Tarptautinė prekyba bei Lietuvos užsienio prekyba

ĮVADAS Kodėl šalys prekiauja tarpusavyje, užuot gaminusios visas prekes savo jėgomis? Šalims naudinga dalyvauti tarptautinėje prekyboje dėl daugelio priežasčių: dėl gamybos sąlygų skirtingumo įvairiuose kraštuose; dėl mažėjančių produkcijos vieneto gamybos kaštų plėtojant tarptautinę prekybą; dėl žmonių polinkių bei poreikių skirtingumo; dėl absoliučių bei santykinių atskirų šalių pranašumų tam tikrų prekių gamyboje. Kiekviena šalis turi tam tikrų gamtinių iškasenų, žemės, darbo ir kapitalo išteklių. Todėl gaminamos prekės atskirose šalyse gali labai skirtis. Taigi tarptautinė prekyba pirmiausia gali vykti ir vyksta dėl atskirų šalių gamybos įvairumo. Be to, tarptautinę prekybą sąlygoja ir tai, kad produkcijos vieneto kaštai mažėja plečiant gamybos apimtį, nes daugelyje gamybos šakų veikia ekonomijos dėl gamybos masto dėsnis. Todėl, kai šalis pradeda gaminti specializuotą produkciją, ekonomija dėl gamybos masto mažina jos gamybos kaštus, ir ji gali įveikti rinkoje savo užsienio konkurentus. Tačiau netgi tada, kai gamybos sąlygos įvairiose šalyse yra vienodos, jos gali tarpusavyje prekiauti, jeigu vartotojų polinkiai atskiroms prekėms atskirose šalyse skirtingi. Pagaliau giluminė tarptautinės prekybos priežastis – absoliutūs ir santykiniai atskirų šalių pranašumai tam tikrų prekių gamyboje. Tačiau, nepaisant tarptautinės prekybos reikalingumo bei naudos, iki šiol gana plačiai paplitęs ją varžantis, taigi ir mažinantis jos ekonominę naudą, valstybinės valdžios vykdomas tarptautinės prekybos protekcionizmas. Užsienio prekyba yra svarbi valstybės ūkio veiklos sritis, turinti didelę įtaką jos ekonomikai. Eksportuojant šalyje pagamintą produkciją, gaunamos ne tik papildomos pajamos, bet ir sudaromos sąlygos kurti naujas darbo vietas. Importuojant prekes, gausinamas prekių asortimentas vidaus rinkoje, geriau tenkinami gyventojų poreikiai. Be to, abi šios prekybos rūšys skatina šalies prekių gamintojus gaminti konkurencines prekes, gerinti jų kokybę. Šiame darbe aptarsime tarptautinės prekybos struktūrą ir pobūdį, tarptautinės prekybos politikos formas, priemones, naudą ir privalumus. Darbo objektas- tarptautinė prekyba. Šio darbo tikslas – išnagrinėti tarptautinės prekybos pagrindinius aspektus, teikiamą naudą bei žalą, kurią gauna jos dalyviai; išanalizuoti ir įvertinti Lietuvos prekybą su užsienio valstybėmis. Darbo metodai: • mokslinės literatūros analizė; • statistinių duomenų analizė; • internetinių šaltinių analizė. I. TARPTAUTINĖ PREKYBA … prekyba, kuri be prievartos ir apribojimų natūraliai ir nuolatos vyksta tarp bet kokių dviejų šalių, visada yra naudinga, nors ir ne visada vienodai, abejoms iš jų … A.     Smith (1776)   Gėrybių prikrauti laivai panyra, susiedami tolimiausius žemės kampelius paversdami miestą visatos dalimi, ką nors praturtindami ir visus viskuo aprūpindami. Džonas Draidenas (John dryden; 1631-1700) Anglų rašytojas Tarptautinė prekyba (international trade) - tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis tarp įvairių šalių pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų . Šiam procesui būdingi du pagrindiniai bruožai: 1. Jis vykdomas tarp dviejų ar daugiau valstybių. Todėl, kai prekyba vyksta už valstybės sienų, ji tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu. 2. Naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursų svyravimais. Šalys prekiauja viena su kita, kadangi jos gali įsigyti užsienio prekių žemesnėmis kainomis negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje. Šalies tarptautiniai prekybiniai santykiai apima šias pagrindines sritis: 1. prekybą prekėmis – prekių srautas apima materialinių gėrybių importą ir eksportą, taip pat prekių tranzitą ir tranzitinę prekybą; 2. paslaugų judėjimą – paslaugų srautas sujungia žmonių ir prekių transportavimą, draudimą, konsultacijas, patentus, licencijas ir kt.; 3. kapitalo judėjimą – kapitalo srautas apima skolinimų ir įsipareigojimų užsienio atžvilgiu pasikeitimus (tiesioginės investicijos, vertybinių popierių, nekilnojamojo turto sandoriai, kreditai ir kt.); 4. mokėjimus – į mokėjimų srautą įeina visų minėtųjų operacijų atlikimas per bankus, gaunant mokėjimus iš užsienio arba vykdant mokėjimus užsieniui. Šio srauto pagrindas yra įvykę sandoriai (jei neatsižvelgiame į dovanas). Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos yra šios: 1. Skirtingos gamybos sąlygos. Skiriasi gamtos ir klimato sąlygos, apsirūpinimas ištekliais. Todėl gaminamos labai skirtingos prekės ar teikiamos paslaugos. Pavyzdžiui, subtropinio klimato šalys natūraliai specializuojasi auginti kavą, atšiauresnio klimato šalys tenkina kalnų slidinėtojų poreikius ir pan. 2. Skirtingi gamybos našumo lygiai. Kiekviena šalis siekia gamybos veiksmingumo pažangesne technologija. 3. Skonių, polinkių ir prioritetų įvairovė. Dėl šios aplinkybės, net jei ir visose pasaulio šalyse gamybos sąlygos būtų visiškai vienodos, šalys siektų prekiauti. Tarptautinės prekybos pagrindas yra mainai ir specializacija. Tarptautinių mainų prielaida - gamybos sąlygų skirtingumas (skiriasi gamtinės sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, darbo jėgos išlaidos, naudojama skirtinga technologija ir t.t.). Gamybos kaštų skirtingumas lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams, šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis, kurių gamyba šalies viduje yra palyginti pigi. Šalys importuoja tokią produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė, negu jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau. Specializacija lemia aukštą gyvenimo lygį, geresnius gamybinės veiklos rezultatus bei efektyvumą. Pavyzdžiui, Lietuva neturtinga gamtinių žaliavų – jų reikia importuoti iš kitų valstybių, o pagamintą produkciją eksportuoti. Tarptautinės prekybos prielaidos skatina šalių tarptautinius mainus. Šalys stengiasi gaminti tai, kas efektyviau. Kiekviena šalis specializuojasi tiekti tą produktą, kurio gamyboje ji turi absoliutų pranašumą. Minėtosios tarptautinės prekybos prielaidos suvokiamos kaip sąlygos tai prekybai vykti. Tačiau būtina išsiaiškinti tarptautinės prekybos naudą. 1.1. Tarptautinės prekybos nauda Ekonominę naudą sąlygoja specializacija. Kai ši vyrauja, galima pasiekti didesnę prekių gamybos apimtį. Specializacija ir prekyba sąlygoja geresnius veiklos rezultatus ir tarptautinės prekybos naudą. Visa tai lemia keturios prielaidos: 1. Konkurencijos padidėjimas. Tarkime, rinkoje vyrauja monopolinė firma. Kai nėra tarptautinės prekybos, firmai priklauso visa šalies vidaus rinka. Jei nebūtų vyriausybės reguliuojama, ji nustatytų savo produkcijai monopolinę kainą. Vykstant tarptautinei prekybai, monopolinės firmos produkcijos paklausa padidėja ir dabar firma gali tiekti savo produkciją ne tik vidaus, bet ir pasaulinei rinkai. Tačiau firma nebetenka garantuotos vidaus rinkos, nes joje atsiranda pajėgūs konkurentai iš užsienio. Vadinasi, užsienio prekyba pertvarko natūralią monopoliją, veikiančią vidaus rinkoje, į natūralią oligopoliją, veikiančią pasaulinėje rinkoje. Dėl to monopolinės firmos vykdoma vidaus rinkos kontrolė nutraukiama. Jos galimybės valdyti vidaus rinką sumažėja. Mažesnė, t.y. konkurencingesnė, kaina pagerina išteklių pasiskirstymą ir kartu padidina veiksmingumą. 2. Pagamintų produktų gausa ir įvairovė. Užsienio prekyba sudaro sąlygas kiekvienos šalies gyventojams nusipirkti kitose šalyse pagamintų produktų, kurių gamyba šalies viduje brangiai kainuotų. Užsienio prekyba skatina gaminti naujus produktus. Nauda gaunama gaminant naujas prekes ne tik šalies viduje, bet ir užsienyje. Taigi pagrindinė tarptautinės prekybos nauda - didesnė prekių įvairovė tiek šalies vartotojams, tiek gamintojams, perkantiems pasaulinėje rinkoje žaliavas ir kitus gamybos išteklius. 3. Masto ekonomija ( vidutinių gamybos kaštų sumažėjimas, sąlygojamas gamybos apimties padidėjimo). Pavyzdžiui, panaikinus muitus tarp ES šalių, gamintojas gali laisvai pardavinėti savo gaminius bet kurioje šalyje, priklausančioje ES. Tai leidžia ES firmoms gerokai padidinti gamybos apimtis. Ūkio šakose, kuriose masto ekonomija, didesnė gamybos apimtis sąlygoja išlaidų mažėjimą, kai savo ruožtu leidžia pardavinėti prekes mažesnėmis kainomis. Masto ekonomijos sąlygojamas veiksmingumo padidėjimas yra naudingas ne tik gaminančios šalies pirkėjams, bet ir kitų šalių, kuriose tos prekės gali būti realizuojamos be muitų, vartotojams. 4. Lyginamasis pranašumas ( jei šalis kurią nors prekę ar paslaugą gali pagaminti santykiškai pigiau negu jos prekybos partneriai, ji turi lyginamąjį pranašumą). Jei minėtųjų užsienio prekybos naudos prielaidų nebūtų, vis tiek liktų svarus tradicinis argumentas ją plėtoti. Tai nauda, gaunama dėl lyginamojo pranašumo.( Snieška, Čiburienė, 2005, p. 563) Užsienio prekybos nauda valstybei įvertinama prekybos sąlygų (T) rodikliu, kuris rodo valstybės eksporto (Px) ir importo (Pm) kainų santykį: T = Px / Pm; Šio rodiklio didėjimas rodo užsienio prekybos sąlygų gerėjimą ir kartu patiriamą naudą iš užsienio prekybos bei šalies gyventojų lygio kilimą, mažėjimas – prekybos sąlygų blogėjimą ir gyvenimo lygio kitimo tendencijas. 1.1 pav. Tarptautinės prekybos teikiama nauda Šaltinis: Vengrauskas V., Perminienė N. (2002). Tarptautinis verslas. Kaunas: Technologija 1.2. Tarptautinės prekybos naudos šaltiniai Šaltinis: Vengrauskas V., Perminienė N. (2002). Tarptautinis verslas. Kaunas: Technologija Užsienio prekyba labai naudinga, kai prekiauja tarpusavyje šalys, turinčios skirtingus gamtinius turtus, kapitalo išteklius, nevienodus darbo ir kapitalo kaštus įvairių prekių gamyboje. Pageidautina įsivežti iš užsienio tik tokias vartojimo prekes, kurių negalima pagaminti respublikoje. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos tarptautinė prekyba suklestėjo kaip niekad anksčiau. Tarptautiniai prekių mainai pasauliniu mastu 1960 m. sudarė 8 proc. visos pridėtinės vertės. Po 30 metų šis skaičius išaugo dvigubai - iki 16 proc. Šiam pokyčiui didžiausią įtaką turėjo Vakarų šalių rinkos ekonomika. Tarptautiniai prekių mainai buvo skatinami griaunant muitų barjerus ir kitas prekybos kliūtis. Padidėjusi specializacija dar labiau skatino prekybą tarp valstybių. Kiekviena šalis, prekiaudama su užsieniu, stengiasi realizuoti savo ūkio pranašumus. Apie 1/5 pasaulyje sukurtos metinės produkcijos realizuojama per užsienio prekybą. Vakarų Europos šalys eksportuoja 25-30 proc. nacionalinio produkto, JAV – 16 proc., o Sovietų Sąjunga eksportavo tik 6 proc. Svarbi užsienio prekybos ypatybė ta, kad jos augimo tempai spartesni nei jų BNP kitimas. Didžiausia prekių apyvartos dalis apie 70 proc. tenka išsivysčiusioms, apie 20 proc. – besivysčiusioms ir apie 10 proc. totalitarinėms valstybėms. Pasaulio užsienio prekyba iš esmės remiasi rinkos ekonomika su visais jai būdingais bruožais.( Martinkus, Žilinskas, 2001, p. 440) 1.2. Absoliutūs ir lyginamieji tarptautinės prekybos privalumai Valstybės, gaminančios tam tikrus produktus, gali kitų valstybių atžvilgiu įgauti absoliučius ar lyginamuosius privalumus. Absoliutūs privalumai (absolute advantage) plėtojant tarptautinius mainus yra ypač svarbūs. Juos lemia gamtos ištekliai, palankesnės klimato sąlygos, gamybos technologijos lygis, fundamentiniai mokslo pasiekimai ir jų pritaikymas praktikoje, darbuotojų išsimokslinimas ir įgūdžiai, gamybinė ir technologinė drausmė, kiti veiksniai. Šiuo atveju šalis, žinodama savo absoliučius privalumus arba jų atkakliai siekdama, gali specializuotai gaminti tam tikras prekes ar teikti paslaugas drąsiai viršydama vidaus rinkos poreikius. Galimybė parduoti savo produktus tarptautinėse rinkose bus pagrįsta būtent absoliučiais privalumais, kurie leis pagaminti tuos produktus mažesniais nei konkurentai gamybos kaštais. Pastarąjį dešimtmetį gana sumaniai savo absoliučius privalumus tarptautinėse rinkose panaudoja Kinija. Absoliučių privalumų tarptautinėje prekyboje teorijos pradininku laikomas Adamas Smitas, jau prieš 230 metų atkreipęs dėmesį į tai, kad valstybė gali turtėti mažesnių gamybos kaštų dėka. Savo teorines pažiūras jis grindė tarptautinės prekybos efektyvumu , kurį įmanoma pasiekti tik tuomet, jei prekės bus perkamos tuose kraštuose, kur absoliutūs kaštai yra mažesni, o parduodamos ten, kur jie didesni. Ne tokie akivaizdūs yra lyginamieji privalumai (the law of comparative advantage) ir jų taikoma nauda. Šiuo atveju lemiamos reikšmės turi geresnis gamybos veiksnių panaudojimas, kuris leidžia pasiekti aukštesnį našumą ir sumažinti gamybos kaštus. Kartais lyginamieji privalumai yra net svarbesni už absoliučius, nes skatina kapitalo koncentraciją ir gamybos specializaciją. Kai šalys specializuojasi tose gamybos šakose, kur jos turi arba gali įgyti lyginamųjų privalumų, nedidinant išteklių, gali būti pagaminta daugiau produkcijos. Be to, gaunama didesnio gamybos masto teikiama nauda mažinant vidutinius gamybos kaštus. Todėl specializuotos šakos, kuriose ima reikštis gamybos masto teikiama nauda, savo prekes gali parduoti mažesnėmis kainomis ir įgyti akivaizdžių konkurencinių pranašumų. Absoliučių ir lyginamųjų privalumų tarptautinėje prekyboje teoriją XX a. pradžioje išvystė švedų ekonomistai E. Hešeris ir B. Olinas. Jie tvirtino, kad ne mažiau svarbus yra ir gamybos veiksnių tarpusavio santykis. Kiekviena šalis, prekiaujanti tarptautinėje rinkoje, disponuoja skirtingais kapitalo ir darbo ištekliais. Todėl skirtingas bus ir šių veiksnių santykis. Kapitalo kaina atsispindi palūkanų normoje, o darbo – darbo užmokestyje. Šalyse, kurių verslininkai vykdo aktyvią investicinę politiką, santykinių kainų lygis, t.y. kapitalo ir darbo kainų santykis bus žemesnis negu tose valstybėse, kurios jaučia investicijų stygių ir turi santykinai daugiau darbo jėgos išteklių. Ir atvirkščiai, darbo ir kapitalo kainų santykis bus mažesnis šalyse, kurios turi perteklinių darbo išteklių, palyginti su tomis, kur darbo jėgos trūksta. Ši aplinkybė daro pastebimą įtaką prekių kainų skirtumams, kurie lemia nacionalinius lyginamuosius privalumus. Todėl kiekviena šalis specializuojasi gaminti produktus, reikalaujančius tų veiksnių, kurių esama santykinai daugiau. Vėliau gamybos veiksnių santykio teoriją gilino amerikiečių ekonomistas P. Samuelsonas. Jis įrodė, kad tarptautinėje rinkoje veikia gamybos veiksnių santykių kainų suvienodinimo tendencijos. Tai įvyksta kapitalui persiliejant į eksportui skirtą produkciją gaminančias šakas. To perteklinio veiksnio dėka kapitalo paklausa konkrečioje valstybėje viršija jo pasiūlą ir palūkanų norma didėja. Tuo tarpu deficitinio veiksnio – paklausa santykinai sumažėja kartu mažindama ir jo kainą – darbo užmokestį. (Jaskelevičius, 2008, p.109) 1.3. Tarptautinės prekybos prekinė struktūra Svarbiausi pasikeitimai, įvykę tarptautinės prekybos prekinėje struktūroje 1960-2003 m., - tai žaliavų ir medžiagų, kuro ir maisto produktų dalies sumažėjimas ir gatavų gaminių dalies padidėjimas. Iš esmės pasikeitė pasaulinio eksporto prekinė struktūra: gatavų gaminių lyginamasis svoris pasauliniame eksporte padidėjo nuo 54,8 % 1960 m. iki 75,1% 2002 m. Tokio gatavų gaminių ir pusfabrikačių dalies padidėjimo priežastys buvo šios: a) dinamiškesni apdirbimo pramonės augimo tempai pasaulyje, b) gamybos specializacijos ir kooperacijos gilėjimas veikiant MTP; c) mašinų ir įrengimų moralinio nusidėvėjimo laiko sutrumpinimas nuo 10-15 metų iki 5 metų; d) naujų tipų mašinų ir įrengimų atsiradimas ir jų gamybos sutelkimas tik pagrindinėse eksportuojančiose šalyse; e) BVP vienam gyventojui ir gyventojų paklausos padidėjimas. Atskirų šalių pramonės gaminių bendrojo eksporto lyginamasis svoris 2003 m., palyginti su 1990 m., pateiktas 1 lentelėje. Kaip matome iš 1 lentelės, 2003 m., palyginti su 1990m., pramonės gaminių eksporto bendrosios prekių eksporto apimties dalis buvo gana didelė (Maltos – 96%, Japonijos, Šveicarijos, Izraelio – 93 %). Ypač padidėjo nagrinėjamu laikotarpiu Maltos, Korėjos, Šveicarijos, Suomijos naujų technologijų eksporto bendrosios pramonės gaminių eksporto apimties dalis. Mašinų, įrengimų ir transporto priemonių dalis 2002 m. sudarė 40,5%. Šioje grupėje didėjo automobilių dalis (1995-2002 m. nuo 9,2 iki9,9%); įstaigų telekomunikacinių įrengimų (nuo 12,1 iki 13,4%). Pastarosios prekių grupės eksportas didėjo sparčiausiai. Pagrindiniai šių prekių eksportuotojai – ES, JAV, Japonija ir Kinija. Sparčiai didėjo ir automobilių eksportas: nuo 9,7 iki 10,5% 1995-2002 m. Pagrindiniai automobilių eksportuotojai yra: Vokietija – 16% pasaulinio eksporto 2000 m., Japonija – 15%, JAV – 12%, Kanada – 14%, Prancūzija – 7%, Pietų Korėja – 7%. Pagrindinis jų importuotojas yra JAV – 30%. Sumažėjo tekstilės dalis (nuo 3 iki2,4%), plieno (nuo 3,1 iki 2,3%), drabužių lyginamasis svoris išliko toks pat (3,2%). 2002 m. didžiausi augimo tempai buvo chemijos produkcijos (daugiausiai prekybos farmacijos prekėmis tarp išsivysčiusių šalių augimas), ir tai padidino šių prekių dalį pasaulinėje eksporto prekinėje struktūroje. Pagrindiniai eksportuotojai – ES, JAV ir Kinija. 1 lentelė Kai kurių pasaulio šalių pramonės gaminių ir naujų technologijų bendros prekių eksporto apimties dalis, % Šalis Pramonės gaminių eksporto bendros eksporto apimties dalis, % Naujų technologijų eksporto bendros pramonės gaminių eksporto apimties dalis, % 1990 m. 2003 m. 1990 m. 2003 m. Malta 96 96 45 62 Honkongas 95 93 - 13 Izraelis 87 93 10 18 Korėja 94 93 18 32 Japonija 96 93 24 24 Šveicarija 94 93 12 22 Italija 88 87 8 8 Vokietija 89 86 11 16 Airija 70 84 41 34 Suomija 83 84 8 24 Prancūzija 77 81 16 19 Švedija 83 81 13 15 JAV 74 80 33 31 Didžioji Britanija 79 78 24 26 Austrija 88 78 8 13 Šaltinis: World Bank, World Development indicators, 2005. Per paskutiniuosius 20 metų pasauliniame eksporte išsiskyrė trys dinamiškiausios prekių grupės: elektronikos ir elektrotechnikos produkcija, įskaitant ir juos sudarančius telekomunikacinius įrengimus, optinius instrumentus; prekės, reikalaujančios didelių išlaidų moksliniams tyrimams ir konstruktoriniams darbams; darbui imlios prekės (drabužiai, turistinės ir sporto prekės, popierius ir gaminiai iš jo, žaislai). Pagrindiniai šių prekių gamintojai ir eksportuotojai yra besivystančios šalys. Per 20 metų technologinių prekių eksporto apimtis padidėjo 6 kartus pasaulyje, o besivystančiose šalyse 21 kartą. Kuo aukštesnis produkcijos technologinis lygis, tuo dinamiškesnis jos eksporto augimas.. Pavyzdžiui, aukštų technologijų produkcijos (chemijos, farmacijos produkcijos, kompiuterių ir įstaigų įrengimų, telekomunikacijų įrengimų, mokslinių įrengimų, laikrodžių) eksportas padidėjo 14 kartų, vidutinių technologijų produkcijos (gaminių iš plastmasės ir kaučiuko, transporto susisiekimo priemonių) eksportas – 11kartų, žemų technologijų produkcijos (plieno, metalų apdirbimo, laivų ir kt.) eksportas – 7 kartus. Išvystytų šalių pirmaujančių pozicijų tarptautinėje prekyboje išlaikymas užtikrinamas aukštų technologijų produkcijos eksportu. Šioms šalims tenka ¾ pasaulinio šios produkcijos eksporto. Naujų industrinių šalių (Malaizijos, Singapūro) eksporte aukštų technologijų produkcijos dalis sudaro 60% bendros prekių vertės. Tailande, Pietų Korėjoje šis rodiklis viršija 30%. Apskritai, pramonės produkcijos pagrindiniai eksportuotojai yra Azijos šalys ir Vakarų Europa. Iš atskirų šalių išskiriama ES (42,55% pasaulinio eksporto 2002 m.), JAV (17,3%), Japonija (12,1%), Kinija (6,2%). Maisto produktų lyginamasis svoris pasauliniame eksporte mažėjo – 1960 m. sudarė 17,5%, 1990 m. – 9,3%, o 2002 m. – 7,5% - dėl žemės ūkio produkcijos kainų sumažėjimo, tačiau padidėjo keitimosi maisto produktais apimtis tarp išsivysčiusių šalių. Išsivysčiusios šalys remia žemės ūkį ir saugo rinkas, pasitelkdamos muitus bei kitus importo apribojimus. Daugiausia maisto produktų eksportuoja:Vakarų Europa – 42,7%, Azija – 18,2%, JAV – 11,8% pasaulinio eksporto. Pramonės žaliavos lyginamasis svoris pasauliniame eksporte sumažėjo nuo 16,7% 1960 m. iki 4,6% 2002 m.