Socialinio darbuotojo vaidmuo ryšiu su šeimomis palaikymui stacionarioje senų žmonių globos institucijoje

Įvadas Darbo aktualumas. Darni šeima, jos aplinka daro didelę įtaką pagyvenusio žmogaus gyvenimui, padeda pagrindus tolesnei raidai, turi įtakos gyvenimo kokybei. Šeima yra pirmoji, svarbiausia, institucija, kur pensininkas jaučiasi sau­gus, mylimas, globojamas (Bajoriūnas, 1997). Gyveni­mo kokybė - tai ištisas žmogaus pasirinkimo galimybių spektras, kurį lemia sudėtinga ekonominių, socialinių, kultūros veiksnių darna, aplinka (Galkutė, Motiejūnienė, 2003). Asmens ryšių su šeimomis palaikymo kokybę apibūdina įvairių reikmių (sveikatos, maisto, būsto, aprangos, išsilavini­mo, kultūros, saviraiškos, dalyvavimo visuomenės gy­venime) tenkinimo galimybės. Tai nulemia jo gebėjimą prisitaikyti esamomis sąlygomis ir tai, kokiomis verty­binėmis nuostatomis vadovausis gyvenime, kaip susi­formuos pasaulėžiūros sistema, ar taps savarankiška, iniciatyvia asmenybe, kaip gyvens, kaip suvoks gyve­nimo prasmę, kokią įtaką darys kitiems žmonėms, ap­linkai. Socialiniai pokyčiai lemia ir požiūrio į šeimą atsakomybės suvokimo kaitą. Yra nemažai šeimų, ku­rios nesugeba atsakyti už save, savo senuolius, jų ugdymą nesuteikia žmogui gyvenimo pagrindo. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, šiandien Lietuvoje savivaldybių įskaitoje užregistruota 16,4 tūkstančio sociali­nės rizikos šeimų, kuriose auga 36,5 tūkstančio senų žmonių . Du trečdaliai šeimų įrašyta į įskaitą dėl girtavimo. Dėl žalingų gyvenimo sąlygų šiems senuoliams būdingesnės psichosocialinės problemos, jiems sunku prisitaikyti naujoje aplinkoje, išsiskiria lėta socialine asmenybės brandą sunkiau bendrauja su bendraamžiais, suaugu­siaisiais (Kaffemanas, 1999,2000; Leliūgienė, 1997). Tarptautiniuose, nacionaliniuose teisės aktuose nusta­tyta senuoliui atstovaujančių pareigūnų, valstybės pareiga išlaikyti senuolią užtikrinti tinkamas ir saugias gyvenimo sąlygas, būtinas fiziniam, protiniam, dvasiniam, dorovi­niam gyvenimui, ugdymui, galimybę dalyvauti visuo­menės gyvenime. Stacionariose institucijose senuoliai atitinkamai siekiama sudaryti palankias, šeimos aplinkai artimas sąlygas, nors tai ir neprilygsta ugdymui šeimose (Pilowsky, 1995; Raslavičienė, 1996; Braslauskienė, 1996, 1998; Snieškienė, 1999). Senuoliai dėl savitų brendimo sąlygų yra trapesni, jautresni nei šeimo­je augantys senuoliai ir fiziniu, ir psichologiniu, ir sociali­niu aspektais. Jų dažnai iškreiptas gyvenimo prasmės, kokybės supratimas, todėl stacionariose institucijose ugdyti­niams sunkiau sekasi įsilieti į visuomeninį gyvenimą tapti visaverčiais visuomenės nariais. Stacionarioje senų žmonių stacionariose institucijose ugdytinio, gyvenimo kokybės suvokimas, ypatumai, galimų ateities perspek­tyvų įtaka tolesniam gyvenimui - mažai tyrinėta sritis. Šio darbo tikslas - atskleisti stacionariose institucijose klientų ir socialinio darbuotojų požiūrį į senų žmonių ryšių su šeimomis palaikymo kokybę, kriterijus, kuriais remiantis yra vertinama stacionariose institucijose klientų gyvenimo kokybė. Darbo objektas - stacionariose institucijose klientų ir socialinio darbuotojų gyvenimo kokybės supratimas. Darbo uždaviniai: • nustatyti kriterijus, kuriais remiasi stacionariose institucijose socialiniai darbuotojai, vertindami savo klientų ryšių su šeimomis palaikymo kokybę; • išskirti veiksnius, kurie lemia stacionariose institucijose klientų ryšių su šeimomis palaikymo kokybę. • aptarti stacionariose institucijose klientų ir socialinio darbuotojų požiūrius į bešeimių senų žmonių ryšių su šeimomis palaikymo kokybę. Darbo metodai: mokslinės literatūros analizė, metaanalizė (atliekama apibūdinant gyvenimo prasmės, kokybės sampratą, teorinius pagrindus), anketinė apklausa raštu (sudaryti klausimynai siekiant ištirti stacionariose institucijose klientų bei socialinio darbuotojų požiūrius į senų žmonių gy­venimo kokybės suvokimą). 1.Senų žmonių stacionarioje stacionariose institucijose auklėtinių gyvenimo kokybės teoriniai aspektai 1.1. Ryšio su šeimos nariais palaikimo samprata Pastaraisiais dešimtmečiais išsivysčiusiose šalyse šei­mos funkcionavimas bei jos raida patyrė gana dide­lių pokyčių. Pirmiausia tai palietė santuokos insti­tutą: sugyventinių porų paplitimas, ne santuokoje gimusių senuolių gausėjimas, vedybinio amžiaus senėji­mas, skyrybų gausėjimas ir kt. Visa tai siejant su stiprėjančiomis visuomenėje individualizmo bei ra­cionalizmo tendencijomis 80-jų metų viduryje buvo pradėta kalbėti apie antrąjį demografinį perėjimą (Second Demographic Transition), kuriam būdingi to­kie glaustai suformuluoti svarbiausi šeimos pokyčiai: • perėjimas nuo santuokos „auksinio amžiaus” prie kohabitacinės sąjungos; • perėjimas nuo „pagyvenusio žmogaus-karaliaus su tėvais” eros prie „karalių poros su senuoliu”; • perėjimas nuo kontracepcijos siekiant apsisau­goti prie kontracepcijos kaip saviraiškos; • perėjimas nuo vienarūšių ūkių tipo prie pliu­ralistinių šeimų bei namų ūkių tipų. Antrasis demografinis perėjimas siejamas su post modernybės eros atėjimu. Panaši demografinė elgsena neaplenkė ir Lietu­vos - tik gerokai vėliau. Toks lūžis demografinėje bei šeimos elgsenoje įvyko tik XX a. paskutinio de­šimtmečio pradžioje, Tada