Teisės aktai reglamentuojantys debitorių sąvoką, skolų, beviltiškų skolų pripažinimo tvarka

Įvadas Temos aktualumas. Darbe daugiausiai dėmesio skiriama debitorių ir debitorinių įsiskolinimų valdymo praktiniams aspektams. Debitorių ir debitorinių įsiskolinimų pripažinimo tvarka bei jų atspindėjimo finan­sinėje atskaitomybėje pastaraisiais metais nepaskelbta daug naujovių, todėl šį klausimą nagrinėsime plačiau, juolab kad jie nėra išsamiai aptariami specialioje literatūroje. Paminėsime pagrindi­nius debitorių ir debitorinių įsiskolinimų, sąnaudų pripažinimo klausimus, akcentuodami svarbiausius šios tvarkos aspektus bei išaiškin­dami skirtumų tarp mokestinės ir finansinės beviltiškų skolų sąnaudų apskaitos registravimą finansinėje apskaitoje ir jų atspindėjimą mokestinėje bei finansinėje atskaitomybėje. Pirmiausia pažymėtina, kad debitorių ir debitorinių įsiskolinimų, abejotinų skolų ir beviltiškų skolų sąnau­dų apskaita turi būti vedama nebūtinai laikantis šios apskai­tos taisyklių, reglamentuojančių beviltiškų skolų sąnaudų, mažinančių apmokestinamąjį rezul­tatą, apskaičiavimą. Kita vertus, negalima igno­ruoti ir apskaitos optimalumo principo: jeigu beviltiškos skolos gali būti pripažintos mokesčių apskaičiavimo tikslais, tai jos be abejo turi būti atspindėtos ir finansinėje apskaitoje bei atskai­tomybėje. Be to, nesant didelių finansinės atskaitomybės iškraipymų, beviltiškų skolų sąnaudas finansinėje apskaitoje galima atspindėti pagal taisykles, reglamentuojančias mokesčių apskai­čiavimą. Darbo objektas – teisės aktai reglamentuojantys debitorių sąvoką, skolų, beviltiškų skolų pripažinimo tvarka. Darbo tikslai ir uždaviniai. Analizuojant ir sisteminant Lietuvos Respublikos teisės aktus reglamentuojančius debitorių sąvoką, skolų, beviltiškų skolų pripažinimo tvarką išanalizuoti esamos tvarkos probleminius aspektus atsižvelgiant į priimtus paskutinius LR pelno ir gyventojų pajamų įstatymus bei kitus teisės aktus bei pasaulio praktika šiuo klausimų. Atsižvelgiant į šio darbo uždavinius, šiame darbe buvo keliami tokie tikslai: Išanalizuoti pagrindinius teisės aktus reglamentuojančius debitorių sąvoką, skolų, beviltiškų skolų pripažinimo tvarka; - nustatyti debitorių sąvoką, skolų, beviltiškų skolų pripažinimo tvarkos problemas ir jiems darančius įtaką veiksnius ir apibrėžti jų poveikio savybes ir mastą; Siekiant nurodytų tyrimo tikslų, buvo sprendžiami tokie uždaviniai: - apibrėžiami debitorių sąvoką, skolų, beviltiškų skolų pripažinimo tvarkos teorinius principus ir tūrinį; - sistemiškai aprašyti debitorių sąvoką, skolų, beviltiškų skolų pripažinimo tvarkos efektyvumo lemiančias sąlygas; • parinkti teisinės priemonės, būtinos debitorių sąvoką, skolų, beviltiškų skolų pripažinimo tvarkos tobulinimui Lietuvoje. Tyrimo metodai. Suformuluota problema buvo sprendžiama Lietuvos praktinės patirties ir kiekybinių metodų pagalba. Dėl šios priežasties darbe vyrauja loginė ir palyginamoji analizė. Darbe naudojamasi istoriniais, loginiais, analitiniais ir lyginamaisiais tyrimo metodais. Tiriant debitorių problemą, skolų, beviltiškų skolų pripažinimo tvarkos funkcionavimą ir jos plėtros perspektyvas, taip pat buvo atliekama statistinių duomenų analizė, sisteminama ir apibendrinama surinkta informacija. Vertinant Lietuvos debitorių sąvoką, skolų, beviltiškų skolų pripažinimo tvarka tobulinimo perspektyvas. Mokslinis naujumas. Remiantis teoriniais debitorių sąvoką, skolų, beviltiškų skolų pripažinimo tvarkos tyrimais ir pripažintomis teorijomis, ES šalių mokesčių sistemų ir jose vykstančių procesų lyginamąja bei statistine analize, Lietuvos debitorių sąvoką, skolų, beviltiškų skolų pripažinimo tvarkos tyrimais, šiame darbe siūloma palaipsniui tobulinti debitorių sąvoką, skolų, beviltiškų skolų pripažinimo tvarką atsižvelgiant į bendra Lietuvos Respublikos mokesčių sistema bei nusistovėjusia mokesčių administravimo praktiką. 1.Debitoriai – esmė, teoriniai aspektai bei pagrindiniai principai Visose apskaitos politikos srityse, kai kurių nors klausimų vienareikšmiškai nereglamentuoja valstybė, vyriausieji buhalteriai privalo vykdyti administracijos vadovų nurodymus, kurie turi būti suformuluoti raštu, išleidžiant atitinkamą įmonės vadovo įsakymą; kiekviena nuosavybės forma, kaip ir kiekvienas įmonės tipas, turi savo pranašumų ir tru­kumų. Apskaitininkai privalo fiksuoti visus faktus, keičiančius įmonės turto ir (ar) nuosavybės apimtį bei struktūrą, taip pat ir tuos, kurie įmonės turtą ar jo struk­tūrą veikia ne tiesiogiai (kaip, tarkime, už pinigus perkant atsar­gas), bet ir per uždirbtas pajamas bei sąnaudas, patiriamas tas pajamas uždirbant. Kiekvienas ūkinis faktas, susijęs su turto ar nuosavybės pasikeitimu, turi būti užregistruotas valdžios nustatyta tvarka, o dėl jo įvykę turto ar nuosavybės sudėties pasikeitimai priva­lo būti atspindėti metinėje finansinėje atskaitomybėje, taip pat turi būti pateiktas įmonės valdytojams. Konkrečiais pavyzdžiais panagrinėkime, kaip įvairios operacijos veikia balanso straipsnių sumas. Tarkime, „Žilvino" akcinė bendrovė lapkričio mėnesį atliko tokias ūkines operacijas: 1. sumokėjo 560 Lt už paslaugas, kurios buvo suteiktos „Žilvinui" praėjusį mėnesį; 2. įsigijo baldų už 2400 Lt; 3. skolon iš tiekėjų gavo perparduoti skirtų prekių už 4800 Lt; 4. grąžino bankui paskolos dalį - 3000 Lt; 5. skolon pardavė prekių už 3700 Lt. Išanalizuosime, kaip minėtos operacijos darė įtaką fundamentinei apskaitos lygybei, surašę operacijas į lentelę. 1 lentelė. AKCINĖS BENDROVĖS „ŽILVINAS" BALANSO STRAIPSNIŲ PASIKEITIMAS DĖL LAPKRIČIO MĖNESIO ŪKINIŲ FAKTŲ Turto straipsniai Balanso/ Turto dalies suma spalio 31 d. Ūkinės operacijos numeris ir straipsnio pakitimo suma Suma lapkričio 30 d. Nuosavybės straipsniai Balanso/ Nuosavybės dalies suma spalio 31 d. Ūkinės operacijos numeris ir straipsnio pakitimo suma Suma lapkričio 30 d. Pastatai 44000 44000 Paprasto- sios akcijos 70000 70000 Automobiliai 28000 28000 Skola Baldai 840 2) +2400 3240 bankui 12000 4) -3000 9000 Prekės 6000 3) +4800 Skolos 5) -3700 7100 tiekėjams 1320 3) + 4800 6120 Pirkėjų Įsiskolinimas 150 5) +3700 3850 Skolos rangovams 2560 1) -560 2000 Pinigai 6890 1) -560 2) -2400 4) -3000 930 Iš viso: 85880 87120 85880 87120 Iš pateikto pavyzdžio matome, kad kiekviena operacija keitė turto ir (arba) nuosavybės straipsnius. Taigi balansą ir pelno (nuostolio) ataskaitą po kiekvienos operacijos reikėtų koreguoti. Tačiau tokių operacijų įmonėse per vieną dieną atliekama labai daug: kartais šimtai ar net tūkstan­čiai. Todėl, norint kaskart turėti tikslią informaciją apie įmonės būklę, reikėtų balansą ir pelno (nuostolio) ataskaitą perdaryti užregistravus kiekvieną faktą. Be abejo, užtektų pataisyti tik tam tikrus atskaitomybės straipsnius, o ne perdaryti visą atskaitomybę. Tačiau ištaisius senas sumas ir vietoj jų įrašius naujas, nebeliktų informacijos apie atitinkamų straipsnių sumas ankstesniais laikotar­piais. Be to, daug kartų taisyta atskaitomybė taptų neįskaitoma. Ši problema išsprendžiama, naudo­jant daugiau popieriaus. Kiekvienai turto ar nuosavybės rūšiai skinami atskiri lapai, vadinami apskai­tos registrais. Pavyzdžiui, kiekvienam balanso, pelno (nuostolio) ataskaitos bei pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitos straipsniui gali būti skirtas atskiras registras. Jame kaupiama visa informaci­ja apie atitinkamos turto ar nuosavybės rūšies pasikeitimus per tam tikrą laikotarpį. Apskaitininkai šiuos registrus vadina sąskaitomis. Beje, juos galima vesti nebūtinai popieriuje - galima saugoti ir kitose informacijos laikmenose, pavyzdžiui, kompiuteriuose. 1.1. Debitorinių įsiskolinimų esmė ir sąvoka Trečiųjų asmenų skolos įmo­nei išties labai svarbi sudedamoji trumpalaikio įmonės turto da­lis. Trumpalaikės skolos įmonei pavaizduojamos balanso Turto dalies Trumpalaikio turto skyriaus Per vienerius metus gauti­nų sumų grupėje. Šioje grupėje yra tokie straipsniai: Pirkėjų įsiskolinimas, Kitos gautinos sumos (iš jų Pareikalautas, bet neįmokėtas kapitalas ir Kitos skolos). Jau žinote, kad tolygiai besikaupiančios debitorinės skolos atspindimos balanso „C” dalyje Sukauptos (gautinos) pajamos ir ateinančio laikotarpio sąnaudos. Šis trumpalaikis turtas reikšmingas tuo, kad yra pas trečiuosius asmenis, todėl jį saugoti, tiksliau sakant, stebėti kiek­viena įmonė privalo dar labiau nei likvidžiausią-piniginį - turtą. Mat tam, kad šis turtas „materializuotųsi” virstu pinigais, skolininkai privalo juos pervesti ar kaip kitaip perduoti įmonei, o jie šito ne visada nori. Lietuvoje kol kas iš viso nėra gerų atsiskaitymo su kontrahentais tradicijų, už parduotas prekes (suteiktas paslaugas) dažniausiai reikalaujama sumokėti palyginti greitai, vidutinis atsi­skaitymų laikotarpis, kurio pageidauja debitoriai, pusantro mėnesio, vadinasi, verslas nekredituo­ja savęs, įmonės nelinkusios leisti partneriams nemokamai naudotis net joms pačioms laikinai nereikalingomis lėšomis. Antra vertus, kaip nustatyta tyrimais, sutartyse aptarti atsiskaitymo ter­minai dažnai pažeidžiami, ir dėl to faktiškas visuotinis atsiskaitymų laikas pailgėja beveik iki 70 dienų. 1 Taip uždelsiamą dėl įvairiausių priežasčių, iš jų tik 15% tenka buhalterijos klaidoms, beveik 40% kontrahentų neatsiskaito dėl to, kad sąmoningai vilkina mokėjimo terminą arba nė nemano atsiskaityti su skolintojais, likę (jų daugiau nei pusė) todėl, kad jiems patiems pritrūksta pinigų. Verslininkai įvairiais būdais stengiasi susigrąžinti skolas, pavyzdžiui, skatina skolininkus įvairiais diskontais, reikalauja už prekes sumokėti iš anksto, naudoja faktoringą (sko­lų perpardavimą) bei iš anksto tikrina potencialius skolininkus. Pagaliau susikuria vis daugiau firmų, besispecializuojančių pradelstų skolų išieškojimu. Tačiau visais atvejais pirmiausia turi būti nepriekaištingai vedama debitorinių skolų apskaita. Todėl šioje darbo dalyje autorius skirs nemažai dėmesio teoriniams beviltiškų skolų problemos Lietuvos įmonėse. Neteisinga būtų teigti, kad įmonių tarpusavio įsisko­linimai stabdo verslą. Netgi atvirkščiai - galimybė pasi­naudoti kitų įmonių laikinai laisvomis lėšomis kaip sa­vitas neprocentinis kreditas skatina verslo plėtotę, nes leidžia įskaičiuoti į pajamų uždirbimą lėšas, už kurias nereikia mokėti jokių palūkanų. Tačiau toks šių lėšų panaudojimas, savaime suprantama, skatintinas ir pa­teisinamas tik tuo atveju, jeigu jis vykdomas abiejų verslo kontrahentų - skolintojo ir skolininko – tarpusavio susitarimu ir gera valia. Tačiau dažniausiai skolininkas paprasčiausiai vengia sugražinti skola arba tiesiog negali tai padaryti dėl ekonominių priežasčių. Tokios skolos ilgainiui tampa beviltiškomis ekonominę prasme (de facto) bei tinkamai įforminus ir teisinę prasme (de jure). Reikia pažymėti, kad abejotinų skolų pri­pažinimas, kaip ir beviltiškų skolų sąnaudų nurašymas, -labai svarbus finansinės apskaitos baras. Jo tinkamas atilikimas nemaža dalimi nulemia tikslų ir teisingą apskai­tos vedimą įmonėje. Neatsižvelgiant į valdžios nustaty­tas apmokestinimo taisykles, kiekvienos įmonės buhal­terijos turi nuolatos stebėti debitorinius įsiskolinimus, laiku nurašydamos tuos, kuriuos atgauti yra beviltiška. Beje, svarbu atkreipti įmonių vadovų dėmesį į vieną la­bai reikšmingą aplinkybę: dar neretai pasitaiko, kad iš­ieškoti abejotinas skolas įpareigojami pardavimų sky­riai. Tačiau šito negalima daryti, nes pardavėjai yra per arti pirkėjų - debitorinių įsiskolinimų subjektų. Visi verslo apgaulių tyrinėtojai nurodo, kad ši aplinkybė gali būti lemiama ne tik turto grobstymo požiūriu, bet dar ir todėl, kad pardavimų skyrių darbuotojai tokiu atveju beveik neišvengiamai darys įvairias nuolaidas potencialiai nemokiems pirkėjams.2 Trumpalaikės trečiųjų asmenų skolos - ne vėliau kaip per kitą po ataskaitinių finansinių metų ataskaitinį laikotarpį gautinos iš pirkėjų sumos - paprastai sudaro didžiausią per vienerius metus gautinų sumų dalį. Pirkėjų skolos - viena likvidžiausių įmonės turto sudedamų­jų dalių - atsiranda, kai įmonė prekes kontrahentams (pirkėjams) parduoda skolon. Prekes parduo­dančios įmonės taiko tokią lengvatą pirkėjams, norėdamos kuo daugiau jų pritraukti. Pirkėjui šitaip prekes pirkti visada naudinga, nes iš esmės tai beprocentis kreditas: nereikia sumokėti iš karto, taigi sutaupoma pinigų, kuriuos skolinantis iš banko reikėtų mokėti palūkanas. Už prekybines skolas jokių palūkanų pirkėjas nemoka, išskyrus tuo atveju, kai prekės perkamos išsimokėtinai. Svarbus skiriamasis trumpalaikio turto - debitorinių skolų- bruožas, kad beveik visada yra tam tikra tikimybė, jog skolininkai gali jų negrąžinti. Kitaip sakant, visada būna tam tikra dalis abejotinų pirkėjų skolų, kurios kartais vadinamos „blogomis skolomis”. Suprantama, dėl to įmonė gali patirti nuostolių, kurie vadinami beviltiškų skolų sąnaudomis. 