizavimas -Vidaus reikalų ministerijai vadovauja ministras, kurį pagalLietuvos Respublikos Konstituciją skiria į pareigas ir atleidžia iš jų Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu. Vidausreikalų ministrą gali laikinai pavaduoti tik Ministro Pirmininko paskirtas kitas Lietuvos Respublikos Vyriausybės narys.Pavaduojantis ministras nevykdo funkcijų, nurodytų šių nuostatų 11.8, 11.11, 11.12, 11.14 ir 11.17 punktuose. -Vidaus reikalų ministras, vadovaudamas jam pavestaivaldymo sričiai, yra atsakingas Lietuvos Respublikos Seimui, -Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldus MinistruiPirmininkui. -Vidaus reikalų ministras: 1sprendžia ministerijos kompetencijai priskirtusklausimus ir yra tiesiogiai atsakingas už Lietuvos RespublikosVyriausybės programos įgyvendinimą ministerijos kompetencijaipriklausančiais klausimais; 2užtikrina įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautiniųsutarčių, Respublikos Prezidento dekretų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, Ministro Pirmininko potvarkių ir kitųteisės aktų vykdymą; 3Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymų ir kitų teisės aktų projektus; 4užtikrina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ministro Pirmininko pavedimų vykdymą; 5leidžia įsakymus ir įsakymais patvirtintus kitusteisės aktus, tikrina, kaip jie vykdomi. Įsakymus ir kitus teisėsaktus pasirašo ministras. Prireikus jis leidžia kartu su kitaisministrais bendrus įsakymus arba įsakymu patvirtintus kitusteisės aktus; 6teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei ministerijos metines veiklos ataskaitas, kaip vykdoma Lietuvos Respublikos Vyriausybėsprograma, jos įgyvendinimo priemonės, ministerijos strateginiaiveiklos planai, ir Ministro Pirmininko reikalavimu atsiskaito užsavo veiklą; 7teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei tvirtinti įstaigųprie ministerijos nuostatų projektus. Lietuvos RespublikosVyriausybei pavedus, tvirtina įstaigų prie ministerijos nuostatus; 8tvirtina ministerijos administracijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, neviršydamas darbo užmokesčiui nustatytų lėšų; 9koordinuoja ir kontroliuoja ministerijos padalinių veiklą,taip pat įstaigų prie ministerijos veiklą per šių įstaigųvadovus; 10tvirtina ministerijos administracijos padalinių nuostatus; 11Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka skiria į pareigas ir atleidžia iš jų ministerijosvalstybės tarnautojus, įstaigų prie ministerijos vadovus,išskyrus policijos generalinį komisarą; 12nustato ministerijos valstybės sekretoriaus ir ministerijossekretorių administravimo sritis; 13tvirtina strategines policijos veiklos programas irkontroliuoja jų vykdymą; 14policijos generalinio komisaro teikimu skiria į pareigas iratleidžia iš jų generalinio komisaro pavaduotojus; 15rekomenduoja policijos generaliniam komisarui panaikinti joar jam pavaldžių įstaigų priimtus teisės aktus, jeigu šie,ministro nuomone, prieštarauja Lietuvos RespublikosKonstitucijai, įstatymams, Lietuvos Respublikos tarptautinėmssutartims, kitiems teisės aktams; 16formuoja pagrindines Lietuvos Respublikos Vyriausybėsprogramos įgyvendinimo kryptis valstybės sienos apsaugospolitikos srityje ir kontroliuoja jų vykdymą; 17suderinęs su Ministru Pirmininku, skiria Valstybės sienosapsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vadą. Tarnybosvado teikimu skiria jo pavaduotojus; 18pagal kompetenciją atstovauja Lietuvos Respublikai EuroposSąjungos teisingumo ir vidaus reikalų taryboje; 19įgyvendina vidaus tarnybos valdymą; 20vykdo kitas įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybėsnutarimų jam suteiktas funkcijas. -Ministro politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybėstarnautojai - viceministras, ministro patarėjas (patarėjai),ministro atstovas spaudai ir kiti ministro politinio (asmeninio)pasitikėjimo valstybės tarnautojai - padeda ministrui suformuotipolitines nuostatas ir prioritetus, priimti sprendimus ir juosįgyvendinti. -Viceministras: 1kontroliuoja, ar ministerijos rengiami teisės aktai irprogramų projektai atitinka ministro politines nuostatas jampavestoje valdymo srityje; 2koordinuoja ministro politinio (asmeninio)pasitikėjimo valstybės tarnautojų veiklą; 3ministro pavedimu atstovauja ministrui pristatydamasir aptardamas ministro politines nuostatas bei sprendimus 4visuomenei, Lietuvos Respublikos Seimo komitetuose, LietuvosRespublikos Vyriausybės posėdžiuose; 5dalyvauja derinant ministerijos rengiamų teisės aktųir programų projektus su suinteresuotomis institucijomis; 6atlieka kitas ministro jam pavestas funkcijas. -Vidaus reikalų ministerija turi savo administraciją, kuriaivadovauja ministerijos valstybės sekretorius. -Vidaus reikalų ministerijos administraciją sudarodepartamentai, skyriai ir kiti padaliniai. -Prie ministerijos gali būti Lietuvos Respublikos Vyriausybėssteigiami departamentai, taip pat kontrolės ar apskaitos funkcijas vykdančios tarnybos ir inspekcijos. -Ministerijos valstybės sekretorius yra ministrui pavalduskarjeros valstybės tarnautojas, kuris: 1koordinuoja ir kontroliuoja ministerijosadministracijos padalinių veiklą, užtikrina, kad įgyvendinantstrateginius veiklos planus optimaliai būtų valdomi irpanaudojami finansiniai, materialiniai, intelektiniai irinformacijos ištekliai; 2kontroliuoja ministerijos administracinę ūkinę veiklą; 3organizuoja ir koordinuoja ministerijos strateginiųveiklos planų rengimą ir jų įgyvendinimą; 4koordinuoja Ministro Pirmininko ir LietuvosRespublikos Vyriausybės pavedimų vykdymą, vadovaudamasisministerijos strateginiais veiklos planais ir LietuvosRespublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonėmis,užtikrina ministerijos rengiamų sprendimų suderinamumą; 5koordinuoja ir kontroliuoja teisės aktų bei programųprojektų rengimą ir derinimą, pagal savo kompetenciją leidžiapotvarkius; 6organizuoja ministerijos administracijos nuostatų,ministerijos padalinių nuostatų ir valstybės tarnautojųpareigybių sąrašo, pareigybių aprašymų, ministro įsakymų projektųrengimą; 7ministro pavedimu Lietuvos Respublikos valstybėstarnybos įstatymo nustatyta tvarka skiria į pareigas ir atleidžiaiš jų ministerijos administracijos valstybės tarnautojus; 8saugo ministerijos antspaudą ir atsako už antspaudonaudojimą; 9vykdo kitas ministro jam pavestas funkcijas. -Ministerijos sekretoriai yra karjeros valstybės tarnautojai,tiesiogiai pavaldūs ministerijos valstybės sekretoriui iratsakingi ministrui. Ministerijos sekretoriai ministronustatytose administravimo srityse: 1organizuoja ir kontroliuoja programų, atitinkančiųministerijos strateginius tikslus ir Lietuvos RespublikosVyriausybės programos nuostatas, rengimą ir įgyvendinimą; 2organizuoja teisės aktų projektų, atitinkančiųministerijos strateginius tikslus ir Lietuvos RespublikosVyriausybės programos nuostatas, rengimą ir derinimą; 3organizuoja ir kontroliuoja Ministro Pirmininko irLietuvos Respublikos Vyriausybės, ministro ir ministerijosvalstybės sekretoriaus pavedimų vykdymą; 4pagal savo kompetenciją užtikrina priimtų teisės aktų įgyvendinimą; 5vykdo kitas ministro jiems pavestas funkcijas. -Vidaus reikalų ministerijoje sudaroma kolegija - ministropatariamoji institucija. Kolegijos nariai yra ministras(kolegijos