Socioekonominių veiksnių įtaka demografiniams procesams

 Įvadas Gyventojai yra svarbiausi kiekvienos šalies ištekliai, šalies ekonominės galios pagrindas. Gyventojai, be to, yra gamybos ir visų socialinių reiškinių subjektas. Gyventojų skaičius gali sulėtinti arba pagreitinti visuomenės, tautos, valstybės ar regiono vystymąsi. Dar pirmieji kinų, graikų filosofai atkreipė dėmesį į tai, kad gyventojų skaičius daro didelę įtaką ir šalių politiniam gyvenimui. Gyventojų skaičius, jų tankumas iš dalies lemia ūkio specializaciją, verslus, ekologines gyvenamosios aplinkos sąlygas. Pastebima ir tai, kad nuo tautos dydžio priklauso ir tos tautos psichologinės ypatybės, gyvenojų socialinis, ekonominis bei politinis elgesys. (9, p. 86) Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje kito ne tik bendrasis gyventojų skaičius. Dideli pakitimai įvyko ir atskirose teritorijose bei gyvenvietėse. Pakitimus lėmė ne tik naujos politinės santvarkos realijos, bet ir esminiai pakitimai ekonomikoje: dekolektyvizacija, žemės ir kitos nuosavybės grąžinimas buvusiems jos šeimininkams, pramonės žlugimas, naujų verslų atsiradimas periferijoje ir pan. Gyventojų skaičiaus kitimui įtakos turi daugelis kitų politinių, biologinių, psichologinių, geografinių, netgi ekologinių priežasčių, bet reikšmingumu neatsilieka ir ekonominės bei socialinės aplinkybės. Darbo tikslas – išanalizuoti socioekonominių veiksnių įtaką demografiniams procesams. Socialiniai ir ekonominiai veiksniai įtakoja gimstamumo, mirtingumo rodiklius bei migraciją. Tačiau šiame referate bus koncentruojamasi į gimstamumo ir mirtingimo pokyčius, nulemtus socioekonominių veiksnių. Darbo tikslui pasiekti nustatomi šie uždaviniai: • Apžvelgti bendrą gimstamumo ir mirtingumo situaciją; • Nustatyti kokie socioekonominiai veiksniai įtakoja gimstamumą; • Aprašyt socioekonominius veiksnius turinčius įtakos mirtingumui. Darbui taikomi tokie metodai: statistinė analizė, teorinė analizė, klasifikavimas. 1. Socioekonominių veiksnių įtaka gimstamumui 1.1. Bendra gimstamumo situacija Pokario laikotarpiu Lietuvai buvo būdinga gimstamumo mažėjimo tendencija (1 pav.). Tuo metu, Lietuvai tampant industrine šalimi, vyko demografinės raidos modelio pasikeitimas, kurio sudėtine dalimi buvo gimstamumo mažėjimas nuo aukšto lygio, būdingo agrarinei visuomenei, iki lygio, galinčio užtikrinti normalią kartų kaitą. 1990 m. gimstamumo lygis Lietuvoje, palyginti su ES dar buvo vienas aukštesnių. Tačiau nuo tada gimstamumas Lietuvoje ėmė mažėti ir mažėjo sparčiau nei daugelyje ES šalių. Šio šimtmečio pradžioje gimstamumas pasiekė ypač žemą lygį. (7, p. 116) Dėl gimstamumo mažėjimo priežasčių nuolat diskutuoja specialistai ir visuomenės dalis, kuri yra susirūpinusi tautos ateitimi, jos išlikimu. Gyventojų skačiaus mažėjimui didelę įtaką daro reprodukcijos procesų kitimas bei socialinės – ekonominės aplinkybės. 