Sąžinės temos nagrinėjimas

Kurso kartojimo užduotis – pristatymas. Parengė: SĄŽINĖ 1. Tema: Sąžinė – vienintelė ir nepaperkama žmogaus teisėja. 2. Autoriai ir kūriniai, kuriais galima / bus remiamasi rašinyje: • Jonas Biliūnas ,,Vagis“, ,,Kliudžiau“ • Oskaras Vaildas ,,Doriano Grėjaus portretas“ • Fiodoras Dostojevskis ,,Nusikaltimas ir bausmė“ - sąžinės papirkimas. • Alberas Kamiu ,,Svetimas“ - veikėjo sąžinės nebuvimas. • Marius Ivaškevičius ,,Madagaskaras“ - Salės drama. • Juozas Aputis ,,Šūvis po Marazyno ąžuolu“ - sąžinės nebuvimas. • Vincas Mykolaitis-Putinas ,,Altorių šešėlį“ - sąžinės graužatis dėl apsimetinėjimo. • Salomėja Neris ,,Maironiui“ - sąžinės graužatis, gėda. 3. Kultūrinis (istorinis, biografinis ir kt.) privalomo autoriaus (ar autorių) kontekstas, tinkamas temai: • XIXa. Filosofas Frydrichas Nyčė, kurį itin įkvėpė A. Šopenhauerio mintys, teigė, jog visą šį kaltės potyrį galima pavadinti „skola sąžinei“. • (Sąžinė atskleidžia vidinį pasaulį.) Tai įrodo realizmo epochos tapytojas Ilija Repijas, paveiksle „Ivanas Rūstusis ir jos sūnus Ivanas“ - įamžinęs ne tik kaltės, bet ir teroro, neapykantos sau pojūtį išsprogusiose, krauju pasruvusiose tėvo, kuris savo rankomis nužudė paties „ kūną ir kraują “, sūnų, akyse. • Šaltojo karo ir II Pasaulini karo veteranų prisipažinimai. • Biblija. Senasis testamentas. Kaino ir Abelio mitas. 4. Autorių (visų rekomenduojamų ir numatomų) sąsajos su tema: • Oskaras Vaildas yra teigęs: „Dauguma žmonių nebūna savimi. Jų mintys atskleidžia kitų žmonių pažiūras, jų gyvenimai – kitų mėgdžiojimas <...>“, kitaip tariant, asmens dvasinį pasaulį gali atskleisti tik sąžinė. • Jonas Biliūnas, pasikliovęs savo moraliniu įsitikinimu surizikavo ir paaukojo medicinos mokslus, jog apgintų Lietuvos istoriją, palikimą, garbę anticarine demonstracija. • Dostojevskio požiūris į sąžinę atskleidžiamas „Broliai Karamazovai“ citata „Jei Dievo nėra, viskas leidžiama“. • Salomėjos Neries drama. • Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimas kaip kunigu. 5. Teminiai dėstymo pastraipų teiginiai (2 – 3): • Visų pirma, sąžinė yra jausmas, vidinė žmogaus kaltintoja, kuri įvertina kiekvieną mūsų poelgį. • Be to, žmogaus sąžinė atskleidžia jo vidinį pasaulį. 6. Dalinės dėstymo pastraipų išvados: • Taigi, žmogus, jausdamas sąžinės graužatį, keisdamasis, gyvendamas pagal moralės normas gali augti kaip asmenybė, gyventi doresnį gyvenimą. • Taigi, sąžinė žmogų keičia ne tik iš vidaus, bet ir iš išorės. 7. Sakiniai – tiltai pastraipoms jungti: • Žvelgiant iš XXIa. perspektyvos privalome pastebėti, jog tokie išgyvenimai yra realūs ir šiandien. Pietų Korėjos režisieriai sąžinės jėgą puikiai atskleidė psichologiniame, siaubo filme „Atskirtoji“, kuomet vienintelę iš siamo dvynių išgyvenusią seserį kankina ir ramiai gyventi neleidžia pasąmonės sukurtos iliuzijos, primenančios apie žiaurų poelgį su artimąja. Šitaip sąžinė užkerta kelią merginai sugriauti savo ir kitų gyvenimus bei atgailauti už klaidas. • Žvelgiant iš XXIa. Perspektyvos turime pripažinti, kad sąžinė paveikia asmens tiek dvasinį, tiek fizinį pasaulį. 