Šlapimo išskyrimo sistema

Slapimo isskyrimo sistema 1.Inkstų žievinės ir šerdinės dalies histologinė struktūra. Nefrono histologinė struktūra Inksto pjūvyje matyti, kad inkstas sudarytas iš dviejų medžiagų: žievės, cortex renalis, ir šerdies, medulla renalis. Šerdyje yra apie 10 – 18 piramidžių, kurios lemia inksto skiltėtumą. Tarp piramidžių yra žievės audinių intarpų, vadinamų žievės šulais. Inkstų parenchimą sudaro kūneliai ir šlapimo vamzdeliai. Inksto žievėje, be inksto kūnelių, yra ir nefrono artimieji bei tolimieji vingiuotieji vamzdeliai. Inksto šerdyje daugiausia būna surenkamųjų vamzdelių ir nefrono kilpų. Nefroną sudaro glomerulas, proksimalinis vingiuotasis kamuolėlis, Henlės kilpa, distalinis vingiuotasis kamuolėlis ir surenkamasis kanalėlis. Inksto kūnelis sudarytas iš kapiliarų kamuolėlio, mezanginių ląstelių ir kapiliarų kilpas dengiančio kapsulės lapelio. Išorinę inksto kūnelio sienelę sudaro kapsulės pasieninis lapelis. Tarp kapsulės lapelių yra ertmė. Inksto kūnelio kapiliarų kamuolėlis susidaro iš aferentinės arteriolės šakų. Iš kamuolėlio kapiliarai renkasi į eferentinę arteriolę, pro kurią kraujas išteka iš inksto kūnelio. Kamuolėlio kapliarų kilpos glaudžiai susijusios su visceraliniu kapsulės lapeliu, kurio pamatinė epitelio membrana guli ant plonos pamatinės kapiliarų membranos. Taip susiformuoja viena pamatinė membrana, kuri su kapiliarų endoteliu ir visceralinio kapsulės lapelio epiteliu sudaro šlapimo filtruojamąją užtvarą. Ši užtvara sudaryta iš kolageninių baltymų ir mukopolisacharidų. Kapiliarų endotelis turi porų, o kapsulės visceralinio lapelio epitelinės ląstelės turi citopodijas ir vadinamos podocitais. Ten, kur kapiliarų endotelis nesiliečia su visceralinio lapelio ląstelėmis, yra mezanginės ląstelės, kurios tęsiasi už glomerulo ribų iki užkamuolinių mezanginių ląstelių, įeinančių į jukstaglomerulinį aparatą. 2. Baumano kapsulę sudarančių ląstelių ir nefroną sudarančių vamzdelių histologinė charakteristika Bau mano kapsulę sudaro du lapeliai – visceralinis ir parietalinis. Visceralinis lapelis yra glaudžiai susijęs su kapiliarų kamuolėlio kraujagyslių endoteliu ir kartu sudaro pamatinę membraną, per kurią filtruojamas pirminis šlapimas. Baumano kapsulė turi du polius – vamzdinį ir kraujagyslinį. Pro kraujagyslinį polių įeina įtekančioji arteriolė ir išeina ištekančioji arteriolė, o vamzdinis polius tęsiasi kaip proksimalinis vamzdelis. Artimieji vamzdeliai iškloti vienasluoksniu kubiniu epiteliu, turinčiu mikrogaurelių, reabsorbicijos paviršiui padidinti. Ląstelėse gausu mitochondrijų, aktyviai veikia Na/K siurbliai. Šie kanalėliai iš išorės apsupti gausiu kapiliarų tinklu. Juose vyksta glomerulų filtrato įvairių komponentų reabsorbcija. Epitelinės ląstelės yra eozinofilinės. Henlės kilpos nusileidžiančioji dalis išklota vienasluoksniu plokščiuoju epiteliu, kylančioji dalis išklota kubiniu epiteliu, turinčiu mažus mikrogaurelius. Tolimųjų vingiuotųjų vamzdelių epitelis kubinis, bet žemesnis nei proksimaliniuose kanalėliuose. Ląstelės trumpesniais mikrogaureliais. Ryškesnės pamatinės plazmolemos raukšlės. Surenkamųjų vamzdelių epitelis kubinis (artomiosiose dalyse) ir stulpinis (tolimosiose dalyse). Epitelinės ląstelės dviejų rūšių (susiję su vandens reabsorbcija surenkamąjame vamzdelyje): 1) šviesios, turinčios mažai organelių; 2) tamsios – panašios į skrandžio dugno liaukų dengiamąsias ląsteles (išskiria rūgštį). Šios ląstelės dalyvauja rūgštingumo reguliacijoje. 3. Pakalmuolinio aparato histologinė struktūra ir reikšmė Vietoje, kur distalinis vingiuotasis kanalėlis liečiasi su įtekančiąja arteriole, kanalėlio ląstelės pakitę – jos yra aukštesnės ir sudaro tankiąją dėmę, macula densa. Šioje vietoje nėra pamatinės vamzdelio membranos, todėl tankiosios dėmės ląstelės sąveikauja su aferentinės arteriolės vidurinio sluoksnio modifikuotomis neruožuotųjų raumenų ląstelėmis, vadinamomis jukstaglomerulinėmis ląstelėmis. Jukstaglomerulinis aparatas yra sudarytas iš aferentinės arteriolės vidurinio sluoksnio modifikuotų raumeninių ląstelių ir tankiosios dėmės ląstelių. Šiam aparatui taip pat priklauso šviesios užglomerulinio mezangijaus ląstelės. Jukstaglomerulinės ląstelės citoplazmoje turi mažų granulių ir gamina reniną, kuri veikia kraujo plazmos angiotenzinogeną, ir susidaro neaktyvus peptidas angiotenzinas I. Angiotenzinas I, veikiant konvertuojamam plaučių endotelio fermentui, virsta angiotenzinu II, kuris didina kraujospūdį, skatina arteriolių susitraukimą ir skatina aldosterono gamybą antinksčiuose. Aldosteronas veika tolimuosius inkstų vamzdelius ir didina natrio ir chloridų absorbciją. Dėl to daugėja skysčių ir didėja kraujospūdis. Su pakamuolinėmis ląstelėmis glaudžiai susijusios blyškios užkamuolinės mezanginės ląstelės. Manoma, kad jos gamina hormoną eritropoetiną, kuris suaugusio organizmo kaulų čiulpuose skatina eritrocitų susidarymą. 4. Šlapimo filtracinio barjero struktūra Filtracinis barjeras sudarytas iš trijų dalių: kapiliarų endotelio, vidinio kapsulės lapelio ląstelių ir filtruojamosios užtvaros. Kapiliarų endotelis turi porų, yra plokščias. Endotelio poros esti įvairios formos ir dydžio. Ne visas jas dengia diafragma. Dėl to inksto kamuolėlio kapiliarų pralaidumas, palyginus su kitų organų languotaisiais kapiliarais, yra didesnis. Kapsulės visceralinio lapelio epitelinės ląstelės turi kojytes, citopodijas, ir vadinamos podocitais. Podocitai remiasi į pamatinę membraną savo ląstelės kojytėmis. Tarp aplinkinių gretimų citopodijų yra plyšiai, uždengti plyšių diafragma, kurioje yra porų. Filtruojamąją užtvarą sudaro endotelio pamatinė membrana, glaudžiai susijusi su kapsulės vidinio lapelio pamatine membrana. Sudaryta iš kolageninių baltymų ir mukopolisacharidų. Ji yra trisluoksnė: vidinis ir išorinis sluoksniai šviesūs, o vidurinis tamsus. Languotų kapiliarų sienelė nepraleidžia kraujo forminių elementų, filtracinė membrana – didesnių kaip 10 nm molekulių, diafragmos plyšiai – didesnių nei 3 – 4 nm molekulių. Neigiamąjį krūvį turinčios molekulės užsilaiko filtruojamoje užtvaroje ilgiau. Ši funkcija būdinga užtvaros šviesioms dalims, dėl į jų sudėtį įeinančių polianioninių heparano sulfato molekulių. 