pradėjo mažėti vedybų skaičius, jos „senėti", gausėti neregistruotų santuo­kų. Ėmė formuotis kartų kaitos nebeužtikrinantis gimstamumas. Tai rodo specialūs demografiniai bei sociologiniai tyrimai ir atitinkami statistikos duomenys. Taigi Lietuvai aktualu nagrinėti naujus demogra­finės bei šeimos elgsenos pokyčius. Viena iš kylan­čių svarbesnių problemų yra nustatyti, koks ryšys eg­zistuoja tarp faktinės aptartos šeimos elgsenos ir jos vertinimo. Reikia atsakyti į klausimą, kiek giliai vyks­tančios permainos yra interiorizuotos subjektų, kiek tie nauji reiškiniai yra įgiję vertybinį pripažinimą. Tokie šios problemos nagrinėjimo tikslai inspiruoja atitinkamas hipotezes. Tarp jų svarbiausia būtų ta, kad pastaruoju dešimtmečiu įvykusi demografinės bei šeimos elgsenos permainos interiorizavosi ir atitin­kamose vertybėse bei vertybinėse orientacijose, ku­rios grįžtamuoju ryšiu veikia faktinę elgseną. Kon­krečiau tariant, reikėtų nustatyti: • kaip pakito požiūris į santuoką; • ar didėja neregistruotos santuokos (sugyveni­mo) ir skyrybų pateisinimas; • ar nyksta moters, vienos auginančios senuolius, smerkimas; • kokiu mastu pateisinami abortai. Tai patikrinti bandysime pasinaudodami Europos vertybių tyrimais (EVT), kuriuos Lietuvoje 1990 ir 1999 m. atliko tyrimų centras „Baltijos tyrimai" (in­terviu darbai) ir 1997 m. - visuomenės ir rinkos tyrimo centras „Vilmorus" (taip pat interviu darbai) Kultūros ir meno instituto užsakymu. Lietuvoje šeimos vertybių tyrimams nebuvo skir­ta daug dėmesio. Neskaitant minėtų EVT, kurių dalis buvo skirta kai kuriems šeimos vertybių ir vertybinių nuostatų bei orientacijų klausimams, ki­tų specialių šeimos vertybių tyrimų Lietuvoje nebu­vo atlikta. Tam tikri demografinės bei šeimos elg­senos vertybiniai aspektai būdavo paliečiami atlie­kant kitus platesnės tematikos tyrimus, tokius kaip, pvz., „Šeima ir gimstamumas Lietuvoje" (atliktas 1994-1995 metais ir esantis sudėtine tarptautinio ty­rimo „Gimstamumo ir šeimos tyrimai Europos ša­lyse" dalimi). Šiame darbe pabandysime aptarti kai kuriuos (pagal EVT galimybes) šeimos elgsenos vertybinius aspektus, sugretindami respondentų nuomonių pasi­keitimą nuo 1990 iki 1999 m. Pirmiausia apžvelgsime šeimos, kaip vertybės, traktavimą kitų bendres­nių vertybių komplekse. Toliau konkrečiau nagrinė­sime kai kuriuos santuokos ir gyvenimo kartu, tokių kaip šeimos formavimo, moters vaidmens visuome­nėje ir sėkmingo šeimos gyvenimo prielaidų vertini­mo, pokyčius. Mokslininkai akcentuoja, kad žmogaus gyvenimo kokybė priklauso nuo jo gyvenimo prasmės suvokimo, turimo tikslo. Asmenybei vystantis ugdymas, kaip ugdy­tojų ir klientų sąveika, perauga į saviugdą ugdytinis prisiima ugdytojo funkcijas, pasirenka savo asmenybės tobulinimo tikslus ir formuluoja juos atitinkantį turinį (Rajeckas, 1999; Bitinas, 2000). Gyvenimo kokybė vi­sada buvo ir yra siejama su žmogaus laimės siekiu. Kiekvienas žmogus turi savo laimės vaizdinį, siekia asmeninio gyvenimo idealo, stengiasi patenkinti visas savo reikmes. Pagyvenusio žmogaus mokymas, pratinimas tinkamai spręsti reikmių sintezės problemą yra jo socializacijos pagrindas. Anks­tyvuoju pagyvenusio žmogaus stacionarioje laikotarpiu pensininkas pratinamas kontro­liuoti savo kūniškas (prigimtines) reikmes, nepamiršti ir dvasinių, taip pat kurti pagrindines draudimo tipo elgse­nos normas {negalima) (Bitinas, 2000). Mokslininkai akcentuoja, kad be vidinių stabdžių socializacijos proce­sas gali būti nesėkmingas, kūniškos reikmės gali nu­stelbti dvasines, o anksti atsiradusi vartojimo reikmė gali trukdyti dvasinių reikmių raidai. Šiuolaikinėje visuomenėje gyvenantis žmogus gyve­nimo kokybės turėtų siekti ne tik dėl savęs, bet ir ben­dram labui, savo gyvenimą įprasminti taip, kad kažkas tauraus, reikšmingo liktų ir kitoms kartoms. Čia svarbi asmens atsakomybė už save, artimuosius, visuomenę. Šeima ir socialiniai darbuotojai bando spręsti sudėtingą šiuolaikinei visuomenei būdingą problemą: leisti senuoliui pačiam pasi­rinkti vertybes ar pedagoginėmis priemonėmis siekti, kad jo psichikoje įsitvirtintų tos vertybės, kurios ugdyto­jui atrodo teisingos ar bent jau priklauso leistinų verty­bių kategorijai (Aramavičiūtė, 1998; Bitinas, 2000). Siekiant gyvenimo kokybės svarbu asmeniškai tobulėti, plėtoti asmenines galias, kompetencijas, nes visuomenės gerovė priklauso nuo to, kaip save realizuoja kiekvienas žmogus. Visame pasaulyje ekonomikos, mokslo, švietimo, ap­linkosaugos, socialinio aprūpinimo srityse siekiama suderinamumo. Atsižvelgiant į visuomenės gerovę, jos narių išsilavinimą, saugumą santykį su aplinka, siekia­ma viso šeimos darnios plėtros. Šios idėjos šiandien įgyvendinamos ir Lietuvoje - visose žmogaus gyvenimo srityse. Siekiama įtvirtinti nuostatą, kad žmogus turi mokėti gyventi ne tik čia ir dabar, bet ir rūpintis ateities kartomis, suteikti gyvenimo pagrindą kuri ateities pe­rspektyvas. Šeimos aplinkos ir plėtros komisijos ata­skaitoje akcentuojama, kad darni plėtra (sustainable developmenl) - tai visuomenės „plėtra, tenkinanti žmo­nijos reikmes dabar, neapribojant galimybių ateities kartoms tenkinti savąsias" (Mūsų bendra ateitis, 1987). Taigi darni plėtra yra gyvenimo kokybės pagrindas. Ar šis procesas vyks ir ateityje, priklausys