Tarptautinių investicijų reikšmė ir tendencijos pasaulio ekonomikoje

ĮVADAS XXI amžiuje ypač sparčiai vykstant globalizacijos procesams, vis didesnę reikšmę ir svarbą įgyja tarptautinė prekyba, tarptautinė specializacija, tarptautinis darbo pasidalijimas. Šalies ekonominė krizė tampa ne jos vienos problema, bet ir viso pasaulio problema. Geriausias to pavyzdys yra Pietryčių Azijos krizė, įvykusi apie 1997 metus, paskui kurią sekė Rusijos krizė1, kuri vėliau skaudžiai atsiliepė net ir Lietuvos ekonominiam gyvenimui. Didžioji depresija, kuri yra didžiausia ekonominė krizė per visą žmonijos istoriją, sukėlė Antrąjį Pasaulinį karą, kuris yra žiauriausias karas žmonijos istorijoje. Taigi visų globalizacijos procesų esminis variklis yra investicijos. Be investicijų yra labai sunku arba neįmanoma prekyba, gamyba, gavyba, eksportas ir importas ir t.t. Visi ekonominiai santykiai, susiję su užsieniu, reikalauja investicijų, šiuo atveju tarptautinių investicijų. Taigi natūralu, jog joms skiria gana nemažą dėmesį tiek pasaulio verslininkai, tiek valstybių vyriausybės, tiek ekonomikos teoretikai. Šiame darbe bus apžvelgtos efektyviausios tarptautinės investicijos, jų esminiai bruožai, reikšmė bei įtaka ekonominiam valstybės, į kurią investuojama, gyvenimui. Apie tarptautines portfelines investicijas, kurias investuotojai naudoja tik spekuliaciniais tikslais (perku pigiau, parduosiu brangiau), bus tik užsimenama, kadangi ši investicijų forma ne per labiausiai įtakoja valstybės gerbūvį – nekuriamos darbo vietų, nekeliamas technologijos lygis, nestatomos gamyklos, nedidinamas šalies Bendrasis Vidaus Produktas, galiausiai valstybė gauna ženkliai mažesnes pajamas mokesčių pavidalu. Taigi šis darbas iš esmės susikoncetruos ties tiesioginėmis užsienio investicijomis, t.y. realiomis materialinėmis investicijomis, naujomis investavimo formomis, jų įtaka bei reikšme, bus apžvelgtas Lietuvos investicinis klimatas, politika, investicijų būklė, bei priemonės skatinti investicijas Lietuvoje. Tarptautinių investicijų reikšmė ir tendencijos pasaulio ekonomikoje Investavimo reikšmė Pasaulyje vyksta atkakli kova dėl investicijų, nes būtent jos dažniausiai lemia šalies ekonominio vystymosi tempus. Toms šalims, kuriose žema vietinė indėlių palūkanų norma ir nedidelis priėjimas prie tarptautinių kreditų, investicijos iš užsienio yra vienintelis plėtros finansavimo šaltinis. Besivystančiose valstybėse svarbiausia problema yra kaip geriausiai pritraukti daugiau tiesioginių užsienio investicijų, ir kaip geriausia užtikrinti kad atėjusios investicijos duos naudos valstybės plėtrai. 2 Tačiau vis dar išlieka ypatingi skirtumai tarp vietinių ir užsienio investicijų. Tai ne tik kapitalas, bet ir technologijų perėmimas, lengvesnis priėjimas prie naujų rinkų, vietinės ekonomikos integracija į tarptautines vertės kūrimo grandines. Nors užsienio investicijos yra labai svarbios, bet vidaus investicijos yra esminės daugelyje ekonomikų. Rinkos ekonomikose beveik visos smulkios ir vidutinės įmonės yra remiamos šalies vidaus investicijomis (iš bankų, iš akcijų ir obligacijų pardavimo, asmeninių santaupų, valstybės paramos ar kitų šaltinių).Be to, vietinius investuotojus žymiai lengviau motyvuoti, kad investuotų kapitalą savo šalyje, negu kitų šalių investuotojus. Todėl užsienio investicijų pritraukimui turėtų būti sukurta speciali strategija ir priemonių visuma3. Lietuvoje tokia strategija lyg ir yra, ją lyg ir kartais kažkas vykdo, bet vis dar lieka nemažai barjerų bei klaidingų ir ydingų priemonių investicijoms skatinti. Firmų motyvacija investuoti užsienyje Tarptautinė verslo aplinka tampa vis konkurencingesne. Remiantis protekcionizmu iš vienos pusės, liberalizavimu iš kitos, buvo daromi žingsniai sukurti vieningą vidaus rinką, tokią kaip Europos Sąjunga, Kanados-JAV laisvos prekybos sutartis bei Kinijos Liaudies Respublika. Vis dėlto, išlieka faktas, jog kompanijos pasirenka savo riziką. Gamybinės ir paslaugų industrijos vis labiau ir labiau tampa globalizuotomis, o tai veda prie aršesnės konkurencijos nacionalinės rinkos lygmenyje. Firmos iš šalių, kuriose yra nedidelės rinkos, ar iš istoriškai laisvai prekiaujančių šalių tokios kaip Jungtinė Karalystė, ar valstybių, kuriose yra riboti žemės ūkio ir naudingųjų iškasenų resursai, gali būti ypatingai lengvai pažeidžiamos. Taigi iš esmės, tarptautinis verslas yra didelis verslas4. Atsirado platesnių strateginių tikslų, kurie ypač ryškūs koalicijose, partnerystėse, daugiašaliame bendradarbiavime ir taip toliau. Be tradicinių motyvų, tokių kaip įeiti į rinkas ir užimti pelningą rinkos dalį, yra apibrėžiama daug kitų strateginių motyvacijų5: 1. Priėjimas prie partnerės įmonės žmogiškųjų ir kapitalinių išteklių. Šiuo požiūriu gali būti asimetrijos tarp firmų kai kuriose veiklose, ar tai būtų technologiniai ar inovaciniai sugebėjimai, distribucijos kanalai, ir t.t. Vienas iš galimų pavyzdžių - didelės ir mažos įmonių bendradarbiavimas. Mažoji pateikia savo inovacinius ir verslumo įgūdžius, o didžioji teikia resursus įgyvendinti verslo idėjos sukomercinimą. 2. Masto ekonomijos siekimas ar mokymasis. Pavyzdžiu gali būti mokslinių tyrimų resursų suvienijimas tokiose industrijose kaip kompiuterija, telekomunikacijos ir aviacija. Taip atsitinka dėl labai greitai didėjančių produkto vystymo kaštų. Toks bendradarbiavimas gamyboje leidžia partneriams išnaudoti masto ekonomiją, pavyzdžiui, gaminant automobilines detales. 3. Rizikos mažinimas. Net jeigu firma yra pakankamai didelė ir pajėgi imtis veiklos savarankiškai, formuojamos koalicijos, kurių tikslas paskirstyti riziką. Pavyzdžiui bendra telkinių žvalgybos ir gavybos veikla naftos ar aliuminio industrijose. 4. didėjanti konkurencija. Čia priskiriami dauguma konkurencinių motyvų, įskaitant suokalbius, fiksuotas kainas ir t.t.. Pagalba vienas kitam įeinant į naują sektorių, kur du partneriai savarankiškai būtų per maži konkuruoti. Taip pat gynybiniai motyvai susiję su išlikimu priešiškoje ir konkurencinėje aplinkoje. 5. diversifikacija. „Plūdė vandenyje“, „ausis žemėje“. Šie motyvai dažniausiai jaudina dideles kompanijas, susijusias su mažesnėmis įmonėmis. Tikslas gali būti įgauti patirties apie kitą industriją, o po to imtis diversifikacinės veiklos plačiu mastu. Kartais netgi didžiausios firmos susiduria su sunkumais išlikti lydere gausybėje techninių frontų, ir aljansai su smulkesnėmis kompanijomis suteikia galimybę turėti „ausį žemėje“ ir prieiti prie naujausių technologijų. Japonijos kompanijos yra tokios plėtros pirmtakai, ir manoma, kad vien tik per vienerius metus jos sumokėjo 500 milijonų JAV dolerių užsienio investicijoms į iš esmės mažas technologines įmones. 