5. Prostatos histofiziologija Priešinė liauka (prostata) – tai liauka, supanti pradinę vyro šlaplės dalį ir gaminanti sekretą, įeinantį į spermos sudėtį. Prostata sudaryta iš 30 – 50 nedidelių tubualveolinių liaukučių, kurių ištekamieji latakai atsiveria į šlaplę. Iš išorės prostata aptraukta fibroelastine kapsule neruožuotaisiais raumenimis. Liaukinė dalis trimi sluokniais išsidėsto apie šlaplę: 1) aplink šlaplę esančios gleivinės liakutės (mažos); 2) pogleivinio sluoksnio liaukutės, juosiančios šlaplės gleivinės audinius; 3) pagrindinės (išorinės) liaukutės. Jo yra didžiausios ir grupuojasi skiltimis, sudarydamos pagrindinę liaukos dalį. Kiekvienoje skiltyje liaukutes gaubia stroma, kuri svarbi spaudžiant liaukos sekretą. Sekretas silpnai šarminis. Liaukų alveolių ar vamzdelių epitelis kubinis arba stulpinis, turi sekreto granulių ir lipidinių lašelių citoplazmoje. Gleivinės liaukų latakai atsiveria į šlaplę (įvairiose vietose), o pogleivinių ir pagrindinių – į šlaplės antį, šalia sėklinio gumburėlio. Senyvo amžiaus vyrų gleivinės liaukos dažnai suveša ir suformuoja adenominius mazgus (gleivinė liaukų hiperplazija). Liaukos alveolėse susikaupia amiloidų kūneliai. Jie formuojasi apie suirusių ląstelių fragmentus ir gali užkimšti liaukos latakus. Pogleivinės ir pagrindinės liaukutės dažnai malignizuoja ir formuojasi prostatos karcinoma. 6. Šlapimo pūslės, šlapimtakių ir šlaplės histologinė charakteristika Šlapimtakis išklotas pereinamuoju epiteliu, o lygieji sienios raumenys susiklosto trimis sluoksniais: vidinis ir išorinis išilginiai, o vidurinis – žiedinis. Šlapimtakio dalis, esanti šlapimo pūslės sienoje, turi tik išilginius raumenis. Šlapimo pūslės gleivinės epitelis yra preinamasis ir sudarytas iš šešių – aštuonių ląstelių sluoksnių. Savajame gleivinės dangale daug kolageninių ir paskirų elastinių skaidulų. Elastinių skaidulų daugiau pogleiviniame sluoksnyje. Pūslės trikampio savajame sluoksnyje yra gleivių liaukučių. Šlapimo pūslės raumenys išsidėsto trimis sluoksniais. Vyrų šlaplė skirstoma į tris dalis: priešinė, plėvinė ir akytkūninė. Į priešinę dalį atsiveria sėklos ir priešinės liaukos ištekamijei latakai. Gleivinė aptraukta pereinamuoju epiteliu, o savajame sluoksnyje daug venulių, neruožuotųjų raumenų. Plėvinjės ir akytkūninės dalių epitelis – daugiaeilis stulpinis. Galinėje šlaplės dalyje, laivelinėje šlaplės duobėje, šlaplės daugiasluoksnis plokščiasis epitelis pereina į daugiasluoknį plokščiąjį ragėjantį varpos galvutės epitelį. Moters šlaplės pradinė dalis išklota pereinamuoju, o toliau – daugiasluoksniu plokščiuoju epiteliu, kuris vietomis gali būti daugiaeilis ar daugiasluoksnis stulpinis. Savajame gleivinės dangale esti liaukučių ir ryškus venų tinklas. Kvepavimo sistema Histologija ir embriologija 1. Bronchų ir bronchiolių sienos struktūra. Užplautinių didelių bronchų struktūra panaši į gerklės. Plaučių vidaus bronchų kremzlinis žiedas sudarytas iš kremzlinių ląstelių, sujungtų raumenimis. Kremzlinio žiedo visai neturi smulkiausi bronchai. Broncho sandara: Gleivinė • Epitelis – tariamasis daugiasluoksnis virpamasis, turi virpamųjų plaukelių ir taurinių ląstelių. Taip pat yra gauruotųjų, pamatinių bei endokrininių ląstelių. Yra pamatinė plokštelė. • Savoji gleivinė plokštelė - purusis jungiamasis audinys - tinklinės, kolageninės (mažai), elastinės (daugiausia) skaidulos ir jungiamojo audinio ląstelės. • Limfiniai mazgeliai • Neruožuotų raumenų sluoksnis Pogleivinis sluoksnis – purusis jungiamasis audinys ir pogleivio liaukos: • Vamzdinės-pūslinės seromukozinės liaukos turi atskiras serozines ir mukozines ląsteles. • Padengia gleivėmis epitelio virpamųjų plaukelių viršūnes. • Sekrete yra mucino, bakteriostatinių medžiagų – lizocimo ir laktoferino; IgA antikūnų, kuriuos išskiria pogleivyje esantys plazmocitai; antiproteazių – pvz., α-antitripsino, kuris neutralizuoja leukocitų proteazes, ypač elastazę. • Vamzdeliai ir pūslelės yra apsuptos mioepitelinių ląstelių, kurias inervuoja autonominės NS skaidulos. • Pogleivyje platus išilginių elastinių skaidulų pluoštas, lydi kvėpavimo takus ir įsilieja į tarpalveolines pertvaras. Hialininė kremzlė - ždarą hialininį žiedą sudaro kremzlinės plokštelės. Hialininės kremzlės plokštelės ir salelės, sujungtos skaidulinio jungiamojo audinio ir neruožuotojo raumens ląstelėmis. Išorinis dangalas (adventicija) - išorėje yra skaidulinis jungiamasis audinys, turintis elastinių skaidulų. Jis gaubia iš išorės kremzlinius žiedus ir jungiasi su aplinkiniais plaučių junginiais. Išorinėje bronchų dangale nustatoma kraujagyslių, limfagyslių ir nervų. Bronchiolės sandara: • Sienoje nėra liaukų ir kremzlės fragmentų; • Epitelis žemesnis vienasluoksnis stulpinis, su virpamaisiais plaukeliais, matomos išilginės gleivinės raukšlės. Suirusios ląstelės, turinčios virpamųjų plaukelių, atsigamina iš Klara ląstelių, jos neturi plaukelių, bet išskiria glikozaminoglikanus, saugančius bronchiolių paviršių. • Ryškus neruožuotųjų raumenų sluoksnis. Spindis išilgai raukšlėtas dėl išreikšto neruožuotųjų raumenų sluoksnio gleivinėje. 2. Kvėpavimo takų gleivinės histofiziologija. Viršutiniai kvėpavimo takai: • Nosies ertmė (savitas nasi) • Ryklė (pharynx) • Gerklos (larynx) Apatiniai kvėpavimo takai: • Gerklė (trachea) • Bronchai (bronchi) • Bronchiolės iki galinių bronchiolių Kiekvienos kvėpavimo takų dalies gleivinė yra tam tikrais rodikliais savita. Kvėpavimo takai visada atviri, praleidžia orą į plaučius. Atlieka apsauginę f-ją, valydami orą, taip pat šildo arba šaldo orą. Kad deguonis butų efektyviai įsisavintas, oras turi būti drėgnas. Nosies ertmė • Gleivinė išklota tariamai daugiasluoksniu stulpiniu virpamuoju epiteliu su taurinėmis, virpamosiomis, gauruotosiomis ir pagrindinėmis ląstelėmis. • Savajame dangale – gleivinės ir serozinės liaukos. • Daug plonasienių veninių ančių. • Uodžiamosios srities stulpiniame epitelyje – neurosensoriai, atraminiai, pamatiniai epiteliocitai. Šnervės plaukai tarsi filtras apvalo įkvėpiamą orą nuo stambesnių oro priemaišų. Gleivinės paviršiuje kraujagyslės išraizgytos kilpomis, kuriomis kraujo srovė teka priešinga kryptimi nei įkvėpiamas oras. Tokiomis sąlygomis oras šildomas/šaldomas. Gleivinė aptraukta