1.2. Skolų ir skolininkų apskaita Atsiskaitymų apskaita yra vienas iš apskaitos objektų. Skolos susidaro įmonei išsimokėtinai parduodant prekes, teikiant paslaugas, skolinant pinigus, mokant avansu ir kt. Pagal savo pobūdį skolos finansinėje apskaitoje skirstomos į prekybines, finansines, kitas skolas, pagal apmokėjimo terminą – į trumpalaikes ir ilgalaikes. Pirkėjų skolos įmonei pavaizduojamos balanso Turto dalies Trumpalaikio turto skyriaus Per vienerius metus gautinų sumų grupėje. Šis trumpalaikis turtas reikšmingas tuo, kad yra pas trečiuosius asmenis, todėl jį saugoti, stebėti kiekvienos įmonės buhalterija privalo dar labiau nei likvidžiausią – piniginį – turtą. Kad šis turtas virstų pinigais, skolininkai privalo juos pervesti ar kitaip perduoti įmonei. Verslininkai įvairiais būdais stengiasi susigrąžinti skolas, pavyzdžiui, skatina skolininkus įvairiais diskontais, reikalauja už prekes sumokėti iš anksto, naudoja faktoringą (skolų perdavimą) bei iš anksto tikrina potencialius skolininkus. Trumpalaikės trečiųjų asmenų skolos paprastai sudaro didžiausią per vienerius metus gautinų sumų dalį. Pirkėjų skolos – viena likvidžiausių įmonės turto sudedamųjų dalių – atsiranda, kai įmonė prekes pirkėjams parduoda skolon. Prekes parduodančios įmonės taiko tokią lengvatą pirkėjams, norėdamos kuo daugiau jų pritraukti. Pardavimų operacijoms priskiriamos perparduoti pirktų prekių, pagamintos produkcijos, kito turto pardavimas ir perleidimas, taip pat paslaugų teikimas.Remiantis pirminiais apskaitos dokumentais pardavėjo įmonėje pripažįstamos pardavimo pajamos. Mokamų mokesčių skaičiavimas (PVM, pelno, kelių fondo) skaičiavimas tiesiogiai susijęs su įmonės pajamų suma, todėl pardavimo dokumentai ir jų naudojimas yra griežtai reglamentuoti. Naudojami ant specialaus popieriaus išspausdinti dokumentų blankai, įvairiomis apsaugos priemonėmis aprūpinti elektroniniai kasos aparatai. Pirminiai dokumentai: 1. PVM sąskaita – faktūra; 2. Sąskaita – faktūra; 3. Prekių pirkimo – pardavimo kvitas; 4. Kasos aparato kvitas; 5. Prekių grąžinimo aktas. Kad pardavėjai galėtų perduoti pirkėjui prekes, turi pateikti dokumentą – įgaliojimą, kurį išduoda pirkėjo įmonė, ir kuris perduodamas pardavėjui gaunant iš jo materialines vertybes. Transportuojant prekes pirkėjui yra už pildomas transportavimo dokumentas – krovinio važtaraštis. Tai ne apskaitos dokumentas, nes juose nefiksuojama jokia ūkinė operacija, jie tik lydi krovinį jį pervežant. Taip pat krovinį lydinčio dokumento funkcijas gali atlikti ir trečiasis sąskaitos faktūros egzempliorius. Pagal dokumentų grupavimo metodiką, visi produkcijos ar prekių pardavimo dokumentai yra kaupiami prie sandėlio medžiagų judėjimo ataskaitos. Nes realizavimo dokumentai yra pagrindas prekių išdavimo iš sandėlio nurašymui. Bet dėl atsiskaitymo tvarkos gali atsirasti įvairių atvejų. Yra keletas pardavimų pripažinimo atvejų, nes laiko požiūriu už nupirktas prekes pirkėjai gali atsiskaityti iš karto (taip dažniausiai būna, pavyzdžiui, mažmeninėje prekyboje), tačiau gali sumokėti už prekes vėliau – kartais net po mėnesio ar kelių, o gali būti ir taip, kad susitariama, jog pirkėjas už prekes sumokės iš anksto. Debitorinės skolos jų atsiradimo momentu ne visos būna trumpalaikės, nes ne visas jas skolininkai privalo grąžinti per tą patį laikotarpį, kai jos atsiranda. Pavyzdžiui. 20X1 metais atsiradusią debitorinę skolą, kurią įmonė atgaus 20X3 metais, pirmųjų metų balanse įmonė apskaitys ilgalaikių debitorinių skolų sudėtyje sąskaitų grupėje Nr. 17 Po vienerių metų gautinos sumos ir 20X1 metų balanse pavaizduos tokio pat pavadinimo Ilgalaikio turto dalies straipsnyje. Tačiau 20X2 metais ši debitorinė skola taps trumpalaike, todėl balanse turės būti pavaizduota Trumpalaikio turto dalies straipsnių grupėje Per vienerius metus gautinos sumos. Todėl rengiant 20X2 metų finansinę atskaitomybę reikės atlikti tokį koregavimą: debetuoti trumpalaikėmis tapusių debitorinių skolų sąskaitas, kredituojant atitinkamas ilgalaikių debitorinių skolų sąskaitas per tuos metus trumpalaikėmis tapusių skolų sumomis. Pardavus pirkėjui prekes atsiranda tam tikra tikimybė, jog pirkėjas už išsiųstas jam prekes gali apskritai nesumokėti. Visada būna tam tikra dalis abejotinų pirkėjų skolų. Abejotinoms skoloms apskaityti skirta turtinė sąskaita Nr. 247 Abejotinos pirkėjų skolos. Į ją iš sąskaitų Nr. 240 Pirkėjai iškeliamos visos skolos, dėl kurių grąžinimo abejojama. Supranta, kad įmonės, parduodančios prekes skolon, stengiasi turėti reikalų tik su mokiais pirkėjais. Dėl to daugelis įmonių įvairiomis priemonėmis siekia nustatyti, ar pirkėjas sugebės atėjus laikui apmokėti sąskaitas už skolon nupirktas prekes. Didesnės įmonės netgi kuria specialius skyrius, kurie tiria klientų mokumą. Be to, galima kreiptis į specializuotas tarnybas, prekiaujančias informacija apie įmonių finansinę būklę, mokumą bei atsiskaitymų su kontrahentais drausmės laikymąsi. Galima pasiteirauti su įmone pirkėja susijusių kontahentų nuomonės arba imtis dar kokių nors priemonių, kad iki minimumo sumažėtų neapmokėjimo už skolon Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. birželio 3 d. Nutarimu Nr. 719 “Dėl inventorizacijos tvarkos patvirtinimo” patvirtino inventorizacijos tvarką. Joje nustatyta inventorizacijos atlikimo metodika ir inventorizacijos objektai, komisijos sudarymo tvarka bei jų funkcijos. Pirkėjų skolos turi būti pripažįstamos abejotinomis nuolatos peržiūrint debitorių sąrašus, susipažįstant su didžiausių skolininkų finansinė padėtimi iš skolintojui prieinamos finansinės atskaitomybės duomenų, kitais įmanomais būdais renkant informaciją apie potencia­liai nemokius pirkėjus. Jų skolos turi būti iškeltos iš normalių Pirkėjų skolų sąskaitų į Abejotinų pirkėjų skolų sąskaitą. Toks įrašas nieko nepakeičia nei balanse, nei pelno (nuostolio) ataskaitoje. Jis taip pat nepakeičia ir mokesčių, kuriuos privalės sumokėti įmonė, dydžio. Šiuo įrašu tik atkreipiamas įmonės valdytojų dėmesys į potencialiai nemokius skolininkus. Todėl jis gali būti daromas pačios buhalterijos iniciatyva, išrašant buhal­terinę pažymą. Kokių nors ypatingų potencialiai bevil­tiško skolininko nemokumo įrodymų visiškai nereikia, nes, kaip minėjome, skolos perkėlimas į Abejotinų skolų sąskaitą iš esmės nieko nekeičia, tik signalizuoja apie – Mokesčiai potencialius „blogus" skolininkus, siekiant ateityje iš­vengti beviltiškų skolų sąnaudų. Įmonės vadovas turėtų nustatyti kriterijus, kuriais re­miantis vienas ar kitas skolininkas skelbiamas kaip abe­jotinas. Geriausia tai patvirtinti specialiu įsakymu, nes beviltiškų skolų apskaitos baras yra potencialiai labai pa­vojingas — šioje srityje itin dažni piktnaudžiavimai ir netgi grobstymai. Todėl visuomet reikėtų vadovautis nuostata: geriau priskirti abejotiniems dešimt mokių ir sąžiningų skolininkų nei neįtraukti į Abejotinų skolų sąskaitą vieno nemokaus ar nesąžiningo kontrahento. Darbo autoriaus nuomonę tai yra per daug pavojinga. Teisininkai žino keletą būdų, kaip įvertinti potencia­liai skolų sąnaudas. Pats paprasčiausias ir pa­tikimiausias yra tiesioginis būdas, kai šioms sąnaudoms priskiriamos tam tikrų skolininkų konkrečios skolos, kurių sugrąžinimu abejojama. Tik šitokius būdus pripažįsta ir vyriausybė, nes tik tokių skolų sumomis leidžia­ma sumažinti apmokestinamąjį pelną. Tačiau savinin­kams ir kitiems išoriniams vartotojams skirtoje finansi­nėje atskaitomybėje abejotinų skolų sumos gali būti įvertintos ir vadinamaisiais netiesioginiais būdais, kai daroma prielaida, kad tam tikra skolų dalis (pavyz­džiui, 5 proc. bendros įsiskolinimų sumos) nebus padengta. Tai - tikimybiniai metodai, kurie leidžia tiks­liau įvertinti įmonės finansinę būklę, pavyzdžiui, esant šimtams ar net tūkstančiams debitorių, iš kurių, kaip ro­do ankstesnių laikotarpių patirtis, tam tikra dalis savo skolų neapmokės. Tačiau reikia žinoti, kad vyriausybė neleidžia taikyti netiesioginių skolų metodų mokes­čių apskaičiavimo tikslais. Ji nustatė griežtas taisykles, kuriomis remiantis galima sumažinti apmokestinamąjį pelną ankstesniųjų laikotarpių beviltiškų skolų sumomis. Abejotinų skolų ir beviltiškų skolų sąnaudų pripažinimo tvarka, darbo autorius, nagrinės remdamasis preky­bos skolų pavyzdžiu, tačiau visos išdėstytos nuostatos taikomos ir kitoms debitorinėms skoloms. Suprantama, kad įmonės parduoti prekes skolon stengiasi tik mokiems pirkėjams, dėl to įvairiomis priemonėmis siekia nustatyti, ar pirkėjas sugebės laiku apmokėti sąskaitas už skolon nupirktas prekes. Didesnės įmonės netgi kuria specialius skyrius, kurie tiria klientų mokumą, arba kreipiasi į specialias firmas, prekiaujančias informacija apie įmonių finansinę būklę, mokumą bei atsiskaitymų su kontrahentais drausmės laikymąsi. Galima pasiteirauti su įmone pirkėja susijusių kontrahentų nuomonės arba imtis dar kokių nors priemonių, kad minimaliai sumažėtų nesumokėjimo už skolon parduotas prekes rizika. Remdamiesi šia informacija, atsakingi už pardavimus pareigūnai sprendžia, kokiam pirkėjui parduoti prekes skolon.3 Kad ir kas būtų kaltas dėl neapmokėjimo už parduotas prekes, jas pardavusi įmonė patiria nuostolį, tiksliau sakant, paaiškėja, kad ji neuždirbo pajamų, kurias buvo užregistravusi apskaitoje ir galbūt pavaizdavusi atskaitomybėje. Pavyzdžiui, įmonė 2002 metais pardavė prekių už l mln. litų ir tais pačiais metais sužinojo, kad už 100 000 Lt prekių nebus sumokėta, nes vienas, jokio turto neturintis pirkėjas bankrutavo. Taigi, kaip vėliau paaiškėjo, įmonė, pardavusi šias prekes, neturėjo registruoti l mln. pardavimo pajamų, nes iš tikrųjų pardavė prekių už 900 tūkst. litų (l mln. Lt -100 tūkst. Lt = 900 tūkst. Lt). Taigi įmonė pardavėja patiria ne tik sąnaudų, susijusių su par­duotų prekių gamyba (arba perparduodamų prekių pirkimu), bet ir 100 tūkst. litų sąnaudas dėl to, kad už šią sumą pardavė prekių nemokiam pirkėjui. Dar kebliau, kai pirkėjo nemokumas išaiškėja ne ataskaitiniais metais, o vėliau. Pavyzdžiui, 2002 metais pardavusi prekių už l mln. Lt įmonė tik 2003 metais sužino, kad už 100 tūkst. litų prekių nupirkusi įmonė nesumokės. Tuo tarpu 2002 metų finansinė atskaitomybė jau parengta ir patvirtinta savininkų. Taigi tais metais įmonė parodė atskaitomybėje šimtu tūkstančių litų didesnes pajamas ir pelną, todėl šią sumą tegali pripažinti 2003 metų ypatingaisiais praradimais (netekimais). Kad išvengtų iškraipytos informacijos, įmonių vadovai turi stengtis iš anksto numatyti skolų, kurių nepadengs pirkėjai, sumą ir ja padidinti ataskaitinio laikotarpio finansines veiklos sąnaudas. Pirkėjų nesumokėtos skolos (kaip ir kitų kontrahentų nepadengti įsiskolinimai) visada priskiria­mos finansinės veiklos sąnaudoms, jeigu tik šie nesumokėjimai nesusiję, pavyzdžiui, su prasta prekių kokybe. 4 Tai, darbo autoriaus manymu, visiškai teisinga nuostata, nes atsiskaitymai, be abejo, yra finansinės veiklos sritis, - tik finansiniais svertais galima priversti kontrahentus anksčiau sumokėti už patiektą produkciją ar suteiktas paslaugas, pavyzdžiui, suteikiant diskontus įmonėms, anksčiau sumokančioms už nupirktas prekes. Svarbiausias įmonių uždavinys - kuo tiksliau apskaičiuoti kiekvieną ataskaitinį laikotarpį uždirbtų pajamų, kurios nebus padengtos pinigais, sumą. Šioje srityje visuomet naudojamasi tikimybi­niais apskaičiavimais. Todėl skolos, kurios, įmonės valdytojų nuomone, nebus padengtos pini­gais ar kokiu nors kitu turtu, vadinamos abejotinomis skolomis norint pabrėžti, kad ši skola vis dėlto dar gali būti atgauta. Remiantys galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais galima pabrėžti, kad skolos nereiškia, jog ta skola nurašoma, įmonės darbuotojai ir toliau turi stebėti, ar ši skola bus grąžinta, - ji tik perkeliama į specialią skolų įmonei, dėl kurių grąžinimo abejo­jama, sąskaitą. Be abejo, ši sąskaita, kaip ir visos pirkėjų sąskaitos, turi būti vedama ne tik sintetiniu, bet ir analitiniu pjūviu - turi būti atskirai apskaitomas kiekvienas įmonės skolininkas. Kita labai svarbi aplinkybė, kad ši sąskaitų korespondencija atliekama nebūtinai finan­siniams metams ar ketvirčiui pasibaigus. Skolos į abejotinų skolų sudėtį perkeliamos tada, kai manoma, kad jos gali būti negrąžintos. Kitas toks pat svarbus „blogų” skolų apskaitos aspektas -jos įskaičiuojamos į to laikotarpio finansinės veiklos sąnaudas, kada šios skolos turėjo būti sumokėtos, bet paaiškėja, kad tai nepada­ryta. Tai vadinamosios beviltiškų skolų sąnaudos. Jos nurašomos panaudojant kontrarinę skolų sąskaitą Nr. 249 Nurašyta beviltiškų prekybos skolų dalis (-). Šios sąskaitos likutis atimamas iš bendros skolų įmonei sumos, todėl šios, kaip ir kiekvienos kitos kontrarinės, sąskaitos pavadinime yra minuso ženklas. Šiuo įrašu debetuojant sąskaitą Nr. 6310 Beviltiškų prekybos skolų sąnaudos padidinamos ataskaitinio laikotarpio beviltiškų skolų sąnaudos, o per sąskaitos Nr. 249 Nurašyta beviltiškų pre­kybos skolų dalis (-) kreditą nurašomas beviltiškas pirkėjų įsiskolinimas, kurio įmonė nebesitiki atgauti. Skolos nurašomos į beviltiškas (kartu pripažįstamos ir beviltiški} skolų sąnaudos) pap­rastai pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, kai koreguojamos visos sąskaitos. Kaip matome, atlikus šias korespondencijas, apskaitos lygybė nepažeidžiama. Abejotinos skolos ir beviltiškų skolų sąnaudos tokiu būdu registruojamos, kai taikomas vadinamasis tiesioginis abejotinų skolų dydžio nustatymo būdas, t.y. tais atvejais, kai įmonė įvertina abejotinas konkrečių pirkėjų skolas. Pailiustruosime pavyzdžiu. Tarkime, įmonėje „Ra­tas”, pasibaigus 20X2 metams, beviltiškomis buvo pripažintos tokios abejotinos skolos, kurios turėjo būti padengtos 20X2 metais: visa „Santakos" įmonės 20 000 Lt skola ir 40% įmonės „Rieduva" skolos, kurių bendra suma - 30 000 Lt, vadinasi, beviltišku pripažintas 12 000 Lt įmonės „Rieduva" įsiskolinimas. Ši operacija sąskaitoje turėjo būti užregistruota tokiais įrašais. Paaiškiname schemos sąskaitų korespondencijas: 1), 2) gavus informaciją, kad gali būti negrąžinta visa įmonės „Santaka" skola ir 40% įmonės „Rieduva" skolų, visa abejotinų skolų suma iškeliama iš sąskaitos Nr. 240 Pirkėjai (ją kre­dituojant) į sąskaitą Nr. 247 skolos (pastarąją debetuojant). Sąskaitoje Nr. 247 užfiksuotoms pirkėjų skoloms apskaitininkai ir kiti įmonės darbuotojai skiria ypatin­gą dėmesį-nuolat kontroliuoja, ar skolininkai laiku j aš apmoka; 3a) kadangi žinoma, kad jokio turto neturinti įmonė „Santaka" bankrutavo, visa jos skola nurašo­ma į finansinės veiklos sąnaudas, debetuojant sąskaitą Nr. 6310 Beviltiškų prekybos skolų sąnaudos. Ta pačia sąskaitų korespondencija per sąskaitos Nr. 249 Nurašyta beviltiškų pre­kybos skolų dalis (-) kreditą nurašoma ir įmonės „Santaka" skola, nes pastaroji įskaičiuota į sąnaudas, taigi jos nebėra; 3b) Ši sąskaitų korespondencija analogiška aptartajai, skiriasi tik į sąnaudas nurašytos sumos dydis. Kadangi manoma, jog įmonė „Rieduva" nepadengs tik 40% įsiskolinimo, į 20X2 metų sąnaudas nurašoma ne visa jos skola, o 12 000 Lt (30 000 Lt x 40%); Atlikus 3a) ir 3b) sąskaitų korespondencijas, užregistruojamos teisingos 20X2 metų sąnaudos, nes į jas įskaičiuojamos ir skolos, kurios turėjo būti, bet nebuvo padengtos tais me­tais. Be abejo, toks skolų įvertinimas visada yra tikimybinis, todėl ir apytikslis (niekas negali garantuoti, kad įmonė „Rieduva" 20X3 metais padengs likusią 18 000 Lt (t. y. likusius 60%) skolos dalį), tačiau, kai kitos išeities nėra, telieka remtis apytiksliais apskaičiavimais, tai geriau negu abejotinų skolų ir jų sąnaudų neįvertinti apskritai; 4), 5) gavus patvirtinimą dokumentais (pavyzdžiui, teismo sprendimą), kad įmonė „Santaka" tikrai nebepadengs 20 000 Lt, o „Rieduva" - 12 000 Lt skolų įmonei „Ratas", pastarosios buhalterija nurašo atitinkamas sumas nuo sąskaitų Nr. 247 ir Nr. 249, nes toliau jas kontroliuoti nebėra prasmės; Kaip matote, sąskaita Nr. 249 Nurašyta beviltiškų prekybos skolų dalis (-) yra tranzitinė, atlie­kanti tik tarsi sąskaitų Nr. 247 ir Nr. 6310 tarpininko vaidmenį. Todėl kartais praktikoje jos atsisakoma nurašant abejotinas skolas kaip beviltiškų skolų sąnaudas tiesiogiai per sąskaitos Nr. 247 skolos kreditą ir sąskaitos Nr. 6310 Beviltiškų prekybos skolų sąnaudos debetą. Be abejo, taip galima daryti, bet neišvengiamai prarandama svarbi informacija, koks kontrahentas kokios sumos negražino įmonei, o tai labai svarbu sudarant naujas sutartis su pirkėjais ar siunčiant jiems prekes; 6) šia Jums gerai žinoma sąskaitų korespondencija registruojamas 60% įmonės „Rieduva" sko­los (30 000 Lt x 60% - 18 000 Lt) padengimas. Šitaip sąskaita Nr. 247 skolos („Rieduva") uždaroma. 