Teisės normos ir jų struktūra

ĮVADAS Šiandienis pasaulis – tai naujausių technologijų įvairiausių tobulėjimų ir naujų sričių atsiradimo amžius, kuris reikalauja įvairiausių santykių tiek socialinių, tiek teisinių. Toks pasaulis neįsivaizduojamas be teisės ir įstatymų, o pasauliui tobulėjant, tobulėja ir pati teisė, didėja jos įtaka bei naudojimasis ja. Norint suvokti teisės sampratą, svarbu suprasti kas sudaro pamatus tokiai teisei atsirasti. Būtent realią formą teisei suteikia teisės normos, kurios išreiškia įstatymų leidėjo bei tautos valią. Tokių normų sistema yra visuotinai privalomas visuomeninių santykių dalyvių teisėto elgesio kriterijus. Šiose teisės normose įtvirtintos elgesio taisyklėse, kuriomos turi vadovautis visuomenė ir kiekvienas atskiras asmuo. Teisės normose nustatytos sankcijos už kiekvienos normos nesilaikymą. Taigi teisės normos suteikia visuomenei ribas, pagal kurias ji gali turėti tiek teises, tiek pareigas, o už tokių ribų peržengimą tos pačios visuomenės nariai yra baudžiami tam tikromis valstybės nustatytomis prievartos priemonėmis. Šiame darbe nagrinėjama tema ,,Teisės normos ir jų struktūra“. Išsamiau bus nagrinėjamos teisės normos, teisės sitema, jų funkcijos ir vaidmuo teisinio reguliavimo mechanizme. Šio darbo pagrindiniai uždaviniai yra išanalizuoti teisės normų vidinę stuktūrą, apibrėžti teisės normos sąvoką bei pagrindinius jos požymius. 1. TEISĖS NORMOS SĄVOKA Teisės norma – tai labiausiai paplitusi socialinių normų rūšis. Ji yra pirminis ir pagrindinis teisės struktūros elementas. Iš lotynų kalbos išvertus žodis norma reiškia nustatytą kiekį, dydį, matą, pavyzdį, taisyklę, o teisės norma laikoma bendroji elgesio taisyklė. Norint suprasti teisės normos esmę, išanalizuosime keletą skirtinguose šaltiniuose pateiktų teisės normos sąvokų. 1. „Lietuvos konstitucinėje teisėje“ teisės norma – tai „visiems privaloma formaliai apibrėžta bendro elgesio taisyklė, valstybės prievartos priemonėmis saugoma nuo pažeidimų“. 2. „Namų advokato“ autoriai teisės normas apibrėžia taip: „teisės normos - valstybės institucijų patvirtintos visiems privalomos, formaliai apibrėžtos bendro pobūdžio elgesio taisyklės, kurios nustato visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas“. 3. A. Vaišvila savo knygoje teisės teoriją apibrėžia taip: „Pozityviosios teisės norma - tai teisėkūros subjektų (dažniausia valstybės) suformuluota ar sankcionuota visuotinai privalomo elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises bei pareigas ir garantuojama to santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta”. Nagrinėjant pateiktas teisės normos sąvokas išskiriame visiems bendrą požymį, jog teisės norma nustato visiems privalomo elgesio taisyklę. Taip pat visose sąvokose išskiriama, jog šių teisės normų laikymasis saugomas valstybės. Tačiau A. Vaišvila išskiria pakankamai svarbų elementą, jog teisės normos „garantuojama to santykio dalyvių abipuse nauda“, ir tik poto, jeigu santykio dalyviai nesutaria tarpusavyje, naudojama valstybinė prievarta. Taigi galime teigti, jog teisės normos yra labai svarbios žmonių elgsenai, nes būtent jos yra teisėto elgesio pagrindas. Pagal šį pagrindą visuomeninio santykio dalyviai ir turi elgtis taip, kad būtų užtikrinta abipusė teisių apsauga ir sudaromos vienodos teisių įgyvendinimo sąlygos. 