Skirtingų filosofijos temų teorija

1. DOXA.Teisinga nuomonė yra teisėta ir naudinga; remiantis ja, galima efektyviai veikti. Tačiau teisingos nuomonės yra geros tik būdamos pastovios, bet jos tokios nėra, nes visos nuomonės, laikui bėgant, keičiasi. Nuomonės yra paremtos potyriais. Todėl permainingas jų srautas neša su savimi ir nuomones. Nuomonių sulaikymo aktą Platonas vadina „prisiminimu“. Nuomonės žmogus pernelyg myli regimybes, empirinį pasaulį, t.y. yra gana paviršūtiniški, kad vargtų, ieškodamas tikrojo, idėjų pasaulio. Nuomonės objektas – tikėjimas natūraliais, juslėmis suvokiamų daiktų pasauliu. Tokie daiktai užima tarpinę padėtį tarp būties ir nebūties. Nuomonė „yra kažkas tarpiška tarp žinojimo ir nežinojimo“.Labai svarbi nuomonių neilgalaikiškumo priežastis - pačių objektų – juslėmis suvokiamų daiktų – kintamumas. Todėl nuomonės niekada negali būti tikros, nes pastoviai kinta ir priklauso nuo aplinkybių. 2. MAJEUTIKA – priartėjimas prie tiesos. Savo filosofiją Sokratas laiko majeutika (pribuvėjos menu): jis nori būti tik padėjėjas ieškant žinojimo bei pažįstant save patį, nes šituos dalykus kiekvienas turi pasiekti pats savo jėgomis, jų negalima gauti iš ko nors kito.Sokratas ne tik mąstytojas, bet ir „veikėjas“. Čia jam padėdavo jo vidinis balsas, jo „daimoniom“, kuris vadovavo jo veiklai ir buvo sielos dieviškojo pašaukimo ženklas. 3. EPISTEME – tai žinios apie idėjas, kurios yra įgyjamos protu.Buvo atskirti du pažinimo šaltiniai: juslinė patirtis ir protas. Juslinė patirtis teikia mums informacijos apie konkrečius įvykius, daiktus ar asmenis, tačiau negali suteikti filosofinio pažinimo, kurį ir gali suteikti protas, intelektas. Protu mes galime įžvelgti tai, ko nemato mūsų akys, todėl remdamiesi loginiais argumentais, galime įrodyti tai, ko nežinojome iš patirties.Tokios žinios yra amžinos, nekintamos, tobulos, nes tokios ir yra idėjos.Žinojimo objektas yra grynoji, tikroji būtis. Žinojimas, įgyjamas grynojo mąstymo, intelektualinės žiūros būdu, visada yra eidų, idėjų žinojimas. Žinojimo objektai – vien protu suvokiami daiktai – yra amžini ir nekintami. Žinių ar bent jų pradų skiriamasis požymis yra akivaizdus. Šis požymis išryškėjo tyrinėjimo procese – jeigu daiktas nėra patirties objektas, tai negali būti ir tą daiktą atitinkančio tikro žinojimo. Žinojimas gali būti vadinamas žinojimu tik tiek, kiek jis yra tikras. 4. ŽINAU, KAD NIEKO NEŽINAU. (PAGAL SOKRATĄ)Žmogaus vertę sudaro ne informacijos turėjimas, bet sugebėjimas suvokti ribas.Žinių pervertinimas duoda pagrindą pasaulėžiūrai (visumai galimų požiūrių į pasaulį ir žmogų), kuri vadinama pseodooptimizmu. Abejones, riziką, vieni pirmųjųn išlkėlė Senovės Graikai or vadino tai skepticizmu. Jie rėmėsi prielaida, kad pažinti apskritai nieko neįmanoma juslėmis. Argumentai: Irklas vandenyje kreivas, ištrauktas iš vandens – tiesus, taigi tos savybės, kurias mes priskiriame daiktams – subjektyvios. Vadinasi pačioje daikto esmėje slypi nepažinimas. Taigi tik žmogus nublokštas į baigtinumą ir stovintis