20X3 metais gali paaiškėti, kad 20X2 metų įsiskolinimo nepadengia kuri nors įmonė, tačiau tai nebuvo numatyta iŠ anksto (pasibaigus 20X2 metams). Tada reikia atlikti mūsų anksčiau nagri­nėtas korespondencijas, 20X3 metais registruojant nebe sąnaudas, bet praradimus (XX Lt pažymė­tas 20X2 metais padengtinas pirkėjų įsiskolinimas, nustatytas kaip beviltiška skola 20X3 metais): Debetas 247 skolos XX Lt Kreditas 240 Pirkėjai XX Lt Debetas 6460 Per mažai nurašytų beviltiškų prekybos skolų nurašymai XX Lt Kreditas 249 Nurašyta beviltiškų prekybos skolų dalis (-) XX Lt Debetas 249 Nurašyta beviltiškų prekybos skolų dalis (-) XX Lt Kreditas 247 skolos XX Lt Vienintelis šios sudėtinės sąskaitų korespondencijos skirtumas nuo nagrinėtosios tas, kad į sąnaudas beviltiškos skolos patenka jau ne per finansinės veiklos sąnaudų sąskaitą Nr. 6310, o per sąskaitą Nr. 6460, kurioje kaupiami netekimai (ypatingieji praradimai). Tai paaiškinama palyginimo principu: 20X2 metų padengtinos pirkėjų skolos (taigi ir tų metų pardavimų pajamos), paaiškėjus, kad jos yra beviltiškos 20X3 metais, yra ne kas kita kaip tų metų netekimai. Galimas ir atvirkščias variantas: 20X2 metais nurašytas kaip beviltiškas įsiskolinimas atei­nančiais, 20X3 metais, netikėtai padengiamas. Tokiu atveju būtina atkurti anksčiau kaip beviltišką nurašytą įsiskolinimą. Tokios įmonei pardavėjai netikėtos pinigų įplaukos ir pajamos, taip pat vadovaujantis palyginimo principu, pripažįstamos 20X3 metų pagaute (ypatingosiomis pajamo­mis), ta pačia korespondencija atkuriant ir per daug nurašytą pripažintos beviltiška skolos dalį (debetuojant sąskaitą Nr. 249). Debetas 27 Pinigai bankuose ir kasoje XX Lt Kreditas 247 skolos XX Lt Debetas 249 Nurašyta beviltiškų prekybos skolų dalis (-) XX Lt Kreditas 5440 Per daug nurašytų beviltiškų prekybos skolų atkūrimas XX Lt Kaip matote, šioje sudėtinėje korespondencijoje yra vienu įrašu mažiau negu nagri­nėtoje todėl, kad šiuo atveju nereikia atkurti pirkėjų įsiskolinimo sąskaitoje Nr. 240 Pirkėjai. 20X2 m. jis kaip abejotinas buvo iškeltas į sąskaitos Nr. 247 skolos debetą, o dabar nurašo­mas per šios sąskaitos kreditą, debetuojant sąskaitą Nr. 27 gauta iš pirkėjo abejotina laikyta pinigų suma. Dažniausiai netikėtai sumokamos skolos, kurios dar nebuvo nurašytos iš sąskaitos Nr. 247 skolos debeto, nes aptartoji korespondencija D 249 - K 247 atliekama tik tada, kai užtikri­nama, jog skola nebus padengta. Jei vis dėlto sumokamas visiškai nurašytas įsiskolinimas ar jo dalis, gautąją sumą reikia atkurti, aptariamą sudėtinę sąskaitų korespondenciją papildant dar vienu įrašu: Debetas 247 skolos XX Lt Kreditas 249 Nurašyta beviltiškų prekybos skolų dalis (-) XX Lt Šitokiu būdu sąskaitoje Nr. 249 iš esmės atliekami atvirkšti įrašai nei pavaizduoti 1 schemoje, kai buvo registruojamas beviltiškų skolų sąnaudų nurašymas. Skirtumas tik tas, kad, taikant periodiškumo principą, nebegalima mažinti praėjusių metų beviltiškų prekybos skolų sąnaudų (20X2 m. atskaitomybė jau parengta!), todėl pripažįstama 20X3 metų pagaute. Iki šiol kalbėjome apie tiesiogini abejotinų skolų nustatymo būdą, kai abejotinais pripažįstami tam tikrų pirkėjų konkretūs įsiskolinimai. Tačiau ne visos įmonės gali iš anksto įvertinti kiekvieno pirkėjo įsiskolinimą. 1.3. Debitorinio įsiskolinimo valdymo teoriniai aspektai Debitorinių skolų valdymo koncepcija iškilo 1970-aisiais, kadangi keletas aplinkos sąlygų stimuliavo kompanijas pakeisti savo produktų pardavimų būdą į pardavimus ribotam didelių klientų skaičiui. Tos sąlygos buvo tokios: 1) padidėjusi būtinybė gerinti paslaugas ; 2) padidėjęs tos pačios kompanijos pirkėjų išsibarstymas ; 3) padidėjusios išlaidos ir komunikacijai; 4) padidėjęs noras kurti partnerystes; 5) padidėjęs pirkėjų pasitenkinimas. Šių veiksnių valdymui kai kurios kompanijos paskyrė atsakingą pardavėją valdyti ribotą pagrindinių klientų skaičių. Labai greitai buvo galima pastebėti, kad šie pardavėjai padarė daugiau nei vien tik produktų pardavimus. Jie vis labiau tapo atsakingi už klientų operacijas, kad padidinti šių svarbių klientų produktyvumą. Jie prisiėmė atsakomybę už pardavimus, tiekimą, veiklų koordinavimą, užsakymų proceso valdymą, atsargų valdymą, instaliavimo užtikrinimą, sąskaitų perdavimą ir daugelį kitų veiklų. Ankstyvosios pastangos nukreipti poreikius ribotam pagrindinių klientų skaičiui pasirodė sėkmingos. Buvo pripažinta nauda ir klientui, ir tiekėjams. Klientas gautų naudą dėl geresnės išlaidų kontrolės, padidėjusio likvidumo, patikimumo ir tiekimo. Tiekėjas gautų naudą iš apdraustų, nuolatinių užsakymų ir pardavimo kaštų sumažinimo. Šio naujo pardavimų organizacijos tipo evoliucija pasireiškė dvejose mąstymo mokyklose. Pirmoji mokykla naudoja pardavimais valdomą metodą. Ši mokykla pabrėžia “kaip tai padaryti”, bet suteikia mažai teorinio ar empirinio pagrindo. Šią mokyklą (D.P.Gosselin,2003) vadina “Pagrindinių debitorinių įsiskolinimų prekybos” mokykla (KAS-Key account selling). Antroji mokykla pabrėžia ilgalaikius santykius su pagrindiniais klientais. Šią mokyklą vadina “Pagrindinių debitorinių skolų valdymo” mokykla (KAM – Key account management). Pagal KAS, tikslai yra paprasti: parduoti daugiau ir gauti daugiau pelno iš egzistuojančių klientų, kurie jau yra didžioji kompanijos pajamų dalis. Dėl šio svarbiausiais pardavimais pagrįsto metodo, pagrindinių klientų akcentavimas yra operatyvus ir trumpalaikis. Čia santykių kūrimas reiškia pardavimų padidėjimą. KAS metodas nesiorientuoja į strateginius tikslus, tokius kaip įėjimo barjerų sukūrimą. Pagrindinių debitorinių skolų prekybos terminas pradėjo atsirasti tyrimų literatūroje 1970-metyje, JAV. Kai pramonė ar kompanija susiduria su augimo mažėjimu, kompanijos pradeda suvokti daugiau nei vien tik klientų lojalumo naudą. Egzistuojančių klientų išlaikymas pasireiškia didesnėmis išlaidomis negu naujų klientų sistemingas ieškojimas. Ekonomikos globalizavimas, verslo rinkų brandumas ir padidėjusi klientų “jėga” dėl subrendusių rinkų, visa tai prisidėjo prie kompanijų metodų ir klientų aptarnavimo persvarstymo. Kompanijos suvokia, kad ne tik konkurencinio pranašumo kūrimas su pagrindiniais klientais turi dramatišką poveikį pajamoms ir pelningumui, jeigu pagrindinis pirkėjas nusprendžia pakeisti tiekėjus. Antroji mokykla (KAM) naudoja tarpusavio santykiais paremtą marketingo metodą. Jos tikslas yra sukurti strateginius aljansus su pagrindiniais klientais ir tiekėjais, kad tapti pagrindiniu arba vieninteliu tiekėju. Per tuos strateginius aljansus, kompanijos nori sukurti konkurencinį pranašumą ir suteikti stabilumą savo operacijoms, kai susiduria su aukštais konkurencijos lygiais greitai besikeičiančioje aplinkoje. KAM tikslas sukurti ilgalaikius santykius su pagrindiniais klientais, suteikiant jiems specialų dėmesį per geresnį jų aptarnavimą ir į klientą orientuotus sprendimus. Verslo logika šiame metode yra ta, kad tie pagrindiniai klientai atspindi ir didelę galimybę kaštų sumažinimui ir pelningam augimui, ir didelę riziką, jeigu jie nustoja pirkti. Todėl kompanijos paskirsto specialius ir efektyvius resursus pagrindinių klientų patenkinimui įėjimo ir pakeitimo barjerų sukūrimui. Todėl kompanija turėtų nustatyti savo pagrindinius klientus; sukurti marketingo ir pardavimų kanalą ir galiausiai valdyti sąveiką su svarbiausiu klientu iš strateginio požiūrio taško. KAS ir KAM yra marketingo metodai, randami daugiausiai verslo rinkose. Tai yra dėl specialios kliento bazės struktūros šiuose rinkų tipuose. Verslo rinkos paprastai turi ribotą klientų skaičių, o kliento bazės struktūra seka Pareto paskirstymą: 20% klientų sukuria 80% pajamų. Debitorinių skolų valdymo koncepcija nėra suvaržyta verslo rinkose. Vis labiau galima pritaikyti kai kurias koncepcijas taip pat ir vartotojo rinkose. Dviejų mąstymo mokyklų egzistavimas sukuria painiavą debitorinių skolų valdymo pobūdžiui, tikslams ir procesams. Tačiau, terminai KAM ir KAS yra naudojami pakaitomis. Turėtų būti paminėta, kad: KAS orientuojasi į trumpalaikį kompanijos pardavimų padidėjimą, tuo tarpu KAM turi ambiciją kurti konkurencinį pranašumą per gerai sukurtus ilgalaikius santykius. Tai, kas atrodo paprasta koncepcija: išlaikykite dažniausius klientus ir daugiau jiems parduokite, atrodo labai sudėtingu procesu, reikalaujančiu ne tik dedikuotų pardavimų ir marketingo metodo realizavimo, bet taip pat ir gerai apibrėžtos kompanijos ir marketingo strategijos sukūrimo. Galiausiai iššūkis yra sukurti į klientą orientuotą organizaciją, apimančią visus sudėtingumus sukurti rinkos varomą kultūrą. Kai kompanijos suvokia skirtumą tarp “daugiau parduoti svarbiems klientams” ir “permąstyti metodą, kaip kreiptis į kliento bazę strateginiu požiūriu”, jos yra pasiruošę judėti iš KAS į KAM. Nors literatūra pateikia dviprasmiškus pagrindinės debitorinės solos apibrėžimus, yra šiek tiek tendencijos pritaikyti (Millman ir Wilson,1995) pasiūlytus apibrėžimus. Tačiau, kalbant apie debitorinių įsiskolinimų valdymą, dar nepasirodė universalus apibrėžimas. Kaip ir pagrindinės debitorinės skolos terminologijos atveju, yra randama įvairių terminologijų debitorinių skolų valdymui apibūdinti literatūroje ir gyvenime. Terminai, naudojami kaip sinonimai debitorinių skolų valdymui prasideda nuo nacionalinių debitorinių skolų valdymo ankstyvuoju 1970-mečiu iki labai svarbių debitorinių skolų valdymo, globalių debitorinių skolų valdymo ir strateginių debitorinių skolų valdymo. (Stevenson,1981) buvo pirmasis pateikęs apibrėžimą debitorinių skolų valdymui (4 lentelė). Iš šio apibrėžimo svarbu pažymėti, kad debitorinių skolų valdymas susideda iš bendrų resursų pagal kliento svarbą. Ši orientacija į resursus iš vienos pusės akcentuojama specialistų pardavimo komandos paskirstymu ir iš kitos pusės labai svarbių klientų investavimo per kainų sumažinimą, atsargų valdymą ir specialias paslaugas. Jo apibrėžimas nesiremia skolų grąžinimo efektu investicijomis, šių investicijų pateisinimu, arba globaliu tikslu. (Stevenson,1981) apibrėžimas skiriasi nuo (Shapiro ir Moriarty,1982) pateikto apibrėžimo. Jų apibrėžimas įtraukia daugelį svarbių naujų terminų, kurie nurodo nacionalinių debitorinių skolų valdymo tikslą ir savybes. Pagal (Shapiro ir Moriarty,1982) debitorinių skolų valdymas pirmiausia turi turėti dabartinius arba potencialius labai svarbius pirkėjus, tam kad ateityje gauti didesnį pelną. Tai turi būti pasiekta sukuriant tokius santykius, kad galima būtų tapti pagrindiniu arba vieninteliu tiekėju. (Millman ir Wilson,1995) pateikia debitorinių skolų valdymo apibrėžimą ( 4 lentelė), kurį vėliau pritaikė McDonald (1999). Pelno ir apyvartos sąvoka nebuvo įtraukta į jų apibrėžimą. Jie apima tokias koncepcijas kaip tęstinumas, ilgalaikiai santykiai, atsidavusios pardavimų komandos, specialus klientų aptarnavimas. Be pelno ir apyvartos problemos mes galime daryti išvadą, kad per daugelį metų iškilo bendras susitarimas, liečiantis didžiąsias debitorinių skolų valdymo savybes. Tai paryškina skirtumus tarp anksčiau minėtų mąstymo mokyklų: KAS ir KAM. Tam, kad patirti sėkmę, firma turi žengti už pardavimo ribų ir sugebėti sukurti konkurencinį pranašumą. Kadangi pagrindiniai klientai yra lemiami kompanijos sėkmei, resursai turi būti paskirstyti taip, kad sukurti išskirtinį vertingą pasiūlymą, paremtą unikaliais ir specifiniais klientų poreikiais. Per šį specifinės vertės pasiūlymą yra pasiekiamas konkurencinis pranašumas. Iš tikrųjų, verslo rinkose klientai vertina produktų, paslaugų ar sprendimų efektyvumą jų suvokiamu efektyvumu vertės grandinėje arba jų suvokiamais unikaliais pardavimų pasiūlymais. 