Suėmimas kaip procesinė prievartos priemonė

Įvadas Taikomos priemonės, turi būti įgyvendinamos esamais teisiniais mechanizmais, teisėtomis priemonėmis. Jei reikia, gali būti keičiama teisinė aplinka, tačiau formalus atitikimas esamai tvarkai, sistemai turi išlikti. Visa ikiteisminio tyrimo veikla, kuri susijusi su daugelio žmonių interesais, su bazinėmis žmogaus teisėmis, turėtų būti aiškiai apibrėžta, reglamentuota, bent jau nustatyti kompetencijos ir atsakomybės rėmai. Ikiteisminio tyrimo greitumas. Nurodytas BPK 2 str., 44 str. 10 d. ir 215 str. (ir kituose BPK str.) Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos privalo imtis visų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika”. Suėmimas, kaip ir bet kuri kita kardomoji priemonė, gali būti skiriamas tik tuo atveju, kai yra duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis ar kaltinamasis, kuriam norima skirti suėmimą, galėjo padaryti nusikalsta­mą veiką. Duomenų pakankamumas yra universali kardomųjų priemo­nių skyrimo prielaida. Skiriant suėmimą šios prielaidos buvimas turi būti tikrinamas. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra nurodęs, kad įtarimų pagrįstumas yra conditio sine ąua non, t. y. privaloma sąlyga suėmimui paskirti. Darbo objektas- suėmimas kaip procesinė prievartos priemonė. Darbo tikslas – išanalizuoti suėmimą kaip procesinė prievartos priemonės esmę ir teisinio reguliavimo ypatumus. Darbo uždaviniai: 1. išanalizuoti suėmimą kaip procesinė prievartos priemonės; 2. pateikti suėmimo samprata BPK; 3. nustatyti suėmimo kaip procesinė prievartos priemonės reguliavimo ypatumus; 4. ištirti suėmimo kaip procesinė prievartos priemonės taikymo problemas. Darbo metodai: sisteminė ir loginė analizė, teisės aktų sisteminė ir lyginamoji analizė, teismų praktikos sisteminė analizė. 1.Suėmimo kaip procesinės prievartos priemonės teoriniai aspektai 1.1.Kardomųjų priemonių taikymas ikiteisminiame etape Įtariamojo ar kaltinamojo laisvės teisių apribojimas - visų teisinių sistemų neišvengiama blogybė. Kai vieno asmens laisvė ke­lia pavojų kitų visuomenės narių laisvei ir saugumui, keliančiojo grėsmę asmens atžvilgiu būtina imtis tam tikrų priemonių, pvz., apriboti judėjimą (paso atėmimas, privalomas reguliarus atvykimas į policiją, namų areštas). Rimtesniais atvejais įtariamasis gali netekti laisvės jį areštuojant ar su­laikant (Lietuvoje laikinas sulaikymas nėra kardomoji priemonė).1 Asmuo gali būti areštuojamas tik tada, kai surinkta pakankamai įrody­mų, pagrindžiančių kaltinimą. Todėl asmens, įtariamo nusikaltimo padary­mu, areštas ir apkaltinimas tarpusavyje susiję dalykai. Remiantis kaltinimu išduodamas arešto orderis, o įstatyme apibrėžtais atvejais, kai asmuo areš­tuojamas be orderio, kaltinimas turi būti pareiškiamas be nereikalingo vilki­nimo. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str. leidžia skirti kardomąsias priemones, taip pat ir suėmimą tik tada, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti-, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Taip pat ir Europos žmogaus teisių teismas ne vienoje byloje yra akcentavęs, kad įtarimų pagrįstumas yra būtina (sine qua non), privaloma sąlyga suėmimui paskirti.2 Anglijoje ir JAV viskas priklauso nuo nusikaltimo sunkumo. Jeigu JAV pažeidimas baudžiamas ne mažiau kaip 1 metais laisvės atėmimo (felony), Anglijoje - ne mažiau kaip 5 metais laisvės atėmimo, asmenį gali­ma areštuoti neturint išankstinio orderio. Dėl kitų pažeidimų dažniausiai būtinas teisėjo arešto orderis. Paprastai policija iš pradžių išreikalauja orde­rio, kad vėliau išvengtų atsakomybės dėl neteisėto arešto. Beveik visose teisinėse sistemose numatant areštavimo pagrindą, kaip ir mūsų šalyje, laikomasi trijų sąlygų. Visų pirma areštavimo pagrin­das dažniausiai būna apibrėžtas įstatyme ir susijęs su būtinybe išsaugoti įrodymus, viešosios tvarkos laikymusi arba užkirtimu kelio įtariamajam pabėgti. Antra, areštavimo pagrindai turi būti konkretizuojami ir detali­zuojami sprendimo taikymo dokumente. Trečia, areštavimas galimas, jeigu asmuo kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu, be to, sunkumo laipsnis siejamas su minimaliausia galima laisvės atėmimo bausme. Kai kuriose valstybėse, be anksčiau nurodytųjų, dar numatomos ir papildomos sąlygos, pvz., reikalaujama svarių įrodymų prieš įtariamąjį. Nuo 2000 m. jau ir Pran­cūzijoje tardantysis teisėjas negali pats taikyti terminuoto areštavimo ir sprendimą šiuo klausimu jo prašymu priima laisvių teisėjas, surengdamas posėdį, į kurį pakviečia prokurorą, patrauktą atsakomybėn asmenį ir gynėją. Lietuvoje kardomosios priemonės dabar yra: suėmimas, namų areštas, įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, užstatas, dokumentų paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Kariui kaip kardomoji priemonė gali būti skiriamas karinio dalinio, kuriame jis tarnauja, vadovybės stebėjimas, o nepilnamečiui atidavimas tėvams, rūpintojams arba kitiems fiziniams ar juridiniams asme­nims, kurie rūpinasi vaikais, prižiūrėti.3 Kardomosios priemonės Lietuvoje gali būti skiriamos siekiant užtik­rinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Paskirti kardomąją priemonę yra atitinkamų subjektų teisė, tačiau ne pareiga. Kardo­mosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Vienu metu gali būti skiriamos kelios švelnesnės už suėmimą kardomo­sios priemonės. Prokuroras, teisėjas ar teismas, spręsdamas, ar reikia skirti kardomąją priemonę, ir parinkdamas jos rūšį, turi atsižvelgti į įtariamojo nusikalstamos veikos sunkumai įtariamojo asmenybę, į tai, ar jis turi nuo­latinę gyvenamąją vietą ir darbą ar kitokį legalų pragyvenimo šaltinį, į įtaria­mojo amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės sprendžiant dėl kardomosios priemonės.4 Suėmimas, namų areštas ir įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo gali būti paskirti tik ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi, kitos kardomo­sios priemonės - prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutarimu. Pagrindas suimti yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis: 1) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo; 2) trukdys proce­sui; 3) darys BPK nurodytus naujus nusikaltimus.5 Be to, suėmimo pagrindas yra prašymas išduoti asmenį užsienio vals­tybei arba perduoti Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui ar pagal Euro­pos arešto orderį, taip pat užsienio valstybės prašymas laikinai sulaikyti ieškomą asmenį, kol bus atsiųstas prašymas dėl asmens ekstradicijos ar Europos arešto orderis. Teisės normoje suėmimo pagrindai dar yra detali­zuojami, tačiau skiriant suėmimą turi būti nustatytas ne tik pagrindas, bet ir motyvai (Lietuvos BPK 122 str. pavadinime pavartotas ne motyvo, o sąlygos terminas). Taigi suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti Lietuvos BPK 119 str. numatytų tikslų ir tik tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Suėmimas gali būti skiriamas įtariam;am, kuris nėra sulaikytas, arba įtariamajam, kuris yra sulaikytas Lietuvos B'K 140 str. nustatyta tvarka.6 1.2.Laikinas sulaikymas Lietuvoje Laikinas sulaikymas Lietuvoje, kaip jau minėta, nėra kardomoji prie­monė, nes priskiriama prie procesinės prievartos priemonių. Prokuroras, manydamas, kad įtariamajam, kuris nėra sulaikytas, būtina skirti suėmimą, kreipiasi su pareiškimu į tyrimo atlikimo vietos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėją, privalo pristatytą asmenį apklausti dėl suėmimo pagrįstumo. Sulaikyto