Diplominiai darbai
Sąnaudų apskaita atskaitomybės centruose
Įvadas Valdymo sprendimams didėją įtaką turi informacija apie gaminio savikainą. Ypač tokios informacijos poreikis atsiranda, kai vadovai pajunta konkurenciją gamyboje, o alternatyvinės informacijos, tuo metu kai daromi sprendimai, nėra. Tuo tarpu esama informacija apie gaminių savikainą yra gana iškreipta, nes ji gaunama seniau susiformavusiais metodais, kada įmonė gamino siaurą asortimentą. Darbo objektas — sąnaudų apskaita atskaitomybės centruose. Autorius remiantis ekonomikos teorija teigia, jog gamybos kaštai susidaro visose verslo rūšyse: žemės ūkyje, gamybinėje ir apdirbamojoje pramonėje. Visuose versluose ir užsiėmimuose, teikiančiuose paslaugas, taip pat ir materialinių (vertybių gamyboje). Gamintojai - verslininkai, kaip ir vartotojai, turi galimybę pasirinkti. Svarbiausia jie privalo pasirinkti prekių gaminimo ar paslaugų teikimo būdą, t.y. firmos apsisprendžia, koki pasirinks gamybos veiksnių derinį, kokius konkrečius pajėgumus, medžiagas panaudos gamybos procese. Darbo autorius norėtų pabrėžti, kad keičiantis įmonės ir jos veiklų bei padalinių vertinimo rodikliams, keičiasi ir sąnaudų apskaitos metodai t.y. įmonės veiklos modernizacija reikalauja ir kokybiškai naujų sąnaudų vertinimo metodų ir sistemų. Ir moderni finansinio vertinimo sistema vertina ir nefinansinius rodiklius, ir šiuolaikinė sąnaudų apskaita vertina ne tik sąnaudas, bet ir gautą rezultatą, ir nebūtinai finansinį. Įmonėms pradėjus vertinti padalinių veiklą, apskaita vertindavo ne tik visos įmonės veiklą, bet ir kiekvieno padalinio atskirai. Darbo tikslas. Nustatyti sąnaudų apskaitos ypatumus ir praktinius sunkumus. Siame darbe buvo keliami tokie tikslai: - pagrįsti veiklos sritimis pagristas sąnaudų kalkuliavimo tyrimo metodologinį aspektą sukuriant - nustatyti veiklos sritimis pagristo sąnaudų kalkuliavimo sistemos taikymo darančius įtaką veiksnius ir apibrėžti jų poveikio savybes ir mastą; - nustatyti veiklos sritimis pagristo sąnaudų kalkuliavimo sistemos taikymo galimybes Lietuvos įmonėse ir pasiūlyti jos skatinimo priemones. 1.Situacijos analize 1.1. Sąnaudų apskaitos sistemos Sąnaudų kalkuliavimas (apskaitos sistema) - tai jų tyrimo, matavimo, apibendrinimo, kontrolės procesas, kurio metu siekiama nustatyti kalkuliuojamo vieneto savikainą. Šiuolaikinis ekonominis mąstymas ir supratimas apie gamybą neapsiriboja tik materialaus produkto gaminimu. Vertybės kuriamos ir tokiose žmogaus veiklos srityse kaip mokslas, švietimas, kultūra, informacijos apdorojimas, valdymas ir pan. Bendriausia prasme gamyba (production), yra bet kokia žmogaus veikla, kurios tikslas - gėrybių, t.y. įvairių prekių ir paslaugų, kūrimas; poreikių tenkinimas, nes pagrindinis rinkos subjektas yra vartotojas. Tačiau be gamintojo šio tikslo pasiekti neįmanoma, o poreikiai negali būti tenkinami be veiklos sritimis pagrįstų sąnaudų kalkuliavimo. UAB «Partizanai» veiklos sąnaudų įvertinimas yra neatsiejamas nuo valdymo funkcijos, nes valdyti galima tik tai, ką galima įvertinti. Pavyzdžiui, jeigu organizacijoje įvertinami tik sąnaudų rodikliai, tai UAB «Partizanai» strategija grindžiama tik UAB «Partizanai» veiklos sąnaudų s rezultatais. O taip yra daugumoje "klasikiniais" vadybos metodais pagrįstų organizacijų. Tačiau geras kurių nors metų pelnas negarantuoja, jog organizacija išsilaikys rinkoje netgi artimoje ateityje. Tarkim, jei UAB «Partizanai» savininkams svarbus tik gaunamas trumpalaikis pelnas, jie reikalaus gerų sąnaudų veiklos rezultatų. Taip bus investicijoms užkirstas kelias į veiklos tobulinimą - vieną iš UAB «Partizanai» ilgalaikės sėkmės veiksnių. Kadangi vien tik sąnaudų rezultatai nerodo UAB «Partizanai» tikrosios padėties, būtina įvertinti verslo ilgalaikės sėkmės veiksnius, tokius kaip vartotojų poreikių ir lūkesčių tenkinimas, nuolatinis tobulėjimas ir kitus.1 Autorius remiantis ekonomikos teorija teigia, jog gamybos kaštai susidaro visose verslo rūšyse: žemės ūkyje, gamybinėje ir apdirbamojoje pramonėje. Visuose versluose ir užsiėmimuose, teikiančiuose paslaugas, taip pat ir materialinių (vertybių gamyboje). Gamintojai - verslininkai, kaip ir vartotojai, turi galimybę