2.1 Lentelė Debitorinių skolų valdymo svarbiausių apibrėžimų apžvalga Apibrėžimas Nuoroda “Iš esmės debitorinių skolų valdymas reiškia, kad labai stambiems ir/arba svarbiems klientams yra suteikiamas specialus aptarnavimas ir statusas. Pavadintas nacionaline debitorine skola, klientas paprastai bus pakviestas pagal specialią pardavimų jėgą ir gali gauti atsargų nuolaidas, geresnes kainas ir specialius paslaugų susitarimus.” Stevenson (1981, p.119) Debitorinių skolų valdymas – tai “Resursų paskirstymo ir organizavimo procesas, skirtas pasiekti optimalų verslą su identifikuotų debitorinių skolų subalansuotu portfeliu, kurių valdymas prisideda arba galėtų prisidėti prie bendrų dabartinių ir ateities tikslų pasiekimo”. Burnett (1992) “Pagrindinių debitorinių įsiskolinimų valdymas yra metodas, pritaikytas prekybos kompanijų, kuriuo siekiama sukurti lojalių pagrindinių debitorinių įsipareigojimų portfelį, pirkėjams nuolatos siūlant produktų/paslaugų paketą pagal individualius poreikius. Prekybos kompanijos paprastai suformuoja atsidavusias komandas, kurias valdo vyriausias pagrindinių debitorinių skolų valdytojas. Šis specialus elgesys turi reikšmingas pasekmes organizacijos struktūrai, komunikacijoms ir valdymo lūkesčiams.” Millman ir Wilson (1995) Laipsnis, kuriuo kompanijos patiria sėkmę, kuriant šį ilgalaikį konkurencinį pranašumą su verslo klientais, priklauso nuo jų kompetencijų technologijos, proceso kontrolės, įgūdžių ir pajėgumo srityse, kuriant santykių tinklus. Tai reiškia daugiau nei susijungimą tarp marketingo ir kitų funkcijų kompanijos viduje. Tuo tarpu kai vidinių procesų koordinavimas yra svarbus, santykių tinklo teorija tvirtina, kad koordinavimas neturėtų būti apribotas iki vidinių procesų, bet taip pat turėtų būti integruojamas su visų šalių, įsitraukusių į kompanijos aplinką, resursais ir pajėgumais. (Kevin Wilson,1997), (Millman ir kt.,1999), (Gosselin,2002) ir (Homburg,2002) atlikti tyrimai parodo, jog smarkiai tikima, kad kompanijos kompetencijų išsidėstymas yra vienas iš svarbiausių elementų kuriant pateisinamą konkurencinį pranašumą su pagrindiniais debitoriniais įsiskolinimais. Kompetencija pagal D.P.Gosselin (2003) apibrėžiama kaip pajėgumas.siekiant išlaikyti suderintą lėšų pasiskirtstymą tokiu būdu, kuris padėtų įmonei pasiekti savo tikslus. Jis taip pat pasiūlė strateginio debitorinių skolų valdymo (SAM) apibrėžimą – Tai yra procesas, kuris nustato ir parenka strategines debitorines skolas (pirkėjus) ir per kompetencijos kūrimą bei įtakojimą kartu su debitorine skola kuria specifinių ir unikalių vertės pasiūlymų rinkinį. SAM tikslas yra sukurti ilgalaikį konkurencinį pranašumą, kuris leistų firmai gauti vertę, pasidalinti šią vertės dalį su strateginiu pirkėju. Praktiškai tai reikštų, jog tiekėjas gali išlaikyti nedidelį klientų skaičių ir sukurti pasikartojančius pardavimus, neatliekant sistemingos atrankos ar siūlymo proceso, ir kad klientas konkurencijos nelaiko alternatyva. Naujausi tyrimai rodo, kad tai gali atsitikti tik su pasirinktu strateginių pirkėjų skaičiumi, paremtu strateginio sutapimo tarp tiekėjo ir kliento elementais. Pasiūlyti (D.P.Gosesselin,2003) SAM ir debitorinės skolos apibrėžimai debitorinių skolų valdymą laiko strateginiu procesu. Iš savo pasiūlyto apibrėžimo jis pateikia tokias penkias išvadas: 1.Strateginis procesas: SAM apibrėžimas reiškia, kad SAM yra įtraukiamas į kompetencijos kūrimo procesą. Remdamiesi strateginių pirkėjų poreikiais, sprendimai turi būti atlikti taip, kad galėtų būti kuriamos naujos kompetencijos, kurios savo ruožtu būtų naudojamos kurti naujas paslaugas ar produktus, ar sprendimus. 2.Verslo vystymo procesas: SAM neužtenka būti strategijos kūrimo proceso dalimi; jis turi būti įtrauktas į verslo kūrimo procesą, Tam, kad galėtų įtakoti egzistuojančias (kompetencijas (pajėgumus). Kad sukurti unikalų vertės pasiūlymą, strateginės debitorinių skolų valdytojas turi sugebėti nukreipti visas kompanijos egzistuojančias kompetencijas. 3.Strateginių debitorinių skolų valdytojo įgūdžiai: Yra aišku, kad kompetencijos ir įgūdžiai, reikalingi strateginių debitorinių skolų valdytojo užduočiai atlikti yra daug didesni negu pardavėjo. (Millman ir Wilson,1999) šią funkciją laiko “politiniu verslininku”, tuo pabrėžiant strateginę, verslo kūrimo ir santykinę funkcijos pusę. Strateginių debitorinių skolų valdytojas turi turėti išsilavinimą, kuris apimtų pardavimus, marketingą, verslo vystymą, strategiją ir operatyvinio verslo valdymą. Jis kompanijoje turi būti laikomas vyriausiuoju vadovu, atsakingu už verslo strategijos performavimą per jo kompetenciją ir pagrindinių klientų žinias. 4.Pirkėjų parinkimas. Yra aišku, kad ne visi klientai gali būti išrinkti strateginiais pirkėjais. Tačiau, kompanijai lieka labai svarbi strateginė atsakomybė protingai parinkti savo strategiškai svarbias gautinas sumas. Tyrimai rodo, kad tik maža klientų dalis yra atsakinga už kompanijos pelningumą ir tik keli klientai valdo kompanijos konkurencingumą, kurie vadinami į ateitį orientuotais klientais. (Gosselin,2002) tyrimas rodo, kad debitorinių skolų valdymas yra reikšmingai susijęs su atrankos procesu, kuris yra svarbus faktorius, aiškinantis debitorinių skolų valdymo veiklą. 5.Organizacijos struktūra: Strateginių debitorinių skolų valdymas reiškia strateginę klientų bazės atranką. Tam skirti resursai turi būti paskirstyti strateginėms dwebitorinėms skoloms. Tai reiškia, kad yra būtina strateginė orientacija ir įsipareigojimas. Tyrimas rodo, kad tai yra įmanoma tik tada, jeigu yra aiškus vyriausios valdžios, suprantančios ir remiančios šią strategiją, įsipareigojimas. Tiesioginė šito pasekmė yra tokia, kad debitorinės skolos valdytojas turi būti kompanijos valdymo sprendimo dalimi. Problemos, susijusios su strateginės debitorinės skolos valdytojų įvertinimu, perskaičiavimu ir valdymu, išsprendimas yra svarbus sėkmei. Patį pirkėjų skolų valdymo procesą galimą būtų suskirstyti į dvi dalis : • Sprendimas suteikti ar nesuteikti pirkėjams kreditą ; • Pirkėjų įsįskolinimo kontrolė ir veiksmai paspartinti pinigų gavimą. Šiam procesui valdyti būtina kurti vidinę įmonės kreditų valdymo tarnybą. (J.Stupak,2003). Šios tarnybos dydis priklausytų nuo įmonės vykdomos veiklos pobūdžio bei apimties, pavyzdžiui, įmonėse, turinčiose nedaug klientų (iki10) ir/arba jie keičiasi retai – pirkėjų kredito funkcijas galima būtų pavesti pardavimų vadybininkams ; o įmonėse, turinčiose daugiau (virš 10 ) klientų, būtina turėti specialiai šiam darbui apmokytus darbuotojus. Projektuojant minėtos tarnybos darbą įmonėje, pirmiausiai turi būti įteisinta aiški įmonės kreditinė politika, kurioje būtų apibrėžti kreditavimo principai ir skolų sugrąžinimo būdai. Įmonių praktika rodo, kad patiriamus nuostolius labiausiai sąlygoja ne jau suteikto kredito kontrolė, o klaidos, padarytos vertinant kliento mokumą, nustatant kredito dydį ir atsiskaitymo terminus. (J.Stupak,2003) Todėl debetinių skolų prevencija turi būti svarbiausia pirkėjų kredito valdyme. 1.4. Debitorių dydžio apskaičiavimas Daugelis įmonių turi tūkstančius ar net dešimtis tūkstančių smulkių pirkėjų. Ataskaitiniam laiko­tarpiui pasibaigus praktiškai nebeįmanoma įvertinti kiekvieno pirkėjo skolų sumokėjimo tikimybės. Tuomet finansinėje apskaitoje taikomi netiesioginiai abejotinų skolų vertinimo būdai. Dėl to, kad sudarant finansinę atskaitomybę kartais neįmanoma tiksliai nustatyti, kokios skolos nebus sumokėtos, būtina apytiksliai apskaičiuoti bendrą nesumokėtinų skolų sumą ir priskirti ją atitinkamo laikotarpio sąnaudoms. Suprantama, šie vertinimai gali gerokai skirtis nuo tikrovės. Prognozuojant optimistiškai nurašomi nuostoliai būna mažesni už realius, o suma, kurią įmonė gauna klientams sumokant skolas, didesnė nei laukiant pesimistinių rezultatų. Atitinkamai ir grynasis pelnas išvedamas didesnis, kai prog­nozuojama optimistiškai, nes prognozuojamos beviltiškų skolų sąnaudos būna mažesnės, įmonės ap­skaitininkai šiuos apskaičiavimus atlieka remdamiesi ankstesniųjų metų patirtimi, turėdami galvoje ir dabartines ekonomines sąlygas. Pavyzdžiui, ekonominio nuosmukio laikotarpiais beviltiškų skolų nuos­toliai paprastai didesni nei ekonominio pakilimo metais. Tačiau, neatsižvelgiant į šiuos išorinius veiks­nius, prognozuojami abejotinų skolų nuostoliai turi būti kiek įmanoma realesni.5 Naudojami du netiesioginiai ataskaitinio laikotarpio abejotinų skolų dydžio apskai­čiavimo metodai: 1) procentų nuo neto pardavimų pajamų (pelno ataskaitos) ir 2) skolų amžiaus (balanso). Procentų nuo grynųjų pardavimų (pelno ataskaitos) metodas (angl. percentage ofnet sales method). Jį taikant abejotinos skolos nustatomos atsižvelgiant į pardavimų skolon apimtį ir į tai, kiek pirkėjų skolų buvo nesumokėta ankstesniais ataskaitiniais laikotarpiais. Pavyzdžiui, 20X6 metais grynieji įmonės pardavimai skolon sudarė 30 000 Lt. Tarkime, bevil­tiškų skolų sąnaudos per pastaruosius 5 metus buvo tokios, remiantis įmonėje sukaupta bendradarbiavimo su pirkėjais patirtimi, galima padaryti išvadą, jog apy­tiksliai 2,64% pardavimų pajamų „nevirsta pinigais", nes tokia lyginamoji skolų dalis nesumokama. 1 lentelė. Pardavimų pajamų neapmokėjimo analizė Metai Grynieji pardavimai skolon (Lt) Faktiškos beviltiškų skolų sąnaudos (Lt) Beviltiškų skolų sąnaudų procentas 20X1 22 000 500 2,27 20X2 23 000 700 3,04 20X3 26 000 600 2,31 20X4 26 000 650 2,50 20X5 28 000 850 3,04 Iš viso: 125 000 3300 2,64 Jeigu įmonė 20X6 m. pardavė skolon prekių už 30 000 Lt, galima daryti gana pagrįstą išvadą, kad už 792 Lt (30 000 Lt x 2,64%) parduotų prekių nebus sumokėta. Todėl net ir nežinant, kokie konkretūs pirkėjai gali nesumokėti įmonei, remiantis veiklos patirtimi, 20X6 m. sąnaudas reikėtų šia suma padidinti, taip pat sumažinti tais metais uždirbtą pelną. Tai atliekama tokia sąskaitų korespon­dencija: Debetas 6310 Beviltiškų prekybos skolų sąnaudos 792 Lt Kreditas 249 Nurašyta beviltiškų prekybos skolų dalis (-) 792 Lt 20X6 m., paaiškėjus konkretiems skolininkams, būtų atliekamos visos aptartos korespon­dencijos su konkrečių skolininkų sąskaitomis Nr. 240 ir Nr. 247. Kadangi šiuo metodu beviltiškų skolų sąnaudos vertinamos remiantis uždirbtų pajamų suma, jis vadinamas pelno ataskaitos metodu. Skolų sumokėjimo terminų (balanso) metodu (angl. accounts receivable aging method) abejotinų skolų sąnaudos nustatomos pagal pirkėjų įsiskolinimų terminus, sudarant vadinamąsias skolų amžiaus lenteles. Jį taikant, apskaitoje gautinos sumos grupuojamos pagal sumokėjimo ir vėlavimo sumokėti terminus. Jeigu pirkėjas neatsiskaitė laiku, tikėtina, kad jo skola ir nebus sumo­kėta, - kuo ilgiau vėluojama, tuo didesnė tikimybė, kad nebus sumokėta. Įmonės gautinos iš pirkėjų sumos, t,y. pirkėjų skolos, parodytos 1 lentelėje. Kiekvienas įsiskolinimas paprastai priskiria­mas vienai šių grupių: sumokėjimo terminas dar nepasibaigė, klientas pavėlavo sumokėti nuo l iki 30 dienų, nuo 31 iki 60 dienų, nuo 61 iki 90 dienų arba daugiau kaip 90 dienų.6 2. Debitorinių įsiskolinimų probleminių aspektų analizė 2.1. Debitorinio įsikolinio valdymas įmonėje Finansiškai stiprus pirkėjas mėgsta liberalias atsiskaitymo sąlygas. Panašiai elgiasi ir stiprus pardavėjas, nes jam nesudėtinga gauti pinigų kitu būdu. Pasirenkant apmokėjimo sąlygas svarbu kokia bus nauda iš padidėjusių investicijų į pirkėjų skolas. Pasirinkus pardavimų apimties didėjimą skatinančią politiką, įmonė turės didesnes išlaidas (negaudama pinigų turės mokėti mokesčius bei skolų kontrolės kaštai didės) ir atvirkščiai. Norint priimti sprendimą, kiek verta investuoti į pirkėjų skolas, suteikiant jiems kreditą apmokėjimui, reikia palyginti pajamų pasikeitimo sumą su išlaidų pasikeitimo suma. Jeigu pirkėjų skolos padidėja savaime, tada pagaminimo, pardavimo ir administravimo kštų nebus. Bet jeigu reikalingi papildomi tyrimai apie potencialius pirkėjus ir jų galimybes apmokėti, tai toks išlaidų padidėjimas bus priskirtas administravimo išlaidoms.Pinigų diskonto išlaidos būna tada, kai pirkėjas pasinaudoja diskontu ir sumoka mažesnę sumą. Tas skirtumas yra diskonto išlaidos. Darant sprendimą dėl pirkėjų skolų didinimo, reikia įvertinti tai, ar ši investicija uždirba investoriaus reikalaujamą pelną. T.y. kiek galėtų uždirbti pinigai inestuoti į vertybinius popierius, o ne į pirkėjų skolas. Taigi norint sužinoti naudą, kurią įmonė gautų investuodama į pirkėjų skolas, reiktų įvertinti sekančius veiksnius ( Lentelė) Lentelė Veiksniai Apibūdinimas Pardavimų padidėjimas Sąskaitų apmokėjimo laikotarpis Išreiškiamas dienomis Nauji pirkėjai, kurie pasinaudos diskontų Išreiškiamas procentais Kaštų padidėjimas : a) pagaminimo, prekybos, administravimo Imamas procentas nuo pardavimų padidėjimo b) Pinigų diskontas Nuolaida, kurią gauna pirkėjas apmokėjas pateiktą sąskaitą anksčiau c) blogų paskolų nuostoliai Imamas procentas nuo pardavimų padidėjimo d) mokesčiai Pelno mokestis e) reikalaujamas pelningumas Išreiškiamas procentais per metus Grynoji dabartinė vertė į padidėjusių investicijų į pirkėjų skolas, esant prielaidoms, kad visi pinigai už padidėjusius pardavimus bus atgauti paskutinę apmokėjimo laikotarpio dieną ir visos pagaminimo, pardavimo ir administravimo išlaidos padaromos nuliniu laikotarpiu, taip pat nepadidėjo kaštai. Nauda = Padidėje pardavimai – pinigų diskontas (k)– blogų skolų nuostoliai –mokesčiai Pirkėjų skolų grynoji dabartinė vertė apskaičiuojama planuojamą naudą sumažinant reikalaujamo pelningumo dydžiu. (sąskaitų apmokėjimo laikotarpio). Jei grynoji dabartinė pirkėjų skolų vertė (NPV), kuri yra lygi : NPV = Nauda x k – pradinės investicijos. Jei grynoji pirkėjų skolų vertė yra teigiamas skaičius, tai sprendimas padidinti investicijas į pirkėjų skolas yra tinkamas, nes didins įmonės vertę. 