Apysaka „Sename dvare“ – svarbiausias Šatrijos Raganos kūrinys, parašytas gyvenimo pabaigoje, jau turint didelę gyvenimo, jo apmąstymo patirtį. ERDVĖ. Lietuvių literatūros klasikoje susiklostė daugiausia neigiamas požiūris į dvarą: jame kalbama svetima kalba, ponai ir ponaičiai nedorai elgiasi, nesilaikoma moralės normų, skriaudžiami žmonės. Šis požiūris ėjo iš baudžiavos laikų ir ilgam įsitvirtino lietuvių sąmonėje: dvaro ir kaimo priešprieša ryški Žemaitės, o ypač Lazdynų Pelėdos kūryboje. Šatrijos Ragana į dvarą žvelgė kitaip: iš dvaro į sodžius sklinda knygos ir rašto šviesa, iš čia žmonės susilaukia pagalbos ir patarimo. Rašydama šią apysaką, rašytoja turėjo galvoje jau prarastą Užvenčio dvarą. Mirę jau ir artimiausi jos žmonės: tėvas ir motina, abudu mylimi broliai. Ypatinga kūrinio nuotaika nulemta grįžimo į praeitį, pastangų susigrąžinti mylimus žmones. Į viską žiūrima iš prarasto laiko, iš skaudžių netekčių taško. VEIKĖJAI. Pagrindinė veikėja yra motina, švelniai vadinama mamate. Mamatė Marija – dvaro ponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja ir užtarėja, mokytoja, padėjėja, labai savitos dvasios moteris. Mamatė padeda knygnešiui Levanardai, užjaučia varganą žydą prekiautoją, siunčia vaikus su dovanomis pas vienišą bobutę. Graži, protinga mamatė jaučia artimumą jai simpatizuojančiam Jonavičiui, bet paklūsta žmonos ir motinos pareigoms. Pareigos Šatrijos Ragana niekada nepamiršta. Šatrijos Ragana pirmoji lietuvių literatūroje pavartojo dienoraščio ir užrašų formas, kaip galimybes praskleisti intymųjį žmogaus, ypač moters, pasaulį. Moterys dar mažai reiškėsi viešajame gyvenime, o jų dvasios įvykiai prašyte prašėsi išsakomi, išliejami. „Tačiau kartais užeina didelis noras iškrauti nors mažą dalelę to, kas ten, sieloje, prisirinko. Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savim“, – sako mamatė. Ji kalbasi su savim apie pareigas, meilę, atminimą, gailestį, gamtą, tėvynę. Ji išsako ir tą ypatingą būseną, kurią amžiaus pradžioje išgyveno ne vienas nutautėjęs bajoras, pasiryžęs grįžti į savo tautą: „Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela. Yra joje ir tų ūbų laukų melancholijos, ir tų vasaros saulėlydžių giedros, ir rudens vėjų nusiminimo, ir tų tamsių miškų rimties. Tos šalies išliūliuota, tūkstančiais siūlų ji surišta su ta savo motina.“ Su nuostaba mamatė įsižiūri į paprastus sodiečius, taurius, išmintingus. Toks jai yra Levanarda. „Kad jis būtų mokytas, tikriausiai būtų buvęs žymus filosofas. O gal ir didis skaptuotojas. Nes, nepaisant technikos menkumo, jo statulėlėse yra kažko, kas jas dvasina, kas primena primityvus.“ XX a. pradžioje ne vienas lietuvių rašytojas, veikiamas ir neoromantizmo, vaizdavo iš liaudies kilusius talentus (Vaižgantas, Lazdynų Pelėda). Mamatės priešpriešos – bajorai, kuriuos regime Paulinos vestuvėse, taip pat teta Karusė ir dėdė Boleslovas. „Turbūt nėra pasaulyje juokingesnio luomo už mūsų smulkiuosius bajorus. Proto ir širdies kultūra nestovi jie nė kiek aukščiau už valstiečius, o putlūs, pilni pretenzijos, su didžiausia panieka žiūri į „chamus“. Dieve, kaip jie kalba lenkiškai!