nuo žmo­gaus gyvenimo būdo pokyčių. Kadangi švietimas yra sudedamoji sistemos, lemiančios žmogaus ryšių su šeimomis palaikymo kokybę, dalis, jam tenka svarbus vaidmuo. Juk nuo vi­suomenės narių išsilavinimo, jų vertybinių nuostatų priklauso socialinė, ekonominė pažanga, visuomenės gyvenimo kokybė. Gyvenimo kokybė suprantama kaip materialių asmens reikmių tenkinimas (būstas, visavertė mityba, kitos gyvenimo sąlygos), estetiška, švari, tvar­kinga aplinka, kokybiškos medicinos paslaugos, sociali­nė sauga, kultūros ir rekreacijos reikmių tenkinimas, puikus išsilavinimas, pageidaujamas darbas, saviraiška, galimybė ir gebėjimas dalyvauti priimant, įgyvendinant bendruomenei svarbius sprendimus. Kiekvienas individas turėtų pats spręsti, koks bus jo antropocentrinių vertybių socialinis turinys, kaip jis išreikš savo laisvę, puoselės demokratiją vykdys parei­gas, suvoks laimę, atsakomybę, sąžiningumą teisingu­mą ir kt. vertybes. Kokias vertybines nuostatas pensininkas išsiugdys, kaip jis suvoks gyvenimo prasmę, kokybę, save šiuolaikinio šeimos kontekste, priklauso nuo šei­mos, pagyvenusio žmogaus stacionarioje institucijų. 1.2.Gyvenimo kokybė stacionarioje senų žmonių stacionariose institucijose auklėtiniams 1.2.1. Gyvenimo kokybės vertinimai Žmogaus ryšių su šeimomis palaikymo kokybę lemia materialiniai ir dvasiniai procesai, sudarantys jo būties pagrindą. Kuo tvirtesnis žmogaus socialinis-ekonominis pagrindas, tuo dvasingesnis socialinis-biologinis pasaulis. Šiuolaikinio žmogaus gyvenimas verčia sutelkti ne tik fizines, bet ir psichologines, dorovines galias. Vieno žmogaus gyve­nimo stiliaus aspektai tampa bendrais visos visuomenės gyvenimo bruožais (Matulionis, 2002). GK - nežiūrint į ilgą GK studijų tradiciją skirtinguose moksluose, vieningo, tinkamo tarpdisciplininėms studijoms, GK apibrėžimo nėra suformuluota iki šiol. PSO (1993) siūlo tokį apibrėžimą: "GK -tai individų vietos gyvenime suvokimas kultūriniame ir jų užimamos padėties kontekste, susijęs su jų tikslais, viltimis, standartais ir požiūriais. Tai plati koncepcija, kuriai didelės įtakos turi asmens fizinė sveikata, psichologinė būklė, nepriklausomybės laipsnis, socialiniai ryšiai ir santykiai su aplinka Tyrimo metodai, kontingentas ir rezultatai. Šiaurės visuomenės sveikatos mokyklos mokslininkai: Lindstrfim, Eriksson, Jakobsson, KShler (1990-1994) atsitiktiniu atrankos būdu iš kiekvienos šalies Nacionalinio statistikos biuro populiacijos registro atrinko po 3000 nuo 2 iki 18 m. amžiaus senų žmonių . Neįgalieji senuoliai [(561-as, sergantis mielomeningocele (MMC), ir 390-imtcistine fibroze (CF)] buvo atrinkti pagal universitetinių klinikų, nacionalinių centrų, kuriuose šie senuoliai gydosi, ir sergančiųjų bendruomenių turimus duomenis. Apklausą minėti mokslininkai atliko senų žmonių šeimoms paštu išsiųsdami anketas, sudarytas iš 74 klausimų, atsakymų į kuriuos duomenisjie analizavo atsižvelgdami į universalų GK modelį. Remiantis Allardt (1975) aprašytu pasiūlymu GK tyrimuose naudoti žemiausias, arba bazines, vertes, kiekvienam kintamajam dydžiui tame lygyje, kuris yra būtinas senų žmonių GK reikalingiausioms sąlygoms ir pasitenkinimui pasiekti, atsižvelgiant į šalių vystymosi lygį (kaip informacijos šaltinį naudojant nacionalinę statistiką), buvo nustatomos bazinės vertės. Šių bazinių verčių rinkinys ir suformavo GK standartą. Kaip nurodė tyrėjai, neįgaliųjų senų žmonių šeimos aktyviau dalyvavo anketinėje apklausoje -neatsakiusiųjų buvo tik 5,6% CF grupėje ir 13% MMC grupėje. Bendroje populiacijoje gautų atsakymų procentas svyravo nuo 55,8% Norvegijoje iki 83,2% Suomijoje. Lindstrm ir kt nustatė, kad Šiaurės šalių senų žmonių GK yra aukšta - beveik 70% visų apklaustų senų žmonių ji buvo aukštesnė, negu nustatytas GK standartas, ir skirtumai tarp šalių buvo labai nedideli. Išorinėje sferoje objektyvūs skirtumai tarp bendros populiacijos ir dviejų neįgaliųjų grupių senų žmonių buvo nedideli (žr. 3 lent.): išsilavinimas menkesnis buvo neįgaliųjų grupėse (37,8:33,9; 33,1), tačiau visos grupės turėjo beveik vienodas bendras pajamas (51,7: 51,5, 52,4), o neįgaliųjų šeimose, skaičiuojant vienam asmeniui, jos buvo netgi didesnės. Erdvesnius gyvenamuosius būstus taip pat turėjo neįgaliuosius senuolius auginančios šeimos (79,3: 91,8; 83,9). Pasitenkinimas ekonomine padėtimi Šiaurės šalių šeimose buvo aukštas, nors žemesnis, negu darbu (58,7:74,4). 3 lentelė Senų žmonių (CF, MMC) GK rodikliai Šiaurės šalyse (palyginimas su bendros populiacijos (BP) senų žmonių GK rodikliais) (procentai, viršijantys bazines vertes); (Lindstrom ir kt., 1993-1994); [3; 83-89;4,125-134Į rv MMC ~1 Bendras rodiklis įpras rouimis į Apibendrindami tarpasmeninės sferos tyrimų rezultatus, mokslininkai pastebėjo, kad Šiaurės šalyse senų žmonių pasitenkinimas gyvenimu šeimoje aukštas -tai nurodė 86,9% apklaustųjų, bet santykiais su giminaičiais ir draugais buvo patenkinti tik 56,5% apklaustųjų, o visuomenės parama šeimai tenkino tik 36,8% apklaustųjų. Tirdami tarpasmeninę sferą neįgaliųjų senų žmonių grupėse, Lindstrom ir kt. pastebėjo šiek tiek didesnį jų šeimų iširimą liekant gyventi tik su vienu iš tėvų (91,5: 86,9; 90,8), bei tai, kad pagyvenusio žmogaus negalia gali nulemti ir mažesnį, nei bendroje