2. TEISĖS NORMOS POŽYMIAI Nagrinėjant teisės normas labai svarbu išskirti teisės normų požymius, kuriais jos skiriasi nuo kitų socialinių normų. Šie požymiai reguliuoja pagrindinę teisės normos galią reguliuojant žmonių santykius. Taigi išanalizuosime teisės normų pagrindinius požymius: 1. Norminamasis pobūdis. „Jis reiškia, kad teisės norma nustato konkretaus visuomeninio santykio dalyviams elgesio taisyklę (teises ir pareigas). Tai kyla iš artimiausios pačios teisės normų paskirties – būti teisinio reguliavimo priemone. O reguliuoti žmonių elgesį - tai nustatyti jiems teises ir pareigas, tų teisių ir pareigų tarpusavio santykį“. Taigi šis požymis parodo, jog teisės normos įgalina asmenį naudotis tam tikromis vertybėmis, t.y. įsigyti, naudotis, disponuoti, tačiau tuo pačiu įpareigoja tą patį asmenį atlikti ar neatlikti tam tikrų veiksmų tam, kad nepakenkti kito asmens galimybės naudotis kažkokia vertybe. 2. Formalusis apibrėžtumas. Šis požymis parodo tai, jog „teisės normos yra suformuluotos ir išdėstytos oficialiuose, t.y. valstybės išleistuose, teisės aktuose ir jose yra aiškiai suformuluota pati elgesio taisyklė“. Šis požymis parodo, jog teisės norma galioja tik tuomet, kada ji yra aiškiai formaliai apibrėžta, tačiau tai nereiškia, kad piliečių elgsena yra griežtai konkretizuota. Patys piliečiai tam tikrais atvejais gali elgtis pagal santykio dalyvių susitarimą nesikišant valdžios institucijoms. 3. Visuotinis privalomumas. Norminamasis pobūdis bei formalusis apibrėžtumas yra labai svarbūs teisės normų požymiai, be kurių teisės normos neegzistuotų, tačiau visuotinis privalomumas svarbus tam, kad teisės normos galėtų realiai veikti žmonių elgesį, bei jų tarpusavio santykius. Taigi visuotinis privalomumas „reiškia, kad teisės imperatyvams privalo paklusti ir tie, kurie jiems pritaria, ir tie, kurie jiems nepritaria“. 4. Visuotinio teisės normos privalomumo garantai. Išskiriami du visuotinio privalomumo garantai: abipusė nauda ir valstybės prievarta. Dažniausias toks garantas yra abipusė nauda, nes dažniausiai santykiai įvyksta dėl abiejų santykių dalyvių naudos siekimo pagrindu. „Nevykdant teisės normų nustatytų pareigų, negalima tikėtis, kad kiti asmenys vykdys mums naudingas pareigas. Pareigų nevykdymas reiškia atsisakymą sutarties ir kartu atsisakymą tos naudos, kurios tikimasi sutarties sudarymu ir jos vykdymu”. Taip pat itin svarbus garantas – tai valstybės prievarta, nes „be valstybės prievartos teisės norma virstų paprastomis elgesio deklaracijomis, moraliniais pageidavimais“.Tačiau šis garantas turi būti subalansuotas taip, kad jo taikymas nenusižengtų teisingumui ir kad piliečiai patys savanoriškai laikytųsi šių normų, t.y. laikytųsi abipusės naudos garanto. 5. Sistemingumas. Teisės sistemingumas gali būti suprantamas skirtingai. Vienu atveju sistemingumas reiškia teisės normos vidinių elementų (hipotezės, dispozijos ir sankcijos) sąveiką. Kitu atveju sistemingumas reiškia, kad teisės normos egzistuoja „kaip organiška jų sąsaja, kai visos normos tarpusavyje susijusios vidiniu ryšiu – viena kitą papildo, parengia, garantuoja viena kitos funkcionavimą“. Analizuojant paskesnį atvejį galima pateikti sistemingumo darnos būtinumo pavyzdį: nuomos atveju, sutarties sudarymą ir pagrindines sąlygas nustato civilinio kodekso normos, sankcijas už sutarties nesilaikymą nustato civilinis procesas, o gynybą valstybinėmis priemonėmis nustato baudžiamasis kodeksas. Taigi būtina suderinti visus mechanizmus norint užtikrinti teisinio santykio dalyvių teisių bei pareigų realizavimą. 