pasirinkti. Svarbiausia jie privalo pasirinkti prekių gaminimo ar paslaugų teikimo būdą, t.y. firmos apsisprendžia, koki pasirinks gamybos veiksnių derinį, kokius konkrečius pajėgumus, medžiagas panaudos gamybos procese. Pavyzdžiui, ar javus auginantis fermeris (ūkininkas) naudos daugiau trąšų mažesniame žemės sklype, ar jis augins javus, naudodamas daugiau apdirbamosios žemės ir mažiau trąšų? Įvairūs sprendimai labiausiai skiriasi reikalingų kastų (sąnaudų) apimtimis. Kaštais įvertinti sprendimai bus geriausi, jeigu galutinis jų rezultatas bus tolygus konkuruojantiems tikslams.Remiantis išdėstytų autorius norėtų pateikti sąnaudų apibrėžymą: kaštai - tai panaudoti ištekliai (Išlaidos) tam tikram sprendimui įgyvendinti. Apžvelkime, kaip susidaro kaštai - verslininkui, kuris imasi pramoninio verslo. Pirmiausia, išsinuomodamas ar nusipirkdamas žemės sklypą, jis turi pasistatyti gamyklą ir sumontuoti joje įrengimus, šildymą ir apšvietimą, pasisamdyti įvairių specialybių darbuotojų - kvalifikuotų, nekvalifikuotų, administracijos tarnautojų ir galbūt net mokslo darbuotojų. Pagaliau jis privalo nusipirkti energijos ir žaliavų bei medžiagų. Verslininkas už visa tai turi mokėti, ir dažniausiai anksčiau, negu jo produkcija bus paruošta parduoti rinkai. Visos šios išlaidos sudaro jo gamybos kaštus. Taigi gamybos kaštai susidaro visose ūkininkaujančiose firmos. Gamybos kaštus galima apibrėžti kaip firmos piniginės išlaidos, būtinos visiems gamybos veiksniams apmokėti, už prekės pagaminimą ar paslaugos teikimą. Kitaip tariant, gamybos kaštai (arba gamybos išlaidos) yra gamybos išteklių pavertimo aukštesnės vertės prekių ir paslaugų produkcijos kaina. Produktų gamybos kaštai apima žaliavų, energijos, darbo užmokesčio išlaidas, įmonės įrengimų naudojimą, nusidėvėjimą bei įmonės pastatų nuomą ir mokesčius, apšvietimą bei šildymą ir kt. čia reikia atkreipti dėmesį, kad į gamybas kaštus pereina tik tą dalis fizinę prasmę naudojamo kapitalo, kuri susidėvi gamyboje. Pavyzdžiui, firma įsigijo audimo staklių už 500 tūkst. Irtų, kurių vertė po vienerių metų naudojimo sumažėjo 200 tūkst. litų. į gamybos kaštus bus įskaičiuota tik šį audimo staklių vertės dalis, t.y. 200 tūkst. Lt. Taigi gamybos išlaidas (factor cost) sudaro pagamintų prekių ir teikiamų paslaugų verte, matuojama forma pagaminti sunaudotų gamybos Išteklių (medžiagų, darbo, kapitalo ir kt.) Išlaidomis, t.y. atmetus visokius netiesioginius produkcijai uždedamus mokesčius, ir visokias jiems teikiamas dotacijas.2 Pavyzdžiui, prekė, kuriai pagaminti (įskaitant ir pelną) kainuoja 20 Lt, su 2 Lt uždėtu netiesioginiu mokesčiu, rinkoje kainuos 22 Lt, o jos gamybos išlaidos bus 20 Lt. Verslininkas - gamintojas pelną gauna tada, kai pardavimo kaina yra didesnė už gamybos kaštus. Todėl visose verslo rūšyse svarbūs atsakymai į du pagrindinius klausimus: 1. Kokia kaina tikimasi parduoti prekę ar teikti paslaugą? 2. Kaip galima sumažinti gamybos kaštus, nebloginant prekių ir teikiamų paslaugų kokybės? pardavimo kainos priklausomybę nuo rinkos tipo, konkurencijos sąlygų, nuo rinkos prisotinimo prekėmis. Įgyvendinant sprendimus, vadybininkams (menedžeriams) būtina žinoti įvairių objektų kaštus: produkcijos (paslaugos) vieneto kaštus, mašinos (įrengimo) darbo valandos kaštus ir pan. Todėl sąnaudų objektai parenkami taip, kad būtų lengviau priimti sprendimus. Dažniausi yra tokie sąnaudų objektai: prekės, paslaugos, gamybos operacijos, firmos eksploatacinės tarnybos ir t.t. Tačiau visus kaštus nesunkiai galima sugrupuoti į (tris pagrindines): 1. Materialinės vertybės ir joms prilyginti kaštai; 2. Darbo jėgos kastai; 3. Pridėtiniai kaštai. Taip kaštus skirstyti lengva ir didelėse firmose (įmonėse), ir mažose, bei analizuoti jų veiklą. Pradiniai kaštai (initlal costs) apima, firmos veikloje atsiradusius kaštus. Būdinga yra tai, kad pradiniai kaštai susideda iš daugelio elementų, nepasikartojančių nuo veiklos pradžios. Naujai įsigytų įrengimų, aparatūros ar kitos technikos pradiniai kaštai apima pirkimo kainą, pristatymo (transportavimo) išlaidas, sumontavimo ir derinimo išlaidas. Pagamintų gaminių -prekių pradiniai kaštai apima inžinerinio projektavimo ir įdiegimo kaštus, bandymo ir