2.1.1.Debitorinių skolų rizikos indentifikavimas Kreditų išskaidymas į klases leidžia skaičiuoti galimus nuostolius, apsprendžiamus kredito rizika. Kiekvienai rizikos klasei priskiriama tam tikra dalis suteiktų kreditų, kuri nustatoma empyriškai pagal faktinius duomenis per paskutinį periodą. Tam. kad priskirti reitingą, analizuojama eilė kiekybinių ir kokybinių rodiklių, į kuriuos reikia atsižvelgti analizuojant su įmone susijusią riziką. Kiekvienas rodiklis paprastai sudaro nustatytą galutinio rodiklio – reitingo – dalį. Galima sakyti, kad reitingas gaunamas išvedus svertinį kiekybinių bei kokybinių rodiklių vidurkį. Tipiniai kiekybiniai rodikliai įvertinamai (Treacy W.F.,1998) : • Pajamų lygis ; • Pinigų srautai ; • Nuosavo ir skolinto kapitalo santykis ; • Įsipareigojimų sudėtis ; • Apyvartinis kapitalas ; • Kiti sektoriui būdingi rodikliai; • Sektoriuje susiklosčiusios tendencijos Dažniausiai šie finansiniai rodikliai sudaro pagrindinę, bazinę reitingo dalį. Tai yra visiškai kiekybiniai rodikliai, kuriais negalima lengvai manipuliuoti bei įvairiai interpretuoti. Kitą reitingo dalį sudaro kokybinis įmonės įvertinimas bei jį atspindintys rodikliai, kuriais stengiamasi atsižvelgti į tai, ko neapima kiekybiniai rodikliai bei analizė. Todėl kokybiniai įvertinimai skirti tik patikslinti bazinį reitingą, kuris jau būna įvertintas, taikant kiekybinius metodus. Tipiniai kiekybiniai vertinimai apima (Treacy W.F.,1998) : • Įmonės valdymo kokybę ; • Industrijos, sektoriaus, kurioje veikia įmonė, charakteristikas ; • Įmonės poziciją rinkoje ; • Įmonę įtakojančią teisinę bazę ; • Finansinį lankstumą ; • Organizacijos struktūrą ir įmonės ryšius Vidinės reitingavimo sistemos sukūrimas yra sudėtingas dalykas. Pasirinkdama vidinės reitingavimo sistemos struktūrą, įmonė turėtų atsižvelgti į daug su tuo susijusių veiksnių : • Pasirinkti kokias ir kiek kredito rizikos sąvokų įtraukti ; • Kokią įvertinimų skalę pasirinkti ; • Bei kaip ją interpretuoti. Reitingavimo sistemos struktūros pasirinkimas priklauso nuo daugelio veiksnių, tačiau pagrindiniai kriterijai yra šie : • Pirma – santykis tarp įmonės aptarnaujamų mažų bei didelių įmonių ; • Antra – įmonės kiekybinės sistemos naudojimas kredito rizikos valdymui ir pelningumo analizei. Reitingavimo tikslas – susieti kredito reitingus su įsipareigojimų nevykdymo tikimybe (toliau nemokumo), suteikus kreditą atitinkamą reitingą turinčiai įmonei ar institucijai, todėl labia svarbu apibrėžus nuostolių sąvoką, teisingai šiuos rodiklius susieti (Caouette J.B. ir kt., 1998). Remiantis anksčiau paminėtais nemokumo rodikliais, dažniausiai yra kuriamos vieno ar dviejų lygių reitingavimo sistemos. (2.3 pav.) Įvertinimas Įmonės skalė : įmonės nemokumo tikimybė (PD) procentais Įvertinti vidutiniai nuostoliai įmonių nemokumo atveju (LGD) procentais Tikėtini nuostoliai (EL) dėl blogų prekinių kreditų procentais (EL = PD x LGD) procentais 1 – jokios rizikos 0.0 0.00 2 – žemos rizikos lygis 0.1 0.03 3 – mažesnis rizikos lygis 0.3 0.09 4- vidutinis rizikos lygis 1.0 0.30 5 – priimtinas rizikos lygis 3.0 30 0.90 6 – ribinis rizikos lygis 6.0 1.80 7 – didesnis nei įprastas 20.0 6.00 8- didelis rizikos lygis 60.0 18.00 9 – abejotina 100 30.00 2.3 pav. Dviejų lygių reitingavimas pagal ( W.F.Treacy, M.S.Carey, 1998 ) Dviejų lygių reitingavimo sistemoje vienas įvertinimas parodo besiskolinančios įmonės patikimumą, o kitas paskolos rizikingumą. Naudojant tokią sistemą kaip ir prekybos įmonės įmonė galėtų, pirma, suteikti pačios įmonės patikimumo reitingą PD. O galutinis suteikiamas reitingas dažniausiai būna toks pat kaip ir PD, išskyrus tuos atvejus kai LGD atspindintis pačios paskolos struktūros ar tipo rizikingumą yra žymiai mažesnis arba didesnis negu normalus (vidutinis). Dviejų lygių reitingavimo sistemoje yra įtrauktos visoa anksčiau minėtos nuostolių sąvokos. Pasinaudojus šia reitingavimo sistema, sprendimas daromas remiantis dvejomis skalėmis : atskirai įvertinamas bendras įmonės, gaunančios prekinį kreditą, patikimumas, (atitinkamas rodiklis PD), bei su atskiru atveju susiję prognozuojami nuostoliai (rodiklis EL), kur abi skalės turi vienodą galimų įvertinimų skaičių. Tuo tarpu vieno lygio reitingavimo sistemoje yra remiamasi tik bendru įmonės, gaunančios prekinį kreditą, patikimumo įvertinimu (t.y. rodikliu PD). Tokiose sistemose, vietoj to, kad atskirai būtų įvertinami tiek pirkėjų kredito rizikingumas, tiek įmonės, gaunančios prekinį kreditą, patikimumas, yra bandoma iš karto įvertinti bendrą riziką, kas prideda reitingavimo sistemai neaiškumo. Rizikos įvertinimų skaičius gali būti sirtingas.Kaip parodė Fitch tyrimas, dažniausiai naudojama ir gana efektyvi skalė yra 1-10. Vidinių reitingavimo sistemų su didesniu įvertinimų skaičiumi išlaikymas paprastai kainuoja brangiau dėl papildomo darbo, kurį reikia atlikti, siekiant tiksliau nustatyti riziką (Kotecha M.,2001). Atlikus reitingavimo sistemos apžvalgą, galima padaryti išvadą, kad vidiniai reitingai yra itin svarbi efektyvaus kredito rizikos valdymo sudedamoji dalis. Reingavimo sistema įgalintų įmones, suteikiančias prekinius kreditus, atlikti kompleksinį įmonės veiklos įvertinimą, tai palengvintų priimti sprendimus dėl prekinių kreditų suteikimo, pelningumo ir kainodaros nalizei. 2.3.3. Debitorinio įsiskolinimo periodas Debitorinio įsiskolinimo periodas – tai laikotarpis, per kurį firmos klientai turi apmokėti už produkciją. Tarp firmos klientų normalaus atsargų laikymo periodo ir jos kreditavimo periodo yra tam tikra priklausomybė. Greitai gendančio maisto pardavimui paprastai suteikiami trumpalaikiai kreditai, o ilgo vartojimo prekėms galimas ilgalaikis kreditavimas. Suteikdama prekinį kreditą įmonė turi nuspręsti, kiek laiko ja bus naudojamasi, išskyrus tuos atvejus kai pramonės įmonių tradicijos ir patirtis diktuoja paskolų politiką. Paskolos suteikimas turi būti laikomas tam tikra investicine politika (parduotų prekių sąnaudos), su kuria susijusios tam tikros sąnaudos ir pelnas. Taigi įmonė, nusprendusi sušvelninti ar sugriežtinti savo teikiamo pirkėjų kredito sąlygas, turi įvertinti naudos efektą. Jei įmonė sušvelnins paskolos sąlygas, tuomet jos pardavimų tikimybė didesnė, kadangi žmonės, kurie anksčiau galbūt negalėjo nusipirkti tam tikros prekės, dabar gali tokia galimybe pasinaudoti. Didesnė pardavimų apimtis turi padidinti pelningumą, tačiau kartu ir vidutinį apmokėjimų surinkimų periodą, kadangi tikėtina, kad atsiras apmokėjimų surinkimo problemų. Debitorinių įsiskolinimų modeliai nustatytų padidėjimo pasidalijimą tarp pardavimų augimo ir apmokėjimų surinkimo patirties. Pastarasis veiksnys gali būti susijęs ne tik su paskolos sąlygų sušvelninimų, bet ir su sezoniniais ir cikliniais veiksniais.Čia turi būti įvertinamos lėtesnių apmokėjimų sąnaudos, įmonės laiko sąnaudos probleminiams įsipareigojimams vykdyti, apmokėjimų surinkimo tarnybų išlaidos, teisminiai mokesčiai bei potencialiai pavojingų skolų nurašymas. Paskolų politika reikalauja, kad įmonė nustatytų paskolos laikotarpį (tarkime 30 dienų). Ar bus suteikiamos nuolaidos už išankstinį apmokėjimą? Jei taip, koks bus išankstinio apmokėjimo laikotarpis bei baudos už mokėjimo delsimą. Šios sąlygos gali skirtis priklausomai nuo konkretaus produkto ir/ar rinkos. Nustatydama konkrečias sąlygas , pirkėjų kredito paskolą suteikianti įmonė turi įvertinti gautiną pelną / nuostolį. Vietoj pardavimo kainos naudojama (A.V.Rutkauskas,V.Damašienė,2002) prekių sąnaudas, kadangi jos atspindi įmonės investicijas tuo momentu, kai suteikiama paskola. Tačiau jei debitoriniai įsiskolinimai apmokami greičiau, pelnas irgi bus gautas anksčiau. Tokiu atveju, kadangi tai taikoma jau esantiems klientams ( jie įdiegė mokėjimų eigą, kuri atitiko paskolų politiką ir anksčiau negavo nuolaidų, o dabar jas gauna), skaičiuojant pelno prieaugį reikia naudoti ne sąnaudas, o pardavimo kainą. Jei įmonė gali pasiūlyti mažmeniniam prekybininkui nuolaidą už išankstinį apmokėjimą. Kiekviena pusė turi įvertinti tokio sandorio sąnaudas ir pelną. Jeigu mažmeninis prekybininkas pasinaudoja nuolaida, tuomet tiekėjas gauna apmokėjimą anksčiau, tačiau mokėjimo dydis sumažinamas nuolaidos dydžiu. Mažmeninis prekybininkas turi mokėti anksčiau ir todėl jis susiduria su finansavimo sąnaudomis. Jeigu prekybininkas atsisako pasinaudoti nuolaida, tuomet tiekėjas gauna visą sąskaitoje nurodytą sumą, bet ne vėliau, o prekybininkas gauna ilgesnį kredito padengimo laikotarpį, tačiau turės mokėti visą kainą. . Tačiau čia gali būti ir kompensuojamasis veiksnys, kai įmonė, suteikdama nuolaidą ir gaudama pinigus dabar, gali jaustis labiau apsaugota nuo rizikingų skolų, kadangi potencialus nuostolis po apmokėjimo termino (jei sąskaita nebus apmokėta) bus parduotų prekių savikainos dydžio iki tos dienos, kol paskola nebus nurašyta kaip pavojinga skola. Taigi tiekėjas gali paaukoti tam tikrą pelno dalį, siekdamas išvengti blogos skolos nurašymo, nors (net esant paskatinimui, suteikiant nuolaidą už išankstinį apmokėjimą ) nėra jokios garantijos, kad ja bus pasinaudota, ir mažmeninis prekybininkas gali vis tiek neapmokėti sąskaitos.Tiekėjas susiduria su potencialiu suteiktos paskolos nemokėjimu ir todėl jis, kaip ir bankas, prieš skolindamas ar išduodamas kredito kortelę ir nustatydamas jos limitus, turi kruopščiai rinktis, kam suteikti pirkėjų kredito paskolą. Tiekėjas turi ištirti savo klientus ir tik gavęs patenkinamus rezultatus suteikti pirkėjų kredito paskolą, kartu nustatydamas maksimalios paskolos suteikimo ribas. 2.2. Debitorinis įsiskolinimas ir konkurencinis spranašumas Debitorių sąskaitų apyvartos valdymas yra sudėtinė apyvartinio kapitalo valdymo dalis. Debitorių sąskaitos yra vienas iš pagrindinių einamųjų lėšų elementų ir tiesiogiai yra susijęs su kompanijos pinigų srautais, atsargomis, kredito rizika ir likvidumo pozicijomis. Atsižvelgiant į šią svarbą, kompanijos pastoviai siekia didinti debitorių sąskaitų valdymo efektyvumą ir dažnai telkia dėmesį į lėšų paspartinimą, sutrumpinant inkasavimo ir išpardavimo ciklus. Iš tikrųjų, inkasavimo procesas yra svarbus debitorinių sąskaitų valdymo komponentas. Debitorinių skolų valdymo pertvarkymas įmonėje gali duoti sekančios naudos : • Kompanijos gali pasiekti realią išlaidų naudą pasiimant galimybę perprojektuoti ir tokiu būdu pagerinti savo debitorių sąskaitų procesus. • Šią naudą galima pasiekti tobulinant inkasavimo procesus, debitorių sąskaitų informacijos gavimą ir suvokimą, sąskaitų išrašymą ir važtaraščių valdymą bei sąskaitas valdant programine įranga. • Išlaidų sutaupymai ir nuostolių bei atidėjimų sumažinimai gali būti pasiekti didinant našumą ir darant įtakos gausesnei ir savalaikei informacijai. • Per optimizavimą kompanijos gauna patobulintą apyvartinio kapitalo valdymą, veikia su mažesniais kaštais ir patikimai išskiria save nuo savo konkurentų. Būdas, kuriuo kompanija valdo savo sąskaitų išrašymo ir važtaraščių ciklą, taip pat gali įtakoti debitorių sąskaitų ciklą. Svarbu pažymėti, kad kompanijos debitorių sąskaitų ciklo apyvartumo laiką labai įtakoja mokėtojams siūlomi kredito terminai, sąskaitų išrašymo parengimas taip pat yra svarbus – normaliomis sąlygomis, kuo anksčiau sąskaita išsiųsta, tuo greičiau atliekamas sprendimas (susitarimas). Jeigu kompanija pasirenka išrašyti sąskaitas kas mėnesį, iš esmės ji siūlo 30 dienų kreditą pirktoms prekėms. Iš kitos pusės, šis mėnesinis sąskaitų išrašymo parengimas kai kurioms kompanijoms gali sukurti suderinimo problemas. Paprastai, mėnesinis sąskaitos išrašymas konsoliduoja visus vienetus, parduotus per mėnesį, kuriame užfiksuojami dideli sub-važtaraščio vienetai. Dažniausiai mokėtojas inicijuotų vieną mokėjimą, padengiantį visus vienetus pagrindiniame važtaraštyje, o jeigu mokėjimas atliekamas per elektroninį kanalą (pvz., RTGS arba ACH), tuomet mokėtojas neišvardintų visų vienetų galimuose nuorodų laukeliuose, turint omenyje, kad bankas negalėtų užfiksuoti nuorodinių duomenų, nesvarbu kokia būtų sudėtinga sistema. Taigi, kompanija rankiniu būdu turėtų sekti vienetų nuorodas suderinimo atlikimui. Šią potencialią problemą galėtų palengvinti sąskaitos išrašymas klientui vieno vieneto (prekės) pagrindu arba kelių klientų grupavimas į vieną pagrindinį važtaraštį. Tačiau, tai taip pat gali reikšti, kad sąskaitų išrašymo išlaidos bus didesnės. Viena alternatyva yra pasirinkti elektroninį važtaraščio pateikimą. Šis sutvarkymas leidžia kompanijai pateikti važtaraščius internetu. Elektroninėje erdvėje užfiksuota informacija gali būti ištraukta suderinimui, ir tai sumažintų duomenų fiksavimą rankiniu būdu. Tačiau, elektroninis važtaraščių valdymas būtų brangi investicija ir ji būtų naudinga tik tada, jei dauguma mokėtojų remtų tokią iniciatyvą. Iš esmės, debitorių sąskaitų valdymas gali įtakoti kiekvieną įmonės verslo proceso dalį, ir, jeigu tinkamai pritaikytas, jis siūlo didžiules galimybes kompanijai pertaisyti savo operacinius išdėstymus ir verslo strategiją, kad įgyti konkurencinį pranašumą. 2.2.1 Inkasavimo procesas Pats pagrindinis būdas pagreitinti kompanijos apyvartinį kapitalą yra efektyvaus inkasavimo proceso sukūrimas. Inkasavimo metodai ir apmokėjimo priemonių tipas, gautas iš kompanijos, gali tiesiogiai paveikti jos finansinį efektyvumą ir pinigų srauto poziciją. Popierinės debitorių sąskaitos apskritai yra mažiau efektyvesnės, kadangi jos daugiau užima laiko potencialiam “srauto nuostolio” generavimui ir kliringui per siuntimo paštu, kliringo ir perdavimo procesus. (Yvonne Yiu,2004). Kliringas – atsiskaitymų už prekes, paslaugas ir vertybinius popierius negrynaisiais pinigais sistema, kuri paremta atsiskaitymuose dalyvaujančių šalių (kontrahentų savitarpio mokėjimų reikalavimais bei įsipareigojimais. Naudojamas atsiskaitymuose tarp prekių ir fondų biržų narių; taip pat tarptautinių atsiskaitymų negrynaisiais pinigais forma, kai šalių (kontrahentų) įsiskolinimas viena kitai padengiamas abipusiais priešpriešiniais mokėjimų įsipareigojimais, t.y. čekiais, perlaidomis, ir pan. (VU Ekonomikos terminų žodynas, 1999) Didesnis efektyvumas gali būti pasiektas naudojant elektroninius inkasavimo metodus, tokius kaip automatizuotos kliringo firmos ir realaus laiko bendro atsiskaitymo pervedimas (RTGS – real time gross settlement remittance). Taigi, jeigu kompanija gali paskatinti savo klientus pakeisti savo mokėjimą iš popierinio į elektroninį, ji gali sutrumpinti pirkėjų atsiskaitymo ciklą ir tokiu būdu pagreitinti savo fondo prieinamumą ir pagerinti piniginę situaciją. Tačiau šalyse, kur rinkos infrastruktūra ir kliringo sistemos yra mažiau išvystytos, popierinės debitorių sąskaitos yra neišvengiamos. Tokiais atvejais, kompanija turėtų ieškoti sprendimų sutrumpinti pirkėjų atsiskaitymo procesus. Vienas pasirinkimas yra rasti įmonę su plačiu inkasavimo tinklu. Šis išdėstymas leidžia mokėtojams tiesiogiai įmokėti čekius į kompanijos sąskaitą per įmonę toje pačioje kliringo zonoje kaip ir trasato bankas, eliminuojant elektroninio pašto srautą ir sumažinant čekio kliringo laiką. Tačiau, jeigu daugelį čekių debitorinių sąskaitų reikia kliringuoti toje pačioje kliringo vietoje (pvz. metro čekiai), kompanija galėtų apsvarstyti seifo paslaugas, kad sumažinti apdorojimo srautą. Seifo paslaugos gali padėti pagreitinti kompanijos debitorių sąskaitų pavertimą grynaisiais pinigais, sumažinant pašto, raštvedybos ir čekių inkasavimo trukmę iki minimumo. Čekius, kurie yra siunčiami į kompaniją arba į pašto dėžutę, surinks bankas, turės jų duomenis ir nusiųs juos kliringui tą pačią dieną. 