begalybės akivaizdoje, gali klausti, tiksliau sakant, negali neklausti. Jis pasmerktas klausimui, vadinasi, pamatiniam įsibuvimui į nežinojimą, t. y. į žinojimą, kad jis yra nežinanti būtybė. Graikų filosofo Sokrato žodžiai „žinau, kad nieko nežinau“ išreiškia ne kokį nors paties Sokrato psichologinį ypatumą. Jais nusakoma žmogaus, kaip į savo nežinojimą įsibūnančios, todėl klausiančios būtybės, lemtis. Jei protą laikytume išskirtiniu žmogaus bruožu, tada pirmasis proto apibūdinamas galėtų būti toks: būti protingam reiškia atsiverti nežinojimo erdvei ir būti klausiančiajam. 5. PAŽINK PATS SAVE. (PAGAL SOKRATĄ)Žmogus yra vienintelis padaras, galintis būti neaiškus sau pačiam. Šitoks galimas neaiškumas sau pačiam nėra kokia nors atsitiktinė savybė šalia kitų jo prigimtį nusakančio bioliginių, psichoologinių, sociologinių ar fiziologinių savybių, žmogų skiriančių nuo kitų gyvų būtybių. Neaiškumas sau pačiam yra pamatinė žmogaus galimybė. Šį neaiškumą galima užmiršti, galima nuo jo pabėgti ir pasislėpti, tačiau žmoguje jis lieka visada kaip periferinis fonas, apgaubiantis kasdieninę egzistenciją, bet labai retai į ją įsismelkiantis kaip pačiam žmogui akivaizdi užduotis. Neaiškumo būsena yra kebli ir pavojinga, kelianti baimę ir grėsmę gyvenimo tikslumui, todėl žmogus visai natūraliai nuo neaiškumo slepiasi kasdieninio aiškumo ir apibrėžtumo kriauklėje. Aiškumą, kaip veiksmų, minčių ir jausmų apibrėžtumą, žmogui duoda pasaulis. Žmogus, atitrauktas nuo pasaulio, pasmerktas kyboti neaiškumo virpulyje. Žmogus įveikia neaiškumą tik pasinerdamas į apibrėžtų pasaulio formų baigtinę erdvę. Jis tampa aiškus sau pačiam ir apsibrėžia tik tiek, kiek yra apibrėžiamas apibrėžtų pasaulio pavidalų. Pasaulis apibrėžia žmogų ir duoda jam aiškumą, o kartu – tikrumą ir pasitikėjimą būtimi. Tačiau iš esmės žmogus niekada negali tapti visiškai aiškus sau pačiam, ir visų pirma todėl, kad neaiškumo įveika pirmiausia pareina ne nuo jo paties, o nuo pasaulio. Aiškumas yra laikina ir paviršinė būsena, kurią žmogus pasiekia pabėgdamas nuo savęs ir pasinerdamas į praktinę veiklą, pramogas, bendravimą su kitais žmonėmis, žodžiu, išsibarstydamas kasdienybės rūpesčiuose ir džiaugsmuose. Tuo tarpu neaiškumas yra pamatinė, todėl, galima sakyti, autentiška žmogaus būsena. Jis neistoriškas. Jokia istorija, joks kaupiamas ir sukauptas pasaulio pažinimas, jokia savižina neįveikia neaiškumo visiems laikams. Veikiau priešingai: kuo daugiau istorijos, kuo daugiau mokslo, žinių apie pasaulį, kuo daugiau pažinimo, tuo aiškesnė pamatinė neaiškumo duotis. Graikų dievo Apolono liepinys – „pažink pats save“ (įveik neaiškumą, aiškėk sau, apsibrėžk),- perimtas Sokrato ir perduotas mums, dabarties žmogui yra toks pat aktualus kaip ir senovės graikui. Jei žmogus pasmerktas neaiškumui, savo esme jis yra klausianti būtybė. Klausti kaip tik ir reiškia atsiverti neaiškumui, bet kartu tai reiškia stengtis neaiškumą įveikti. Klausimas yra aiškiausia nuoroda į pamatinį žmogaus neaiškumą sau pačiam, o kartu pastanga tapti aiškiam. Todėl, jei aiškumas yra pamatinė žmogaus būsena, klausimas yra nuoroda į tai, kaip žmogus atsiveria tai pamatinei būsenai. Klausimas yra žmogaus santykis su savo neaiškumu, todėl tiksliausiai parodo žmogaus faktinę padėtį, kurioje esama pirmiausia ir dažniausiai. Toji padėtis yra nuolatinis svyravimas tarp aiškumo ir neaiškumo, aiškumo siekis, išaugantis iš baimės neaiškumo akivaizdoje. 