gleivėmis. Gleives gamina taurinės ląst. ir savojo gleivinės dangalo liaukos, jose ištirpsta tirpios dujos, t.p. atlieka apsauginę f-ją: efektyviam plaukelių judėjimui svarbu, kad jie būtų drėkinami. Plaukeliai sinchroniškai ritmiškai siūbuoja išjudindami gleives, dengiančias jų paviršių. Taip apsivaloma nuo dulkių ir kt. Uodžiamoji sritis - epitelis šiek tiek aukštesnis, sudaryta iš juntamųjų nervinių, atraminių ir pamatinių ląst. Atraminės ląst. sąveikauja su trišakio nervo skaidulomis ir formuoja uodžiamosios srities bendrąją jautrą. Šios ląst. gali fagocituoti, jose kaupiasi geltonasis pigmentas - lipofuscinas. Savajame gleivinės dangale yra mažai vamzdinių pūslinių liaukų, kuris sekretas suvilgo epitelio paviršių ir gerina uoslę. Be jungiamojo audinio savajame dangale yra nemielinių nervinių skaidulų. Ryklė • Epitelis – tariamasis daugiasluoksnis virpamasis, pereinantis į daugiasluoksnį plokščiąjį neragėjantį, kuris iškloja burninę ryklės dalį ir antgerklį bei balso stygas. • Geivinėje yra mukozinių liaukų. • Ryklės sienos raumenys – ruožuotieji, refleksiškai uždaro įeigas į nosiaryklę arba gerklas. Užpakalinėje nosiaryklės sienoje limfoidinis audinys sudaro ryklės ir ausies vamzdžio migdolus. Šonuose, kur burna ir ryklė ribojasi yra gomurio migdolai. Sudirginus nosies ar noiaryklės gleivinę aštriais kvapais ar patekus svetimkūniui, įėjimas į gerklas refleksiškai užsidaro. Gerklos Gleivinės epitelis tam tikrose gerklų vietose skiriasi. Priekinį ir dalį apatinio paviršiaus dengia daugiasluoksnis plokščiasis neragėjantis epitelis. Toks epitelis dengia ir vedegines raukšles bei balso stygas. Kitų vietų gleivinę dengia daugiaeilis stulpinis virpamasis epitelis. Savasis antgerklio ir balso stygų srities gerklų gleivinės dangalas yra gana standus dėl elastinių skaidulų. Tariamųjų balso raukšlių ir gerklų skilvelių srities gleivinės savasis dangalas yra puresnis todėl apimtas uždegimų labai išburksta ir gali trukdyti kvėpuoti. Antgerklio, gerklų sklivelių ir tariamųjų balso stygų gleivinų savajame dangale yra seroznių liaukučių, limfocitų, paskirų limfinių mazgelių, judandčių liaukocitų ir kitų jung.a. ląstelių. Savojo gleivinės dangalo kapiliarai maitina liaukas, epitelį ir suteka į giliau esantį veninį tinklą. Limfagyslės eina kartu su kraujagyslėmis. Be kvėpavimo f-jos gerklos dar atlieka ir garso gaminimo f-ją. Gerklė • Gleivinė – tariamasis daugiasluoksnis virpamasis epitelis, savasis gleivinės dangalas. • Pagleivinis sluoksnis – seromukozinės liaukos. • Kremzliniai griaučiai – sudaryti iš 16-20 C formos hialininių kremzlių. Raumenims susitraukiant, siaurėja gerklės spindis (pvz. refleksiškai susitraukia kosint). Bronchai • Gleivinė • Poglevinis • Hialininės kremzlės • Išorinis dangalas (adventicija) Epitelis – tariamasis daugiasluoksnis virpamasis stulpinis. Tokių ląst. viršūnėje yra keletas mikrogaurelių ir vidutiniškai 200 virpamųjų plaukelių, virpančių nosiaryklės link. Efektyviam plaukelių judėjimui svarbu, kad jie būtų drėkinami. Plaukeliai sinchroniškai ritmiškai siūbuoja išjudindami gleives, dengiančias jų pav. Taip apsivaloma nuo dulkių ir kt. medž. Rekalingus sekretus išskiria taurinės ląst., (t.p. kt.gleivinės liaukinės ląst esančios broncho pogleivyje), dar yra pamatinės ląst.- iš jų atsinaujina ląst turinčios virpamųjų plaukelių. Plaukelių judėjimui svarbu ph ir temperatūra. Juos veikia serotoninas, histaminas ir kt. Kitais savo poliais ląst. remiasi į pamatinę membraną. Savoji gleivinės plokštelė - purusis jungiamasis audinys, kurį sudaro tinklinės, kolageninės (mažai), elastinės (daugiausia) skaidulos ir j.a. ląstelės. Ypač svarbios elastinės skaidulos keičiant brochų spindį. Taip pat jame yra limfinių mazgelių. Neruožuoto raumens sluoksnis. Jis gali keisti bronchų spindį, yra gausiai inervuotas autonominės nervų sistemos ir yra veikiamas kraujyje cirkuliuojančių hormonų. Raumeninio audinio skaidulos turi tam tikrą tonusą, įkvėpiant nežymiai atsipalaiduoja, iškvėpiant - susitrakia, taip padeda formuoti banguotą kvėpuojamojo oro kelią. 3. Išvardykite bronchų epitelio ląsteles ir apibūdinkite jų funkcijas. Bronchų gleivinė išklota daugiaeiliu stulpiniu epiteliu, turinčiu virpamųjų plaukelių ir taurinių ląstelių. Be virpamųjų plaukelių ir taurinių ląstelių, bronchų epitelyje yra ir gauruotųjų, pamatinių bei endokrininių ląstelių. Ląstelės, turinčios virpamųjų plaukelių, išplitusios gerklėje, bronchuose ir net bronchiolėse. Bronchų epitelio ląstelės: • Stulpinės virpamosios – turi apie 200 6mm ilgio virpamųjų plaukelių ir keletą mikrogaurelių. • Pamatinės - kamieninės ląstelės, iš kurių atsinaujina kitos ląstelės • Taurinės - taurės formos ir turi sekreto granulių citoplazmoje. Viršūniniame poliuje turi dideles vakuoles, pripildytas mucinogeno. Rūkoriams jų skaičius gali padidėti • Endokrininės – yra trikampės, turi apskritą branduolį ir granulių citoplazmoje. Bronchų epitelio endokrininės ląstelės priklauso difuzinei neoroendokrininei sistemai. Jos išskiria peptidų ir aminų, per kuriuos valdo bronchų kraujagyslių neruožuotųjų raumenų tonusą ir gleivinio bei serozinio sekreto pusiausvyrą. • Neuroendokrininės arba K (Kultchitsky) ląstelės – apvalios, randamos arčiau pamatinės membranos. Turi daug mažų granulių arčiau pamatinio ląstelės poliaus. APUD sistemos dalis • Serozinės - sekrete yra rūgščiųjų ir neutraliųjų mukopolisacharidų, lizocimo ir Ig A epitelinės pernašos sandų. Bronchų gleivinės uždegimas ar jos dirginimas rūkymo metu cigarečių dūmais skatina daugumą serozinių ląstelių virsti taurinėmis. Todėl daugiau pasigamina gleivių. • Gauruotosios ląstelės – laibos, neturinčios virpamųjų plaukelių, tačiau su būdingais ilgais nejudriais gaureliais. Jų nėra daug, tačiau sutinkamos kvėpavimo takų virpamajame epitelyje, pradedant nosiarykle. Pamatiniame poliuje kontaktuoja su aferentinėmis nervinėmis skaidulomis, todėl manoma, kad turi sensorinių receptorių funkciją. • M ląstelės - (angl. – M-cell, multifold) - ties gleivinės limfiniais mazgeliais, raukšlėse yra T-limfocitai. • Be epiteliocitų, bronchų epitelyje dar randama: ◦ Limfocitų, tai – mažieji T limfocitai, atkeliavę iš gleivinės limfoidinio audinio mazgelių. Limfocitų grupelės randamos po epitelio M ląstelėmis. ◦ Putliųjų ląstelių - jų yra pamatinėje epitelio dalyje, panašios į jungiamojo audinio putliąsias ląsteles. Jų citoplazmos granulėse laikomas histaminas išsiskiria dirginant įkvepiamoms medžiagoms, taip pat ir alergenams. 