“ – priekaištauja mamatė. Bajorų paveikslus rašytoja šaržuoja, piešia tarsi jų karikatūras. Rašytoja labai pastabi, ir tai matyti kad ir iš šio sakinio apie dėdę Boleslovą: „Pasisveikinę su ciocia, pabučiavome ranką dėdei, o jis – orą viršum mūsų galvų“. Dėdė bučiuoja ne vaikus, o tik orą viršum jų galvų. Kokia yra lietuvių valstiečių proto ir širdies kultūra, Šatrijos Ragana parodo Levanardos, bobutės, dvaro gaspadoriaus Kazimiero motinos paveikslais. Bobutė – gyva lietuvių tautos dvasia. Ji moka daugybę pasakų ir pati tarsi gyvena jų pasaulyje. Bobutė pasitenkina mažu, ji darbšti ir tvarkinga. Ji kalba tik žemaitiškai ir į dvarą ateina vienąkart per metus, prieš šv. Velykas, sumušti velykinio žemaičių valgio – kastinio. Gera linkinčiomis akimis rašytoja įsižiūri į seną žydą – prekiautoją Smuiką. Tokių prekiautojų po senąjį Lietuvos kaimą vaikščiodavo daug. Žemaitijoje, mažuose jos miesteliuose (taip pat ir rašytojai gerai pažįstamuose Užventyje, Kražiuose, Varniuose) gyveno daug žydų, dažnai suvargusių, nelengvai besivertusių iš amatų, smulkios prekybos. Mamatės pokalbiai su Šmulka įdomūs, gyvi. Taip kalbėjo žydai žemaičiai: „Eidams su savo kromeliu, paveizėsiu į dangų – mėlyns, gražus; paveizėsiu į pijvas – žalias ir margas; niekur dūmų, visur gražu ir linksma“. „Sename dvare“ regime spalvingą žmonių visumą: bajorus, paprastus sodiečius, dvaro tarnautojus, vyrus, moteris, vaikus. Nėra kokių ypatingų įvykių, tik vestuvės, mažos mergaitės mirtis, svečių apsilankymai. Pagrindinius veikėjus rašytoja kuria pagal svarbumą, laikysenų reikšmingumą. Antraeiliai veikėjai pasirenkami ir pagal įdomumą: įdomu, kaip ginčijasi du valstiečiai, nepasidalijantys bičių spiečiaus; kaip savo vestuvėse elgiasi keistas jaunasis arba kaip juokingai kalba „bočelis“. Rašytoja tarsi siekia parodyti, kokie skirtingi žmonės: yra labai įdomių, bet yra ir tinginių, apsileidusių. Šatrijos Ragana nori, kad žmonės siektų doros, kad bajorai virstų susipratusiais lietuviais. Tačiau labiausiai jai rūpi vidiniai artimų žmonių santykiai: žmonos ir vyro (mamatė Marija nesijaučia vyro suprasta, ilgisi harmoningesnio bendravimo), motinos ir vaikų. Mamatės ir jos vaikų bendravimas labai artimas, subtilus. Mamatė yra savo vaikų bičiulė ir kartu auklėtoja, iš lėto, atsargiai per gamtos, tėvynės, Dievo meilę, per muziką ir knygą kreipianti juos į aukštus žmoniškumo idealus. Vaikų, ypač Irutės, prisirišimas prie motinos labai stiprus. PASAKOJIMO YPATUMAS. Apysaka „Sename dvare“ pasakojama dviem balsais: dukrelės Irutės ir mamatės. Bendresnis pasakotojo balsas labiau pasigirsta tada, kai pereinama į įvykį, atsitikimą. Pasakojimo energija kyla iš atsiminimo, iš praradimo, iš gailesčio, iš tos šviesos, kuri gaubia vaikystę ir jos šalį. Apysakos kompozicija kuriama ne pagal įvykių seką, o pagal emocinius impulsus, pagal atminties gaivinamą vidinę patirtį. XX a. pirmųjų dešimtmečių lietuvių prozai dar nauja pasiduoti nuotaikai, jausmui, užplūstančiam pamačius baltą rožės žiedą. Į pasaulį žvelgiama ne tik amžinybės požiūriu, saugančiu