asmens apklausoje gali dalyvauti gynėja ir proku­roras. Apklausęs sulaikytą asmenį teisėjas patenkina prokuroro pareiškimą ir priima nutartį skirti suėmimą, kurioje nustatomas konkretu:suėmimo terminas, arba atsisako patenkinti pareiškimą ir priima nutartį atsisakyti skirti suėmimą. Teisėjas, priimdamas nutartį skirti suėmimą arba palik­damas šią nutartį galioti, gali pavesti prokurorui per nustatyk terminą surinkti papildomą medžiagą. Teisinėje literatūroje nurodoma, kai Lietuvos ikiteisminio tyrimo teisėjų praktikoje itin įsišaknijusi nuostata parodymų neduodančiam įtariamajam taikyti pačią griežčiausią kardomąja priemonę suėmimą, todėl yra siūlomos papildomos įtariamojo interesų apaugos ga­rantijos dėl savęs neapkaltinimo imuniteto.7 Bendra tvarka suėmimas negali būti taikomas ilgiau kaip šešis mėne­sius, o konkretų suėmimo terminą nustato ikiteisminio tyrėjas teisėjas nutartyje skirti suėmimą, tačiau iš karto negali būti paskirtas ilgesnis kaip trijų mėnesių suėmimo terminas. Šį terminą pratęsti, bet ne ilgiu kaip iki šešių mėnesių, gali tas pats arba kitas tos pačios ar kitos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas.8 Dėl ypatingo bylos sudėtingumo didelės apimties nustatytą suėmimo terminą apygardos teismo teisėjas gali pratęsti, bet ne ilgiau kaip iki trijų mėnesių. Suėmimo terminas gali bū pratęstas pakartotinai, bet ikiteisminio tyrimo metu terminas negali tęstis ilgiau kaip aštuoniolika mėnesių, o nepilnamečių suėmimo terminas - ne daugiau kaip dvylika mėnesių. Paskyrus suėmimą prokuroras privalo apie įtariamojo suėmii4 pranešti vienam iš suimtojo nurodytų šeimos narių ar artimųjų giminaičių. o kai suimtasis jokio asmens nenurodo, prokuroras savo nuožiūra gali pranešti vienam iš įtariamojo šeimos narių ar artimųjų giminaičių, jei i pavyksta nustatyti. Prokuroras gali atsisakyti pranešti, jei suimtasis motyvuotai pa­aiškina, kad toks pranešimas gali pakenkti jo šeimos narių ar artimųjų gimi­naičių saugumui. Be to, įtariamajam turi būti sudaryta galimybė pačiam pranešti šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams apie suėmimo pa­skyrimą. Jeigu suimtasis turi vaikų iki aštuoniolikos metų, kurie lieka be reikalingos priežiūros, prokuroras arba teismas privalo atiduoti juos šeimos nariams, artimiesiems giminaičiams, kitiems asmenims ar įstaigoms glo­boti ar rūpintis. Jeigu suimtasis turi turto arba būstą, liekantį be priežiūros, prokuroras arba teismas privalo aptarti su suimtuoju priemones turtui ar būstui apsaugoti ir jų imtis. Apie šias priemones prokuroras arba teismas praneša suimtajam. Apie įt9ariamojo suėmimą prokuroras arba ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo pranešti nukentėjusiajam ir išsiaiškinti, ar šis pageidauja, kad jam bū­tų pranešta apie būsimą įtariamojo paleidimą į laisvę, ir dėl to yra surašomas protokolas. Jeigu nukentėjusysis pageidauja, kad jam būtų pranešta apie būsimą įtariamojo paleidimą į laisvę, surašoma pažyma. Ji yra išsiunčiama į įtariamojo suėmimo vietą, tačiau įtariamajam ir jo gynėjui susipažinti su tokios pažymos turiniu neleidžiama (Lietuvos BPK 128 str. 4 d.). Latvijos BP nustato, kad suėmimas pagrindžia asmens laisvių suvar­žymą ir leidžia: • laikyti asmenį tardymo kalėjime arba specialiai pritaikytose policijos patalpose; • prižiūrint apsaugai asmenį tam tikru laiku pristatyti į procesui būtiną vietą; • riboti suimtojo susitikimus ir bendravimą, išskyrus susitikimus su gynėju; • kontroliuoti suimtojo korespondenciją ir pokalbius; • laikymo vietoje nustatyti vidaus tvarką ir režimą; • riboti individualaus naudojimo daiktų kiekį.10 Apribojimų apimtis kiekvienam suimtajam nustatoma tardančiojo tei­sėjo ar teismo, įvertinus tardytojo ir prokuroro siūlymus, išklausius suimtojo nuomonę ir atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pobūdį bei suėmimo taiky­mo priežastį. Bėjau Lietuvos BPK apibrėžtų suėmimo pagrindų, Latvijoje yra dar nustatoma, kad įtariamajam arba kaltinamajam ypatingai sunkaus nusikaltimo padarymu asmeniui kardomoji priemonė suėmimas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai: nusikaltimas buvo nukreiptas nepilnamečio ar asmens, kuris buvo ar yra materialiai ar kitaip nuo jo priklausomas, atžvilgiu asmens, kuris dėl ligos, amžiaus ar kitų priežasčių negalėjo apginti savo interesų, asmuo yra organizuotos nusikalstamos grupės narys, asmuo Latvi­joje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir kai kuriais kitais įstatyme apibrėžtais atvejais. Be to, čia nustatyti suėmimo taikymo maksimalūs ter­minai siejami su padaryto nusikaltimo sunkumu ir kitomis aplinkybėmis, o įtariamasis gali būti suimtas ne ilgiau kaip pusę apibrėžto kaltinamojo suėmimo termino (Latvijos BPĮ 271-279 str.).11 Moldavijoje kardomojo kalinimo terminas taip pat siejamas su nusikal­timo sunkumu, esant pagrindui pratęsiamas baudžiamojo persekiojimo teisėjo ne daugiau kaip 30 dienų, o bendras suėmimo terminas negali viršyti 12 mėnesių (nepilnamečiui iki 4 mėnesių) (Moldovos BPK 186 str.). Kardomoji priemonė namų areštas Lietuvoje - tai įtariamojo įparei­gojimas nustatytu metu būti savo gyvenamojoje vietoje, nesilankyti viešose vietose ir nebendrauti su tam tikrais asmenimis. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroro prašymu namų areštą skiria ikiteisminio tyrimo teisėjas nutar­timi. Namų arešto paskyrimo klausimas sprendžiamas posėdyje, į kuri kviečiami prokuroras, įtariamasis ir jo gynėjas. Įtariamojo ar jo gynėjo neatvykimas be svarbių priežasčių nėra kliūtis skirti namų areštą. Skiriant namų areštą nustatomos šios kardomosios priemonės sąlygos. Įtariamasis įspėjamas, kad už namų arešto sąlygų pažeidimą jam gali būti paskirtas suėmimas, jei tam būtų pagrindas. Namų arešto terminą nustato ikiteis­minio tyrimo teisėjas nutartyje skirti namų areštą, tačiau iš karto jis negali būti paskirtas ilgesnis kaip šeši mėnesiai. Šis terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi gali būti pratęstas trims mėnesiams. Pratęsimų skaičius neribojamas. Kai byla perduota į teismą, dėl namų arešto paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla, priimdamas nutartį. Ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo nutartys dėl namų arešto paskyrimo, jo termino pratęsimo ar atsisakymo paskirti namų areštą ar pratęsti terminą skundžiamos Lietuvos BPK X dalyje nustatyta tvarka. Teisėjo ar teismo nutartis, kuria paskirtas namų areštas, siunčiamas policijos įstaigai, kuriai pavedama vykdyti namų arešto sąlygų laikymosi kontrolę. Policijos įstaigos vadovas, gavęs teismo nutartį, šios kardomosios priemonės sąlygų laikymosi kontrolę paveda policijos pareigūnui, kuris privalo kontroliuoti, kaip asmuo laikosi teisėjo ar teismo nutartyje nurodytų sąlygų, ir tinkamai įforminti nustatytų namų arešto sąlygų visus pažeidimus. Policijos pareigūnas, vykdantis namų arešto sąlygų laikymosi kontrolę, pri­valo tiek kartų patikrinti kontroliuojamą asmenį, kiek nurodyta ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartyje. Jeigu nutartyje nenurodytas patikrinimų skaičius, asmuo turi būti tikrinamas savo gyvenamojoje vietoje ne rečiau kaip kartą per 7 dienas.12 Policijos pareigūnas, nustatęs, kad pažeistos namų arešto sąlygos, nedelsdamas tarnybiniu pranešimu apie tai informuoja prokurorą, vadovaujantį ikiteisminiam tyrimui, arba teismą, nagrinėjantį baudžiamąją bylą, bei imasi priemonių įtariamojo buvimo vietai nustatyti (Lietuvos BPK 132 str.). Įtariamasis gali būti įpareigojamas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, jeigu pagrįstai manoma, kad jis, gyvendamas kartu su nukentėjusiuoju, ban­dys neteisėtai paveikti nukentėjusįjį ar net kartu su juo gyvenančius asmenis, darys naujas nusikalstamas veikas. Skiriant įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, įtariamasis taip pat gali būti įpareigojamas nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiuoju ir kartu su juo gyvenančiais asmenimis, taip pat nesilankyti nurodytose vietose, kuriose būna nukentėjusysis ar kartu su juo gyvenantys asmenys. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroro prašymu šią priemonę skiria ikiteisminio tyrimo teisėjas. Įtariamasis įspėjamas, kad už šio įpareigojimo nesilaikymą jam gali būti paskirta kita kardomoji priemonė (Lietuvos BPK 1321 str.).13 Kardomoji priemonė užstatas - tai piniginė įmoka, kurią į prokuratūros ar teismo depozitinę sąskaitą sumoka įtariamasis, jo šeimos nariai ar gimi­naičiai, taip pat kiti asmenys, įmonės ar organizacijos ir kuri skiriama nuro­dytiems tikslams pasiekti. Užstato dydį nustato šią kardomąją priemonę skiriantis pareigūnas ar teismas, atsižvelgdamas į nusikalstamą veiką, įtariamajam gresiančios bausmės dydį, įtariamojo ir užstato davėjo turtinę padėtį bei jų asmenybes. Rekomenduojama, kad piniginė įmoka neturėtų būti mažesnė nei 30 minimalių gyvenimo lygių (MGL). Nutarime skirti kardomąją priemonę - užstatą įtariamajam išaiškinama pareiga šaukiamam atvykti pas ikiteisminio lyrinio pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų, o užstato davėjas (jei piniginę įmoką sumoka ne pats įtariamasis) įspėjamas, kad jei įtariamasis nevykdys šios pareigos, užstatas pereis valstybei. Si kardomo­ji priemonė laikoma paskirta surašius nutarimą paskirti užstatą ir užstato davėjui sumokėjus nustatyto dydžio piniginę įmoką j prokuratūros ar teismo depozitinę sąskaitą. Užstato davėjui nesumokėjus piniginės įmokos iki nu­tarime numatyto termino, sprendžiamas klausimas dėl kitos kardomosios priemonės paskyrimo, {tariamasis ar kaltinamasis, kuriam paskirta kardo­moji priemonė - užstatas, pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar teismą turėtų būti šaukiamas šaukimu. Įtariamojo, kuriam paskirta kardomoji priemonė - užstatas, naujų nusikalstamų veikų darymas (pvz., kai pateikti įtarimai dėl kito ar kitų nusikaltimų, priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir kt.) turi būti patvirtin­tas faktiniais baudžiamosios bylos duomenimis. Įtariamojo kliudymas proceso eigai (pvz., nusikalstamas liudytojų, kitų įtariamųjų poveikis ir kt.) turi būti patvirtintas faktiniais baudžiamosios bylos duomenimis (pvz., liudytojų, kitų įtariamųjų apklausos ir.kt.). Jeigu įtariamasis nevykdo Lie­tuvos BPK 133 str. 4 dalyje nurodytos pareigos, užstatas pereina valstybei, o įtariamajam kaip kardomoji priemonė skiriamas suėmimas. Jei suėmimui nėra pagrindo, skiriama kita kardomoji priemonė. Dėl to prokuroras ar teis­mas priima motyvuotą nutarimą ar nutartį, kurie per 5 dienas nuo nutarimo ar nutarties arba pranešimo apie tokį nutarimą ar nutartį gavimo dienos gali būti apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba aukštesniajam teismui. Šis nutarimas ar nutartis, jei jis (ji) neapskųsta teisėjui ar aukštesniajam teisėjui, perduodama vykdyti po 5 dienų, jei nutarimo ar nutarties nuorašas įtektas užstato davėjui pasirašytinai, arba po 10 dienų, jei nutarimas ar nutartis arba pranešimas apie nutarimo arba nutarties priėmimą siunčiamas paštu. Jeigu priimtas sprendimas nutraukti procesą, įsiteisėjo nuosprendis arba nuspręsta, kad taikyti užstatą kaip kardomąją priemonę netikslinga, užstatas grąžinamas užstato davėjui.14 Dokumentų paėmimas kaip kardomoji priemonė gali būti skiriamas prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Iš įtariamojo gali būti paimtas pa­sas, asmens tapatybės kortelė, vairuotojo pažymėjimas. Kiti dokumentai, skiriant šią kardomąją priemonę, nepaimami. Gali būti paimtas vienas ar keli nurodyti dokumentai. Paėmus dokumentus, įtariamajam išduodama generalinio prokuroro nustatytos formos pažyma, kurioje nurodomi paimti dokumentai. Prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi įtariamasis gali būti įpareigotas registruotis policijos įstaigoje. Nutarime ar nutartyje turi būti nurodytas įstaigos adresas, kokiomis savaitės ar mėnesio dienomis ir kokia, valandą įtariamasis privalo atvykti į policijos įstaigą registruotis. Jei įtariamasis nustatytu laiku neatvyksta registruotis, policijos įstaigos pareigūnas privalo nedelsdamas pranešti prokurorui ir imtis priemonių įtariamojo buvimo vietai nustatyti. Pažeidusiam įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje įtariamajam gali būti paskirta griežtesnė kardomoji priemone.15 Rašytinis pasižadėjimas neišvykti yra rašytinis įtariamojo įsipareigo­jimas nepasišalinti iš savo gyvenamosios ar laikino buvimo vietos be proku­roro arba teismo leidimo. Rašytiniu pasižadėjimu neišvykti įtariamasis taip pat gali būti įpareigotas nesilankyti tam tikrose vietose ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su tam tikrais asmenimis. Policijos ar kitos ikiteisminio ty­rimo įstaigos pareigūnas, nustatęs, kad pažeistos kardomosios priemones - rašytinio pasižadėjimo neišvykti sąlygos, ir surinkęs duomenimis, tarny­biniu pranešimu nedelsdamas apie tai informuoja prokurorą ar teismą, nagrinėjantį baudžiamąją bylą. Įtariamajam, kuris rašytinį pasižadėjimą neišvykti pažeidžia, gali būti skiriama griežtesnė kardomoji priemone. 1.3.Paskirtos kardomosios priemonės panaikinimas Paskirta kardomoji priemonė panaikinama, kai ji tampa nebereikalinga, arba pakeičiama griežtesne ar švelnesne, kai to reikalauja bylos aplinkybės. Kardomąją priemonę panaikina arba pakeičia prokuroras nutarimu arba teismas nutartimi. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu išnyksta suėmimo, namų arešto ar įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo pagrindai ar šioms kardomosioms priemonėms taikyti reikalingos sąlygos, prokuroras privalo nedelsdamas priimti nutarimą paleisti į laisvę suimtą įtariamąjį arba panai­kinti jam taikomą kardomąją priemonę - namų areštą ar įpareigojimą gy­venti skyrium nuo nukentėjusiojo arba sušvelninti šių kardomųjų priemonių taikymo sąlygas.16 Tokio nutarimo nuorašas yra siunčiamas ikiteisminio ty­rimo teisėjui, paskyrusiam suėmimą, namų areštą ar įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo arba pratęsusiam šių kardomųjų priemonių terminą (Lietuvos BPK 139 str.).17 Pareigūnas, atliekantis ikiteisminį tyrimą arba teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą, paskyręs kardomąją priemonę ar ją pakeitęs privalo ne­delsdamas apie tai informuoti Informatikos ir ryšių departamentą prie Lie­tuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Lietuvoje 2008 m. asmenims taikytos šios kardomosios priemonės: suė­mimas - 2316; namų areštas - 247; užstatas - 92; dokumentų paėmimas -1115; įpareigojimas periodiškai registruotis - 2745; rašytinis pasižadėjimas neišvykti - 11459; karinio dalinio vadovybės stebėjimas - 18; nepilnamečio atidavimas tėvams prižiūrėti - 340; įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo - 8'. Akivaizdu, kad dažniausiai taikytas rašytinis pasiža­dėjimas neišvykti. Teigiamas įtariamojo charakterizavimas, nepilnametystė ar, priešin­gai, senyvas amžius, nuolatinės gyvenamosios vietos bei darbo ar kitokio legalaus pragyvenimo šaltinio turėjimas, tvirti šeiminiai ryšiai, bloga sveikatos būklė (sunki liga, invalidumas) leidžia daryti išvadą, kad įtariamajam nereikia skirti kardomosios priemonės arba kad jam turi būti skirta švelni kardomoji priemonė. Neigiamas įtariamojo charakterizavimas, aiškaus pajamų šaltinio ir nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimas, šeimos neturėjimas ar visiškas nesirūpinimas ja, tamprūs ryšiai su kitais nusikalstamas vei­kas darančiais asmenimis ir kiti panašūs duomenys pagrindžia būtinybę skirti griežčiausias kardomąsias priemones. 