pirmininkas), viceministras, ministerijos valstybėssekretorius ir ministerijos sekretoriai. Į kolegijos sudėtį galibūti įtraukiami kiti ministerijos ir kitų institucijų atstovai. -Vidaus reikalų ministerijos kolegijos narių skaičių nustato,kolegijos sudėtį ir darbo reglamentą tvirtina ministras. Jis taippat teikia kolegijai svarstyti klausimus. Įstaigos prie VRM: Informatikos ir ryšių departamentas Asmens dokumentų išrašymo centras Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba Gyventojų registro tarnyba Migracijos departamentas Policijos departamentas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas Sveikatos priežiūros tarnyba Turto valdymo ir ūkio departamentas Vadovybės apsaugos departamentas Valstybės sienos apsaugos tarnyba Valstybės tarnybos departamentas Specialieji atašė teisėsaugos klausimais Bendrasis pagalbos centras Civilinės saugos departamentas 3.Vidaus reikalų įstaigos. Pareigūnų specialūs laipsniai ir jų suteikimo tvarka. Vidaus tarnybos valdymas. Vidaus reikalų įstaigos yra: 1) vidaus reikalų centrinės įstaigos (Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas); Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Valstybės sienos apsaugos tarnyba); Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas); Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba); Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Vadovybės apsaugos departamentas); 2) Policijos viešojo saugumo dalinys (tarnyba) ir kitos vidaus reikalų įstaigos (vidaus reikalų centrinėms įstaigoms pavaldžios teritorinės, specializuotos ir kt. įstaigos); 3) vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos. Pareigūnų laipsniai 1. Pareigūnų tarpusavio tarnybos santykiams reguliuoti, jų tarnybos patirčiai, įgaliojimams, vidaus tarnybos stažui, kvalifikacijai žymėti nustatomi specialūs pareigūnų nekariniai laipsniai (toliau – laipsniai). 2. Laipsnius turi pareigūnai, einantys statutines pareigas vidaus reikalų įstaigose, taip pat pareigūnai, įtraukti į Vidaus reikalų ministerijos kadrų rezervą. 3. Laipsniai skirstomi į vidaus tarnybos ir policijos laipsnius. 4. Vidaus tarnybos laipsniai suteikiami Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento, Vadovybės apsaugos departamento bei jiems pavaldžių padalinių ir vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų pareigūnams. 5. Vidaus tarnybos laipsniai yra: 1) pirminės grandies pareigūnų; 2) vidurinės grandies pareigūnų; 3) aukštesniosios grandies pareigūnų; 4) aukščiausiosios grandies pareigūnų. 6. Pirminės grandies pareigūnų vidaus tarnybos laipsniai yra: 1) vidaus tarnybos grandinis; 2) vidaus tarnybos jaunesnysis puskarininkis; 3) vidaus tarnybos puskarininkis; 4) vidaus tarnybos vyresnysis puskarininkis. 7. Vidurinės grandies pareigūnų vidaus tarnybos laipsniai yra: 1) vidaus tarnybos leitenantas; 2) vidaus tarnybos vyresnysis leitenantas; 3) vidaus tarnybos kapitonas. 8. Aukštesniosios grandies pareigūnų vidaus tarnybos laipsniai yra: 1) vidaus tarnybos majoras; 2) vidaus tarnybos pulkininkas leitenantas; 3) vidaus tarnybos pulkininkas. 9. Aukščiausiosios grandies pareigūnų vidaus tarnybos laipsnis yra vidaus tarnybos generolas. 10. Policijos laipsniai suteikiami policijos pareigūnams. 11. Policijos laipsniai yra: 1) pirminės grandies pareigūnų; 2) vidurinės grandies pareigūnų; 3) aukštesniosios grandies pareigūnų; 4) aukščiausiosios grandies pareigūnų. 12. Pirminės grandies pareigūnų policijos laipsniai yra: 1) jaunesnysis policininkas; 2) policininkas; 3) vyresnysis policininkas; 4) viršila. 13. Vidurinės grandies pareigūnų policijos laipsniai yra: 1) inspektorius; 2) vyresnysis inspektorius; 3) komisaras inspektorius. 14. Aukštesniosios grandies pareigūnų policijos laipsniai yra: 1) komisaras; 2) vyresnysis komisaras; 3) vyriausiasis komisaras. 15. Aukščiausiosios grandies pareigūnų policijos laipsnis yra generalinis komisaras. 16. Pareigūnas laipsnio gali netekti tik netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Netarnaujančių buvusių pareigūnų laipsniai yra atsargos laipsniai. Duomenys apie tai, kokius laipsnius turi šie pareigūnai, įtraukiami į Vidaus reikalų pareigūnų registrą. Laipsnių suteikimas 1. Vidaus tarnybos majoro ir vidaus tarnybos pulkininko leitenanto bei komisaro ir vyresniojo komisaro laipsnius suteikia vidaus reikalų ministras vidaus reikalų centrinės ar profesinio mokymo įstaigos vadovo teikimu. 2. Vidaus tarnybos grandinio ar jaunesniojo policininko laipsnis suteikiamas įgijus bazinį profesinį parengimą arba po įvadinio mokymo kursų baigimo vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigoje vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo ar jo įgalioto atitinkamos vidaus reikalų įstaigos vadovo įsakymu, paskyrus pareigūną į atitinkamas pareigas. 3. Aukštesnis pirminės grandies pareigūnų laipsnis, atsižvelgiant į kvalifikaciją ir nuopelnus, suteikiamas pareigūnui, einančiam atitinkamas pareigas ir ištarnavusiam: 1) vidaus tarnybos grandiniu,jaunesniuoju policininku – ne mažiau kaip 3 metus; 2) vidaus tarnybos jaunesniuoju puskarininkiu, policininku – ne mažiau kaip 3 metus; 3) vidaus tarnybos puskarininkiu, vyresniuoju policininku – ne mažiau kaip 3 metus. 4. Aukštesnį pirminės grandies pareigūnų laipsnį suteikia vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas ar jo įgaliotas atitinkamos vidaus reikalų įstaigos vadovas. Vidaus tarnybos vyresniajam puskarininkiui ar viršilai aukštesnis laipsnis gali būti suteikiamas tik kai jie pakelia kvalifikaciją, įgyja aukštąjį išsilavinimą ir yra paskiriami į atitinkamas pareigas. 5. Vidaus tarnybos leitenanto ar inspektoriaus laipsnis vidaus reikalų centrinės ar profesinio mokymo įstaigos vadovo įsakymu suteikiamas atitinkamas pareigas einantiems asmenims, įgijusiems aukštąjį išsilavinimą ir kvalifikaciją, atitinkančią pareigybių aprašymo reikalavimus. 6. Aukštesnis vidurinės grandies pareigūnų laipsnis suteikiamas atsižvelgiant į pareigūno kvalifikaciją, nuopelnus einant atitinkamas pareigas, kai jis ištarnauja: 1) vidaus tarnybos leitenantu, inspektoriumi – ne mažiau kaip 2 metus; 2) vidaus tarnybos vyresniuoju leitenantu, vyresniuoju inspektoriumi – ne mažiau kaip 2 metus. 7. Aukštesnį vidurinės grandies pareigūnų laipsnį suteikia vidaus reikalų centrinės ar profesinio mokymo įstaigos vadovas. 8. Vidaus tarnybos majoro ar komisaro laipsnis suteikiamas atsižvelgiant į pareigūno kvalifikaciją, nuopelnus einant atitinkamas pareigas ir kai jis ne mažiau kaip 3 metus ištarnauja kapitonu ar komisaru inspektoriumi. 9. Aukštesnis aukštesniosios grandies pareigūnų laipsnis suteikiamas atsižvelgiant į pareigūno kvalifikaciją, nuopelnus einant atitinkamas pareigas ir kai jis ištarnauja: 1) vidaus tarnybos majoru, komisaru – ne mažiau kaip 4 metus; 2) vidaus tarnybos pulkininku leitenantu, vyresniuoju komisaru – ne mažiau kaip 4 metus. 10. Vidaus tarnybos pulkininko ar vyriausiojo komisaro laipsnis suteikiamas Ministro Pirmininko potvarkiu vidaus reikalų ministro teikimu. 11. Generolo laipsnis suteikiamas Ministro Pirmininko potvarkiu vidaus reikalų ministro teikimu. Generolo laipsnis turinčiam pulkininko laipsnį pareigūnui gali būti suteikiamas paskyrus jį Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadu, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriumi. 