6. Prievarta. Kartais atsitinka taip, jog nelieka jokių alternatyvų, kaip vadinamieji bendradarbiavimo susitarimai. Jeigu valstybė įveda aukštą mokesčių tarifą ir kvotos barjerą ir draudžia tiesioginių užsienio investicijų judėjimą į tą šalį, tada vienintelė išeitis lieka licencija ar kitoks kontraktinis susitarimas . Šie skirtingi motyvai gali privesti prie susitarimų tarp firmų ar tarp įmonės ir vyriausybės, ir susitarimai apimtų technologijas, operacijas, logistiką, marketingą, pardavimą, ir daugelį kitų veiklos sričių. Investicijų tendencijos Ne visos valstybės sugeba pritraukti tiek investicijų, kiek norėtų ir reikėtų. Viena iš tų priežasčių gali būti ir kiekvienos valstybės investicijų kokybė: į kokias sritis dažniausiai investuojama – ar į tradicinės ekonomikos, mažą pridedamąją vertę generuojančias šakas ir sektorius, ar į naujų technologijų, specifinių mokslo žinių reikalaujančias veiklas. Akivaizdu, jog investicijos į tradicinių produktų masinę gamybą neturi didelės perspektyvos. Tai lemia bendrosios raidos tendencijos. Vis didesnę svarbą įgyja investicijos į paslaugas, ypač į profesionalias ir kokybiškas verslo paslaugas. . Akivaizdus to įrodymas - per 1990 - 2002 metų laikotarpį TUI į paslaugų sektorių apimtys išaugo keturis kartus ir 2002 metais sudarė 60 proc. visų pasaulio TUI (1990 m. 50 proc.). Ypač ši intensyvėjančių užsienio investicijų į paslaugų sektorių tendencija ryški išsivysčiusiose pasaulio valstybėse (62 proc. visų TUI 2002 m.). Vis dėlto net besivystančiose pasaulio šalyse tiesioginės užsienio investicijos į paslaugas sudaro vyraujančią dalį visoje TUI struktūroje (55 proc. visų TUI 2002 m.). 6 Investicijų poveikis Tiesioginių užsienio investicijų poveikis valstybei yra skirtingas ir kompleksiškas, priklausomai nuo nagrinėjamo atvejo. Bet yra keletas sričių, kurias tiesioginės užsienio investicijos gali paveikti ir taip skatinti valstybės plėtrą7: • Šalies investicijų ir taupymo lygis • Technologijų perdavimas ir inovacija • Aplinka ir gamtos turtai • Verslumas • Nedarbas ir kvalifikacijos kėlimas Tiesioginės užsienio investicijos atveda naujų technologijų į investuojamą šalį. Esminis klausimas yra kokiu laipsniu šios technologijos daro įtaką už savo tiesioginio taikymo ribų. Pavyzdžiui, gali atsitikti taip, kad naujajai technologijai reikalaujama daugiau žinių ir sugebėjimų, taigi vietinis personalas turi būti apmokytas. Per tam tikrą laiką šalies našumas padidėja tiek, kad ji gali pradėti kurti savo technologines naujoves ir inovacijas. Toks pat našumo padidėjimas paveiktas vien tik naujosios technologijos buvimu šalyje, nes naujovės kuriamos esamų idėjų ir žinių pagrindu, ir importuotos technologijos prisideda prie šio pagrindo. Tiesioginės užsienio investicijos gali duoti naudos ar pakenkti aplinkai, arba ir tai ir tai, priklausomai nuo aplinkybių. Yra svarių įrodymų, kad multinacionalinės korporacijos gamina „švariau“ nei vietinės įmonės. Investicijos sukuria ekonomikos augimą, ekonomikos augimas veda prie aukštesnių standartų, taigi investicijos gali duoti daug naudos aplinkai. Bet tai yra nežymi ir nepatikima priežasčių grandinių. Kita vertus, investuotojai gali ateiti į šalį konkrečiai ieškodami sąlyginai žemų taršos kontrolės kaštų. Dauguma mokslinių darbų apie „taršos prieglobsčio“ hipotezę nesugebėjo pateikti daugiau šio efekto buvimo įrodymų. Taršos kontrolės kaštai yra tik vienas iš daugelio faktorių, kurį firma turi apsvarstyti prieš nuspręsdama išsikelti ar dislokuotis. Pavyzdžiui, maži darbo jėgos kaštai gali būti žymiai pats svarbiausias faktorius. Sakoma, kad jeigu nėra stipraus aplinkosaugos reguliavimo, tai tiesioginės užsienio investicijos gali sukelti griaunantį aplinką efektą. Tai reiškia, kad padidėja tarša ir eikvojami atsinaujinantys ištekliai, tokie kaip žuvys ar miškai8. Kai kurie investuotojai perka žaliavas, verslo paslaugas ir kitas savo gamybos sąnaudas iš vietinių tiekėjų. Kiti investuotojai gali importuoti visas savo žaliavas iš firmų, su kuriomis jie jau užmezgė kontaktą. Idealioje situacijoje, investuotojo reikalavimai gali pakelti vietinių tiekėjų kokybę iki tokio lygio, kuris bus jau pakankamas konkuruoti tarptautinėje arenoje. Tokio pat lygio dinamika pastebima, kai firmos užsiima distribucija produkto, kurį jau pagamino investuotojas. Aktyvi vyriausybės politika gali padėti susieti vietinius pardavėjus su užsienio pirkėjais, ar padėti vietinėms firmoms didinti našumą, kas padėtų patenkinti investuotojo reikalavimus. Tiesioginės užsienio investicijos paslaugų sektoriuje – ypač komunikacijų sektoriuje, taip pat bankininkystėje, transportavime ir draudime – gali padidinti konkurenciją ekonomikoje, pastatydama stabilesnį pagrindą vystyti vietos verslumą. Nedarbas ir kvalifikacijos kėlimas. Multinacionalinės korporacijos gali duoti labai daug naudos žmogiškųjų išteklių plėtrai vietinėje šalyje, stažuotės metu, samdydama vietinius į vadovaujančius postus, ir taip toliau. Bet vis dar jaučiamas didelis poreikis vyriausybės įsikišimui šioje srityje. Multinacionalinės korporacijos nesugeba numatyti ateities investicijų, kurios gali pareikalauti dar daugiau įgūdžių valdant moderniąsias technologijas. Ši apdairumo rūšis yra vyriausybių kompetencijoje. Kitu atveju, multinacionalinės korporacijos turi specifinių poreikių, ir negali išugdyti visų savybių, kurių reikia vietinėms firmoms ar kitiems investuotojams. Nedarbo požiūriu, pramonės ir paslaugų sektoriai realiai gali sukurti daug darbo vietų, nors ir ne visose darbo vietose reikia aukštos kvalifikacijos. Gamtinių išteklių gavybos sektoriuje, miškininkystėje ir sodininkystėje gali būti sukurtas daug naujų darbo vietų. Investicijos į mineralų gavybą, kita vertus, kuri yra labai imli kapitalui, sukuria nelabai daug darbo vietų. Tiesioginės užsienio investicijos gali turėti kitokių efektų. Jos gali priversti vietinius konkurentus didinti savo efektyvumą (arba investicijos gali tiesiog pašalinti smulkesnius konkurentus). Investicijos gali atverti tiekėjams ir konkurentams moderniąsias vadybos filosofijas, kurias jie galėtų pritaikyti savo veikloje. Multinacionalinės korporacijos dažnai su investicijomis atveda ir puikiai sudarytą tarptautinių kontaktų tinklą, atveriantį naujas rinkas šalies-šeimininkės eksportui.9 investicijų FORMOS Bendriausiai investicijos skirstomos į tiesiogines ir netiesiogines formas. Naujosios investavimo formos, kurios bus aptartos, kažin ar gali būti priskiriamos prie netiesioginių užsienio investicijų, nes dauguma šaltinių teigia, jog netiesioginės investicijos yra portfelinių investicijų sinonimas. O šių naujųjų investavimo formų tikrai negalima pavadinti portfelinėmis. Portfelinės investicijos Investicijomis taip pat gali būti užsienio investuotojų įsigyjamos šalies įmonių akcijos atvirose rinkose. Ši investavimo forma – portfelinės investicijos – nėra tiesioginės užsienio