Sociologijos ryšys su kitais mokslais

Sociologija ( societas – visuomenė, logus – mokslas) Visuomenės mokslo atsiradimą įtakojo dvi revoliucijos: Prancūzijos politinė ir Anglijos pramoninė. 1838m. sukurtas sociologijos pavadinimas. Prancūzų mokslininkas Ognistas Kantas laikomas sociologijos pradininku. Taip pat sociologijos pradininkais laikomi: Spenseris, Marksas, Durkeimas. Vienas svarbiausių klasikų Marksas Vėberis. Sociologijos objektas: Sociologai tiria visuomenę kaip visų jos aspektų vienovę. Jie nagrinėja visuomenės sandarą, darba, religiją, šeimą, laisvalaikį, žmogų ir daugelį kitų dalykų bei reiškinių, kurie turi ryšį su visuomene. Sociologija vienintelis mokslas, kuris visuomenę tiria kaip visumą, tirdamas kiekviena individą atskirai. Nagrinėja labai įvairias visuomenės gyvenimo sritis: ekonominį gyvenimą, socialinius, politinius, kultūrinius, dvasinius procesus bei reiškinius. Sociologija tiria įprastus bei banalius reiškinius ir neįprastus dalykus. Sociologijos ryšiai su kitais mokslais: • Antropologija – mokslas apie žmogų bei jo raidos ypatumus, elgesio pokyčius. Antropologai suteikia sociologams papildomos informacijos. • Demografija – tiria gyventojų skaičių, sudėtį ir jo priklausomybę nuo gimstamumo, mirštamumo ir migracijos. • Ekonomika – tiria materialinių gėrybių gamybą. Tai turi įtakos atskirų socialinių grupių elgesio bei tarpusavio santykio. • Politikos mokslas – tiria viešųjų ir visiems privalomų sprendimų priėmimą ir įgyvendinimą. Klasikai: Emilis Durkheimas (1858-1917m) Sociologija - tai mokslas apie institutus, genezę ir funkcionavimą. F. Giddins Sociologija būdama pačiu mokslu apie visuomenę, gali būti apibudinta kaip mokslas apie socialinius elementus ir principus. Pitirin Sorokin Sociologija – tai mokslas tiriantis žmonių, gyvenančių tarp kitų žmonių, gyvenimą ir veiklą, ir tokius sąveikos rezultatus. Neil Smelser Sociologija – tai vienas iš būdų nagrinėti žmones. Tai mokslinis visuomenės ir socialinių santykių tyrimas. Sociologija – tai mokslas, nagrinėjantis socialinių sistemų sąveiką visuomenėje. Mokslo objektas – tai supančios relybės aplinkos dalis, kuri tiriama. O dalykas – tai to objekto savybės, požymiai, charakteristikos, kurios domina tyrėją. Sociologijos objektas – visuomenė ir jos atskiros dalys, socialiniai procesai ir reiškiniai. Dalykas – socialiniai santykiai bei sąveika. Sociologijos funkcijos: 1. Pažintinės – užtikrina žinių gausą apie skirtingas socialines gyvenimo sferas, taip patapibendrina gausią faktinę medžiagą bei empyrinių tyrinėjimų pagrindu teikia mokslui informaciją apie konkrečias socialinio gyvenimo sritis. 2. Taikomoji – sociologų paslaugomis daugelyje šalių naudojasi valdžios institucijos, politinės partijos. Planuodamos savo strategiją ir siekdamos užtikrinti savo veiksmingumą. 3. Sociologinės prognozės – padeda nuspėti socialinių procesų kaitos tendencijas. 4. Socialinio planavimo funkcija – remdamasi atliktais socialiniais tyrimais, padeda racionaliai planuoti įvairių gyvenimo sferų plėtotę. 5. Ideologinė – sociologijos tyrimų rezultatus gali naudoti politinės partijos, rėžimai, siekdami tam tikrų tikslų ar norėdami juos įtvirtinti. 6. Humanistinė – padeda žmonėms, įvairioms socialinėms grupėms, bendruomenėms suprasti vieniems kitus, įvertinti konfliktus ir krizes. Siekiai: ◦ Tirti tarpusavio žmonių veikimo reiškinius. ◦ Tirti, kokie yra individų ir socialinių grupių visuomenėje sąveikos prasmė. ◦ Matyti, kas vyksta už socialinių struktūrų. ◦ Nuodugniai tirti visuotinai priimtų žmonių veiklos institutus. Sociologijos struktūra, pagrindinės teorijos ir paradigmos Klasifikacija (pagal laiką, žymų sociologą, vietą): • Fundamentalieji (teoriniai) • Taikomieji, empyriniai (patirtis, praktika, sociologiniai tyrimai) Sociologijos žinojimas: • Bendrosios soc. paradigmos (pažiūros) • Spesialiosios (vidurinio lygio) • Konkretūs tyrimai • Visuomenės nuomonės 1. Bendrų teorinių ir metodologinių teiginių sistema. Šių teiginių pagalba buvo kuriama vientisa mokslinė sistema. 