12. Generalinio komisaro laipsnis suteikiamas Ministro Pirmininko potvarkiu vidaus reikalų ministro teikimu. Generalinio komisaro laipsnis turinčiam vyriausiojo komisaro laipsnį pareigūnui suteikiamas paskyrus jį policijos generaliniu komisaru. 13. Už ypač didelius nuopelnus tarnyboje aukštesnis laipsnis anksčiau už nustatytą terminą arba viena pakopa aukštesnis (negu priklausytų pagal einamas pareigas) laipsnis suteikiamas tik vieną kartą per pareigūno tarnybą. 14. Pareigūnui, turinčiam galiojančią tarnybinę nuobaudą, aukštesnis laipsnis nesuteikiamas. 15. Laipsnis gali būti pažemintas, skiriant pareigūnui tarnybinę nuobaudą – laipsnio pažeminimą viena pakopa. Laipsnį, suteiktą vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo ar jo įgalioto atitinkamos vidaus reikalų įstaigos vadovo, pažemina vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas ar jo įgaliotas atitinkamos vidaus reikalų įstaigos vadovas. Laipsnį, suteiktą vidaus reikalų ministro, pažemina vidaus reikalų ministras vidaus reikalų centrinės ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos vadovo teikimu. Laipsnį, suteiktą Ministro Pirmininko, pažemina (įskaitant pulkininko laipsnio pažeminimą iki pulkininko leitenanto laipsnio ir vyriausiojo komisaro laipsnio pažeminimą iki vyresniojo komisaro laipsnio) Ministras Pirmininkas vidaus reikalų ministro teikimu. Buvęs laipsnis gali būti grąžinamas ne anksčiau kaip po vienų metų bendra laipsnių suteikimo tvarka. 16. Pareigūnų laipsnių priklausomybę nuo pareigūno einamų atitinkamų pareigų ir pareigūnų laipsnių suteikimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras. 17. Priimant į vidaus tarnybą Lietuvos Respublikos pilietį, tarnavusį valstybės tarnyboje statutiniu valstybės tarnautoju, taip pat tarnavusį užsienio valstybių statutinėse pajėgose ir turintį (turėjusį) specialų pareiginį laipsnį arba rangą, suteikiamas pareigūno specialus vidaus tarnybos laipsnis. Vidaus tarnybos valdymas 1. Vidaus tarnybos valdymą įgyvendina vidaus reikalų ministras. 2. Vidaus reikalų ministerijoje yra sudaromas Vidaus reikalų pareigūnų registras. Šio registro pagrindu išduodami pareigūnų tarnybiniai pažymėjimai, teikiama informacija valdymui, analizei, statistinei vidaus tarnybos personalo apskaitai, pareigybių komplektavimui ir poreikio nustatymui. 3. Vidaus reikalų pareigūnų registras steigiamas ir tvarkomas Lietuvos Respublikos valstybės registrų, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymų, kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vidaus reikalų pareigūnų registro paskirtį, jo objektus, registro tvarkymo įstaigas, jų teises ir pareigas, registro tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą reglamentuoja Vidaus reikalų pareigūnų registro nuostatai. Šiuos nuostatus vidaus reikalų ministro teikimu tvirtina Vyriausybė. 13. TEISĖSAUGOS INSTITUCIJŲ RAIDA LIETUVOS RESPUBLIKOJE 1.Teismas, prokuratūra, parengtinis tardymas, kvota, advokatūra, notariatas LR 1918-1933m. Teismų sistema 1918-1933 metais: Teismo valdžiai vykdyti Lietuvos valstybėje buvo sudaromi šie teismai: -Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas -Apygardų teismai -Taikos teisėjai Vyriausiasis tribunolas buvo Lietuvos valstybės sostinėje ir jo galios plotas - visa Lietuvos valstybė. Apygardos teismas buvo steigiamas viename kuriame nors apygardos mieste, Teisingumo ministerio nuožiūra ir jo veiklos teritorija yra lygi tai apygardai. Prie apygardos teismo ir Vyraiusiojo tribunolo buvo Valstybės gynėjai ir jų padejėjai. Kiekvienoje apskrityje ir kiekviename mieste, kur gyvena per 20 000 gyventojų, buvo skiriami Taikos teisėjai. Teisingumo ministeris turėjo teisę padauginti Taikos teisėjų skaičių. Taikos teisėjas teisia vienas. Jo raštinę prižiūri, posėdžio protokolus rašo ir mokestį už bylos nagrinėjimą priimdavo jo sekretorius. Apygardos Teismas ir Vyriausiasis tribunolas susideda iš pirmininko ir trijų narių. Posėdyje dalyvauja trys asmenys, skaitant ir pirmininkaujantį. Neesant pakankamo teismo narių skaičiaus, buvo kviečiami Apygardos Teismui - Taikos teisėjai, o Vyriausiajam Tribunolui - Apygardos teismo teisėjai. Taikos teisėjus skiria ir šalina Teisingumo ministeris, o vyriausiojo Tribunolo ir Apygardos teismo teisėjus skiria ir šalina Valstybės Tarybos prezidiumas, Teisingumo ministrui pasiūlius. Iki 1921 m., kol nebuvo priimtas "Laikinojo Lietuvos tesimų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo pakeitimas ir papildymas", nebuvo kasacinės instancijos teismų. Visi sprendimai priimti apeliacinės instancijos, buvo galutiniai ir neskundžiami. Ypatingieji teismai galėjo būti steigiami tik karo metu arba esant karo padėčiai. Tarpukario Lietuvos valdžia prokuratūros institucijų sistemą perėmė iš Carinės Rusijos, sudarydama jos organus, ji taikė Rusijos normatyvinius aktus. 1919 m. laikinasis tesimų sutvarkymo įstatymas numatę, kad prie apygardų tesimų ir vyriausiojo tribunolo dirba Valstybės gynėjai ir jų padėjėjai - taip buvo vadinami prokurorai. Taip vadinant prokurorus, norėta šios institucijos pavadinimą sulietuvinti, bijota, jog žodžiai "prokuratūra, prokuroras" primins carinės Rusijos priespaudą, kada šis terminas reiškė teisių ir laisvių slopinimo įrankį. Tačiau 1933 m. buvo gražintas prokuroro pavadinimas. 1919 m. teismų įstatyme, Valstybės gynėjo funkcijos apibrėžtos glaustai - tai teismo valdininkai, kurių pagrindinė funkcija - kovoti su nusikaltimais. Civilinėse bylose prokuroras nedalyvaudavo, išskyrus atvejus, kai baudžiamosiose bylose buvo pareiškiamas civilinis ieškinys. Valstybės gynėjai registruodavo sunkesnius nusikaltimus, kontroliuodavo policijos veiklą, prižiūrėjo tardytojų darbą, surašydavo kaltinamąjį aktą. Išdėstydavo savo nuomonę teismo posėdyję apie padarytą nusikaltimą. ] 1919-1940m notarai galėjo: protestuoti vekselius bei čekius; priimti saugoti privačių asmenų pateiktus dokumentus; daryti išrašus bei nuorašus; tvirtinti sandorius; sudaryti turto padalijimo įpėdiniams projektus; tvirtinti faktą, kad asmuo yra gyvas ir yra tam tikroje teritorijoje; tvirtinti parašų tikrumą, dokumentų perdavimo laiką. Kur nebuvo notarų, kai kurias jų funkcijas atliko apylinkės teismų teisėjai. Advokatai skirstomi: -Prisiekusieji advokatai -Prisiekusiųjų advokatų padėjėjai -Privatūs advokatai Prisiekusieji advokatai ir jų padėjėjai turėjo teisę vesti bylas Vyr. Tribunole. Jiems vadovavo 1921m. įkurta Advokatų taryba. Privatūs advokatai turėjo teisę vesti bylas apygardos teismuose. Buvo tardytojų hierarchija: aukščiausiai teismo tardytojai ypač svarbioms byloms, tardytojai svarbioms byloms, teismo tardytojai. 2. 1933m Teismų įstatymas ir jo įtaka. 1933 m. buvo priimtas naujas "Teismų santvarkos įstatymas". Pagal jį, teismų sistemą sudarė: apylinkių teismai, apygardų teismai, Apeliaciniai Rūmai, Vyriausiasis Tribunolas. Apylinkės teismą sudarė apylinkės teisėjas. Šių tesimų būstinę ir veiklos teritoriją nustatė Teisingumo ministeris. Apygardos teismą sudarė pirmininkas, skyrių pirmininkai ir kiti teisėjai. Šie teismai buvo teigiami įstatymu ir jų veiklos ribas nustato Teisngumo ministeris. Apeliacinius Rūmus sudarė pirmininkas, kiti teisėjai. Jis buvo steigiamas Lietuvos valstybės sostinėje. Vyriausiasis Tribunolas yra vienintelis visoje Lietuvoje ir steigiamas sostinėje, jį sudaro pirmininkas, skyrių pirmininkai ir kiti teisėjai. Jame yra civilinis, baudžiamasis ir Klaipėdos krašto skyriai. Pastarasis 1939 m. buvo panaikintas. APYLINKĖS TEISMAS YRA: 1. pirmoji instancija civilinėms byloms. 