Šiuolaikinių technologijų įtaka žmogui ir jų sudievinimas

KlAIPĖDOS UNIVERSITETAS JŪRŲ TECHNIKOS FAKULTETAS Statybos INŽINERIJOS KATEDRA Šiuolaikinių technologijų įtaka žmogui ir jų sudievinimas Referatas Klaipėda 2007 Turinys Įvadas 2 I Žmogus ir technikos pažanga 1) Tecnikos amžius 3 2) Technika – įrankis ir viešpats 4 II Technikos sudievinimas 1) Dvasinis sutechnėjimas 6 2) Nihilizmas-Žmogaus be dievo apraiška 7 3) Žmogus be Dievo 8 III Žmogaus ateities vizija 1)Žmogaus sąryšis su Dievu 9 Apibendrinimas 11 Įvadas Žmogus – tai vienintelė mąstanti būtybe šioje žemėje, kuri be sugebėjimo mąstyti, protauti, be individualumo turi taip pat ir sielą. Gyvūnai laukinėje gamtoje sugeba išgyventi prisitaikymo principu, tad egzistuoja ir natūrali atranka: isgyvena tik stipriausi, tik tie, kurie sugeba prisitaikyti prie sudėtingų ir atšiaurių gyvenimo sąlygų, apsiginti nuo priešų. Tačiau žmogus, išsiskirdamas tuo, kad nesivadovauja natūraliu prisitaikymu, aplinką sau gyventi kuria jis pats. Tas sąlygas mes vadiname technika, kuri vis tobulėja vis palengvindama musų gyvenimą. Taciau technika mus priveda prie nihilizmo. Paverkdama gamtos jėgas ir leisdama mum viešpatauti, technika gauna perdėtą visagalės vaidmenį. Nuasmenėjęs sutechniškėjęs žmogus ją laiko Dievu, nors ji tėra tik įrankis žmogaus rankose. Žmogus ir technikos pažanga Technikos amžius Norėdama saugiau ir lengviau gyventi, žmonija nuo pat savo egzistencijos pradžios kūrė techniką. Tiesa, ji nebuvo tokia tobula kaip šiais laikais, tačiau tai buvo pirmas ir didelis žingsnis į geresnę, saugesnę ir šviesenę ateitį. Bėgant amžiams žmogus sau kūrėsi vis geresnes sąlygas, vis galingesnę, patikimesnę ir našesnę techniką, kuri ne tik padėjo išgyventi, bet ir užvaldė visą žmoniją, paversdama ją savo verge. Dabartinį mūsų gyvenamąjį amžių “technikos amžiumi” vadiname ne be pagrindo. Per pastarąjį šimtmetį mokslas pasiekė neregėtai aukštą lygį. Buvo išrasti mobilieji telefonai, kompiuteriai, kurie tobuleja dienomis. Technologijos mus visus pavertė priklausomomis asmenybėmis. Pabandykime įsivaizduot, kad per lektuvo katastrofa patekome į negyvenamą salą. Po dviejų dienų be mobiliojo telefono ir kompiuterio jau imtų “važiuoti stogas”. Ką jau kalbėti apie butinius prietaisus ir įrankius. Be jų mes būtume kaip be rankų. Besiplečiantys miestai ir sparčiai augantys daugiaaukščiai pastatai apgyvendina vis daugiau žmonių. Didėjantis autotrnsporto skaičius tiesiogine to žodžio prasme užkimšo visus kampelius. Net gi žmonėms kartais nėra pro kur praeiti per stovintį automobilį, kurį kaikurie gudruoliai, nerasdami laisvo plyšelio, pastato ant šaligatvio. O ką jau kalbėti apie vaikų žaidimo aikšteles. Jos jau prieš trejus metus tapo mašinų stovėjimo aikštele. Tačiau visi patenkinti. Tik senyvo amžiaus senjorai dar kažkiek bando įvesti kadaise vyrauvojusią sovietinę valdžią, tačiau praeitis išlieka tik prisiminimuose. Sparčiai betobulėdamas mokslas mum tarsi pažadėjo paversti mus ”gamtos viešpačiais ir savininkais”. Šiandien pasakydamas, kad jis savo pažadą ištesėjo, nemeluočiau. Apart to, kad žmogus gamtoje neturi jokių tiesioginių priešų, tai jis dar yra priešas visai gamtai, gamtai, kuri jį sukūrė ir davė viską, ko jam tik prireikė. Buvo naiviai tikėta, kad mokslas ir technikos pažanga savaime žmogui sukurs palaimą, ves jį