populiacijoje, senų žmonių skaičių šeimoje (75,9:68,9, 74,5), ir mažesnį pasitenkinimo lygį šeima (86,9:77,6; 76,8) bei socialiniais ryšiais aplamai. Analizuodami asmeninės sferos tyrimų rodiklius, mokslininkai nustatė, kad nuo 89 iki 93% visų apklaustų senų žmonių skirtingose amžiaus grupėse buvo patenkinti santykiais mokykloje; nuo 77 iki 85% senų žmonių sulaukė pripažinimo bendraamžių tarpe; nuo 46 iki 50% senų žmonių savigarba skirtingose amžiaus grupėse buvo aukšta. Neįgaliųjų senų žmonių grupėse asmeninės sferos, skirtingai nei kitų sferų, GK rodikliai buvo akivaizdžiai žemesni: žymiai žemesnė,nei bendros populiacijos senų žmonių , savigarba (52,0:43,2; 29,6), kuri, skirtingai nei bendros populiacijos senų žmonių tarpe, keičiasi su amžiumi - jaunystėje dar labiau sumažėja; ryšiai dėl neįgalaus pagyvenusio žmogaus skirtingumo išvaizdos ir pasiekimų atžvilgiu silpnėja; gyvenimas tampa labiau izoliuotas, centruotas į šeimą, bet bendro su senuoliais aktyvumo lygis neįgaliųjų grupėse buvo netgi aukštesnis (69,4:73,0; 73,4). Taigi, kaip reziumuoja Šiaurės šalių senų žmonių GK tyrėjai Lindstrom ir kt. (1994), neįgaliuosius senuolius auginančiose šeimose būtent asmeninei sferai turi būti skirtas ypatingas dėmesys. Nagrinėdami senų žmonių sveikatos problemų ir GK ryšį, kasdieninį pagyvenusio žmogaus gyvenimą įtakojančias sveikatos problemas mokslininkai pateikė kaip: 1) ilgai trunkančią (mažiausiai tris paskutinių metų mėnesius) ligą, negalią; 2) gydymąsi ligoninėje bent vieną kartą per paskutinius metus; 3) medicinines gydytojų konsultacijas - mažiausiai vieną paskutinių trijų mėnesių laikotarpyje (neįskaitant apsilankymų pas gydytojus profilaktiniais tikslais); 4) ligą, dėl kurios pensininkas per paskutinius tris mėnesius negalėjo lankyti senų žmonių lopšelio, įstaigos ar mokyklos. Kaip tyrėjai ir tikėjosi, neįgaliųjų grupės senuoliai turėjo žymiai daugiau minėtų sveikatos problemų, tačiau, nežiūrint į tai, neįgaliųjų GK rodikliai nebuvo daug žemesni. Nagrinėdami minėtų sveikatos problemų ir GK ryšį individualiame lygyje, LindstrSm ir kt. pastebėjo dvi tendencijas: ilgalaikė liga, negalia negatyviai buvo susijusi su subjektyvia GK, o objektyviems GK rodikliams įtakos neturėjo - jie išliko aukšti. Nagrinėdami GK ir sveikatos problemų ryšį bendrame šalies lygyje, mokslininkai pastebėjo, kad jos iš esmės nebuvo negatyviai susiję su subjektyvia ir objektyvia senų žmonių GK [2; 3, 83-89; 4, 125-134]. Praktinė reikšmė. Minėtos studijos duomenys kaip patariamoji priemonė buvo pateikti Nacionalinėse Švedijos, Norvegijos, Suomijos senų žmonių sveikatos ataskaitose. Nustatyti GK principai įtakojo PSO inicijuotą sveikatos apsaugos mokymo Europos konsorciumo programą, jie taikomi kuriant įvairias mokymo, auklėjimo programas, išdėstomi socialinės pediatrijos bei jaunuolių sveikatos mokymo kursuose bei pateikti Socialinės pediatrijos vadovėlyje (1994). Pagrindinis Šiaurės šalių visuomenės gerovės vystymo principas - panaikinti ar bent sumažinti nevienodumą ne tik tarp valstybių, bet ir tarp žmonių grupių pačiose valstybėse - atitinka PSO ir JT Senų žmonių Teisių Konvencijos principus [3, 83-89; 4,1-23, 125-134]. Išvados. 1. GK medicininėse studijose dėmesys vis labiau sutelkiamas į sveikatos ir resursų, skirtų jai palaikyti, įtaką žmogaus GK. 2. Visų senų žmonių (ir neįgaliųjų) GK susideda iš tų pačių elementų ir jai užtikrinti vienodai svarbios visos universalaus GK modelio sferos ir jas atitinkančios dimensijos. 3. Šiaurės šalyse senų žmonių (ir neįgaliųjų) GK rodikliai yra aukšti, tik asmeninėje sferoje neįgaliųjų grupėse jie žemesni už bendros populiacijos senų žmonių . Skirtumai tarp šalių nedideli. 4. Priklausomybė tarp pagyvenusio žmogaus sveikatos problemų ir GK rodiklių šiaurės šalyse yra silpna. 5. Atsižvelgiant į tai, kad Šiaurės šalių mokslininkų pateiktos išvados gali būti neabsoliučiai teisingos Lietuvos senuoliams (skiriasi šalių ekonominis išsivystymas, socialinės rūpybos lygis ir kt.), kurių sveikata šiandien nėra patenkinama (vos pusė senų žmonių pradeda lankyti mokyklą būdami sveiki), jie jaučiasi ne tokie laimingi kaip jų vienmečiai kitose šalyse, net nusižudo [5, 29-81], o neįgalieji nevisada sulaukia reikiamos pagalbos, tikslingu laikytinas Lietuvos senų žmonių GK tyrimas, kurį ir pradėjome KMA BMTI Socialinės pediatrijos laboratorijoje, siekdami išanalizuoti senų žmonių GK lemiančius veiksnius, nustatyti sveikatos būklės ir GK tirtų rodiklių ryšį. 1.2.2.Gyvenimo kokybe lementis veiksniai Nagrinėjant pasitenkinimą gyvenimu lemiančius veiksnius, dažniausiai yra remiamasi Maslowo pagrindinių poreikių patenkinimo teorija. Esminė šios teori­jos prielaida teigia, kad pagrindinių poreikių patenkinimas yra pozityviai susijęs su pasitenkinimo gyvenimu laipsniu. Be to, pagrindimai poreikiai turi hierarchine or­ganizaciją: fiziologiniai poreikiai yra pagrindiniai, po jų eina saugumo, meilės, pa­garbos poreikiai bei savęs realizavimo poreikiai hierarchijos viršūnėje. Masiowas teigia, kad kol nėra patenkinti baziniai poreikiai, tol aukštesnieji poreikiai neaktualizuojami-vizuojami, be to, hierarchijos viršūnėje esantis poreikių patenkinimas suteikia giles­nį pasitenkinimą. Maslowo teoriją taikant skirtingų šalių gyventojų