2. pirmoji instancija baudžiamosioms byloms, priskirtoms jo kompetencijai. 3. teismas byloms, kurias jam priskiria kiti įstatymai. APYGARDOS TEISMAS YRA: 1. pirmoji instancija toms byloms, kurios yra priskirtos jo kompetencijai. 2. apeliacinė instancija apylinkių tesimų byloms. 3. teismas byloms, kurias jam priskiria kiti įstatymai. APELIACINIAI RŪMAI: 1. apeliacinė instancija byloms, kurias sprendžia apygardų teismai pirmąja instancija. 2. teismas baudžiamosioms byloms dėl nusikaltimų padarytų valstybės teritorijoje arba užsienyje prieš valstybės saugumą. 3. teismas byloms, kurias jam priskiria kiti įstatymai. VYRIAUSIASIS TRIBUNOLAS: 1. kasacinis Teismas apylinkių teismų, apygardų teismų, ir Apeliacinių rūmų byloms spręsti. 2. kasacinis teismas karinių tesimų byloms. 3. Sprendžia bylas LR Prezidentui, Ministeriui Pirmininkui, ministrams ir valstybės Kontrolieriui (1938 m. ši nuostata panaikinta ?). 4..teismas byloms, kurias jam priskiria kiti įstatymai. 1933 m. teismų įstatymas nustatė,kad prokuratūros yra steigiamos prie apygardų tesimų, apeliacinių rūmų ir Vyriausiojo Tribunolo. Prokurorus ir jų padejėjus skyrė ir atleisdavo iš pareigų prezidentas, teisingumo ministro teikimu. Teisingumo ministras buvo ir vyriausias LR Prokuroras. Prokurorais ir jų padejėjais galėjo būtis skiriami asmenys ne jaunesni, kaip 25 metų, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, tam tikrą darbo stažą bei turi būti išlaikęs tam tikrus egzaminus. Prokuroras galėjo: -iškelti baudžiamąją bylą; -kontroliuoti atliekamą tyrimą; -duoti nurodymus dėl tolesnės bylos eigos; -traukti atsakomybėn valdininkus už tarnybinius nusižengimus; -ruošti kaltinamąjį aktą ir atiduoti bylą su juo atitinkamam teismui; -palaikyti kaltinimą teisme; -užprotestuoti neteisėtus teismų sprendimus; Prokuroro nurodymai kvotėjus arba tardytojui buvo privalomi. Šiuos nurodymus galima buvo skųsti tik teismui. Įstatymų laikymosi teisme kontrolė - dar viena prokuroro funkcija. Advokatai po 1933m. Teismų įstatymo Prisiekusieji advokatai turėjo teisę vesti bylas Apeliaciniuose Rūmuose. Privatūs gynėjai turėjo teisę vesti bylas apygardos teismuose. Advokatų savivalda: -Visuotinis advokatų susirinkimas -Advokatų taryba -Revizijos komisijos Skiriami ypatingieji tardytojai prie apeliacinių rūmų , apygardų ir apylinkių tardytojai. 3.Teisėsaugos institucijų veiklos pertvarkymas Antrojo Pasaulinio karo metais. 4.Lietuvos sovietinės okupacijos laikotarpio teismas, prokuratūra, tyrimo instancijos, advokatūra, notariatas, arbitražas. Pagrindiniai jų organizavimo ir veiklos principai. Sovietinė teismų sistema Lietuvoje (1940-1990 m.). LTSR tesimų sistemą sudarė: 1)Aukščiausiasis teismas; 2)Rajonų (miestų) liaudies teismai ( nuo 1990 – rajonų ( miestų ) tesimai ); 3)Karo tribunolai; Aukščiausiasis teismas - aukščiausias LTSR teismo organas. Prižiūri tesiminę veiklą. Turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Lietuvos TSR Aukščiausiojoje Taryboje. Aukščiausiasis teismas susideda iš: 1)Teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos; 2)Teisminės civilinių bylų kolegijos; 3)Drausminės kolegijos; 4)AT prezidiumo; 5)AT plenumo; Teisminės kolegijos pirmąja instancija nagrinėja itin svarbias bylas. Kaip vienintelė kasacinė instancija tikrina liaudies teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą. Drausminė kolegija nagrinėja teisėjų drausmines bylas. Prezidiumas ir plenumas nagrinėja bylas tesiminės priežiūros tvarka. AT Plenumas, be to nagrinėja teisminę praktiką ir LTSR įstatymų taikymo klausimais duoda vadovaujamuosius išaiškinimus, kurie yra privalomi teismams. Prezidiumas ir plenumas nagrinėja bylas tesiminės priežiūros tvarka. AT Plenumas, be to nagrinėja teisminę praktiką ir LTSR įstatymų taikymo klausimais duoda vadovaujamuosius išaiškinimus, kurie yra privalomi teismams, kitiems organams ir pareigūnams. Lietuvos TSR aukščiausiasis teismas susideda iš pirmininko, pirmininko pavaduotojų, teisėjų ir teismo tarėjų. AT teisėjus ir tarėjus renka Aukščiausioji Taryba 5 metams. Įstatymo numatytais atvejais Lietuvos TSR aukščiausiasis teismas kaip pirmosios ar kasacinės instancijos teismas civilines ir baudžiamąsias bylas nagrinėja dalyvaujant trims teisėjams. Lietuvos TSR įstatymų nustatyta tvarka baudžiamąsias bylas dėl padarytų nusikaltimų, už kuriuos įstatyme numatyta mirties bausmė, nagrinėja prisiekusiųjų teismas. Rajono (miesto) teismas - pagrindinė teismų sistemos grandis, 1-os instancijos teismas byloms, kurios priskirtos jo kompetencijai, nagrinėti. Nagrinėja visas baudžiamąsias ir civilines bylas, išskyrus tas, kurios pagal kompetenciją priklauso aukštesnės instancijos teismui, bei kai kurias bylas dėl smulkių administracinių pažeidimų. Rajono (miesto) teismas analizuoja ir apibendrina teisminę praktiką, vykdo kitus įstatymų suteiktus įgaliojimus. Rajonų (miestų) teismai sudaromi iš teismo pirmininko, teisėjų, administracinio proceso teisėjų ir teismo tarėjų. Pirmosios instancijos teismas civilines ir baudžiamąsias bylas nagrinėja dalyvaujant teisėjui ir dviem teismo tarėjams. Rajonų (miestų) teismų teisėjus, administracinio proceso teisė jus ir Lietuvos TSR aukščiausiojo teismo teisėjus renka Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Rajonų (miestų) teismų tarėjus renka Liaudies deputatų tarybos, o Lietuvos TSR aukščiausiojo teismo tarėjus - Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Teismų teisėjai renkami dešimčiai metų, o teismų tarėjai - penkeriems metams Sovietinė prokuratūra Lietuvoje (1940-1990). Po 1940 metų okupacijos ir velėsnės aneksijos, prokuratūros ir tardymo institucijos buvo skubiai pertvarkytos SSRS prokuratūros organų sistemos pavyzdžiu. Lietuvos SSR prokuratūra buvo reorganizuota remiantis 1933 m. SSRS prokuratūros nuostatais. Vietoje 5-ių apygardų prokuratūrų 1940 m. pab. buvo įsteigtos 22 apskričių ir 4-ios miestų prokuratūros. Viekė ir spec. prokuratūros: karinės, geležinkelio transporto. Pokario metais LSSR prokuratūros sistema kito. 1950m. vietoje apskričių prokuratūrų (jos buvo panaikintos) įsteigtos 88 rajonų ir 4 sričių prokuratūros. Pagrindinės prokuroro užduotys buvo šios: vykdyti teisėtumo priežiūrą, kelti baudžiamąsias bylas, palaikyti valstybinį kaltinimą, ginti piliečių teises ir teisėtus interesus. 1955 m. patvirtinti nauji SSRS prokurorinės priežiūros nuostatai. Pagal juos prokuratūra turėjo stiprinti teiėtumą ir saugoti nuo pasikėsinimo į : visuomeninę ir valdymo santvarką, socialistinio ūkio sistemą ir socialistinę nuosavybę, piliečių politines, darbo, buto ir kitas asmenines bei turtines teises, valstybinių įstaigų - organizacijų - kooperatyvų ir įmonių teises. Remiantis 1955m. nuostatais, prokuratūra pirmą kartą gavo teisę prižiūrėti vidaus reikalų ir valstybės saugumo įstaigų veiklos teisėtumą. 