6. ŽMOGUS VISŲ DAIKTŲ MATAS. (PROTAGORAS- vienas sofizmo atstovų)Įsigalėjus demokratijai populiarūs žmonės tapo žmonės, ruošiantys jaunuomenę valstybinei veiklai – sugebantys perteikti iškalbos ir disputo meno, logiško mąstymo pagrindus, tokie buvo sofistai. Sofistai manė, kad viską galima įrodyti ir viską įmanoma nuneigti, t. y. kad nėra jokios objektyvios tiesos. Taigi ir senosios filosofijos pretenzijos į objektyvią tiesą esančios gyvi niekai. Pasak sofistų, visų dalykų matas esąs žmogus, t. y. skirtumas tarp tiesos ir netiesos pridera vien nuo žmogaus. Teisinga tai, ką jis mano esant teisinga, ir klaidinga tai, ką jis vaizduojasi klaida. Todėl svarbu mokėti primesti priešininkams savo nuomonę, įtikinti juos savo požiūrio teisingumu. Objektyvios tiesos sofistams iš viso nėra. Sofistai suprato, ir tuometinis visuomenės gyvenimas tai rodė, kad gamtos filosofijos išmanymas toli gražu nesuteikia išminties gyvenime. Protagoras aiškino, kad daiktai yra tokie, kokie jie mums atrodo, kokius mes juos matome, jaučiame, girdime (subjektyvizmas). Daiktai egzistuoja tiek, kiek atskiri zmonės juos suvokia, patiria, ką nors paie juos pasako. Jeigu viskas nepaliaujamai keičiasi ir egzistuoja tik tai, ką patiriame tiesiogiai, tikrovė yra tokia, kokia mums atrodo. Žmonės savo pjūčiais ir protu tik pasyviai atspindi daiktų savybes. Tikrovė yra prieštaringa, nes visi ją suvokia skirtingai, jos galima pažinti labai nedaug. Gali būti vienodai teisingi 2 visiškai skirtingi teiginiai (priklauso nuo žmogaus požiūrio). 7. SOFIZMAS.Sofistai, tai išminčiai, kurie tarėsi turį žinojimą ir buvo įsitikinę, kad skirtumas tarp tiesos ir netiesos priklauso tik nuo žmogaus. Filosofas, kaip išminties mylėtojas, tik siekia išminties, nes žino, kad yra išmintingas, nežinantis. Sofistas yra sophos, išminčius, žinantysis, mūsų dienų kalba – specialistas. Filosofas visu pirma klausia, o sofistas visų pirma atsako. Sofistų nuomone, teisinga tai, ką žmogus laiko teisinga, klaidinga tai, ką jis vaizduojasi esant klaidinga. Kitaip sakant, sofistai manė, jog visuotinės tiesos nėra, todėl ir išmintį traktavo kaip individo sugebėjimą primesti priešininkui savo nuomonę, įtikinti kitą tuo, ką pats laiko tiesa. Sofistika ir yra filosofija, pritaikyta kasdienybei, arba paprasčiausiai filosofija. 