investicijos. Portfelines investicijas sudaro akcijos, obligacijos, bei kiti finansų rinkos instrumentai. Portfelinės investicijos iš esmės tėra spekuliavimo įrankis, kuris naudojamas turint tikslą pigiau nupirkti, brangiau parduoti. Dauguma šalių pašalino kliūtis portfelinėms investicijoms. Pažymėtina, kad portfelinės investicijos turi labai nepageidautiną įprotį palikti šalį labai greitai ir masiškai tuo atveju, jeigu investuotojas supanikuoja – šis įprotis gali privesti iki labai rimtų trumpalaikių problemų, kurių pavyzdžiu galima laikyti 1997 metų Pietryčių Azijos krizę. Tuo metu Pietryčių Azijoje šio tipo kapitalo „išėjimas“ labai paaštrino situaciją visame regione. Užsienio tiesioginės investicijos, kita vertus, siekia ilgalaikių tikslų, ir bet kuriuo atveju jos yra žymiai nejudresnės. Be abejo, per portfelines investicijas gali būti vykdomos įvairiausios politizuotos kombinacijos, kaip pavyzdžiui, daryti įmonei ar vyriausybei įtaką, plėtoti destruktyvią veiklą, gauti net ir slapčiausią įmonės ar vyriausybės informaciją. TIESIOGINĖS INVESTICIJOS Nė vienas užsienio literatūros šaltinis nenurodo aiškios tiesioginių užsienio investicijų klasifikacijos. Teisinio reguliavimo gradacijos požiūriu, Ingramas Dunnas savo knygoje „International Economy“ skirsto tiesiogines investicijas į „eksporto pakeitimo“, „importo didinimo“ ir „kitas“ formas10. Bendriausiai šios investicijos skirstomos į vadinamąsias „greenfield“ ir „brownfield“ investicijas. Lietuvių kalbininkai kol kas nesugalvojo lietuviškų šių terminų atitikmenų. „Greenfield“ investicijų esmė yra naujų objektų statyba, naujų verslų, projektų ar įmonių kūrimas. O „brownfield“ investicijos yra tų pačių, dažniausiai jau išvystytų ir sėkmingai funkcionuojančių, objektų, verslų, projektų, įmonių pirkimas. Čia pateikta investicijų klasifikacija yra sudaryta pagal įvairius literatūros šaltinius, todėl ši klasifikacija yra didelių diskusijų apie jos tikslingumą objektas. Bendrosios įmonės11 Labai svarbu tiksliai aprašyti bendros įmonės prigimtį, kadangi šis terminas naudojamas apibūdinti įvairiausius susitarimus tarp firmų. Pavyzdžiui Frydmanas ir Kalmanofas savo moksliniuose darbuose pateikė labai platų bendros įmonės apibrėžimą – „bet kokios rūšies asociacija, kuri numato bendradarbiavimą ilgesniam laikotarpiui. Kituose apibrėžimuose bendra įmonė yra „apgalvotas resursų aljansas tarp dviejų nepriklausomų organizacijų, kurio tikslas yra bendrai išnaudoti rinkos potencialą“. Šios investavimo formos negalima griežtai priskirti „greenfield“ (nes naudojamasi jau esamais ištekliais), nei „brownfield“ (nes įmonė nėra perkama, o su ja bendradarbiaujama). Bendroje įmonėje yra keturi išskirtiniai bruožai: • Bendri verslo interesai • Pelno dalybos • Nuostolių ir rizikos dalybos • Bendradarbiavimo ilgaamžiškumas Pagrindiniai bendrų įmonių bruožai: 1. Bendra įmonė gali būti gamybos ar paslaugų sektoriuose. 2. Bendros įmonės veikla gali apsiriboti ties keliais aspektais, pavyzdžiui marketingas, paskirstymas, technologija, moksliniai tyrimai ir t.t. 3. Bendra įmonė gali būti tarp dviejų firmų iš išsivysčiusių valstybių. Dažniau būna, kad bendra įmonė yra tarp išsivysčiusios šalies įmonės ir tarp vietinio partnerio besivystančioje šalyje. Be to, pastaraisiais metais buvo pastebimas padidėjimas bendrų įmonių skaičiaus padidėjimas, kada tarptautinės kompanijos iš besivystančių valstybių investavo į kitas besivystančias valstybes. 4. Ryšys tarp „tėvo ir vaiko“, t.y. tarp būstinės ir filialo, gali labai skirtis. Gali būti ir atvejis, kai daug firmų sujungiamos į vieną centrinį partnerį. 5. Pagaliau, bendrosiose įmonėse skiriasi sprendimų priėmimas: sprendimai priimami bendrai, arba vienam partneriui belieka pasyvi rolė. Bendrų įmonių pranašumai. Multinacionalinės korporacijos vis dar labiau siekia išlaikyti 100 procentų jų užsienio filialo akcijų paketo tam, kad išvengtų problemų, susijusių su bendru sprendimų priėmimu. Vis labiau pripažįstama, jog yra esminių ir strateginių pranašumų, kylančių iš sėkmingo bendro įmonės įkūrimo, ir kad toks bendradarbiavimas yra priimtinas sprendimas esant įvairioms aplinkybėms. Tinkamai organizuota, bendra įmonė gali būti konkurencingu įrankiu, priemone ginti esamas strategines pozicijas nuo jėgų, prieš kurias sunku atsilaikyt vienai firmai. Taigi bendra įmonė yra galingas ginklas susitvarkyti su pasaulinės konkurencijos iššūkiais. Finansiniai įsipareigojimai. Bendros įmonės leidžia vykdyti ekspansiją į užsienio rinkas su mažesnėmis kapitalo išlaidomis. Tai ypač naudinga mažosioms kompanijoms su ribotais finansiniais ištekliais, skirtais internacionalizavimui. Kompanijos sparčiai plečiasi keliose užsienio rinkose vienu metu (kaip Japonija investuoja į Pietryčių Aziją). Visiškai valdomi filialai užsienyje12 Tiesioginės užsienio investicijos į filialus yra rizikingesnė forma. Kita vertus, visiškai valdomi filialai (toliau tiesiog filialai) išvengia problemų, susijusių su derybomis dėl sutarties plano (licencijavimas, valdymo kontraktas ir t.t.), ir bendro sprendimų priėmimo (kaip bendrose įmonėse). Filialai gali būti tiek „greenfield“ (naujo verslo objekto pastatymas ir išvystymas), tiek „brownfield“ (esamo verslo nupirkimas ir pervadinimas) investavimo tipo. Dėl aukšto rizikos laipsnio ir esminių kapitalo įsipareigojimų, filialai dažnai naudojami didesnių tarptautinių kompanijų. Filialo įkūrimas užsienyje vargu ar bus pirmasis mažos kompanijos žingsnis ekspansijos link. Filialai turi keletą pagrindinių bruožų bei funkcijų:: • Miniatiūrinė kopija – kai filialas gamina tuos pačius produktus, kaip ir savininkė firma, arba su jais susijusius produktus. • Marketingo radaras – Marketingo filialai, kurie parduoda centralizuotai pagamintas prekes vietinei rinkai • Racionalus gamintojas – Filialas gamina tam tikrus komponentus ar produktus pasaulinei rinkai • Produkto specialistas – Kai filialas vysto, gamina, ir parduoda tam tikrą ribotą prekių asortimentą pasaulinėms rinkoms. • Strategiškai nepriklausomas – Filialams duodama laisvė gaminti firmos produktus vietinei ar pasaulinei rinkai. Užsienio kompanijų įsigijimas13 Užsienio kompanijų įsigijimas yra griežtai „brownfield“ investavimo tipo. Tai yra auganti investavimo kryptis. Per pastarąjį dešimtmetį šios investavimo krypties augimo tempai pralenkė pačių bendrų investicijų augimo tempus. Ne visų užsienio kompanijų pirkimas yra finansuojamas per tiesiogines užsienio investicijas – dauguma pirkimų yra bent dalinai finansuojami apsikeičiant akcijomis tarp perkančios ir perkamos įmonės. Įmonių pirkimo veikla yra intensyviausia išsivysčiusiose šalyse, kur ji sudaro liūto dalį visų užsienio tiesioginių investicijų. Besivystančiose valstybėse ir pereinamosios ekonomikos valstybėse taip pat suaktyvės įmonių