2.2.2 Debitorių sąskaitų analizė Be inkasavimo proceso, debitorių sąskaitų informacijos prieinamumas taip pat įtakoja kompanijos debitorinių sąskaitų valdymą. Reikiamos informacijos visapusiškumas tiesiogiai įtakoja debitorių sąskaitų efektyvumo suderinimą. Laiku neapmokėtas likutis, galėtų būti siganlas, kad kitas naujas prekinis kreditas tokiam pirkėjui negali būti suteiktas. Šioje padėtyje kompanijos galėtų žiūrėti į jų inkasavimo bankus. Čekių debitorių sąskaitoms, įmokėtoms per įmonės tinklą ar seifo paslaugas, reikiamos depozitinių sąskaitų detalės galėtų būti užfiksuotos įmonės sistemoje inkasavimo ar apdorojimo stadijose ir perduotos tokia forma, kuri leidžia kompanijai atlikti suderinimą. Elektroniniams pervedimams egzistuoja pinigų valdymo sprendimai, kuriais kompanijos gali išgauti konsoliduotų debitorinių detales elektroniniuose pervedimuose vietoj to, kad pasitikėti prekybos įmonių ataskaitomis ar individualiais pervedimo patarimais; arba kompanijos galėtų trumpinti pervedimų informaciją, kai yra neaiškumų kliringo sistemoje. Taip pat yra būdų skatinti mokėtojus įvesti mokėjimo duomenis tiesiogiai į įmonės sistemą mokėjimų atlikimo metu. Tokios paslaugos padėtų kompanijoms gauti reikiamus debitorių sąskaitų duomenis ir tokiu būdu pagerinti suderinimo efektyvumą. Nors suderinimas yra svarbus, kai kurios kompanijos taip pat turėtų panaudoti savalaikę debitorių sąskaitų informaciją, kad padidinti savo apyvartinio kapitalo valdymą. Sugebėjimas atlikti pinigų srautų prognozę labai daug priklausytų nuo to, ar kompanija gali valdyti savo debitorių sąskaitų padėtį. Taip pat, informacijos, svarbios laiko atžvilgiu, prieinamumas galėtų palengvinti kaip-tik-laiku (just-in-time) valdymą, taip įgalinant kompaniją atidėti savo pirkimo ar gamybos procesą, sumažinant laikomas atsargas ir atidedant pinigų ištekėjimą. Savalaikių debitorių sąskaitų duomenų iš prekybos įmonių valdymas padėtų pagerinti strateginio įmonės valdymo efektyvumą. 1.3. Naujovės Verslo apskaitos standartuose Pagal nuo 2004 sausio 01 datos įsigaliosiančius Verslo Apskaitos standartus, naujovių vertinant pirkėjų skolas nebus daug. Pagal 2 Verslo apskaitos standartą “Per vienerius metus gautinos sumos – sumos, kurios turi būti gautos per trumpesnį kaip vieneri metai laikotarpį. Jos parodomos grynąja verte, atėmus įvertintas neatgautinas sumas”. Pagal 10 standartą “Pardavimų pajamos” yra užfiksuota: “Prekės laikomos parduotomis, kai yra įvykdytos visos šios sąlygos: 1) įmonė pardavėja yra perdavusi riziką, susijusią su parduotomis prekėmis, taip pat ir šių prekių nuosavybės teikiamą naudą; 2) įmonė pardavėja nebevaldo ir nebekontroliuoja parduotų prekių; 3) tikėtina, kad su prekių pardavimo sandoriu susijusi ekonominė nauda bus gauta ir galima patikimai įvertinti jos dydį; 4) sąnaudos, susijusios su prekių pardavimo sandoriu, gali būti patikimai įvertintos. Rizikos perdavimu laikomas momentas, kada pardavėjas ima nebevaldyti ir nebekontroliuoti prekių, o pirkėjas tampa atsakingas už prekes ir perima prekių nuosavybės teikiamą naudą. Šis momentas (16 punkto 1 dalis) aptariamas pirkimopardavimo sutartyje. Daugeliu atvejų rizika perduodama kartu su nuosavybės teise į parduotas prekes, tačiau rizikos perdavimas gali nesutapti su nuosavybės teisių perdavimo momentu. “ 1. Įmonės valdymo informaciniai poreikiai Efektyvus pirkėjų skolų tvarkymas ne tik pagyvina įmonės pinigų srautus, bet yra ir geras pagrindas marketingo, pardavimo, biudžetų sudarymo ir planavimo funkcijoms atlikti. Taip pat padeda įgyvendinti įmonės verslo planus. Galima įvesti sąskaitų, pirkėjų mokėjimų duomenis, sudaryti detalias ir suvestines ataskaitas įvairia valiuta. Informacijos apie pirkėjus apdorojimo ir statistikos funkcijos palengvina rinkos tyrimą. Kad galėtume gauti visapusišką ir išsamią informaciją prie balanse esančių duomenų bei jo sudarymui taikomos balansinių sąskaitų analitinės apskaitos rodiklių dar reikėtų kaupti vidiniam naudojimui papildomą informaciją. Balanso straipsnių analizavimui apskaitos sistemoje kaupiama informacija: Išoriniam vartotojui 24 Prekybos skolos. Ši sąskaita detalizuota į visą eilę papildomų sąskaitų, kuriose fiksuojama: 240- Pirkėjai 241- Gauti vekseliai 244 – Nefaktūruoti prekių pardavimai 247 – Abejotinos skolos (-) 248 – Suteiktos piniginės garantijos 249 – Nurašytos sumos Sintetiniai informacijos poreikiai. Balanso “B” grupės dalyje gali būti rodomos keliose pozicijose: II.1. Pirkėjų įsiskolinimas; II.2. Kitos gautinos sumos. Bet į šią poziciją gali būti taip pat įskaitomos ir 25 sąskaitoje - Kitos per vienerius metus gautinos sumos. Balanse tų sąskaitų sumos persipina, jų esmė skiriasi tik tiek, kad 24 sąskaitoje fiksuojamos skolos už parduotas prekes ir patarnavimus. Vidiniam vartotojui Analitinė apskaita turi būti vedama pagal kiekvieną pirkėją, paslaugų gavėją, fiksuojant tikslų pavadinimą, kodą , adresą, banko rekvizitus. Be to, joje turi būti nurodoma: • kokiais dokumentais remiantis ir už ką priskaityta skola; • kada ir pagal kokį dokumentą apmokėta; • kur saugomi dokumentai (byla. psl., Nr.) • kokios sudaryros korespondencijos. Analitiniai informacijos rodikliai ir jų vertinimas. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad analitinė apskaita paprasta ir aiški, tačiau ji turi būti nepaprastai tiksli ir pagrįsta tinkamai teisiškai įformintais dokumentais: išduodant pirkėjui prekes, be sąskaitos-faktūros ar PVM sąskaitos-faktūros, kurią pasirašo gavėjas: - turėtų būti gaunamas pirkėjo patvirtintas įgaliojimas, kuriuo yra įgaliojamas atitinkamas asmuo, nurodant jame jo asmens dokumento rekvizitus. Asmuo, tikrinantis dokumentus, turėtų patikrinti ir to asmens tapatumą; - į sąskaitą-faktūrą reikėtų įrašyti: transporto priemonės markę, Nr. ir techninio paso Nr. (nors tai įstatymr nenumatyta, bet būtina tai žinoti); vairuotojo asmens tapatybę identifikuojančius rekvizitus; - tikslinga įsitikinti, ar įmonė yra registruota valstybės registre (kad nebūtų fiktyvi įmonė); - norint išvengti ateityje nelikvidžių skolų, kad būtų užtikrinta garantija dėl apmokėjimo, reikėtų reikalauti išankstinio apmokėjimo pagal akredityvą arba gaunant vekselį. Negavus sutartu laiku apmokėjimo už prekes: • tikslinga siųsti tarpusavio atsiskaitymų sutikrinimo aktą, kad jį pasirašant būtų pripažįstama skola; • gavus sutikrinimo aktą, imtis kitų teisinių priemonių, raginančių apmokėti už parduotas prekes, kad nebūtų praleistas senaties terminas. Valdant įmonės piniginius srautus ypač svarbi informacija yra apie pirkėjų skolas. Paprastai skolos susiformuoja įmonei tiekiant prekes su atsiskaitymo atidėjimu ar konsignaciniais pagrindais. Tokiu tiekimo principu dažniausiai naudojasi didmeninkai. Statistika rodo, jog kreditoriai pritraukia daugiau klientų, stipriai padidina pardavimų apimtis, įsitvirtina rinkoje, bet rizikuoja atgauti pinigus. Suteikiant klientui apmokėjimo atidėjimą reikia įvertinti jo patikimumą, analizuojant būsimo pirkėjo praeitį, veiklos švarumą, tvarkingus atsiskaitymus su darbuotojais ir valstybe, turimą turtą. Norint suplanuoti realias įmonės įplaukas reikia atlikti klientų skolų ir apmokėjimų įvertinimą. Buhalterinės programos pagalba galima pasidaryti: Klientų skolų pasiskirstymo suvestines, kuriose matome kiekvieno pirkėjo balansą, bei skolos dinamiką. Naudojamos elektroninės lentelės, kuriose išsiskiriame mėnesio įplaukas ir išlaidas, tokiu būdu matome teigiamą ar neigiamą skirtumą. Sekant kiekvieno mėnesio įplaukas lengva jas prognozuoti. 1 lentelė 2003 04 01 Įplaukos Sausis Vasaris Kovas Bankas 2'401'166.20 2'364'796.64 4'106'776.79 Kasa 530'547.10 370'617.07 330'320.00 Neįvestos įplaukos Viso įpaukų: 2'931'713.30 2'735'413.71 4'437'096.79 Iš jų iš jungt. veiklos 3'387.19 92'318.09 Iš vaistinių 2'815'696.77 2'621'467.91 4'201'992.86 Iš parduotuvių 84'337.96 73'624.52 91'626.47 Mokėjimai Pavedimu 3'449'637.51 2'290'645.80 3'615'803.44 Grynais 22'171.56 21'956.06 12'470.45 Neįvestos išlaidos Viso apmokėjimų: 3'471'809.07 2'312'601.86 3'628'273.89 Iš jų jungt. veiklai 486'870.69 457'479.23 272'253.15 Skirtumas -540'095.77 422'811.85 808'822.90 Skirtumo dalis nuo įplaukų -18.42 15.46 18.23 Populiari apmokėjimo atidėjimo (apyvartumo) dinamikos elektroninė lentelė.(Lygiai tokią pat lentelę galima taikyti ir bendram mėnesio apyvartumui skaičiuoti). 2 lentelė Data Savaitės nr. Bendra skola Apyvarta Apmokėjimo atidėjimas Mėnesio diena 02.06.03 22 6'794'614.67 103'717.29 76.56 3 02.06.10 23 6'872'514.64 584'613.67 78.6 10 02.06.17 24 6'965'093.43 1'006'966.93 81.39 17 02.06.24 25 6'751'111.50 1'454'888.77 80.13 24 02.07.01 26 6'646'023.14 53'265.45 73.73 1 3. Pirkėjų dinamikos ir poreikio finansinės būklės analizė Debitorinio įsiskolinimo apimtis, visų pirma, priklauso nuo įmonėje taikomos atsiskaitymo sistemos pirkėjams. Geriausiai šios sistemos veikimą atspindi debitorinio įsiskolinimo apyvartumo (Adeb) rodiklis, kurio reikšmė priklauso ne tik nuo sutarties sąlygų, bet ir nuo pirkėjų mokumo. Tai reiškia, kad jeigu pirkėjai nevykdo savo įsipareigojimų, tai apskaičiuotas apyvartumo rodiklis gali viršyti sutartyje numatytą dydį ir įmonei gali kilti finansinių problemų. Kita vertus, debitorinio įsiskolinimo apyvarta dienomis daro didelę įtaką kapitalo pelningumui. Debitorinio įsiskolinimo apyvartumo (dar vadinamo lėšų apyvartumu) skaičiavimas pagal balanso duomenis, kaip ir kiti finanasiniai rodikliai, turi vieną didelį trūkumą – jis atvaizduoja įsipareigojimų būklę iki balanso sudarymo datos ir neatspindi siatuacijos per visą laikotarpį. Analizuojant pinigų apyvartumą, debitorinį įsiskolinimą svarbu susieti su kreditoriniu, t.y. su įmonės skolomis tiekėjams. Dažnas buhalteris su tuo nesutiks, pateikdamas argumentą, kad nesvarbu koks bus debitorinis įsiskolinimas, svarbu, kad jis neviršytų kreditorinio, nes debitorinis įsiskolinimas traktuojamas kaip laikinai iš apyvartos išimti pinigai, o kreditorinis įsiskolinimas – kaip laikinai į apyvartą įtraukti pinigai, tačiau tokia nuomonė nėra visai teisinga. Įmonė, atėjus mokėjimo terminui, turės atsiskaityti su kreditoriais nepriklausomai nuo to, kiek lėšų ji gaus iš debitorių, todėl šiuos balanso straipsnius reikia analizuoti atskirai, sudarant taip vadinamą debitorinio ir kreditorinio įsiskolinimo balansą. Pagal auksines balanso taisykles įmonės likvidumas pakankamas, jei trumpalaikis turtas didesnis arba lygus trumpalaikiams įsipareigojimams. Finansiniu požiūriu pagrindinė optimizavimo sąlyga – įmonės likvidumo ir mokumo užtikrinimas, todėl įmonei planuojant išplėsti veiklą, finansų analitikas turi sugebėti ne tik apskaičiuoti apyvartinių aktyvų (trumpalaikio turto) poreikį, bet ir įvertinti likvidumo ir mokumo užtikrinimą naujoje situacijoje. Detaliam apyvartinių aktyvų (tiksliau pinigų) poreikio įvertinimui analitikas gali naudoti įvairaus detalumo analitines lenteles, kuriose trumpalaikis turtas ir trumpalaikiai įsipareigojimai pateikiami sutrumpintai, analizei priimtinoje formoje. Pavyzdys pateiktas lentelėje. 