svarbaus ir mažiau svarbaus ribas, bet ir poetiškai: mamatė ieško grožio, geba jį pamatyti ir apie jį pasakyti sau (užrašai) ir vaikams, ypač dukrelei Irutei, savo pačios sielos aidui. Apysaka prasideda preliudija: „Raudoniems saulėlydžiams begęstant…“ Preliudija – tai kieno nors įvadas, įžanga: veiksmo arba kūrinio. Šatrijos Ragana įveda į dvasinę atmosferą, į atminties galią. Kalbama sujaudintai, poetiškai. Toliau pasakojimu, artimu pasakai, prabylama apie dvarą: „Už miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas“. Pristatomi veikėjai, pasakojamos įvairios gyvenimo situacijos. Tik mamatei suteikiama galia pačiai pasipasakoti: užrašais ir muzikavimu – dainavimu. Taip pat ir pokalbiais su dukrele. Viename iš pokalbių mamatė išsako svarbiausius žmogaus klausimus, būdingus ir neoromantizmui: „Kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys? Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, nusivylęs sako: ne, tat ne tai! Kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės, kurių kvapu niekas nesigėri? Kodėl viso ko galas yra mirtis?“ Vaikiškas kalbėjimo-pasakojimo būdas apysakoje irgi svarbus. Ypač savitai kalba broliukas Niką, trokštantis būti riteriu. Riterystės, kaip aukštojo gyvenimo stiliaus, tema „Sename dvare“ gali būti ir plačiau suprasta. Ironiškai pasakojama apie panelės Paulinos vestuves, pavartojant ir lenkų kalbą, dažniausiai žargonines jos formas. Savita apysakos pasakojimui yra tai, kad dabartis, apie kurią kalbama, yra ir praeitis. Pasakotoja žino, kad tai yra praėję, kad žmonės jau mirę, bet atsimenami lyg būtų gyvi. Tai ypač ryšku apysakos pabaigoje – epiloge, prasidedančiame sakiniu: „Ir praėjo viskas, ir prabėgo… Praėjai ir tu, o motin mano, į dausas išlėkusi iš lizdo… Bet pirmiau dar išlėkė paukšteliai.“ Apysaka baigiasi eiliuotu pasakojimu apie šeimos lizdelį. Paskutinis kreipinys: „Mamatė mano!“ Jis sugrąžina į apysakos pradžią, sudaromas lyg pasakojimo ratas, kuriame pradžia sueina su pabaiga. ATMINTIES GALIA. Skyrelio pavadinimas kreipia mūsų mintį į tai, kas atsimena ir kas yra atsimenama, kokiu būdu. Pradėkime nuo apysakos epigrafo – J. V. Gėtės žodžių „Alles Vergangliche ist nur ein Gleichnis“ (A. A. Jonyno išversta: „Tai, ką laikas paniekina – / tiktai alegorija“). Šiuos žodžius „Fausto“ II dalyje sako „Mistinis choras“. Epigrafas svarbus apysakos nuotaikai. Jis išsako tikėjimą, kad visa, kas svarbiausia, išlieka, atsišaukia, atsiliepia ženklais. Ženklai verčia žmogų suklusti, stengtis suvokti. Kai žmogaus dvasia liūdi, kažko ilgisi, ją ima gaubti ypatinga nuotaika. Žmogus ima ženklus ne tik matyti, bet ir juos kurti. Svarbu prisiminti, kad Šatrijos Ragana buvo religinga, tikinti. Žmogaus gyvenimas žemėje jai neatrodė baigtinis. Laiške J. Tumui-Vaižgantui yra rašiusi: „dvasios dalykuose nemėgstu žodžių „lig mirties“. Gyvenimas „anapus“ yra man tiek pat realus kaip čionai“. Tam, kas yra „anapus“, suvokti būtina vaizduotė. Ji nukelia į praeitį, prasidedančią pasakojimu apie seno dvaro medinį rūmą. Galėtume sakyti, kad preliudija suintensyvina, sužadina