Suvirinimo referatas

įvadas Referate rašysiu apie lankinį suvirinimą dengtu elektrodu, dar kitaip vadinamą M.M.A (ang. Manual Metal Arc). Apie suvirinimo elektrodu procesą, bei naudojamus įrankius, bei saugumą. Virinant elektrodu, tarp lydaus glaistu dengto elektrodo ir suvirinamo metalo sukuriamas elektros lankas, kuris tirpdo ir elektrodą, ir metalą. Kadangi sudėtis yra labai panaši į suvirinamo metalo sudėtį, tirpdamas jis susilydo su baziniu metalu. Šiame suvirinimo procese dalyvauja metalas, kurį reikia suvirinti, elektrodas, elektrodo laikiklis ir maitinimo šaltinis. Elektrodas yra suspaudžiamas elektrodo laikikliu, per kurį iš patiekiama elektros srovė. Elektrodo laikiklis turi būti tokios konstrukcijos, kad būtų galima greitai pakeisti elektrodą, neprisiliečiant prie jo srovinių dalių ir, kad liktų kuo trumpesnė nesudegusio elektrodo dalis. 1 Kas yra suvirinimas elektrodu? 1.1. Suvirinimo istorija Suvirinimo istorija prasidėjo net prieš kelis tūkstančius metų. Seniausi suvirinimo įrodymai siekia Bronzos amžių. Dar senovės egiptiečiai mokėsi suvirinimo amato. Kai kurie jų geležiniai įrankiai jau buvo pagaminti suvirinimo būdu. Skitai jau VI-V a. p.m.e. sandūroje kalviškąjį suvirinimą naudojo suvirindami plieną ir geležį. O pietvakarių Ukrainoje ir Besarabijoje IV-III a. p.m.e. buvo aptikta vario kalviškojo suvirinimo gaminių. Kalvystės amatas - suvirinimo pradidinkas- ypač išpopuliarėjo vidurmažiais. Tikrojo suvirinimo užuomazgos atsirado tik XIXa. pradžioje. 1881 metais prancūzų mokslininkui Augustui De Meritens pavyko išlydyti švino plokšteles naudojant šilumą iš elektros lanko. Rusų mokslininkas N. Bernardosas 1882 metais išrado lankinio suvirinimo angliniu elektrodu būdą. Vėlesniais metais jis išrado suvirinimą elektros lanku, degančiu tarp dviejų arba kelių elektrodų. N. Benardosas ir jo tautietis Stanislovas Olszewski sukūrė elektrodo laikiklį, kuriuos užpatentavo JAV ir Didžiosioje Britanijoje. Bernardosas- vienas svarbiausių suvirinimo pradininkų pasaulyje, tačiau ir iki jo buvo atlikta daug bandymų, padaryta išradimų: 1802 metais akademikas Vasilijus Vladimirovičius Petrovas pirmą kartą ištyrė ir aprašė elektros lanką, atsirandantį, leidžiant elektros srovę per du strypus – iš anglies ir metalo – ir turintį taip pat aukštą temperatūrą. Jis taip pat nurodė, jog elektros lanko šilumą galima panaudoti metalams lydyti. 1.2. Su kuo virinama elektrodu? Virinimas elektrodu yra atliekamas su specialiu suvirnimo apratu. Iš jo vienos pusės yra prijungti du laidai, vienas tai masės laidas, skirtas pridėti prie virinamojo metalo, o antras laidas prie kurio prijungtas elektrodo laikiklis. Taip pat prie suvirinimo aparato elektrodais yra įtampos laidos, jis būna vienos arba triejų fazių. Kiekviename suvirinimo aparate elektrodu yra srovės reguliavimo ribos, jos būna įvairiausios nuo 20 amperų, iki 400 amperų, kartais net ir daugiau. Elektrodų laikiklių taip pat yra įvairių, tad ne visi elektrodai tinka ant tam tikro laikiklio. Suvirinimo aparatai elektrodu yra skirstomi į profesionalius bei mėgėjiškus suvirinimo aparatus. Profesionalūs aparatai yra skirti dirbti kiekvienai dienai, bei virinti daug ir be perstojo, juose yra papildomi ventiliatoriai, kad aparatas mažiau kaistų. 2 Suvirinimo elektrodu procesas 2.1. Principinė suvirinimo elektrodu schema Visų pirma reikia pasijungti suvirinimo aparatą, masės laidą prijungti prie virinamojo metalo, o į elektrodo laikiklį įdėti elektrodą. Taip elektrodas yra sujungtas laidais su suvirinimo lanko maitinimo šaltiniu. Pav. 1 Suvirinimo elektrodu schema Suvirinimas elektrodu 1. Paveikslėlyje parodyta kaip elektrodas yra prijungtas prie elektrodu laikiklio. 