tobulinimo kaštus, techninio gamybos rengimo bei gamybos kaštus ir t.t. Akivaizdu, kad pradiniai kaštai atsiranda veiklos pradžioje, o vėliau formuojasi kita grupė, sąnaudų - gamybos Ir eksploatavimo kaštai. Gamybos ir eksploatavimo kaštai (operating and maitenance costs) – tai gamybos ir eksploatacijos personalo darbo kaštai. (labour costs), technologinio kuro ir jėgos kaštai, dalis netiesioginių sąnaudų (inderect costs), gamybos ir eksploatacijos išlaidos (operating and maintenance supply costs), atsargų ir remonto išlaidos (inventory and repairance costs), draudimas ir mokesčiai (insurance and taxes expenses). Šių minėtų sąnaudų atsiradimo laikas labai skirtingas, tačiau jie fiksuojami per visą įrengimų? aparatūros ir kitos technikos eksploatavimo laikotarpį. Gaminių, statinių, inžinerinių tinklų ir kt. gyvavimo ciklas prasideda jų poreikio esminiu nustatymu ir baigiasi jų nurašymu, likvidavimu. Šis orientacinis veiklos laikas apima tyrimus, projektavimą - konstravimą, eksperimentinius bandymus ir tobulinimą, techninį gamybos rengimą, gamybą, eksploataciją (vartojimą) ir jos nutraukimą. Apskritai, gyvavimo ciklą sudaro dvi didelės fazės: įsigijimo ir eksploatacijos gyvavimo ciklo kaštai apima visas išlaidas: ir grįžtamąsias, ir negrįžtamąsias, įsigijimo fazėje negrįžtamosios išlaidos yra padarytos; jos sudaro įrengimo, statinio arba sistemos pradinius kaštus. Eksploatavimo (naudojimo) metu padaromos grįžtamosios išlaidos.3 Gyvavimo ciklo sąnaudų analizė apima visas gyvavimo ciklo išlaidas, ir ieškoma ekonominio balanso tarp įsigijimo ir eksploatavimo sąnaudų . Daug naudingų projektinių sprendimų gali būti priimta gyvavimo ciklo įsigijimo fazėje, ir tai leidžia minimizuoti produkcijos naudojimo ir eksploatavimo išlaidas. Apskritai, pagrindinis tikslas yra minimizuoti visus gyvavimo cikle susidarančius kaštus. Įvairių šalių specialistai bando pritaikyti universalią savikainos kalkuliavimo sistemą, kuri galėtų aprėpti visas veiklos sritis. Pasirinktas ABC Activity based costing (veiklos sritimis pagrįstas sąnaudų kalkuliavimas) metodas, kurio esmė: visos gamybos pridėtinės išlaidos yra apskaitomos pagal įmonės veiklos atskiras dalis, o jų dalis, tenkanti gaminiui, paskirstoma pagal specifinį kalkuliavimo vienetą, sąnaudų nešėją. Vadybos srities mokslininkai vartoja terminą “tarptautinio lygio UAB «Partizanai» ” (angį.: world class companies), “verslo tobulumas” (angį.: business excellence) apibūdinti organizacijas arba tų organizacijų savybę “konkuruoti su geriausiomis pasaulyje organizacijomis savo veiklos rezultatais”.4 Tai nereiškia, kad tokių organizacijų sąnaudų rezultatai būtinai yra nuolat geri. Ar organizacija yra tarptautinio lygio, nusprendžia tos UAB «Partizanai» klientai, apibūdinantys organizaciją kaip “labiausiai pripažintą”, ir, pasirinkdami būtent tos UAB «Partizanai» prekes, tvirtai tiki, kad jų lūkesčiai bus patenkinti ir viršyti. Pavyzdžiui, tokios tarptautinio lygio UAB «Partizanai» kaip Marks & Spencer (Anglija), Matsushita (Panasonic padalinys, Japonija), General Motors (JAV) pelnė gerą vardą, ilgus metus tenkindamos savo klientų lūkesčius. Šios UAB «Partizanai» pripažino, jog vienas svarbiausių jų konkurencingumo veiksnių yra nepaliaujamas veiklos tobulinimas, taip gerinant savo UAB «Partizanai» prekes bei paslaugas. Reikėtų pabrėžti, kad Vakarų UAB «Partizanai» jausenai suprato, jog, nors trumpam nustojus tobulėti, kitos UAB «Partizanai» jas aplenks, taip jos neteks sunkiai išsikovoto savo klientų lojalumo, rinkos ir pelno.5 Viena svarbiausių UAB «Partizanai» veiklos tobulinimo laidavimo priemonių yra veiklos įvertinimas. Daugelyje mokslinių darbų analizuojami įvairių veiklos funkcijų, sričių bei aspektų matavimo ir vertinimo metodai. Tačiau mokslinėje literatūroje mažai dėmesio skiriama įvairių funkcijų, sričių bei aspektų veiklos vertinimo integravimui, siekiant surinkti informaciją, būtiną veiklos nepaliaujamam tobulinimui užtikrinti. Darbo autorius norėtų pabrėžti, kad keičiantis įmonės ir jos veiklų bei padalinių vertinimo rodikliams, keičiasi ir sąnaudų apskaitos metodai t.y. įmonės veiklos modernizacija reikalauja ir kokybiškai naujų sąnaudų vertinimo metodų ir sistemų. Ir