1979 m.priimtas SSRS prokuratūros įstatymas, kuriame buvo nurodytos šios prokurorinės priežiūros kryptys: prižiūrėti, kad valstybės organai vykdytų savo pareogas, prižiūrėti kvotos parengtinio tardymo institucijų veiklą, prižiūrėti įstatymų laikymąsį teismuose bei kardomojo kalinimo vietose. Transporto prokuratūroms buvo pavesta prižiūrėti, kad būtų laikomasi įstatymų geležinkelio, vandens ir oro transporto linijose. Šios prokuratūros buvo tiesiogiai pavaldžios Pabaltijo transporto prokurorui. Karinės prokuratūros organizaciją ir vieklą nustatė SSRS karinės prokuratūros veiklos nuostatai. Kariniai prokurorai prižiūrėjo karinių tardytojų ir kvotėjų veiklą, valstybės saugumo tardytojų atliekamą tardymą bylose kurios buvo teismingos kariniams tribunolams bei atliko kitas nuostatuose numatytas funkcijas. 1990 m.įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikosprokuratūros įstatymas. Notariato įstaigos sovietinėje Lietuvoje (1940 - 1990 m.). Notariniams veiksmams atlikti Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje organizuojamos valstybinės notarinės kontoros. Lietuvos TSR sostinėje Vilniuje viena iš valstybinų notarinių kontorų steigiama kaip pirmoji valstybinė notarinė kontora atlikti sudėtingiausiems notariniams veiksmams ir vykdyti kitoms funkcijoms sutinkamai su TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymais. Notarinius veiksmus valstybinėse notarinėse kontorose atlieka valstybiniai notarai (vyresnieji valstybiniai notarai, vyresniųjų valstybinų notarų pavaduotojai, valstybiniai notarai). Gyvenamosiose vietovėse, kur nėra valstybinų notarinių kontorų, notarinius veiksmus, numatytus šiuo Įstatymu, atlieka miestų, gyenviečių, apylinkių Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomieji komitetai. Notarinius veiksmus miestų, gyenviečių, apylinkių Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomuosiuose komitetuose atlieka vykdomojo komiteto pirmininkas, pirmininko pavaduotojas arba sekretorius, kuriems atitinkamos Tarybos vykdomojo komiteto sprendimu pavesta atlikti notarinius veiksmus. Valstybiniam notariatui Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje vadovauja TSRS Ministrų Taryba, Lietuvos TSR Ministrų Taryba, rajonų, miestų Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomieji komitetai, TSRS Teisingumo ministerija, Lietuvos TSR Teisingumo ministerija, taip pat kiti valstybiniai organai sutinkamai su TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymais. Valstybinių notarų pareigoms skiriami TSRS piliečiai, turintys aukštąjį juridinį mokslą. Atskirais atvejais šioms pareigoms gali būti skiriami asmenys, neturintys aukštojo juridinio mokslo su sąlyga, jeigu jie ne mažiau kaip trejus metus dirbo teisininkais. Vyresniuosius valstybinius notarus, vyresniųjų valstybinų notarų pavaduotojus ir valstybinius notarus skiria pareigoms ir atleidžia iš pareigų Lietuvos TSR Teisingumo ministras. Valstybinio notaro pareigoms skiriamas asmuo stažuojasi įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka.Valstybiniai notarai negali tarnauti kitose įstaigose, organizacijose ir įmonėse. Išimtys gali būti padarytos valstybiniams notarams, dirbantiems dėstymo arba mokslinį darbą. Advokatūra 1940-1992m: Advokatų kolegija, Visuotinis narių susirinkimas ( aukščiausias advokatų kolegijos organas), Revizijos komisija (kontrolės revizijos organas), Prezidiumas (vykdomasis-tvarkomasis organas) [prezidiumo pirmininkas], Juridinė konsultacija [juridinės konsultacijos vedėjas]. Arbitražo įstaigų sistema ir f-jos Lietuvoje 1945-1990m. SISTEMA: 1)TSRS valstybinis arbitražas prie TSRS Ministrų Tarybos; 2)Lietuvos TSR valstybinis arbitražas prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos. Be to,veikė ir žinybiniai arbitražai - ministerijų ir kitų centrinių žinybų specialūs struktūriniai padaliniai, kuriems buvo pavesta nagrinėti ūkinius ginčus tarp atitinkamos ministerijos sistemos įmonių, organizacijų ir įstaigų. Arbitražo veiklą reglamentavo: 1)1977m.LTSR Konstitucijos 161 str.; 2)LR laikino pagrindinio įstatymo 124 str.; 3)TSRS Aukščiausiosios Tarybos 1979.11.30d.įst.”Dėl valstybinio arbi-tražo TSR Sąjungoje”; 4)valstybinio arbitražo prie LTSR Ministrų Tarybos nuostatai,patvirtinti LTSR Ministrų Tarybos 1980.08.29d.nutarimu Nr.308. Funkcijos: 1)užtikrinti,kad sprendžiant ūkinius ginčus būtų apgintos įmonių, organizacijų bei įstaigų turtinės teisės ir teisėti interesai; 2)padėti didinti visuomeninės gamybos efektyvumą, stiprinti ūkiskaitą,plėtoti racionalius ūkinius ryšius tarp įmonių,organizacijų ir įstaigų; 3)sprendžiant ūkinius ginčus, daryti didelį poveikį įmonėms, organizacijoms ir įstaigoms,kad jos, vykdydamos planines užduotis ir sutartis, laikytųsi teisėtumo ir valstybinės drausmės; 4)tirti ir apibendrinti arbitražinę praktiką,rengti pasiūlymus,kaip tobulinti ūkinius santykius bei šalinti įmonių,organizacijų ir įstaigų veiklos trūkumus; 5.Teismo, prokuratūros, parengtinio tardymo, kvotos, notariato, advokatūros, vidaus reikalų padalinių, valstybės saugumo tarnybos, policijos kūrimas atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. 6.1990 metų kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Laikinojo pagrindinio įstatymo ir Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos reikšmė kuriant nepriklausomos Lietuvos teisinę sistemą. 7. Teisinės sistemos reformos metmenys ir jų įgyvendinimo programa I. PAGRINDINIŲ TEISINIŲ INSTITUCIJŲ REFORMOS KRYPTYS 1. teismai.Teismas yra vienintelė institucija, vykdanti teisingumą Lietuvos Respublikoje. Teisminė valdžios reforma tiesiogiai siejama su Konstitucijoje įtvirtintos bendrosios kompetencijos teismų sistemos ir jos administravimo tobulinimu, specializuotų teismų steigimu, naujų procesinių kodeksų priėmimu bei Teismų įstatymo tobulinimu. Siekiant pagerinti teismų administravimą, galutinai suformuojama šią funkciją įgyvendinanti sistema. Teismų administravimą Teisingumo ministro nustatyta tvarka atlieka Teismų departamentas prie Teisingumo ministerijos ir atitinkamų teismų pirmininkai. Vykdydami teismų administravimą, teismų pirmininkai atlieka teisėjų administracinės veiklos kontrolę. Teismų įstatyme apibrėžiamas teisėjų administracinės veiklos kontrolės turinys. Teismų administravimą vykdančioms institucijoms draudžiama kištis į teisėjo darbo sritį, kurią apima teisėjų nepriklausomumo principas. Ūkinis teismas likviduojamas, o jo funkcijos perduodamos apylinkių ir apygardų teismams (rūšinį teismingumą apsprendžia ginčo pobūdis ir ieškinio kaina) bei šalių susitarimu, - komerciniams arbitražams. Panaudojant bendrųjų teismų sistemą įsteigiami dviejų instancijų administraciniai teismai, kurių kompetencijai perduodamos bylos dėl valdymo institucijų ir valdininkų priimtų sprendimų teisėtumo ir kitos bylos, kylančios iš administracinių teisinių santykių. Sukuriama savarankiška administracinių teismų sistema. Siekiant užtikrinti visų valstybės valdžių bendradarbiavimą formuojant teisminę valdžią bei vykdant įstatymais apibrėžtą jos kontrolę, keičiama Teisėjų tarybos bei Teisėjų garbės teismo formavimo tvarka, įtraukiant į šį procesą įstatymų leidžiamąją bei vykdomąją valdžias. Siekiant pagerinti teisėjų garbės teismo veiklą bei užtikrinti jo veiklos bešališkumą, šio teismo teisėjus skiria Respublikos Prezidentas. Visi šio teismo teisėjai savo įgaliojimų laikotarpiu yra atleidžiami nuo tiesioginių teisėjo pareigų vykdymo. Tikslinamas rūšinis teismingumas tarp apylinkės ir apygardos teismų. Apylinkių ir apygardų