(1990 m. sudarė 6,6%). Pagrindiniai pramoninės žaliavos eksportuotojai yra išsivysčiusios šalys, kurioms tenka 65% šio produkto pasaulinio eksporto, tuo tarpu besivystančioms šalims – 31%. Pagrindiniai pramonės žaliavos eksportuotojai: Vakarų Europa (24,2%), Artimieji Rytai (18,2%), Azija (16,5%) ir Centrinė ir Rytų Europos Šalys (11,8%). Žaliavinis eksportas svarbus Afrikos šalims, nes sudaro 55% bendros jų eksporto struktūros. Kuro dalis pasauliniame eksporte mažėjo:1960 m. – 12,7% 1990 m. -11,0% ir 2002 m. – 9,8%. Kuro kainos kei2iasi nepastoviai.Pavyzdžiui, 1998 m. įvyko žemiausias kuro kainų kritimas(25%), bet jau 1999 m. kuro kainos išaugo 20%, 2005 m. įvyko kainų šuolis. Dėl to naftos eksportuotojai padidino eksporto apimtis. Pagrindiniai eksportuotojai ir toliau išlieka besivystančios šalys (60%). Pereinamojo laikotarpio šalių dalis pasauliniame žaliavos, kuro ir maisto produktų eksporte yra nedidelė: 2% - maisto produktų, 3,6% - pramoninės žaliavos, 7,4%- kuro. Pasaulinio importo prekinė struktūra taip pat keitėsi: sumažėjo žaliavų, kuro ir maisto produktų dalis (1990-2001 m. žemės ūkio žaliavos – 3 iki 1,8%, mineralinių žaliavų – nuo 3,6 iki 3,0%, kuro nuo 11,0 iki 9,7 %, maisto produktų – nuo 9,3 iki 7,7%) ir padidėjo gatavos produkcijos ir pusfabrikačių dalis (gatavos produkcijos – nuo 70,5 iki 74,1%). Žaliavų importo sumažėjimą sąlygojo šios priežastys: 1. Sintetinių medžiagų gamybos plėtimas; 2. Intensyvesnis vietinių žaliavų išteklių naudojimas; 3. Išteklius taupančių technologijų įdiegimas. Jas naudojant, sumažėja žaliavų sąnaudų pramonės produkcijos vieneto gamyboje. (Bernatonytė, 2007, p. 240) Besivystančių šalių dalis pasauliniame eksporte 1980-2002 m. padidėjo nuo 23,4 iki 30,9 %, o pasauliniame importe - iki 27,4%. Besivystančių šalių eksporto prekinėje struktūroje įvyko esminių pokyčių: eksporto pagrindu tapo gatavi gaminiai ir pusfabrikačiai ir sumažėjo žaliavų, kuro ir maisto produktų dalis. Kaip jau minėta, svarbią vietą tarptautinėje prekyboje užima paslaugų eksportas ir importas. Tai visos tarptautinio ir tranzitinio transporto rūšys, užsienio turizmas, bankų ir draudimo kompanijų paslaugos, mokėjimai už patentus, honorarai, pajamos iš reklamos, meno darbai, sveikatos apsaugos, švietimo paslaugos, skaičiavimo technikos programinis aprūpinimas, prekybinė ir techninė veikla. Per 30 metų keitėsi ir pasaulinės prekybos paslaugomis struktūra. Pastebimas ryškus transporto paslaugų lyginamojo svorio padidėjimas nuo 41% 1970 m. iki 23% 2000 m.; išsiplėtė turistinės paslaugos nuo 28 % 1970 m. iki 32% 2000 m., taip pat verslo komercinės paslaugos nuo 31% iki 45%. Per penkerius pastaruosius metus tarptautinė komercinių paslaugų prekyba didėjo (išaugo 8%). Ypač smarkiai plėtėsi prekyba komercinėmis paslaugomis( transportu, turizmu, telekomunikacijomis, draudimu ir kt.). Sparčiai besivystančios verslo paslaugos susijusios su įmonių, bankų ir kitų ūkio subjektų veiklos plėtimusi. Joms priklauso: valdymo(konsultacijos,auditas, buhalterinės) paslaugos; informacinės, kompiuterinės paslaugos (programinis aprūpinimas, duomenų bazė, technologijų perdavimas), operacinės paslaugos (įmonės valdymas, kokybės kontrolė), bankų, draudimo, reklamos, pardavimo ir kt. paslaugos. Šios svarbios veiklos globalizacija sąlygojo kvalifikuotų specialistų įtraukimą į ją, kad galima būtų padidinti darbo našumą, gerinti kokybę, mažinti kaštus, efektyviau išnaudoti išteklius, trumpinti darbo laiką. Visa tai leidžia padidinti paslaugų konkurencingumą. (Bernatonytė, 2007, p. 245) 1.4. Tarpvalstybiniai susitarimai dėl bendrų rinkų Valstybės, siekdamos iš tarptautinės prekybos įvairiapusės naudos, neretai vienija savo pastangas, sudaro tarpusavyje įvairius prekybinius susitarimus tam, kad koordinuotų savo ekonominę politiką. Plačiai yra paplitę preferenciniai prekybiniai susitarimai, sudaromi tarp kelių ar grupės valstybių. Pagrindiniai preferencinių susitarimų tipai yra laisvosios prekybos zonos ir muitų sąjungos. Laisvosios prekybos zoną kuriančios valstybės panaikina tarpusavio prekyboje muitus, kitus apribojimus, derina svarbiausias ekonomines politikos priemones. Tačiau tam tikri apribojimai valstybių nuožiūra gali būti taikomi šalims, kurios nedalyvauja laisvosios prekybos zonos susitarime. Be to, viena valstybė gali dalyvauti keliuose susitarimuose dėl bendrų rinkų. Muitų sąjungos šalys narės dažniausiai panaikina importo muitus tarpusavio prekyboje. Pasaulio valstybės yra sudariusios daug įvairių susitarimų tarptautinės prekybos srityje. Įtakingiausius tikslinga trumpai apžvelgti. Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis (NAFTA), pasirašyta tarp JAV, Kanados ir Meksikos ir pradėjusi galioti nuo 1994 m. Sausio 1 d. Pagrindiniai šios sutarties principai: visų muitų ir prekybinių apribojimų panaikinimas iki 2010 m.: investicijų režimo liberalizavimas Meksikos finansų rinkoje. Tenka atkreipti dėmesį į tai, kad NAFTA padidina JAV potencialą konkurencijoje su ES ir Azijos valstybių prekybos sąjungomis. Lotynų Amerikos laisvosios prekybos asociacija, įkurta 1960 m., o 1980 m. Reorganizuota į Lotynų Amerikos integracijos asociaciją (LAIA). Ją sudaro Argentina, Brazilija, Meksika, Paragvajus, Peru, Čilė, Kolumbija, Ekvadoras, Venesuela ir Bolivija. Šios asociacijos pagrindiniai tikslai yra šie: sukurti laisvosios prekybos zoną, palaipsniui panaikinti muitus ir kitus apribojimus, unifikuoti prekybos režimą su trečiosiomis šalimis, skatinti tokių ūkio šakų, kurios papildytų viena kitos gamybines struktūras, vystymąsi. Lotynų Amerikos valstybių socialiniai - ekonominiai skirtumai, taip pat stiprios užsienio kapitalo pozicijos stabdė aktyvią LAIA veiklą ir skatino regioninių prekybinių sąjungų kūrimąsi. Todėl įvairiu laiku susikūrė Andų grupė (Bolivija, Kolumbija, Peru, Venesuela), Amazonės paktas (Bolivija, Brazilija, Venesuela, Gajana, Kolumbija, Peru, Surinamas ir Ekvadoras), La Platos grupė (Argentina, Bolivija, Brazil;ija, Paragvajus ir Urugvajus), Centrinės Amerikos, Karibų baseino bendroji rinka (KARIKOM). Lotynų Amerikos bendroji rinka (MERKOSUR). Sutartį dėl bendrosios rinkos sukūrimo 1991 m. Pasirašė Argentina, Brazilija, Paragvajus ir Urugvajus. Jos tikslas – susikurti muitų sąjungą, panaikinti netarifinius suvaržymus, plėsti tarpusavio prekybą, koordinuoti ekonominę politiką trečiųjų šalių atžvilgiu. Tačiau įgyvendinant šiuos susitarimus iškyla įvairių kliūčių. Pietryčių Azijos valstybių asociacija (ASEAN), kurią 1967 m. įkūrė Indonezija, Filipinai, Singapūras, Tailandas, Malaizija, o vėliau prisijungė Brunėjus, Vietnamas, Kambodža, Laosas ir Mianmaras. Pradiniame etape šios asociacijos veikla buvo politinio pobūdžio. Vėliau buvo pasirašytas preferencinis susitarimas, kuris numatė prekybines preferencijas sudarant ilgalaikes sutartis, lengvatinių kreditų suteikimą, netarifinių suvaržymų panaikinimą. Euroazijos ekonominė bendrija (EURO AZ EB). 1999 m. Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija ir Tadžikistanas pasirašė sutartį dėl Muitų sąjungos ir bendros ekonominės erdvės, o 2000 m. – dėl Euroazijos ekonominės bendrijos sukūrimo. Ši integracinė grupė užsiima tarpusavio laisvosios prekybos plėtra ir ekonominės politikos koordinavimu. Nepriklausomų valstybių sandrauga (NVS) buvo įkurta 1991 m., subyrėjus Tarybų Sąjungai. Į ją įsijungė visos buvusios tarybinės respublikos, išskyrus Lietuvą, Latviją ir Estiją. Natūralus NVS branduolys – Rusija, pagrindinis tikslas – kiek įmanoma išsaugoti buvusius ekonominius ir prekybinius integracinius junginius bendram visų valstybių labui. Tačiau šio tikslo dėl daugelio priežasčių pasiekti nepavyko, todėl dabar NVS tėra formalus valstybių susivienijimas, nevaidinantis kokio nors reikšmingesnio vaidmens. Europos Sąjungos (ES) kūrimasis. Europos valstybių ekonominė ir prekybinė integracija turėjo keletą etapų. Siekiant koordinuoti Europos valstybėms didelę reikšmę turinčių pramonės šakų plėtrą, 1952 m. įkuriama Europos anglių ir plieno bendrija, kurios narėmis tampa Belgija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija, tuometinė VFR. 1958 m. tos pačios valstybės įkuria Europos atominės energijos bendriją (Euroatomas). 1958 m. vėl tos pačios šešios valstybės įkuria Europs ekonominę bendriją (EEB), kurios narėmis vėliau tampa D.Britanija, Danija, Airija, Graikija, Ispanija, Portugalija. Pagrindiniai EEB tikslai buvo formuoti bendrąją rinką palaipsniui panaikinti muitus ir kvotas, įvežant ir išvežant prekes į valstybes partneres; nustatyti vieningą muitų tarifą ir derinti prekybos politiką trečiųjų šalių atžvilgiu; užtikrinti laisvą kapitalo, darbo jėgos ir paslaugų judėjimą; taikyti vieningą politiką žemės ūkio ir transporto sektoriuose; derinti ekonominę, socialinę, investicijų ir monetarinę politiką. 1993 m. EEB, pasirašius Mastrichto sutartį, transformavosi į ES, kuri funkcionuoja trijų sąjungų pagrindu: ekonominės, monetarinės ir politinės. Ekonominės sąjungos rėmuose numatyta: galutinai panaikinti visus prekybos apribojimus; sukurti veiksmingesnę struktūrinių fondų panaudojimo sistemą; pasiekti glaudesnį ekonominės ir fiskalinės politikos suderinamumą. Monetarinės sąjungos rėmuose buvo numatyta visiškai liberalizuoti kapitalo judėjimą; sukurti centrinę bankų sistemą, įsteigiant Europos centrinį banką (įsteigtas 1998 m.); vykdyti vieningą pinigų ir kredito politiką; palaipsniui įvesti bendrą valiutą (galimos išimtys). 