"Svetimas" nagrinėjimas

,,Svetimas” I dalis 1. Romano pradžia primena dienoraštį, nes yra pasakojama pirmuoju asmeniu, fiksuojami Merso pastebėjimai, asmeniniai išgyvenimai, apibūdinamos net smulkiausios jo kasdienybės detalės, plačiai aprašomi jo pojūčiai, jo pasaulio matymas. Toks pasakojimo detalumas kuria tiesioginio dalyvavimo Merso istorijoje įspūdį.  Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau. <...> Išvažiavau antrą valandą autobusu. Buvo labai karšta. Pavalgiau kaip paprastai restorane pas Selestą. <...> Aš bėgau, bijodamas pavėluoti į autobusą. Nuo to skubėjimo, nuo bėgimo, be to, dar nuo kratymo, benzino kvapo, kelio ir dangaus raibuliavimo aš užsnūdau. <...> Prieglauda įsikūrusi už dviejų kilometrų nuo miestelio. Iki jos nuėjau pėsčias. Mamą norėjau pamatyti tuojau pat. <...> Kambarys buvo sklidinas švelnios popiečio šviesos. Dvi širšės daužėsi į stogo stiklą. Pajutau, kad mane ima miegas. 2. Merso nėra linkęs į apmąstymus, jausmingą atsivėrimą. Tačiau jis nėra visiškai abejingas motinos mirčiai, jaučia savo kaltę. Jis jaučia poreikį teisintis tiek sau, tiek kitiems (viršininkui, prieglaudos direktoriui). Tačiau kiti žmonės jo nekaltina: Paprašiau savo viršininką dviejų dienų atostogų; jis negalėjo jų neduoti, išgirdęs tokį pasiteisinimą.Tačiau neatrodė, kad būtų patenkintas. Net pasakiau jam: „Aš dėl to nekaltas“. Jis nieko neatsakė. Tada pagalvojau, kad neturėjau šito sakyti. Išvis nereikėjo atsiprašinėti. <...> Man pasirodė, kad jis priekaištauja, ir aš puoliau jam aiškinti. Bet jis mane nutraukė: „Jūs neprivalote teisintis, mielasis. Aš perskaičiau jūsų motinos bylą. Jūs negalėjote patenkinti jos poreikių. Jai reikėjo slaugės. Jūs mažai uždirbate. Galų gale ji čia buvo laimingesnė“. Mamą norėjau pamatyti tuojau pat. <...> Aš apžvelgiau laukus. Tos kiparisų eilės, per kalvas nutįsusios iki pat akiračio, ta rausva ir žalia žemė, tie reti, lyg nupiešti namukai man padėjo suprasti mamą. Šiame krašte vakaras tikriausiai buvo kaip melancholiškas atokvėpis. Bet šiandien virpantis nuo tviskančios saulės peizažas buvo kažkoks žiaurus ir gniuždantis.  3. Merso nėra svarbios visuomenėje priimtos elgesio normos. Jis nežino, kaip tinkamai elgtis prie mirusios mamos, nepanori atidaryti jos karsto. Merso visiškai neparodo emocijų, nes jis nesistengia vaidinti to, ko nejaučia. Nerodo perdėto liūdėsio, jam nėra graudu. 4. Prie motinos karsto Merso ir durininkas kalbasi apie durininko gyvenimą bei Merso motiną, jos laidotuves. Merso buvo įdomu išgirsti, ką gali pasakyti jo motiną gerai pažinojęs žmogus, nes jis pats artimo ryšio su motina neturėjo. Jam neįdomu, ką apie motiną abstrakčiai kalba prieglaudos direktorius, nes pastarasis jos gerai nepažinojo. Tai atskleidžia žodžiai: ,,Aš perskaičiau jūsų motinos bylą”. Direktoriui Merso motina nebuvo niekuo ypatinga. 5. Merso atsisako važiuoti į Paryžių, nes jau seniai yra suvokęs, kad gyvenimas visur yra vienodas ir beprasmis, o ambicijos neturi jokios reikšmės. Jis nesitiki, kad darbas Paryžiuje galėtų jam suteikti kažko, ko nerastų dirbdamas Alžyre. Merso yra nerūpestingas, abejingas sau ir viršininkui, jam atrodo naivu tikėtis, jog darbas Paryžiuje jam galėtų suteikti džiaugsmo, pagerinti jo gyvenimą. Netiki gera viršininko intencija padėti jam, nes jaučia visuomenės susvetimėjimą (kitiems žmonėms tu rūpi tik tiek, kiek gali būti jiems naudingas) ,,Tada jis paklausė, nejaugi aš nenorėčiau pakeisti savo gyvenimo. Atsakiau, kad gyvenimo niekad nepakeisi, kad ir kaip gyventum, gyvenimas yra visur tas pats, ir kad manasis man visai patinka.”   ,,Studijuodamas turėjau daugybę ambicingų svajonių. Bet, priverstas nutraukti mokslą, greitai supratau, jog jos iš tikrųjų neturi jokios reikšmės.” 6. Merso, nors ir akivaizdžiai to neparodydamas, jaučia artumą Mari (jam patinka leisti laiką kartu su ja, svarbūs kūniški malonumai), tačiau į jos klausimą, ar jis ją myli, atsako, jog tai neturi prasmės, bet turbūt nemyli. Tačiau apsišarvavęs tokiu abejingumu, šaltumu Merso bando išvengti skausmo, atsiriboti nuo pasaulio, kuriame paminamos vertybės. Jis bijo likti įskaudintas, atstumtas Mari, todėl renkasi neatskleisti savo jausmų. Žodžiai ,,meilė”, ,,vedybos” jam nieko nereiškia. Merso sutinka vesti Mari, nors ir neigia vedybų svarbą, nes to nori pati Mari ir tai leistų ,,įtvirtinti” jų santykius. ,,Tada ji panoro sužinoti, ar aš myliu ją. Aš atsakiau, kaip jau buvau sakęs vieną kartą, kad tai neturi jokios reikšmės, bet tikriausiai nemyliu. „Tai kam tada ruošies mane vesti?