6. Bendrumas. Šis požymis reiškia, kad teisės norma yra „bendrojo pobūdžio elgesio taisyklė“. Kaip A. Vaišvila mini, šis požymis nėra būtinis, nes jo būtinybė sudarytų tokią situaciją, kad individuali teisės norma nebegalėtų egzistuoti. Tačiau bendrumas svarbus, nes teisės norma dažniausiai adresuojama ne konkrečiam subjektui, o tam tikrai asmenų grupei ir „reguliuoja ne konkretų vienintelį santykį, o santykių rūšį“. Aptarti požymiai yra formalieji, bet yra ir turiningieji teisės požymiai: laisvė, lygybė, teisingumas. Kitaip tariant, turiningieji požymiai yra kaip pagrindas, o formalieji teisės normos požymiai suteikia jiems, t.y. turiningiesiems požymiams, pagrindą. A. Vaišvila aprašo taip: „turiningieji požymiai išreiškia vertybinius teisės normos tikslus, o formalieji – kuria teisinę techniką šiems tikslams įgyvendinti“. Išnagrinėjus teisės normos sąvoką bei požymius išskiriančius teisės normą iš kitų socialinių normų, pereisime prie pačios teisės normos struktūros analizės. 3. TEISĖS NORMOS STRUKTŪRA Kaip jau minėjome, vienas iš teisės normos požymių yra sistemingumas, kuris gali būti suprantamas arba kaip teisės normų organiška sąsaja, arba kaip teisės normos vidinių elementų sąveika. Analizuojant teisės normos struktūrą svarbu atsižvelgti į pastarąjį supratimą, kad „teisės norma yra vidinių elementų organizacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūringą taisyklę“. „Kiekviena teisės norma nustato elgesio taisyklę, neatsiejamai susijusią su jos įgyvendinimo sąlygomis ir prievartos priemonėmis, kad būtų laikomasi jos reikalavimų. Šie reikalavimai sudaro normos struktūrą“. Aprašant teisės normos struktūrą, naudosimės A. Vaišvilos literatūra: 1. Hipotezė – teisės normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai, nurodantys, kada teisės subjektams atsiranda normoje nurodytos teisės ir pareigos; 2. Dispozicija – elgesio taisyklė kaip teisių ir pareigų santykis; 3. Sankcija – padariniai, atsirandantys teisės subjektui, nepaklususiam teisės normos reikalavimams. Ši struktūra gali būti išreikšta tokia formule: „jei..., tai..., priešingu atveju...“. Pateiksime pavyzdį. LR baudžiamąjame kodekse pateikta norma: „tas, kas organizavo ar dalyvavo sąmoksle valstybės perversmui įvykdyti arba dalyvavo perversme, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dvidešimties metų“. Šiuo atveju, hipotezė yra „tas, kas organizavo ar dalyvavo sąmoksle valstybės perversmui įvykdyti arba dalyvavo perversme“, dispozicija – tai įstatymo įpareigojimas nedalyvauti perversme ar jo organizavime, o sankcija – tai „laisvės atėmimas nuo ketverių iki dvidešimt metų“. Išnagrinėję pavyzdį, matome, kad teisės normą sudaro trys elementai, tačiau dėl to kyla nemažai prieštaravimų. Kai kurie autoriai mano, kad teisės normą sudaro ne trys, o du elementai: hipotezė ir dispozicija, dispozicija ir sankcija ar hipotezė ir sankcija. Pavyzdžiui, „konstitucinės teisės normose sankcijos yra retai tiesiogiai išdėstomos“. Tuo tarpu kiti autoriai teisės normų struktūrai priskiria daugiau elementų. Triejų elementų struktūra argumentuojama tuo, jog teisės normai būtina sistemiškumas, nes teisės norma kaip savarankiška dalis neegzistuoja. Bet ir tai nėra svarus argumentas šios trijų elementų teorijos nenuginčijamumui. 