teismuose parengiama ir pradedama įgyvendinti siauresnė teisėjų specializacija. Esant būtinybei, parengiamas Prisiekusiųjų teismo įstatymo projektas. Parengiamas Teisėjų etikos kodeksas. Didinamas teismo vaidmuo sprendžiant kardomųjų priemonių klausimus, apylinkių teismuose vienam ar keliems teisėjams pavedamas kai kurių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimas. 2. PROKURORAS / PROKURATŪRA. Pagrindinė prokuroro funkcija yra baudžiamojo persekiojimo vykdymas - tai ikiteisminio tyrimo organizavimas, koordinavimas ir kontrolė bei valstybinio kaltinimo baudžiamosiose bylose palaikymas. Tik prokuroras, vykdydamas baudžiamąjį persekiojimą, turi teisę priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradžios, sudaryti ikiteisminio tyrimo grupes, joms vadovauti, kontroliuoti bei koordinuoti jų veiklą, duoti privalomus nurodymus, panaikinti procesinius sprendimus ikiteisminiame tyrime, pats atlikti procesinius veiksmus bet kokioje baudžiamojoje byloje, apskųsti teisėjo (teismo) procesinius sprendimus. Prokurorai, palaikydami valstybinį kaltinimą teisme, yra tokia pat šalis kaip ir gynėjas. Civilinį ieškinį prokuroras gali pareikšti, jei tai susiję su baudžiamuoju persekiojimu ar baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais ginant viešąjį interesą. Prokuratūra finansuojama iš valstybės biudžeto ir turi atskirą išlaidų sąmatą. Prokuratūros struktūra tokia: Generalinė prokuratūra, apygardų prokuratūros ir miestų bei rajonų prokuratūros. Pagrindinis krūvis vykdant baudžiamąjį persekiojimą, perkeliamas į apygardų ir miestų bei rajonų prokuratūras, atsižvelgiant į darbo apimtį, pareigūnų kompetenciją ir kvalifikaciją, tiriamų bylų sudėtingumą ir teismingumą. Generalinė prokuratūra yra prokuratūros sistemai vadovaujanti ir kontroliuojanti institucija, kuri formuoja baudžiamojo persekiojimo politiką. Jos pagrindinės funkcijos: 1) baudžiamojo persekiojimo politikos formavimas (veiklos analizė, prioritetų išskyrimas, metodinis vadovavimas, teisės aktų projektų, programų rengimas ir pan.); 2) Apygardų ir miestų bei rajonų prokuratūrų priimtų sprendimų teisėtumo, pagrįstumo, teisingumo kontrolė; 3) dalyvavimas palaikant kaltinimą ir dalyvavimas procesuose apygardų teismuose, Lietuvos apeliaciniame teisme ir Lietuvos aukščiausiajame teisme; 4) kandidatų į prokurorus parinkimo, prokurorų skyrimo ir atleidimo, skatinimo ir drausminės atsakomybės klausimai; 5) prokurorų kvalifikacija ir mokymas ( kartu su Teisingumo ministerija); 6) prašymų ir pavedimų iš/į užsienio valstybes tvarkymas ir vykdymas (centrinė įstaiga); 7) finansinis, materialinis, techninis prokuratūrų aprūpinimas; 8) vieninga prokuratūros veiklos ir jos rezultatų apskaita. Generalinės prokuratūros ir apygardų prokurorai naudojasi pilna prokuroro įgalinimų apimtimi sprendžiant žemesnių prokurorų priimtų sprendimų teisėtumo klausimus, sankcionuojant operatyvinių veiksmų atlikimą ir pan. Gali būti sudaromos specialios prokurorų grupės, kurios atlieka ikiteisminį tyrimą itin svarbiose bylose. 3. ADVOKATŪRA. Advokatūra yra institucija, užtikrinanti žmogaus teisės į gynybą realizavimą ir teisinės pagalbos teikimą. Asmenų pripažinimą advokatu ir teisę verstis advokato praktika tvarko Lietuvos advokatų taryba, kurios sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos teismui. Prieš tapdamas advokatu, asmuo privalo išlaikyti advokato kvalifikacinį egzaminą pagal Teisingumo ministerijos paruoštą ir Teisingumo ministro patvirtintą advokatų kvalifikacinių egzaminų programą. Siekiant, kad advokatų kvalifikacija atitiktų valstybės keliamus reikalavimus, egzaminų komisijos sudėtį tvirtinaTeisingumo ministras. Sudaromos sąlygos bei skatinamas nuostatos, pagal kurią fiziniams asmenims teismuose atstovautų advokatai. Asmenims, turintiems Teisingumo ministerijos išduotą licenziją, sudaromos lengvatinės galimybės tapti advokatais. Siekiant garantuoti kvalifikuotą teisinę pagalbą socialiai remtiniems asmenims, Civilinio proceso kodekse įtvirtinama nuostata, jog šiems asmenims valstybė garantuoja advokato pagalbą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė remia viešųjų įstaigų, teikiančių teisines paslaugas socialiai remtiniems asmenims, steigimą. Advokato padėjėjai gali atstovauti teismuose tik turėdami raštišką praktikos vadovo leidimą. Advokatai visiškai atsako už savo ir padėjėjų kaltais veiksmais padarytą materialinę žalą. Žalos atlyginimo garantavimui jie turi apsidrausti. Draudžiama advokatų veiklos reklama. Teisingumo ministrui suteikiama teisė įtakoti advokatų skaičiaus bei jų buveinių nustatymą. 4. NOTARIATAS. Pagrindinė notaro funkcija - tai siekimas užtikrinti, kad civilinėje apyvartoje nebūtų sudarinėjami neteisėti sandoriai ir tuo būtų išvengta teisminių ginčų. Notariato įstatyme įtvirtinama vienareikšmė nuostata, jog notaras už savo bei biuro darbuotojų kaltais veiksmais klientui padarytą materialinę žalą atsako visiškai Civilinio kodekso nustatyta tvarka (civilinei atsakomybei garantuoti įvedama minimali privalomojo draudimo suma). Tuo tarpu už pažeidimus, padarytus vykdant pareigas, notaras atsako kaip valstybės pareigūnas. Aukščiausia notaro veiklą kontroliuojanti institucija yra Teisingumo ministras. Tik apygardos teismai atlieka notarinių veiksmų teisėtumo kontrolę. Be to, išplečiama notarų rūmų (notarų savivaldos institucijos) kompetencija bei tikslinamas jų santykis su Teisingumo ministerija. Kadangi notaras savo darbe veikia kaip valstybės pareigūnas ir naudoja antspaudą su valstybės herbu, todėl notariškai patvirtintame dokumente įvardintos aplinkybės preziumuojamos esant nustatytomis ir yra neįrodinėjamos iki šie dokumentai (ar jų dalys) nėra pripažinti negaliojančiais. Teisingumo ministerija ruošia, o Teisingumo ministras tvirtina asmenų, norinčių užimti notarų vietą, kvalifikacinių egzaminų programą bei egzaminų komisijos sudėtį. Notaras savo darbe vadovaujasi objektyvumo principu, pagal kurį jis privalo klientams išaiškinti teisines dokumento notarinio patvirtinimo pasekmes bei apsaugoti “silpnesniąją” šalį nuo apgaulės, suklydimo ir pan. Teisingumo ministrui suteikiama teisė laikinai nušalinti notarą, kuriam iškelta drausmės byla, nuo pareigų atlikimo. 5. VALDYMO INSTITUCIJOS. Valdymo institucijų - Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijų - funkcijos pertvarkomos pagal teisinės valstybės modelį. Vidaus reikalų ministerija palaipsniui tampa civiline, strateginio ir metodinio vadovavimo vidaus reikalų sistemai institucija, formuojanti nusikalstamumo prevencijos, viešosios tvarkos ir saugumo užtikrinimo, civilinės ir gaisrinės saugos (kartu su Krašto apsaugos ministerija), valstybinės sienos apsaugos, migracijos ir emigracijos politiką. Vidaus reikalų sistemos funkcijas ministerija įgyvendina per Policijos, Pasienio, Mokesčių policijos, Migracijos, Priešgaisrinės apsaugos departamentus, Specialiųjų tyrimų tarnybą ir jų struktūrinius bei kitus padalinius. Teisingumo ministerija yra atsakinga už teisingumo sistemos institucijų organizacinį metodinį vadovavimą.. Siekiant pagerinti Teisingumo ministerijos funkcijų, susijusių su teisminės valdžios (teismai, antstolių kontoros) funkcionavimu, įgyvendinimą, įsteigiamas Teismų departamentas prie Teisingumo ministerijos. Be to, Teisingumo ministerijoje įkuriamas padalinys, rengiantis teisėjų, prokurorų, advokatų, notarų kvalifikacinių egzaminų programas; dalyvaujantis teisės studentų baigiamųjų egzaminų komisijų; taip pat teisėjų, advokatų, notarų, prokurorų kvalifikacinių egzaminų darbe; analizuojantis teismų praktiką. Respublikos Prezidentui Teisingumo ministro teikimu suteikiama teisė laikinai nušalinti teisėją, kuriam iškelta drausmės byla, nuo bylų nagrinėjimo. Teisingumo ministerijai suteikiamos platesnės teisės ir pareigos įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo procese. Teisingumo ministerija kartu su Vidaus reikalų ministerija formuoja bausmių vykdymo strategiją, o priėmus Bausmių vykdymo kodeksą bei kitus būtinus įstatymus Teisingumo ministerija perima bausmių vykdymo sistemą. 