pasitenkinimo gyvenimu ty­rimams, garima daryti prielaidą, kad mažiau turtingų šalių gyventojai yra dažniau užimti bazinių poreikių (gyvenamojo būsto, saugumo, finansiniu) aprūpinimu, to­dėl jie pasitenkinimą gyvenimu labiau sieja su šių poreikių tenkinimu. Tuo tarpu turtingesnių šalių gyventojų pasitenkinimą gyvenimu labiau lemia aukštesniųjų po­reikių patenkinimas (Oishi et ai., 1999, 980). Bendros šalies ekonominės padėties įtaką taip pat pažymi R. Inglehartas, nurodydamas, kad tarp ekonominės gerovės ir pasitenkinimo gyvenimu yra teigiama koreliacija: „ekonominis saugumas sustiprina vyraujantį visuomenės pasitekėjimo gyvenimu jausmą" (cituota iš Ester, 1997, 74). Remiantis šiomis prielaidomis, galima kelti dvi pagrindines hipotezes: H2: Neturtingų šalių (visų pirma Vidurio ir Rytų Europos) gyventojai yra mažiau patenkinti savo gyvenimu; H3: Neturtingų šalių gyventojų pasitenkinimas, palyginti su turtingesnių šalių gyventojų, yra labiau susijęs su ekonominių poreikių tenkinimu. Jei pasitenkinimas gyveniniu ir laimės pojūtis yra suprantami kaip apibendri­nantys lūkesčių bei rezultatų atitikimo rodikliai, tai pasitenkinimas darbu yra viena iš sudedamųjų bendro pasitenkinimo gyvenimų dalių šalia pasitenkinimo šeimos santykiais, finansine padėtimi, namais ir panašiai (Michalos, 1980, 3). C. Duncanas savo straipsnyje nurodo keturis pagrindinius pasitenkinimo gyvenimu ir pasitenki­nimo darbu tarpusavio ryšio modelius. Susiliejimo modelis palaiko pozityvų šių dviejų kintamųjų ryšį: pasitenkinimas vienoje srityje pereina į pasitenkinimą kitoje. Kompensacijos modelis teigia, kad toks ryšys yra neigiamas: žmonės, nepatenkinti viena sritimis kompensuoja tai gaudami pasitenkinimą kitoje. Daugumą autorių tvirtina, jog pasitenkinimas gyvenimu ir pasitenkinimas darbu tarpusavyje yra nesusiję. Disagregacijos modelis siūlo prielaidą, kad darbo svarba asmens gyve­nime daro įtaką ryšiui tarp pasitenkinimo darbu ir gyvenimu ir šis ryšys yra teigia-įnesnis vertinančių darbą žmonių (Duncan, 1995). A:: Čia galima pritaikyti S. Oishi pasiūlytą vertybės kaip tarpininko modelį, kuris -pratęsia Maslovvo poreikių tenkinimo teoriją kultūrinių skirtumų lygiu. Pagrindinė šio modelio idėja yra ta, kad individai, vertindami savo pasitenkinimą gyvenimu, la­ibiau vertina tai, kas sutampa su jų vertybėmis (Oishi et ai, 1999, 980). Vadinasi, šis .teorinis požiūris palaiko disagregacijos ryšio tarp pasitenkinimo gyvenimu ir pasi­tenldnimo darbu aiškinimą. Be to, šis modelis leidžia atskleisti kultūrinius skirtumus tarp panašios ekonominės padėties šalių. Čia galima kelti ketvirtąją hipotezę: H4: darbo svarba asmens gyvenime lemia ryšį tarp pasitenkinimo darbu ir mrvenimu ir šis ryšys yra teigiamesnis vertinančių darbą žmonių. 1.2.3.Pasitenkinimas gyvenimu Europos šalių gyventojų subjektyvių gyvenimo kokybės vertinimų analizę pradėsime nuo jų pasitenkinimo gyvenimu kintamojo pasiskirstymo pagal 31 tyri­me dalyvavusią šalį. Atlikus ANOVA testą paaiškėjo, kad F reikšmė (362,669) yra didelė (p0,5 Vidutiniškai 24 212 26 22,4 50 21,8 Laimingas 89 78,8 89 76,8 178 77,7 Iš viso: 113 49,3 116 50,7 229 100 Siekta sužinoti, kas turi įtakos mokinių laimingu­mo j ausmui. Užfiksavome silpnus koreliacinius ryšius (negalima atmesti statistinio ryšio) tarp laimingumo ir: • pasitenkinimo mokykline veikla (kor. koef. -0,27); • silpnesnio vienišumo pojūčio (kor. koef. - 0,23); • nesiskundimo šiais psichosomatiniais negalavi­mais: nuovargiu (kor. koef. - 0,22); nemiga (kor. koef. - 0,21); liūdesiu, prislėgtumu (kor. koef. -0,21). Vidinė darna susijusi su savęs vertinimu. Taigi vidinė darna, kurios vienas požymių - laimin­gumo išgyvenimas, neigiamai koreliuoja su stresu, įvai­riais sveikatos sutrikimo simptomais ir gali sumažinti streso įtaką adaptaciniu laikotarpiu. Mokiniai, kuriems būdingi aukšti vidinės darnos rodikliai, linkę spręsti jiems iškilusias problemas, o ne išgyventi dėl jų, patiria mažiau neigiamų emocijų bei lengviau įveikia įvairias prisitaikymo problemas, jų psichologinė savijauta yra geresnė. nio pobūdžio, tiek susijusių su mokykla) problemų sprendimas tiesiogiai siejasi su gyvenimo kokybe, lai­mingumo pojūčiu, fizine ir psichine sveikata (Pileckai-tė-Markovienė, 2003). Tyrime dalyvavo 229 penktos klasės mokiniai: 129 Klaipėdos miesto P. Mašioto vidurinės mokyklos ir 100 Kauno miesto Veršvų vidurinės mokyklos penktokų. Penktos klasės mokinius, praėjus trims adaptacijos mė­nesiams, paprašėme subjektyviai įvertinti požiūrį į save, savo psichologines būsenas: laimingumą vienišumą. Mokinių klausėme, ar jie jaučiasi laimingi, kai mąsto apie dabartini savo gyvenimą? Nagrinėdami mokinių atsakymus į šį klausimą siekėme atskleisti berniukų ir mergaičių grupių skirtumų reikšmingumą. Teigiamai nusiteikęs ir savimi pasitikintis žmogus pripažįsta savo vertingumą svarbą atsakingai elgiasi su savimi ir kitais (Pileckaitė-Markovienė, 2003). Atsakymų rezultatai rodo, kad mokiniai geriausiai vertina savo gebėjimus (vienas iš vidinės darnos ir tapa­tumo jausmo požymių - tikėjimas, kad kažką gali pada­ryti gerai): 84,2% respondentų tiki, kad gali viskąpada-ryti gerai; 82,9% teigia, kad turi daug gerų savybių; 75,1% mano, kad kiti turi juos gerbti; 72% - didžiuojasi savimi. 