2.Suėmimo taikymo ypatumai Suėmimas yra pati griežčiausia kardomoji priemonė, todėl jo taikymo klausimai BPK reglamentuojami išsamiausiai. Išaiškinimus, kaip turėtų būti taikomas suėmimo klausimus reglamentuojančios BPK normos, yra pateikęs ir Aukščiausiasis Teismas. Tai padaryta šio Teismo 2004 m. gruodžio 30 d. senato nutarime Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą". 2.1.Suėmimo skyrimo prielaidos Suėmimas, kaip ir bet kuri kita kardomoji priemonė, gali būti skiriamas tik tuo atveju, kai yra duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis ar kaltinamasis, kuriam norima skirti suėmimą, galėjo padaryti nusikalsta­mą veiką. Duomenų pakankamumas yra universali kardomųjų priemo­nių skyrimo prielaida. Skiriant suėmimą šios prielaidos buvimas turi būti tikrinamas. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra nurodęs, kad įtarimų pagrįstumas yra conditio sine ąua non, t. y. privaloma sąlyga suėmimui paskirti. Tačiau skirti suėmimo vien tik esant pagrindui įtarti, kad asmuo galėjo padaryti nusikalstamą veiką, pagal Lietuvos BPK 2004 m. gruodžio 30 d. Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu Nr. 50 buvo pakeistas ir papildytas 2002 m. birželio 21 d. Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 36 „Dėl teismų praktikos skiriant arba pratęsiant kardomąjį kalinimą (suėmimą)".18 Be duomenų apie įtarimą pagrįstumo, turi būti patikrinamas ir specialių prielaidų buvimas. BPK numatytos suėmimo prielaidos yra dviejų rūšių: 1) suėmimo skyrimo pagrindai, 2) suėmimo skyrimo sąly­gos. BPK 122 straipsnyje numatyti 4 suėmimo skyrimo pagrindai ir 2 sąlygos. Suėmimas gali būti paskirtas tik esant bent vienam iš pa­grindų ir abiem sąlygoms. Suėmimo skyrimo pagrindai yra tokie: 1) pagrįstas manymas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteis­minio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo; 2) pagrįstas manymas, kad įtariamasis trukdys procesui; 3) pagrįstas manymas, kad įtariamasis darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus; 4) prašymas išduoti asmenį užsienio valstybei arba perduoti Tarp­tautiniam baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį, taip pat užsienio valstybės prašymas laikinai sulaikyti ieškomą asmenį, kol bus atsiųstas prašymas dėl asmens ekstradicijos ar Europos arešto orderis.19 Kai tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas vyksta Lietuvoje, suėmimas yra taikomas tik esant bent vienam iš pirmų trijų pagrindų. Ketvirtu pagrindu asmuo gali būti suimamas tais atvejais, kai baudžia­masis persekiojimas vyksta ne Lietuvoje ir yra sprendžiamas asmens išdavimo (perdavimo) iš Lietuvos Respublikos klausimas. Manymas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, grindžiamas atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimą ar neturėji­mą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius už­sienyje ir kitas aplinkybes (BPK 122 straipsnio 2 dalis). Šios aplinky­bės vertinamos panašiai kaip ir BPK 121 straipsnio 4 dalyje numaty­tos bendrosios aplinkybės, į kurias turi būti atsižvelgiama skiriant kardomąsias priemones.20 Pagrįstas manymas, kad įtariamasis trukdys procesui, reiškia pati­kimą prognozę, jog įtariamasis pats ar per kitus asmenis gali bandyti: 1) paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuo­sius, kaltinamuosius ar nuteistuosius; 2) sunaikinti, paslėpti ar su BPK 122 straipsnio 2 dalyje ir BPK 121 straipsnio 4 dalyje numatytų aplin­kybių sąrašai yra beveik identiški. Tai reiškia, kad tos aplinkybės, kuriomis gali būti pagrindžiama būtinybė taikyti kardomąsias priemones, dažniausiai gali pagrįsti ir bėgimo (pasislėpimo) pavojų. Klastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai vei­kai tirti ir nagrinėti teisme (BPK 122 straipsnio 3 dalis).21 Poveikio nukentėjusiesiems, liudytojams ir kitiems proceso sub­jektams tikimybė egzistuoja, jei yra požymių, rodančių, jog paperkant, grasinant ar kitokiais neleistinais būdais bandant paveikti minėtus proceso subjektus gali būti siekiama, kad būtų duodami įtariamajam ar kaltinamajam palankūs parodymai (surašomas palankus ekspertizės ak­tas) ar susilaikoma nuo nepalankių parodymų davimo. Daiktų bei dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme, sunaikinimo, paslėpimo ar klastojimo tikimybė eg­zistuoja tada, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra pavykę surasti ir paimti visų reikšmingų bylai daiktų ir (ar) dokumentų ir kai yra pagrindo manyti, kad įtariamasis (kaltinamasis) gali imtis pastangų, kad dokumentai ir (ar) daiktai, iš kurių gali būti gautajam nepalanki informacija, nepatektų į procesą. Dėl pagrįsto manymo, kad įtariamasis darys naujus nusikaltimus, suėmimas gali būti paskirtas, jei: 1) yra duomenų, jog asmuo, kuris jau yra įtariamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sun­kių ar BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų apysunkių nusi­kaltimų; 2) yra duomenų, kad būdamas laisvėje asmuo, įtariamas grasini­mu ar pasikėsinimu padaryti nusikaltimą, gali tą nusikaltimą pa­daryti (BPK 122 straipsnio 4 dalis). Kai yra prašymas išduoti asmenį užsienio valstybei arba perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį, suėmimo klausimas yra sprendžiamas vadovaujantis ne vien tik BPK įtvirtintomis taisyklėmis, bet tarptautinėse sutartyse numatytomis nuostatomis. Šiuo pagrindu suėmimas skiriamas siekiant ne BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, o užtikrinant asmens išdavimą (perdavimą) iš Lietuvos Respublikos. Naujų baudžiamųjų nusižengimų darymo grėsmė jokiu atveju negali būti pagrindas suėmimui skirti. 2.2.Suėmimo skyrimo sąlygos BPK 122 straipsnio 4 dalyje minėti apysunkiai nusikaltimai numatyti BK 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje. Suėmimo skyrimo sąlygos yra: 1) negalimumas švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis pa­siekti BPK 119 straipsnyje numatytų kardomųjų priemonių tai­kymo tikslų (BPK 122 straipsnio 7 dalis); 2) griežtesnės negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmės nu­matymas baudžiamajame įstatyme už veiką, kurios padarymu asmuo yra įtariamas ar kaltinamas (BPK 122 straipsnio 8 dalis).22 Kaip minėta, suėmimas gali būti paskirtas tik tuo atveju, kai egzis­tuoja abi sąlygos: tuomet procese dėl dalies nusikalstamų veikų suė­mimas iš viso negali būti skiriamas - BK Specialiojoje dalyje yra ne­mažai straipsnių, kurių sankcijos nenumato galimybės skirti griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.23 Antra vertus, net ir tais atvejais, kai tokio griežtumo sankcija yra numatyta, suėmimas skiria­mas tik neišvengiamais atvejais, kai taikant vieną ar kelias švelnesnes kardomąsias priemonės neįmanoma užtikrinti, kad įtariamasis (kaltina­masis) nebėgtų (nesislėptų), netrukdytų procesui ar nedarytų naujų nusikalstamų veikų. Paskyrus suėmimą, esant galimybei šiuos tikslus pasiekti kitų kardomųjų priemonių pagalba, būtų pažeidžiamas propor­cingumo principas ir nepagrįstai suvaržoma asmens laisvė. 