6. policija. Policija yra savarankiška teisėsaugos institucija, esanti Vidaus reikalų ministerijos reguliavimo sferoje. Policijos uždaviniai yra gyventojų ir turto apsauga, viešosios tvarkos ir rimties apsauga, nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų prevencija, jų atskleidimas ir tyrimas, valstybės sienos apsauga, kitos teisinės pagalbos teikimas gyventojams. Universaliųjų funkcijų įgyvendinimas trimis etapais perduodamas savivaldybių policijos kompetencijai. Policijos vidaus struktūra supaprastinama patikslinant įvairių policijos rūšių funkcijas ir struktūras bei subalansuojant valdymo funkcijas tarp Vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamento ir teritorinių policijos įstaigų. Policijos darbas grindžiamas nacionalinėmis ir vietinėmis programomis. Pagrindinis dėmesys programose skiriamas nusikaltimų prevencijai ir gyventojų gyvybės, sveikatos bei turto, viešosios tvarkos apsaugai. Sistematizuojama policijos pareigūnų atranka į tarnybą, jų mokymas ir profesionalumo kėlimas, specialiųjų ir universaliųjų funkcijų derinimas. Nusikaltimus policija tiria atlikdama ikiteisminį tyrimą. 7. ekspertinės įstaigos. Teismų skiriamas ekspertizes baudžiamosiose ir civilinėse bylose atlieka Lietuvos teismo ekspertizės institutas bei kiti asmenys. Baudžiamajame procese tai rungimosi stadijose atliekamos ekspertizės, kurias skiria ikiteisminio tyrimo funkcijas atliekantis teisėjas arba bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į šalių prašymus, ekspertų nušalinimo taisykles ir kitas procesines garantijas. Prireikus institutas atlieka ir policijos ir kitų institucijų pareigūnų arba prokurorų skiriamas ekspertizes. Vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių ekspertizių departamentas tampa vieningos policijos sistemos struktūriniu padaliniu. Kriminalistinių ekspertizių padalinys vykdo savo sistemos metodinį vadovavimą, aprūpinimą techninėmis priemonėmis, rengia specialistus, tvarko centrines kriminalines kartotekas ir įskaitas, atlieka sudėtingesnius tyrimus. Į jų funkcijas įeina įvykio vietos apžiūra, nusikaltimo pėdsakų ir daiktinių įrodymų suradimas, paėmimas ir ištyrimas, o tyrimų rezultatai - išvados - pateikiamos byloje kaip įrodymai. Teismo medicinos ir teismo psichiatrinės ekspertinės įstaigos išlieka sveikatos apsaugos sferoje. Ekspertizes gali atlikti tik eksperto darbui atestuoti asmenys, išskyrus atvejus, kai reikia atlikti retas arba originalias ekspertizes ir nėra atestuotų ekspertų, galinčių atlikti tokias ekspertizes. II. TEISĖS SISTEMOS KŪRIMO KRYPTYS 1. BENDRI TEISĖS SISTEMOS KŪRIMO ASPEKTAI. Lietuvos teisė kuriama laikantis europietiškos tradicijos, istorinės Lietuvos patirties, dabartinių teisės standartų, derinant skirtingus teisinio reguliavimo metodus. Šiame etape kodifikuojama ir privatinė teisė. Pradedamas rengti Lietuvos Respublikos įstatymų sąvadas. Rengiamuose teisės aktų projektuose įgyvendinami Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos principai garantuoti ir ginti žmogaus teises ir laisves. Seimui teikiami įstatymų projektai derinami su Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimais. Tobulinamas įstatymų leidybos procesas. 2. CIVILINIS PROCESAS. Civilinio proceso tvarka yra nagrinėjamos bylos, kylančios iš civilinių, darbo, šeimos teisinių santykių bei bylos, kuriose nėra ginčo dėl teisės. Šio kodekso nuostatos taikomos ir bankroto procedūrai. Būtina įtvirtinti šiuos civilinio proceso teisės tikslus: asmenų pažeistų materialinių subjektinių teisių gynyba; kuo greitesnis teisinės taikos tarp šalių atstatymas; teisės vystymas. Teisėjui suteikiamas aktyvus vaidmuo. Teisėjas turi teisę klausti, pasiūlyti šaliai pasinaudoti advokato paslaugomis ir pan. Siekiant išvengti bylų vilkinimo įtvirtinami proceso pagreitinimo mechanizmai: žodiškumo derinimas su raštiškumu; teisėjo teisė nustatyti terminą, per kurį turi būti galutinai suformuluojamas ieškinio dalykas bei pateikiami visi įrodymai; atskirųjų skundų bei mažareikšmių bylų supaprastinta nagrinėjimo tvarka, naujų faktų bei aplinkybių apeliacinėje instancijoje pateikimo apribojimai ir pan. Teismų sprendimų kontrolės formos yra apeliacija ir kasacija. Apeliacine tvarka skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismų sprendimai. Apeliacine tvarka tikrinama tiek teisinė, tiek ir faktinė bylų pusė. Apeliacinėje instancijoje ribojama naujų faktų ir įrodymų, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme dėl šalies kaltės, pateikimo galimybė. Kasacine tvarka skundžiami įsiteisėję teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai. Kasacija yra sukoncentruojama tik Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Kasacine tvarka yra nagrinėjama tik teisinė bylos pusė. Įvedama “ribojimų” sistema, kurios pagrindu atrenkamos kasacine tvarka nagrinėtinos bylos. Įtvirtinamas privalomojo atstovavimo kasacijoje institutas. 3. BAUDŽIAMASIS PROCESAS. Atsakomybė už ikiteisminio tyrimo kokybę teks prokurorui. Prokuroras bus nedelsiant informuojamas apie kiekvieną iškilusį aikštėn nusikaltimo padarymo faktą ir kiekvienu atveju jis nuspręs, kokius tyrimo veiksmus toje byloje reikia atlikti ir kas tuos veiksmus atliks. Ypač sudėtingose bylose visus ar dalį tyrimo veiksmų prokuroras galės atlikti pats. Tik prokuroras galės priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo užbaigimo ir bylos perdavimo į teismą. Priėmęs tokį sprendimą, prokuroras pats privalės surašyti kaltinamąjį aktą. Jei prokuroras atliko visus ar daugumą ikiteisminio tyrimo veiksmų, jo kaltinamąjį aktą tvirtina aukštesnis pagal pareigas prokuroras. Tam tikras funkcijas ikiteisminio tyrimo stadijoje, gavęs prokuroro prašymą, vykdys teisėjas. Įtvirtinama nukentėjusiojo teisė apskųsti atsisakymą iškelti baudžiamąją bylą arba baudžiamosios bylos nutraukimą teismui. Atidavimo teismui stadija taps mažiau formalizuota ir greitesne. Teisminio nagrinėjimo stadijoje įgyvendinamas rungimosi principas. Apeliacinis procesas maksimaliai pagreitinamas. Šioje stadijoje tikrinama I instancijos teismo priimtų nuosprendžių ir nutarčių faktinė bei teisinė pusė. Kasacine tvarka skundžiami įsiteisėję teismų nuosprendžiai ir nutartys. Kasacija yra sukoncentruojama tik Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Kasacine tvarka yra nagrinėjami tik teisinė bylos pusė. Įtvirtinamas privalomos gynybos kasacijoje institutas. Taikomos dvi supaprastinto proceso formos: sumarinis procesas ir baudžiamasis įsakymas. Sumarinis procesas: tačiau ikiteisminis tyrimas dar labiau sutrumpinamas, o įstatymo numatytais atvejais ir sąlygomis - iš viso neatliekamas. Atidavimo teismui stadijos vienais atvejais visai atsisakoma, o kitais ji supaprastinama. Baudžiamasis įsakymas - tai tokia proceso forma, kai bausmė nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, jei jis sutinka, gali būti skiriama be teisminio nagrinėjimo. Tokiu įsakymu gali būti paskirta tik piniginė bauda. 