8. KAIP IR KODĖL PLATONAS ATSKIRIA IDĖJŲ IR DAIKTŲ (ŠEŠĖLIŲ) PASAULĮ? (PAGAL „OLOS ALEGORIJĄ“)Galima būtų pasakyti, kad rūšis yra loginis, protu suvokiamas objektas, kurį reikia skirti nuo fizinio, juslėmis suvokiamo objekto. Kitaip tariant, galima būtų pasakyti, kad rūšis yra bendrybė, o jai priklausantis individas – atskirybė.Platonas tegia, kad rūšis yra idėja, kuri egzistuoja ne jusliniame pasaulyje, o visiškai kitokiame, idėjų pasaulyje. Idėjos yra nuo daiktų nepriklausomos – daiktai gali išnykti, o idėjos nuo to nepakis. Visos idėjos yra amžinos, nekintamos, besąlygiškos, trumpiau tariant, tobulos, o daiktai tėra tobuli idėjų įsikūnijimai, jie atstovauja idėjoms, bet dėl savo laikinumo, kintamumo, santykinumo jokiu būdu negali joms prilygti. Todėl jusliškai suvokiami fizinio pasaulio daiktai turi būti griežtai skiriami nuo vien protu suvokiamų idėjų. Daiktai, pasak Platono, tėra idėjų šešėliai. Lyginant juos su idėjomis, jie pasirodo esą tokie pat nepatvarūs, efemiriški, kaip kad daiktų šešėliai, lyginant juos su pačiais daiktais.Platonas tikina, kad laikydami juslinio pasaulio daiktus tikrais, realiais, apsirinkame. Tikrove, būtimi reikia laikyti tik tai, kas neatsiranda ir neišnyksta, tai, kas besąlygiška, amžina, tobula. Todėl tikrove, būtimi reikia laikyti ne daiktus, o idėjas.Suvokdamas, jog žmonės linkę manyti priešingai, Platonas visiškai tikras, kad jie klysta. O klysta jie todėl, kad skendi tamsybėse. Siekdamas įtikinti visus savo pobūdžio teisingumu, jis pasitelkia garsųjį „olos įvaizdį“, labai tiksliai perteikiantį Platono koncepciją. 9. DĖL KURIŲ PRIEŽASČIŲ ARISTOTELIS KRITIKUOJA PLATONĄ, NORS BUVO JO MOKINYS?Didžiausias kritikas buvo Platono mokinys – Aristotelis. Jis teigė, kad idėjos, traktuojamos kaip savarankiškas, nuo juslinio pasaulio daiktų nepriklausomos esybės, yra bevertės daiktų pažinimui, todėl, kad jos atskirtos nuo daiktų. Platono požiūriu, idėjos yra realiai egzistuojančios bendrybės, kuriose slypi tai, kas bendra tam tikros rūšies daiktams. Tačiau Aristotelio nuomone, idėjų negalima priešinti individualiems daiktams. Individualius ir rūšinius požymius reikia skirti, bet tai nereiškia, kad jie egzistuoja kažkokiame ypatingame idėjų pasaulyje. Aristotelio nuomone, Platonas, atskyręs idėjas nuo daiktų, negali paaiškinti, koks yra tikrasis jų santykis: jis supriešina du – idėjų ir daiktų – pasaulius, todėl nebegali atskleisti jų ryšio. Be to, Platonas rėmėsi prielaida, kad pažinti galima tik tai, kas amžina ir nekinta. Tačiau juk taip pat galima pažinti daiktų atsiradimo ir išnykimo priežastis, jų judėjimą.Paties Aristotelio požiūris į bendrybės ir atskyrybės santykio problemą (kurias Platonas išsprendė) yra toks: realiai egzistuoja patys savaime – jiems nereikia kokio nors pagrindo. Tik jie yra tai, kas vėliau buvo pradėta vadinti substancija (Aristotelio terminas „ousia“). Šis žodis nurodo į tai, kas egzistuoja savaime ir nereikalauja papildomo pagrindo. Metafiziniu aspektu substanciją galima tapatinti su būtimi ar pagrindu.Iš kiekvieno analizuojamojo daikto (substancijos) galima išskirti tas jo savybes, kurios įeina į daikto sąvoką ir yra bendras visiems tos rūšies daiktams. Rūšines savybes Aristotelis siejo su forma, o kitas individualias savybes – su materija (forma yra Platono idėjos ekvivalentas). Materija yra beformė, neapibrėžta. Neįmanoma formos atriboti nuo materijos. Nors