pirmyn į šviesią ateitį. Bet nevisuose srityse žmogus yra įgalintas žengti pirmyn ir būti vienvaldžiu valdovu. Kad ir toje pačioje politikoje ir tarptautinėje nesantaikoje jis toli gražu negali absoliučiai valdyti padėties kaip ir senai laikais. Su technine pažanga žmogus kartu su ja netobulėja. Ieškodamas technikoje lengvesnio ir paprastesnio gyvenimo, technika jam suteikia jį problematiškesnį ir sudėtingesnį. Kadaise neįmanomu dalyku laikyta pasaulinė tironija dabar yra įmanoma. Kompiuterių, interneto, kitų susisiekimo priemonių pagaba vienas žmogus iš vieno taško gali valdyti visą pasaulį. Sukilimai ir revolicijos ryžtas tiesiog nublanksta prieš tos pačios tecnikos pažangos pagalba apsiginklavusią tironiją. Ištobulėjusios komunikacijos priemonės pavertė mus priklausomais vieni nuo kitų. Nebėra kur pabėgti. Technikoje slypinti dviprasmybė leidžia ne tik lengviau ir patogiau gyventi, bet ir večia mus baimintis savo pačių laimėjimų. Kaip žmonijos istorijoje didžiausiu žingsniu buvo laikomas pirmo įrankio sukūrimas ir ugnies įžiebimas, taip mes db be didelių sunkumų galime perskelti atomą ir turėti amžiną energijos šaltinį. Tačiau prieš išmokstant valdyti branduolines reakcijas, atomo energija buvo panaudota kaip ginklas, galintis sunaikinti miestus ir atimti tūkstančių, net milijonų žmonių gyvybes. Tačiau dar rieš sukuriant atominę bombą, šveicarų eseistas D. de Rougemont pasakė: “Niekada žmogus nebuvo galingesnis, ir tačiau niekada jis individualiai nesijautė toks bejėgis. Niekada su tokiu entuziazmu jis neartėjo prie savo Pažangos tikslų, ir tačiau niekada jo barbariškumas nebuvo geriau apsiginklavęs šiuos tikslus sunaikinti”. Po šių žodžių ir atominio ginklo panaudojimo, žmonių netikėjimo nuotaika išaugo į siaubą, ar netems žmonijai pergyventi galo savo pačių amžiuje ir nuo savo pačių pasiektų technologijos aukštumų… Technika – įrankis ir viešpats Kada buvo tikėta, kad su technika žmogus vienaprasmiškai žengia pirmyn, į technika buvo žvelgiama su kultine pagarba. Tačiau neilgai. Žmonėms praregėjus, ta kultinė pagarba peraugo į kritiką. Nesulaukus palaimos, kuri taip buvo laukiama iš tobulėjančių technologijų, tauta ėmė ją kaltinti ir kritikuoti. Tačiau ar tikrai teisinga kaltinti techniką? Juk mes patys esame kalti naiviai tikėdami, kad pažangios šiuolaikinės technologijos suteiks mum išganimą, laukėm to, ko praktiškai jos negalėjo atnešti. Kritiškas žvilgsnis išsklaidė visas iliuzijas ir atvėrė akis, jog techninė pažanga dar nereiškia paties žmogaus tobulėjimo. “Technika tėra įrankis žmogaus rankose”, bet ne viešpats ar paklusnus tarnas. Tačiau nepaisant neigiamos tecnikos įtakos žmogui, nėra atsisakoma pasiektų laimėjimų tecnikoje, nurodant žmogaus “sumašininimą ir nuasmeninimą”. Vokiečių psichologas Ph. Lescho šiuo klausymu teisingai pastebėjo, sakydamas, kad kadangi visa “technika yra besielė, tai ir žmogiška veikla, pajungta aparatams, darosi taip pat besielė: Buvusi gaivinama sielos ir vidinio pergyvenimo, ji praranda šį savo charakterį ir paprastai vyksta iš anksto visam laikui nustatytomis taisyklėmis, mums savo siela nebedalyvaujant”. Ir kuo tolyn, tuo žmogaus darbo uždavinys siaurėja, kol galū gale, mano manymu, technologija bus pažengusi tiek, kad visus žmogaus darbus dirbs robotai. Žmogui nebeliks nieko dirbt, tik gyventi savo