92,6% tiriamųjų penktokų nesutinka, kad jie yra nevykėliai ir netikėliai; 44,6% - kad trūksta pasitikėjimo savimi. Taigi remdamiesi šiais rezultatais galime teigti, kad dauguma tiriamųjų gana gerai save vertina, t. y. pasitiki savimi. Tiek adaptaciniu laikotarpiu, tiek ir vi­same mokymosi procese tai turi įtakos jų veiklumui, geresnių rezultatų siekiams, gerai savijautai klasės ko­lektyve ir mokyklos bendruomenėje. Iš pateiktų duomenų matyti, kad net keturių teiginių vertinimai reikšmingo statistinio skirtumo tarp berniukų ir mergaičių neparodė. Tiek berniukai, tiek ir mergaitės panašiai vertina save šiais aspektais: 79,6% berniukų ir 88,6% mergaičių mano, kad viską gali padaryti gerai (x2 = 3,61, p > 0,05); 74,3% berniukų ir 81% mergaičių didžiuojasi savimi (x2 = 1,48, p > 0,2); 91,2% berniukų ir 94% mergaičių nesijaučia netikėliais, nevykėliais (x2 = 0,66, p > 0,4); 55,7% berniukų ir 55,2% mergaičių pasitiki savimi (x2 = 0,008, p > 0,5). Veiksnia , susiji su berniukų ir mergaičių savęs vertinimu Teiginiai, susiję su mo­kinių savęs Vertinimu Dažniai Iš viso X2 P Berniukai Mergaitės Atitinka Neatitinka Atitinka Neatitinka Atitinka Neatitinka abs % abs % abs % abs % abs % abs % Manau, kad kiti turi mane gerbti 73 64,6 40 35,4 99 85,3 17 14,7 172 75,1 57 24,9 13,17 0,4 Manau, kad galiu viską gerai attikti 90 79,6 23 20,4 103 88,8 13 11,2 193 84,3 36 15,7 3,61 >0,05 Manau, kad galiu savimi didžiuotis 84 74,3 29 25,7 94 81 22 19 178 77,7 51 22,3 1,48 >0,2 Manau, kad man trūksta pasitikė­jimo savimi 63 55,7 50 44,3 64 55,2 52 44,8 127 55,5 102 44,5 0,008 >0,9 berniukų mano, kad kiti turi juos gerbti (x2 = 13,17, p 0,1). Taigi galima daryti išvadą, kad mokinių vienišumas lemia nevisavertiškumo jausmą išgyvenama vidinė dis­harmonija, kas neigiamai veikia sveikatą. Mokinių vie­nišumas - tai vienas iš dezadaptacijos požymių. Tyrimas parodė, kad penktos klasės berniukų ir mer­gaičių laimingumo pojūtis, savęs vertinimas, vidinė dar­na ir kai kurie kiti psichologiniai veiksniai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Išnagrinėję tyrimo duomenis galime teigti, kad 77,8% tyrime dalyvavusių penktokų berniukų ir 76,8% mergaičių praėjus trims adaptacijos mėnesiams jaučiasi laimingi ir pakankamai gerai save vertina. Taigi dau­guma mūsų tirtų mokinių jaučia vidinę darną (tirtų mer­gaičių vidinė darna didesnė nei berniukų), kuriai būdin­gi šie komponentai: supranta daugelį keliamų reikala­vimų, pasitiki žmonėmis, geba kontroliuoti esamą situa­ciją spręsti kylančias problemas, prireikus, prašyti pa­galbos ir jos sulaukti. Visa tai tiesiogiai susiję su adap­tacijos procesu, neatsiejama nuo psichologinės savijau­tos ir sveikatos būklės. Vidinės darnos jausmas - svarbus psichologinis veiksnys, veikiantis mokinių sveikatą kuri lemia reakci­jų į aplinkos pokyčius adekvatumą taip pat ir jų ryšių su šeimomis palaikymo kokybę. 3.2. Tyrimo rezultatai ir jų interpretacija Šiuolaikinė visuomenė akcentuoja darnaus vystymo­si, asmens išsilavinimo svarbą išskirtinį švietimo vaid­menį: ugdyti darnų vystymąsi atitinkančius asmens ge­bėjimus ir vertybines nuostatas, skatinti jomis remtis kasdienėje veikloje, siekiant aukštos gyvenimo kokybės. Skatinama keisti gyvenimo būdą darnaus vystymosi nuostatos diegiamos šeimoje, pagyvenusio žmogaus stacionarioje institucijose, bendruomenėje, puoselėjama pagyvenusio žmogaus stacionarioje institucijų ir ben­druomenės sąveika. Senų žmonių stacionariose institucijose namai yra svarbi bendruomenė, į kurią patenka bešeimis pensininkas. Tai artimiausia socialinė ap­linka, kurioje reiškiasi, skleidžiasi pagyvenusio žmogaus gebėjimai, vyksta socializacijos procesas. Svarbus vaidmuo ugdant senų žmonių asmenybę tenka pedagogui. Stacionariose institucijose socialiniai darbuotojai yra artimiausi savo auklėtiniams žmonės, jie puikiai žino šių senų žmonių problemas, todėl stengiasi atstoti bešeimiams senuoliams tėvus, ugdyti juos atsižvelgdami į kiekvieno pagyvenusio žmogaus individualybę, sveika­tos būklę, puoselėti dvasines ir fizines galias. Taigi jų požiūris į senų žmonių ryšių su šeimomis palaikymo kokybę, prasmės suvokimą yra labai svarbus. Siekiant atskleisti socialinio darbuotojų ir stacionariose institucijose klientų gyvenimo kokybės sampratą, atliktas empirinis tyrimas. Apklausoje dalyvavo 75 proc. socialinio darbuotojų, kurių peda­goginio darbo stažas - 11-15 metų ir daugiau, 10 proc. - 3-5 metai, 15 proc. - 6-10 metų pedagoginio darbo stažas senų žmonių stacionariose institucijose institucijose. 80 proc. tyrime dalyvavusių socialinio darbuotojų turi aukštąjį pedagoginį, 20 proc. - aukštesnįjį pedagoginį išsilavinimą. Nustatyta, kad socialiniai darbuotojai, turintys didesnę darbo stacionariose institucijose institucijoje patirtį, lengviau bendrauja su ugdytiniais, tvirčiau jau­čiasi pagyvenusio žmogaus stacionarioje procese, gindami pagyvenusio žmogaus teises, kūrybiškiau dirba, domisi pedagoginės veiklos tobulinimo galimy­bėmis. Siekiant nustatyti kriterijus, kuriais remiasi stacionariose institucijose socialiniai darbuotojai vertindami savo klientų ryšių su šeimomis palaikymo kokybę, jos suvokimo reikšmę pagyvenusio žmogaus asmenybės raidai, pirmiausia prašyta paaiškinti, kaip pedagogas suvokia pačią žmogaus gyvenimo kokybės sąvoką. 