Svarbiau mylėti ar būti mylimam? (Tumas-Vaižgantas ir Biliūnas)

Kai mylime žmogų visa širdimi, tačiau nėra galimybių su juo būti, mes dažniausiai jį paleidžiame.
Apie tai rašo XIX amžiaus lietuvių rašytojas, pedagogas Juozas Tumas – Vaižgantas. Iš Aukštaitijos
kilęs rašytojas aktyviai kūrė lietuvišką raštiją, spaudos draudimo metais ne tik prisidėjo prie
laikraščių leidybos, bet ir pats juos slapta gabeno per sieną į Lietuvą, bendradarbiavo su
knygnešiais. Įvairiose Lietuvos ir ne tik Lietuvos vietose dirbęs kunigas aktyviai veikė visuomenėje,
todėl po savo mirties paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir literatūroje. Rašytojas savo
apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės‘‘ rašo ne tik kaip apie atskirą socialinį vienetą – šeimą, bet kaip apie
priglaustuosius šeimos narius prie esamų brolių šeimų. Apysakoje yra pavaizduoti trys pagrindiniai
veikėjai: Mykoliukas, Severija ir Rapolas. Pats kūrinio veiksmas tęsiasi net apie tris dešimtis metų
(nuo baudžiavos, jaunuolių brandos, iki pat Rapolo mirties). Kūrinyje Vaižgantas Mykoliuką
vaizduoja kaip ramią, jautrią ir be galo darbščią asmenybę. Jis mėgsta vienatvę, myli gamtą ir
muziką. Jis dirba brolio dvare, prižiūri jo vaikus, nes pats vietos sau neturi, yra itin paveiktas
baudžiavos žmogus. Mykolo gyvenimas neskatino mąstyti apie egzistenciją, tačiau nuoširdi meilė
Severijai privertė jaunuolį pagalvoti apie ateitį, nepriklausymą nuo brolio. Tačiau ilgai
begalvodamas apie tai, kokia gali būti ateitis, Mykolas pavėlavo ką nors keisti – Severija ir Rapolas
susižadėjo. Tačiau Severija su Mykolu palaikė ryšį, todėl vieną dieną atėjusi mergina pas
Mykoliuką, paprašė groti jos vestuvėse. Po Severijos prašymo ,,jis grojo Severijai, tai, kuriai
grodavo paraistėje, tai, kuri taip brangiai jam užmokėjo už muziką, vieną vienatinį kartą per visą
amžių pamylavo, pamylėjo, tai, kurią jis vieną vienatinę per visą amžių mylėjo, tebemyli ir niekados
niekados nesiliaus mylėjęs.‘‘ Vėliau, po trisdešimties metų, Mykolas susitaikė su niūriu likimu, tapo
uždaresnis, piktesnis, religingesnis, jo visa laimė išnyko tą patį vakarą, kai Severija ištekėjo už
Rapolo. Todėl galiu spręsti, jog vien tik mylėti neužtenka, kad būti laimingu žmogumi.
Kaip ir minėjau, meilė ne visada baigiasi begaline laime, dažnai žmonės lieka įskaudinti ir
sugniuždyti,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!