4. Apibūdinkite broncho ir bronchiolės struktūros skirtumus. Broncho ir bronchiolės skirtumai: • Bronchų gleivinė išklota daugiaeiliu stulpiniu virpamuoju epiteliu ir taurinėmis ląstelėmis, o bronchiolų: artimoji dalis - vienasluoksnis stulpinis epitelis su virpamaisiais plaukeliais, o tolimoji dalis - vienasluoksnis epitelis be plaukelių ir taurinių ląstelių (atsiranda Klara ląstelės). • Bronchiolių pogleivyje nėra liaukų, o bronchų – yra endokrininių ląstelių ir gauruotų pamatinių ląstelių. • Bronchas turi hialininės kremzlės plokštelių, o bronchiolė kremzlės fragmentų neturi. 5. Struktūros ir ląstelės, dalyvaujančios gynyboje prieš svetimas organizmui medžiagas kvėpavimo takuose ir alveolėse. Struktūros: Kvėpavimo sistemos gynybinių mechanizmų struktūrinis pagrindas 1. Neurorefleksinis mechanizmas • Uoslės receptoriai nosies gleivinėje - potencialiai žalingų medžiagų uodimas vyksta nosyje - viršutiniuose kvėpavimo takuose. Tačiau šis mechanizmas žlunga, jei dujos yra bekvapės, kaip pavyzdžiui, anglies monoksidas. • ANS reguliuojama nosies veninių ančių kraujotaka • Čiaudėjimas ir kosulys • Laringospazmas Oro kondicionavimas - išsiplėsdamos ar susitraukdamos viršutinių kvėpavimo takų kraujagyslės keičia gleivinės būklę ir gali šildyti ar atvėsinti įkvepiamą orą, jį drėkina, bei reguliuoja oro srautus per šnerves. Kontaktinį paviršių didina prienosinių ančių gleivinė. Oro filtravimas - prasideda nosyje ten esančių smulkių plaukelių pagalba. Be to, nosies gleivinė padengta virpamuoju epiteliu, taigi vyksta ir mukociliarinis įkvėptųjų dalelių klirensas. 2. Epitelio ypatybės ◦ Labiausiai mechaniškai dirginamose srityse – daugiasluoksnis plokščiasis neragėjantis (viršutiniuose kvėpavimo takuose) ◦ Virpamieji plaukeliai ir taurinės ląstelės – dalyvauja mukociliariniame klirense ◦ Glaudžiosios tarpląstelinės jungtys epitelio ląstelių viršūniniame poliuje ◦ Stulpinio virpamojo epitelio stora pamatinė plokštelė ◦ Bronchų epitelio ląstelės išskiria imuninio atsako mediatorius – interleukinus Il-1, -6, -8 ir -10, bei TNF-α, TGF-β. ◦ Klara ląstelių paviršiuje – glikokaliksas ◦ Surfaktantas alveolių epitelio paviršiuje 3. Gleivinės ir pogleivinio sluoksnio struktūros • Seromukozinės liaukos, jų išskiriamas sekretas su imunoglobulinais, lizocimu, peptidais, pvz. defensinu • Imuninės sistemos elementai: ▪ Limfiniai mazgeliai su dendritinėmis ląstelėmis, limfocitais (T ir B), M ląstelėmis epitelyje, ▪ Makrofagocitai (intersticiume ir alveolėse) ▪ Putliosios ląstelės ▪ Nespecifinio imuninio atsako elementai – neutrofiliniai, eozinofiliniai, bazofiliniai granulocitai 4. Bronchų limfoidinis darinys (BALT) • Plaučių infekcija skatina formuotis bronchų limfoidinį audinį de novo. Nenustatyti mediatoriai, galbūt epitelio kilmės, veikia plaučių ląsteles – makrofagocitus, dendritines ląsteles, limfocitus ir intersticinio j.a. ląsteles – fibroblastocitus, endoteliocitus, - kad koordinuotų bronchų limfoidinio audinio formavimąsi. • Susiformavęs limfoidinis audinys dalyvauja specifiniame imuniniame atsake. Jauni T ir B limfocitai į BALT patenka per aukšto endotelio venules, kurių paviršiuje atpažįsta limfocitų adhezijos veiksnį CCL21, ten užima T ir B limfocitams būdingas pozicijas. • Limfiniame mazgelyje yra proliferuojančių CD4+, CD8+ ląstelių ir B limfocitų. Aktyvinti ir klonais pasidauginę limfocitai iškeliauja iš BALT eferentinėmis limfagyslėmis. Imuninis atsakas: nespecifinis (uždegimas), putliosios ląstelės (audinių bazofilai), granulocitai (neutrofilai, eozinofilai), monocitai (audinių makrofagai) ir NK limfocitai, kt. Putliosios ląstelės (mastocitai). Kilusios iš CD34+ pirmtakų kaulų čiulpuose. Jų diferenciacija priklauso nuo fibroblastų ir endoteliocitų išskiriamų veiksnių. Granulėse yra neutraliųjų proteazių (tryptazės, chymazės), histamino, proteoglikanų (heparino ir chondroitino sulfato, kurie reguliuoja degranuliaciją). Degranuliuoja IgE susijungus su specifiniu antigenu. Išskiria daugelį citokinų ir arachidoninės rūgšties junginių, dalyvaujančių uždegimo formavimęsi. Putliosios ląstelės ir bazofiliniai granulocitai. Bazofiliniai granulocitai: Taip pat formuojasi iš CD34+ pirmtakų kaulų čiulpuose. Bazofilas skiriasi nuo putliųjų ląstelių skiltėtu branduoliu. Putliosios ląstelės ilgaamžės bei randamos audiniuose, o bazofilai kraujyje būna tik keletą dienų, bet gali migruoti į audinius uždegimo ar imuninių reakcijų metu. Neutrofiliniai granulocitai. Neutrofilinių granulocitų didesnė koncentracija, negu periferiniame kraujyje, randama plaučių kapiliaruose. Jie dalyvauja nespecifinio imuninio atsako formavimęsi kvėpuojamojoje plaučių dalyje. Endoteliocitų išskiriamas citokinas P-selektinas skatina neutrofilus prikibti prie endoteliocitų ir migruoti tarp endotelio ląstelių į intersticiumą bei alveolių ertmę Eozinofiliniai granulocitai. Eozinofiliniai granulocitai formuojasi iš CD34+ pirmtakų kaulų čiulpuose. Cirkuliuoja kraujyje ir reziduoja audiniuose prie gleivinės. Diferencijuotis, bręsti, aktyvintis ir degranuliuotis skatina IL-5. Granulių baltymai degranuliavus būna citoplazmoje CLC pavidalu (2-3mm ilgio). Sergant bronchų astma CLC (50mm ilgio) randama ekstraceliuliariai gleiviniuose kamščiuose ir skrepliuose - padeda diagnozuoti ligą Antigenus pristatančios ląstelės: Makrofagocitai (alveolių makrofagai) Dendritinės ląstelės (limfiniame mazgelyje, limfmazgyje – dar vadinamos folikulinėmis dendritinėmis ląstelėmis) M-ląstelės Ant šių ląstelių membranos esantis MHC (audinių suderinamumo kompleksas) susijungia su peptidais, kurie lemia ląstelinį IA Alveoliniai makrofagocitai: Kilę iš kraujo monocitų. Plaučių alveolėse jie yra svarbiausi gynyboje nuo mikroorganizmų, pasiekusių apykaitinį paviršių. Fagocitavę svetimkūnius, jie gali grįžti į intersticiumą ir pateikti apdorotą antigeną T limfocitams, arba mukociliarinio klirenso pagalba pasiekia viršutinius kvėpavimo takus ir iškosimi. Dendritinės ląstelės: Nedideliais kiekiais randamos