2. Virinant glaistytu elektrodu, suvirinimo siūlė tarp dviejų metalų, susidaro išsilydžius elektrodo metalui ir išsilydžius patiems metalams. 3. Metalai išsilydo dėl tekančios elektros srovės. Suvirinimo lankas yra ilgai trunkantis elektros išlydis, įvairių medžiagų jonizuotose dujose bei garuose tarp dviejų elektrodų, prie kurių prijungta įtampa (elektrodais vadinamas ir suvirinamas metalas ir metalinis strypelis). Elektrodai jungiami prie nuolatinės (DC) arba kintamos elektros srovės šaltinio (ACDC). Elektrodas, prijungtas prie teigiamo poliaus vadinamas anodu, o prijungtas prie neigiamo poliaus- katodu. Kai elektrodais teka elektros srovė, ji būna pakaitomos, čia anodu, čia katodu. Tarpelis tarp elektrodų vadinamas lankiniu tarpeliu arba lankinio išlydžio sritimi. Virinant susidaro įtampa tarp dviejų elektrodų, kurių vienas yra strypelis, o kitas suvirinamasis metalas. Palietus strypelio elektrodo suvirinamąjį metalą, suvirinimo grandinėje įvyksta trumpasis jungimas. Srovė elektrodo su metalu susilietimo vietoj būna labai didelė ir metalai išsilydo. Dėl to tarp elektrodo ir metalo susidaro plonas skysto metalo sluoksnis. Tada suvirintojas šiek tiek atitraukia elektrodą, todėl skystame metale susidaro kaklelis, kuriame padidėja srovės tankis ir pakyla metalo temperatūra. Po to, išgaravus išsilydžiusiam metalui, kaklelis sutrūkinėja ir jonizuotame dujų ir garų tarpelyje tarp elektrodo ir metalo susidaro suvirinimo lankas. Stabiliu vadinamas lankas, kuris dega tolygiai savaime nenutrūkdamas ir jo nereikia pakartotinai uždegti. Sulydžius metalus atsiranda suvirinimo siūlė, kurioje galima išskirti tam tikras zonas: a) Pagrindinis metalas - šis metalas suvirinimo procese įkaista ir iš dalies išsilydo, veikiant aukštos temperatūros suvirinimo lankui arba suvirinimo liepsnai. Kuo aukštesnė kaitinimo temperatūra, tuo didesni bus metalo pakitimai. b) Prilydytasis metalas, gaunamas išsilydžius pridėtiniam arba elektrodo metalui ir iš dalies jam susimaišius su pagrindiniu metalu. Suvirinimo vonia slenka išilgai siūlės kartu su šilumos šaltiniu (su suvirinimo lanku). Skystas metalas visą metalas visą laiką juda ir maišosi. Spaudžiant lanko stiebo dujoms skystas metalas išstumiamas priešingai suvirinimo krypčiai, dėl to suvirinimo vonioje susidaro vietinė įduba. Periodiškai virpant elektrodui, dujų slėgimas į metalą keičiasi taip pat periodiškai, dėl to stingstant siūlės metalui, susidaro atskiri žvyneliai (bangelės). 2.2. Saugumo taisyklės vykdant suvirinimo elektrodu procesą. Prieš virinant su suvirinimo elektrodu aparatu visada pirma reikia patikrinti ar nėra kurioje nors vietoje atviras įtampos laidas, nes jame teka atvira elektros srovė. Būtina pasitikrint ar nėra pažeistas elektrodu laikiklis, nes per jį taip pat teka elektros srovė. Būtina dėvėti skydelį, virinant be skydelio akys tampa labai pažeidžiamos. Taip pat būtina dėvėti pirštines, virinami metalai būna labai įkaitę, tad be pirštinių labai lengvai galima susižesiti savo odą. 2.3. Kokie pavojai tyko virinant elektrodu? Per vieną valandą suvirinimo metu išsiskiria iki 40 gramų žalingų dūmų ir dalelių. Anot Vilniaus Gedimino technikos universiteto Mechanikos fakulteto medžiagotyros ir suvirinimo katedros vedėjo, docento I.Gedzevičiaus, suvirinimo dujos ir dūmai susidaro iš suvirinamo