2. Šeimos, darbo, medicinos. Tam tikra visuomenės dalis. 3. Kokią nors aktualią problemą (užimtumas Vilniuje, abiturientų stojimas). Turi teoriniį pagrindimą. 4. Labai konkretūs, skirti aktualiai, konkrečiai problemai. Paprastai nesiaiškina priežastinių ryšių. Teorijos skirstomos pagal: 1. Pozityvizmas (remiasi tikslaus tyrimo metodais, siekia sukurti tokia socialoginių žinių sistemą, kurioje būtų panaudota gamtos mokslų metodologija. 2. Aiškinamosios teorijos. 3. Kritinės teorijos. Paradigmos: ◦ Struktūrinė – funkcinė paradigma ◦ Socialinio konflikto paradigma ◦ Simbolinės sąveikos paradigma Teorinė struktūra, kuri remiasi požiūriu, kad visuomenė yra sistema, susidedanti iš daugelio skirtingų, stabiliai tarp savęs susijusių dalių. Ši teorinė paradigma turi pagrindinius komponentus: 1. Struktūrinė – funkcijinė paradigma.Visuomenė yra stabili socialinė struktūra, kurioje egzistuoja stabilūs socialinio elgesio modeliai. Svarbiausios dalys yra šeima, religija, politinės, ekonominės sistemos. Kiekvienam socialinės struktūros elementui budingos tam tikros socialinės funkcijos. Kiekviena visuomenės dalis, turi vieną ar kelias svarbiausias funkcijas, kurios yra būtinos, kad visuomenė galėtų išlaikyti esamą šiuolaikinę formą. Šios paradigmos kūrėjas buvo Herbertas Spenceris (anglas). Šiuolaikiniai kūrėjai: T. Parsonsas ir R. Mertonas. Vienos funkcijos yra aiškios, matomos, kitos – paslėptos. Gali būti naudingos ir nenaudingos. 2. Socialinio konflikto paradigma.Visuomenė – sistema, kuriai būdinga socialinė nelygybė ir konfliktas ( tai neišvengiamas visuomeninis reiškinys, kuris skatina pokyčius). Socialinė nelygybė yra nelygaus vertybių paskirstymo tarp skirtingų socialinių grupių rezultatas. Visuomenė suskirstyta į klases, rases, etnines grupes, lytį ir amžių. Pagrindinis elementas – kurios grupės turės naudos, o kurios ne. Visa socialinė aplinka traktuojama kaip skirtingų grupių kovos arena siekiant sau naudos. Nepasitenkinimas gimdo įvairius judėjimus, todėl visuomenė nėra stabili, nes konfliktai skatina pokyčius. Ši paradigma siūlo ne tik pažinti visuomenę, bet ir keisti. Ji kovoja dėl didesnės socialinės lygybės. Pagrindėjas – K. Marksas. Šiuo metu ši teorija yra, bet ji pakitus, modernesnė. Jos kūrėjas M.Kozeris ir R.Darendorfas. Skirstomi į išsprendžiamus ir neišsprendžiamus. Kritikai teigia, kad pabrėžiant socialinio konflikto reikšmę, supaprastinamas supratimas. Matoma juoda ir balta. Tiria ne tai kas vienija žmones, o kas skiria. 3. Simbolinė paradigma.Joje pagrindinį dėmesį koncentruojame į socialinių santykių simbolinį turinį. Žmogaus veikla skiriasi nuo gyvūnų elgesio tuo, kad žmogus turi kalbą ir kitus sąveikos simbolius. Reiškinio reikšmė išaiškėja vykstant socialiniams procesams. Labai didelis dėmesys skiriamas kalbos analizei (pagrindinė terpė). Pagrindiniai sociologijos sąveikos principai: ◦ Žmonės, remdamiesi reikšmėmis, naudojasi daiktais. ◦ Reikšmės atsiranda socialinėje sąveikoje. ◦ Socialinė sąveika byloja iš visuotinės individualių veiklų sąveikos. Su šia teorija siejasi socialinės dramos konsepcija. Čia naudojami visi dramos terminai(scena, kaukė...) Skirtingos grupės suformuoja skirtingus pasaulius