“ — paklausė ji. Aš pakartojau, kad tai neturi jokios reikšmės, ir jeigu ji to nori, mes galim susituokti.” 7. Merso apibūdina Paryžių: Aš atsakiau: „Nešvaru. Daug balandžių ir tamsių kiemų. Žmonių oda balta“.  Taip Merso kuria nepatrauklų, atstumiantį Paryžiaus vaizdą, tikėdamasis, kad tai sumažins Mari norą pamatyti Paryžių ir jam nereikės priimti viršininko pasiūlymo. Merso yra abejingas jį supančiai aplinkai, tad ir Paryžių vertina paviršutiniškai. Jam jis nepalieka didelio įspūdžio. 8. ,,gyvenimo niekad nepakeisi, kad ir kaip gyventum, gyvenimas yra visur tas pats.” Ši citata atskleidžia, kad gyvenimas, iš esmės, neturi tikslo, jis yra bereikšmis, absurdiškas (egzistencialistai gyvenimą sieja su absurdiškumu, nes jis netvarus); kad ir kokį gyvenimą nugyventų žmogus, tai nieko nepakeis - žmogus numirs ir gyvenimas pasibaigs. 9. Absurdiški, fatališki atsitiktinumai priveda Merso prie žmogžudystės, nors šis trečias sekmadienis po motinos mirties jam prasidėjo labai laimingai. Didžiausią įtaką veikėjui daro gamta, ypač kylanti saulė (didėjantis karštis), dėl kurios jis nebegali sustoti ir vis labiau klimpsta į nelaimę. Tačiau saulė ir karštis nėra tikrieji nelaimės kaltininkai - tikrasis kaltininkas yra Merso prigimtis ir būdas: jis yra abejingas savo aplinkai, daro tai, ką nori, yra valdomas instinktų , neslepia savo tikrųjų jausmų ar minčių, sako tiesą ir nebando pritapti prie visuomenės normų - šis poelgis ne išimtis. Tvieskė ta pati saulė, ta pati šviesa tiško ant to paties smėlio. Jau dvi valandos, kai diena stovėjo vietoje, dvi valandos, kai buvo įmetusi inkarą į verdančio metalo okeaną. Akiratyje praplaukė nedidelis garlaivis – pamačiau tą juodą taškelį tik akies krašteliu, nes vis nenuleidau akių nuo arabo. Pagalvojau, kad užtektų man nusisukti į šalį, nueiti, ir viskas baigtųsi. Bet virpantis nuo saulės paplūdimys tarsi užgulė man pečius ir stūmė pirmyn. Aš žengiau kelis žingsnius prie šaltinio. Arabas nė nekrustelėjo. Vis dėlto jis buvo dar gana toli. Ant veido jam krito šešėliai, ir turbūt todėl atrodė, lyg jis juoktųsi. Aš palaukiau. Saulė svilino man veidą, antakiuose susitvenkė prakaito lašai. Tai buvo ta pati saulė kaip ir tą dieną, kai laidojau mamą, ir lygiai taip kaip tada man baisiausiai skaudėjo kaktą, smilkiniuose tvinkčiojo kraujas. Nebegalėdamas ištverti ilgiau tokio karščio, žingtelėjau į priekį. 10. Merso suvokia, ką daro, bet nesiaiškina kodėl. Jis nesvarsto, ar tai, ką jis daro, teisinga, ar ne, yra valdomas instinktų, neapsimetinėja, daro, tai ką nori ar sugalvoja padaryti.  Aš visas įsitempiau ir ranka mėšlungiškai sugniaužiau revolverį. Gaidukas pasidavė, pirštas slystelėjo lygia vamzdžio apačia, ir būtent tada, pasigirdus trumpam kurtinančiam trenksmui, viskas ir prasidėjo. Aš nusipurčiau prakaito lašus ir saulės tviskėjimą. Supratau, kad suardžiau dienos pusiausvyrą, neįprastą tylą paplūdimyje, kur buvau laimingas. Tada iššoviau dar keturis kartus, ir kulkos nepastebimai susmigo į nejudantį kūną. Tai buvo tarsi keturi trumpi smūgiai, kuriais aš pasibeldžiau į nelaimės duris.  Lavoną Merso apšaudė žmogų, nes jį grąsino peiliu arabas, ir, kaip pats aiškina, jis buvo apsvaigęs ir apakęs nuo dienos karščio ir žlibinčios saulės. Tačiau papildomi keturi šūviai nėra paaiškinami, tai rodo, kad kiti keturi šūviai bereikšmiai, jis tai daro taip pat valdomas instinktų, daro tai šiaip sau.   (? nežinau dėl papildomų šūvių) Pamatęs mane, arabas kilstelėjo ir įkišo ranką į kišenę. Aš, suprantama, suspaudžiau Reimono revolverį švarko kišenėje. Bet virpantis nuo saulės paplūdimys tarsi užgulė man pečius ir stūmė pirmyn. Aš žengiau kelis žingsnius prie šaltinio. Arabas nė nekrustelėjo. Vis dėlto jis buvo dar gana toli.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!