audiniuose, kurie kontaktuoja su išore – plaučiuose, nosyje, odoje; nesubrendusių aptinkama kraujyje. Aktyvintos jos migruoja į limfoidinius audinius, ten sąveikauja su T ir B limfocitais, pradėdamos ir formuodamos specifinį imuninį atsaką. Tam tikru savo raidos tarpsniu jos įgyja šakotas ataugas, dendritus, dėl kurių taip ir vadinamos. Folikulinės dendritinės ląstelės yra imuninės sistemos ląstelės randamos limfiniuose mazgeliuose. nėra hemopoezinės kilmės, bet tik yra savo išvaizda ir funkcija panašios į kitų rūšių dendritines ląsteles. Jos padeda B ląstelių brendimui Specifinis imuninis atsakas Ląstelinis imuninis atsakas (T limfocitai): Mikroorganizmus; Naviko ląsteles; Transplantato ląsteles; Virusų pažeistas ląsteles; Humoralinis imuninis atsakas (B limfocitai): Svetimas medžiagas (antigenus) Plaučiuose formuojasi su gleivine susijusiame limfoidiniame audinyje (BALT) ir limfmazgiuose 6. Alveolių pertvaros struktūra. Plaučių alveolės yra atvirų pūslelių formos, apie 200 mkm skersmens. Jos specializuotos dujų difuzijai. Suaugusiojo žmogaus plaučiuose yra apie 300 mln. alvelolių, sudarančių apie 90 m2 kvėpuojamąjį paviršių. Alveolių siena specializuota dujų difuzijai tarp išorinės ir vidinės aplinkos. Kiekvienos alveolės siena liečiasi su kitų dviejų aplinkinių alveolių sienomis. Taip formuojasi tarpalveolinės pertvaros. Tokia pertvara sudaryta iš dviejų plokščiųjų ląstelių eilių, tarp kurių yra kapiliarų, fibroblastų, makrofagų, elastinių ir kolageninių skaidulų. Kapiliarai su jungiamuoju audiniu sudaro intersticiumą. Alveoles skiria alveolių pertvara, kurioje gali būti porų (angelių) (~8 mm) oro slėgiui suvienodinti. Palaikoma kolateralinė oro cirkuliacija, ypač formuojantis obstrukcinėms plaučių ligoms. Alveolinę pertvarą sudaro: 1. Dengia plokščiasis epitelis (I ir II tipo kvėpuojamosios ląstelės) 2. Po epiteliu – pamatinė plokštelė (membrana) 3. Tankus plaučių kapiliarų tinklas (vientisieji kapiliarai: endotelis+pamatinė plokštelė - neturi langelių) 4. Intersticiumas – poepitelinis jungiamasis audinys Alveolių pertvarų kapiliarus supa tankus tinklinis ir elastinis skaidulų tinklas. Alveolių pertvarų kapiliarų endotelis abai plonas, bet vientisos struktūros. Endotelio citoplazmoje visada yra daug pinocitozinių pūslelių. Alveolės iš vidaus padengtos kvėpuojamosiomis (I tipas) plokščiomis ląstelėmis ir didžiosiomis (II tipas) alveolinėmis ląstelėmis. Kvėpuojamąją (I tipo) ląstelę sudaro perikarionas ir suplokštėjusi citoplazminė dalis. Jos paviršiuje daug mažų citoplazmos ataugėlių, didinančių kvėpuojamąjį paviršių. Šios ląstelės dengia apie 95% alveolės paviršiaus. Prie jų pamatinės membranos beveik tiesiogiai glaudžiasi pamatinė kapiliarų membrana. Taigi dujų difuzijos užtvarą sudaro suplokštėjusi kvėpuojamųjų ląstelių dalis, alveolės ir pamatinė kapiliaro membrana bei endotelis. Didžiosios (II tipo) ląstelės yra apskritos ar kubinės ir įsiterpusios į alveolių nišas (į tarpus tarp kapiliarų). Jos jungiasi tarpląstelinėmis jungtimis su kvėpuojamosiomis ląstelėmis. Jų paviršiuje yra mikrogaurelių, o citoplazmoje- įvairios formos plokštelinių kūnelių. Jie į paviršių egzocitozės būdu išskiria sekretą. Sekretas pasklinda I tipo ląstelių paviršiuje ir sudaro surfaktanto kompleksą. Šio komplekso paviršinė lipidinė fazė yra membraninės struktūros, o po ja esančioje vandeningoje fazėje yra baltymų. Surfaktantas svarbus dujų difuzijai, dėl jo poveikio mažėja alveolės paviršiaus įtemptis, jos nesubliūkšta ir nesulimpa giliai iškvėpus, lengviau išsiplečia įkvėpimo metu. Be to, pro jį sunkiau pereina bakterijos, neprasiskverbia skysčiai iš kapiliarų į alveoles. II tipo ląstelės svarbios ir alveolių epitelio atsinaujinimui. Šios ląstelės dauginasi mitozės būdu ir vėliau virsta I tipo ląstelėmis. Plaučių alveolėse būna ir atsklidusių iš tarpalveolinės pertvaros alveolių fagocitų, kurie fagocituoja į alveoles patekusias dulkes, anglies gabaliukus, bakterijas. 7. Oro-kraujo užtvaro struktūra. Oro-kraujo barjeras – struktūros, kurias turi įveikti oro deguonis, kad pasiektų kraujo hemoglobiną. Oro-kraujo barjeras gali būti tik 0,1-0,2 mm storio, svyruoja iki 1,5mm storio Sudaro: 1. surfaktantas - paviršiaus įtempimą mažinanti medžiaga, dengianti alveolių paviršių • Apsaugo plaučius nuo subliuškimo, • palengvina prisipildymą oru, • veikia kaip antiadhezinis veiksnys, • saugo nuo plaučių pabrinkimo, • dalyvauja plaučių imuniniuose mechanizmuose. Surfaktanto sudėtis ir struktūra Surfaktantą sudaro:-80% fosfolipidai,-10% lipidai,-10% proteinai • Surfaktantas dengia I ir II tipo kvėpuojamąsias ląsteles. • Paviršiuje yra membraninės struktūros lipidinė fazė. • Po paviršine faze yra vandeningoji fazė iš baltymų. Pusė surfaktanto baltymų yra kraujo plazmos baltymai. Likusieji – apoproteinai SP-A,B,C ir D. SP-A ir SP-D atlieka nespecifinės gynybos funkciją – geba atpažinti angliavandenių liekanas ant bakterijų ir virusų apvalkalėlių, palengvindami makrofagocitams jų fagocitozę. Surfaktanto sintezė: Cholinas, amino rūgštys iš kraujo patenka į II tipo kvėpuojamąsias ląsteles, sintetinamas baltymas ir fosfolipidai patalpinami į ląstelių sekrecines organeles, vadinamas plokšteliniais kūneliais. 2. I tipo kvėpuojamoji ląstelė – jos paviršiuje daug mažų citoplazmos ataugėlių , didinančių kvėpuojamąjį paviršių. Prie jų pamatinės membranos beveik tiesiogiai glaudžiasi pamatinė kapiliarų membrana bei endotelis 3. Susiliejusios alveolės ir kapiliaro pamatinės membranos 4. Kapiliaro endotelio ląstelė 5. Kraujo plazma ir eritrocito membrana Per jį kasdien žmogus praranda apie 600-800 ml vandens. Deguonis iš alveolių pereina šiuos uždarus sandus ir patenka į kapiliarų kraują; CO2 difuzija vyksta priešinga kryptimi. (išsiskiria iš H2CO3,veikiant eritrocitų anglies anhidrazei. Alveolių pertvarų kapiliarų endotelis lb plonas, bet vientisos struktūros. Endotelio citoplazmoje visada yra daug pinocitozinių pūslelių. Alveolės iš vidaus padengtos kvėpuojamosiomis ( I tipas) plokščiomis ląstelėmis ir didžiosiomis ( Iitipas ) alveolinėmis ląstelėmis. Plaučių kraujotaka Plaučių arterijos šakos. Stambesniosios plaučių arterijos šakos yra elastinio tipo arterijos, o smulkesnės – randamos prie galinių ir