paskiri daiktai nuolat kinta, tačiau forma yra nekintantis dalykas, t.y. esmė visada išlieka ta pati. 10. KLASIKINĖ TIESOS TEORIJA.Antikos mąstytojai, pradedant Platonu, buvo įsitikinę, kad labiausiai filosofui turi rūpėti 3 dalykai: GĖRIS, GROŽIS, ir TIESA. Nepaisant šių sąvokų vienovės, filosofijos raidos procese susiformavo atskiros filosofijos dalys, kuriose šios 3 idėjos nagrinėjamos santykinai savarankiškai: etikoje – gėris, estetikoje – grožis, o epistemologijoje (pažinimo teorijoje) – tiesa.Epistemologijoje teisingumo reikšmė („teisinga“ ar „klaidinga“) priskiriama mintims, teiginiams, teorijoms. Jeigu mintis ar teorija, ji vadinama tiesa. Tačiau kokią mintį ar teoriją reikia laikyti teisinga? Daug kas atsakytų maždaug taip: tokią, kuri atitinka tikrąją dalykų padėtį, faktus, tikrovę. Šia paprasta ir natūralia tiesos samprata rėmėsi Platonas, Aristotelis. Todėl ją galima vadinti klasikine. Viduramžių mąstytojai, sekę antikos autoritetais, tiesą glaustai apibrėždavo maždaug taip: „tiesa yra tikrovę atitinkanti mintis“. Taigi kai žmogus mano, kad jo teiginys yra teisingas, tai dar nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų.Pažinimo teorijoje teisingumo reikšmė priskiriama mintims, teiginiams, koncepcijoms, teorijoms, kurios yra teisingos tada, kai atitinka tikrąją dalykų padėtį, faktus, tikrovę. Bet tada ką reiškia tai, kad mintis ar teiginys atitinką tikrovę?Atitikimas dažnai reiškia vienokį ar kitokį panašumą. Tačiau mintys (teiginiai) savo prigimtimi labai skiriasi nuo daiktų. Pvz.: mintis „sniegas yra baltas“ visai nepanaši į sniegą ir nėra balta.Kitas būdas paaiškinti teiginio ir tikrovės atitikimo reikšmę yra toks: teiginys atitinka tikrovę, jei jo struktūra tokia pati kaip tikrovės struktūra. Tačiau teiginį sudarančių terminų loginiai ryšiai neatitinka daiktų fizinių ryšių. Taigi ir šis teiginių ir tikrovės aiškinimas nėra priimtinas.Sunkumų kyla net ir bandant perprasti, kokia prasme kalbame apie paprasčiausių, kasdien formuluojamų teiginių teisingumą. Sakome, kad teiginys „sniegas yra baltas“ – teisingas. Bet ar mes ieškome šio teiginio atitikimo tikrovėje? Tačiau tikroves vaizdą lemia žmogiškasis pasaulio suvokimo būdas. Ir todėl tapatinti jį su tikrove nėra pagrindo. Argumentai prieš klasikinę tiesos sampratą turėjo didelės įtakos tolesnei tiesos teorijos plėtotei. Daug naujausiųjų laikų filosofų pripažino, kad reikia atsisakyti požiūrio į tiesą kaip minčių ir daiktų atitikimą ir pabandyti sutapatinti tiesą su aiškiai apibrėžtu jos kriterijumi. Kadangi buvo ieškoma kitokio tiesos apibrėžimo negu tas, kuriuo rėmėsi Platonas ir Aristotelis, tai naujos tiesos teorijos buvo pradėtos vadinti neklasikinėmis. 11. AKIVAIZDUMO (TIESOS) TEORIJA.Ieškant alternatyvos klasikinei tiesos sampratai, atrodė visai pagrįsta pripažinti, kad: 1. tiesa yra pačių žinių savybė; 2. tiesą reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu, t. y. nereikalaujančiu pagrindimo, tiesos kriterijumi. Filosofijos istorijoje tiesą buvo bandoma tapatinti su žinių akivaizdumu arba su žinių neprieštaringumu, loginiu darnumu.