ir jie keiciasi, kai juos sudarantys subjektai keičia savo reikšmes. Koncentruojasi į asmenybės raidos dinamiką, tiria socialinės sąveikos mikroprocesus ir šios teorijos kritiką. Kritika: • Vieni teigia, kad galima ištirti kūrybinių žmonių galias. • Kiti teigia, kad negalima, nes tai labai individualu. Paradigmos pagrindėjas M.Vėberis. Šeimos modelis remiantis įvairiom paradigmom 1. Struktūrinė – funkcinė – pagal šeimos tipus(monogaminė, poligaminė). Pagal struktūrą (pilna, vienas iš tėvų, pusiau pilna). Šeimos funkcijos ( vaikų gimdymas, auklėjimas, bendro ūkio vedimas, tarpusavio pagalba). Šeimos sandara ir funkcijos. 2. Socialinio konflikto. Turtiniai santykiai ( vyro ir moters materialinė padėtis, vaikų aprūpinimas, problemos, kylančios dėl šių santykių, ypač skirybų metu). Socialinė padėties klausimas(valstiečiai...) 3. Simbolinė sąvoka. Tarpasmeniniai santykiai, savęs kaip tėvo ar motinos supratimas. Žmonos – vyro, vaikų su šeima simbolinei sąvokai rūpi, kokios vertybės, kaip jas perima vaikai, koks požiūris į dorovę. Šeimos santykiai su aplinka. KARLAS MARKSAS (1818-1883). Gimė Vokietijoje, žydų šeimoje. Tėvas buvo advokatas ir priėmė protestantizmą. Mokėsi Bonos universitete ir Berlyno universitete. Studijų metais jam didelę įtaką darė Higelio pasiekėjai. Parašė (su Engelsu): ,,Šventoji šeima“ ,,Vokiečių ideologija“ Ekonominiai ir filosofiniai rankraščiai 1848m. jis parašė ,,Komunistų manifestą“. 1859m. persikėlė į Londoną. 1867m. pirmas tomas ,,Kapitalas“ 1885m. antras tomas 1894m. trečias tomas (išleido Engelsas) SSRS pagr. Ideologija – MARKSIZMAS (bendras mokslas, suprantamas kaip mokslas apie visuomenę, kurioje vyko tokie reiškiniai, kaip kapitalizmas, politinės revoliucijos, industrializacija). Savo pobūdžiu buvo panaši į Spencerio ir Kanto teorijas. Ji priskirta prie socialistinio konflikto teorijos. 1. Pagrindinė ašis – socilinių klasių koncepcija. „Visuomenę valdo prieštaringos jėgos, dėl jų kovos įvyko ir kilo socialiniai pokyčiai“. Marksas išskyrė dvi socialines grupes: • Už esamą santvarką • Pasisakė prieš esamą sistemą. Antra norėjo ją pakeisti. Žmonės priskiriami socialinei klasei pagal santykį ir nuosavybę. Sako, kad yra objektyvus ir subjektyvus priskyrimas socialinei klasei. Markso visuomenės modelis siejamas su bazėmis ir savokomis. 2. Socialinio pokyčio koncepcija – tam tikras gamybinių jėgų išsivystymo lygis, reikalauja atitinkamų gamybinių santykių. Tam tikrame taške pasirodo, kad gamybiniai santykiai jau pasenę, tuomet atsiranda prieštaravimas, iš kurio ir kyla socialiniai pokyčiai. Siekia suvienyti darbininkus ir rinkti tokią socialinę klasę, kurioje būtų vienodas vertybių paskirstymas. Istoriniai visuomenės tipai pagal Marksą: • Pirmykštė • Antikinė vergovė • Feodalinė – baudžiavinė • Kapitalistinė – baudžiavinė • Komunistinė 3. Religijos koncepcija irgi nesvarbi. Religija – nusvetimėjimas, tai socialinės sistemos produktas, sukurtas žmonių, bet vėliau atssiskyrus nuo jų ir vėliau tapus aukščiau už žmones. E.DURKHEIMAS (1858-1917m.) Gimė Prancūzijoje, žydų šeimoje. Parašė: 1893m. „Visuomenės darbo pasidalijimas“ 1895m. „Sociologijos metodo taisyklės“ 1987m. „Savižudybė“ 1912m. „Religinio gyvenimo elementariosios formos“ Leido žurnalą „Sociologijos metraštis“ Tęsė Ruso, Kanto idėjas. „Reikia sakyti, kad sociologija turi atskirą dalyką ,tikrovę, susidedantį iš socialinių faktų. Socialiniai faktai: mąstymo, jutimo, veikimo formos, kurios egzistuoja nepriklausomai nuo individų ir yra žmonių veiklos rezultatas, bet juos veikia virš individo“

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!