4. TEISĖS NORMŲ RŪŠYS Kaip teisės normų elementai yra skirtingų rūšių, taip ir pačios teisės normos yra skirtingos, kaip teisės normų elementų rūšis skirtingi autoriai išskiria skirtingai, taip ir teisės normas jie skiria skirtingai. Tačiau iš esmės visi skirstymai remiasi poveikio žmogaus elgesiui dydžiu ir pagal tai klasifikuojamos įvairiais pagrindais. Kadangi šiame darbe rėmiausi A. Vaišvilos pateikta teorija, taigi ir teisės normų skirstymą pradėsiu nuo šio autoriaus. Teisės normos skirstomos taip: Pagal teisinio reguliavimo objektą (arba šakinę normos priklausomybę) teisės normos skirstomos į konstitucines, baudžiamąsias, civilines, šeimos, darbo, finansų ir kitas. „Ši klasifikacija yra teisės sistemos, jos padalijimo į šakas ir institutus pagrindas. Praktiškai ši kvalifikacija palengvina parinkti normą, kurią reikia taikyti esamiems santykiams ir esamam atvejui sureguliuoti, o tobulinant įstatymus, sudaro prielaidas kodifikuoti“. Todėl dauguma autorių (Pvz.: S. Vansevičius, „Namų advokato“ autoriai) šią klasifikaciją išskiria pirmiausia. Toliau šiuo požiūriu teisės normos skirstomos į materialiąsias („reguliuoja socialinius santykius, nustato šių santykių dalyvių teises ir pareigas“) ir proceso (įtvirtina teisių įforminimo ir gynimo tvarką), viešosios ir privatinės teisės („vienos normos gina pavienių asmenų ir jų junginių interesus, o kitos regulioja valstybės, jos institucijų, pareigūnų veiklą“). Pagal teisinio reguliavimo metodą teisės normos skirstomos į įpareigojančias, įgaliojamąsias, įtvirtinamąsias, deficitines, deklaratyvias, kompetencijos ir kitas. Jos atspindi atitinkamus teisinio reguliavimo metodo požymius: imperatyvųjį, dispozityvųjį, skatinamąjį ir rekomendacinį. Įpareigojančios teisės (imteratyviosios) normos. Jų “tikslas – nustatyti privalomą reikalaujamą elgesį”. A. Vaišvilos teigimu tokios normos gali būti ir draudžiamosios, tuo tarpu kiti autoriai (“Lietuvos konstitucinės teisės”, S. Vansevičius) jas atskiria nuo įpareigojamųjų. Įgalinamosios teisės (dispozityviosios) normos suteikia “piliečiams ir kitiems teisės subjektams tam tikro elgesio galimybę, garantuotą atitinkamomis kitų asmenų pareigomis”. Įtvirtinamosios teisės normos “fiksuoja (įtvirtina) tam tikrą visuomeninių santykių būklę”. Definicinės teisės normos. Jos apibrėžia teisės sąvokas – atskleidžia esminius jų požymius. “Deklaratyviosios teisės normos skelbia (įtvirtina) institucijų veiklos tikslus, principus. Jomis dažniausiai prasideda įstatymai“. Kompetencijos normos. “Jomis yra formuluojami valstybės institucijų, pareigūnų įgaliojimai (teisės ir pareigos)“. Kolizinės teisės normos. “Tai atvejis, kai tą patį visuomeninį santykį reguliuoja kelios viena kitai prieštaraujančios teisės normos. Teisės norma yra kolizinė, jeigu joje suformuluota taisyklė, kaip reikia elgtis, kai viena kitai prieštarauja dvi galiojančios teisės normos”. A. Vaišvila taip pagal teisės normų vaidmenį reguliuojant žmonių elgesį dar išskiria definicinės bei kompetencijos teisės normas, kas nebūdinga kitų autorių teorijoms. “Namų advokato” autoriai įtvirtinamąsias, deklaracines bei kolizines normas priskiria prie specializuotujių teisės normų. Pagal atliekamas funkcijas teisės normos skirstomos į reguliacines ir sankcijas nustatančias. “Namų advokato” autoriai taip pat naudodami tokį patį skirstymą sankcijas nustatančias normas vadina tiesiog apsauginėmis. Reguliacinės teisės normos. Jos „nustato visuomenės santykių dalyvių subjektines teises ir pareigas, taip pat teisėto elgesio taisykles ir įgyvendina teisės reguliavimo funkciją“. Tokioms normos priskiriamoms jau minėtos įpareigojamosios, draudžiamosios bei įgalinamosios sankcijos. Sankcijas nustatančios normos. Jos „skirtos reguliacinių normų imperatyvų privalomumui garantuoti“. Nors kitose literatūrose, kaip minėjome, šios normos vadinamos apsauginėmis, tačiau A. Vaišvila teigia, jog „tai netiklus