2.3.Suėmimo skyrimo tvarka Suėmimo skyrimo taisyklės nustatytos BPK 123 straipsnyje. Suėmimo paskyrimo procedūra skiriasi pagal tai, ar suėmimas skiriamas: 1) laisvėje esančiam įtariamajam, 2) BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka laikinai sulaikytam įtaria­majam. Abiem atvejais suėmimo procedūra susideda iš kelių etapų. Suėmimo skyrimas laisvėje esančiam įtariamajam ar kaltinamajam Suėmimo skyrimo tvarka skiriasi šią kardomąją priemonę taikant iki­teisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Jei ikiteisminio tyrimo metu prokuroras mano, kad įtariamajam būtina taikyti kardomąją priemonę - suėmimą, yra atliekami tokie veiksmai: 1. Prokuroras surašo pareiškimą ir įteikia tyrimo atlikimo vietos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Prokuroro pareiš­kime nurodoma: 1) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, gyvenamoji vieta, darbo vieta; 2) nusikalstama veika, kurios padarymu asmuo įtariamas, šios veikos padarymo vieta, laikas, būdas ir kitos aplinkybės, atsakomybę už tą nusikalstamą veiką numatantis baudžiamasis įstatymas; 3) duomenys, leidžian­tys manyti, kad įtariamasis padarė tą nusikalstamą veiką; 4) suėmimo skyrimo sąlygos, vienas ar keli BPK 122 straipsny­je nustatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir motyvai.24 Ikiteisminio tyrimo atlikimo vietos apylinkės teismo ikiteismi­nio tyrimo teisėjas išnagrinėja prokuroro pareiškimą ir priima nutartį skirti suėmimą arba nutartį atsisakyti skirti suėmimą. Nagrinėjant šį pareiškimą įtariamasis nedalyvauja. Jei ikiteisminio tyrimo teisėjas patenkino prokuroro pareiškimą ir priėmė nutartį skirti suėmimą, įtariamasis yra suimamas ir ne vėliau kaip per 48 valandas nuo suėmimo momento pristato­mas nutartį skirti suėmimą priėmusiam ikiteisminio tyrimo teisė­jui (jei pristatyti tam pačiam teisėjui nėra galimybių, turi būti pristatoma kitam ikiteisminio tyrimui teisėjui). Ikiteisminio tyrimo teisėjas teismo posėdyje, paprastai jame da­lyvaujant gynėjui ir prokurorui, apie suėmimo pagrįstumą ap­klausia jam pristatytą suimtąjį. Ikiteisminio tyrimo teisėjas, iš­klausęs prokuroro bei gynėjo nuomonių, arba palieka nutartį dėl suėmimo gali būti-nustatydamas suėmimo terminą, arba pri­ima nutartį dėl suėmimo taikymo panaikinimo ar pakeitimo kita kardomąja priemone. Gynėjui ir įtariamajam turi būti leidžiama susipažinti su ikiteisminio tyrimo teisėjui pateiktais ikiteisminio tyrimo duomenimis. Nors BPK aiškiai tokios gynėjo ir įtariamo­jo teisės suėmimo skyrimo procedūros metu neįvardija, negali būti abejojama, kad įtariamasis ir jo gynėjas tokią teisę turi. Europos Žmogaus Teisių Teismas daugelyje bylų yra akcenta­vęs, kad suėmimo klausimai turi būti sprendžiami laikantis rungimosi principo. Rungimosi principas įpareigoja suėmimo klau­simą sprendžiantį ikiteisminio tyrimo teisėją sudaryti galimy­bes įtariamajam ir gynėjui nuginčyti prokuroro argumentus, ku­riais motyvuojama būtinybė taikyti suėmimą. Tokią galimybę įtariamasis ir jo gynėjas turi tik tuo atveju, kai jie gali matyti ikiteisminio tyrimo teisėjui prokuroro teikiamus duomenis. Nesant galimybės suimtąjį pristatyti suėmimą skyrusiam ikiteisminio tyrimo teisėjui, suimtasis pristatomas kitam to paties apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, o jei įtariamasis yra suimamas kitoje vietovėje, jis gali būti pristatomas ir kitos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris dėl suėmimo pagrįstumo turi spręsti laikydamasis BPK 124 straipsnyje nustatytų taisyklių. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika 2004 m. gruodžio 30 d. Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 50 4 punk­te taip pat yra nurodyta, kad „su pateikta medžiaga turi teisę susipažinti įtariamasis ir jo gynėjas". Kaltinamojo suėmimo procedūra vykstant bylos nagrinėjimui teis­me yra paprastesnė. Savo žinioje bylą turintis teismas, esant suėmimo skyrimo prielaidoms, gali priimti nutartį dėl suėmimo paskyrimo. Pro­kuroro prašymas ar pareiškimas dėl tokios kardomosios priemonės taikymo nėra būtinas. Jei nutartis priimama ne teisiamojo posėdžio metu ar į tokį posėdį neatvykus kaltinamajam, teismo nutarties pagrin­du suimtas kaltinamasis per 48 valandas po suėmimo turi būti prista­tomas suėmimą paskyrusiam teismui. Kaltinamasis teisiamajame arba dėl suėmimo specialiai surengtame posėdyje turi būti apklaustas dėl suėmimo pagrįstumo. 3.Suėmimo skyrimas BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka laikinai sulai­kytam asmeniui BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka laikinai sulaikytam įtariamajam, kuriam, prokuroro manymu, turi būti skiriamas suėmimas, ši kardomoji priemonė paskiriama tokia tvarka: 1. Vėliausiai per 48 valandas po sulaikymo įtariamasis turi būti pristatomas tyrimo atlikimo vietos ikiteisminio tyrimo teisėjui. Proku­roras pas ikiteisminio tyrimo teisėją turi atvykti su pareiškimu, kurio turinys yra identiškas pareiškimo, kuriuo parašoma suėmimą skirti lais­vam įtariamajam, turiniui. 2. Ikiteisminio tyrimo teisėjas, paprastai dalyvaujant gynėjui ir pro­kurorui, apklaustajam pristatytą įtariamąjį apie suėmimo pagrįstumą. Šios procedūros metu įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę susipažinti su prokuroro ikiteisminio tyrimo teisėjui pateikta medžiaga. Ikiteisminio tyrimo teisėjas, išklausęs prokuroro bei gynėjo nuomonių, priima nu­tartį skirti suėmimą arba nutartį atsisakyti skirti suėmimą.25 Nors iš aprašytų suėmimo skyrimo ikiteisminio tyrimo metu proce­dūrų antroji yra trumpesnė ir paprastesnė, praktikoje dažniau turėtų būti taikoma pirma iš nurodytų suėmimo skyrimo tvarkų. Ši nuomonė pagrįsta tuo, kad nesant neišvengiamos būtinybės joks asmuo neturi būti laikinai sulaikomas, remiantis BPK 140 straipsniu. Lakinas sulai­kymas taip pat yra asmens laisvės suvaržymas. Dėl dažnos būtinybės laikiną sulaikymą taikyti nedelsiant, ši priemonė taikoma be teismo sprendimo, nors visais kitais atvejais asmens laisvė gali būti varžoma tik teismo sprendimu. Teise varžyti asmens laisvę be teismo sprendimo neturi būti piktnaudžiaujama. Pareigūnai turi itin atsakingai taikyti šią procesinės prievartos priemonę griežtai laikydamiesi BPK 140 straipsnyje nustatytų sąlygų. Nesant neatidėliotinos būtinybės įtaria­majam, kurį ketinama suimti, tuoj pat apriboti laisvę, laikino sulaikymo galimybe turėtų būti nesinaudojama. Tokiu atveju iš karto turi būti kreipiamasi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl suėmimo skyrimo.26 Skirdamas suėmimą bet kuriuo iš dviejų nurodytų variantų, ikiteis­minio tyrimo teisėjas gali taikyti BPK 123 straipsnio 5 dalyje numatytą taisyklę. Taikant šią taisyklę, paskirtas suėmimas gali būti vadinamas sąlyginiu, laikinu suėmimu. BPK 123 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas, skirdamas suėmimą, gali pareikalauti, kad prokuroras per nurodytą terminą surinktų papildomų duomenų, pagrindžiančių būtinybę taikyti suėmimą. Praėjus nustatytam terminui ikiteisminio tyrimo teisėjas turi iš naujo spręsti suėmimo klausimą at­sižvelgdamas į tai, kokius papildomus duomenis prokurorui pavyko surinkti.27 2004 m. gruodžio 30 d. Aukščiausiojo Teismo senato nutarime yra išaiškinta, kad suėmimo (kaip ir namų arešto) skyrimo teisme klausimai turi būti sprendžiami viešuosiuose posėdžiuose, išskyrus atvejus, kai BPK 9 straipsnyje nustatytais atvejais gali būti nuspręsta rengti ne­viešą posėdį. Aptartos suėmimo skyrimo taisyklės dažniausiai taikomos ikiteis­minio tyrimo stadijoje. Vykstant bylos nagrinėjimui teisme laikinas su­laikymas paprastai nėra įmanomas, todėl ir suėmimo skyrimo laikinai sulaikytam asmeniui situacija vykstant teismo procesui praktiškai yra negalima. Jei vis dėlto dėl išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, užklupus kaltinamąjį besirengiantį bėgti į užsienį, jis būtų laikinai sulaikytas, suėmimas jam būtų skiriamas bylą savo žinioje turinčio teismo posė­dyje, kuris turėtų būti surengtas ne vėliau kaip per 48 valandas nuo laikino sulaikymo. 