3 lentelė Apyvartinių aktyvų poreikio įvertinimas Trumpalaikis turtas ir trumpalaikiai įsipareigojimai N periodas Likutis laikotarpio pradžioje Numatomas pokytis Likutis laikotarpio pabaigoje Gavimas (įsipareigojimų atsiradimas) Sunaudojimas ( įsipareigojimų padengimas) Atsargos žaliavos nebaigta gamyba gatava produkcija Pirkėjų įsiskolinimas Grynieji pinigai Trumpalaikis turtas iš viso - - Mokėtinos sąskaitos Mokėtinos palūkanos Mokėtini mokesčiai Mokėtini atlyginimai Kitos mokėtinos sumos Trumpalaikiai įsipareigojimai iš viso - - Grynieji apyvartiniai aktyvai (4-10) - - Likvidumas (4/10) - - Jeigu įmonė parduoda prekes kreditan įvertinti pinigų įplaukas sunku, nors debitorinio įsiskolinimo trukmė ir numatyta, nes dalis pirkėjų gali neatsiskaityti laiku. Todėl reikia atsižvelgti į įplaukų pasiskirstymą laikotarpiais. Jeigu turime pakankamai detalią informaciją, galime debitorinį įsiskolinimą suskirstyti dalimis pagal jo padengimo terminus: 30, 60 ir 90 dienų, ir atitinkamai planuoti pardavimų įplaukas. Vertinant įmonės finansinę būklę svarbią vietą užima ir pirkėjų skolų analizė. Analizuojant finansinį stabilumą, atkreipiamas dėmesys, kad įsiskolinimų priežastimi gali būti ir debitorinio įsiskolinimo padidėjimas, netikėtai nutrauktos pirkėjų sutartys. Imonės likvidumo rodikliui irgi įtakos turi debitorinis įsiskolinimas. Likvidumo sumažėjimo riziką gali lemti aktyvų pokyčiai. Vienas iš jų – nuosavų kreditinių išteklių sumažėjimas. Šią riziką sąlygoja prekių pardavimas skolon. Debitorinis įsiskolinimas turi dvejopą kilmę. Viena vertus, normalus debitorinis įsiskolinimo didėjimas liudija apie didėjančias būsimas pajamas, (t.y. likvidumo padidėjimą). O kita vertus, įmonė negali atlaikyti per didelio debitorinio įsiskolinimo, nes tai lėšų įšaldymas (t.y. likvidumo sumažėjimas). Mokumo arba likvidumo rodikliai apibūdina firmos finansinį patikimumą. Likvidumo rodikliai parodo, ar įmonė pajėgs apmokėti savo įsipareigojimus, pasibaigus terminui. Atliekant finansinę analizę dažniausiai skaičiuojami bendrojo ir skubaus padengimo koeficientai. Bendrojo padengimo koeficientas padeda nustatyti, kiek trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus. Jis taip apskaičiuojamas taip: Šis koeficientas geriausiai parodo, kokiu laipsniu trumpalaikių kreditorių teisės yra padengtos turtu, kurį lengva paversti pinigais. Kuo jis didesnis, tuo artimiausiu metu saugesnė situacija. Vakarų Europos šalyse manoma, kad patenkinamas likvidumo rodiklio lygis svyruoja nuo 1,2 iki 2,0. Greitojo arba kritinio padengimo koeficientas yra santykis tarp didžiausio likvidumo turto komponentų ir trumpalaikių įsipareigojimų. Jis nustatomas taip: Vakarų Europos šalyse manoma, kad šis rodiklis turėtų būti lygus maždaug 1 ar net dar mažesnis. Gamime apskaičuoti ir tokius su pirkėjų skolomis kreditingumo įvertinimo koeficientus: Debitorinių įsiskolinimų apyvartumas = Kreditinė pardavimų apimtis/ Vidutiniai patikimi debitoriniai įsiskolinimai. Parodo, kiek kartų per tiriamąjį laikotarpį lėšos pirkėjų sąskaitose virto grynais pinigais. Debitorinio įsiskolinimo vienos apyvartos trukmė, dienomis = 360/ Debitorinių įsiskolinimų apyvartumas. Tai vidutinis dienų skaičius, per kurias apmokamos pirkėjų sąskaitos. Pardavimų operacijoms priskiriamos perparduoti pirktų prekių, pagamintos produkcijos, kito turto pardavimas ir perleidimas, taip pat paslaugų teikimas.Remiantis pirminiais apskaitos dokumentais pardavėjo įmonėje pripažįstamos pardavimo pajamos. Mokamų mokesčių skaičiavimas (PVM, pelno, kelių fondo) skaičiavimas tiesiogiai susijęs su įmonės pajamų suma, todėl pardavimo dokumentai ir jų naudojimas yra griežtai reglamentuoti. Naudojami ant specialaus popieriaus išspausdinti dokumentų blankai, įvairiomis apsaugos priemonėmis aprūpinti elektroniniai kasos aparatai. Pirminiai dokumentai: 6. PVM sąskaita – faktūra; 7. Sąskaita – faktūra; 8. Prekių pirkimo – pardavimo kvitas; 9. Kasos aparato kvitas; 10. Prekių grąžinimo aktas. Kad pardavėjai galėtų perduoti pirkėjui prekes, turi pateikti dokumentą – įgaliojimą, kurį išduoda pirkėjo įmonė, ir kuris perduodamas pardavėjui gaunant iš jo materialines vertybes. Transportuojant prekes pirkėjui yra už pildomas transportavimo dokumentas – Krovinio važtaraštis. Tai ne apskaitos dokumentas, nes juose nefiksuojama jokia ūkinė operacija, jie tik lydi krovinį jį pervežant. Taip pat krovinį lydinčio dokumento funkcijas gali atlikti ir trečiasis sąskaitos faktūros egzempliorius. Yra keletas pardavimų pripažinimo atvejų, nes laiko požiūriu už nupirktas prekes pirkėjai gali atsiskaityti iš karto (taip dažniausiai būna, pavyzdžiui, mažmeninėje prekyboje), tačiau gali sumokėti už prekes vėliau – kartais net po mėnesio ar kelių, o gali būti ir taip, kad susitariama, jog pirkėjas už prekes sumokės iš anksto. Prekių pardavimo ir pinigų už jas sumokėjimo momentai sutampa. Kai už prekes pirkėjas atsiskaito grynaisiais, pardavėjo apskaitininkas registruoja kaip įmonės piniginio turto (sąskaitoje Nr. 272 Kasa) ir uždirbtų pajamų (sąskaitoje Nr. 500 Pardavimai arba Nr. 505 Suteiktos paslaugos) padidėjimą: D 272 Kasa xxx Lt K 500 Pardavimai 505 Suteiktos paslaugos xxx Lt Pardavus prekes, keičiasi įmonės turtas ir uždirbtos pajamos. Pinigų apskaitytų balansinėje Turto dalies II klasės sąskaitoje Nr. 272 Kasa, dėl šios operacijos padaugėja, ir šis padaugėjimas, kaip ir visose turto sąskaitose, fiksuojamos debete. Už dirbtos pardavimų pajamos apskaitomos pelno (nuostolio) ataskaitos Pajamų dalies penktosios klasės sąskaitose Nr. 500 Pardavimai arba Nr. 505 Suteiktos paslaugos. Apskaitomo objekto padidėjimas pajamų sąskaitose fiksuojamos kredite, todėl pastaroji sąskaita kredituojama suma, gauta pardavus prekes. Kai pardavimų ir apmokėjimo momentai sutampa atsiskaitant ne tik grynaisiais, bet ir sumokant į pardavėjo sąskaitą banke. Atliekame sąskaitų korespondenciją: D 271 Sąskaita banke xxx Lt K 500 Pardavimai 505 Suteiktos paslaugos xxx Lt Pirkėjas už prekes sumoka ne iš karto jas gavęs, bet vėliau. Jei prekės parduodamos skolon, atliekami tokie įrašai: D 240 Pirkėjai xxx Lt K 500 Pardavimai 505 Suteiktos paslaugos xxx Lt Šiuo atveju pirkėjas gauna prekes, bet iš karto pardavėjui už jas nesumoka. Dėl to padidėja pirkėjo įsiskolinimas pardavėjui. Visos prekybos skolos įmonei apskaitomos balanso Turto dalies sąskaitose, o turto straipsnių padidėjimas sąskaitose registruojamas jų debete. Pirkėjų skolos apskaitomos sąskaitoje nr. 240 Pirkėjai; padidėjus pirkėjų skolai už pirktas prekes, ši sąskaita debetuojama, todėl pirkėjų įsiskolinimo suma įmonei dar vadinama debitoriniu įsiskolinimu. Pirkėjui sumokėjus už šias prekes, atliekamas toks įrašas: D 271 Sąskaita banke 272 Kasa xxx Lt K 240 Pirkėjai xxx Lt Pirkėjui atsiskaičius už anksčiau pirktas prekes, kinta tik pardavėjo įmonės turto struktūra, bet nepasikeičia nei jos turto, nei nuosavybės bendra suma balanse. Padidėjus pinigų sumai įmonės sąskaitoje, debetuojama sąskaita Nr. 271 Sąskaita banke (arba Nr. 272 Kasa), o sumažėjus pirkėjų įsiskolinimui, kredituojama sąskaita Nr. 240 Pirkėjai. Pirkėjas už prekes sumoka iš anksto, dar jų negavęs. Jeigu pirkėjas už prekes sumoka iš anksto, dar jų negavęs, pardavėjas neturi jokio pagrindo registruoti pardavimo pajamų, bet atitinkamose balansinėse sąskaitose fiksuoja pinigų gavimą ir padidėjusį įsipareigojimą patiekti prekes arba suteikti paslaugas: D 271 Sąskaita banke 272 Kasa xxx Lt K 46 Avansu gautos sumos xxx Lt Tada, kai iš anksto apmokėtos prekės patiekiamos arba paslaugos suteikiamos, atliekama sąskaitų korespondencija, kuria penktosios klasės sąskaitose fiksuojamas atitinkamų pajamų uždirbimo faktas, sąskaitos Nr. 46 Avansu gautos sumos debete – dėl to sumažėjęs įmonės įsipareigojimas pirkėjams arba klientams: D 46 Avansu gautos sumos xxx Lt K 500 Pardavimai 505 Suteiktos paslaugos xxx Lt Prekybinių nuolaidų registravimas buhalterinėje apskaitoje Pardavimas suteikiant prekybines nuolaidas taikomas įvairiais atvejais ir dėl skirtingų priežasčių. Svarbiausias prekybinių nuolaidų tikslas yra pritraukti kuo daugiau naujų pirkėjų ir skatinti esamus naudotis to paties pardavėjo paslaugomis arba pirkti iš jo prekes didesniais kiekiais. Taikant tokias nuolaidas, jų sumos atspindimos sąskaitoje nr. 5 Parduotų prekių grąžinimas ir nukainojimas Parduotų prekių grąžinimai ir nukainojimai apskaitomi specialiose sąskaitose: Nr. 5093 Parduotų prekių grąžinimas (-) ir Nr. 5094 Parduotų prekių nukainojimas (-). Sąskaitose bus atliktos tokios korespondencijos: D 5093 Parduotų prekių grąžinimas (-) Nr. 5094 Parduotų prekių nukainojimas (-) xxx Lt K 240 Pirkėjų skolos xxx Lt Visais atvejais koreguojant pardavimų metu nustatytą pardavimų sumą, turi būti surašomi atitinkami dokumentai (pavyzdžiui, patikslinančios sąskaitos faktūros, grąžinimo sąskaitos faktūros). 092 Pardavimų nuolaidos (-). Jei pirkėjas įgijo teisę į xxx Lt nuolaidą, reikia koreguoti anksčiau užregistruotą pardavimų apimtį: D 5092 Pardavimų nuolaidos (-) xxx Lt K 240 Pirkėjų skolos xxx Lt Parduotų prekių grąžinimas ir nukainojimas Parduotų prekių grąžinimai ir nukainojimai apskaitomi specialiose sąskaitose: Nr. 5093 Parduotų prekių grąžinimas (-) ir Nr. 5094 Parduotų prekių nukainojimas (-). Sąskaitose bus atliktos tokios korespondencijos: D 5093 Parduotų prekių grąžinimas (-) Nr. 5094 Parduotų prekių nukainojimas (-) xxx Lt K 240 Pirkėjų skolos xxx Lt Visais atvejais koreguojant pardavimų metu nustatytą pardavimų sumą, turi būti surašomi atitinkami dokumentai (pavyzdžiui, patikslinančios sąskaitos faktūros, grąžinimo sąskaitos faktūros). Pirkėjų skolos įmonei pavaizduojamos balanso Turto dalies Trumpalaikio turto skyriaus Per vienerius metus gautinų sumų grupėje. Šis trumpalaikis turtas reikšmingas tuo, kad yra pas trečiuosius asmenis, todėl jį saugoti, stebėti kiekvienos įmonės buhalterija privalo dar labiau nei likvidžiausią – piniginį – turtą. Kad šis turtas virstų pinigais, skolininkai privalo juos pervesti ar kitaip perduoti įmonei. Verslininkai įvairiais būdais stengiasi susigrąžinti skolas, pavyzdžiui, skatina skolininkus įvairiais diskontais, reikalauja už prekes sumokėti iš anksto, naudoja faktoringą (skolų perdavimą) bei iš anksto tikrina potencialius skolininkus. Trumpalaikės trečiųjų asmenų skolos paprastai sudaro didžiausią per vienerius metus gautinų sumų dalį. Pirkėjų skolos – viena likvidžiausių įmonės turto sudedamųjų dalių – atsiranda, kai įmonė prekes pirkėjams parduoda skolon. Prekes parduodančios įmonės taiko tokią lengvatą pirkėjams, norėdamos kuo daugiau jų pritraukti. Parduodant prekes už valiutą, valiutų kursų svyravimas daro įtaką uždirbtų pajamų dydžiui ne tik tada, kai pirkėjai už parduotas prekes sumoka. Ir iki pinigų gavimo dėl valiutų kursų svyravimo gali būti uždirbamos finansinės veiklos pajamos ar patiriamos tos pačios veiklos sąnaudos, nes dėl valiutų kursų svyravimo pinga arba brangsta litais išreikštas pirkėjų įsiskolinimas valiuta. Valiutinių skolų konversija atliekama – kartkartėmis (ataskaitinio laikotarpio pabaigoje rengiant finansinę atskaitomybę – būtinai) perskaičiuojant valiutinių debitorinių įsiskolinimų likučius oficialiu konversijos dienos lito ir užsienio valiutos kursu. Keičiantis kursui palankia linkme debetuojama debitorinės skolos sąskaita ir kredituojama sąskaita Nr. 536 Teigiama valiutos kursų pasikeitimo įtaka. Jeigu valiuta pinga (lito kursas jos atžvilgiu krenta), taigi mažėja ir pati pirkėjų skola, atliekant tokios skolos konversiją, kredituojama debitorinės skolos sąskaita ir debetuojama sąskaita Nr. 636 Neigiama valiutos kursų pasikeitimo įtaka. Debitorinės skolos jų atsiradimo momentu ne visos būna trumpalaikės, nes ne visas jas skolininkai privalo grąžinti per tą patį laikotarpį, kai jos atsiranda. Pavyzdžiui. 20X1 metais atsiradusią debitorinę skolą, kurią įmonė atgaus 20X3 metais, pirmųjų metų balanse įmonė apskaitys ilgalaikių debitorinių skolų sudėtyje sąskaitų grupėje Nr. 17 Po vienerių metų gautinos sumos ir 20X1 metų balanse pavaizduos tokio pat pavadinimo Ilgalaikio turto dalies straipsnyje. Tačiau 20X2 metais ši debitorinė skola taps trumpalaike, todėl balanse turės būti pavaizduota Trumpalaikio turto dalies straipsnių grupėje Per vienerius metus gautinos sumos. Todėl rengiant 20X2 metų finansinę atskaitomybę reikės atlikti tokį koregavimą: debetuoti trumpalaikėmis tapusių debitorinių skolų sąskaitas, kredituojant atitinkamas ilgalaikių debitorinių skolų sąskaitas per tuos metus trumpalaikėmis tapusių skolų sumomis. Pardavus pirkėjui prekes atsiranda tam tikra tikimybė, jog pirkėjas už išsiųstas jam prekes gali apskritai nesumokėti. Visada būna tam tikra dalis abejotinų pirkėjų skolų. Abejotinoms skoloms apskaityti skirta turtinė sąskaita Nr. 247 Abejotinos pirkėjų skolos. Į ją iš sąskaitų Nr. 240 Pirkėjai iškeliamos visos skolos, dėl kurių grąžinimo abejojama. Dokumentai susiję su skolų apskaita Skolų įmonei apskaitos kortelė. Ši kortelė naudojama pirkėjų ir kitų įmonės skolininkų analitinei apskaitai. Duomenų apie skolas reikia ne vien tiksliai jų apskaitai, bet ir racionaliam skolų valdymui. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1249 patvirtinta Paskolų arba skolų, pripažintų beviltiškomis nurašymo, apskaitos ir realizavimo tvarkos tikslas - reglamentuoti skolininkams suteiktų valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų su valstybės garantija arba skolų pagal skolų grąžinimo sutartis, pasirašytas su Finansų ministerija (toliau vadinama - paskola arba skola), pripažinimo beviltiškomis procedūras, paskolų arba skolų nurašymą, apskaitą ir revizavimą. Beviltiška paskola arba skola pripažįstama skolininko ar skolininko, už kurio įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, negrąžinta paskola arba skola, jos dalis, taip pat nesumokėtos palūkanos, delspinigiai ir kiti turtiniai įsipareigojimai, kurių neįmanoma arba netikslinga išieškoti dėl Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo 10-1 straipsnio 1 dalyje nustatytų priežasčių. Finansų ministerija, išanalizavusi paskolų arba skolų negrąžinimo priežastis ir nustačiusi, kad paskola arba skola atitinka Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo 10-1 straipsnio 1 dalyje nurodytų paskolų arba skolų pripažinimo beviltiškomis pagrindus, teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei siūlymą pripažinti paskolą arba skolą beviltiška kartu su motyvuota išvada, kodėl siūloma paskolą arba skolą pripažinti beviltiška, ir išvadą pagrindžiančius dokumentus arba jų kopijas šia tvarka: 1. jeigu daroma išvada, kad mirus skolininkui nėra įpėdinių, galinčių atsakyti už jo turtinius įsipareigojimus valstybei, skolininkas ar skolininkas, už kurio įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, yra likviduotas, pateikiami fizinio asmens mirties arba juridinio asmens likvidavimo faktus patvirtinantys dokumentai (mirties liudijimas, juridinių asmenų registro tvarkytojo pažyma apie likviduoto juridinio asmens išregistravimą iš Juridinių asmenų registro) ir dokumentai, patvirtinantys, kad mirus skolininkui nėra įpėdinių, galinčių atsakyti už jo turtinius įsipareigojimus valstybei; 2. jeigu daroma išvada, kad skolininkas ar skolininkas, už kurio įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, yra sanuojamas valstybės arba kad su šiais skolininkais pasirašoma Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nurodyta taikos sutartis, arba kad Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo nustatyta tvarka yra baigta šių skolininkų restruktūrizavimo byla, pateikiamas vienas iš šių dokumentų: 2.1. teismo patvirtintas sanavimo projektas, kuriame numatyta, kad įmonę sanuoja valstybė, kuriai perleidžiama atitinkama turto dalis, ir dėl to įmonė atleidžiama nuo negrąžintos paskolos arba skolos, jos dalių, taip pat nuo nesumokėtų palūkanų, delspinigių arba