1 pav. Gimusių skaičius Lietuvoje 1995 – 2005 m. Šaltinis: http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/apzvalgos/ls007.pdf 1.2. Moterų išsimokslinimas Moterų išsimokslinimas pagal visus stebėjimus turi tiesioginį ryšį su gimstamumu: kuo moteris turi aukštesnį išsimokslinimo lygį, tuo mažiau vaikų ji gimdo. Ir atvirkščiai: daugiausia vaikų gimdo moterys, ragavusios mažiau mokslų, dažnai gyvenančios kaime. Iš to kai kurie tyrinėtojai yra padarę, nors ir netiesiogiai, paradoksalią išvadą: norint, kad gimstamumo lygis būtų aukštesnis, nereikia moterims didelių mokslų. Toks supaprastintas tyrimo rezultatų apibendrinimas yra toli ne tik nuo mokslo, bet ir nuo trijų priežasčių. Išsimokslinimas čia niekuo dėtas. Pagrindinė priežastis yra ta, kad išsimokslinusi moteris keičia ir savo socialinę padėtį. Ji tampa kvalifikuota medike, mokytoja, inžiniere, dirba svarbų visuomeninį darbą, dalyvauja aktyvioje politikoje ir pan. Tokios moterys nutraukusios savo veiklą metams ar ilgesniam laikui praranda kvalifikacijos, bei rizikuoja netekti darbo vietos. Todėl moterys, turinčios aukštą socialinę padėtį, dažnai apsiriboja 1 – 2 vaikais. Kuo didesnio eiliškumo vaikas gimdo, tuo dažniau jis yra pagimdytas žemesnio išsilavinimo moters. 1.3. Gyvenimo sąlygos Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, keičiantis socialinei ekonominei aplinkai, prasidėjus ūkio restrukturizacijai, perėjimui prie rinkos santykių, o kartu ir ekonominiam nuosmūkiui, pradėjus reikštis nedarbo fenomenui, formuojantis būstų rinkai su menka būstų pasiūla bei jų hiperkainoms, iš esmės pakito gyvenimo salygos, gana didelės gyventojų dalies gyvenimo lygis nusmuko, padidėjo gyvenimo lygio diferenciacija tarp įvairių visuomenės sluoksnių. Minėti socialiniai ekonominiai pokyčiai, tapo postūmio veiksniais šeimai keistis. Pirmiausia pradėjo mažėti, ir sparčiai, santuokų. Pradėjo plisti neregistruotos santuokos. Šių pokyčiu pasekmė – staigus ir ženklus gimstamumo mažėjimas. Blogos žmonių, ypač jaunavedžių, gyvenimo sąlygos tikrai įtakoja gimstamumo lygį. Tvirtinama, kad pagerinus jaunų šeimų materialinę padėtį padidėtų gimstamumas. Bet tai tik mitas, kaip rodo ekonomiškai stiprių valstybių patirtis, įvairios paramos ir lengvatų suteikimas jaunoms šeimoms neveda prie gimstamumo padidėjimo. Tačiau tai nereiškia, kad tam tikros įtakos gimstamumui neturi buto sąlygos, darbo užmokesčiai ir pan. Ekonominės priežastys pasireiškia dar ir kitu požiūriu. Tarpukario Lietuvos kaime gyveno ir žemės ūkyje dirbo 77% visų gyventojų. Dauguma senų žmonių gyveno išlaikomi savo vaikų. Dėl to buvo stengiamasi jų turėti kuo daugiau, kaip ramstį senatvėje. 1.4. Gimstamumo skatinimas Per pastaruosius penkiolika metų Lietuvoje iki ypač žemo lygio sumažėjęs gimstamumas verčia pagrįstai susirūpinti vyriausybę, mokslininkus ir likusią visuomenę. Tam, kad situacija gimstamumo srityje nors kiek pagerėtų ir būtų bent pristabdyta sparti šalies depopuliacija, būtina efektyvi socialinė ir gyventojų politika, besiremianti išsamia informacija apie susidariusią situaciją. Daugelyje šalių plačiai taikomos ekonominės priemonės, kurios įgalina jaunas šeimas turėti vaikų. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, ypač daug diskutuojama dėl paramos dydžio šeimai, gimus pirmam vaikui. Ši parama daugelyje šalių yra simbolinė, nes manoma, kad pirmas vaikas šeimoje visada gimsta, jei tik moteris gali gimdyti. Be to, didesnė parama, gimus pirmam vaikui, reikalautų iš valstybės biudžeto skirti daug lėšų. Dėl to labiau remiami antrieji ir tretieji vaikai. Tačiau čia galima matyti ir didelę klaidą: dažnai jauna šeima, gimus pirmam vaikui patyrusi ekonominius sunkumus, atsisako antrojo ir ypač paskesnių vaikų. Ekonominiai svertai gali būti panaudojami ir atvirkštiniam procesui – gimstamumo mažinimui. Įvedamos maisto kortelės, taikomos įvairios sankcijos. 2. Socioekonominių veiksnių įtaka mirtingumui 2.1. Bendra mirtingumo situacija Be gimstamumo, gyventojų skaičiaus kitimui didelės įtakos turi ir jų mirtingumas. Nuo 1990 m. demografinė situacija Lietuvoje blogėjo. Dėl mažėjančio gimstamumo šalyje atsirado neigimas gyventojų prieaugis. Gyventojų mirtingumas, kiek padidėjęs dešimtmečio pradžioje, per pastaruosius metus sumažėjo ir šiuo metu yra pasiekęs 1990 m. lygį. 2000-2005 m. Lietuvos gyventojų vidutinės gyvenimo trukmės pokyčiai buvo prieštaringi. Ryškų ir nuoseklų vidutės tikėtinos gyvenimo trukmės augimą 1995-2000 m. pakeitė stagnacija, svyravimai ir situacijos blogėjimas. 2000-2005 m. vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė sutrumpėjo 1,4 metų (nuo 66,8 iki 65,4 metų), o moterų – išliko to paties lygio (77,5 - 77,4 metų). Remiantis naujausiais duomenimis, Lietuvos vyrų ir moterų vidutinė gyvenimo trukmė yra viena trumpiausių ES. Gyventojų mirtingumą dėl senatvės gali padidinti ankstyvas žmonių mirtingumas dėl įvairių kitų priežasčių: nelaimingų atsitikimų, kriminalinų nusikaltimų ir pan. Didėjant gyventojų mirtingumui, pagrindinės mirties priežastys beveik nekinta. Daugiausia miršta nuo kraujo apytakos sistemos ligų (1996 m. - 55%), antroje vietoje išlieka piktybiniai augliai (17%), o kas šeštas 1996 m. miręs žmogus mirė nuo vėžio. Paskutiniais metais padidėjo mirtingumas nuo psichinių sutrikimų, infekcijų, apsinuodijimų alkoholiu. Didėja savižudybių ir nužudymų skaičius. Savižudybių skaičiumi Lietuva ir toliau užima vieną pirmaujančių vietų tarp Europos šalių. Beje kaime žmonės nusižudo 2 kartus dažniau nei mieste. Ta nulemia žmogaus psichologinis nusiteikimas, kuriam įtakos turi ekonominių ir socialinių aplinkybių sukeliamos problemos. Mirtingumo lygio skirtumams įtakos turi daugelis veiksnių bei socialinės – ekonominės sąlygos: žemesnis pragyvenimo lygis kaime, nedarbas, alkoholizmas ir kt. Daug lemia ir medicininių paslaugų kokybė, jų suteikimas laiku bei prieinamumas. 2 pav. Mirusių skaičius Lietuvoje 1995 – 2005 metais. Šaltinis: http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/apzvalgos/ls007.pdf 2.2. Išsilavinimas Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų išsivysčiusių industrinių šalių, išsilavinimas yra vienas svarbiausių gyventojų mirtingumą diferencijuojančių veiksnių. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad gyventojų mirtingumo skirtumai pagal išsilavinimą yra vienas pagrindinių visuomenės socialinę stratifikaciją apibrėžiančių rodiklių. Lietuvos gyventojų su aukštuoju išsilavinimu vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė sulaukus 30 metų amžiaus siekia 45,46 metų, tuo tarpu su viduriniu ir žemesniu nei viduriniu išsilavinimu yra gerokai mažesnė – atitinkamai 39,43 ir 34,17 metų. Vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės atotrūkis tarp vyrų su aukštuoju ir viduriniu išsilavinimu yra 6,03 metų, o tarp vyrų su aukštuoju ir žemiausiu išsilavinimas šis skirtumas yra net 11,30 metų. Lietuvos moterų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės skirtumai pagal išsilavinimą yra beveik dvigubai mažesni nei vyrų. Moterų su aukštuoju išsilavinimu, sulaukusių 30 metų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė viršijo 52 metus, o moterų su viduriniu ir žemesniu nei vidurinis išsilavinimu – atitinkamai 49,20 ir 45,52 metų. 2.3. Santuokinė padėtis Santuokinė padėtis yra vienas svarbiausių Lietuvos vyrų vidutinę tikėtina gyvenimo trukmę diferencijuojančių veiksnių. Vedusių vyrų, sulaukusių 30 metų, vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė siekia 41,53 metų ir daugiau nei 10 metų viršija niekada nevedusių, išsiskyrusių ir našlių rodiklius (atitinkamai pastarųjų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė – 30,74, 31,31 ir 30,37 metų). Didžiausias atotrūkis yra tarp vedusių ir našlių (11,16 metų) ir šiek tiek mažesni skirtumai – tarp vedusių ir išsiskyrusių vyrų bei vedusių ir niekada nevedusių vyrų ( atitinkamai 10,22 ir 10,79 metų). Visiškai kitokia priklausomybė yra tarp moterų. Joms santuokinė padėtis yra gerokai mažiau svarbus veiksnys nei išsilavinimas. Be to, skirtingai nei vyrams, moterims buvimas santuokoje išlieka pozityviu ilgaamžiškumo veiksniu net ir santuokai nutrūkus. Ištekėjusių moterų (sulaukusių 30 metų) vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė viršija 50 metų, tuo tarpu trumpiausia vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra niekada netekėjusių (46,43 metų). Išsiskyrusios ir našlės moterys užima tarpinę padėtį (vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė atitinkamai 47,45 ir 46,52 metų). Ištekėjusių moterų vidutinė gyvenimo trukmė 4,87 metų ilgesnė nei niekada netekėjusių moterų, bei 2,85 ir 3,78 metų – nei išsiskyrusių ir našlių ( 2, p. 3). 2.4. Sveikatos faktorius 2.4.1. Pagrindinės mirties priežastys Per pastaruosius 200 metų, o ypač XX amžiuje, šalys viena po kitos „perėjo“ nuo labai didelio mirtingumo, daugiausiai nuo infekcinių ligų, kai mirdavo jauni gyventojai, iki mažo mirtingumo senyvame amžiuje nuo degeneracinių ligų. Šis procesas vadinasi epidemiologinė evoliucija – tai mirties priežasčių pokyčiai laiko atžvilgiu, susiję su sveikatos priežiūros sąlygomis ir ligų struktūra. Jos rezultatas – mirtingumo koeficientų mažėjimas ir vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės didėjimas. Mirtingumo mažėjimas – tai socialinės ir ekonominės plėtros, ypač mokslinės pažangos XX amžiuje, rezultatas. Lietuvoje susiklosčiusi mirties priežasčių struktūra būdinga daugumai ekonomiškai išsivysčiusių šalių. Trims pagrindinėms mirties priežasčių grupėms – kraujotakos sistemos ligoms, piktybinims navikams ir išorinėms mirtingumo priežastims - tenka daugiausia mirties atvejų. • Daugiausia žmonės miršta nuo kraujotakos sistemos ligų – 2004 m. daugiau kaip pusė visų mirusiųjų (54,5 proc.). tai demografiškai senos visuomenės bruožas: 88,9 proc. mirusiųjų buvo 60 metų ir vyresnio amžiaus. Kaimo gyventojų mirtingumas nuo šios ligos