3.1.Suėmimo terminai ir jų pratęsimo pagrindai BPK Suėmimo trukmės problema yra viena sudėtingiausių baudžiamojo pro­ceso problemų. Suimtojo atžvilgiu galioja nekaltumo prezumpcija, drau­džianti šio asmens atžvilgiu taikyti bet kokius bausmei ar BK numaty­tai poveikio priemonei prilygstančius suvaržymus. Suėmimo taikymas pateisinamas tik tiek, kiek tokios kardomosios priemonės taikymas yra būtinas siekiant proceso tikslų. Tačiau atsižvelgiant į apribojimų, kuriuos tenka patirti suimtajam, griežtumą turi būti siekiama, kad suėmimas, taikomas net ir siekiant aiškiai apibrėžtų proceso tikslų, truktų kuo trumpiau. Antra vertus, dažnai egzistuoja rizika, kad nutraukus suėmimo taikymą gali būti pakenkta ikiteisminio tyrimo sėkmei ir (ar) sutrukdyta nustatyti tiesą byloje. Dėl šių priežasčių yra gana sudėtin­ga įstatyme numatyti maksimalų suėmimo terminą, kuris jokiais atve­jais, jokioje byloje negalėtų būti peržengiamas.28 Tokio termino BPK nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas, kuriame pakankamai daž­nai nagrinėjamos bylos dėl suėmimo trukmės, taip pat nėra nė viena­me iš sprendimų kategoriškai nurodęs, koks suėmimo terminas turėtų būti maksimalus ir jokiais atvejais negalėtų būti viršijamas. Šis teis­mas, kiekvienu atveju spręsdamas, ar suėmimas truko ne per ilgai, nagrinėja individualios bylos aplinkybes. Vienais atvejais tokia pat suėmimo trukmė gali būti vertinama kaip atitinkanti EŽTK, o kitais -kaip žmogaus teisių pažeidimas. Pavyzdžiui, byloje Ch. prieš Šveica­riją (1993) pažeidimas nebuvo nustatytas, nors suėmimo trukmė iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo buvo 4 metai ir 4 dienos. Antra vertus, yra nemažai pavyzdžių, kai EŽTK pažeidimas buvo konstatuotas situacijose, kai suėmimas buvo taikomas daug trumpiau. Pagrindiniai kriterijai, kuriais remiasi Europos Žmogaus Tei­sių Teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, yra: proceso sudė­tingumas, kaltinimų sunkumas, įtariamųjų (kaltinamųjų) skaičius, įrodi­nėjimo sudėtingumas (liudytojų skaičius, bylos dokumentų kiekis ir pan.). Neabejotina, kad tokiais pat kriterijais turėtų būti vadovaujama­si ir Lietuvoje. Minėtoje byloje EŽTK pažeidimo nebuvo įžvelgta dėl bylos apimties (bylą sudarė 711 tomų) ir tyrimo sudėtingumo. Tačiau byloje Tothas prieš Austriją (1991) šiek tiek ilgiau nei dvejus metus taikytas suėmimas buvo pripažintas neatitinkančiu EŽTK, nes buvo tiriama įprasta nusikalstama veika (įprastas sukčiavimas), o ilgą tyri­mo trukmę daugiausiai lėmė dažnas bylos dokumentų siuntinėjimas iš vienos institucijos į kitą.29 Byloje Shishkov prieš Bulgariją (2003) EŽTK 5 straipsnio 3 da­lies, garantuojančios suimtajam teisę į bylos nagrinėjimą teisme per priimtiną laiką (kartu ir teisę, kad suėmimas nebūtų taikomas pernelyg ilgai), pažeidimas buvo konstatuotas, todėl, kad 7 mėnesius ir 3 savai­tes ši kardomoji priemonė buvo taikoma motyvuojant vien tik padary­to nusikaltimo sunkumu. 3.1.1. Šešių mėnesių taisyklė BPK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta principinė taisyklė, kad su­ ėmimas negali būti taikomas ilgiau kaip šešis mėnesius Tačiau pirmą kartą skiriant suėmimą ši kardomoji priemonė negali būti paskirta ilgesniam kaip trijų mėnesių terminui. Trumpiausio termi­no BPK nenumato. Konkretų terminą nustato suėmimą skiriantis iki­teisminio tyrimo teisėjas ar bylą savo žinioje turintis teismas. Jie gali paskirti suėmimą tiek kelioms ar keliolikai dienų, tiek vienam, dviem ar trim mėnesiams.30 Pirmą kartą skiriant suėmimą nustatytą terminą pra­tęsti gali tas pats arba kitas tos pačios ar kitos apylinkės teismo iki­teisminio tyrimo teisėjas. Tačiau neatsižvelgiant į tai, koks terminas buvo nustatytas pirmą kartą ir kiek kartų jis yra pratęsiamas, ikiteismi­nio tyrimo teisėjo kompetencija suėmimo taikymo srityje yra apribota šešių mėnesių terminu. 3.1.2.Išimtiniai atvejai, kai šešių mėnesių terminas gali būti pratęsiamas Vis dėlto BPK 127 straipsnio 1 dalyje nustatytas šešių mėnesių terminas išimtiniais atvejais gali būti pratęstas. Tokį sprendimą (nutar­tį dėl suėmimo termino pratęsimo) gali priimti apygardos teismas. Ilgiau kaip šešis mėnesius trunkantis suėmimas turi būti itin reta išimtis. Daugiau nei 95 procentų suėmimo taikymo atvejų paprastai turi būti atvejai, kai suėmimas trunka ne ilgiau kaip šešis mėnesius. Ir tik itin sudėtinguose procesuose suėmimas gali trukti ilgiau. BPK 127 straipsnio 2 dalis numato, kad šešių mėnesių suėmimo terminas gali būti pratęsiamas tik dėl dviejų priežasčių: 1) dėl ypatingo bylos sudėtingumo, 2) didelės bylos apimties. Spręsti, ar byla gali būti laikoma sudėtinga ir (ar) didelės apimties, turi suėmimo pratęsimo klausimą nagrinėjantis teismas - įstatymas „ypatingo bylos sudėtingumo" ir „didelės apimties" sąvokų neaiškina, nes tai baudžiamojo proceso mokslo ir teismų praktikos dalis. Sąvokos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į įvairius kriterijus - vien tik kaltini­mų sunkumas nerodo, kad byla yra sudėtinga ar didelės apimties. Ypatingai sudėtinga byla, pavyzdžiui, gali būti pripažinta tokia byla, kurią tiriant būtina atlikti daug tyrimo veiksmų, daug laiko reikalaujan­čias ekspertizes, versti dokumentus iš užsienio kalbų ir pan. Bylos sudė­tingumą lemia ir nusikalstamos veikos rūšis - ypatingai sudėtingomis bylomis dažniausiai galėtų būti pripažintos bylos dėl nusikaltimų ekono­mikai ir verslo tvarkai ar nusikaltimų finansų sistemai padarymo. Bylos ypatingo sudėtingumo ir jos didelės apimties požymiai pa­prastai sutampa. Nors tam tikrais atvejais didelės apimties byla nebū­tinai turi būti laikoma ypatingai sudėtinga. Didelės apimties bylomis. paprastai laikomos bylos, kuriose nagrinėjama daug nusikalstamų veikų epizodų, yra daug įtariamųjų ir kaltinamųjų, skiriamos kelios ekspertizės, reikia apklausti daug liudytojų, nukentėjusiųjų ir pan. Tačiau net ir sudėtingose ir (ar) didelės apimties bylose ikiteisminio tyrimo metu suėmimo terminas negali tęstis ilgiau kaip aštuoniolika mėnesių, o nepilnamečių suėmimo terminas - ne ilgiau kaip dvylika mėnesių. Pagal 2004 m. gruodžio 30 d. Aukščiausiojo Teisinio senato nutarime Nr. 50 pateiktą išaiškinimą nepilnamečiu turi būti lan­komas asmuo, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu neturėjo 18 metų. Visoms proceso stadijoms maksimalus suėmimo terminas nenustatytas. Perdavus bylą į teismą, suėmimas gali būti taikomas ilgai, jei taip nusprendžia bylą savo žinioje turintis teismas, kuris turi teisę terminą pratęsti tiek kartų, kiek yra būtina. Viena nutartimi terminas negali būti pratęsiamas ilgesniam kaip trijų mėnesių laikui. Anksčiau galiojusiame BPK 1996 m. buvo įtvirtinta taisyklė, kad suėmimas jokiais atvejais negali trukti ilgiau kaip du trečdalius gre­siančios laisvės atėmimo bausmės. Ši pažangi nuostata, deja, galiojo tik porą metų, jos nepavyko įtvirtinti ir naujajame BPK. Toks sprendimas buvo priimtas vadovaujantis ne itin įtikimais argumentais, kad tokia taisyklė skatina ilgai laikyti įtariamuosius (kaltinamuosius) suimtus. Iš tikrųjų dviejų trečdalių taisyklės paskirtis buvo priešinga -garantuoti, kad