85 proc. tyrime dalyvavusių socialinio darbuotojų ryšių su šeimomis palaikymo kokybę apibrėžia kaip materialinių reikmių tenkinimą (būs­tas, visavertė mityba), estetišką švarią aplinką aukštos kokybės medicinos paslaugas, saugią socialinę aplinką kultūros bei rekreacijos tenkinimo galimybes). 25 proc. stacionariose institucijose socialinio darbuotojų akcentuoja tik dalies šių veiksnių svarbą žmogaus gyvenimo kokybei. Jie išskiria materialinį pagyvenusio žmogaus aprūpinimą. Dauguma šių socialinio darbuotojų mano, kad ugdytiniams nereikia aukštojo išsilavinimo, svarbu įgyti profesiją. Kiti akcentuoja tinkamos sociali­zacijos svarbą saugią psichologinę aplinką. Apklausoje dalyvavę stacionariose institucijose socialiniai darbuotojai teigia, kad žmogaus ryšių su šeimomis palaikymo kokybę teigiamai veikia šilta emocinė aplinka šeimoje (75 proc), visavertė adap­tacija tarp bendraamžių (35 proc). Jų nuomone, neigia­mai ryšių su šeimomis palaikymo kokybę veikia ryšių su asocialia pagyvenusio žmogaus šeima palaikymas (55 proc), tėvų deprivacįja (45 proc), tipiškas visuomenės požiūris į stacionariose institucijose ugdytinius (40 proc), taip pat iškreiptas gyveni­mo prasmės suvokimas ir vertybinių nuostatų pasirin­kimas. Respondentai akcentuoja, kad stacionariose institucijose klientų ryšių su šeimomis palaikymo kokybę mažai veikia nepilna šeima (65 proc.) bei anksti susiformavęs vartotojiškas požiūris į aplinkinius (45 proc). Tai matyti pirmajame paveiksle. Kaip svarbius veiksnius, kurie teigiamai veikia senų žmonių ryšių su šeimomis palaikymo kokybę, apklausti socialiniai darbuotojai minėjo ugdymą (100 proc), norą tobulėti atitinkamose gyvenimo srityse (35 proc), atsakomybės jausmą sąži­ningumą (100 proc). Kaip svarbius veiksnius, kurie teigiamai veikia senų žmonių ryšių su šeimomis palaikymo kokybę, apklausti socialiniai darbuotojai minėjo ugdymą (100 proc), norą tobulėti atitinkamose gyvenimo srityse (35 proc), atsakomybės jausmą sąži­ningumą (100 proc). Tyrimo duomenys atskleidė socialinio darbuotojų požiūrį į pagyvenusio žmogaus stacionarioje svarbą stacionariose institucijose klientų gyvenimo kokybei. Kad ugdymas senų žmonių stacionariose institucijose namuose yra labai svarbus, mano 95 proc. apklaustų socialinio darbuotojų, nes čia lavinami socialiniai įgūdžiai, diegiamos visuomenės normas atitinkančios vertybinės nuostatos, kalbama apie gyvenimo prasmę. Socialiniai darbuotojai pažymi, kad senų žmonių stacionariose institucijose namuose stengiamasi sudaryti kuo artimesnes visavertės Šeimos aplinkai sąlygas. Ugdymas mokykloje taip pat labai svarbus (taip mano 95 proc. apklaustų stacionariose institucijose socialinio darbuotojų), nes čia pensininkas rengiamas toliau mokytis, įgyja mokymosi pagrindus (raštingumo, ko­munikacinių gebėjimų, orientavimosi įvairiose gyveni­mo situacijose), reikiamų žinių. Socialinio darbuotojų nuomone, svarbus ir neformalusis ugdymas, kuris praplečia senų žmonių akiratį, padeda kaupti žinias, lavinti norimus įgūdžius, suteikia savirealizacijos, pripažinimo galimybę, kas teigiamai veikia jų savivertę, lemia palankų kitų žmonių vertinimą (70 proc). Stacionariose institucijose socialiniai darbuotojai mano, kad ugdyti­niams reikia padėti kurtis gyvenimo prasmės, kokybės vaizdinius, kurie skatintų užsibrėžti konkrečius gyveni­mo tikslus, jų ateityje siekti ir taip įprasminti savo gy­venimą. 65 proc socialinio darbuotojų teigia, kad būtina ugdomojo­je veikloje akcentuoti rezultatų svarbą tolesniam darbui. Į klausimą kokias ateities perspektyvas derėtų for­muoti stacionariose institucijose ugdytiniams, socialiniai darbuotojai atsa­kė, kad ypač svarbūs puikūs mokymosi rezultatai (55 proc), žinių, gebėjimų, įgūdžių, pareigingumo, savi-refleksijos (savęs, savo elgesio analizė) ugdymas (40 proc). Taip pat svarbu mokyti mokytis visą gyve­nimą skatinti įgyti norimą specialybę, nuolat tobulėti. Pagyvenusio žmogaus gyvenimo kokybei gerinti reikia numatyti realias karjeros galimybes (15 proc), įkvėpti pasitikėjimą savo jėgomis, kelti senų žmonių savivertės lygį (25 proc). Apklausti socialiniai darbuotojai teigia, kad stengiasi savo ugdy­tinius mokyti gyventi šeimoje, pateikdami tinkamos šeiminės aplinkos pavyzdžių, diskutuodami apie darnios šeimos svarbą žmogaus gyvenime. Atostogų metu sten­giamasi sudaryti galimybes stacionariose institucijose ugdyti­niams pabūti darniose šeimose, pabendrauti, žodžiu, pajusti tokios šeimos atmosferą. Senų žmonių stacionariose institucijose namuose senuoliai mokomi palaikyti švarą kurti estetišką aplinką (puošti savo darbais, jausti atsakomybę už savo brolius, seseris, draugus), kultūringai leisti laisvalaikį. Svarbūs mokymosi rezultatai, kuriuos būtina gerinti, atsižvel­giant į kiekvieno pagyvenusio žmogaus sveikatą turimą patirtį, galimy­bes. Skatinama siekti kuo aukštesnių pagyvenusio žmogaus stacionarioje rezultatų, stengiamasi pastebėti individualius gebėjimus ir juos puoselėti užsiimant konkrečia veikla. Būtina sudaryti sąlygas saviraiškai, savirealizacijai, kas aktualu pagyvenusio žmogaus ateičiai. Atsižvelgiant į amžiaus tarpsnį, leidžiama daly­vauti priimant ir įgyvendinant sprendimus, kurie svar­būs stacionariose institucijose gyvenime. Dauguma socialinio darbuotojų (60 proc.) stengiasi sistemingai mokyti pagyvenusio žmogaus stacionarioje (si) re­zultatus, žinias, įgūdžius, gebėjimus taikyti praktiškai. Tyrimo duomenys rodo, ko, socialinio darbuotojų nuomone, jų ugdytiniai tikisi iš gyvenimo. Pažymima, kad dalis be­šeimių senų žmonių yra nusivylę savo gyvenimu, jaučiasi at­stumti ir niekam nereikalingi, todėl į savo ateitį žiūri nepatikliai, su baime ir neviltimi. 