pirkimai, nes dereguliavimas ir privatizacija atvers naujų galimybių tokiuose sektoriuose kaip bankininkystė, komunikacijos. Dauguma šalių tradiciškai labiau skatina užsienio investuotojus statyti naujas įmones negu pirkti esamas ir veikiančias. Šis požiūris kartais gali būti klaidinantis. Įmonių pirkimas gali skatinti ilgalaikę plėtrą, jeigu nupirkus įmonę išauga veiklos efektyvumas, arba jeigu nupirktoji įmonė yra reformuojama ir plečiama. Empiriniai įrodymai šiuo klausimu yra labai prieštaringi. Tiesioginės užsienio investicijos, skirtos efektyvumui didinti Šios investicijos naudojamos kaip atsakas importo apribojimui, bet pastaraisiais metais ši investicijų forma tampa vis labiau ir labiau strategine kryptimi. Firmos gali ieškoti įėjimo į regionines integruotas rinkas, tokias kaip ES ir ŠALPA. Arba jos gali pasinaudoti mažesniais transportavimo kaštais ir gaminti „namuose“. Arba firmos gali nuspręsti, jog vietinis poreikis pateisina investicijų būtinybę, ir gali ieškoti būti pritaikyti „tarptautinį“ produktą vietiniam skoniui. Per tiesiogines užsienio investicijas, skirtas efektyvumui didinti, firmos gali perkelti dalį gamybos grandinės ten, kur tai būtų įvykdyta pelningiausiai. Puslaidininkių gamyba yra dalis kompiuterių ir kitų elektroninių vartojimo produktų gamybos grandinės dalis. Puslaidininkių gamyba dažnai išdėstyta besivystančiose šalyse, pavyzdžiui, vien dėl pigesnės darbo jėgos. Tiesioginės užsienio investicijos į paslaugas Nauja tendencija yra tiesioginės užsienio investicijos į paslaugų sektorių. Pavyzdžiui, daug JAV firmų įkūrė savo telefonų paslaugų padalinius angliškai kalbančiose Karibų ir Azijos valstybėse, pasinaudodamos pigesne išsilavinusia darbo jėga. Taip Bengaluro miestas, esantis Indijoje, tapo daugelio programinės įrangos vystymo padalinių centru. Tai iš tiesų atrodo įspūdingai. Indijoje prie telefono ragelio (pavadinkim tą ausinę su mikrofonu tradiciškai) sėdi indė, kuri prisistato esanti Linda, nors iš tikrųjų nieko panašaus nėra, ir atsako taisyklinga anglų kalba į amerikiečio ne patį gudriausią klausimą pasaulyje, dažniausiai apie mėlynas lenteles kompiuteryje. Ta pseudo-Linda nuoširdžiai įsitikinusi kad dirba labai gerą ir dosniai apmokamą (apie 400 JAV dolerių per mėnesį) darbą, dėl kurio jai teko baigti aukštąją mokyklą, kartais net ir įgyti magistro laipsnį, atlaikyti didžiulę atranką (Indijoje visgi gyvena 1 milijardas žmonių), bei tobulai išmokti užsienio kalbą. Tai yra fantastiška idėja, kuri įgyvendinama tik anglų kalbos atžvilgiu. Kitoms šalims mažai tikėtina, kad tokios investicijos apsimokėtų – dėl ekonominių, kultūrinių, kalbinių skirtumų. Vidurio ir Rytų Europos šalys, jų tarpe Lietuva, užima tarpinę padėtį TUI į paslaugų sektorių aspektu tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių (58 proc. visų TUI 2002 m.). Vis dėlto tikėtina, kad naujosios ES valstybės narės laipsniškai perims išsivysčiusių valstybių TUI struktūrą. Įstojus į ES, tiesioginės investicijos į paslaugų sektorių įgyja išskirtinę svarbą dėl šių priežasčių14: • TUI į paslaugų sektorių yra betarpiškiausiai susijusios su šalies žmogiškojo potencialo panaudojimu. Nors paslaugų sektorius apima platų veiklų spektrą (nuo restoranų ir viešbučių iki finansinių paslaugų ar verslo konsultavimo verslo), paprastai šios veiklos yra imlesnės darbuotojų žinioms (lyginant su tradicine gamyba ar gamtiniams ištekliams imliomis sritimis) ir dėl to įgyja didelę reikšmę žinių ekonomikos sąlygomis. • TUI padeda sukurti šalyje kokybiškesnę paslaugų infrastruktūrą, papildančią veikiantį gamybinį sektorių ir įgalinančią didesnį gamybinių įmonių produktyvumą. Tinkamos paslaugų infrastruktūros susiformavimas (t.y. didžiųjų banko, draudimo paslaugų, konsultacinių įmonių atėjimas) savo ruožtu sudaro prielaidas į šalį pritraukti su šiomis įmonėmis dirbančias didžiąsias užsienio multinacionalines kompanijas. Taigi pastebimas tam tikras TUI „sniego gniūžtės“ efektas. • TUI į paslaugas paprastai yra tiesiogiai susijusios su galutiniu vartotoju (t.y. orientuotos į rinkos dalies užėmimą) ir todėl yra mažiau mobilios. Tai reiškia, kad priešingai nei į pigią darbo jėgą orientuotos gamybinės TUI, jos nėra linkusios „pabėgti“ iš šalies, pakilus darbo jėgos kaštams. Paslaugų TUI yra glaudžiau susijusios su nacionaline ekonomine sistema, nes tokių investicijų sėkmę stipriai apsprendžia investuotojo integracijos į šalies ūkio infrastruktūrą laipsnis: geras vartotojų poreikių žinojimas, konstruktyvūs ryšiai su partneriais ir klientais, priėjimas prie informacinių komunikacinių technologijų (IKT), kvalifikuotos darbo jėgos pasiūla. Tad stiprių užsienio įmonių paslaugų sektoriaus atėjimas į šalį ne tik suintensyvintų konkurencinę aplinką, bet ir prisidėtų prie susijusių ūkio subjektų veiklos produktyvumo augimo. Akivaizdu, kad Lietuvos narystė ES sukuria tam tikras strategines prielaidas šalies ekonominės plėtros prioritetams bei požiūriui į tiesiogines užsienio investicijas: • Sąlyginai mažėsianti tiesioginių užsienio investicijų (TUI), kaip priemonės prieiti prie finansinio kapitalo, svarba ir auganti TUI, kaip priėjimo prie naujų technologijų ir naujų veiklos formų šaltinio, svarba. Tai sąlygoja tiek įmonėms atsirandantys alternatyvūs veiklos finansavimo šaltiniai (pvz., ES struktūriniai fondai, susiformavusi kredito rinka, besiformuojanti akcinio kapitalo rinka), tiek būtinybė diegti šalyje moderniausias technologijas ir valdymo formas, pasiekiant vietos įmonių „mokymosi efektą“. Tai reiškia būtinybę akcentuoti kokybiškas, žinioms imlias tiesiogines užsienio investicijas. • Investicijų, orientuotų į pasinaudojimą pigia darbo jėga, neperspektyvumas per vidutinį ir ilgalaikį laikotarpį. Tokių investicijų neperspektyvumą pasauliniame kontekste sąlygoja ES reguliacinis poveikis Lietuvos ūkio subjektų kaštų struktūrai ir neišvengiamas darbo jėgos kainos augimas pagrindinių konkurentų (pirmiausia esančių Azijos šalyse) atžvilgiu. Tai reiškia būtinybę akcentuoti investicijas, orientuotas į šalies kvalifikuotos darbo jėgos panaudojimą ir „protų“ išlaikymą šalyje. • Siekiant sėkmingai veikti intensyvia konkurencija pasižyminčioje ES vidaus rinkoje, šaliai itin svarbu sukurti savitą ir efektyviai veikiančią nacionalinę ekonominę-institucinę infrastruktūrą, užtikrinančią užsienio investuotojams specifinius konkurencinius pranašumus ir padedančią jiems sėkmingai įgyvendinti tarptautinę verslo plėtros strategiją. Lygiai taip pat valstybės užsienio investicijų pritraukimo politika turi būti orientuota į pritraukimą investuotojų, prisidedančių prie ilgalaikių šalies ekonominės plėtros interesų. Tai reiškia būtinybę akcentuoti investicijas, turinčias „mokymosi poveikį“ visai šalies institucinei sistemai, sukuriančias ryšius su vietos įmonėmis, profesinėmis