Žymiausias požiūrio į tiesą kaip akivaizdžiausias žinias šalininkas buvo R. Dekartas. Ši tiesos kompetencija turi keletą ištakų. Pirmiausia kasdieninėje kalboje, kai kas nors ko nors nesupranta, mes, nusistebėję pašnekovo nenovuokumu, neretai jam sakome, jog tai akivaizdu, turėdami galvoje, kad mūsų suformuluotas teiginys nereikalauja įrodymo, nekelia abejonių, yra savaime aiškus. Be patyrimo yra dar bent dvi sritys, kuriose akivaizdžiais, nereikalaujančiais įrodymo laikomi ar gali būti laikomi tam tikri teiginiai. Pirma sritis yra religija, antra – matematika. Religinių ir matematinių teiginių prigimtis yra, aišku, visai kitokia negu teiginių apie fizinius daiktus. Kai tikintysis sako, jog jam akivaizdu, kad Dievas egzistuoja, jis turi galvoje, kad Dievo egzistavimo nereikia įrodinėti rementis kokiais nors empiriniais ar teoriniais argumentais. Akivaizdžiais dažnai laikomi ir kai kurie pamatiniai matematikos teiginiai, pvz.: Euklido geometrijos aksiomos. Tai, kad iš bet kurio taško į bet kurį kitą tašką galima išvesti tiesią liniją yra akivaizdu.Dekartas aiškindamas, iš kur mes žinome, jog tokie teiginiai yra teisingi, sako, kad jie apšviesti natūralios proto „šviesos“, todėl yra intuityviai aiškūs arba, kitaip tariant, akivaizdūs. Matematikos aksiomų ir postulatų teisingumą garantuoja jų aiškumas ir ryškumas, nes pasak Dekarto, viskas, kas aišku ir ryšku, yra teisinga. Akivaizdi tiesa „mąstau, vadinasi egzistuoju“ yra, pasak Dekarto, visos filosofijos pamatas.Taigi Dekarto pozicija tokia: teisingos yra žinios, kurios yra arba elementarios, aiškios, ryškios, kad yra akivaizdžios, arba žinios, kurios gali būti loginės dedukcijos būdu išvestos iš tokių elementarių, akivaizdžių tiesų.Ši pozicija patraukli savo paprastumu, tačiau vis tiek ji kelia rimtų abejonių:ginčytinas yra šios tiesos sampratos universalumas. Klasikinę tiesos sampratą galima taikyti labai plačiai – kiekvienas teiginys apie tikrvę ją atitinka arba ne. Bet juk yra daug teiginių apie žmogų ir pasaulį,kurie toli gražu nėra akivaizdūs. Nustatant mokslo dėsnius tenka remtis eksperimentu, matavimu, stebėjimu, todėl iš anksto tai nėra akivaizdu. Dekartas buvo racionalistas, tikėjęs beribe grynojo (nuo patyrimo nepriklausomo) proto galia. 12. KOHERENCINĖ TIESOS TEORIJA.Tiesos samprata, siejanti žinių teisingumą su jų logine darna, filosofinėje literatūroje dar vadinama koherencine tiesos teorija.Nuosekli ir radikali koherencinė teorija tapatina žinių teisingumą su jų loginiu neprieštaringumu. Ne visai nuoseklūs mąstytojai priima klasikinę tiesos sampratą kaip gerai visiems žinomą ir beveik banalų dalyką, tačiau tuo pat metu formuluoja vienokį ar kitokį galutinį tiesos kriterijų. Tikrais klasikinės tiesos sampratos priešininkais jie tampa, pirma, teikdami galutiniam tiesos kriterijui didesnę reikšmę negu žinių ir tikrovės atitikimui ir, antra, tą galutinį tiesos kriterijų traktuodami kaip klasikinio tiesos apibrėžimo ekvivalentą, t.y. pakeisdami šį