2013m. M. Day atlikti tyrimai įrodė, jog frazė „akmuo ant krūtinės“ atspindi šokiruojančią tiesą - daugumą dalyvių atlikus neetiškus veiksmus užklupo panikos priepuolis arba nerimas, kurį visi apibūdino kaip spaudimą, slėgį krūtinės srityje. Sąžinės sukeltas jausmas sukėlė stresą širdies raumenyse. Visa tai įrodo, jog sąžinė fiziškai paveikia asmenis. • Marius Ivaškevičius ,,Išvarymas“ 8. Rašinio įžanga: Sąžinė – tai vidinis žmogaus balsas, kuris teisia už atliktus poelgius. Kartais žmogus bando aplenkti sąžinės balsą, tačiau nesvarbu ką darytų, nuo jo pabėgti yra neįmanoma. Sąžinę sunku papirkti tiek dvasiniais, tiek materialiniais turtais, nes jai reikia tik teisybės. Todėl ją galima vadinti žmogaus dvasine teisėja ir tokia žmogui ji yra vienintelė. Visgi, kyla klausimas: ar sąžinė visada išlieka vienintele ir nepaperkama žmogaus teisėja? 9. Pastraipa – pavyzdys: Visų pirma, sąžinė yra jausmas, vidinė žmogaus kaltintoja, kuri įvertina kiekvieną mūsų poelgį. Išdavę asmeninius moralinius įsitikinimus iš karto pajuntame, kad kažką padarėme blogai, nes sąžinė pradeda atlikti savo kaip teisėjos darbą ir labai nepastebimai bando pažadinti atsakomybės ir kaltės jausmą. XIXa. Filosofas Frydrichas Nyčė, kurį itin įkvėpė A. Šopenhauerio mintys, teigė, jog visą šį kaltės potyrį galima pavadinti „skola sąžinei“. Tokį sąžinės poveikį galime pastebėti lyriškojo lietuvių realisto Jono Biliūno, (kuris pats pasikliovęs savo moraliniu įsitikinimu surizikavo ir paaukojo medicinos mokslus, jog apgintų Lietuvos istoriją, palikimą, garbę anticarine demonstracija) apsakyme „Vagis“. Kūrinio pasakotojas Jokūbas, persikėlęs į jaunystės prisiminimus, jautė sąžinės graužatį dėl vieno, visai neapgalvoto vaiko poelgio, virtusio nusikaltimu – vagies užmušimo. Dėl savo veiksmų Jokūbas visą likusį gyvenimą krimtosi ir kankinosi. Įvykis nedavė jam ramybės, individas jautėsi pasimetęs, bijojo Dievo bausmės. Vyrą smarkiai graužė sąžinė, tad šis pradėjo svarstyti apie prisipažinimą, tačiau baimė palikti šeimą vienui vieną nugalėjo. Skaitytojas gali lengvai suprasti koks nepakeliamas skausmas ir kaltės jausmas slegia Jokūbo širdį, suvokiam, jog jis ryžtųsi bet kam, kad tik numalšintų viską savo viduje ir galėtų toliau ramiai gyventi, be sąžinės graužaties. Nesunku pastebėti, kad sąžinės pažadintas kaltės jausmas itin paveikia žmogaus mąstymą bei jo gyvenimo būdą. Žvelgiant iš XXIa. perspektyvos privalome pastebėti, jog tokie išgyvenimai yra realūs ir šiandien. Pietų Korėjos režisieriai sąžinės jėgą puikiai atskleidė psichologiniame, siaubo filme „Atskirtoji“, kuomet vienintelę iš siamo dvynių išgyvenusią seserį kankina ir ramiai gyventi neleidžia pasąmonės sukurtos iliuzijos, primenančios apie žiaurų poelgį su artimąja. Šitaip sąžinė užkerta kelią merginai sugriauti savo ir kitų gyvenimus bei atgailauti už klaidas. Taigi, žmogus, jausdamas sąžinės graužatį, keisdamasis, gyvendamas pagal moralės normas gali augti kaip asmenybė, gyventi doresnį gyvenimą. Taip pat, žmogaus sąžinė atskleidžia jo vidinį pasaulį. Ji kaltam žmogui sukelia baimę dėl pasekmių, tolimesnės gyvenimo eigos, nuodėmės. Baimę kitame žmoguje galima ne tik pajusti, bet ir pamatyti: didelės baimės akys ir kančių nuvargintas bei paniuręs, rimtas, be šypsenos veidas parodo, kad tas žmogus turi problemų. Tai įrodo realizmo epochos tapytojas Ilija Repijas, paveiksle „Ivanas Rūstusis ir jos sūnus Ivanas“ - įamžinęs ne tik kaltės, bet ir teroro, neapykantos sau pojūtį išsprogusiose, krauju pasruvusiose tėvo, kuris savo rankomis nužudė paties „ kūną ir kraują “, sūnų, akyse. Sąžinės atspindys žmogaus veide puikiai suvokiamas ir perteikiamas Oskaro Vaildo romane „Dorjano Grėjaus portretas“. Autorius yra teigęs: „Dauguma žmonių nebūna savimi. Jų mintys atskleidžia kitų žmonių pažiūras, jų gyvenimai – kitų mėgdžiojimas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!