yra 1,6 karto didesnis negu miesto. • Piktybiniams navikams tenka antroji vieta tarp mirčių priežasčių, nuo jų miršta beveik kas penktas šalies gyventojas. Mirtingumas nuo šios ligos didėja, 2004 m. mirtingumas nuo piktybinių navikų buvo 11,4 proc. didesnis negu 1995 m., o kaimo gyventojų – 22,8 proc. negu miesto. • Nuo nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų ir traumų 2004 m. mirė 12,3 proc. visų mirusiųjų. Tai pagrindinės jaunų žmonių netekties priežastys. Didžiausią dalį tarp išorinių mirties priežasčių sudaro savižudybės – 27,2 proc., su transportu susiję nelaimingi atsitikimai – 17,0 proc., atsitiktiniai apsinuodijimai alkoholiu – 8,5 proc., skendimai – 6,1 proc. ir nužudymai – 5,8 proc. Per pastaruosius dešimtmečius žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) paplito visame pasaulyje ir pasiglemžė milijonus žmonių gyvybių. 2005 m. 1,2 proc. pasaulio gyventojų – ŽIV nešiotojai. Numatoma, kad ateityje ši dalis didės. Dabar ŽIV ir AIDS epidemija yra viena didžiaiusių pasaulio problemų. Nuo AIDS 1981 m., kai jis buvo nustatytas pirmą kartą, jau mirė 25 mln. žmonių. Vien 2005 m. pasaulyje nuo AIDS mirė 3,1 mln. gyventojų (3, p. 137). 2.4.2. „Socialinės“ ligos Sergamumas ir ligotumas tuberkulioze šiais laikais yra didelis, palyginti su labiau išsivysčiusiomis šalimis. Susirgimų po truputį mažėja miestuose, tačiau tarp kaimo gyventojų susirgimų tuberkulioze vis daugėja. (1 lentelė). Tam turi įtakos žemesnis kaimo gyventojų pragyvenimo lygis, silnesnis socialinis išsivystymas. 1 lentelė. Sergamumas ir ligotumas tuberkulioze. 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 Miestas ir kaimas 7775 7973 8204 8928 9294 9934 10689 11401 11774 10729 11298 10000 9362 8650 7956 Miestas 5093 5251 5443 5904 6105 6458 6965 7428 7860 .. 6282 5617 5223 4833 4491 Kaimas 2682 2722 2761 3024 3189 3476 3724 3973 3914 .. 4392 3841 3750 3509 3198 Šaltinis: http://db.stat.gov.lt/sips/Dialog/varval.asp?ma=M2810306lt&ti=Sergamumas+ir+ligotumas+aktyvia+tuberkulioze Oficialioji statistika rodo, kad susirgimų venerinėmis ligomis nuolat mažėja, tačiau vargu ar pateikiami skaičiai atspindi realią padėtį. Nekelia abejonių, kad dalis venerinėmis ligomi sergančių asmenų nesilanko ir yra neregistruoti dermatovenerologijos klinikose, dalis gydosi privačiuose kabinetuose ir todėl į oficialiąją statistiką nepatenka. Tačiau netgi ir oficialiai registruotų atvejų skaičiumi Lietuva gerokai lenkia daugelį Europos šalių. Kaip žinia, venerologinių ligų plitimas atspindi ne tiek šalies medicininės pagalbos, kiek vieno ar kito krašto socialinę – ekonominę būklę. Daugiausiai sergančiųjų užregistruojama Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių ir Alytaus apskrityse, mažiausiai – Panevėžio ir Tauragės (4, p. 13). Lietuvoje didėja sergamumas priklausomybės ligomis. Sparčiai plinta psichotropinių ir narkotinių medžiagų vartojimas. Susirūpinimą kelia tai, kad vis dažniau narkotikus pradeda vartoti ir tampa nuo jų priklausomi vis jaunesni žmonės. 