vaizduotę ir kaip galimybę vaizdingai prisiminti. Apysakoje atskleidžiamas sukultūrintos gamtos vaizdas (rūmas, tvenkinys, sodnas), harmoningas, meilingas, tylus ir kartu iškalbus. Pavartojamas ir pats „pasakos“ žodis – lyg šifras: sodnas šnibžda „nepabaigiamas pasakas, kažkokias bylas slėpiningas, ilgas, amžinas godas“. Tai atsimenamas pasaulis, įgijęs ir atminties jam suteikiamų spalvų. Šiltas, ištikimas vaikystės pasaulis. Po platesnio sukultūrintos gamtos vaizdo apysakoje atsiveria siauresnis, „žydinčių krūmų uždengtas“. Atskira erdvė mergytei Irusiai, sukurta gamtos, bet suteikta mamatės. Irusia – Irutė ta pati preliudijoje pasirodžiusi pasakotoja, vaikystės vaizdinys; ji pati vaikystėje. Mamatė turi ryšį su ta, į kurią kreipiamasi preliudijoje, tik atminties sugrąžinta į vaikystę. Pirmasis mamatės sakinys tekste – prašymas: „…atmink mamatę, ir vien geros ir gražios mintys teateinie į tavo galvelę“. Preliudijoje tarsi vykdomas mamatės prašymas – per asociaciją su baltomis rožėmis ji prisimenama. Pasislėpusi savo „fotelyje“ Irutė siuva mamatei staltiesėlę vardinėms. Kuria daiktą, ženklą, kuris skatins mamatę savo dukterį nuolat prisiminti („Ir čia vėl turės mane atsiminti“). Atsiminimas, prisiminimas tekste nuolat fiksuojamas. Svarbi kelionė per sodą: „Eisim pažiūrėti, ar nepražydo jau mūsų rožės“. Mamatė su vaikais eina nuo krūmo prie krūmo. Krūmai yra „tavo“ ir „mano“, susieti su žmonėmis. Pereinamas tiltelis, pasiekiamas mamatės rožynas: „maža dirvelė“, pilna puikiausio balto žydėjimo. Mamatė vaizduojama su rožėmis turinti ypatingą ryšį: eina prie jų, žiūri į jas, lyti, traukia kvapą, klausosi. Ji poetiškai perteikia rožių kalbą: rožės jai kalba apie anapusį, apie ypatingas grožybes, balsus, laimę. „Žinai, Irute, tas meilus kvapas – tai rožių kalba. Ir ta savo kalba pasakoja jos apie tokias grožybes, kokių niekados nėra mačiusios žmonių akys, apie tokius balsus, kokių niekados nėra girdėjusios žmonių ausys, ir apie tokią laimę, kokios niekada nėra patyrusios žmonių širdys.“ Mamatė tarsi „prisimena“ tai, ko tikrovėje nėra mačiusi, girdėjusi. Užtat tarsi negirdėdama dar laimingo vaiko, ji žvelgia tolybėn, lyg kažko nežinomo ilgėdamasi ar akimis ieškodama. Tas ar ta, kurie ilgisi, yra liūdni. Mamatė žino, kad „trumpai težydi rožės“, kad gyvenimas praeina, bet prisiminimas lieka, kad mylimi ir mylintys žemėje palieka meilę, iš kurios ir patys prisimenami. Bukieto (puokštės) skynimą galima būtų interpretuoti kaip mamatės norą visus sujungti, prijungti ir tėvelį, nė vieno neužmiršti. Irutė įsega rožę mamatei į kasas, simboliškai ją puošia ir tarsi nujaučia dar tolimą atsisveikinimą – rožė „atrodė lyg sidabrinė žvaigždė“, kito pasaulio, kitos erdvės ženklas. „Baltų rožių sidabrinės akys“ yra reikšmingiausia preliudijos metafora. Mamatės ir rožių panašumą tiesiogiai išsako Irutė: „Mamate, rožės į tave panėši“. Fiksuojamas staigus pamatymas, lyg paslapties prasivėrimas: „Ir ūmai pamačiau, kad tarp mamatės ir baltų rožių yra kažkokio panašumo…“ Atsakymas į mamatės klausimą, kuo rožės į ją panašios („…meilios meilios ir taip