asmens suėmimas netruktų ilgiau už laisvės atėmimo bausmę, kuri galėtų jam būti paskirta pasibaigus procesui. Ypač tai aktualu bylose, kuriose gali būti skiriama trumpalaikė laisvės atėmimo bausmė, pavyzdžiui, ne griežtesnė kaip dveji ar treji metai.31 Dviejų trečdalių ar panašios taisyklės nebuvimas sudaro sąlygas susidaryti žmogaus teisių požiūriu itin neigiamai vertintinai situacijai, kai teismas, apkaltinamuoju nuosprendžiu skirdamas bausmę, daugiau svarsto nei tai, kokia bausmė būtų teisinga, o žiūri, kiek laiko jau yra taikomais suėmimas, ir bando skirti tokią bausmę, į kurią „sutilptų" jau suėmime atbūtas laikas, nes jei būtų skiriama bausmė, trumpesnė už suėmimą, taptų visiškai nesuprantama, kodėl nuteistasis taip ilgai buvo suimtas. Na, o bausmės tikslai tokioje situacijoje kažin ar gali būti pasiekti. Nuosprendis tokioje situacijoje yra ne tiek teisingumo aktas, kiek suėmimo taikymo pateisinimas. Praktikoje pasitaiko ir situacijų, kai asmuo, kuriam buvo taikytais suėmimas, yra išteisinamas ar procesas jo atžvilgiu yra nutraukiamais. Lietuvos norminiai teisės aktai nenumato taisyklės, kad tokiu atveju kiekvienam asmeniu privalomai būtų mokama kompensacija, tačiau BPK 46 straipsnyje numatyta prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo bei teismo pareiga tokioje situacijoje buvusiam suimtajam išaiškinti jo tei­sę siekti žalos atlyginimo. Žalos atlyginimo gali būti siekiama krei­piantis į Teisingumo ministeriją pagal žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymą ar kreipiantis į teis­mą su ieškiniu, paduodamu remiantis Civilinio kodekso 6.272 straips­niu „Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigū­nų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų". Abiem atvejais turi būti įrodinėjama, kad suėmimas buvo paskirtas neteisėtai. Išteisi­namojo nuosprendžio priėmimo ar proceso nutraukimo faktas nereiš­kia, kad suėmimas buvo taikytas neteisėtai. Kiekvienu atveju šis klau­simas spręstinas vertinant visas konkretaus atvejo aplinkybes. 3.2.Suėmimo terminų pratęsimo tvarka Inicijuoti suėmimo termino pratęsimą ikiteisminio tyrimo metu turi pro­kuroras. Su pareiškimu dėl termino pratęsimo prokuroras turi kreiptis likus ne mažiau kaip dešimčiai dienų, o kai suėmimas paskirtas ar pratęstas trumpesniam negu vieno mėnesio terminui - likus ne mažiau kaip penkioms dienoms iki anksčiau paskirto ar pratęsto suėmimo ter­mino pabaigos. Su pareiškimu turi būti kreipiamasi į ikiteisminio tyri­mo teisėją, o jei pratęsus suėmimo terminą bendra suėmimo trukmė viršytų šešis mėnesius arba jei suėmimas trunka ilgiau kaip šešis mė­nesius - į apygardos teismą (BPK 127 straipsnio 3 dalis). Čia nurody­tų kreipimosi terminų pažeidimas nėra pagrindas teismui atsisakyti nagrinėti pareiškimą ar jo vien dėl tokios priežasties netenkinti (BPK 127 straipsnio 5 dalis). Tačiau suėmimo terminas gali būti pratęsiamas tik tuo atveju, jei anksčiau nustatytas terminas nėra pasibaigęs. Pra­šymas pratęsti jau pasibaigusį terminą negali būti tenkinamas. Jei su­ėmimo terminas yra pasibaigęs, gali būti sprendžiamas tik suėmimo paskyrimo klausimas. BPK nedraudžia tame pačiame procese, esant reikalingoms prielaidoms, suėmimą skirti kelis kartus. Prokuroro pareiškime dėl suėmimo termino pratęsimo turi būti nu­rodyti tie patys duomenys, kurie nurodomi prašant skirti suėmimą. Tai nereiškia, kad pareiškimai turi būti visiškai identiški. Prokuroras pa­reiškime dėl suėmimo termino pratęsimo, be įprastų tokiam pareiškimui duomenų, privalo motyvuoti, kodėl suėmimo terminas turi būti tęsia­mas, pagrįsti, jog suėmimo taikymo prielaidos nėra išnykusios. Tuo atveju, kai pratęsus suėmimo terminą bendra suėmimo trukmė viršytų šešis mėnesius arba jei suėmimas trunka ilgiau kaip šešis mėnesius, pareiškime turi būti pateikti motyvai, kodėl byla laikytina ypač sudėtinga ar (ir) didelės apimties.32 Prokuroro pareiškime taip pat turi būti išvardyti pagrindiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai, atlikti po suėmimo paskyrimo ar suėmimo termino paskutinio pratęsimo. Ši prokuroro pa­reiškimo dalis yra itin svarbi, nes į ją ypatingai turi būti kreipiamas dėmesys sprendžiant termino pratęsimo klausimą. BPK 127 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad „teisėjas priima nutartį nepratęsti suėmimo termino, jei nustato, kad per paskutinius du kardomosios priemonės -suėmimo taikymo mėnesius jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atliekami ir prokuroras nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių tai nebuvo daroma". Ši taisyklė reiškia, kad suėmimo terminas negali bari pratęsiamas jeigu ikiteisminis tyrimas dėl pareigūnų kairės nevyksta pakankamai intensyviai. Suėmimo termino pratęsimo ikiteisminio tyrimo metu klausimui iš­spręsti ikiteisminio tyrimo teisėjas ar apygardos teismo teisėjas priva­lo surengti posėdį, į kurį šaukiami gynėjas ir prokuroras. Šių asmenų dalyvavimas tokiame posėdyje būtinas. Suimtojo dalyvavimas šiame posėdyje priklauso nuo to, kiek laiko suėmimas jau yra taikomas. Jei norima pratęsti dar šešis mėnesius ne­trunkantį suėmimą, suimtasis į posėdį pristatomas, jei taip nusprendžia dėl suėmimo pratęsimo sprendžiantis teismas. Tačiau atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką darytina išvada, kad suimta­sis turi būti pristatomas beveik visais atvejais, jei nėra ypatingų kliūčių (pavyzdžiui, suimtojo susižalojimas ar susirgimas) tai padaryti ar jei su­ėmimo klausimas nėra nagrinėjamas praėjus labai nedaug laiko po šiuo klausimu rengto paskutinio posėdžio, kuriame dalyvavo suimtasis. Jei sprendžiamas ilgiau kaip šešis mėnesius trunkančio suėmimo pratęsimo klausimas, suimtasis posėdyje turi dalyvauti: BPK 127 straipsnio 6 dalis numato, kad tokiu atveju suimtąjį į posėdį pristatyti privaloma. Gynėjui ir suimtajam turi būti leidžiama susipažinti su prokuroro teismui pateiktais ikiteisminio tyrimo duomenimis. Perdavus bylą į teismą, suėmimas gali būti pratęsiamas ir nesant atitinkamo prokuroro prašymo. Tai daryti gali bylą savo žinioje turin­tis teismas. Teismas taip pat turi rengti posėdį, kuris turi vykti pagal tas pačias taisykles kaip ir tuo klausimu rengiamas posėdis ikiteismi­nio tyrimo metu. Suėmimo termino pratęsimo klausimas gali būti iš­sprendžiamas ir teisiamojo posėdžio metu. Jei ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas bet kurioje proceso stadi­joje priima nutartį nepratęsti suėmimo termino, suimtasis į laisvę palei­džiamas tik pasibaigus anksčiau paskirtam ar pratęstam terminui. Teisėjas gali nuspręsti paleisti asmenį ir tuoj pat, jei nustato, kad suėmi­mas anksčiau buvo paskirtas ar pratęstas, nors aiškiai tam nebuvo būtinų sąlygų ar pagrindo (BPK 127 straipsnio 8 dalis). 