asociacijomis, panaudojančias šalies žinių/intelektinį potencialą. NAUJOSIOS TARPTAUTINIO INVESTAVIMO FORMOS15 Pastaraisiais metais tarptautinių ryšių formų diapazonas labai išsiplėtė, ir šiuo metu ribojamas tik verslininkų ir politinių lyderių vaizduotės. Terminas „naujosios tarptautinių investicijų formos“ buvo priskirtas toms tarptautinėms verslo operacijoms, kurios yra tarp paprasčiausio eksportavimo ir dalinai arba visiškai nuosavų tiesioginių užsienio investicijų. Tai apima bendro su užsienio kapitalu verslo įmones, kuriose užsienio valdomas akcijų paketas neviršija 50 procentų, ir kontraktiniai susitarimai, kuriuose inicijuojanti įmonė gali visai neįdėti savo kapitalo, bet gauna palūkanas, netgi kai projektas dirba pilnu pajėgumu. Naujųjų formų daugėjimo paaiškinimų yra be galo daug. Vieni susiję su įmonės vidiniais faktoriais, kiti susiję namų šalies ar šalies, į kurią norima investuoti, aplinkos faktoriais. Besivystančiose šalyse naujųjų investavimo formų daugėjimas dalinai atspindi jų tikslą pritraukti naująsias technologijas ir didinti technologinį našumą šalyje. Vakarų Europoje ir kitur aiškiai gausėja bendrų susitarimų tarp įmonių, ypač variklių komponentų sektoriuje. Tokia situacija susidarė dėl didelių technologinių naujovių kaštų, dėl perteklinių gamybos pajėgumų, dėl vyriausybės sukurtų barjerų kapitalui ir tarptautinių įmonių susijungimų. Šios naujosios investicijų formos pagrindinis bruožas yra tai, kad ji apima įvairių tipų bendrus verslo projektus ar strateginius aljansus. Konkuruojančios firmos iš skirtingų valstybių susivienija kad galėtų bendrai vystyti produkto gamybos, marketingo ar paslaugų planus. Tai pakankamai skiriasi nuo sutartinio eksporto, kur vienintelis tarptautinio verslininko partneris yra užsienio distributorius ar prekybos kompanija. Europos Bendrijoje, smulkių įmonių bendradarbiavimas yra skatinamas per Verslo Bendradarbiavimo Tinklą, kuris jungia kelis šimtus verslo konsultantų visoje Bendrijoje. Šis tinklas taip pat teikia informaciją apie Strateginę Informacijos ir Technologijos Perdavimo Programą (SPRINT). Kitos programos, kurios remia Europos mokslinius tyrimus yra BRITE, ESPRIT, EUREKA ir taip toliau. Skolos mainai. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose besivystančiose valstybėse tiesioginės užsienio investicijos į gamybos elementus patyrė plačią nacionalizaciją ir turto konfiskaciją. Devintojo dešimtmečio pabaigoje tose pačiose valstybėse buvo skolos krizė. Tai paskatino diskusijas dėl novatoriškų sprendimų, tokių kaip skolos kapitalo mainai. Pavyzdžiui, pagrindiniai Meksikos skolos skolintojai buvo multinacionalinės korporacijos, kurios norėjo plėsti savo veiklą toje šalyje arba bent jau finansuoti dirbantį kapitalą palankiais kaštais. Galima pasiekti, kad tarptautiniai bankai, sumažintų savo reikalaujamą skolos dalį, bet efektyviau yra kai skolą valdo multinacionalinė korporacija, kuri daro verslą, uždirba pinigus, moka algas ir moka mokesčius Meksikai. Ateityje tai labai padėtų Meksikai aptarnauti savo skolą užsieniui. Valdymo kontraktai Valdymo kontrakto esmė yra ta, kad savininkai savo įmonei valdyti pagal kontraktą pasamdo kitą įmonę, kuri už tam tikrą atlyginimą atlieka būtinąsias valdymo funkcijas. Valdymo kontraktų pirmtakas buvo devynioliktojo amžiaus vadybos agentūra, tuomet britų kompanijos, pavyzdžiui, Indijoje, susitarė su vietiniais princais ir maharadžomis, kad šie vystys ir valdys kompanijų verslą. Modernusis valdymo kontraktas apima daug platesnį kontraktų spektrą dėl teikiamų valdymo paslaugų. Pagal „gryną“ valdymo kontraktą, vietinė kompanija teikia valdymo paslaugas užsienio projektui, į kurį neturi jokių nuosavybės teisių, ir gauna atlyginimą už savo įnašą. Valdymo kontrakto tikslas yra perduoti užsienio patirtį vietiniam personalui tam, kad po tam tikro laiko periodo vietiniai galėtų tęsti projekto veiklą. Valdymo kontraktai naudojami keturiuose pagrindiniuose sektoriuose: pramonės, paslaugų, turizmo, ir žemės ūkio. Pramonės sektoriuje, valdymo kontraktai naudojami valdant įvairius kalnakasybos projektus, naftos telkinių žvalgybą, geležies ir aliuminio gamyklas. Cukraus fabrikai, medienos ir popieriaus fabrikai taip pat valdomi per valdymo kontraktus, kaip ir žemės ūkio inventoriaus, tekstilės, chemikalų gamyklos. Ilgiausiai valdymo kontraktai naudojami paslaugų sektoriuje, apimdami viešąsias komunalines paslaugas, energiją, telekomunikacijas, sveikatos apsaugą, uosto valdymą ir finansus. Turizme, tarptautiniai viešbučių tinklai ir avialinijų kompanijos išnaudoja valdymo kontraktus vystyti ir valdyti vietinius viešbučius ir šalies-šeimininkės avialinijas. Faktiškai, valdymo kontraktas yra vienintelis pats svarbiausias metodas diriguoti užsienio verslui, ypatingai tarptautinių viešbučių tinklo verslui. Galiausiai, valdymo kontraktai yra populiarūs žemės ūkio projektuose, kaip pavyzdžiui gyvulininkystė, drėkinimo schemos ir plantacijos. Valstybės sektoriuje yra įdomus pavyzdys, kai valstybinės agentūros siūlo savo valdymo patirtį tarptautiniu lygmeniu. Pavyzdžiui, Šiaurės Vakarų Elektros Valdyba Didžiojoje Britanijoje valdė visą Rijado (Saudo Arabijos sostinės) miesto elektros energijos tiekimo sistemą; bei Nigerijos geležinkelių sistema, kurią tam tikrą laiką valdė Indijos geležinkelių administracija. Priežiūros kontraktai Priežiūros kontraktą 1930aisiais metais sukūrė JAV kapitalinių prekių gamintojai, norėdami padidinti savo pardavimus. Ši veiklos forma įsibėgėjo aštuntajame dešimtmetyje, kai keletas OPEC šalių pasinaudojo prižiūrėjimo veikla, kad sukurtų ištisus pramoninius kompleksus. Turint omenyje kad šie projektai dažniausiai yra labai dideli, savarankiškai dirbančioms mažoms ir vidutinėms įmonės jie nesuteikia jokių galimybių, kaip liaudis sako, „prasisukti“, t.y. apčiuopiamai užsidirbti.. Priežiūros kontraktas panašus į valdymo kontraktą. Jame viena pusė yra atsakinga už gamyklos pastatymą ir paleidimą. Specifinės atsakomybės sritys skiriasi, bet dažniausiai į jas įeina gamyklos pastatymo darbų priežiūra, technologijos ir patirties aprūpinimas, bazinis dizainas ir technika, gamyklos aprūpinimas įranga, gamyklos paruošimas dirbti pilnu pajėgumu ir t.t. Kartais keletas korporacijų gali susiburti į konsorciumą, kad susitvarkytų su priežiūros atsakomybe svarbiausiuose projektuose, tokiuose kaip geležies fabrikas ar naftos chemijos dalinys. Nors ir visa atsakomybė įsteigiant gamyklą guli ant vienos pusės pečių, priežiūros kontrakto užsakovas savo ruoštu gali sudaryti sutartį su daug subrangovų dėl daugybės veiklos aspektų. Priežiūros kontraktai dominuoja sunkiojoje pramonėje, termo, hidro, ir atominėse elektrinėse, pagrindinių žaliavų gamyklose (geležies, aliuminio, tekstilės, popieriaus, statybinių