liūdnai žiūri, kaip ir tu“), vėl sugrąžina prie preliudijos. Ypatinga yra akių, arba vaizdinė, atmintis. Analizuotoje Šatrijos Raganos „Sename dvare“ atkarpoje ji yra svarbiausia. Taigi poetiškoji įžanga ir pirmasis pasakojimo fragmentas vienas kitą „atsimena“. Pirmasis tekstas „programuoja“ antrąjį (ir tolesnę apysakos slinktį); antrasis pasiremia pirmuoju ir į jį sugrąžina. Abu tekstai, kad ir fragmentiškai, kalba apie atminties, prisiminimo galią, apie dvasinę energiją, sugrąžinančią mylimus mirusiuosius, prarastą erdvę, gamtos malonę. TEKSTO ANALIZĖ Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą… Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiu prie žiedo karštą kaktą… Motin mano! ar ne tavo rankos – baltos, meilios, kvapios ir švelnutės – taip mane meilingai glamonėja? Ar ne tavo tai rankelės brangios? Ašaromis apsirasojo žiedas… O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną. Vaizdo kontūrai ir detalės Pradžioje įsižiūrima (pro langą) į tolimus saulėlydžius ir staiga žvilgsnis nukreipiamas į čia pat už lango esančius dalykus – rožių žiedus. Tamsėjančiame fone, nušviestame tolimos vakarinės žaros, išryškėja balti (esantys arti, už lango) rožių žiedai. Svarbu pamatyti kintančią perspektyvą (artimą ir tolimą planą) ir spalvų paletę: tolumoje raudoni saulėlydžiai, kiek arčiau -numanomas tamsėjantis fonas, kuriame išryškėja (visai arti, už lango stiklo) balta ir sidabrinė spalvos. Raiškios detalės, raiškios spalvos . Įsižiūrėjimas į rožes tarsi pabudina jas gyventi, savo ruožtu rožės užmezga santykį su kalbančiąja Irute (baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą). Šiam kontaktui pasiduoda kalbančioji – skina žiedą ir glaudžia prie karštos kaktos. Ir nustebusi šūkteli: Motin mano! ar ne tavo rankos glamonėja… Šioje vietoje turime stabtelėti ir iš naujo paskaityti tekstą klausdami, nuo kada rožės ima priminti motiną. Tik dabar, kai šūkteliama? Tik rožių švelnus prisilietimas ir kvapas? Pirmojo sakinio metafora baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pasirodo svarbi mums rūpimu požiūriu: rožių sidabrinės akys, žiūrėjimas primena asmenį, žmogų (žr. sąvokas suasmeninimas, sužmoginimas, personifikacija). Išskiriama detalė – akys. Nėra pasakyta, jog tai motinos akys, tiesiai rožė nelyginama su motina. Yra tik užuomina, atsargiai pro gamtos pavidalą imamas matyti žmogus. Tad skinamas ir glaudžiamas prie karštos kaktos rožės žiedas jau turi šią personifikavimo galią. Baltos rožės prisilietimo švelnumas ir kvapas ima priminti motinos rankas. Šiame dviejų reiškinių palyginime (rožės žiedas – rankos) matome ne tik su-gyvinimą, bet ir supoetinimą: motinos rankos – baltos, meilios, kvapios ir švelnutės. Žemdirbių kultūroje motinos rankos paprastai prisimenamos senos, raukšlėtos, pavargusios, daug darbų nudirbusios, o šioje ištraukoje visiškai kitokio pobūdžio prisiminimas. Svarbu gal ne tiek jų aristokratiškumas, kiek nuoroda į švelnumą, globą, meilę – ir grožį. Pagrindinių motyvų kompozicija Pasekime šias dvi detales (akys, rankos) visoje ištraukoje: kaip jos išdėstomos, kaip