Sarbievijaus pastraipa

Daugelis teigia, kad prasmingas gyvenimas – atradimų kelias. Įvairiais laikmečiais visuomenėje buvo formuojamos skirtingos sampratos apie gyvenimo tikslą ir vertę. Pavyzdžiui, antikos mąstytojai tvirtino, kad žmogus privalo išlaikyti vidinę harmoniją, saiką, santūrumą. Renesanso humanistai kalbėjo apie neribotas žmogaus galimybes ir jo individualumą. O 17 a. suklestėjęs baroko menas vaizdavo nestabilių, krizėje atsiradusį žmogų, kuriam kyla abejonių dėl savo pažinimo ir sugebėjimų. Kaip ir viduramžiais šiuo laikotarpiu vienintele tikrove laikomas anapusinis pasaulis, todėl aukštinamas doras, pamaldus žmogus, o materializmas yra smerkiamas. Be to, kaip priešprieša ydingai asmenybei vaizduojamas harmoningas gamtos pasaulis. Nepaisant to, baroko epochoje puikiai atsispindi tikrosios žmogaus gyvenimo vertybės ir dorovės normos. Tokią prieštaringą ir nepastovią šio laikmečio asmenybę savo kūriniuose atskleidė ryškiausias baroko literatūros atstovas Lietuvoje lotyniškai rašęs Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Popiežius taip vertino jo talentą, jog vainikavo jį laurų vainiku ir prilygino Dantei bei Petrarakai. Krikščioniškuoju Horacijumi vadinamas rašytojas savo kūryba siekė atskleisti žmogaus ydas ir parodyti, kaip iš tiesų reikia prasmingai gyventi. Žemiškosios egzistencijos trapumas ir mirties neišvengiamumas padeda suvokti ir branginti vien tai, kas nemaru – didžiąsias gyvenimo vertybes, sielos pilnatvę ir ramybę. O titulų, garbės, materialinių turtų siekimas tampa beprasmis ir laikinas: ,,Puošnūs skeptrai, šlovė, buvusi jų galia,/Virsta greit pelenų krūva”. Todėl M.K.Sarbievijus įteigia, jog pėdsaką po savęs žmogus palieka ne žiaurumu ir turtingumu, o užsitarnauja kilniais, prasmingais darbais: ,,Tik darbais žmogus atminty išlieka,/Amžius gyvena”. Pasak rašytojo, žemiškąjį gyvenimą privalu skirti dvasios turtų gausinimui, nes gyvenimas šiame pasaulyje yra tik tremties vieta, išmėginimų arena, kurioje žmogus privalo užsigrūdinti, sutvirtėti dvasiškai, išmokti grumtis su įvairiais nuodėmingais troškimais, kad po visų išbandymų tyra sąžine galėtų stoti Aukščiausiojo akivaizdon. Dar kartą turime pabrėžti, kad Sarbievijaus poezijoje žmogui jokios vertės neturi tai, ko nepasiimsi mirdamas. Todėl beprasmis jam atrodo ir šlovės bei titulų siekimas: ,,Tas turtingas vien, kas neturi nieko,/Kas turtus savus sutalpina saujoj;/Su savim tasai tai, ką...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!