4.Skundai dėl suėmimo Bet kuri iš ikiteisminio tyrimo teisėjo bei teismo suėmimo klausimu priimtų nutarčių gali būti apskųsta. Skundus aukštesniajam teismui gali paduoti tiek suimtasis ir jo gynėjas, tiek prokuroras (BPK 130, 131 straipsniai). Suimtasis ir jo gynėjas gali apskųsti: 1) nutartį dėl suėmimo pasky­rimo, 2) nutartį dėl suėmimo termino pratęsimo. Prokuroras gali apskųsti: 1) nutartį dėl suėmimo nepaskyrimo, 2) nutartį dėl suimtojo paleidimo į laisvę (kai suėmimas buvo paskirtas laisvėje esančiam įtariamajam, kurį po suėmimo per 48 valandas prista­tytą į teismą teismas nusprendė paleisti, 3) nutartį dėl suėmimo termi­no nepratęsimo. Tiek suimtasis ir jo gynėjas, tiek prokuroras skundus turi paduoti per tą teismą, kurio nutartis yra skundžiama. BPK numato skirtingas skundų padavimo terminus: 1) suimtasis ir jo gynėjas skundą gali paduoti per 20 dienų, 2) prokuroras - per 3 dienas.33 Skirtingi terminai nustatyti norint suimtajam užtikrinti didesnes ga­limybes ginti savo interesus. Skundo padavimo terminas skaičiuoja­mas nuo skundžiamos nutarties priėmimo dienos. Skundas, neatsižvelgiant į tai, kas yra jį padavęs, turi būti išnagri­nėtas per 7 dienas. Skundas nagrinėjamas posėdyje, kuriame privalo dalyvauti prokuroras. Įtariamasis (kaltinamasis), jei jis yra laisvas, ir jo gynėjas yra kviečiami į posėdį, bet jų neatvykimas nėra kliūtis nag­rinėti skundą. Suimtasis į posėdį pristatomas, kai taip nusprendžia skundą nagrinėjantis teismas. Paprastai, kaip ir sprendžiant suėmimo pratęsimo klausimą, suimtasis į posėdį turėtų būti pristatomas visais atvejais, jei tik nėra aplinkybių, neleidžiančių suimtajam dalyvauti teismo posėdyje. Ikiteisminio tyrimo teisėjo ar apylinkės teismo nutartis skundžiama apygardos teismui, o apygardos teismo - Lietuvos apeliaciniam teismui. Gynėjui ir suimtajam turi būti leidžiama susipažinti su prokuroro teismui pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, reikšminga sprendžiant skundą. Išnagrinėjusio skundą teismo nutartis, nepaisant to, atmetamas ar patenkinamas skundas, yra galutinė. Suėmimas yra griežčiausia kardomoji priemonė, skiriama tik teismo nutartimi ir tik bylose dėl nusikaltimų, už kuriuos įstatymu numatyta laisvės atėmimo bausmė daugiau kaip vieneriems metams. Išimtiniais atvejais ši kardomoji priemonė taikoma ir by­lose dėl nusikaltimų, už kuriuos įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę ir ne daugiau kaip vieneriems metams. Pagal turinį ši kardomoji priemonė panaši į laisvės at­ėmimo bausmę. Tačiau pagal teisinę esmę šios sąvokos yra visiškai skirtingos. Laisvės atėmimas, kaip kriminalinė bausmė, skiriamas tiktai įsigaliojusiu teismo nuosprendžiu ir tiktai asmenims, teismo pripažintiems kaltais nusikalti­mo padarymu. Laisvės atėmimu, kaip ir kiekviena kita bausme, siekiama ne tik nubausti kaltininką už padarytą nusikaltimą, bet ir jį perauklėti bei pataisyti. Suėmimas, kaip kardomoji priemonė (ji dar vadinama kardomuoju ka­linimu), yra procesinės prievartos forma ir turi specifinius uždavinius, kurių svarbiausias yra užtikrinti normalų pro­ceso vyksmą baudžiamojoje byloje.34 Suėmimas, kaip minėjome, griežčiausia kardomoji prie­monė: ją paskyrus, asmuo izoliuojamas nuo visuomenės ir, lyginant su kitomis kardomosiomis priemonėmis, labiau­siai suvaržoma jo laisvė. Todėl ši kardomoji priemonė skiriama tais atvejais, kai kitos kardomosios priemonės negali užtikrinti įtariamojo ar kaltinamojo atvykimo į tardy­mą ar teismą bei nuosprendžio įvykdymo, negali užkirsti kelio jo tęsiamai nusikalstamai veiklai ar kliudymui nusta­tyti tiesą baudžiamojoje byloje. Suimtų asmenų teises, pareigas, kardomojo kalinimo vietų režimą ir kitus su tuo susijusius klausimus reglamentuoja BPK 36 skirsnis „Kar­domasis kalinimas". Išvados 1. Suėmimas, kaip ir bet kuri kita kardomoji priemonė, gali būti skiriamas tik tuo atveju, kai yra duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis ar kaltinamasis, kuriam norima skirti suėmimą, galėjo padaryti nusikalsta­mą veiką. Duomenų pakankamumas yra universali kardomųjų priemo­nių skyrimo prielaida. Skiriant suėmimą šios prielaidos buvimas turi būti tikrinamas. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra nurodęs, kad įtarimų pagrįstumas yra conditio sine ąua non, t. y. privaloma sąlyga suėmimui paskirti. 2. Be duomenų apie įtarimą pagrįstumo, turi būti patikrinamas ir specialių prielaidų buvimas. BPK numatytos suėmimo prielaidos yra dviejų rūšių: 1) suėmimo skyrimo pagrindai, 2) suėmimo skyrimo sąly­gos. a. Manymas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, grindžiamas atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimą ar neturėji­mą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius už­sienyje ir kitas aplinkybes (BPK 122 straipsnio 2 dalis). Šios aplinky­bės vertinamos panašiai kaip ir BPK 121 straipsnio 4 dalyje numaty­tos bendrosios aplinkybės, į kurias turi būti atsižvelgiama skiriant kardomąsias priemones. b. suėmimas gali būti paskirtas tik tuo atveju, kai egzis­tuoja abi sąlygos: tuomet procese dėl dalies nusikalstamų veikų suė­mimas iš viso negali būti skiriamas - BK Specialiojoje dalyje yra ne­mažai straipsnių, kurių sankcijos nenumato galimybės skirti griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. 3. Suėmimo skyrimo taisyklės nustatytos BPK 123 straipsnyje. Suėmimo paskyrimo procedūra skiriasi pagal tai, ar suėmimas skiriamas: • laisvėje esančiam įtariamajam, • BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka laikinai sulaikytam įtaria­majam. • Abiem atvejais suėmimo procedūra susideda iš kelių etapų. • Suėmimo skyrimas laisvėje esančiam įtariamajam ar kaltinamajam Suėmimo skyrimo tvarka skiriasi šią kardomąją priemonę taikant iki­teisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu. 4. Ikiteisminio tyrimo atlikimo vietos apylinkės teismo ikiteismi­nio tyrimo teisėjas išnagrinėja prokuroro pareiškimą ir priima nutartį skirti suėmimą arba nutartį atsisakyti skirti suėmimą. Nagrinėjant šį pareiškimą įtariamasis nedalyvauja. Jei ikiteisminio tyrimo teisėjas patenkino prokuroro pareiškimą ir priėmė nutartį skirti suėmimą, įtariamasis yra suimamas ir ne vėliau kaip per 48 valandas nuo suėmimo momento pristato­mas nutartį skirti suėmimą priėmusiam ikiteisminio tyrimo teisė­jui (jei pristatyti tam pačiam teisėjui nėra galimybių, turi būti pristatoma kitam ikiteisminio tyrimui teisėjui). 5. Suėmimo trukmės problema yra viena sudėtingiausių baudžiamojo pro­ceso problemų. Suimtojo atžvilgiu galioja nekaltumo prezumpcija, drau­džianti šio asmens atžvilgiu taikyti bet kokius bausmei ar BK numaty­tai poveikio priemonei prilygstančius suvaržymus. Suėmimo taikymas pateisinamas tik tiek, kiek tokios kardomosios priemonės taikymas yra būtinas siekiant proceso tikslų. 6. Tačiau atsižvelgiant į apribojimų, kuriuos tenka patirti suimtajam, griežtumą turi būti siekiama, kad suėmimas, taikomas net ir siekiant aiškiai apibrėžtų proceso tikslų, truktų kuo trumpiau. Antra vertus, dažnai egzistuoja rizika, kad nutraukus suėmimo taikymą gali būti pakenkta ikiteisminio tyrimo sėkmei ir (ar) sutrukdyta nustatyti tiesą byloje. Dėl šių priežasčių yra gana sudėtin­ga įstatyme numatyti maksimalų suėmimo terminą, kuris jokiais atve­jais, jokioje byloje negalėtų būti peržengiamas. Literatūra 1. Lietuvos TSR Baudžiamojo proceso kodekso komentaras. V.,1989. P.76. 2. Lietuvos teismų praktika: apžvalgos, konsultacijos, nutarimai, sprendimai: baudžiamoji teisė ir baudžiamasi procesas, 1991-1998. (Vyr. redaktorius R. Mockevičius) - Vilnius, Teisinės informacijos centras, 1998. 342 p. 3. Bieliūnas E. Asmens, pirmiau padariusio nusikaltimą, juridinė samprata // Lietuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymų reforma. — Vilnius, 1990. 4. Goda G. Baudžiamojo proceso raidos tendenci­jos Europoje // Teisės problemos. 1999, Nr. 3 (25), p. 19-40. 5. Europos žmogaus teisių komisijos ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimai bylose prieš Lietu­vos Respubliką 1997 01 01-2001 01 01 (sud. G. Šve­das ir V. Milašiūtė). Vilnius, 2001. 6. Kriščiukaitis A. Baudžiamojo proceso paskaitos. Kaunas, 1928. 7. Palskys E. Baudžiamojo proceso principai nau­jojo Lietuvos Respublikos BPK projekte // Teisė. 1993, Nr. 26, p. 178-181.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!