medžiagų). Tarptautinis subrangovo kontraktas Čia užsakovas užsako pagaminti komponentus arba sumontuoti gatavą produktą. Galutinį produktą užsakovas eksportuoja pardavimui savo šalies ar tarptautinėje rinkoje. Manoma, kad tarptautinis subrangovo kontraktą išplėtojo pirmiausia Japonijos prekybos kompanijos, vadinamosios sogo shosho, esančios Honkonge, Korėjoje, Taivanyje. Tarp 7tojo ir 8tojo dešimtmečio apie tris ketvirtadalius jų pirkimų buvo eksportuojama į JAV paprastai su originaliu japonišku prekybos ženklu. Toks Japonijos sogo shosho paplitimas atvedė JAV mažmeninius į Tolimuosius Rytus, vėliau juos atsekė Europos, dar vėliau besivystančių valstybių kapitalas. Šio fenomeno augimas buvo lydimas šalių-šeimininkių didėjančiu atvirumu bei išliekančiais mažais darbo jėgos kaštais. Pagal ortodoksinę teoriją, klausimas kyla dėl gamybos santykių, ypač technologijų nereikalaujančiame sektoriuje, tokiame kaip drabužiai. Be abejo, abu partneriai turi gauti naudos iš šio bendradarbiavimo. Firma užsakovė uždirba dėl žemų darbo jėgos kaštų, savo šalies vyriausybės reguliavimo (kaip pavyzdžiui reimportas: firma eksportuoja iš šalies atskiras detales, kurios surenkamos į galutinį produktą, kuris reimportuojamas į firmos šalį atgal, apmokestinant muitu tik užsienyje sukurtą pridėtinę vertę), bei įvairiomis šalies-šeimininkės teikiamomis lengvatomis. Subrangovas gauna priėjimą prie rinkos ir rinkos patirtį, įskaitant realizavimo rinkas, prekinius ženklus, reklamą, rinkos tyrimus. Planuodama kontraktinius santykius, firma užsakovė gali užtikrinti tam tikrą dalį veiklos kontrolės. Milžiniškos investicijos į marketingo elementus ir prekinius ženklus yra labai aukštas barjeras besivystančių valstybių gamintojams įeiti į rinką, be to sumažina užsakovui riziką, jog subrangovas gali tapti nauju jo konkurentu. Užsakovui yra ir kitų privalumų, kaip pavyzdžiui nedidelis finansinių ir valdymo resursų įdėjimas, pašalinama politinė ir kitokia rizika, kuri egzistuoja kartu su tiesioginėmis užsienio investicijomis. Tarptautinės investicijos Lietuvoje ir Lietuvos investicinis klimatas Investavimo situacija Lietuvoje Lietuva pagal užsienio investicijų pritraukimą yra tarp atsiliekančių Europos Sąjungos šalių, o, skaičiuojant investicijas vienam gyventojui, iš aštuonių naujųjų ES narių taip pat užima paskutinę vietą. Vyriausybė per kelerius pastaruosius metus nuveikė nemažai, gerindama investicinį klimatą. Sukurta atvira ekonomika, sudarytos vienodos sąlygos užsienio ir vietos investuotojams, supaprastintos įmonių steigimo bei veiklos procedūros, sumažintas įmonių pelno mokestis, šiuo metu karštai diskutuojama dėl darbo apmokestinimo mokesčių mažinimo. Pasaulio Banko ir Tarptautinio Rekonstrukcijos ir Vystymo Banko ekspertai. Remiantis jų 2004 metais parengta ataskaita apie verslo kūrimo įvairiose pasaulio šalyse sąlygas („Doing Business in 2005“), Lietuva įeina į pažangiausių šalių, sugebėjusių žymiai supaprastinti įėjimo į rinką barjerus, dešimtuką. Mažo to, Lietuva pateko į geriausias sąlygas verslui sudarančių šalių pasaulio dvidešimtuką. Iš tiesų tai yra labai rimtas argumentas, norint pritraukti užsienio investicijas į Lietuvos ekonomiką16. Gali pasirodyti paradoksalu, kad paskutinėje Jungtinių Tautų studijoje Lietuva minima tarp palankiausių investicijoms šalių, o investicijų apimtys yra gana nedidelės. Taip pat, lyginant įvairių šalių investicinį klimatą pagal mokesčius, kurie dažniausiai įvardijami kaip pagrindinis investavimo motyvas, galima pastebėti, jog pagal investicijų apimtį pirmauja ne tos šalys, kuriose mokesčiai yra mažiausi. Visos iki šiol Lietuvoje atliktos studijos, moksliniai tyrimai ir darbai, kaip ir dauguma analogijų kitose šalyse, buvo atliekamos vadovaujantis klasikine ekonomine logika, o tik nedaugelis darbų rėmėsi vadybine logika. Taip pat buvo įvertinta ir ta aplinkybė, kad lygiagrečiai vyko Pasaulio banko studija, kurioje Lietuvos investicinis klimatas buvo nagrinėjamas taip pat remiantis klasikiniu požiūriu. Tačiau svarbiausia priežastis buvo ta, kad preliminari situacijos analizė parodė, jog investicinis klimatas Lietuvoje bendrai yra tinkamas, tačiau nepasiekiama norimų rezultatų. Galima daryti išvadą, kad reikia ne taisyti atskirus investicinį klimatą gerinančius veiksnius, bet sukurti efektyviai veikiančią sistemą ir jos valdymą. Užsienio ir vietos investuotojų pritraukimas ir efektyvus panaudojimas nacionaliniam konkurencingumui didinti – kompleksinė problema, kuri gali būti sprendžiama tik sisteminėmis priemonėmis ir organizuotomis pastangomis. Pastaruoju metu investicijų augimą vis mažiau lemia politiniai, o vis labiau ekonominiai veiksniai - kapitalas pirmiausia ieško ekonominės naudos, orientuotos į perspektyvą. Užsienio investuotojų gaunamą ekonominę naudą išreiškia jų gaunamo pajamų lygio rodiklis, kuris per pirmąjį 2004 metų pusmetį Lietuvoje pasiekė rekordinį per pastaruosius penkerius metus lygį (žr. 2 diagramą). Tiesioginių užsienio investicijų pelningumo sąraše Lietuvai tarp pasaulio valstybių atiteko 33 vieta. Latvija šiame sąraše užima 32, Estija - 16, JAV - 74, Rusija - 104, o Japonija - 131 vietą. Šie valstybių reitingai parodo, jog investicijos Lietuvoje yra daug pelningesnės negu, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose17. Įvairių Lietuvos institucijų leidiniuose bei studijose išskiriama bent dešimt pagrindinių priežasčių, skatinančių privačius užsienio ir vietos investuotojus investuoti į Lietuvos ekonomiką. Šios priežastys tarpusavyje susijusios ir sudaro pagrindą palankiam investicijų klimatui. Užsienio investuotojai, klausiami apie svarbiausias priežastis, apsprendžiančias Lietuvos patrauklumą investicijoms, paprastai akcentuoja tuos pačius veiksnius: • Lietuvos narystė NATO ir Europos Sąjungoje • Jos strateginė geografinė padėtis tarp ES ir NVS • kvalifikuotą bei konkurencingą darbo jėgą • Komunalinių paslaugų, prekių, pastatų, įvairių paslaugų kainos ir gyvenimo sąnaudos • Gerai išvystytas Lietuvos transporto kelių tinklas • Tarptautinių investuotojų pripažinimas • E-verslo sektoriaus augimas ir „Žinių ekonomikos“ plėtra • Galimybė verslo plėtrai panaudoti ES struktūrinių fondų lėšas. Užsienio investicijų apimčiai ir veiksmingumui palyginti tarptautiniu mastu yra naudojami UNCTAD (United Nations Conference on Trade and Development) investicijų indeksai: • tiesioginių užsienio investicijų pritraukimo indeksas (Inward FDI Performance Index); • tiesioginių užsienio investicijų potencialo indeksas (Inward FDI Potential Index) Tiesioginių užsienio investicijų pritraukimo indeksas yra šalies dalies pasauliniame tiesioginių užsienio investicijų sraute ir jų dalies pasauliniame bendrajame vidaus produkte (BVP) santykis. Šalys, kurių šio indekso vertė yra didesnė už vienetą, tiesioginių užsienio investicijų pritraukia daugiau negu galėtų tikėtis pagal savo BVP. Šios šalys turi palankią teisinę bazę, gerai valdo makroekonominius dydžius arba turi veiksmingą ir mažomis išlaidomis pasižyminčią verslo aplinką, kvalifikuotus darbuotojus, geras mokslinių tyrimų galimybes, šiuolaikinę infrastruktūrą, veiksmingą finansinę paramą ir pan. Lietuvoje abu šie TUI indeksai 1988-1990 metais ir 2000-2002 metais buvo palyginti geri (žr. 3 pav.). Pagal tiesioginių užsienio investicijų pritraukimo indeksą Lietuva UNCTAD pasaulio šalių rangų lentelėje 1990-1992 metais užėmė 78 vietą, o 2001-2003 metais - jau 55 vietą. Pagal šį indeksą pasaulyje pirmauja Belgija ir Liuksemburgas, jų TUI pritraukimo indeksas 1998-2000 metais buvo lygus 13,8. Pagal tiesioginių užsienio investicijų potencialo indeksą Lietuva UNCTAD pasaulio šalių rangų lentelėje 1990-1992 metais užėmė 70 vietą, o 2000-2002 metais - jau 52 vietą18. 