moderni finansinio vertinimo sistema vertina ir nefinansinius rodiklius, ir šiuolaikinė sąnaudų apskaita vertina ne tik sąnaudas, bet ir gautą rezultatą, ir nebūtinai finansinį. Įmonėms pradėjus vertinti padalinių veiklą, apskaita vertindavo ne tik visos įmonės veiklą, bet ir kiekvieno padalinio atskirai. Atsiradus poreikiui vertinti visą verslo procesą, atsirado strateginė apskaita, apimanti ne tik savą įmone, bet ir tiekėjus, pirkėjus bei konkurentus. Vadybai atsigręžus į veiklas, atsirado veikla grįsta apskaita, kuria iki šiol remiamasi priimant įvairius valdymo sprendimus. Įmonių vadovai, parduodami plataus asortimento produkciją, atlieka svarbius valdymo sprendimus, susijusius su kainų nustatymu, asortimento dydžiu bei sprendžia su gamybos technologija ir gamyba susijusius klausimus. 6 Valdymo sprendimams didėją įtaką turi informacija apie gaminio savikainą. Ypač tokios informacijos poreikis atsiranda, kai vadovai pajunta konkurenciją gamyboje, o alternatyvinės informacijos, tuo metu kai daromi sprendimai, nėra. Tuo tarpu esama informacija apie gaminių savikainą yra gana iškreipta, nes ji gaunama seniau susiformavusiais metodais, kada įmonė gamino siaurą asortimentą. Gamybos pridėtinės išlaidos ar veiklos išlaidos buvo pakankamai nedidelės savo apimtimi ir jas buvo galima gana tiksliai priskirti konkrečiai produkcijai pagal pasirinktą kriterijų. Neteisingai paskirstytų gamybos pridėtinių sąnaudų poveikis savikainai buvo labai menkas, o jų skirstymas sudėtingesniais metodais neapsimokėjo. Šiuo metu Lietuvoje formuojasi naujas požiūris į sąnaudų apskaitą: anksčiau, pasirinkus sąnaudų apskaitos sistemą, ji buvo naudojama visiems tikslams, o dabar skirtingos sąnaudų apskaitos sistemos naudojamos skirtingiems tikslams. Anksčiau sąnaudų apskaitos sistemos pagrindinis uždavinys buvo įvertinti atsargas, o šiuo metu tai tik vienas iš didelės aibės uždavinių. 1.1 Įmonės charakteristika Veiklos pristatymas: Uždaroji akcinė bendrovė „Partizanai“- tai kavinė gyvuojanti dar ti ktreti metai, įregistruota 2004 metų spalio 27dieną. Bendrovė filialų, atstovybių ir dukterinių įmonių neturi. Bendrovės pagrindinė veikla – prekyba maisto produktais ir gėrimais vykdant barų ir restoranų veiklą. Tai maža įmonė kurios vidutinis darbuotojų skaičius ˜ 6 žmonės, metams begant planuojama didinti kolektyvą, nes daugėja klientų. Įmonė įsikūrusi Partizanų gatvėje, kaune, ji naudojasi patalpomis pagal panaudos sutartį. Bendrovės pagrindiniai veiklos tikslai, kuriais vadovaujasi vykdydama savo veiklą, yra šie: • Gauti pelną iš vykdomos veiklos; • Sukurti ir išsaugoti gerą bendrovės įvaizdį; • Užtikrinti akcininko bendrovei perduoto turto bei bendrovės veiklos metu sukaupto turto efektyvų panaudojimą. Įmonės sąnaudų metai prasideda sausio mėnesio pirmąją dieną ir baigiasi gruodžio trisdešimt pirmąją dieną. Pagrindiniai įmonės mokesčiai yra šie: • Pridėtinės vertės mokestis; • Gyventojų pajamų mokestis nuo darbo užmokesčio; • Garantinis fondas; • Nekilnojamo turto mokestis. Įmonė dalyvauja visuose renginiuose, seminaruose, kurie padeda tobulėti, tad įmonė kasmet vis tobulėja ir siekia kuo gerenių rezultatų ir aukštų įvertinimų. Kylant pragyvenimo lygiui Lietuvoje vis daugiau žmonių nori praleisti laisvalaikį geroje aplinkoje su gera ir skania virtuve bei įdomiais renginiais. Kavinėms įtakos turi ir oro sąlygos, kuo blogesnis oras tuo žmonių apsilanko mažiau, juk per lietų nelabai norisi kišti nosies iš namų, o juolab iš ofiso ar kabineto. O kai oras geras ir saulė šviečia tada jaučiasi gana didelis žmonių antplūdis. Bendrovė „Partizanai“ neprilygsta didelėm picerijom ir prabangiems restoranams, bet su mažesnio asortimento kavinėmis gali konkuruoti. Kavinėje priimame klientus netik skaniai pavalgyti, bet ir atšvesti visas šeimos šventes, ruošia pokylius, furšetus, proginius pietus. Kavinė siūlo jaukią aplinką, joje yra du aukštai ir keturios salės, dviejose iš jų yra paliktas laisvas plotas šokiams, pirmajame aukšte tik įėję per duris išvystate šiuolaikiško stiliaus dizainą, jaukų bariuką su visalaik besišypsančia barmene, paėjus kiek gilyn išvysite žalsvos spalvos salę su raudonmedžio baldais, spalvingomis staltiesėmis, bei