kvėpuojamųjų bronchiolių – raumeninio tipo. Plaučių venos ir jų intakai. Smulkiosios šakos yra toliau nuo kvėpavimo takų, tarpskiltelinių pertvarų jungiamajame audinyje. Bronchų arterijos ir jų šakos. Aortos šakos. Lydi bronchus ir jų šakas iki kvėpuojamųjų bronchiolių, ten skyla į kapiliarų tinklą, kurie jungiasi per anastomozes su plaučių arterijos kapiliarais. Bronchų venos ir jų intakai. Surenka kraują iš bronchų sienų ir grąžina į dešinį prieširdį Plaučiai natūraliai filtruoja (sulaiko) embolus, kurių skersmuo didesnis už kraujo forminius elementus. Mažus trombus plaučiai lengvai sutirpdo savo fibrinoliziniais mechanizmais. Didelių trombų ar jų “dušo” plaučiai gali nepajėgti sutirpdyti. Tam tikra dalis plaučių arterijos šakų gali būti užtvenkta. Plaučių audinys nežūsta, nes aprūpinamas arteriniu krauju iš bronchų arterijų. Venos sienos struktūra:Iš vidaus padengtos vienasluoksniu plokščiuoju epiteliu, vadinamu endoteliu; po juo – pamatinė plokštelė. Vidurinis sluoksnis - media, sudarytas iš neruožuotojo raumens ląstelių, kolageninių ir elastinių skaidulų, fibroblastocitų. Išorinis sluoksnis - adventicija - puriuoju jungiamuoju audiniu riša kraujagysles prie gretimų audinių 8. Pleuros struktūra ir funkcija. Struktūra: Sudaryta iš skaidulinio jungiamojo audinio plokštelės, išklotos mezoteliu. Jungiamojo audinio plokštelę sudaro daug elastinių skaidulų, kapiliarų, limfagyslių, nervų. • Visceralinis pleuros lapelis dengia plaučių išorinį paviršių ir jame galima aptikti penkis sluoksnius: ◦ Išorinis – plokščių mezotelio ląstelių sluoksnis; ◦ Siaura sritis puraus jungiamojo audinio, be nustatomos pamatinės plokštelės tarp jo ir mezotelio; ◦ Netaisyklingas išorinis elastinis sluoksnis; ◦ Tarpinis sluoksnis puraus jungiamojo audinio su kraujagyslėmis, limfagyslėmis ir nervais bei trupučiu neruožuotųjų raumenų ląstelių; ◦ Neryškus vidinis elastinis sluoksnis su neilgomis elastinėmis skaidulomis, kurios vietomis susipina su tarpalveolinių pertvarų elastinėmis skaidulomis. Pasieninis pleuros lapelis • Paviršius padengtas mezoteliu. • Turi tik vieną sluoksnį elastinių skaidulų. • Po pasienine pleura yra sluoksnis riebalinio jungiamojo audinio, po kuriuo – glaudusis netaisyklingas jungiamasis audinys, besitęsiantis į šonkaulių antkaulį ir tarpšonkaulinių raumenų perimyzį. • Pasieninė pleura yra gausiai inervuota juntamosiomis nervinėmis skaidulomis. • plaučių pleuros lapelis gauna tik ANS nervines skaidulas. Krūtinplėvė apgaubia ir apsaugo krūtinės ląstos organus. Ypač svarbi apsaugoti plaučiams. Be to, krūtinplėvė svarbi kvėpavimo procesui, nes padeda sukurti neigiamą slėgį, reikalingą įkvėpimui. Pažeidus krūtinės membraną pasireiškia pneumotoraksas — būsena, kai plautis susitraukia ir nebefunkcionuoja. 9. Kvėpavimo sistemos raidos šaltinis ir dažniausiai sutinkamos formavimosi ydos. Kvėpavimo sistemos formavimosi pakopos: • Embriono fazė (3-7 savaitės). Pirmykštės žarnos priekinėje dalyje, pilviniame paviršiuje atsiranda respiracinis divertikulas. Taigi epitelis, išklojantis gerklas, trachėją ir plaučius yra endoderminės kilmės. Kremzlės, raumenys ir jungiamasis audinys yra kilę iš vidurių mezodermos lapelio, kuris apsupa pirminę žarną. Trukmė – iki plaučių segmentų užuomazgų susiformavimo. • Tariamų liaukų fazė (7-16 savaičių). Bronchai šakojasi (kaip liaukos latakai) iki dvidešimt pirmos eilės (galinių bronchiolių), apsupti greitai augančios mezenchimos. • Kanalėlių fazė (16-24 savaitės). Susidaro tankus kapiliarų tinklas, galinės bronchiolės skyla į keletą kvėpuojamųjų bronchiolių. • Galutinio maišelio fazė (24-36 savaitės). Auga primityvūs alveoliniai takai ir alveoliniai maišeliai. Plonėja stroma, suartėja alveolių sienos su kapiliarų tinklu. Funkcionalūs II-tipo alveolocitai ir plokštėja I-tipo alveolocitai. • Alveolinė fazė (36 savaitės – iki gimimo ir vėliau – iki pilnametystės). Plaučių branda prasideda apie 36 savaitę, kai randama visiškai subrendusių alveolių; dar apie trejus metus susidaro naujų alveolių. • Gimimo metu surfaktanto išskiriama labai didelis kiekis, nes stimuliuoja hormonai, mechaniškai pirmo įkvėpimo metu ištempiamos II tipo ląstelės, padidėjęs simpatinės NS aktyvumas. • Užgimus pirmą kartą įkvepiant vanduo alveolėse labai greitai pakeičiamas oru, alveolių epitelis suplokštėja • Gimstančio kūdikio plaučiuose yra apie 20 mln. alveolių, o aštuonerių metų vaiko - apie 300mln. alveolių. • Iki pilnametystės plaučiai nuolat auga – didėja apykaitinis paviršius, o intersticinio audinio – santykinai mažėja Svarbiausios kvėpavimo organų raidos ydos yra: • Trachėjos, bronchų sienelės ◦ Tracheobronchomegalija, -maliacija, ◦ Bronchioloektazinė emfizema, ◦ Trachėjos atrezija. • Plaučių ◦ Plaučio ar jo dalies agenezija (aplazija), hipoplazija, emfizema, policistozė ◦ Pridėtinės plaučio dalys ir jų sekvestracija • Plaučių kraujagyslių ◦ Arterioveninės aneurizmos ir fistulės. ◦ Plaučių arterijų ir jų šakų agenezija, hipoplazija, stenozė. ◦ Plaučių venų įtekėjimo anomalijos (plaučių venų transpozicija) Endokrinine sistema 1. Kasos egzokrininės ir endokrininės dalies struktūra. Kasą dengia plona jungiamojo audinio kapsulė, nuo kurios į organo vidų eina jungiamojo audinio pertvarėlės, dalijančios kasos parenchimą į skilteles. Tarpskiltelinėse jungiamojo audinio pertvarose yra tarpskiltelinių kasos latakėlių, stambesnių surenkamųjų latakų, tarpskiltelinių arterijų ir venų, limfmazgių ir autonominės nervų sistemos elementų. Kasa formuojasi iš nugarinės ir pilvinės endoderminių išaugų, pumpurų, kurios susidaro pirminės žarnos sienelėje, šalia kepenų užuomazgos. Kasos skiltelės sudarytos iš: • Acinusų; (Sudaro kasos egzokrinocitai, juose nėra mioepitelinių ląstelių. Spindis labai siauras. Jame kartais matomos įterptinio latako ląstelės). • Įterptinių ir vidinių skiltelės latakėlių; • Langerhanso salelių; • Plono puriojo jungiamojo audinio tinklelio (jame išsidėsčiusios smulkios kraujagyslės, kraujo kapiliarų tinklas ir vegetacinės nervų sistemos skaidulos). Egzokrinocitai. Branduolys dažniausiai guli ląstelės centre (jame matyti vienas ar keli branduolėliai). Ląstelėje daug ilgų mitochondrijų. Virš branduolio yra ryškus Goldžio kompleksas. Pamatinėje ląstelės