2.4.3. Kūdikių ir vaikų mirtingumas Didžiausiais kūdikių ir vaikų mirtingumas buvo ir yra ekonomiškai silpniausiai išsivysčiusiose šalyse (pvz. Afganistane kūdikių mirtingumas – virš 25 proc.). Kaip praeityje, taip ir dabar infekcijos ir badavimas sudaro mirtį nešančią sąjungą. Tymai sukelia ypač daug mirčių, stabligė, kuria užsikrečiama dėl nesanitarinių sąlygų per gimdymą, pirmauja tarp priežasčių, dėl kurių miršta motinos ir naujagimiai. Nepakankama mityba nulemia daugiau negu trečdalį visų vaikų mirčių. Septyni iš dešimties vaikų dabar miršta nuo lengvai išvengiamų ir pagydomų ligų, tokių kaip kvėpavimo takų infekcijos, viduriavimas, tymai, maliarija ir bloga mityba. Dauguma jų išsivysčiusiose šalyse nesudaro didelio pavojaus. Pastaraisiais dešimtmečiais kūdikių ir vaikų mirtingumas labai sumažėjo. Bet yra viena esminė išimtis - tai vaisiaus ir neišnešiotų naujagimių mirtingumas. Besivystančiose šalyse šeštadalis kūdikių gimsta mažo svorio. Tai daugiausia priklauso nuo motinos ir ši problema niekaip nebus įveikta, jei nebus pagerinta moters sveikatos priežiūra. Daugiau kaip milijonas vaikų pasaulyje yra apsikrėtę ŽIV, o daugiau kaip du milijonai jau mirė. AIDS pandemiją lemia švietimo trūkumas silpnos ekonomikos šalyse. Taigi, kūdikių ir vaikų mirtingumą lemia užburtas ratas – neturtas ir bloga sveikata: neturtas blogina sveikatą, o bloga sveikata gimdo neturtą. Šio pasaulio vargšams yra 5 kartus didesnė tikimybė mirti iki 5 metų negu pasiturintiems. Daugelį vaikų sveikatos problemų galima išspręsti gerinant buities sąlygas, aprūpinimą vandeniu, sanitarinę būklę, mažinant oro teršimą. Dar tarpukario metais Lietuvoje buvo didelis kūdikių ir vaikų mirtingumas. Iš 5 – 6 pagimdytų vaikų išaugdavo 3 – 4. Šiandien tokio pavojaus praktiškai nebejaučia nė viena šeima Lietuvos šeima. Palyginus 1940 ir 2005 metus matome didžiulį skirtumą kūdikių ir vaikų mirtingume (3 pav.), be abejo didžiausią įtaką tam turi socialinė, ekonominė plėtra bei didžiulė mokslinė pažanga. 3 pav. Kūdikių ir vaikų (iki 1 m.) mirtingumo dinamika Lietuvoje 1940 – 2005 m. Šaltinis: http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/apzvalgos/ls007.pdf 2.5. Nusikaltimai asmens gyvybei Socialinę ir ekonominę visuomenės raidą charakterizuoja daug rodiklių. Juos palyginus su nusikalstamumo rodikliais akivaizdu, kad nusikalstamumą ypač lemia šalies ekonominis augimas, nedarbas, skurdas, šeimos santykiai, valstybės negalėjimas skirti pakankamai lėšų viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai. Šeima – pagrindinė visuomenės ląstelė. Materialinė ir socialinė jos gerovė daro didelę įtaką atskirų šeimos narių elgesiui visuomenėje. Nusikaltimai asmens gyvybei, sveikatai sudaro apie 3,6 proc. visų nusikaltimų. Didžiausias tyčinių nužudymų skaičius Lietuvoje užregistruotas 1994 m. (497 nužudyti žmonės). Toliau nužudymų mažėjo, ir tik 2000 m. vėl užregistruotas akivaizdus pakilimas (6, p. 7). 2005 m. nužudymų skaičius taip pat išaugo (2 lentelė). Palyginus su 2004 m. pakilimas tikrai didelis. Mieste žmonių nužudoma daugiau, lyčių atžvilgiu pirmauja vyrai. 2 lentelė. Nužudymai Lietuvoje 2004 2005 Miestas Vyrai ir moterys 233 233 Vyrai 149 142 Moterys 84 63 Vyrai ir moterys 144 144 Kaimas Vyrai 90 185 Moterys 54 71 Šaltinis: http://db.stat.gov.lt/sips/Dialog/varval.asp?ma=M2110111lt&ti=Asmenys%2C+nukent%EBj%E6+nuo+nusikalstam Išvados Labiausiai iš socioekonominių veiksnių gimstamumą įtakoja: moterų išsimokslinimo lygis ir žmonių, ypač jaunavedžių, gyvenimo sąlygos. 