1995 m. ES narėmis tapo Austrija, Švedija ir Suomija, 2004 m. – Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija, 2007 m. – Bulgarija ir Rumunija. ES pagrindinės institucijos yra šios: Europos Sąjungos Parlamentas, Europos Sąjungos taryba, Europos komisija, Europos komisija, Europos teisingumo teismas, Audito rūmai, Europos Viršūnių taryba. ES parlamentas (EP) renkamas politinių partijų principu tiesioginiais rinkimais šalyse 5 metų kadencijai. Šiuo metu Lietuvą EP atstovauja 13 parlamentarų. Europos Sąjungos taryba (EST) yra pagrindinis ES valdymo organas, kurio paskirtis – atstovauti valstybių narių interesams ES lygiu. Europos komisija (EK) yra vykdomasis ES organas, savotiška vyriausybė, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti bendrosios rinkos funkcionavimą, ES interesų gynimą ir atstovavimą už jos ribų. Europos teisingumo teismas užtikrina teisės laikymąsi, kai aiškinamasi ar tinkami ES aktai, direktyvos ir reglamentai. Audito rūmų uždavinys – sąskaitybos, ES institucijų mokėjimų teisėtumo, tvarkos ir ES biudžeto naudojimo tikrinimas. Europos viršūnių taryba yra aukščiausios ES politinės vadovybės susirinkimas, besirenkantis 2-3 kartus per metus. Jo užduotis – plėtoti ES ir jos bendrąją užsienio ir saugumo politiką. Svarbų vaidmenį reglamentuojant tarptautinę prekybą atlieka daugiašalis bendrasis susitarimas dėl muitų ir prekybos (GATT). Šis susitarimas, kurį 1947 m. pasirašė 23 valstybės, buvo vienas svarbiausių pasaulyje prekybinių susitarimų, turėjusių įtakos tarptautinės prekybos liberalizavimui. Šiame susitarime svarbiausia buvo: siekti muitų ir kitų prekybos apribojimų panaikinimo; parengti ir taikyti taisykles, numatančias bet kokios diskriminacijos atskirų šalių atžvilgiu panaikinimą; siekti palankiausios prekybos režimo taikymo tarp susitarimo dalyvių. GATT veikla lėmė muitų tarifų sumažėjimą pramonės gaminiams nuo vidutinio 40 proc.lygio, beveik visišką kvotų panaikinimą tarptautinėje prekyboje bei taisyklių, reglamentuojančias subsidijas ir antidempingo muitus. 1996 m. GATT buvo reorganizuota į Pasaulinės prekybos Organizaciją (PPO). 2001 m. į PPO įstojo Lietuva. Šiuo metu ši organizacija vienija 145 valstybes. Priklausymas PPO suteikia teisę į didžiausio palankumo režimo statusą, prekiaujant su jos narėmis.(Jaskelevičius, 2008, p. 114) 1.5. Tarptautinės prekybos politika, jos nauda ir žala Užsienio prekyba teikia ne tik naudą, ji daro ir žalą: prarandamos pajamos, kurias panaudojus mūsų šalyje galima būtų pagerinti krašto ūkio padėtį, gyventojų gyvenimo lygį. Dėl to reikia išsiaiškinti užsienio prekybos naudą ir žalą, patiriamus prekiaujančios šalies. Prekių eksportas padidina eksportuojamų prekių kainas šalies viduje, nes sumažėja jų pasiūla vidaus rinkoje. Prekių eksportas naudingas gamintojui ir nenaudingas vartotojui šalies viduje. Didėja vidaus rinkos kaina prekėms; didėjanti bendroji paklausa leidžia daugiau darbuotojų priimti į darbą, mokėti jiems didesnius atlyginimus. Prekių eksportas padidina bendrąsias pajamas ir teigiamai veikia gamybą. Tai naudinga gamintojams. Iš dalies gamintojai ir vartotojai yra tie patys asmenys, todėl paminėti eksporto ir importo poveikiai jiems dalinai kompensuoja vienas kitą. Gamintojai gauna naudą eksportuojant prekes, o importas jiems – nuostolingas. Visa tai skatina gamybines įmones (firmas) specializuotis tiek eksportuojamų prekių gamybos didinime, tiek gamybos mažinime tų prekių kurios konkuruoja su importinėmis prekėmis. Tačiau vidaus rikos vartotojai priversti brangiau mokėti už prekes, eksportuojamas į užsienį. Importas padidina bendrąją prekių pasiūlą, nes vidaus gamybą papildo importuojamos prekės. Tada mažėja kainos, atlyginimai bei užimtumas šalies įmonėse, gaminančiose prekes, artimas importuojamoms. Taigi gamintojams importas nenaudingas, jis - naudingas vartotojams. Tikrovėje gamintojas ir vartotojas šalies ūkio mastu yra tas pats subjektas. Jeigu užsienio prekyba subalansuota, tai didesnės pajamos, gaunamos iš užsienio prekybos, kompensuoja jų sumažėjimą dėl prekių importo. Įvertindamos savo ekonomikos būklę bei verslo konkurencingumą, taip pat veikiamos aplinkybių, valstybės renkasi šias tarptautines prekybos politikos formas: laisvąją prekybą, protekcionizmą, dempingą ir embargą. Neretai šios formos yra derinamos. Laisvoji tarptautinė prekyba apibūdinama kaip šalies ekonomikos politikos kryptis, kai valstybė nenustato muito mokesčių ir netaiko kitų suvaržymų plėtojant ryšius su užsienio partneriais. Laisvosios prekybos naudai byloja šie argumentai: 1) vidaus rinkoje sukuriama produktų gausa ir įvairovė, geriau tenkinami vartotojų poreikiai; 2) vietos gamintojai aprūpinami tais ištekliais, kurių nėra šalyje, gerinamas jų aprūpinimas naujomis moderniomis medžiagomis ir įrengimais, sukuriamos prielaidos gamybos technologijoms tobulinti; 3) skatinama konkurencija ir ribojamas vietinių monopolistų įsigalėjimas vidaus rinkoje; 4) pasinaudojama tarptautinės prekybos lyginamaisiais privalumais, skatinama gamybos specializacija; 5) gaunamas gamybos masto ekonominis efektas, kyla darbo našumas, auga gamintojų ir valstybės pajamos. Tačiau šalys, siekdamos sukurti geresnes sąlygas vidaus gamintojams plėsti savo įmones bei mažinti ekonomikos priklausomybę nuo tarptautinės rinkos konjunktūros svyravimų, neretai griebiasi protekcionistinės politikos. Protekcionistinė prekybos politika ilgainiui sukuria ekonomikos šakų įvairovę, padeda diversifikuoti šalies ūkį. Reikia skirti apsauginį protekcionizmą, kai savo šalies ūkis atskiros veiklos šakos saugomos nuo stipresnių konkurentų įtakos, ir agresyvųjį protekcionizmą, kuris dažniausiai yra vietos gamintojų šešėlinio lobizmo padarinys. Prekių importo srautai mažina vietos gamintojų pajamas ir pelną, todėl jie negaili pastangų, kad užsitikrintų valstybės protegavimą. Ir nors importas, didinantis prekių įvairovę ir pasirinkimo galimybę, yra naudingas vartotojams, tačiau jų suinteresuotumas ir galimybė paveikti valstybės sprendimus yra mažesni negu gamintojų. Todėl tarptautinės prekybos politikoje dažniausiai nusveria verslininkų interesai. Esama kelių protekcionizmo krypčių. Labiausiai paplitęs yra šakinis protekcionizmas, kuris siekia apginti atskiras šakas (tarkime, žemės ūkį, statybos ar transporto sektorių ir kt.). Rūšinis protekcionizmas būna taikomas tam tikriems produktams ar atskiroms valstybėms. Kolektyvinis protekcionizmas vykdomas susitarus kelioms ar grupei valstybių. Dempingas yra ypatinga tarptautinė prekybos forma, kuri neretai priskiriama prie nesąžiningos konkurencijos metodų. Tai prekių pardavimas tarptautinėse rinkose taikant žemesnes kainas nei vidaus ar pasaulinės kainos. Dempingo kainos dažnai būna net mažesnės už prekių savikainą. Pagrindinis tokios politikos tikslas yra įsigalėjimas tarptautinėse rinkose ir vietinių gamintojų išstūmimas. Tačiau kai šis tikslas pasiekiamas, kainos yra didinamos. Kartais dempingas yra taikomas, siekiant parduoti produkcijos perteklių, kurį sunku realizuoti vidaus rinkoje. Dempingo politiką gali vykdyti atskiri stambūs gamintojai savo iniciatyva arba remiami vyriausybės, kuri nustato eksporto subsidijas atskiriems produkto ar gamybos šakoms. Skiriami keli dempingo tipai. Labiausiai saugomasi agresyvaus (grobuoniško) dempingo, kuris naudojamas siekiant išstumti iš rinkos konkurentus, laikinai nustatant žemesnes prekių kainas. Tarptautinėje prekyboje šis ir kiti dempingo tipai yra draudžiami. Daugelis valstybių yra priėmusios specialius įstatymus, nukreiptus prieš dempingo taikymą. Lietuva antidempingo įstatymą priėmė 1988 m. Jis gina šalies įmones nuo užsienio konkurentų, taikančių dempingą, reglamentuoja dempingo fakto nustatymo metodus, tyrimų atlikimą, antidempingo importo įvedimą ir kt. Tačiau įrodyti dempingo faktus būna sudėtinga, reikia atlikti specialius tyrimus, palyginti per tam tikrą laikotarpį eksportuojamų prekių kainas su tokių pačių ar analogiškų prekių kainomis atskirose šalyse ar tarptautinėje rinkoje. Svarbiausiu dempingo taikymo įrodymu yra nustatytas faktas, kad prekės parduodamos kainomis, mažesnėmis už jų gamybos kaštus. Mažiau pavojingas yra atsitiktinis dempingas, kai gamintojas tik atskirais atvejais parduoda prekes žemesnėmis kainomis, ir sezoninis dempingas, kai įmonės dėl kokių nors ypatingų priežasčių kurios nors šalies rinkoje siekia išlaikyti žemesnes nei kitos šalies kainas. Išskirtinis dempingo tipas – valiutinis dempingas. Jį skatina ryškūs nacionalinės valiutos perkamosios galios skirtumai šalies viduje ir tarptautinėje rinkoje. Kartais tai gali būti prognozuojamo valiutos devalvavimo pasekmė. Nuvertėjant nacionalinei valiutai, įmonių gamybos kaštai paprastai išauga. Todėl joms gali būti naudinga parduoti prekes tarptautinėje rinkoje mažesnėmis kainomis negu pasaulinės. Embargas yra draudimas įsivežti iš atskiros šalies ar įvežti į ją prekes bei kitas materialines vertybes. Embargą atskiros valstybės arba jų grupės taiko dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Viena, embargas gali būti taikomas toms prekėms, kurios kelia grėsmę šalies tautinėms, kultūrinėms ar religinėms tradicijoms, gyventojų sveikatai. Dėl šios priežasties į kai kurias šalis yra draudžiama įvežti pornografinę literatūrą ir video produkciją, alkoholinius gėrimus, kai kuriuos vaistus, gyvūnus, augalus, ypač genetiškai modifikuotus, ir pan. Tačiau dažniau embargas taikomas dėl politinių priežasčių. Įgaudamas ekonominio karo pavidalą, jis nukreipiamas prieš tas šalis, kurios vykdo teroristinius išpuolius, sukelia karinius konfliktus, vykdo antidemokratinę politiką ir pan. Embargas yra išskirtinė ir retai naudojama tarptautinės prekybos forma, nes tai nuostolinga abiem pusėm. Tačiau neretai manoma, kad nauda, kuri pasiekiama izoliuojant atskiras valstybes, yra didesnė negu patiriami nuostoliai. Pagrindinėmis tarptautinės prekybos politikos priemonėmis yra muitai, kvotos, licenzijos, subsidijos, administraciniai suvaržymai. Įvairūs prekybiniai apribojimai padaro importuojamąsias prekes brangesnes ir