apibrėžimą kokiu nors tiesos kriterijumi. G.Leibnizas žymiausias koherencinės tiesos sampratos šalininkas. Leibnizas skiria dviejų rūšių tiesas: fakto ir proto. Pirmosios atsiranda iš patirties, antrosios yra intelekto produktas. Leibnizo žodžiais tariant, „reiškinių ryšys, garantuojantis fakto tiesas, liečiančias jusliškai suvokiamus daiktus, egzistuojančius už mūsų, patikrinamas remiantis proto tiesomis, panašiai kaip optiniai reiškiniai paaiškinami remiantis geometrija“. Leibnizo požiūriu, protingas mąstymas – tai loginis mąstymas. Todėl turi egzistuoti ir pačių proto tiesų loginė tvarka: visos jos logiškai susijusios. Be to, visas jas galima išvesti iš svarbiausio logikos dėsnio – tapatybės dėsnio: A=A. Leibnizo minčių eigą galima rekonstruoti taip. Iš tapatybės dėsnio išvedamų teiginių sistema yra, aišku, logiškai neprieštaringa. Kaip pasauliui būdinga loginė darna, taip ir logiškai darnios turi būti mūsų žinios. Todėl žinių loginį neprieštaringumą galima ir reikia laikyti tiesos kriterijumi. Tiksliau tariant, teisingais reikia laikyti teiginius, kurie logiškai suderinami su kitais mūsų teiginiais. Tokiu būdu tiesa sutapatinama su žinių sistemos logine darna, koherentiškumu, neprieštaringumu.Koherencine tiesos samprata paranku remtis filosofams, laikantiems nepriklausančią nuo pažinimo subjekto tikrovę nepažiniu „daiktu pačiu savaime“ arba patį tokios tikrovės egzistavimo klausimą traktuojantiems kaip metefizinę pseudoproblemą. Žinoma, tokie mąstytojai tikrovę gali tapatinti su patyrimu ir performuoti klasikinę tiesos sampratą taip: tiesa yra žinios, atitinkančios patyrimą. Tačiau jeigu toks mąstytojas patyrimą ir patirtus reiškinius laiko priklausomais nuo apriorinių (tiek juslinių, tiek intelektualinių) pažinimo formų, tai jis iš esmės neturi galimybių aiškiai atskirti patyrimą nuo žinių. O neatskyrus dviejų dalykų, sunku spręsti apie jų atitikimą. Todėl kad ir deklaruodamas ištikimybę klasikinei tiesos sampratai, jis ją keičia koherencine tiesos teorija. 13. PRAGMATINĖS TIESOS TEORIJA.Yra įvairių šios sampratos variantų ir variacijų, tačiau visų jų autoriai teisingumą sieja su teisingumo (ar jų sistemos) naudingumu žmogiškajai veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu. Pragmatinė tiesos samprata buvo išplėtota XX a. pradžioje. Ieškant jos ištakų reikia grįžti bent į XVII a. pradžią, tuos laikus, kai F. Baconas suformavo principą „žinojimas – jėga“. Bene pirmasis žinių praktinį efektyvumą su tiesos problema tiesiogiai susieja K. Marksas. Savo „tezėse apie Feuerbachą“ K. Marksas aiškina, jog „klausimas, ar žmogaus mąstymui pasiekiama daiktinė tiesa, yra ne teorijos, bet praktikos klausimas. Praktiškai žmogus turi įrodyti savo mąstymo teisingumą, t. y. tikrumą ir galią, šiapusiškumą. Ginčas, ar mąstymas, kuris izoliuojasi nuo praktikos, yra tikras ar netikras, - tai grynai scholastinis klausimas“.Praktika K. Marksas laikė visą žmogaus materialinę juslinę daiktišką veiklą. Praktika priešinama teorijai, t. y. grynai intelektualiai, idealiai žmogaus