kitų turtinių įsipareigojimų; 2.2. teismo patvirtinta su bankrutuojančia įmone pasirašyta taikos sutartis, pagal kurią įmonė atleidžiama nuo dalies paskolos arba skolos, taip pat nuo nesumokėtų palūkanų, delspinigių arba kitų turtinių įsipareigojimų; 2.3. teismo patvirtinti restruktūrizavimo planas ir restruktūrizavimo plano įgyvendinimo aktas; 3. jeigu daroma išvada, kad atlygintinai perleidus reikalavimą grąžinti paskolas arba skolas ir įvykdyti su jomis susijusius kitus turtinius įsipareigojimus gauta suma bus mažesnė už paskolą arba skolą, todėl reikės pripažinti beviltiška negautąją paskolos arba skolos dalį, pateikiama: 3.1. reikalavimo perleidimo sutartis; 3.2. dokumentas(-ai), patvirtinantis(-ys) lėšų gavimą; 3.3. pažyma apie neatgautos paskolos arba skolos dalį; 4. Jeigu daroma išvada, kad praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo tos dienos, kai buvo pradėti išieškojimo veiksmai, nerasta skolininko ar skolininko, už kurio įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, turto arba rastas turtas yra nelikvidus (neįmanoma jo realizuoti), pateikiami: 4.1. dokumentai, įrodantys, kad praėjo daugiau kaip vieneri metai nuo tos dienos, kai buvo pradėti išieškojimo veiksmai; 4.2. dokumentai, patvirtinantys turto neradimo arba rasto turto nerealizavimo (buvo bandoma realizuoti, tačiau neatsirado pirkėjų, arba turtas nebuvo realizuotas) faktus, arba dokumentai dėl turto neradimo likusiai skolos daliai padengti, dėl rasto turto nerealizavimo (kai rasto skolininko turto pakanka tik daliai skolos padengti); 5. jeigu daroma išvada, kad išieškojimo išlaidos yra didesnės už paskolą arba skolą, pateikiami dokumentai, patvirtinantys, kad paskolos arba skolos išieškojimo išlaidos, apskaičiuotos pagal Finansų ministerijos tvirtinamą Paskolų arba skolų išieškojimo išlaidų apskaičiavimo metodiką, yra didesnės už paskolą arba skolą. Paskola arba skola, Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu pripažinta beviltiška tvarkos 3.1-3.3 punktuose nurodytais pagrindais, laikoma pasibaigusia ir nurašoma iš valstybės skolinių įsipareigojimų apskaitos dokumentų. Reikia pabrėžti, kad ir skolininko mirties fak­to patvirtinimo nepakanka tam, kad mirusio ar paskelbto mirusiu skolininko beviltiškos skolos suma galima būtų padidinti mokestines sąnau­das, atitinkamai mažinant apmokestinamąjį re­zultatą. Reikia dar įrodyti, kad mirusiojo (ban­krutavusio ar likviduoto) skolininko turto ir jo įsipareigojimų perėmėjai taip pat nesugebėtų grąžinti skolos ar jos dalies. Tačiau visais atve­jais būtina pasirūpinti dokumentais (notaro patvirtintais jų nuorašais), įrodančiais skolininko mirties (paskelbimo mirusiu) faktą. Tai gali pa­tvirtinti šalies ar užsienio valstybių oficialių ins­titucijų - teismų, notarų, civilinės metrikacijos tvarkytojų - išduoti dokumentai. No­rint beviltiškų skolų sąnaudomis pripažinti lik­viduotos įmonės skolas, reikia turėti rejestro tvarkytojo pažymą apie skolininko išregistravi­mą iš įmonių rejestro arba atitinkamą užsienio valstybės oficialių institucijų išrašytą dokumen­tą. Bankroto faktas patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu dėl įmonės pripažinimo ban­krutavusia arba atitinkamu kreditorių susirin­kimo nutarimu. Kaip matome, norint beviltišką skolą įskaičiuoti į mokestines sąnaudas, reikia ne tik įmonės - mokesčio mokėtojos (skolinto­jos) pastangų, bet ir skolininko geros valios. Ki­taip surinkti reikiamus įrodymus gali būti itin sunku. Todėl naujai paskelbtoji Tvarka - tarsi dar vienas priminimas, kad skolinti, taip pat ir pardavinėti skolon, reikia labai atsargiai ir tik pažįstamiems kontrahentams, kurių sąžiningu­mu ir mokumu neabejojama. Nes netgi šiais at­vejais niekas neapsaugotas nuo galimų netikė­tumų bei praradimų.7 2.2.3. Skolų pripažinimą laiko ribos Darbo autoriaus nuomonę, kiekvienai įmonei labai svarbu patikrinti, ar skolų pripažinimą apmokestinamąjį rezultatą mažinančio­mis sąnaudomis neriboja minimalus bei maksimalus laikas. Minimalaus laiko ribojimą iš esmės jau ap­tarėme, pabrėždami, kad bendrąsias pajamas (Įplau­kas) kaupimo principu pripažįstančios įmonės bevil­tiškų skolų mokestines sąnaudas gali pripažinti praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo tų skolų įtraukimo į apmokestinamąsias realiza­vimo pajamas (įplaukas). Tuo tarpu bendrąsias pa­jamas (įplaukas) pinigų principu pripažįstančios įmo­nės beviltiškų skolų mokestines sąnaudas gali pripažinti praėjus ne mažiau kaip vieneriems me­tams nuo tų skolų atsiradimo momento. Šios nuostatos aptariamos Tvarkos 11 straipsnyje. Beviltiškų skolų sąnaudų pripažinimą ribo­ja ir maksimalus laikas. Praktika rodo, kad jeigu įmonė - mokes­čio mokėtoja (skolintoja) pati praleido atitinka­mų sutarčių su skolininkais terminus, ji nega­li skolos įskaičiuoti į beviltiškų skolų sąnaudas (žr. Tvarkos 9 straipsnį). Tas pats pasakytina ir apie skolintojus, praleidusius norminių aktų nu­statytus skolos grąžinimo išsireikalavimo sena­ties terminus. Tai reglamentuojama Tvarkos 10 straipsnyje, o patys senaties terminai reglamen­tuojami dabar galiojančio Civilinio kodekso IV dalies 1.125 skirsnyje Ieškinio senaties terminai.8 2.3. Skolų beviltiškumo pripažinimas Tarsi norėdama kompensuoti ištiso dešimtmečio ne­veiklumą, pradedant 2000-aisiais vyriausybė leido mažinti apmokestinamąjį pelną ne tik tais metais, bet ir anks­tesniais laikotarpiais atsiradusiomis beviltiškų skolų su­momis. Tačiau šitoks skolų priskyrimas apmokestina­mąjį pelną mažinančioms sąnaudoms yra ribojamas ke­leto veiksnių: • 2000 m. ir vėliau realizavimo pajamomis pripažin­tos sumos į beviltiškų skolų sąnaudas gali būti įskai­čiuotos praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo tų skolų atsiradimo (jų pripažinimo realizavimo paja­momis), jeigu tinkamai įrodomas jų beviltiškumas. • Iki 1995 m. gruodžio 31 d. atsiradusios ir vėliau tapusios beviltiškomis skolos negali būti įskaičiuojamos į mokestines sąnaudas, mažinančias apmokestinamąjį pelną. • Nuo 1996 m. sausio l d. iki 1999 m. gruodžio 31d. atsiradusios ir vėliau beviltiškomis tapusios skolos gali būti nurašomos į beviltiškų skolų sąnaudas po 1/5 sko­los dydžio 2000-2004 m. laikotarpiu. Jeigu skolos be­ viltiškumą pavyko įrodyti vėliau (pavyzdžiui, 2002 ar 2003 m.), tai jos suma į apmokestinamąsias sąnaudas galės būti nurašyta lygiomis dalimis, pradedant tais me­tais, kai buvo įrodytas skolos beviltiškumas. Supranta­ma, tokia nuostata valdžios pasiryžimo naikinti pelno mokestį kontekste atrodo labai keistai. Tačiau įmonės negali pažeisti šių taisyklių, nes už nepagrįstą skolų priskyrimą mokestinėms beviltiškų skolų sąnaudoms nu­matytos gana rimtos bausmės: skolos sumos įskaičiavimas į apmokestinamąsias pajamas, bauda ir delspinigiai už visą laikotarpį nuo apmokestinamojo rezultato su­ mažinimo beviltiška laikyta skolos suma. Tačiau įmonių vadovai, pripažindami beviltiškų sko­lų mokestines sąnaudas, turėtų elgtis labai apdairiai, kad nepažeistų valdžios nustatytų apmokestinamojo pelno apskaičiavimo taisyklių. 2 lentelė Įmonės pirkėjų skolų analizė Pirkėjų pavadinimai Visa skola (Lt) Sumokėjimo terminas dar nesuėjo (Lt) Sumokėti vėluojama nuo 1 iki 30 dienų (Lt) Sumokėti vėluojama nuo 31 iki 60 dienų (Lt) Sumokėti vėluojama nuo 61 iki 90 dienų (Lt) Vėluojama daugiau kaip 90 dienų (Lt) A, K, L 1000 1000 M, S, A 1600 1000 600 K, L, N 400 400 M, R 2100 2000 100 V, A, K 15 000 13 000 700 400 600 300 Iš viso: 20 100 14 000 3300 1400 1000 400 Šaltynis: 2001 03 15 VMI aiškinamasis raštas Nr. 08-02-2515 dėl LR finansų ministro 2000 12 29 įsakymo Nr. 351. Remdamasi sukaupta pardavimų ir skolų padengimo patirtimi, įmone skoloms nustato, kokia tikimybė, kad jos bus sumokėtos. Pavyzdžiui, aptariamos įmonės ekspertai mano, kad iš bendros skolų, kurių sumokėjimo terminas dar nesuėjo, sumos nebus sumo­kėtas 1%, o skolų, kurių sumokėjimo terminas suėjęs daugiau kaip prieš 90 dienų, nebus padengta 35%. Šituo remiantis parengiama 2 lentelė, kurioje apskaičiuojama bendra prognozuo­jamų beviltiškų skolų suma. 3 lentelė Prognozuojamos beviltiškų skolų sąnaudų sumos Vėlavimo laikas Skolų suma (Lt) Skolos nepadengimo tikimybe (%) Prognozuojama beviltiškų skolų suma (Lt) Sumokėjimo terminas dar nesuėjo 14 000 1,0 140 Vėluojama sumokėti 01-30 dienų 3300 2,0 66 Vėluojama sumokėti 31-60 dienų 1400 5,0 70 Vėluojama sumokėti 61-90 dienų 1000 20,0 200 Vėluojama sumokėti gi kaip 90 dienų 400 35,0 140 Iš viso: 20 100 616 Šaltynis: 2001 03 15 VMI aiškinamasis raštas Nr. 08-02-2515 dėl LR finansų ministro 2000 12 29 įsakymo Nr. 351. Apskaičiuotos 3 lentelėje sumos pagrindu beviltiškų skolų sąnaudos ir pačios abejoti­nos skolos apskaitos sąskaitose registruojamos bendra tvarka, kaip aptarta šiame po­skyryje. Kadangi beviltiškų skolų suma šiuo atveju apskaičiuojama remiantis pirkėjų įsiskolinimų sumomis, kurios atsispindi balanse, šis metodas ir vadinamas balanso metodu. Lyginant pelno (nuostolio) ataskaitos ir balanso metodus, galima pagrįstai teigti, kad balanso metodas tikslesnis, nes šiuo atveju bent apytikriai atsižvelgiama į pirkėjų įsiskolinimų sumą bei į tai, kiek laiko skola nesumokama. Todėl jį ir taiko daugelis laisvosios rinkos šalių buhalterių. Tačiau apskaičiuojant pelno ataskaitos metodu, nors ir ne tokiu tiksliu, reikia kur kas mažiau darbo, nes pakanka apskaičiuoti vieną- per ataskaitinį laikotarpį uždirbtų pajamų iš skolon parduotų prekių -sumą. Vis dėlto plačiai naudojantis skaičiavimo technika, taikytinas balanso metodas. Be to, kiekvie­na įmonė, nurašydama abejotinas skolas ir apskaičiuodama beviltiškų skolų sąnaudas, kuo tiksliau turėtų įvertinti bent jau svarbesnių pirkėjų pradelstus įsiskolinimus įmonei. Reikėtų pabrėžti, kad naujoji beviltiškų skolų sąnaudų pripažinimo maži­nančiomis apmokestinamąjį rezultatą tvarka ne tik sutei­kia įmonėms progą susigrąžinti senas skolas, bet ir kelia pavojų. Net maža tokių skolų įforminimo klaida ar netiks­lumas dėl joms priskaičiuotų baudų bei delspinigių gresia bankrotais įmonių, sugebėjusių išsilaikyti tada, kai skoli­ninkai negrąžindavo šimtatūkstantinių ar net milijoninių skolų. Juk mokesčių administratoriai verdiktus dėl jų pri­pažinimo beviltiškų skolų sąnaudomis gali paskelbti pra­ėjus ne vieneriems metams po apmokestinamojo pelno su­mažinimo, kai baudų ir delspinigių suma gali gerokai vir­šyti pačių skolų dydį. Tvarka, kaip ir kiti analogiški regla­mentai, nenumato galimybės įmonėms gauti Valstybinės mokesčių inspekcijos išvadas dėl konkrečių skolų nurašy­mo pagrįstumo. Tikrintojų išvados galbūt ne visuomet bus palankios: beviltiškų skolų sąnaudų pripažinimo tvarka -griežta, sudėtinga, o kartais ir paini, nors reglamentuoja iš esmės visus galimus šių sąnaudų pripažinimo atvejus. Apmokestinamąjį rezultatą ma­žinančių beviltiškų skolų sąnaudų pripažinimo skirtumus įmonėse le­mia ne tai, ar jos turi, ar neturi juri­dinio asmens teises, bei taikomas bendrųjų pajamų (įplaukų) pripaži­nimo būdas. Kadangi ši skola nebuvo pripažinta maži­nančia apmokestinamąjį pelną, tai jos suma turės (turėjo) būti atspindėta pelno mokesčio apy­skaitos 27 eilutėje Nurašytos beviltiškos skolos, mo­kestiniais metais nepripažintos beviltiškomis skolo­mis, įstatyme nustatyta tvarka. Vėliau jokių įrašų buhalterinės apskaitos sąskaitose atlikti nebe­reikės. Tokiu būdu turėtų būti nurašomos ne tik iki 1996 metų atsiradusios skolos, bet ir kitos beviltiškos skolos, atspindimos finansinėje ap­skaitoje, jeigu nesitikima įrodyti, kad šių sko­lų suma vėliau galės būti padidintos mokesti­nės sąnaudos. Reikėtų nepamiršti užregistruo­ti ir neterminuotų nukrypimų nuo pelno mo­kesčio sumos, nes apmokestinamasis pelnas šiuo atveju bus didesnis nei pelno (nuostolio) ataskaitoje išvestas pelnas prieš apmokestinimą. 2.3.1. Skolų pripažinimo tvarka, kai sutampa finansinės ir mokesčių apskaitos taisyklės Darbo autorius norėtų pabrėžti, kad tai palyginti retas atvejis vien dėl tos prie­žasties, kad mokestinės sąnaudos beviltiškų sko­lų suma dažniausiai gali būti didinamos praėjus vieneriems metams nuo tų skolų atsiradimo. Ši nuostata dažniausiai nepriimtina finansinės ap­skaitos požiūriu. Beje, ne tik dėl to, kad mokesčių apskaičiavimo tikslais skolos pripažįstamos vė­liau nei finansinėje apskaitoje. Labai dažnai gali­mas ir atvirkščias variantas, jeigu, pavyzdžiui, pir­kėjas įsipareigoja sumokėti už prekes daugiau nei per metus. Tačiau kartais finansinės ir mokesčių apskaitos taisyklės sutampa. Taip būna pirmiau­sia skolininko mirties (jo paskelbimo mirusiu), bankroto arba likvidavimo atvejais, nes tada mo­kesčius reglamentuojantys norminiai aktai nerei­kalauja laukti metų nuo skolos susidarymo mo­mento, kad būtų galima pripažinti beviltiškų sko­lų sąnaudas. Tarkime, 2000 metais pirkęs iš įmonės pre­kes ir su ja neatsiskaitęs pirkėjas bankrutavo, bankroto faktas patvirtintas dokumentais, atitin­kančiais Skolų beviltiškumo ir pastangų šioms sko­loms susigrąžinti įrodymo bei beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo ir pranešimo apie beviltiškas skolas tvarkos reikalavimus. Šiuo atveju beviltiškų skolų, sąnaudos finansinėje ir mokestinėje apskaitoje bus apskaičiuojamos vienodai. Pirmiausia, įta­rus pirkėjo bankrotą, įmonės buhalterija visą sko­lą turi iškelti iš sąskaitos Nr. 240 Pirkėjai (sąskai­tą Nr. 247 skolos: D (debetas) 240 Pirkėjai K (kreditas) 247 skolos Svarbu suprasti, kad tokiam įrašui nereikia ypatingų įrodymų. Įrašas atliekamas buhalterinės pažymos pagrindu, jo priežastis gali būti ir straipsnis vietinėje spaudoje ar netgi nuogirdos, nes toks įrašas nieko nekeičia finansinėje apskai­toje, ką jau kalbėti apie mokesčių apskaičiavimą. skola iki mokestinio laikotarpio buvo įtraukta į įmonės - mokesčio mokėtojos pa­jamas. Apmokestinamo pelno sudėtį apibrėžia Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnis. 11 straipsnis. Ištrauka iš Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!