gėlytėmis ant stalų, šia sales dažniausiai naudojame pietų metui arba prabangiems pokyliams, vestuvėms. Nusileidus laipteliais į rūsį, akį patraukia dvi senovinio stiliaus salės, rūsio interjieras gan įdomus ten vyrauja medis bei plytinės sienos, negali nepastebėti ažuolinių baldų, kurie labai derinasi prie pačios salės, šios salės daugiau tinkamos jaunimui, bei jų rengiamiems pobūviams. Rūsyje taipat yra didelis ekranas, kai vyksta sporto varžybos ar tai koks muzikinis renginys susirenka sirgaliai ar mėgėjai pasižiūrėti jiems patinkančio renginio. Kavinėje siūlome daug lietuviškų patiekalų, turime keletą ir kitų šalių patiekalų, bet mūsų klientai visalaiką žavisi daugiau lietuviška virtuve. Kiek teko girdėti iš klientų, kad mūsų virtuvė kaip pas mamą. Įmonės apskaita vedama pagal įmonės vadovo patvirtintą sąskaitų planą,vadovaujantis Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymu. Įmonės buhalteriją veda finansininkė, taiko lietuvišką buhalterinę programa „Pragma“. Įmonė pateikia tokias finansines ataskaitas: • Mėnesinę pajamų mokėjimo nuo A klasės su darbo santykiais susijusias pajamų deklaracijas; • PVM deklaracijas; • Metinę pelno mokesčio deklaracija. 1.2 Įmonės veiklos ir būklės analizė Pasirinktas analizės metodas - santykinė analizė. Literatūroje ir praktikoje dar vadinama sąnaudų koeficientų analize. Šie koeficientai išreiškia sąnaudų ataskaitų bei kitos informacijos duomenų tarpusavio ryšius. Užsienio autoriai finansinius koeficientus įvairiai klasifikuoja į grupines sistemas, tačiau likvidumo (mokumo) ir pelningumo grupės yra visų pripažįstamos. Dar gali būti išskiriama veiklos aktyvumo rodiklių, įsiskolinimo rodiklių ir kapitalo rinkos rodiklių grupės. Analizuojami dokumentai : • 2005 – 2006 metų pelno nuostolio ataskaita; (prieduose) • 2005 – 2006 metų balansas. (prieduose) Įmonių finansinei būklei įvertinti naudojama gana daug rodiklių. Šie skiriasi savo svarba ir panaudojimo tikslais. Kai kurie rodikliai pateikia kritinės svarbos informaciją einamajai trumpalaikei įmonės veiklai garantuoti. Tačiau paprastai, aptarus einamuosius reikalus, nagrinėjamos ilgesnio laikotarpio perspektyvos. Kadangi sąnaudų būklės rodiklių yra daug, tai juos sąnaudų analizės teorijoje yra įprasta klasifikuoti į grupes. Pasirinkta ištirti įmonėje tokias jų grupes : 1. Pelningumo rodikliai; 2. Likvidumo rodikliai; 3. Apyvartumo rodikliai; 4. Įsipareigojimų rodikliai; Įvairių rodiklių išskyrimas į grupes palengvina jų nagrinėjimą. Tačiau, kaip rodo praktika, vieni ir tie patys rodikliai įvairių autorių parodomi įvairiose rodiklių grupėse. Be to, vartojamos įvairios sąvokos tam pačiam rodikliui apibūdinti. Dėl to sunkiau suvokti sąnaudų būklės rodiklių esmę ir jų apskaičiavimo metodiką. Lietuvių autorių darbuose vienas ir tas pats rodiklis įvairiai verčiamas iš anglų ar vokiečių kalbos į lietuvių kalbą, dėl to įvairiai interpretuojamas. Iš šių keturių svarbiausių rodiklių galima butų išskirti patį svarbiausią – pelningumo rodiklį. Įmonės pelningumo rodikliai – vienas iš dažniausiai naudojamų ir labiausiai suprantamų rodiklių. Pelningumo rodikliai įdomūs akcininkams, investuotojams, vertintojams, analitikams, pirkėjams, konkurentams. Pelningumo rodiklių analizė Pelningumo rodikliai yra pagrindiniai rodikliai, kuriais remiamasi atliekant finansinę analizę, nes: a) jie geriausiai apibendrina galutinius įmonės pasiekimus, b) pagal juos yra sprendžiama, kokią realią naudą gaus akcininkai ir investitoriai, rizikuodami investuoti savo kapitalą. Skaičiuosime šiuos pelningumo rodiklius: • Bendrasis pardavimų pelningumas; • Grynasis pardavimų pelningumas; • Turto pelningumas; • Nuosavo ( akcinio ) kapitalo pelningumas; Įmonėje „Partizanai“ analizuojami šie keturi rodikliai. Apskaičiuojami dviejų metų duomenys ( 2005 metų, 2006 metų ). Bendrasis pardavimų pelningumas = Bendrasis pelnas / Pardavimo pajamos * 100 Bendrasis pelningumas nustato, kiek pelno tenka kiekvienam grynųjų pardavimų pajamų vienetui. Jis apibūdina tiriamo subjekto pagrindinės veiklos pelningumą. Parodo, ar naudinga parduoti prekes. Parodo ar įmonė sugeba parduoti prekes, brangiau nei prekė buvo pirkta už savikainą. Rodiklio kitimo ribos 10 – 35 %. Taigi, apskaičiavus gauname: Bendrasis pardavimų rodiklis ( 2005 m. ) = 33160 / 74040 * 100 = 44,78 % Bendrasis pardavimų rodiklis ( 2006 m. ) = 52746 / 98785 * 100 = 53,39 % Paskaičiavus bendrojo pardavimo pelningumo rodiklius per 2005 – 2006 metus, nustatėme kad kiekvienam grynųjų pardavimų pajamų vienetui atitenka teigiama pelno dalis. 