terminas“. Pagal juridinę galią teisės normos klasifikuojamos į įstatymines (didžiausios juridinės galio) bei poįstatyminius aktus (mažesnės juridinės galios). Pagal galiojimo apimtį teisės normos skirstomos į bendrąsia, specialiąsias bei individualias. Bendroji teisės norma „formuluoja bendrąją elgesio taisyklę, yra taikoma neribotam subjektų ratui ir nustato normų formulavimo kryptį ir metodą“. Specialioji teisės norma „priimama remiantis bendrąja norma, jai neprieštarauja ir skirta bendrosios normos imperatyvams konkretinti, plėtoti atsižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką“. Individualioji teisės norma „formuluoja vienkartinį, kad ir tęstinį paliepimą. Taigi išnagrinėjo A. Vaišvilos taikomą teisės normų specifikaciją, tačiau svarbu paminėti, kad kiti autoriai, P. Čiočys, S. Vansevičius) taiko dar kitokias klasifikacijas: „Namų advokato“ autoriai ir P. Čiočys – klasifikacija pagal galiojimo laiką (paprastosios ir laikinosios), pagal normų galiojimo teritoriją (bendrosios ir vietinės); S. Vansevičius normas dar skirsto į apibrėžtas ir santykinai apibrėžtas. Išnagrinėję teisės normų klasifikacijas, galime pritarti A. Vaišvilai, jog tai pagilina teisės normos pažinimą, padeda tiksliau suvokti teisės normos vietą teisės sistemoje ir visuomenėje, aiškiau suvokti teisės normų funkcijas bei padeda tobulinti valstybės institucijų teisėkūrą ir teisės taikymą. IŠVADOS Išnagrinėjus teisės normos sąvoką bei rūšis galima daryti tokias išvadas: 1. Teisės norma yra pirminis teisės sistemos elementas; 2. Teisės norma - tai teisėkūros subjektų (dažniausia valstybės) suformuluota ar sankcionuota visuotinai privalomo elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises bei pareigas ir garantuojama to santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta; 3. Pagrindiniai teisės normos požymiai yra norminamasis pobūdis, formalusis apibrėžtumas, visuotinio teisės normos privalomumo garantai, visuotinis privalomumas, sistemingumas ir bendrumas; 4. Teisės normos elementai yra hipotezė, dispozicija ir sankcija. Jų esmės nagrinėjimas svarbus teisės normos kaip vientisos sistemos supratimui; 5. Teisinė hipotezė – tai spėjimas, kad įvyks tokie gyvenimo faktai, kurių atžvilgiu reikės elgtis pagal dispozicijoje nurodytą elgesio taisyklę; 6. Dispozicija – tai pagrindinis teisės normos elementas. Ji nurodo, koks turi būti visuomeninio santykio dalyvių elgesys, kai yra hipotezėje numatytos faktinės aplinkybės; 7. Sankcija – trečias teisės normos elementas,kuris nurodo, kokia poveikio priemonė taikoma visuomeninio santykio dalyviams, nevykdantiems teisės normos dispozicijoje išdėstytų reikalavimų. Ne visos teisės normos turi šį elementą; Teisės normos gali būti klasifikuojamos pagal teisinio reguliavimo objektą, pagal teisinio reguliavimo metodą, pagal atliekamas fuunkcijas, pagal juridinę galią, pagal galiojimą apimtį ir t.t. Skirtingi autoriai taiko skirtingus teisės normų. LITERATŪRA 1. Čiočys Petras. Teisės pagrindai. - Vilnius: Kolpingo kolegijos „Interverslas“ leidykla, 1999. P. 29; 2. Vaišvila Alfonsas. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2004. P.243-288; 3. Autorių kolektyvas. Lietuvos konstitucinė teisė. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2002. P.40- 44; 4. Vansevičius Stasys. Valstybės ir teisės teorija. - Vilnius: Justitia, 2000. P. 135-142; 5. Autorių kolektyvas. Namų advokatas. - Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2002.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!