Tautodailė

Tautinio kostiumo samprata atsirado XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Jo pagrindu tapo valstiečių tradiciniai išeiginiai drabužiai, kurie formavosi feodalinėje Lietuvoje iki XIX a. vidurio. Formavosi veikiami istorinių, ekonominių, klimatinių sąlygų, ūkinės veiklos pobūdžio, konfesijos, vietinių tradicijų ir papročių. Skirtingai nuo madingų miestiečių ir diduomenės individualių drabužių, turinčių bendrą aeuropinį charakterį, kiekvienoje Lietuvos etnografinėje srityje valstiečių aprangai būdingi saviti bruožai. Nors atskiruose regionuose matyti parapijų, kaimų ar net kaimynų aprangos bendrumai, tačiau tradicinių rūbų vilkėtojai visomis išgalėmis siekė drabužio individualumo. Nėra Lietuvoje išlikusios nė vienos identiškos aprangos dalies, nors drabužis būtų buvęs pagamintas ir vilkėtas vienoje šeimoje. Prisirišimą prie tradicinių drabužių lėmė tiek sunkios ekonominės sąlygos, tramdančios staigius mados perversmus, tiek didžiulė pagarba seniesiems papročiams, savo darbui, ir ne bet kokiam, o kūrybiniam.
Lietuvių etnografinių regionų drabužiai, Lietuvių liaudies drabužiai buvo labai įvairūs. Drabužių būta kasdieninių ir išeiginių, paprastesnių ir ypač puošnių. Moterų drabužiai buvo žymiai įvairesni ir puošnesni nei vyrų. Moterų drabužiai susidėjo iš marškinių, sijono, prijuostės, liemenės arba mažutkėlės ir viršutinių šiltų drabužių: sermėgos, sermegėlės, angerkos ir pusangerkės, vadinamos “vatinės“, kailinių. Prie pilno komplekto reikia pridėti įvairias galvos dangas ir apavą. Taip pat buvo nešiojami įvairūs puošmenys: karoliai, juostos, krepšiai, skarutės ir nosinės. Daug įvairumo drabužiuose įneša jų pasiuvimas, puošimas, savitas drabužio nešiojimas. Ne visos moterys vienodai pasirišdavo prijuostę, užsisegdavo liemenę ar apsigobdavo skara. Vyrai vilkėdavo marškiniais, kelnėmis, trinyčiais, sermėgomis, kailiniais, susijuosdavo juostomis ar diržais. Galvą dengdavo veltinėmis arba paprastomis kepurėmis, fetrinėmis, šiaudinėmis skrybėlėmis. Avėdavo vyžomis, naginėmis, kojinomis, klumpėmis, ilgais batais arba pus bačiais. Liaudies drabužiai dažniausiai buvo siuvami iš vilnonės, lininės ar kanapinės medžiagos. Medžiagos iš savo darbo siūlų buvo audžiamos namuose, rankinėmis staklėmis. Kaimo moterys , kurios beveik kiekviena mokėjo austi , vartojo be galo daug audimo būdų. Buvo audžiami dvinyčiai, šešioliknyčiai ir daugianyčiai audeklai, iškaišant ir išrenkant raštus. Todėl audiniai ypač įvairūs. Verpalus audiniams dažydavo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!