dėl to mažiau perkamas, negu tai būtų be apribojimų. Kai kurių prekių rinka mažėja, smunka daugelio žmonių gyvenimo lygis. Toliau smulkiau aptarsime tarptautinės prekybinius apribojimus: Muitai – tai netiesioginiai mokesčiai, kuriais apmokestinamos per valstybės sieną gabenamos prekės. Prekių judėjimo požiūriu muitai skirstomi į importo, eksporto ir tranzitinius. Importo muitų paskirtis yra vidaus rinkos apsauga nuo užsienio konkurentų, eksporto – varžyti žaliavinių išteklių ir prekių, kurių trūksta vidaus rinkoje, išvežimą, tranzitinių – papildyti valstybės biudžetą pajamomis, apmokestinant per šalies teritoriją gabenamas prekes. Pagal savo ekonominį pobūdį skiriami šie muitai: protekciniai (apsauginiai), preferenciniai, fiskaliniai, antidempinginiai ir kompensaciniai. Protekciniais, arba apsauginiais, muitais siekiama apsaugoti vidaus gamintojus nuo pernelyg žlugdančios užsienio gamintojų konkurencijos tais atvejais, kai labai skiriasi gamybos kaštai arba proteguojama veiklos sritis valstybei yra ypač svarbi. Preferenciniai muitai išsiskiria savo tarifų dydžiu. Jie nustatomi mažesni atskirų šalių prekėms ir jų atžvilgiu yra tam tikra prekybos lengvata. Dažniausiai šie muitai taikomi tų šalių prekėms, su kuriomis pasirašomos palankiausio režimo ar laisvosios prekybos dvišalės sutartys. Fiskaliniais muitais siekiama padidinti biudžeto pajamas tais atvejais, kai į šalį įvežamos prabangos prekės, kurias perka dideles pajamas gaunantys vartotojai(tarkime ištaigūs automobiliai). Antidempinginiai muitai taikomi toms šalims, kurios įveža ir parduoda prekes vidaus rinkoje žemesnėmis kainomis nei yra jų pačių rinkoje ar žemiau gamybos savikainos. Kompensaciniais muitais siekiama išlyginti importuojamų ir savo gamybos prekių kainas. Pagal taikymo principą muitai skirstomi į autonominius , kurie taikomi vienoje valstybėje, ir konvencinius, kurie yra įvedami kelių ar grupės valstybių susitarimu. Lietuvai, įstojus į ES, įsigaliojo konvencinių muitų sistema. Tai reiškia, kad prekiaujant su ES valstybėmis, atsisakoma bet kokių muitų, o trečiųjų šalių (ne ES narių) atžvilgiu turi būti taikomi visoms šalims bendri, konvencinėmis sutartimis nustatyti muitai. Kita tarptautinės prekybos politikos priemonė – kvotos, kurios skirstomos į tarifines ir netarifines. Netarifinė kvota – tai kiekybinis importuojamos ir eksportuojamos produkcijos apribojimas. Importuojamų prekių kvota padidina jų kainą ir sumažina prekių kiekį vidaus rinkoje. Eksporto kvotos nustatomos tais atvejais, kai reikia riboti žaliavinių prekių išvežimą, skatinti jų perdirbimą šalies įmonėse, didinti pridedamąją vertę. Tarifinės kvotos – numato tam tikrą prekių kiekio įvežimą lengvatinėmis sąlygomis, o šį kiekį viršijus, taikomi didesni muitai. Panašiai yra taikomos ir tarifinės kvotos eksportuojamoms prekėms. Su kvotomis yra glaudžiai susijęs licencijavimas, t.y. leidimų importuoti arba eksportuoti tam tikras prekes išdavimas. Ši priemonė gali būti vienkartiniu leidimu, išduotu konkrečiai įmonei įvežti ir išvežti per metus vienkartiniame sandėryje numatytą prekių kiekį. Kita licenzijų rūšis yra vadinama bendrąja, arba generaline licenzija. Ji leidžia įvežti arba išvežti konkrečias prekes per laikotarpį iki vienerių metų, neribojant sandorių skaičiaus ir be kiekybinių suvaržymų. Generalinį licencijavimą daugiausia taiko tos šalys, kurių didelė importo dalis yra licencijuojama. Eksporto subsidijos yra tarptautinę prekybą skatinanti priemonė. Tai vyriausybės piniginiai išmokėjimai ūkio subjektams, eksportuojantiems savo produkciją į užsienio valstybes. Eksporto subsidijos skirstomos į tiesiogines ir netiesiogines. Taikant tiesioginį eksporto subsidijavimą, nustatomos piniginės išmokos už eksportuojamos prekės vienetą arba visą visumą. Tačiau tarptautinės prekybos praktikoje tiesioginės subsidijos yra priskiriamos prie nesąžiningos konkurencijos priemonių. Todėl dažniau taikomos netiesioginės eksporto subsidijos, kai vyriausybė suteikia eksportuotojams paramą, padėdama užmegzti verslo kontaktus, organizuodama parodas, muges, reklamines akcijas. Kartais eksportuotojams taikomos mokesčių lengvatos, grąžinamas importo mokestis. Daugelis valstybių eksportuojamai produkcijai netaiko PVM. Šalis importuoja, nustačiusi prekių subsidijavimo faktą, turi teisę įvežamoms prekėms įvesti kompensacinius muitus. Eksporto subsidijų šaltinis yra valstybės biudžetas, todėl jos negali būti vertinamos kaip užslėptas mokestis, kurį moka gyventojai ir verslininkai. Ne visuomet tvirti yra argumentai, kuriais grindžiama subsidijavimo politika. Aiškinama, kad šitaip yra didinamas gyventojų užimtumas, gerinamas šalies mokėjimo balansas. Tačiau, kita vertus, subsidijas galima laikyti kaip konkurencijos sąlygų iškraipymą, vidaus rinkai dirbančių įmonių diskriminavimą. ES plačiai taikomos pieno ir mėsos perdirbimo įmonėms, eksportuojančioms savo produkciją į trečiąsias šalis. Administraciniai suvaržymai kaip tarptautinės prekybos politikos priemonė dažniausiai taikomi importo srityje. Jie naudojami tik tuomet, kai nepakankamai veiksmingi yra ekonominiai metodai. Prie administracinių suvaržymų pirmiausiai priskiriami nuolatiniai, laikini ar sezoniniai draudimai į kurią nors šalį įvežti prekes. Šiais draudimai siekiama apsaugoti šalies gamintojus, ypač agrarinį sektorių nuo užsienio konkurentų. Kartais šis draudimas įvedamas, kai eksportuotojai nesilaiko sanitarijos-higienos reikalavimų, iškilus epidemijos pavojui. Pastaruoju metu tokius apribojimus dėl paukščių gripo plitimo daugelis valstybių nustato paukštienos įvežimui. Valstybė įstatymiškai gali suteikti pirmenybę šalyje pagamintos produkcijos įsigijimui. Šie prioritetai taikomi valstybinių pirkimų srityje, kai viena iš tokiems pirkimams skelbiamų konkursų sąlygų yra šalyje pagamintų prekių įsigijimas. Lietuvoje tokie pirkimai nėra reglamentuojami įstatymine tvarka, daugiau apeliuojama į pirkėjų ir vartotojų tautinius jausmus. Vienu metu gana įtaigus ir veiksmingas buvo kvietimas „ Pirk prekę lietuvišką“. Administraciniams suvaržymams reikėtų priskirti įvairius oficialiai neįteisintus biurokratinius barjerus, kurie dažnai renčiami sąmoningai. Tarkime, Prancūzija vienu metu siekė varžyti vaizdo grotuvų importą iš Japonijos, tačiau diplomatiniais sumetimais nenorėjo imtis oficialių priemonių. Todėl šių prekių srautas buvo nukreipiamas per vienintelį muitinės postą nedideliame miestelyje, esančiame toli nuo jūros uostų. Kadangi kroviniai iš Japonijos į Prancūziją daugiausia yra gabenami laivais , nustatytoji tvarka sukeldavo papildomų nepatogumų, padidėdavo pervežimo ir sandėliavimo išlaidos. Galiausiai pati Japonija apribojo vaizdo grotuvų eksportą į Prancūziją. Panašiais tikslais kai kuriose valstybėse sąmoningai yra vilkinamos importo įforminimo procedūros. (Jaskelevičius, 2008, p. 111) 2. LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBA 2.1. Lietuvos užsienio prekybos raida Lietuvos tarptautiniai ekonominiai santykiai turi gilias šaknis. Istoriniai duomenys teigia, kad nuo seno buvo prekiaujama su Romos valstybe, Skandinavijos ir Vakarų Europos šalimis. Užsienio prekyba ypač suklestėjo Vytauto Didžiojo laikais. Vytautas Didysis gerai suprato jos svarbą ir reikšmę. Užsienio prekyba ne tik teikė Lietuvai reikalingas prekes, bet ir artino ją su Vakarų kultūra. Lietuvos vadovui, matyt, buvo vienodai svarbūs visi užsienio prekybos momentai: politinis, ekonominis, kultūrinis. Todėl buvo dedama daug pastangų, kad prekyba išsiplėstų visoje didelėje Lietuvos valstybėje. Tuometinė Lietuvos geografinė padėtis buvo labai palanki užsienio prekybai plėtoti. Valstybė užėmė plotus nuo Baltijos iki Juodosios jūros, kuriomis iš įvairių pasaulio šalių atkeliaudavo prekės. Toliau jos tęsdavo kelionę Nemuno, Dniepro, Būgno, Dniestro upėmis bei jos intakais. 1918 metais paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, netvirta ekonomika besiremiančiai valstybei eksporto didinimas buvo labai svarbus dalykas. Tuomet svarbiausiais prekybos partneriais buvo Vokietija, D. Britanija, Vengrija, Italija, kitos Europos valstybės. Per trumpą laiką Lietuva sugebėjo užmegzti prekybinius ryšius su daugiau 50 šalių. Eksporto sudėtyje vyravo maisto produktai, linai, miško medžiaga ir kt. prekės, importo sudėtyje – pramonės įrengimai, naftos produktai, žemės ūkio mašinos, akmens anglis, metalai ir kt. Užsienio prekybos balansas dažniausiai būdavo teigiamas; 1938 m. buvo eksportuota prekių už 238 mln. Lt, importuota – už 224 mln.Lt. Tarybinės okupacijos metais užsienio prekyba kaip ir visas ūkis buvo integruota į bendrą sistemą, eksporto ir importo apimtys ir struktūra priklausė nuo bendrų sąjungininkų poreikių. Todėl, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir pradėjus vykdyti savarankišką tarptautinių ekonominių santykių politiką, užsienio prekybos srautus teko formuoti beveik iš naujo. Iš esmės pakito tarptautinių rinkų geografija, dėl įvairių aplinkybių teko žymiai sumažinti prekybos apimtis Rytų ir Vidurinės Azijos valstybių rinkose, ieškoti partnerių Vakarų ir kitose pasaulio valstybėse. Per gana trumpą laikotarpį užsienio prekybos apimtys išaugo 2-3 kartus. Lietuvos eksportas 2005 m. sudarė 46 proc. BVP, o importas – 61proc. Tai byloja apie ekonomikos atvirumą. (Jaskelevičius, 2008, p.117) 2.2. Lietuvos užsienio prekybos vystymosi aspektai Lietuvos užsienio prekybos pradžia galima laikyti prekybos liberalizavimą, kuris prasidėjo 1993m., priėmus naują muitų tarifų įstatymą ir panaikinus kiekybinius eksporto apribojimus. Ribotam laikui buvo palikti eksporto muitai tik kai kuriems vietiniams žaliavų produktams. Importui buvo nustatyti beveik vienodi ir santykinai nedideli muitai. Kartu pamažu buvo šalinami mokėjimų apribojimai. Daugelio netarifinių prekybos barjerų pašalinimas ir santykinai nedideli importo muitai prisidėjo prie spartaus užsienio prekybos apimties didėjimo. Nagrinėjant 1993-2000m. laikotarpį didžiausios užsienio prekybos apimtys buvo 1997m.