pasikartoja. Matome labai aiškią simetriją: akys – rankos – akys. Etiudas pradedamas kalbėjimu apie akis, pagrindinė veiksmo dalis (nuskyniau, glaudžiu, glamonėja…) susijusi su rankų motyvu, o pabaigoje vėl vyrauja akys. Pažvelgę kitu požiūriu, matysime, jog etiude išsiskiria du aiškūs vaizdo planai: gamtos ir prisiminimo. Jie išsidėsto panašiai: gamta – prisiminimas – gamta. Kiekvienas vaizdo planas turi savą motyvą: su gamta siejamos rožių akys, o prisiminimas labiausiai siejamas su rankomis. Pasakojimo subjektyvumas, vyksmas Kuo skiriasi akių motyvas pradžioje ir pabaigoje? Ar tai paprastas pakartojimas? Kas nutinka, įvyksta šiame trumpame etiude? Išorinis veiksmas labai trumpas: kalbančioji žiūri į saulėlydžius, skina rožę, prisimena motiną, po to vėl nukreipia žvilgsnį į rožes. Tačiau vien taip žiūrėdami į etiudą, nebūsime jo supratę. Svarbiausias čia yra pasakojančiosios išgyvenimas, jo raida, tėkmė. Pradžioje įsimąstoma, įsižiūrima į vieną tašką. Saulėlydžio valandą pro langą žvelgiama į rožes – tokia itin meditacijai tinkama vieta ir valanda. Įsimąstymas nutrūksta žvilgsniu pagavus gamtos „žvilgsnį“. Kalbančioji žiūri į saulėlydžius, o rožės žiūri į ją. Judesys, veiksmas kyla iš artumo pajutimo, užsimezgusios komunikacijos. Antroje pastraipoje vyrauja veiksmas: kalbančioji skina rožę, lenkia prie jos karštą kaktą. Prisilietimas sukelia prisiminimą, ir ima atrodyti, jog dabar „veikia“ nebe kalbančioji, o rožės žiedas – motinos rankos meilingai glamonėja. Abipusis judesys. Iš jo atspėjame buvus abipusį jausmą. Klausimas: Ar ne tavo tai rankelės brangios? — yra emocinė viršūnė. Po jo prasideda trečioji dalis – vėl grįžtama prie akių motyvo; bet grįžtama jau su emociniu sukrėtimu: ašaroms apsirasojo žiedas… Akys nebe tik žiūri, bet ir verkia. Nepasakoma, kieno tai ašaros; viena vertus, gali atrodyti, jog kalbama apie rožių sidabrines akis, ir ašaros priklauso joms (rasos – ašaros metamorfozė), kita vertus, galime nujausti netiesiai pasakytą (tik anų „sidabrinių“ akių motyvo palaikomą) pačios kalbančiosios emociją – verksmą. Akys su akimis susitinka per ašaras. Sakinys baigiamas daugtaškiu. Čia baigiasi ir emocinė kulminacija. Paskutiniai du sakiniai, atskirti ir grafiškai, yra dalinis sugrįžimas į pradžią – sidabrinės akys žiūri vis. Etiudas užskliaudžiamas. Pats paskutinis sakinys susieja ir etiudo prasmes, ir nurodo į visą kūrinį (ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną); tas audžiamas senas sapnas ir yra visa apysaka: pažadinta prisiminimų kalbančioji atkuria buvusio laimingo laiko atkarpas. Etiudas panašus į eilėraštį, į poetinę prozą. Pasakojimas neišbaigtas, daug emocijų, Retorinis sušukimas rodo kalbėjimo pakilumą, o retoriniai klausimai – pastangas susitikti su ta, kurios ilgimasi. Aukščiausias emocinio pakilumo taškas pasiekiamas retoriniame kreipinyje „Motin mano!“, todėl kulminacija emocinė, kai tarsi nutrūksta balsas, ašarų užgniaužtas. Sujaudintą kalbėjimą išduoda ir skyryba – vieni klaustukai ir daugtaškiai.
Šį darbą sudaro 2526 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!