75 proc. apklaustų socialinio darbuotojų pabrėžia, kad jų ugdytiniai tikisi įgyti aukš­tesnįjį profesinį išsilavinimą (statybininko, staliaus, va-dybininko(-ės), siuvėjos, kirpėjos, virėjos, pardavėjo(-s) ir kt.), 5 proc. respondentų teigia, kad jų ugdytiniai ne­nori mokytis, mano, kad pragyvens ir taip (važiuos dirbti į užsienį, dirbs pas ūkininkus savame krašte, pragy­vens dirbdami savo ūkyje). Tik 20 proc. socialinio darbuotojų nu­rodo, kad dalis jų šeimynos senų žmonių tikisi mokytis aukšto­siose mokyklose, siekti karjeros (pedagogo, socialinio darbuotojo, trenerio, žemės ūkio specialisto, ekonomis­to). Socialiniai darbuotojai pastebi, kad senų žmonių svajonės susijusios su patirtimi jų buvusiose šeimose, su socialinio darbuotojų pavyz­džiais, sutiktais žmonėmis, kurie padarė senuoliui didelį įspūdį ir tapo pavyzdžiu ateities orientacijoms. Taigi socialinio darbuotojų anketinės apklausos rezultatai leidžia teigti, kad pagyvenusio žmogaus asmenybės vystymasis neatsiejamas nuo socialinės aplinkos. Socialinių normų, kultūros ver­tybių perėmimas, asmenybės tobulėjimas, gebėjimas realizuotis visuomenėje, gyvenimo prasmės, kokybės suvokimas priklauso nuo pagyvenusio žmogaus patirties, pagyvenusio žmogaus stacionarioje , ugdy­tojų kompetencijos, individualių pagyvenusio žmogaus galimybių. Tyrimo duomenis papildyti stacionariose institucijose klientų apklausa. Senuoliai nurodė, kas jiems svarbu gyve­nime, kuo norėtų būti, ar jaučia(si) saugūs, ar jiems kas nors pataria, ar sulaukia pagalbos, ar bendrauja su savo šeima, kaip įsivaizduoja savo ateitį, kaip norėtų gyventi. Senuoliai išskyrė veiksnius, kurie, jų manymu, svarbiausi jų gyvenimo kokybei. Atsakymų rezultatai pateikti 2 paveiksle 2 pav. Veiksniai, senų žmonių nuomone, teigiamai veikiantys jų ryšių su šeimomis palaikymo kokybę Tyrimo rezultatai rodo, kad dauguma senų žmonių (70 proc.) norėtų matyti savo šeimą darnią („kad tėtis ir mama nebegertų", „kad namuose būtų švaru, tvarkinga ir šilta", „kad būtų, ką valgyti", „kad tėtis nemuštų ma­mos", „kad naktį nereikėtų namuose būti vienam", „kad manęs nebemuštų", „kad visada įsileistų į namus"), grįžti į ją ir būti drauge, turtingai, gerai gyventi (100 proc). Senuoliai norėtų turėti tokį darbą kad galėtų daug uždirbti (52,5 proc), svajoja apie gražią šeimą kurioje „visi sutartinai dirbtų, ilsėtųsi" (20 proc), norėtų pamatyti kitas šalis, dirbti užsienyje (30 proc). Stacionariose institucijose ugdytiniai apie būsimą išsilavi­nimą mokymąsi kalba įvairiai: vieni nori pasiekti gerų mokymosi rezultatų, kad „galėtų tęsti mokslą toliau", nori siekti aukštojo išsilavinimo (12,5 proc), kuo grei­čiau baigti vidurinę mokyklą nes ten neįdomu, nemiela, turi mokymosi problemų (62,5 proc). Dalis senų žmonių (17,5 proc.) nebesimokytų, jei neverstų auklėtoja, direk­torius, socialinis pedagogas. 7,5 proc tyrime dalyvavu­sių stacionariose institucijose klientų apie savo būsimą išsi­lavinimą, dabartinį mokymąsi nepanoro kalbėti. Anketose senuoliai pažymėjo, kad ateityje norėtų būti ūki­ninkais, verslininkais (12,5 proc), bitininkais (2,5 proc), staliais-baldžiais (17,5 proc), statybininkais (22,5 proc), kirpėjomis (2,5 proc), floristėmis (2,5 proc), medicinos seserimis (5 proc), siuvėjomis arba virėjomis (10 proc), valytojomis (5 proc), „namų tvarkytoja pas turtingus žmo­nes" (2,5 proc), dalis norėtų dirbti senų žmonių stacionariose institucijose namuose auklėtojomis (7,5 proc), dizainere (2,5 proc), lietuvių kal­bos mokytoja (2,5 proc), miškininku (5 proc). Apklausa parodė, kad stacionariose institucijose ugdytiniai dažnai jaučiasi vieniši, ilgisi namų (95 proc), sunkiai išgyvena tėvų nerūpestingumą atstūmimą susvetimėji­mą „nuopolius", ilgisi artimųjų, laukia susitikimų su jais, svajoja apie tai. Ypač bešeimiai senuoliai laukia savo motinų (97,5 proc), kad ilgisi ir laukia tėvo, pažymėjo 27,5 proc. tyrime dalyvavusių stacionariose institucijose klientų. Senų žmonių susitikimai su senuoliais, artimaisiais stacionariose institucijose namuose dažnai būna tik epizodiški, teikia senuoliams ne tik džiaugsmą bet kartais ir nuvilia. Bešeimiai senuoliai savo problemas mažai kam patiki, stengiasi nesiskųsti ir Spręsti jas savarankiškai (45 proc). Dalis senų žmonių ypač pasitiki auklėtoja, nes jaučia jos rūpestingumą nuošir­dumą palaikymą supratimą (50 proc), kiti (5 proc.) labiau pasitiki socialiniu pedagogu, stacionariose institucijose direktoriumi, pavaduotoja. ■ Taigi tyrimo duomenys leidžia teigti, kad senų žmonių gyvenimo kokybei turi įtakos socialinė aplinka ir tai, kaip jis ryšių su šeimomis palaikymo kokybę suvokia: ar planuoja savo ateitį, ar kelia gyvenimo tikslus. Išvados 1. Bešeimiai senuoliai, kurių gyvenimo situacija labai įsi,, savita, yra jautresni, labiau pažeidžiami, nei šeimo-

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!