2005 metais vienam pardavimo litui atiteko 44,78 % bendrojo pelno, 2006 metais 53,39 % bendrojo pelno. Išanalizavus 2005 – 2006 metų rodiklius matome, kad reikšmės yra ypatingai geros, nes kitimo ribos iki 35%, o įmonėje gaunasi gerokai virš ribos. Įmonė sugeba parduoti savo prekes didesne kaina, savikainos lygis yra žemas. Lyginanat 2005 -2006 metų pardavimo pajamas, matome kad 2006 metais pardavimo pajamos padidėjo 8,61 %. Grynasis pardavimų pelningumas = Grynasis pelnas / Pardavimų pajamos * 100 Grynasis pelningumas nusako, kiek grynojo pelno tenka kiekvienam grynųjų pardavimų pajamų vienetui. Grynasis pelningumas apibūdina visos tiriamo subjekto veiklos (gamybinės, komercinės, investicinės, sąnaudų ) galutinį pelningumą. Rodiklio mažėjimas parodo, kad būtinos naujovės, įspėja, kad prekių konkurencingumas smunka. Rekomenduoama, kad šis rodiklis svyruotų nuo 10 – 25%. Grynasis pardavimų pelningumas ( 2005 m. ) = ( 21118 ) / 74040 * 100 = - 28,5 % Grynasis pardavimų pelningumas ( 2006 m. ) = ( 9178 ) / 98785 * 100 = - 9,29 % 2005 metai, tai įmonės pirmi veiklos metai, todėl grynasis pardavimų pelningumas yra – 28,5 %. Analizuojant grynajį pardavimų pelningumą 2005 – 2006 metų matome, kad rodikliai gerėja-t.y. mažėja nuostolis. Lyginant dviejų metų grynajį pelningumą matome, kad pardavimų pelningumas padidėjo 19,21procento. Bendrovė turėtų ieškoti galimybių, sumažinti veiklos sąnaudas. Turto pelningumas = Grynasis pelnas / Įmonės turtas * 100 Turto grąža pasako, kiek grynojo pelno tenka kiekvienam viso turto piniginiam vienetui. Turto grąža apibūdina sugebėjimą pelningiau naudoti visą turtą. Parodo, kokia viso turto dalis susigrąžinama pelno pavidalu. Apskaičiavus ši rodiklį galima pamatyti ar įmonė moka pelningai naudotis turtu. Turto pelningumas ( 2005 m. ) = - 21118 / 14251 * 100 = - 148,18 % Turto pelningumas ( 2006 m. ) = - 9178 / 16873 * 100 = - 54,39 % Nuostolis blogai, bet mažėjantis nuostolis geriau. Šios įmonės turto panaudojimas yra blogas, tačiau lyginant 2005 su 2006 metais matome, kad rodikliai gerėja. 2006 metais Apibendrinant galima teigti, kad įmonės turto nuostolingumą lėmė veiklos nuostoliai. Nuosavo kapitalo pelningumas = Grynasis pelnas / Nuosavas kapitalas * 100 Jis nusako, kiek pelno tenka kiekvienam savininko investuotam į verslą piniginiam vienetui. Jis parodo investicijų pelningumą. Aukštas lygis užtikrina didelius dividendus. Kuo didesnį pelną duoda kiekvienas į įmonę investuotas litas, tuo greičiau atsipirks akcinis kapitalas. Nuosavo kapitalo pelningumas ( 2005 m. ) = - 21118 / ( 4974 ) * 100 = - 424,56 % Nuosavo kapitalo pelningumas ( 2006 m. ) = - 9178 / ( 14152 ) * 100 = - 64,85 % 2005 ir 2006 metais įmonė dirbo nuostolingai, dėl nuostolingos bendrovės veiklos ir gautojo gryno nuostolio, nuosavo kapitalo nuostolingumas siekė - 424,56 %, lyginant 2005 su 2006 metais matome, kad 2006 metais nuosavo kapitalo nuostolingumas sumažėjo 359,71 %. Tai daug didesnis nuosavo kapitalo rodiklis negu 2005 metais. Apibendrinant apskaičiuotus pelningumo rodiklius, matome, kad įmonė naudoja savo turtą neefektyviai. Bendrovei reikia ieškoti galimybių mažinti gamybos sąnaudas, bendrovės veiklos sąnaudas, didinti pardavimų apimtis ir tuo pačiu padidės veiklos efektyvumas. Likvidumo rodikliai Mokumo arba likvidumo rodikliai apibūdina firmos finansinį patikimumą. Likvidumo rodikliai parodo, ar įmonė pajėgs apmokėti savo įsipareigojimus, pasibaigus terminui. Atliekant finansinę analizę dažniausiai skaičiuojami bendrojo ir skubaus padengimo koeficientai.Likvidumas – tai galimybė paversti turta pinigais. Apskaičiuojami pagrindiniai rodikliai: • Bendras likvidumo ( mokumo koeficientas ); • Greitojo padengimo koeficientas; • Kritinis likvidumo koeficientas; Šiems rodikliams apskaičiuoti naudosime dviejų metų duomenis ( 2005 m.; 2006 m. ) Bendras likvidumas = Trumpalaikis turtas / Trumpalaikių isipareigojimų Bendrojo padengimo koeficientas padeda nustatyti, kiek trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus. Jis nusako, kiek kartų trumpalaikis turtas viršija įsipareigojimus. Jis apibūdina tiriamo subjekto sugebėjimą įvykdyti trumpalaikius įsipareigojimus iš trumpalaikio turto. Patenkintas likvidumo rodiklio lygis svyruoja nuo 1,2 ir 2. Jei pasiekia 2,5 ir daugiau, tiriamo subjekto vadovybė privalo nustatyti, ar nėra sukaupusi tiek apyvartinių lėšų, jog nepajėgia jų visų panaudoti. Šis koeficientas geriausiai parodo, kokiu laipsniu trumpalaikių kreditorių teisės yra padengtos turtu, kurį lengva paversti pinigais. Kuo jis didesnis, tuo artimiausiu metu saugesnė situacija Viršyjant trumpalaikį turtą, įmonė tampa nemoki. Bendrasis likvidumas ( 2005 m. ) = 3692 / 19225 = 0,19 Bendrasis likvidumas ( 2006 m. ) = 6758 / 31025 = 0,21 Greito mokumo keficientas = ( Trumpalaikis turtas – Atsargos ) / Trumpalaikiai įsipareigojimai Greitojo arba kritinio padengimo koeficientas yra santykis tarp didžiausio likvidumo turto komponentų ir trumpalaikių įsipareigojimų. Jis nusako, kiek kartų labiausiai likvidus turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus. Koeficientas neturėtų būti didesnis nei 1, blogai jei jis daug mažesnis, geriausia riba nuo 1,2 iki 2. Greito mokumo koeficientas ( 2005 m. ) = ( 3692 - 2731 ) / 19225 = 0,05 Greito mokumo koeficientas ( 2006 m. ) = ( 6758 - 5560 ) / 31025 = 0,04 Nagrinėjimo laikotarpiu greito mokumo koeficientas yra žemiau pageidautinos ribos. Tai reiškia, kad trumpalaikiu turtu bendrovė nesugebėtų padengti trumpalaikias skolas, tačiau 2006 metais šis koeficientas yra mažesnis. Mokumo koeficientas = Nuosavas kapitalas / Visi ( bendrieji ) įsipareigojimai Kuo didesnis mokumo koeficientas tuo geriau akcininkams, tada jie mato kad įmonė nebankrutuos. Normalus koeficientas yra 2,0, jei jis mažesnis tai blogai, juo jis didesnis tuo geriau. Mokumo rodiklis ( 2005 m. ) = ( 4974 ) / 19225 = - 0,26 Mokumo rodiklis ( 2006 m. ) = ( 14152 ) / 31025 = - 0,46 Kritinis likvidumo koeficientas = Gryni pinigai / Trumpalaikiai įsipareigojimai Kritinis likvidumas apibūdina tiriamo subjekto sugebėjimą įvykdyti trumpalaikius įsipareigojimus iš mobiliausio (galimo greitai paversti pinigais) turto. Kritinis likvidumo koeficientas ( 2005 m. ) = 961 / 19225 = 0,05 Kritinis likvidumo koeficientas ( 2006 m. ) = 1034 / 31025 = 0,03 Iš apskaičiuotų rodiklių matome, kad jų reikšmės panašios į greitojo mokumo rodiklio reikšmes. 2005 metais šios reikšmės yra vienodos. Pastebime, kad kritinis likvidumo koeficientas, kaip ir greitojo mokumo koeficientas 2005 metais lyginant su 2006 metais mažėja. Tai reiškia, kad vienais ir kitais metais bendrovė nepajėgi savo turimais pinigais esant reikalui padenti trumpalaikių įsipareigojimų. Apyvartumo rodikliai Apyvartumo rodikliai padeda įmonės vadybininkui išsiaiškinti, kaip yra valdomos įmonės nuosavos ir skolintos lėšos. Pamatysime ar įmonė yra efektyvi. Yra daug apyvartumo rodiklių, pasirinkta analizuoti : • Atsargų apyvartumas kartaisi ir dienomis; • Debitorinio įsiskolinimo apyvartumas kartais ir dienomis; • Kreditorinio įsiskolinimo apyvartumas kartais ir dienomis; • Viso turto apyvartumas kartais; Apskaičiuojant šiuos rodiklius naudosime taip pat dviejų metų duomenis. Atsargų apyvartumas kartais = Pardavimai / Atsargos Šis rodiklis parodo viso įmonės turto naudojimo efektyvumą. Kuo jis didesnis, tuo geriau. Jis rodo prekių ir gamybos panaudojimą per metus. Kuo šis santykis didesnis, tuo daugiau turimos atsargos atliko apyvartų per metus. Tačiau didelis santykis gali rodyti mažas atsargas ir didelį pakartotinų užsakymų skaičių. Atsargų apyvartumas kartais ( 2005 m. ) = 74040 / 2731 = 27,11 Atsargų apyvartumas kartais ( 2006 m. ) = 98785 / 5560 = 17,76 Apskaičiavus atsargų apyvartumą matome, kad reikšmės gavosi geros. Atsargų apyvartumas dienomis =( Atsargos / Pardavimai ) * 365 Apskaičiavę matysime po kiek dienų įmonė vėl atnaujina atsargas. Atsargų apyvartumas dienomis ( 2005 m. ) = ( 2731 / 74040 ) * 365 = 13,46 Atsargų apyvartumas dienomis ( 2006 m. ) = ( 5560 / 98785 ) * 365 = 20,54 Apskaičiavę matome, kad įmonė labai greitai atnaujina savo atsargas. Debitorinio įsiskolinimo apyvartumas kartais = Pardavimai / Debitorinio įsiskolinimo (gautinos sumos) Apskaičiavus matysime kiek kart per metus įmonė surenka savo lėšas atsiskaitymų procese. Jis parodo, kiek kartų yra metus įmonė išieško, surenka savo lėšas atsiskaitymų procese. 