dalyje gerai matyti grūdėtasis endoplazminis tinklas. Laisvųjų ribosomų. Ląstelės viršūnė, o dažnai ir vidurinė dalis, esti pripildytos sekrecinių zimogeno granulių, kuriose susikaupia kasos profermentai. Kasos acinusuose susidaręs sekretas išsiskiria į latakus, kurie vis didėdami galiausiai atsiveria į dvylikapirštę žarną. Pirmiausiai iš acinusų išeina įterptiniai latakai, kurių spindis gana mažas (iškloti vienasluoksniu plokščiuoju epiteliu). Už jų eina skiltelių vidiniai skiltelės latakai (vienasluoksnis kubinis epitelis). Jie atsiveria į tarpskiltelinius, kurių spindis didesnis (vienasluoksnis stulpinis epitelis). Tarpskilteliniai latakai susijungdami formuoja gana didelius latakus, kurie galiausiai pereina į ištekamąjį kasos ir į pridėtinį kasos latakus. Jie atsiveria didžiajame ir mažajame dvylikapirštės žarnos speneliuose. Latakus dengia vienasluoksnis stulpinis epitelis. Poepiteliniame jų jungiamajame junginyje yra smulkių gleivinės liaukučių, atsiveriančių į latakų spindį. Tolimojoje latako dalyje, prieš jiems atsiveriant į dvylikapirštę žarną, atsiranda ryškus žiedinių neruožuotųjų raumenų sluoksnis, kurį dengia skaidulinis jungiamasis audinys. Egzokrininės kasos dalies histofiziologija. Kasa per para išskiria per 1,5l. kasos sulčių. Šių sulčių svarbiausia sudedamoji dalis yra fermentai, kuriuos gamina kasos egzokrinocitai. Fermentai išskiriami pirmtakų pavidalu, aktyvinasi patekę į žarnų spindį. Optimali jų veikla pasireiškia esant pH 7-8. Skiriami: • Lipolitiniai (lipazės, fosfolipazės, cholesterolesterazės, lipoproteinlipazės ir esterazės); • Proteolitiniai (tripsinogenas, chimotripsinogenas, kolagenazė, AB Karboksipeptidazės, aminopeptidazės); • Glikolitiniai fermentai (α amilazė). Be to, čia gaminami fermentai, skaldantys nukleorūgštis- nukleazės (ribonukleazė, dezoksiribonukleazė). Kasos egzokrininės dalies ląstelės gamina fermentus, kurie padeda virškinti riebalus, baltymus ir sacharidus. Jie zimogeno granulių pavidalu merokrininiu būdu patenka į acinusų spindį. Tačiau kasos latakėlių ląstelės fermentų negamina. Čia išskiriamas vanduo ir šarminiai karbonatai, kurie svarbūs patenkančios iš skrandžio druskos rūgšties neutralizavimui. Kasos sulčių sekrecija yra valdoma nerviniu ir humoraliniu būdais. Dirginant priekinę ir vidurinę pagumburio sritis- kasos sekrecija skatinama, o užpakalinę dalį- slopinama. Iš humoralinių reguliatorių, skatinančių kasos sulčių išsiskyrimą, svarbiausi yra: • Sekretinas (skatina vandens ir šarminių karbonatų sekreciją); • Pankreoziminas (fermentų gamyba); • Gastrinas (fermentų gamyba). Tam tikros medžiagos, pavyzdžiui adrenalinas, atropinas, AKTH, glikagonas ir kt. slopina kasos sulčių sekreciją. Kasos salelės. Endokrininę kasos dalį sudaro kasos salelės. Jų daugiau yra uodeginėje kasos dalyje. Iš viso žmogaus kasoje esti apie 0,5-2 mln. Salelių. Kiekviena salelė yra vidutiniškai 100-200μm dydžio, sudaryta iš endokrininių ląstelių eilių, tarp kurių būna kapiliarų tinklas. Nuo egzokrininės liaukos dalies salelės atskirtos plonų tinklinių skaidulų sluoksniu. Salelės formuojasi kartu su egzokrinine liaukos dalimi iš endodermos. Yra skiriamos 4 rūšių ląstelės ( A, B, D, PP). Dauguma salelės ląstelių yra B ląstelės (75%). Daugiausia B ląstelių būna salelės krašte ir viduje. Jų citoplazmos granulės yra 200 nm dydžio, tirpsta spirite, apgaubtos membrana. Manoma, kad ląstelės sintetina hormoną insuliną, kuris cinko druskų veikiamas kristalizuojasi ir gali ilgam kauptis B ląstelių granulėse. Dėl insulino poveikio kepenyse, bei griaučių raumenyse kaupiasi glikogenas, stingant organizme insulino, gliukozė neutilizuojama ir jos kraujyje daugėja. Kartu didėja ir jos išsiskyrimas su šlapimu (susergama cukriniu diabetu). Be to, stingant organizme insulino, nesintetinamas glikogenas ir jo atsargos kepenyse bei raumenyse mažėja. CD sergančių žmonių salelėse yra mažiau B ląstelių arba jos esti pažeistos. A ląstelės grupuojasi daugiausia salelės pakraštyje ir tarp B ląstelių (20- 25%). A ląstelių citoplazmos granulės didesnės (300nm), netirpsta spirite, apgaubtos membrana. Granulėse yra hormono gliukagono, kepenyse ir raumenyse pradedamas skaldyti glikogenas ir gliukozės kraujyje padaugėja. D ląstelės yra pailgos ar žvaigždiškos. Jos išsidėsto pakraštyje tarp A ląstelių. Jų esti apie 5%. D ląstelių citoplazmos granulės didelės (325nm), apgaubtos membrana. D ląstelės gamina somatostatiną, kurio dėka reguliuojama hormonų: insulino ir gliukagono koncentracijos pusiausvyra.Dalis D ląstelių (D1) turi argentofilinių granulių. Šių ląstelių išskirtos medžiagos mažina kraujospūdį ir skatina kasos hormonų, bei virškinimo sulčių gamybą. Salelių pakraštyje ir ne tik čia yra daugiakampių PP ląstelių, turinčių mažų (140nm) granulių citoplazmoje. Jų išskirtas kasos polipeptidas skatina kasos ir skrandžio sulčių gamybą. Pogumburio, posmegenines liaukos hormonų reikšmė reprodukcinės funkcijos reguliacijai. Gonadotropiniai hormonai. Adenohipofizės bazofilinės ląstelės - gonadotrofai (10-15%) sintetina folitropiną (folikulus skatinantis hormonas, FSH) ir liutropiną (liuteinizuojantis hormonas, LH), reguliuojančius lytinių liaukų veiklą. Šiuos glikoproteidus išskiria abiejų lyčių žmonių adenohipofizė. Vyro organizme jie išsiskiria nuolatos ir mažai, o moters organizme - periodiškai (cikliškai) ir daug daugiau. Folitropino veikimo pusperiodis yra 200 min., liutropino - 20 min. Gonadotropinų išsiskyrimą skatina pogum­burio neurohormonas gonadoliberinas, o dopaminas, endorfinai, melatoninas ir lytinių liaukų išskiriami hormonai inhibinas bei folistatinas - slopina. Gonadotropinų išsiskyrimas didėja veikiant nerviniams impulsams, kylantiems iš regos, klausos, uoslės ir lytėjimo receptorių, lytinio jaudinimo metu, o veikiant stipriems neigiamiems psichogeniniams veiksniams, pvz., baimei, išgąsčiui, gonadotropinų išsiskyrimas slopinamas. Gonadoliberinai sąveikauja su adenohipofizės gonadotrofinių ląstelių receptoriais, aktyvina cAMP ir fosfatidilinozitolio sistemas ir skatina gonadotropinu biosintezę. Folitropinas (folikulus skatinantis hormonas, FSH) moterų organizme skatina: 1. Folikulų augimą, brendimą kiaušidėse; 2. Kartu su liutropinu - ovuliaciją ir