-1998m. Tai buvo intensyvaus prekybinių ryšių plėtojimo su įvairiomis pasaulio šalimis rezultatas: 1995-1997m. laikotarpiu Lietuva pasirašė pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, konvencijas su dauguma ES valstybių, JAV bei kaimyninėmis šalimis – iš viso su 24. Iki 1997m. Lietuva daugiausiai prekiavo su NVS šalimis – apyvarta šiuo laikotarpiu sudarė vidutiniškai 44 proc. bendros užsienio apyvartos. Vis intensyviau augančius Lietuvos užsienio prekybos rodiklius neplanuotai sustabdė 1998m. rugpjūčio mėn. įvykusi Rusijos krizė bei rublio devalvavimas.Lietuvos eksportas pradėjo sparčiai mažėti, nes daugelio šalies eksportuotojų produkcija tuo metu buvo orientuota į Rytų rinkas. Lietuvos įmonės susidūrė su sunkumais parduodamos savo gaminius NVS šalyse, buvo sustabdyti atsiskaitymai. Sutrikus įsipareigojimų vykdymui nemažai Lietuvos eksportuotojų bei importuotojų atsidūrė sudėtingoje situacijoje, kuri ne tik pablogino bendrus Lietuvos užsienio prekybos rodiklius (lyginant su 1998m., 1999m. užsienio prekybos apyvarta sumažėjo 18 %.), bet ir sąlygojo gausų įmonių bankrotą, padidėjusį nedarbą šalyje. Nemažai Lietuvos įmonių į šiuos pasikeitimus reagavo reikalaudamos, kad valstybė sustiprintų vidaus rinkos apsaugą ir šitokiu būdu sušvelnintų prisitaikymo spaudimą. Kai kurios įmonės pasinaudojo šia galimybe, kad dar labiau padidintų apsaugos nuo importuojamų prekių konkurencijos lygį. Lietuvos Vyriausybė atsakė priimdama nutarimą, kuriuo nustatė keliolika apsaugos priemonių ir Ūkio ministerijoje įsteigė Krizių stebėjimo centrą. 1998m. rugsėjo 17d. priimtas nutarimas “Dėl laikinų priemonių Lietuvos prekių eksportui palengvinti, vidaus rinkai apsaugoti ir Lietuvos įmonių padėčiai joje sustiprinti”. Šios priemonės apėmė mokesčių lengvatas vietos įmonėms, garantijų teikimą, prekybos apsaugos priemones (importo muitų padidinimą žemės ūkio ir maisto prekėms, netarifinius barjerus, tokius kaip muitinės įvertinimas, gaminių kokybės standartai, privalomas sertifikavimas, antidempingo ir kompensacinės priemonės), diskriminacinę politiką vidaus rinkoje užsienio įmonių atžvilgiu (preferencinės valstybinių pirkimų taisyklės). 2000m. Lietuvos užsienio prekyba vėl pagyvėjo ir beveik pasiekė 1997-1998m. lygį. Šį teigiamą pokytį sąlygojo Lietuvos gamintojų persiorientavimas į Vakarų šalių vartotojus. Iš dalies tokius jų veiksmus nulėmė būtinybė išgyventi žlugus Rusijos rinkoms. Kita vertus, įtakos turėjo ir šalies užsienio politika – vyko intensyvios derybos su Pasauline Prekybos Organizacija, Lietuva buvo pakviesta derėtis dėl narystės ES. Siekdama narystės šiose organizacijose, Lietuva pradėjo keisti tarifinių ir netarifinių prekybos barjerų taikymo tvarką ir tapo patrauklesnė užsienio partneriams. Lyginant su 1996 ar 1997m., 2000m. pasikeitė pagrindinės šalys partnerės– pastaraisiais metais ja tapo ES. Šiuo metu tiek eksportas, tiek importas iš ES sudaro daugiau nei pusę Lietuvos užsienio prekybos. Vien tik prekyba su Vokietija sudaro apie trečdalį. Lietuvos užsienio prekybos intensyvėjimą teigiamai paveikė ir laisvosios prekybos sutarčių su užsienio valstybėmis sudarymas. Iki 2001m. Lietuva yra sudariusi laisvosios prekybos sutartis su 28 šalimis. Jau baigtos derybos dėl jų sudarymo su Rumunija ir Bulgarija. Pirmosios laisvosios prekybos sutartys buvo pasirašytos 1992-1993m.su kai kuriomis ELPA (Europos Laisvosios Prekybos Asociacija) šalimis - Islandija, Lichtenšteinu, Norvegija, Šveicarija. Politiškai svarbiausia buvo 1994m. pasirašyta laisvosios prekybos sutartis su ES ir įsigaliojusi 1995m. pradžioje. Ji vėliau buvo įtraukta į Asociacijos sutartį, galiojančią nuo 1998m. vasario mėn. Nuo šio laikotarpio užsienio prekybos politikoje, Lietuva stengiasi vadovautis ES ekonominiais ir politiniais orientyrais - laisvosios prekybos sutartys sudaromos tik su tomis trečiomis šalimis, kurios turi tokias sutartis su ES. Sudarant naujas laisvosios prekybos sutartis, atsižvelgiama į nuostatą dėl kompensacijos nereikalavimo Lietuvos narystės ES atveju. Lietuvai siekiant narystės ES, šalyje įgyvendinama užsienio prekybos politika, kuriai būdingas prekybos liberalizavimas, konkurencingumo užtikrinimas laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis ir dvišalių bei daugiašalių santykių su kitomis valstybėmis gilinimas. Integracija į ES ir narystės joje perspektyva tapo lemiamu veiksniu, paskatinusiu trišalių susitarimų, liberalizavusių prekybą tarp Baltijos šalių, sudarymą ir dvišalių susitarimų su dauguma CELPA (Centrinės Europos Laisvosios Prekybos Asociacija) narių pasirašymą. ES šiuo metu jau tapo didžiausia Lietuvos prekybos partnere, kuriai tenka apie pusė Lietuvos eksporto ir importo. Sudėjus esamų ir būsimų ES narių dalis, prekyba su šiomis šalimis sudarytų 70% Lietuvos užsienio prekybos bendros apyvartos. Tačiau Lietuvos eksportą į ES šiuo metu labiausiai trikdo netarifiniai barjerai – kokybės standartai ir antidempingo mokesčiai. Jų taikymo grėsmė labai atbaido Lietuvos eksportuotojus. Prekybos apribojimai, atsirandantys dėl Lietuvoje gaminamų pramonės produktų sertifikatų nepripažinimo, tikriausiai bus panaikinti daugeliui gaminių, kai Lietuva susiderės dėl Protokolo dėl Europos atitikties įvertinimo. ES yra iškėlusi antidempingo bylas keliems Lietuvos gamintojams ir jiems buvo pritaikyti antidempingo muitai. Šių priemonių neigiamas poveikis neapsiriboja vien neigiamu ekonominiu poveikiu eksportui ir gerovės kilimui. Tai galima vertinti ir kaip “pavyzdinį modelį” kuriuo Lietuvos institucijos vis dažniau grindžia prekybos su NVS šalimis apribojimus. 1993 m. balandžio mėn. priėmus LR Muitų tarifų įstatymą, buvo nustatyti muitų tarifai įvežamoms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ir išvežamoms iš jos prekėms bei kitoms vertybėms ir jų taikymo tvarka. Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje, atsižvelgiant į Lietuvos ūkio interesus ir tarifų struktūrą, taikomi šie muitai: 1)     specialieji - taikomi kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius atskirų firmų, užsienio šalių ar jų sąjungų veiksmus Lietuvos Respublikos atžvilgiu. Specialiojo muito dydis nustatomas kiekvienu atveju atskirai; 2)     antidempinginiai - taikomi, kai prekės ir kitos vertybės išvežamos ar įvežamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją žemesne kaina, negu panašių arba tiesiogiai konkuruojančių prekių ir kitų vertybių kainos yra jų išvežimo ar įvežimo momentu, ir jeigu išvežant ar įvežant šias prekes bei vertybes gali būti padaryta žalos Lietuvos Respublikos interesams; 3)     kompensaciniai - taikomi, kai išvežamos iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos prekės, kurių gaminimui arba eksportui tiesiogiai arba netiesiogiai buvo naudojama subsidija, ir jeigu jas išvežant gali būti padaryta žalos Lietuvos Respublikos interesams. Kompensacinis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio; 4)     fiskaliniai (finansiniai) - taikomi, kai prekės ir kitos vertybės apmokestinamos, siekiant padidinti valstybės biudžeto pajamas; 5)     protekciniai (apsaugos) - taikomi, kai prekės ir kitos vertybės apmokestinamos, norint apsaugoti vietinius gamintojus nuo užsienio firmų konkurencijos; 6)     preferenciniai - taikomi, kai norima sumažinti muitą prekėms ir kitoms vertybėms, įvežamoms iš atskirų šalių; 7)     išlyginamieji - taikomi, kai prekės ir kitos vertybės apmokestinamos, norint išlyginti importinių ir savos gamybos prekių bei kitų vertybių kainas; 8)     retorsiniai - taikomi, apmokestinant prekes ir kitas vertybes tų šalių, kurios labai padidina muitus savoms prekėms ir kitoms vertybėms; 9)     statistiniai – taikomi Lietuvos Respublikos prekybos apyvartai apskaičiuoti.   1998m. birželio 23d. Lietuvoje buvo priimtas įstatymas dėl antidempingo, kurio paskirtis - sudaryti teisines sąlygas ginti Lietuvos gamintojus nuo prekių importo dempingo kainomis. Tokiu būdu atsirado teisinės prielaidos kontroliuoti importo srautus. Buvo iškeltos antidempingo bylos Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos gamintojams. Vis dažniau pasigirsta vietos gamintojų raginimų taikyti komercines apsaugos priemones ir gaminių kokybės standartus pigesnių produktų importui iš NVS apriboti, dažnai motyvuojant nuorodomis į ES praktiką.   2.3. Lietuvos užsienio prekybos pobūdis ir prekinė struktūra Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pasikeitė ekonominė situacija. Ekonominiai ryšiai su buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis susilpnėjo ir susiklostė sąlygos savarankiškesnei užsienio prekybos politikai, tiesioginiams ekonominiams ryšiams su Vakarų šalimis. Todėl keitėsi Lietuvos užsienio prekybos sandara ir dinamika. Liberalizavus santykius su užsienio šalimis, Lietuvos užsienio prekybos su Vakarų Europos ir kitomis pasaulio šalimis apyvarta ėmė sparčiai augti. 1989 m. šalies eksporto į Vakarų šalių rinką dalis sudarė tik 3,9% bendrojo vidaus produkto, 1992 m. – jau 9,4%, 1996 m. – 17%, o 1999 m. į ES šalis – 28,7%. Nagrinėjant Lietuvos 1989 -2003 m. užsienio prekybos sandarą, išryškėjo šios jos kitimo tendencijos: 1) Prekybos su Vakarų šalimis apyvartos dalis padidėjo 3,9 karto ir sudarė 58% visos apyvartos, o eksporto – net 5,9 karto ir sudar4 47% eksporto apimties. Ypač didėjo prekybos su ES šalimis apyvarta (eksportas – nuo 2,28% 1991 m. iki 42% 2003 m., importas – nuo 2,52% 1991 m. iki 45% 2003 m.). 2) Prekybos su Rytų šalimis apyvartos dalis pastebimai sumažėjo (4 kartus) ir sudarė 21,7%, o eksporto dalis – 4,5 karto ir sudarė 17% visos eksporto apimties . 3) Prekybos su Baltijos šalimis (Latvija, Estija) apyvartos dalis 1991 – 1993 m. sumažėjo 1,2 karto. Lietuvos prekybos apyvarta su Latvija 1994 m. sudarė 5,6%, 2003 m. – 7,8% visos Lietuvos užsienio prekybos, tuo tarpu su Estija – atitinkamai 2,5 ir 3,4%. 