1) Kuo moteris turi aukštesnį išsimokslinimo lygį, tuo mažiau vaikų ji gimdo. Ir atvirkščiai: daugiausia vaikų gimdo moterys, ragavusios mažiau mokslų, dažnai gyvenančios kaime. 2) Daugelyje šalių parama šeimai gimus pirmam vaikui yra simbolinė, nes manoma, kad pirmas vaikas šeimoje visada gimsta, jei tik moteris gali gimdyti. Todėl labiau remiami antrieji ir tretieji vaikai. Tačiau čia galima matyti ir didelę klaidą: dažnai jauna šeima, gimus pirmam vaikui patyrusi ekonominius sunkumus, atsisako antrojo ir ypač paskesnių vaikų. Išanalizavus socioekonominių veiksnių įtaką mirtingumui matomos tokios tendencijos: 3) Lietuvos gyventojai su aukštuoju išsilavinimu gyvena ilgiau, nei gyventojai su viduriniu ar dar žemesniu išsilavinimu. Vedę vyrai taip pat gyvena ilgiau nei nevedę ar našliai. Moterims santuokinė padėtis reikšmingos įtakos neturi. 4) Daugiausia Lietuvoje mirštama nuo kraujo apytakos sistemos ligų, piktybinių auglių, bei vėžio. Paskutiniais metais padidėjo mirtingumas nuo psichinių sutrikimų, infekcijų, apsinuodijimų alkoholiu. Didėja savižudybių ir nužudymų skaičius. Skverbiasi pasaulyje paplitusi ŽIV ir AIDS epidemija. 5) Socialiniai veiksniai atsispindi tai vadinamųjų „socialinių“ ligų statistikoje. Sergamumas ir ligotumas tuberkulioze tarp kaimo gyventojų vis didėja. Tam turi įtakos žemesnis kaimo gyventojų pragyvenimo lygis, silnesnis socialinis išsivystymas. Venerinėmis ligomis taip pat dažniau užsikrečia žemesnio visuomenės socialinio sluoksnio atstovai. 6) Kūdikių ir vaikų mirtingumą lemia užburtas ratas – neturtas ir bloga sveikata: neturtas blogina sveikatą, o bloga sveikata gimdo neturtą. Šio pasaulio vargšams yra 5 kartus didesnė tikimybė mirti iki 5 metų negu pasiturintiems. 7) Analizuojant nusikalstamumo tendencijas, akivaizdi lėšų, skirtų viešajai tvarkai užtikrinti, efektyvaus naudojimo problema. Literatūros sąrašas 1) Gavelis, V. (2001) Socialinių ir ekonominių veiksnių įtaka nusikalstamumui. Korupciniai santykiai. VU ekonomikos darbai, EKONOMIKA, 53 tomas. Vilnius. 2) Jasilionis, D., Stankūnienė, V., Shkolnikov, V. (2006). Mirtingumo skirtumai. Statistikos departamentas. Lietuvos gyventojai: struktūra ir demografinė raida. Vilnius. 3) Kasnauskienė, G. (2006). Demografijos pagrindai. Vilnius. 4) Liubšys, A. (2000). „Gyventojų sveikata“. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2000 m. Vilnius. 5) Liubšys, A. (2003). „Sveikatos apsauga“. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2002-2003 m. Vilnius. 6) Sakalauskas, G. (2001). „Vaikų ir jaunimo nusikalstamumas“. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2001 m. Vilnius. 7) Stankūnienė, V. (2006) Gimstamumas. Statistikos departamentas. Lietuvos gyventojai: struktūra ir demografinė raida. Vilnius. 8) Vaitekūnas, S. (1998). Lietuvos teritorija ir gyventojai. Vilnius. 9) Vaitekūnas, S. (2006). Geografijos erdvėse. Klaipėda. 10) Waugh, D. (2003). Geografija. Vilnius. 11) Gimstamumas. Visuomenės struktūra pagal amžių.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!