1 pav. UNCTAD investicijų indeksų kitimo tempai (Lietuva) („World Investment Report”, 2004 m.) Tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje Tiesioginių užsienio investicijų apimtys Lietuvoje fiksuojamos nuo 1991 metų. Statistikos departamento duomenimis, tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje 1991 metais sudarė tik apie 32 mln. Lt; 1992 metais jos padidėjo iki 76 mln. Lt. Pagrindinės priežastys, lėmusios mažą investicijų apimtį, buvo politinė rizika: neaiški Lietuvos politinė ateitis, stipri ūkio (ypač energetikos) priklausomybė nuo Rusijos ir kitų Nepriklausomos Valstybių Sandraugos (NVS) šalių, neaiški teisinė bazė ir verslo infrastruktūros nebuvimas. Nuo 1993 metų pastebimas spartesnis TUI apimties augimas – iki 1995 metų padidėjo iki 1408 mln. Lt, tačiau TUI vienam šalies gyventojui tesudarė tik 379 Lt. Daugiausia investicijų buvo pritraukta iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Švedijos. Iki 2004 metų liepos 1 dienos tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje, lyginant su 1991 metais, išaugo iki kelių šimtų kartų. Spartesnis jų augimo tempas pastebimas nuo 1995 metų, pradėjus antrąjį valstybės turto privatizavimo etapą, priėmus palankesnius užsienio investuotojams įstatymus, pradėjus augti šalies bendrajam vidaus produktui ir pasidarius stabilesnei šalies politinei padėčiai. Iki šių metų vidurio buvo įregistruotos daugiau negu 7500 įmonių, į kurias investuotas užsienio kilmės kapitalas. Įmonių įstatinis kapitalas sudarė 12,8 mlrd. Lt, iš jo 7,6 mlrd. Lt (59,6 proc.) buvo užsienio kilmės kapitalas.19 4 pav. Sukauptos TUI vienam gyventojui 2003 m. pabaigoje (eurais) (Statistikos departamento duomenimis, 2004 m.) Užsienio verslininkai vis labiau domisi Lietuva, todėl, koordinuojant valdžios ir verslo asociacijų pastangas, padėtį galima pakeisti iš esmės. Tačiau laiko lieka nedaug, nes pradeda augti Ukrainos ir Baltarusijos ekonomika, į šias šalis jau krypsta net Lietuvos investuotojų žvilgsniai. Nagrinėjant investicijų dalį Lietuvos įmonių kapitale, galima tvirtinti, kad iki 1997 m. pabaigos užsienio investuotojams priklausė tik 5,2 procento nominalaus visų Lietuvos įmonių kapitalo. 1998 m. užsieniečių nuosavybė padvigubėjo ir padidėjo iki 12 procentų bendro nominalaus kapitalo (neįskaitant finansų sektoriaus). Dabartiniu metu pagal užsienio investicijų dalį įmonės kapitale vyrauja įmonės, kuriose užsienio investicijos sudaro daugiau negu 50 proc. viso įmonės kapitalo (žr. 5 diagramą). 2003 metų sausio 1 dieną 50,2 proc. TUI turinčių įmonių buvo valdomos tik užsienio kapitalo; 26,4 proc. turėjo ir vietos kapitalo, bet buvo užsienio kontroliuojamos; kitos 23,4 proc. įmonių turėjo mažiau nei pusę užsienio kapitalo ir buvo valdomos valstybės ar privačių investuotojų. Taigi užsienio kapitalo dalis TUI turinčiose įmonėse kasmet didėja. Iš dalies tai patvirtina faktą, kad užsienio investuotojai tik kontroliuodami įmones gali garantuoti veiksmingą investicijų valdymą. 5 pav. Užsienio kapitalo dalis TUI turinčiose Lietuvos įmonėse (proc.) (Lietuvos ūkio ministerijos duomenimis, 2004 m.) Regionų atžvilgiu tiesioginės užsienio investicijos yra pasiskirsčiusios labai netolygiai. 2003 metų sausio 1 dieną 64,4 proc. užsienių investicijų teko Vilniaus miestui, o 1996 metais ši dalis siekė tik 41,5 proc. Be abejo, tam augimui įtakos turėjo „Lietuvos telekomo” ir kelių kitų strateginių objektų privatizavimas. 2003 metų sausio 1 dieną dauguma TUI, tekusių Vilniui, buvo skirta didmeninei ir mažmeninei prekybai, pašto ir ryšių sektoriams, apdirbamajai pramonei. Kaune ir Klaipėdoje kiek daugiau TUI skiriama apdirbamajai pramonei. 6 pav Tiesioginės užsienio investicijos didžiausiuose Lietuvos miestuose (proc.) (Lietuvos ūkio ministerijos duomenimis, 2004 m.) Vietos ir užsienio investicijų struktūra pagal ekonomines veiklos rūšis Nagrinėjant investicijas atskirose ekonominėse veiklose, atkreiptinas dėmesys į Statistikos departamento pradėtą taikyti naują metodiką – nuo 2004 m. materialinės investicijos klasifikuojamos ne pagal jų paskirtį, bet pagal investuojančios bendrovės pagrindinę veiklą. Pavyzdžiui, baldų įmonės investicija į parduotuvės statybą yra priskiriama baldų gamybai, o ne vidaus prekybai. Naudojant naują investicijų paskaičiavimo metodiką, pastebimi žymūs skirtumai – apdirbamoji pramonė išlieka lyderiu, o jai tenkanti investicijų dalis abiem atvejais sudaro apie 19 proc., tačiau transporto sektoriaus dalis pagal naują metodiką sumažėja dukart, o nekilnojamojo turto ir kitos verslo veiklos bei valstybės valdymo ir gynimo sektorių rodikliai padidėja keletą kartų. Per 2004 m. pirmąjį pusmetį sparčiausiai augo švietimo ir sveikatos apsaugos sektorių investicijos. Tai nenuostabu, nes iki šiol jos buvo labai mažos – 2003 m. šioms veikloms kartu teko tik apie 4 proc. viso ūkio rodiklio. Ketvirti metai iš eilės gerokai didėjo investicijos į žemės ūkį, kurios 2004 metų pirmajame pusmetyje buvo beveik 35 proc. didesnės nei prieš metus. Panašiai išaugo ir nekilnojamojo turto, ir kitos verslo veiklos rodiklis, žymiai daugiau nei 2003 m. pirmajame pusmetyje buvo investuota į transportą ir į statybą. Kiek netikėtai sumenko investicijų į apdirbamąją pramonę dalis20. Pastaraisiais metais pagal sukauptas tiesiogines užsienio investicijas tarp ekonominių veiklų Lietuvoje ryškiai pirmauja apdirbamoji pramonė, kuriai 2004 m. liepos 1 d. teko trečdalis bendro investicijų kiekio, sudariusio 14,7 mlrd. Lt. Tiesioginės užsienio investicijos į šią veiklą per pusmetį pasipildė apie 580 mln. Lt – daugiausia į plastikų gamybą, naftos produktų, chemijos ir baldų pramonę. Ketvirtus metus iš eilės blogėja tekstilės ir tekstilės gaminių sektoriaus rodiklis, per 2000 – 2003 metų laikotarpį sumenkęs 55 mln. Lt arba 13,5 proc. visų investicijų į apdirbamąją pramonę. Materialinės investicijos į apdirbamąją pramonę per 2000-2003 metus sudarė 6081 mln. Lt. Matome, kad per minėtą laikotarpį daugiausia buvo investuota į maisto produktų, gėrimų, tabako, mašinų, elektros, radijo, televizijos, aparatūros ir kitų prietaisų gamybą. Šios veiklos rūšys yra patrauklios ne tik vietiniams, bet ir užsienio investuotojams. Užsienio investuotojų interesai yra panašūs, nors tam tikros pramonės šakos jiems buvo nevienodai patrauklios. 