malonumui.. Žmogaus individualumą nusako jo siela. Nors pasaulyje šiuo metu gyvena daugiau nei šeši milijardai žmonių, visi jie yra skirtingi ir originalūs. Tai galbūt kažkas panašiai nesuvokiama, kaip begalybė. Nors technika ir pasako mum, kad kosmosas, erdvė - begalinė, tačiau žmogaus protui yra sunku ją įsivaizduoti. Taip ir su žmonėmis.mes visi skirtingi išvaizda, charakteriu, bendravimu, tačiau sunku patikėti, kad tarp šešių milijardų nerasim nė vieno žmogaus identiškai panašaus į save. Tačiau technikos amžiaus žmogui kyla pavojus jo nuasmeninimui ir nusielinimui. Jam kyla grėsmė automatėti ir netekti asmeninio individualumo kaip ir automatiniai mechanizmai, kurių apsuptyje jis gyvena. Tačiau ne visas pavojus ateina vien tik iš technikos. Kiek tas pavojus ateina iš technikos, o kiek iš paties žmogaus, dar reikia gerai pamastyti. Tai, už ką žmogus lieka dėkingas technikai ir už ką jis lieka ptas atsakingas, vaizdžiai askleidžia mum ispanų kultūros istoriko Eugeno d‘Orso pastaba: „svarbiausias moderniojo gyvenimo patogumas yra sparta, o svarbiausias nepatogumas – skuba“. Tačiau mes dar galėtume pridurti, kad spartą įgalina techninė pažanga, o skuba priklauso tik nuo žmogaus, būdama nebe mašinų, o mūsų pačių dalykas. Didžiausias patogumas, kurį mum suteikia technika – sparta. Darbo mechanizacija ištiesų mums ledžia turėti daugiau laiko sau. Sutaupo mums laiką ir daugiau jo palieka mūsų laisvalaikiui: mažiau darbo dienų, trumpesnės darbo valandos, lengvesnis darbas namuose, ilgesnės atostogos. Kaip jau minėjau, techniką žmogus kuria savo gyvenimui pasilengvinti, sukurdamas sąlygas, kurių neranda gamtoje. Tačiau dabar jam nebeužtenka vien savo gyvybę išlaikyti. Todėl jam neužtenka turimų gyvenimo sąlygų ir vis siekia atsipalaiduoti nuo nuo kasdienių rūpesčių, rutinos pinklių ir bando laimėti daugiau laiko sau pačiam, kaip žmogui. Tas, kurio visas gyvenimas sukasi tik apie darba tik tam, kad užsidirbti duonos, ankščiau ar vėliau yra nusielinimas šio darbo. Yoks žmogus visada buvo nusielintas, o technikos laikmetyje jis sukilo, siekdamas lygių teisių į geresnes gyvenimo sąlygas, kurių reikia žmogiškam gyvenimui. Nors ir iš vienos pusės ir gali mechanizaciją laikyti žmogaus nusielinimo grėsme, tačiau iš kitos – nenuginčijamas dalykas yra tai, kad tik techninė pažanga leidžia mums pasiekti aukštesnį gyvenimo lygį ir tuo pačiu išsilaisvinti iš tos vergijos, kurią sudaro viso gyvenimo skyrimas tik užsidirbti pragyvenimui. Šis žmogaus išsilaisvinimas ir yra techninės pa]angos prasmė – „suteikti žmogui laisvę galėti savimi pačiu būti“ (J. Ortega y Gasset). Kaip sparta simbolizuoja technikos suteikiamą laiką žmogiškai prasmingam gyvenimui, taip skuba – žmogaus laimėto laiko beprasmį leidimą. Technika mums suteikia vis daugiau ir daugiau laisvo laiko, tačiau laisvas laikas dar nereiškia pačiam žmogui būti laisvam. Praleisdami jį išsiblaškymui ir užsimiršimui, mes jį tuščiai iššvaistome. Mes vis kažkur skubame nesustodami. Ir juo labiau mes skubame, juo labiau mums trūksta to laiko, kurio taip stengiames laimėti. Žmogų nusielina ne pats mechanizuotas darbas, o galvojimas vien tik apie tai, ką mašinos gali mum suteikti. Visa grėsmė slypi žmogaus vidiniame sutechnėjime, kai technika padaroma stabu, o įrankis paverčiamas dievu. Technika ima valdyti žmogaus gyvenimą, kai pats