veiklai. Praktikoje žmogus operuoja daiktais, teorijoje – idėjomis. Tuo tarpu praktikos kategorija įgalina peržengti teorijos, grynojo mąstymo sferą ir reikalauja ieškoti žinių tikrumo, teisingumo pagrindų anapus šios sferos. Teorijos sferoje visada galima vienai idėjai priešinti kitą. Per praktiką idėjos yra siejamos su empirine tikrove. K.Marksas, o vėliau ir pragmatizmo šalininkai, išskyrę dvi subjekto veiklos dalis: teorinę ir praktinę, pastarosios efektyvumą ima traktuoti kaip pirmosios rezultatą – idėjų, teorijų, koncepcijų – teisingumo kriterijų. Idėjų skirtumai turi reikštis jų praktinių padarinių skirtumais, todėl, remiantis pastaraisiais, galima nustatyti idėjų tikrumą. Pragmatinę tiesos teoriją išplėtojo žymiausias amerikietiškojo pragmatizmo atstovas W. James. Pragmatizmo (gr. pragma – veiksmas; žodis „praktika“ yra tos pačios kilmės) pradininkas pabrėžė, kad mūsų idėjos ar, tiksliau, įsitikinimai iš tikrųjų yra mūsų veiksmų taisyklės. Pažinti objektą – vadinasi, žinoti praktinius padarinius, kuriuos tas gali sukelti. Praktiškai veikdami vadovaujamės tam tikromis idėjomis. Remdamiesi jomis, tikime, kad mūsų veiksmai duos pageidautiną rezultatą, bus efektyvūs. Todėl, jei pasiekiame lauktą rezultatą, galime pripažinti, kad idėja, teorija, kuria vadovaujamės, yra teisinga, o jei ne – klaidinga. Pasak W. Jameso, negali būti abstrakčių teorijų skirtumo, „kuris nepasireikštų skirtumu konkrečiame fakte ir veiksme, išplaukiančiame kažkam, kažkaip, kažkur ir kažkada iš jo (teorijų skirtumo)“. Žodžiai ir teiginiai yra nurodymai, kaip galima pakeisti egzistuojančią realybę.Priešindamas praktiką teorijai, Jamesas pabrėžia, kad praktika reiškia tai, kas „konkretu, individualu, specifiška ir efektyvu kaip priešybė abstrakcijai, bendrybei ir inertiškumui.Ir vis dėlto kuo pragmatinė tiesos samprata skiriasi nuo klasikinės? Ne tik tuo, kad pateikiamas apibrėžtas tiesos kriterijus, bet ir tuo, kad tiek pati tikrovė, tiek atitikimas suprantami kitaip, negu šiuos dalykus suprato dauguma klasikinės tiesos sampratos šalininkų. Reikia pažymėti, kad pragmatinė tiesos samprata iš dalies įtraukia, asimiliuoja koherencinę tiesos teoriją. Pasak W. Jameso, susidūręs su naujais faktais, prieštaraujančiais senajai patirčiai, individas bando modifikuoti savo ankstesnes nuomones. Pragmatinė tiesos samprata vis dėlto turi bent vieną privalumą: žinių loginės darnos ji nelaiko vieninteliu tiesos kriterijumi. Pragmatizmo požiūriu, šis kriterijus yra veikiau pagalbinis – svarbiausias dalykas yra žinių praktinis efektyvumas. 14. KONSENSUSO TEORIJA.Konsesuso teorijoje J. Habermasas tyrinėja, kokioms sąlygoms esant tiesos klausimas kyla ir išnyksta. Pagal jo teoriją, sakiniai arba teiginiai tik tada atrodo teisingi arba klaidingi, kai suformuojami kaip tvirtinimai ir yra kaip atsvaras galimam prieštaravimui. Tuo remdamasis jis formuluoja apibrėžimą.„Tiesa yra pretendavimas į galiojimą, kurį mes susiejame su teiginiais ką nors jais tvirtindami

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!