geltonojo kūno susidarymą; 3. Estrogenų išsiskyrimą ir antrinių lytinių požymių vystymąsi. Folitropinas skatina vyrų organizme: 1. Sėklidžių atraminių (Sertolio) ląstelių vystymąsi; 2. Spermatogenezę 3. Hormono inhibino ir baltymo, pernešančio kraujyje lytinius hormonus, biosintezę. Liutropinas (liuteinizuojantis hormonas, LH) moters organizme skatina: 1. Ovu­liaciją; 2. Geltonojo kūno susidarymą; 3. Estrogenų ir progesterono sintezę ir išsiskyrimą. Liutropinas išsiskiria per visas moters lytinio ciklo fazes, tačiau daugiausia - ovuliacijos metu. Vyrams jis didina sėklidžių intersticinių (Leidigo) ląstelių aktyvumą ir androgenų išsiskyrimą. Prolaktinas. Prolaktiną išskiria adenohipofizė. Pagrindinis jo organas taikinys yra pieno liauka, tačiau prolaktino receptorių yra ir kituose audiniuose. Susijungęs su savitaisiais receptoriais, prolaktinas aktyvina cAMP sintezę. Lytinio brendimo metu jis skatina pieno liaukos augimą, nėštumo metu - pieną išskiriančių ląstelių vystymąsi, o po gimdymo - pieno išsiskyrimą (laktaciją) ir motinystės instinktą. Šis hormonas skatina baltymo laktalbumino, pieno riebalų ir angliavandenių sintezę, progesterono išsiskyrimą, mažina vandens ir elektrolitų išskyrimą. Aktyvindamas riebalų sintezę iš angliavandenių, prolaktinas po gimdymo didina riebalų kiekį organizme. Jo veikimo pusperiodis - 30 min. Prolaktino išsiskyrimą reguliuoja pogumburio neurohormonai prolaktoliberinas ir prolaktostatinas. Po gimdymo, laktacijos metu išsiskyrę didesni prolaktino kiekiai slopina gonadotropinų išsiskyrimą ir lytinį ciklą (ovuliaciją). Prolaktino išsiskyrimas didėja nėštumo metu ir kū­dikiui žindant. Jo koncentraciją kraujyje didina tirotropinas, opiatai, serotoninas, vazoaktyvus žarnos peptidas (VIP), o mažina - dopaminas, somatostalinas, stresiniai dirgikliai, sunkus fizinis darbas. Vyriska ir moteriska lyt. Sistema 1. Kiaušidės struktūra. Ovogenezė. Folikulogenezė. Geltonasis kūnas bei jo reikšmė. Lytiniams moters organams priklauso: kiaušidės, kaišintakiai, gimda, makštis ir išoriniai lytiniai organai-mažosios ir didžiosios lūpos, varputė, makšties prieangis. Kiaušidės (ovarium) struktūra: tai porinė moteriškoji lyt.liauka, esanti mažajame dubenyje. Joje formuojasi kiaušialąstės ir gaminami hormonai (estrogenas, progesteronas). Skiriama: Žievė ir šerdis, riba tarp jų neryški. 1. Šerdyje: daug kraujagyslių, limfagyslių, nervų. Arterijos susisukusios į spiralę, vingiuotos, todėl gerai prisitaiko kintant kiaušidės struktūrai, formuojantis folikului, geltonajam kūnui, vykstant ovuliacijai. Būna ir kiaušidės tinklas, rete ovarii(gali virsti cistomis), latakėlių liekanų, išklotų žemu kubiniu epiteliu. 2. Žievės stromoje: daug šeivos formos ląstelių, išsidėsčiusių nereguliariais plošteliais, šiek tiek elastinių skaidulų. Žievės paviršių gaubia balzganasis kiaušidės apvalkalas. Ypač naujagimių ir kūdikių žievės stromoje yra intersticinių ląstelių, jos yra epitelioidinės, apskritos ląstelės, turinčios mažų lipidų intarpų citoplazmoje(atsiranda folikulų atrezijos metu iš vidinio apvalkalėlio ląstelių). Jos gamina estrogenus, kurių reikia kad augtų organizmas ir formuotųsi antriniai lytiniai požymiai. Kiaušidės kraujagyslės, limfagyslės ir nervai: Į kiaušides priteka daug kraujo. Kiaušidės arterijos, a.ovarica, šakos sudaro kiaušidės vartų rezginį. Limfagyslių yra apie besiformuojančius folikulus ir geltonąjį kūną, išėjusios iš kiaušidžių vartų jos pereina į aplinkinius limfmazgius. Jutiminės ir autonominės nervų sistemos nervinės skaidulos patenka su kiaušidžių ir nerviniais gimdos rezginiais. Parasimpatinių nervinių mazgų būna kiaušidžių šerdyje, nervinės skaidulos lydi arterijas, apraizgo folikulus. Jutiminių galūnių yra stromoje, jos ateina su nugariniais nervais (Th 10-11skiltys). Jomis teikiama informacija apie skausmą ovuliacijos metu (apatinis pilvo kvadratas), trunkantį nuo kelių min.iki valandos. Kiaušidžių vartų srityje taip pat yra epitelioidinių ląstelių, susijusių su perivaskuliniais plyšiais ir nemielininėmis nervinėmis skaidulomis. Jų daugėja nėštumo, klimakso metu. Manoma šios ląstelės gamina androgenus. Naujagimės kiaušidėje yra apie 300 000-400 000 pirminių folikulų, iš kurių 420-450 lytinio aktyvmo laikotarpiu iki galo subręsta. Vieno menstruacinio ciklo metu auga 15-20 folikulų, bet tik 1 subręsta ir išeina iš kiaušdės(kiti degeneruoja-atrezija). 3-ąją gemalo formavimosi savaitę trynio maišo endodermoje atsiranda didelės, sferiškos užuomazginės lytinės ląstelės-pirmykštės užuomazginės ląstelės. Kai užuomazginės ląstelės patenka į būsimas kiaušides, jos dalijasi į oogonijas ir aktyviai mitoziškai dalijasi. Dalis jų diferencijuoja į didesnius pirminius oocitus.7mėn.degeneravus oogonijoms, išlikę pirminiai oocitai pereina į pirmąjį mejozinį dalijimąsi. Jie būna apsupti vienu sluoksniu plokščių folikulinių ląstelių, taip atsiranda užuomazginiai kiaušidės folikulai, folliculus ovarium primordialis. Kai ima formuotis pirmieji 5-15 užuomazginių kaiušidės folikulų, aplinkinės jų plokščios folikulinės ląstelės virsta kubinėmis, o vėliau ir veša-tai pirminiai kiaušidės folikulai, folliculus ovaricus primarius, kurie padengti viensluoksniu ar daugiasluoksniu folikulinių ląstelių epiteliu. Tarp augančio oocito ir folikulinių ląstelių atsiranda skaidrioji zona į kurią įsiterpia jau tuo metu susidarę oocito mikrogaureliai ir folikulocitų ataugėlės. Jų plazmolemos iki ovuliacijos sudaro tarpląstelines jungtis. Vešant folikulinis epitelis pasidaro daugiasluoksnis, atsiranda skysčio ir formuojasi ertmės, susiliejus mažoms ertmėms, susidaro folikulinė ertmė, pripildyta folikulinio skysčio. Folikulas išbrinksta, didėja vidinis jo skysčių spaudimas. Ploėjant sienelei ir balzganajam kiaušiės dangalui, folikulas iškyla kiaušidės paviršiuje folikulinio gumburėlio pavidalu. Jo paviršius lieka apgaubtas plonu audinių sluoksniu, kuris prieš pat ovuliaciją panašus į pamatinę membraną, kuri plyšta per kelias min.ir oocitas II išnešamas iš folikulo(ovuliacija). Besiformuojančiame ir bręstančiame folikule gaminami estrogenai. Kraujyje didžiausia jų koncentracija būna ovuliacijos metu(tuomet jie slopina pogumburį

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!