4) Lietuvos užsienio apyvartos subalansuotumo pastebimai keitėsi ir dydis, ir kryptis. Eksporto ir importo saldas į Vakarų šalis1989 – 1991 m. buvo neigiamas, į Rytų šalis – teigiamas, o liberalizavus prekybos santykius su Vakarų šalimis 1992 – 1993 m. tapo teigiamas, 1994 -2003 m. – neigiamas. 5) Lemiamas vaidmuo plėtojant Lietuvos eksportą tenka pramonei ir šioms pagrindinėms šakoms: lengvajai ir maisto pramonei, cheminių medžiagų ir produktų pramonei, taip pat mašinų gamybai. 6) Lietuvos importo plėtojimo linkmė visiškai kitokia. Čia lemiamas vaidmuo tenka naftos ir dujų pramonei, antraeilis – mašinų gamybos ir chemijos pramonei, o trečiaeilis – lengvajai ir maisto pramonei. Šiuo metu Lietuvos užsienio prekyba reglamentuojama dvišalėmis ir daugiašalėmis tarptautinėmis sutartimis (laisvosios prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo), įsipareigojimais Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO), Lietuvos Respublikoje daliojančiais teisės aktais. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai tapus ES nare, pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 133 straipsnį užsienio prekybos klausimus spręsti įgaliojama Europos Taryba ir Europos Komisija. Lietuvai taikomos visos ES bendrosios prekybos politikos taisyklės. Ši politika yra bendra visoms šalims narėms, t.y. šalys vadovaujasi tais pačiais principais ir taisyklėmis, tarp kurių reiktų paminėti bendrąjį muitų tarifą ir bendrąją preferencijų sistemą. ES bendrasis muitų tarifas reiškia, kad nepaisant to, į kurią ES šalį prekė yra įvežama, jei taikomas toks pats muitas. Prekyba tarp ES šalių vyksta be muitų, o trečiųjų šalių atžvilgiu taikomi vienodi muitų tarifai. ES mažai išsivysčiusioms ir besivystančioms šalims taiko bendrąją preferencijų sistemą, numatančią palankias prekybos sąlygas. Remiantis nustatyta valstybių įvertinimo tvarka, sudaromas šalių, kurioms taikoma ši sistema, sąrašas. Be to, numatoma papildomų preferencijų suteikimo galimybė šalims įsitraukusioms į tam tikras ES programas, vadinamuosius specialiuosius skatinimo susitarimus, siekiančius gerinti darbo sąlygas ir gamtosaugą. Bendrąją preferencijų sistemą po įstojimo į ES pradėjo taikyti ir Lietuva. Tai reiškia, kad iš besivystančių šalių į Lietuvą prekės gali būti importuojamos palankesnėmis sąlygomis negu iš kitų trečiųjų šalių.(Snieška, 2005, p. 573) 2.4. Užsienio prekybos reikšmė žemės ūkiui Lietuva nuo seno būdama agrarine šalimi, ne tik gamino žemės ūkio ir maisto produktus vidaus – savo gyventojams, bet ir išveždavo dalį šių produktų į kitas valstybes. Sovietmečiu Lietuva išveždavo į kitas respublikas, t.y. pristatydavo į centralizuotus sąjunginius fondus pieno ir mėsos produktus, o iš jų įsiveždavo pašarinių grūdų, vaisių bei daržovių. Su nepriklausomybės atkūrimu, žemės ūkio, ir maisto produktų užsienio prekybos srautai keitėsi – buvo prarasta nemaža Rytų rinkų dalis, tačiau plėtėsi prekyba su Vakarais. XXI amžiaus pradžioje pagrindinės eksporto rinkos yra Europos Sąjungos (ES) šalys ( 32 proc. bendrosios žemės ūkio ir maisto produktų eksporto vertės). Nepriklausomų Valstybių Sandraugos NVS) šalys (29,3 proc.), Baltijos šalys (15,2 proc.), o daugiausia importuojama iš ES (40,3 proc.). Prekyba žemės ūkio ir maisto produktais šalia energetikos, lengvosios, mašinų gamybos, chemijos produktų pramonės produkcijos Lietuvos užsienio prekyboje užima gana reikšmingą vietą. Vidaus ir užsienio rinkos vis labiau perpildomos žemės ūkio produkcijos, kuri dažnai parduodama mažomis kainomis. Žemės ūkio sektoriui tenka sunkiai prisitaikyti, o tai dar labiau apsunkina lėtas ekonomikos vystymasis ir aukštas nedarbo lygis. Taipogi užsienio prekyba apskritai, o ypač prekyba žemės ūkio produktais, visada susiduria su daugybe įvairiausių barjerų, kartais net labai griežtų. Žemės ūkiui esminę reikšmę turi tie Vyriausybės ir jos specializuotų institucijų veiksmai, kurie stimuliuoja eksportą ir palaiko kuo aukštesnę paklausą maisto produktams. O ši paklausa priklauso nuo gyventojų disponuojamų pajamų arba faktiškai nuo bendro nacionalinio produkto augimo tempo ir pagrindinių makroekonominių proporcijų. Žemė iš prigimties yra fiksuotas išteklius, todėl gamybos išteklių kaštai įvairiose šalyse gali labai skirtis. Kaštų santykių skirtumai gali atsirasti todėl, kad gamybos išteklių poreikis atskiriems produktams yra nevienodas, o be to, šalys skiriasi turimais gamybos ištekliais. Pavyzdžiui, javams ar kitiems žemės ūkio augalams reikia daug žemės, o pieno gamyba tradiciniais metodais yra daug darbo reikalaujanti veikla. Todėl tokia šalis, kur žemės netrūksta ir ji yra palyginti pigi, ko gero, įgautų lyginamąjį pranašumą užsiimdama javų auginimu; o šalys, kuriose žemė, palyginti su darbu yra gana brangi galėtų įgauti lyginamąjį pranašumą užsiimdamos pienininkyste. Tačiau akivaizdu, kad kaštų santykiai nėra fiksuoti visam laikui; vieni ištekliai gali būti pakeisti kitais. Pieno gamybą galima mechanizuoti, t.y. darbą pakeisti kapitalu. Gamybos išteklius galima perkelti iš vienos vietos į kitą, pavyzdžiui, ūkio darbo jėga gali būti perkelta iš javų auginimo į pieno gamybą. Žemės ūkio srityje didelės vidaus kainos ir griežtos apsaugos priemonės EB (Europos Ekonominė Bendrija) sukėlė gana didelį prekybos persiorientavimą tolyn nuo trečiojo pasaulio šalių ir dėl to kilo daug prekybos konfliktų. Apskritai, galima pasakyti, kad prekyba žemės ūkio produktais EB išsiplėtė, tačiau prekybos skatinimas ir specializacija nepateisino lūkesčių, nes didelės kainos ir kiti bendrosios žemės ūkio politikos dalykai leido išlikti didelių kaštų reikalaujančiai gamybai, o iš dalies ir todėl, kad išliko prekybai trukdančios kliūtys “piniginės kompensacijos” ir “netarifinių barjerų” pavidalu. Lietuvos agrarinės politikos tikslas – remti konkurencingą ūkininkavimą (pavyzdžiui, nepakankamas žemės ūkio ir maisto produktų konkurencingumas riboja lietuviškų prekių eksportą į ES), nuosekliai mažinti gamybos sąnaudas ir pagaliau remti ūkininkų pajamas tiesioginėmis išmokomis, investicijomis, suvienodinti požiūrį į ūkininkų ūkius ir žemės ūkio bendroves, suteikti teisę juridiniams asmenims įsigyti nuosavybėn žemę. Užsienio prekybos plėtojimas skatina Lietuvos ūkio struktūrinius pokyčius, palengvina integravimosi į pasaulio ekonomiką procesą. Daugelis Lietuvos įmonių stengiasi užmegzti glaudžius ekonominius ryšius su kitų šalių verslininkais, ieško naujų realizavimo rinkų. Žemės ūkio produkcijos pagaminama daugiau negu reikia patenkinti visus vidaus rinkos poreikius, todėl nuo sėkmingo jos pertekliaus realizavimo užsienyje priklauso ir žemdirbių veiklos rezultatai. Svarbiausios prekybos problemos prekiaujant su ES valstybėmis: žemės produktų konkurencingumas, aukštas protekcionizmo lygis ES, informacijos stoka apie ES rinkas, nesutvarkytas lietuviškų produktų sertifikavimas. Nežiūrint užsienio prekybos teikiamos naudos, ji yra varžoma ir reguliuojama įvairiomis formomis (laisvoji prekyba, protekcionizmas, embargas, dempingas ir kita). Užsienio prekyba žemės ūkio ir maisto produktais pirmiausia turėtų būti subalansuota plečiant eksportą, o ne ribojant importą. 2.5. Lietuvos užsienio prekyba 2010 m. sausio – liepos mėn. Statistikos departamentas praneša, kad, negalutiniais muitinės deklaracijų ir Intrastato ataskaitų duomenimis, 2010 m. liepos mėn. eksportuota prekių už 4,5 mlrd. litų, importuota – už 5,4 mlrd. litų. Lietuvos užsienio prekybos deficitas sudarė 0,9 mlrd. litų ir buvo 2,5 karto didesnis nei 2009 m. liepos mėn. Deficito padidėjimą lėmė reikšmingai padidėjęs žalios naftos importas. Prekybos su ES valstybėmis statistika buvo patikslinta gavus PVM deklaracijų duomenis.  Per metus (2010 m. liepos mėn., palyginti su 2009 m. liepos mėn.) eksportas padidėjo 32,5, importas – 43,7 procento. Be mineralinių produktų eksportas padidėjo 29,7, importas – 28,7 procento; lietuviškos kilmės prekių eksportas padidėjo 27,4, be mineralinių produktų – 22,4 procento. Eksporto padidėjimui įtakos turėjo 43,7 procento padidėjęs naftos produktų, 34,9 procento – plastikų ir jų dirbinių, 37 – katilų, mašinų ir mechaninių įrenginių eksportas. Importo padidėjimui įtakos turėjo 84,5 procento padidėjęs žalios naftos, 86 – antžeminio transporto priemonių importas.  Per mėnesį (2010 m. liepos mėn., palyginti su birželio mėn.) eksportas sumažėjo 2,2, o importas padidėjo 8 procentais. Be mineralinių produktų eksportas padidėjo 2,4, importas – 3,1 procento; lietuviškos kilmės prekių eksportas sumažėjo 5,2 procento, be mineralinių produktų padidėjo 2,1 procento. Eksporto sumažėjimui įtakos turėjo 15,5 procento sumažėjęs naftos produktų, 29 procentais – antžeminio transporto priemonių eksportas. Importo padidėjimui įtakos turėjo 29,3 procento padidėjęs žalios naftos importas.  2010 m. sausio–liepos mėn., palyginti su 2009 m. tuo pačiu laikotarpiu, eksportas padidėjo 25,5, importas – 27 procentais. Be mineralinių produktų eksportas padidėjo 20,6, o importas – 17 procentų; lietuviškos kilmės prekių eksportas padidėjo 23,4 procento, be mineralinių produktų – 15,5 procento. Eksporto padidėjimui įtakos turėjo 46,2 procento padidėjęs naftos produktų, 33,1 – plastikų ir jų dirbinių, 39,5 – antžeminio transporto priemonių eksportas. Importo padidėjimui įtakos turėjo 52,5 procento padidėjęs žalios naftos, 49,7 – antžeminio transporto priemonių, 29,2 – elektros mašinų ir įrangos bei jų dalių importas. 2010 m. sausio–liepos mėn. svarbiausios Lietuvos eksporto partnerės buvo Rusija (14,4%), Vokietija (10,6%), Latvija (9,5%) ir Lenkija (7,2%). Svarbiausios importo partnerės – Rusija (33,8%), Vokietija (10,8%), Lenkija (8,8%) ir Latvija (5,8%). 