9 pav. Materialinės investicijos į apdirbamąją pramonę 2001-2003 (mln. Lt) ( „Lietuvos ekonomikos apžvalga, 2004/II“.) Pagrindinės šalys investuotojos Lietuvoje laukiamos investicijos iš bet kurios šalies. Lietuvoje yra įregistruoti investuotojai iš daugiau kaip 100 šalių, tačiau daugiausia yra investavusios Europos Sąjungos šalys (76proc. visų TUI) Statistikos departamento duomenimis, 2004 metų viduryje pagrindinių šalių - investuotojų Lietuvoje trejetuke išliko Danija, Švedija ir Vokietija – jų dalys sudarė atitinkamai 15,8 proc., 15,4 proc. ir 9,6 proc. visų sukauptų tiesioginių užsienių investicijų, nors per pusmetį šiek tiek sumažėjo. Nedaug atsilikusios toliau sekė Estija, per 2004 m. pirmąjį pusmetį padidinusi tiesiogines užsienio investicijas apie 150 mln. Lt, Suomija ir JAV. Tiesioginės Rusijos investicijos pasipildė net 313 mln. Lt, o didžiausią indėlį per šį laikotarpį įnešė Austrija – 388 mln.Lt21. Valstybės investicijų skatinimo politika Investicijų skatinimo politika orientuota į palankios verslui teisinės aplinkos formavimą. Investuoti Lietuvoje galima: • Įsteigiant įmonę (nėra jokių apribojimų užsieniečiams); • Įsigyjant dalį veikiančios įmonės akcijų (nėra jokių apribojimų užsieniečiams); • Įsigydami visų rūšių vertybinius popierius; • Įsigyjant kilnojamo ar nekilnojamo turto (yra laikinas apribojimas užsienio subjektams įsigyti žemės ūkio paskirties žemę); • Skolinant lėšas ar kitą turtą ūkio subjektams; • Vykdant koncesijų bei išperkamosios nuomos (lizingo) sutartis. Valstybė remia investicijas kai investuojama į: • Priemones perspektyvių pramonės šakų įmonių technologijoms atnaujinti ir modernizuoti,. Šalies ekologinei situacijai gerinti, smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti; • Plyną lauką; • Nebaigus statyti pastatus (statinius), kurių negalima užbaigti dėl lėšų stokos ar kurie dėl užsitęsusio statybos proceso tampa nereikalingi (netinkami naudoti pagal paskirtį) valstybės (savivaldybių) institucijoms; problemines teritorijas (valstybės teritorijos dalis, kuriose yra specifinių socialinių ir ekonominių problemų, atitinkančių Vyriausybės nustatytus probleminių teritorijų kriterijus); • Laisvąsias ekonomines zonas LEZ, mokslo ir technologijų parkus, • Inovacijas, žinių ekonomikos branduolius – klasterius (geografines tarpusavyje sujungtas tam tikros srities įmonių ir institucijų santalkas. Palanki aplinka tiesioginėms investicijoms užtikrina didelio masto kapitalo pritraukimą į atskiras ūkio veiklas, tuo pačiu prisideda prie naujų darbo vietų kūrimo ir gamybos bei paslaugų apimčių didinimo, taip pat egzistuojančių regioninių netolygumų išlyginimo. Investavimą reglamentuojančiuose Lietuvos teisės aktuose nėrą nurodyta į kuriuos konkrečius ūkio sektorius turėtų orientuotis užsienio ar vietiniai investuotojai. Įsitikinę, kad Lietuvai dar labai reikia investicijų į bet kurią ūkio sritį ir todėl valstybė deda pastangas skatindama investicijas į priemones perspektyvių pramonės šakų įmonių technologijoms atnaujinti ir modernizuoti, šalies ekologinei situacijai gerinti, smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti. Išvados Šiame darbe buvo stengiamasi apžvelgti pačias bendriausias investicijų formas, jų reikšmę bei poveikį ekonomikai. Čia nebuvo nė vienos matematinės formulės, buvo paminėti tik du indeksai, nes buvo stengiamasi išlaikyti marketingo požiūrį į investicijas, o ne finansinį. Taigi tikslas buvo aprašyti būdus, kuriais galima investuoti, o ne analizę, kiek tie būdai gali atnešti pinigų. Kiekviena investicijų forma gali būti aukso vertės, viskas priklauso nuo individualios įmonės poreikių bei lūkesčių. Minimos tik tos investicijų formos, kurios akivaizdžiai gali skatinti šalies ekonomiką – kurti Bendrąjį Vidaus Produktą, kurti darbo vietas, skatinti technologinę pažangą. Investicijos yra globalus reiškinys, todėl juokinga manyti, jog investicijos Lietuvai yra nereikšmingos. Kaip ir kiekvienai kitai valstybei, investicijos yra vienas iš esminių ekonomikos variklių. Kuo daugiau investicijų, tuo greičiau auga ekonomika. Todėl bendrai buvo apžvelgta Lietuvos investicijų situacija bei investicinis klimatas. Lietuva ir jos vyriausybė turi dar daug ką nuveikti gerinant investicijų pritraukimą į Lietuvą. Iki šiol išliko gausybė problemų, kurios Lietuvoje yra beveik unikalios likusios Europos atžvilgiu. Nėra pritraukimo į pasirinktus sektorius strategijos, nėra investicijų į paslaugų verslus strategijos (ypač į informacinių technologijų sektorius), kurios tiesiog gyvybiškai būtinos norint būti pakankamai „įdomiais“ investuotojams. Taip pat būtų svarbu parengti analogišką investicijų į paslaugų verslus strategiją, ypač į informacinių technologijų sektorių. Jungtinių Tautų atliktas tyrimas daugelyje šalių parodė, jog artimiausiu metu siekiant pritraukti investicijas, daugiausia dėmesio reikia skirti ne bendrosioms, bet specifiniams konkretiems sektoriams ar investuotojams skirtoms priemonėms. Tai akcentuoja virš 80% ekspertų iš įvairių šalių. Toliau seka tokios priemonės, kaip papildomos iniciatyvos (37%), veiklos reguliavimo liberalizavimas (31%) ir kitokios priemonės. Ir tai yra teisinga, nes, konkuruojant dėl investuotojų, visuomet reikalą turėsime su konkrečia įmone, turinčia konkrečius specifinius tikslus ir interesus22. Taigi iš esmės investavimas yra bet kokios ūkinės veiklos dalis, nes viskas kas susiję su užsieniu reikalauja investicijų – tiek eksportas, tiek importas, tiek gamyba, tiek paslaugos. Tai ir buvo akcentuojama skyriuje „Naujosios tarptautinio investavimo formos“. Literatūros sąrašas 1. Investavimo skatinimas gerinant investicinę aplinką Lietuvoje. – Žinių visuomenės institutas, KTU verslo strategijos institutas, 2004.- 62 p. 2. Lietuvos 2004-2006 Bendrasis Programavimo Dokumentas. – Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos Finansų Ministerija, 2003 – 500p. 3. Foreign investment: making it work for sustainable development. – International Institute for Sustainable Development, 2002. – 24 p. [Interaktyvus]. [Žūrėta 2005 vasaris]. Prieiga per internetą . 4. Lipsey, Robert E. The role of foreign investment in international capital flows, 1999 Cambridge. – 47p. [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 vasaris]. Prieiga per internetą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!