Socialinio ir medicininio modelio sąveikos epilepsijos srityje

Albertas Einšteinas yra pasakęs: ,,Pažanga priklauso nuo keitimosi žiniomis“. Taigi ir sergančiųjų epilepsija gydymas bus sėkmingas, kai pats ligonis aktyviai ,,keisis žiniomis“. Epilepsija sergantiems Lietuvoje jau seniai teikiama kvalifikuota ir profesionali medicininė pagalba, daugelis instrumentų sukurti atsižvelgiant į sveikatos priežiūros specialistų, o ne į pacientų požiūrį, todėl visada yra tikimybė, kad liks neįvertinti kai kurie labai svarbūs veiksniai. Sergantiems lėtinėmis ligomis Lietuvoje nėra išvystyta socialinė pagalba – didžiųjų miestų neurologijos klinikose netgi nėra socialinių darbuotojų. Lietuvoje jau yra epileptologų organizacija, sergančiųjų globėjų organizacija. Tačiau šios organizacijos vienija arba pačius sergančiuosius, arba medikus, o socialinio darbo prasme iniciatyvos trūksta.
Žmonės su epilepsija sugeba su ja susidoroti iki tam tikro lygio. Yra penkios kategorijos leidžiančios žmonėms susidoroti su epilepsija : medikamentai, žinojimas kas sukelia priepuolius, simptomų sekimas ir pranešimas apie juos, gydymas ir informacija. (Walker. E.R et al, 2014). Todėl mano manymu socialinis darbas turėtų būti labiau integruotas į pagalbos epilepsija sergantiems žmonėms sistemą.
(Walker. E.R et al, 2014) rašė, kad tyrime dalyvavusių žmonių patirtis rodo, kad žmonės turintys chronines ligas labai retai apsiima visišką savivaldą į savo rankas, daugiausiai atvėju padedantysis žmogus prisideda prie šio aspekto. Dabartiniuose tyrimuose beveik visi žmonės sergantys epilepsija turi nekontroliuojamus priepuolius, nepaisant to, kad jie yra ganėtinai savarankiški. Taigi, pagalba gali padėti asmenims susidoroti su kasdienine rutina, tačiau gali neturėti didelės įtakos priepuolių valdymui.
Negalios reiškinio analizę XX a. ketvirtajame-penktajame dešimtmetyje pradėjo vystyti medicinos sociologija, vyravo T.Parsonso (1951) „ligos modelis“, kuris ir suformavo medicininį modelį. Septintajame dešimtmetyje Vakarų šalyse medicininis modelis imtas kritikuoti, nes paaiškėjo, kad nei kūno funkcijų atstatymas, nei finansinė pagalba neišsprendžia neįgalumo problemos. Taigi medicininis modelis buvo pradėtas reformuoti ir buvo pereita prie socialinio modelio. Jo pradininkai buvo neįgalieji (Quinn, 1998).
Medicininis modelis negalią laiko nukrypimu nuo normos, asmenine individo problema, pirmiausiai stengiantis sutrikimą koreaguoti medicininės reabilitacijos pagalba ir kompensuoti finansiškai. Neįgalieji laikomi pacientais, turinčiais asmeninius funkcinius...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!