2010 m. sausio–liepos mėn. didžiausią Lietuvos eksporto dalį sudarė mineraliniai produktai (24,5%); mašinos ir mechaniniai įrenginiai, elektros įranga (10%); chemijos pramonės ir jai giminingų pramonės šakų produkcija (8,1%). Didžiausią importo dalį sudarė mineraliniai produktai (34,2%); chemijos pramonės ir jai giminingų pramonės šakų produkcija (11,8%); mašinos ir mechaniniai įrenginiai, elektros įranga (11,3%). Žiūrėti 1 priedą. http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=8189[žiūrėta 2010.10.10] 2.6. Lietuvos narystė Pasaulio prekybos organizacijoje, privalumai ir trūkumai 2001 m. gegužės 31 d. Lietuva tapo 141 – ąja Pasaulio prekybos organizacijos nare. Taip buvo baigtas nuo 1995 m. trukęs Lietuvos stojimo į šią organizaciją procesas. 2001 m. balandžio 24 d. LR Seimui ratifikavus Lietuvos stojimo į PPO rezultatus bei apie tai pranešus PPO sekretoriatui, Lietuva įvykdė visas teisines procedūras, būtinas tapti visateise PPO nare. Lietuva, tapusi PPO nare, įsipareigojo atitinkamose srityse (prekių, paslaugų, žemės ūkio, muitinio įvertinimo, prekybos priemonių taikymo, intelektualiosios nuosavybės teisių apsaugos ir kt.) tinkamai įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus bei visų PPO sutarčių reikalavimus ir nuostatas. Vadovaujantis stojimo į PPO įsipareigojimais bei sutarčių reikalavimais, Lietuva liberalizuoja prekubą, reguliuoja paramą žemės ūkiui, keičia ar priima naujus teisės aktus, tiesiogiai ar netiesiogiai veikiančius šalies prekybos tvarką. . Pavyzdžiui, buvo parengtos išvados dėl įvairių mokesčių bei draudimo įstatymų, LR Vyriausybės nutarimų dėl muitinio įvertinimo, mokesčių administravimo bei cukraus kainų nustatymo. Vykdydama PPO įsipareigojimus dėl prekybos liberalizavimo, Lietuva atitinkamai sumažino importo muitus svarbiausioms žemės ūkio ir maisto prekėms, o per 5 – 7 metus numatoma sumažinti šiuos muitus 5 – 10 procentų. Lietuvai stojant į PPO, buvo panaikinti tokie netarifiniai prekybiniai apribojimai kaip minimalios importo kainos ar diskriminaciniai mokesčių režimai kai kurių alkoholinių gėrimų, cukraus ir naftos gaminių importui. Vykdant PPO įsipareigojimus, 2003 m. gruodžio 16 d. Įsigaliojo naujos kai kurių prekių importo muitų tarifų normos (sumažinti muitų tarifai žemės ūkio ir maisto produktams, taip pat konvenciniai muitų tarifai pramoninėms prekėms). Lietuvos dalyvavimas Pasaulinėje prekybos organizacijoje turi tam tikrų privalumų ir trūkumų. Lietuvos narystės PPO pagrindiniai privalumai yra šie: 1. Narystė PPO suteikia Lietuvos prekybai stabilumą ir patikimumą – tai svarbu prekybos partneriams bei investuotojams. PPO šalims narėms, taip pat ir Lietuvai galutinai įgyvendinant PPO reikalavimus, tarpusavio prekyba tampa liberalesnė, skaidresnė ir prognozuojama. Lietuva tampa patrauklesnė užsienio kapitalo investicijoms. Narystė šioje organizacijoje Lietuvai suteikia daugiau teisių ginant savo prekybos interesus, dalyvaujant pasaulinės prekybos liberalizavimo procese bei derantis dėl palankesnių prekybos sąlygų su stojančiosiomis šalimis. Lietuvai suteikta galimybė dalyvauti pasauliniame derybų procese ir daryti įtaką tolimesniam pasaulinės prekybos liberalizavimui, dalyvauti daugiašaliuose derybų raunduose ir išreikšti savo poziciją. 2. Narystė PPO turi didžiulę reikšmę eksporto plėtrai. Lietuvai taikomas didžiausio prekybos palankumo režimas, ir nė viena šalis negali diskriminuoti lietuviškos produkcijos bei privalo Lietuvos eksportuotojams savo rinkoje suteikti tokias pat palankias sąlygas kaip ir kitoms prekėms, importuotoms iš PPO šalių. Jei Lietuvos eksportuotojas susiduria su nesąžininga konkurencija kitų šalių rinkose ir jo produkcija diskriminuojama (tai gali būti susiję su tarifinėmis ir netarifinėmis priemonėmis – sertifikavimu, licenzijavimu ir kt.), jis gali kreiptis į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. Ši institucija, gavusi nusiskundimą bei informaciją apie minėtus atvejus, kreipiasi į PPO ginčų sprendimo institucijas, kurios ištiria ir įvertina padėtį. Pasitvirtinus diskriminavimo faktui, atsakingos vadovaudamosios atitinkamomis PPO procedūromis, reikalauja, kad diskriminacinės priemonės būtų atšauktos ar būtų imamasi atsakomųjų priemonių. 3. Įstojus į PPO, Lietuva turi geresnių galimybių derėtis dėl palankesnių verslo sąlygų. PPO įpareigojo Rusiją peržiūrėti Lietuvos žemės ūkio produktams importo ir eksporto muitus, bei netarifinius apribojimus. Tai gera galimybė Lietuvai išsiderėti palankesnes prekybos su Rusija sąlygas. Lietuva siekia, kad paslaugų tiekėjams būtų liberalizuotos finansinių, profesinių, transporto, statybinių paslaugų sektorių sąlygos. Lietuva tai pat siekia kuo palankesnio prekybos režimo su Ukraina, nes, Lietuvai įstojus į ES, su šia šalimi panaikinta laisvosios prekybos sutartis. 4. PPO suteikia Lietuvai teisę pasinaudoti atitinkamomis priemonėmis prieš nesąžiningą konkurenciją: imti antidempinginius muitus įvežamai į Lietuvą produkcijai mažomis dempinginėmis kainomis, naudoti kompensacinius muitus apribojant subsidijuojamo importo poveikį vidaus rinkai., t.y. protekcionistinėmis priemonėmis kovoti prieš į rinką įvežamas prekes, darančias žalą vietiniams gamintojams. Šios priemonės pagal Lietuvoje priimtus atitinkamus įstatymus taikomos importuojamoms prekėms iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos. Tačiau išskiriami ir Lietuvos narystės PPO trūkumai: 1. Lietuvai įstojus į PPO, padidėjo konkurencija. Importuojama produkcija sukuria konkurencinį spaudimą vietiniams gamintojams, todėl iškyla jų bankroto grėsmė, ypač jei nebuvo užtikrinta rinkos apsauga. Taigi prisitaikymas prie vykstančių pasikeitimų nėra lengvas, ir todėl turėtų būti sprendžiamas įvairiomis priemonėmis. , pavyzdžiui, išmokomis vietiniams gamintojams. 2. Lietuvai atsisakius remti žemės ūkio eksportą pagal PPO reikalavimus, ši ūkio šaka atsidūrė ganėtinai sudėtingoje padėtyje dėl nevienodų konkurencijos sąlygų užsienio rinkose. Teigiama, kad jei kitos šalys remia žemės ūkį, jų pavyzdžiu turėtų pasekti ir Lietuva. Tačiau subsidijavimas pabrangintų vartotojų perkamą produkciją ir sukeltų prieštaringą reakciją į kainas ir konkurenciją 3. Lietuvai tapus PPO nare, į vietinę rinką patenka pigesnių ir prastesnės kokybės prekių. Tačiau tokiu atveju sumažėja vartotojų išlaidos, be to, jiems sudaromos geresnės pasirinkimo sąlygos atsižvelgiant į prekių kokybę, vartotojų galimybes ir poreikius. Nepaisant minėtų trūkumų, Lietuvai narystė PPO yra labai reikšminga dėl galimybės dalyvauti pasauliniame derybų procese ir veikti tuos procesus.(Bernatonytė,2007, p. 435). IŠVADOS 1. Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis tarp įvairių šalių pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų. Šiam procesui būdinga tai, kad: a) jis vyksta tarp dviejų ar daugiau valstybių. Todėl, kai prekiaujama už valstybės sienų, prekyba tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu; b) naudojama įvairi valiuta, kuriai būdingi kursų svyravimai 2. Ekonominę naudą sąlygoja specializacija. Vyraujant specializacijai, galima pasiekti didesnę prekių gamybos apimtį. Specializacija ir prekyba sąlygoja geresnius veiklos rezultatus.Tai lemia keturios prielaidos: konkurencijos padidėjimas; pagamintų produktų gausa ir įvairovė; masto ekonomija; lyginamasis pranašumas. 3. Šalys, prekiaudamos tarpusavyje, patiria naudą. Tačiau naudos iš tarptautinės prekybos pasiskirstymas tiek šalies viduje, tiek tarp atskirų šalių nustatomas prekių, kuriomis šalys prekiauja tarpusavyje, kainų lygiu ir prekybos apimtimi. 4. Tarptautinės prekybos prielaidos skatina šalių tarptautinius mainus. Šalys stengiasi gaminti tai, kas efektyviau. Kiekviena šalis specializuojasi tiekti tą produktą, kurį gamindama ji turi absoliutųjį pranašumą. Absoliutusis pranašumas – tai gebėjimas gaminti prekes mažesnėmis darbo sąnaudomis produkcijos vienetui negu kitose šalyse. 5. Lyginamasis pranašumas – pasireiškia, tuo, kad šalys specializuoja tokių prekių gamybą ir eksportą, kurias gali pagaminti už santykiškai mažesnes išlaidas negu kitos šalys. 6. Per pastarąjį dešimtmetį svarbiausieji tarptautinės prekybos prekinės sandaros pokyčiai – tai žaliavų ir medžiagų dalies sumažėjimas ir gatavų gaminių dalies padidėjimas. 7. Tarptautinė prekybos politika vykdoma įvairiomis formomis. Pagrindinės iš jų yra laisvoji prekyba, protekcionizmas, dempingas ir embargas. 8. Šalims yra naudinga laisvai prekiauti tarpusavyje, kadangi būtent šitaip efektyviausiai pasidalijama darbu ir specializuojamasi tose srityse, kuriose kiekvienos šalies įmonės turi santykinį pranašumą. Laisva prekyba yra ypač svarbi tokioms mažoms šalims kaip Lietuva. Todėl tarifiniai ir netarifiniai apribojimai Lietuvos užsienio prekybai turėtų būti šalinami, nes laisva prekyba yra naudinga visiems šalies gyventojams ir skatina ekonominės gerovės augimą. 9. Lietuvos užsienio prekyboje per pastarąjį dešimtmetį vyravo šios pagrindinės tendencijos: prekybos su Vakarų šalimis (ypač su ES) apyvartos dalies padidėjimas ir prekybos su Rytų šalimis apyvartos sumažėjimas. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. MARTINKUS, B., ŽILINSKAS, V.(2001) Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija. 790 p. 2. SNIEŠKA, Vytautas, ČIBURIENĖ, ir kt.(2005) Makroekonomika. Vadovėlis ekonominių specialybių studentams. Kaunas:Technologija.801 p. ISBN 9955-25-062-3. 3. JASKELEVIČIUS, Kęstutis.(2008) Makroekonomikos pagrindai. Teorija ir praktinės užduotys. Vilniaus kooperacijos kolegija. Vilnius. 4. BERNATONYTĖ, Dalia. (2007) Tarptautinė prekyba. Kaunas: Technologija. 455 p. ISBN 9955-25-175-1. 5. VENGRAUSKAS, V., PERMINIENĖ, N. (2002). Tarptautinis verslas. Kaunas:Technologija. 6. VILPIŠAUSKAS, R. Lietuvos užsienio prekybos politika ir jos raida: veiksnių analizė.[interaktyvus]. Lietuvos Bankas, [žiūrėta 2010 m. lapkričio 3d.]. Prieiga per internetą:. 7. Užsienio prekyba ir muitai.(2007) [interaktyvus].[žiūrėta 2010 m. lapkričio 3 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!