žmogus savo gyvenimo rūpesčiu padaro techninės pažangos teikiamas sąlygas. Mokslas nors ir prailgino žmogaus amžiaus vidurkį, tačiau vidinės prasmės žmogui ji suteikti negali. Galima ilgiau gyventi, bet technikos teikiami malonumai žmogaus nepraturtina. Jaučiama vidinė tuštuma verčia mus siektį naujų technikos pažangos aukštumų. Užuot laisvą laiką skirti sau pačiam, žmogus skuba sudegindamas savo laiką Technikos sudievinimas Dvasinis sutechnėjimas Nors techninė pažanga ir dengia vidinę tuštumą, ilgainiu ji iškyla į vidinę tuštumą. Žmogus nebemato savyje nieko vertingo, kas yra budinga technikos amžiui. Techninė pažanga vyksta visą laiką, bet visuotinė pažanga pasirodė tesanti mitas. Technikos ryšį su žmogaus vidiniu nuvertėjimu nagrinėja daug filosofų, nors daugelis jų yra skirtingų įsitikinimų. Pavyzdžiui egzistencializmo filosofas K. Jaspersas, gaudamas 1947m. Goethe‘s premiją, rūpinosi: „Visiškai dar neaišku, kaip žmogus iš vidaus keičiasi moderniosios technikos veikdamas, tačiau pirmoji, nors tikrai nepaskutinioji, apraiška yra nuo Nietzsche‘s pramanytasis totalinis nihilizmas“. Laikydamas, jog „privalu nihilizmą suvoktididijį likimą, kaip pagrindinę jėgą, kurios įtakos niekas negali išvengti“, panašiai technikos ryšį su nihilizmu pabrėžia ir E. Jüngeris. Kaip vienu požiūriu „technika yra būdas , kuriuo darbininko pavidalas mobilizuoja pasaulį“, taip antru požiūriu „technika yra apskritai bet kokio tikėjimo griovėjair pati ryžtingiausioji antikrikščioniška jėga, kuri lig šiol iškilo“. Nihilizmas, iš lotynų kalbos išvertus reiškia „nieko“ (lot. nihil – niekas). Tačiau kokiu būdu nihilizmas susijęs su technika? Nors ir nihilizmas iškilo techniko laikmetyje, tai dar nereiškia, kad jis tiesiogiai susijęs kartu su technika. Pati technika neveda prie nihilizmo ir neblėsina tikėjimo. Ji negali žmogaus kurnors vesti, nes tėra tik yrankis, kuriuo žmogus naudojasi. K. Jaspersas pastebėjo, kad: „kaip technika veikia ir yra priimama, tai tai priklauso nuo dvasinio pasaulio, jo ,mąstysenos ir gyvenimo būdo, kuriame ji iškyla“. Nors antra vertus, nors nihilizmas ir nėra technikos pasekmė, neveltui ji iškilo technikos amžiuje. Nihilizmas iškilo ne su pačia technika, o su technikos sudievinimu, nusisukimu nuo tikėjimo ir to pasakoje paties žmogaus vidiniu sutechnėjimu. Ką reiškia pačiam žmogui „dvasiškai sutechnėti“? žmogus sutechnėja, kai įrankį paverčia savo viešpačiu. Technikos prasmė slypi naudoje, galybė pavergti gamtos jėgas ir racionalizuoti paties žmogaus darbą. Mokslą vertiname ne dėl jo pasiekmo, o dėl galimybės būti naudingam pačiam žmogui. Nauda išestės yra priemonės vertybė. Kiekvienas tikslas reikalauja tam tikrų priemonių, reikalingū jam pasiekti. Tačiau nauda iš visų kitų vertybių yra žemiausia, nes ji tėra priemonės vertybė. O priemonė yra prasminga tik tiek, kiek ją įprasmina atitinkamas tikslas. Materialinės gėrybės, jų aistra žmogų daro egoistu, nes jos susijusios su nuosavybe. Naudos ieškojimas – tai jos ieškojimas sau. Ir nesvarbu kokiom priemonėm ir nežiūrint iš ko ją pasigrobti. Todėl nihilistini utilitarizmą prancūzų rašytojas Georges Bernavos vaizduoja juodąja rinka, kurioje rankos, lyg atitrūkusios nuo žmogaus, nukreiptos nienos priešais kitas: „rankos vykdo egzekuciją be diskusijų,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!