pagrindinio ir naudojamo pridėtinio metalo dalelių, glaisto ir dažų, kuriais padengtas suvirinamas metalas, arba elektrodo glaisto dalelių; apsauginių dujų; cheminės reakcijos, vykstančios dėl lanko ultravioletinio spinduliavimo ir šilumos sąveikos, produktų, suvirinimo proceso metu naudojamų medžiagų; teršalų, esančių ore, pvz., valiklių, skysčių, valančių riebalus, garų. Didžiausią pavojų sveikatai kelia įkvėpiamosios dalelės: dulkės, dūmai, tepalo dulksna, tirpiklių ir įvairių dujų garai. Daugelis dūmų sudedamųjų dalių chromas, nikelis, arsenas, asbestas, manganas, silicis, berilis, kadmis, azoto oksidai, fosgenas, akroleinas fluoro junginiai, anglies monoksidas, kobaltas, varis, švinas, ozonas, selenas ir cinkas – gali būti toksiški elementai. Tam , kad būtų galima išvengti profesinių kvėpavimo ligų, suvirintojui būtina patiekti švarų ir nuo dulkių bei dūmų išvalytą orą. Tam skirtos specialios filtravimo sistemos. Labai svarbu, kad filtravimo įranga būtų patikima. Sugedus filtravimui, į kvėpavimo takus greičiau patenka virusai ir bakterijos, kurie greičiau dauginasi sukeldami infekcijas, uždegimus, bronchitą, tuberkuliozę ir kitas ligas. Dujos ir garai tiesiogiai neigiamai veikia centrinę nervų sistemą, kepenis ir inkstus. Nedažnas suvirintojas ar darbdavys susimąsto, kad akys – ypač jautrios intensyviam spinduliavimui. Šis intensyvus spinduliavimas gali pažeisti tinklainę, infraraudonieji spinduliai – akies rageną, sukelti kataraktą. Veikiamas suvirinimo lanko ultravioletinių spindulių (UV) suvirintojas netgi per labai trumpą laiką (mažiau negu per vieną min.) gali, kaip jie patys vadina, pasigauti lanko blyksnių arba „zuikių“. Pirmieji „zuikių“ simptomai paprastai pasirodo praėjus keletui valandų po UV spindulių poveikio. Žmogus jaučia, lyg į akis būtų pripilta smėlio arba žvyro, mato lyg per miglą, skauda akis, jas degina, akys ašaroja, skauda galvą. Asmenims, nuolat atliekantiems suvirinimo darbus ultravioletinių spindulių veikimo zonoje be tinkamos apsaugos, gali atsirasti ilgalaikis akių pažeidimas. Tam, kad būtų galima apsaugoti akis nuo ultravioletinių spindulių, kibirkščių, ryškios šviesos, karščio, būtina dėvėti suvirintojo kaukę (suvirintojo skydelį) ir geriausia – su automatiniu filtru (automatiškai užsitamsinančiu skystųjų kristalų ekranu). Ultravioletiniai spinduliai veikia panašiai kaip ir stipri saulė – gali nudegti oda, padidėti rizika susirgti odos vėžiu. Be to suvirintojas susiduria su atvira liepsna, todėl padidėja nusideginimo tikimybė. Todėl suvirintojai privalo dėvėti ugniai atsparius, iš specialios medžiagos pasiūtas apsauginius drabužius: pirštines ilgais riešais, odines prijuostes, liepsnai ir kibirkštims atsparius kombinezonus ar kostiumus. Drabužiai turi būti pasiūti iš nedegaus, sutankinto, nelydaus audinio. 3 Elektrodų ir glaistų rūšys 3.1. Elektrodų savybės Suvirinimo siūlės stiprumas ir patikimumas priklauso nuo naudojamų elektrodų ir suvirinimo technologijos. Elektrodai turi būti parinkti taip, kad siūlės mechaninės savybės būtų neprastesnės už pagrindinio metalo savybes. Rankiniam lankiniam suvirinimui naudojami lydieji (metaliniai) ir nelydieji (angliniai, grafitiniai) elektrodai. Plieninių elektrodų (lydžiųjų) glaistas gali būti plonas (M), vidutinio storumo (C), storas Д, labai storas Г. Glaistytų elektrodų gamybai naudojami 250-450 mm ilgio elektrodinės vielos strypai. Elektrodas glaistu padengiamas panardinus jį į skystą glaistą arba presuojant. Į glaistą dedama stabilizuojančių, šlaką