4. ADMINISTRACINIS PROCESAS. Administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo procesas teismuose turi remtis bendrais - viešumo, betarpiškumo ir rungtyniškumo principais. Jei asmuo, padaręs pažeidimą, pripažįsta savo kaltę, tai teismas tik paskiria administracinę nuobaudą, padarydamas atitinkamą įrašą administracinio teisės pažeidimo protokole. Jei asmuo, padaręs pažeidimą, nepripažįsta savo kaltės, tai teismas rengia posėdį, kuriame privalo dalyvauti kaltinamasis, pareigūnas, surašęs administracinio teisės pažeidimo protokolą, ir liudytojai. Teismo sprendimo skundimo teisė suteikiama kaltininkui, jo advokatui ir pareigūnui, surašiusiam administracinio teisės pažeidimo protokolą. Siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą teismo procese, Administracinių teisės pažeidimų kodekse būtina išplėsti užtikrinimo priemonių. Bylose dėl valdymo institucijų ir valdininkų priimtų sprendimų teisėtumo įtvirtinama privaloma vienpakopė ikiteisminio nagrinėjimo stadija, po kurios asmuo turi teisę kreiptis į administracinį teismą. Administracinis teismas, nustatęs asmens teisių pažeidimus, tuo pačiu privalo išspręsti ir žalos atlyginimo klausimą. III. BAUSMIŲ VYKDYMO SISTEMOS KŪRIMAS Bausmių vykdymo sistemos reformą sudaro teisinė ir organizacinės dalys. Teisinę reformos dalį sudaro naujų Baudžiamojo ir Bausmių vykdymo kodeksų, bei susijusių įstatymų bei kitų teisės aktų parengimas ir priėmimas. Baudžiamajame kodekse nustatomos bausmių rūšys ir apibrėžiamas jų turinys, tuo tarpu Bausmių vykdymo kodeksas reglamentuoja visų bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas. Remiantis Europos Tarybos standartais, nuteistųjų teisinę padėtį (teises, laisves ir pareigas) privalo nustatyti tik Bausmių vykdymo kodeksas ir kiti įstatymai, o Vyriausybės nutarimai reglamentuoja tik teisių, laisvių ir pareigų įgyvendinimo tvarką. Naujame Bausmių vykdymo kodekse atsisakoma bereikalingų teisių ir laisvių ribojimų ir plečiamas pozityvių pareigų ratas, kuris leistų nuteistiesiems daryti įtaką savo teisinei padėčiai pagal principą: geras elgesys - daugiau teisių ir lengvatų, blogas elgesys - mažiau lengvatų. Reformos metu pagrindinis dėmesys skiriamas laisvės atėmimo bausmės vykdymui. Esminiai pakeitimai siejami su nuteistųjų klasifikavimu, skatinimo priemonių rato išplėtimu, profesinio rengimo ir mokymo perorientavimu. Nuteistųjų klasifikavimas turi sudaryti prielaidas pataisymo Nuteistųjų klasifikavimą į konkrečias pataisos įstaigas atlieka Kalėjimų departamentas, o vienoje įstaigoje į tris grupes įstaigos direktorius Išplečiamas nuteistųjų laisvės atėmimu skatinimo priemonių sąrašas, įtraukiant į jį trumpalaikes išvykas iš pataisos įstaigų bei lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų prieš terminą. Nuteistųjų profesinis rengimas ir mokymas orientuojamas į asmens perspektyvą atlikus bausmę susirasti darbą. Profesinis rengimas ir mokymas, taip pat nuteistųjų darbas tampa savanorišku ir turi lemiamą reikšmę vertinant asmens pasitaisymą bei taikant lengvatas. Organizacinę reformos dalį sudaro Pataisos reikalų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos perdavimas Teisingumo ministerijai. Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos tampa civile įstaiga; jos kompetencija ir funkcijos plečiamos, sudarant realias galimybes įtakoti bausmių vykdymo politiką. Prie Kalėjimų departamento steigiamas Pataisos įstaigų personalo mokymo centras. Į Kalėjimų departamentą įjungiamas reorganizuotas Kriminalinių bausmių, nesusijusių su laisvės atėmimu, skyrius, kuriam pavaldžios teritorinės pataisos darbų inspekcijos. Kalėjimų departamentas tampa atsakingu už visų bausmių (išskyrus baudą ir turto konfiskavimą) ir baudžiamojo poveikio priemonių vykdymą. Pataisos įstaigų apsaugą perima profesionalūs Kalėjimų departamento pareigūnai, kurie bus pavaldūs įstaigos direktoriui. Visais atvejais, kai pataisos įstaigoje būtina panaudoti fizinę jėgą, specialiąsias priemones ar ginklus, sprendimą priima pataisos įstaigos direktorius arba Kalėjimo departamento vadovybė. Išplečiamas ir decentralizuojamas pataisos įstaigų veiklą kontroliuojančių institucijų sąrašas ir jį sudaro Kalėjimų departamentas, Teisingumo ministerija, Seimo kontrolieriai, prokurorai, teismai, Komisija prieš žiaurų elgesį ir Europos žmogaus teisių komisija (teismas). Nuteistiesiems suteikiama teisė pasirinkti instituciją, į kurią kreiptis dėl teisių ar laisvių tikro (tariamo) pažeidimo. IV. TEISININKŲ RENGIMAS IR PROFESINIS UGDYMAS Bendrojo profilio teisininkai, galintys dirbti teisėjais, prokurorais, advokatais ir notarais, ruošiami aukštosiose mokyklose, kurių studijos atitinka Vyriausybės nustatytus ir su teisininkus rengiančiomis aukštosiomis mokyklomis suderintus kvalifikacinius reikalavimus. Aukštųjų mokyklų teisės fakultetuose organizuojamos dieninės ir neakivaizdinės teisės studijos. Teisės studijos yra užbaigiamos valstybiniais egzaminais Siekiant išsaugoti aukštųjų mokyklų teisės fakulteto kvalifikuotus pedagogus, suaktyvinti teisės mokslo raidą bei aktyviau į įstatymų kūrimą įtraukti teisės mokslininkus pastarųjų atlyginimai prilyginami teisininkų-praktikų uždarbiui ir susiejami su apylinkės teismo teisėjo tarnybiniu atlyginimu. Teisingumo ministerija kartu su Teisėjų mokymo centru organizuoja teisėsaugos institucijose dirbančių teisininkų tęstinį mokymą. Teisingumo ministerija taip pat koordinuoja advokatų bei notarų profesinės kvalifikacijos kėlimo procesą. V. NUSIKALSTAMUMO KONTROLĖ IR PREVENCIJA Prioritetinis dėmesys skiriamas ankstyvajai nepilnamečių ir jaunimo nusikalstamumo prevencijai, nusikaltimų, kuriais kėsinamasi į pagrindines konstitucines žmogaus teises ir laisves (gyvybę, sveikatą, asmens neliečiamybę, nuosavybę ir kt.), viešąją tvarką, šalies ekonomiką, finansų sistemą (įskaitant organizuotus, profesionalius nusikaltimus, susijusius su korupcija (kontrabanda, narkotikais, prostitucija ir kt.) prevencijai ir kontrolei stiprinti, taip pat teistų ir kitų socialiai nepritapusių bei apleistų šeimoje ir visuomenėje žmonių reabilitacijai, resocializacijai bei adaptacijai, jų užimtumo problemoms spręsti. Kuriama ir įgyvendinama valstybinė socialinės teisinės pagalbos nusikaltimų aukoms sistema. Rengiamos ir įgyvendinamos gyventojų teisinio švietimo bei pilietinio ugdymo tikslinės programos ir priemonės, skatinamos ir remiamos visuomeninės iniciatyvos nusikaltimų prevencijos srityje. Didinama vietos savivaldybių institucijų vaidmuo bei atsakomybė už nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos būklę miestuose ir rajonuose. Svarbus vaidmuo telkiant įvairių valstybinių, nevyriausybinių, mokslo institucijų bei privačių inisiatyvų veiklą nusikaltimų prevencijoje bus skiriamas Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centrui.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!