sudarančių, dujas išskiriančių, dezoksiduojančių, legiruojančių ir rišamųjų medžiagų. Stabilizuojančios medžiagos (natrio ir kalio silikatai, potašas, kreida, kalcinuota soda, lauko špatas, marmuras ir kt.) padidina lanko degimo stabilumą. Šlaką sudarančios medžiagos: mangano rūda, marmuras, lauko špatas, titano dioksidas (rutilas), fluoritas, kaolinas, kvarcas, granitas, kreida. Dujas išskiriančias medžiagas (krakmolą, dekstriną, celiuliozę, medienos miltus, marmurą, kreidą, dolomitą, magnetitą) kaitinant skyla, išskirdamos dujas. Dezoksiduojančios medžiagos (feromanganas, ferosilicis, ferotitanas) jungiasi su deguonimi ir oksidų pavidalu iš skysto metalo pereina į šlaką. Rišamosios medžiagos (natrio ir kalio skystasis stiklas) suriša visus komponentus į vieną masę. Kai kurie, glaistą sudarantys komponentus atlieka kelias funkcijas. Suvirinimui daugiausia naudojami elektrodai su rūdiniu – rūgščiuoju (A), rutiliniu (P), kalcio fluorido (Б) ir organiniu (Ц) glaistais (kokybiniai glaistai). Glaisto rūšis priklauso nuo pagrindinės jo sudėtyje esančios medžiagos. Rūgštusis glaistas susideda iš geležies, mangano ir silicio oksidų. Be to, jo sudėtyje yra dujas išskiriančių medžiagų. Išsilydžius suvirinimo procese glaistui, susidaro šlakas, kuris gerai dezoksiduoja metalą. Suvirinta šitokiais elektrodais siūlė pasižymi geromis mechaninėmis savybėmis. Šiais elektrodais dažniausiai suvirinamas mažaanglis ir mažai legiruotasis plienas. Bazinis glaistas susideda iš kalcio ir magnio karbonatų, kalcio fluorido ir dezoksidatorių. Elektrodai su baziniu glaistu pasižymi geromis technologinėmis suvirinamosiomis savybėmis. Siūlės metale lieka mažai deguonies, vandenilio ir azoto, metalas stiprus, plastiškas, atsparus smūgiams ir senėjimu. Šiuo glaistu glaistytais elektrodais suvirinamas konstrukcinis, nerūdijantis, kaitrai atsparus ir kitos specialių rūšies plienas. Elektrodų tipai, matmenys ir techniniai reikalavimai nurodyti standartuose. Plieniniai elektrodai skirstomi į šiuos tipus: angliniam ir legiruotajam konstrukciniam plienui (У), kaitrai atspariam plienui (T), gausiai legiruotajam plienui suvirinti (B), plienui apvirinti (H). Taip pat yra elektrodų skirtų virinti ketus metalą, aliuminį ir jo lydinius, bei elektrodai apvirinimui. Elektrodai ketus virinti yra grafitiniu baziniu glaistu. Prilydytas metalas yra susidedantis iš gryno nikelio, lygus ir labai atsparus plyšimams. Aliuminio elektrodai būna prilydyti silicio metale, rankiminiam, lankiniam lydinių iš aliuminio suvirinimui. Elektrodai apvirinimui yra aukšto našumo, Austentinis prilydytas metalas su dideliu chromo karbido kiekiu, labai atsparus dėvėjimuisi. IŠVADOS Suvirimo procesas elektrodu yra labai reikalingas ir naudingas, naudojamas šimtmečiais. Be metalo neįmanoma išsiversti gamyboje. Tinkamai suvirinti reikalingos tam tikros žinios. Suvirinimo siūlės stiprumas ir patikimumas priklauso nuo naudojamų elektrodų ir suvirinimo technologijos. Elektrodai turi būti parinkti taip, kad siūlės mechaninės savybės būtų neprastesnės už pagrindinio metalo savybes. Reikia atkreipti dėmesį, kad tai pavojingas ir atsakingas darbas, kuris reikalauja tam tikro pasiruošimo ir apsaugos priemonių. Rašto darbe minėjau, kad virinimo procesas elektrodu yra kenksmingas ir pavojingas, todėl reikia laikytis saugumo priemonių, kad apsaugotume savo sveikatą. Literatūros sąrašas Katalogas Varis. [žiūrėta 2015 – 11 – 19 ]. Prieigą per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!