2005 metais įmonė neturėjio gautinų sumų. Debitorinio įsiskolinimo apyvartumas kartais ( 2006 m. ) = 98785 / 164 = 602,3 Kadangi įmonė vykdo atsiskaitymą grynaisias pinigais (mažmeninė prekyba), todėl įsiskolinimo rodikliai labia aukšti, mokėjimai vyksta labia sparčiai. Debitorinio įsiskolinimo apyvartumas dienomis = Debitorinis įsiskolinimas ( gautinos sumos ) * 365 / Pardavimai Įmonei šis rodiklis neaktualus. Rodiklis parodo realizacijos dienų skaičių, kai neapmokėta, taip pat informuoja apie įmonės mokėjimų politiką vartotojų atžvilgiu ir apie sėkmę išieškant įsiskolinimą. Rinkos ekonomikos šalyse neišieškoto įsiskolinimo ribos nustatytos 1-2 mėnesiams. Jeigu įsiskolinimas viršija šią ribą, atsiranda pavojus kaupti įsiskolinimą. Tačiau laisvos rinkos šalyse laukti apmokėjimo už išsiųstas prekes ir atliktas paslaugas l-2 mėnesius yra normalus reiškinys. Įsiskolinimo išieškojimo rodiklis priklauso nuo daugelio veiksnių. Labai svarbu nustatyti uždelsto įsiskolinimo subjektus ir konkrečias jo sumas. Juk sprendimų priėmimas priklausys nuo to, ar uždelstas įsiskolinimas yra vienoje rinkos sferoje, vieno ar kelių pirkėjų. Debitorinio įsiskolinimo apyvartumas dienomis ( 2006 m. ) = 164 * 100 / 98785 = 0,6 Kreditorinio įsiskolinimo apyvartumas kartais = Pardavimų pajamos / Kreditoriniai įsiskolinimai (mokėtinos sumos) Apskaičiavus matome kiek kartų per metus yra atnaujinamas kreditorinis įsiskolinimas. Kreditorinio įsiskolinimo apyvartumas kartais ( 2005 m. ) = 74040 / 19225 = 3,85 Kreditorinio įsiskolinimo apyvartumas kartais ( 2006 m. ) = 98785 / 31025 = 3,18 Kreditorinio įsiskolinimo apyvartumas dienomis = Kreditorinis įsiskolinimas ( mokėtinos sumos ) * 365 / Pardavimo pajamos Pamatysime per kurį laiką grąžinamas įsiskolinimas. Kreditorinio įsiskolinimo apyvartumas dienomis ( 2005 m. ) = 19225 * 365 / 74040 = 94,77 Kreditorinio įsiskolinimo apyvartumas dienomis ( 2006 m. ) = 31025 * 365 / 98785 = 114,63 Mokėjimai tiekėjams yra ilgi. Tai parodo, kad įmonė savo įsipareigojimus vykdo per 95 ir 115 dienų. Viso turto apyvartumas = Pardavimų pajamos / Visas turtas Prie ilgalaikio turto apyvartumo rodiklių parastai priskiriama viso turto apyvartumo kartais rodiklis. Šis rodiklis rodo, kaip efektyviai įmonė panaudoja turimą turtą realizacijos procesui garantuoti, tiksliau tariant, kiek kiekvienam turto litui tenka realizacijos. Daugelis nurodo, kad geras turto apyvartumo rodiklis yra 1,6-1,8. Kaip rodo įmonių praktika, turto apyvartumo rodikliai labai daug priklauso nuo įmonės veiklos specifikos. Viso turto apyvartumas kartais ( 2005 m. ) = 74040 / 14251 = 5,19 Viso turto apyvartumas kartais ( 2006 m. ) = 98785 / 16873 = 5,85 Įmonė aktyviai uždirba pajamas. Įmonės turtas : • Per metus vienas turto litas “uždirba” ≈ 5 – 6 litus pardavimo pajamų. Įsipareigojimų rodikliai Įsipareigojimų rodikliai apibūdina įmonės finansinį patikimumą, apskaičiuosime tokius rodiklius: • Bendrasis skolos rodiklis; • Mokumo koeficientas; Bendras skolos rodiklis = Visi įsipareigojimai ( bendroji skola ) / Visas turtas * 100 Ilgalaikių ir trumpalaikių skolų ( mokėtinų sumų ir įsipareigojimų ) santykis su turtu. Bendras skolos rodiklis ( 2005 m. ) = 19225 / 14251 * 100 = 134,9 % Bendras skolos rodiklis ( 2006 m. ) = 31025 / 16873 * 100 = 184,8 % 1.2 UAB “Partizanai” atliktos santykinės analizės išvados Finansinė analizė padeda suvokti įmonėje vykstančius procesus, galima įvertinti esamą įmonėe padėti. Atlikta įmonėje UAB „Partizanai“ santykinė analize, padės išsiaiškinti esamą įmonės problemą, beto ieškosime būdų kaip padidinti įmonės efektyvumą. Įmonės veikla nuostolinga: Savikainos lygis palankus. Priežastis Veiklos sąnaudos per aukštos. Nuosavas kapitalas neigiamas tai labai nepalanku įmonei: Veiklos nuostoliai viršyja įstatinį kapitalą. Priežastis Įsipareigojimų įmonė turi > negu nuosavas kapitalas. Įmonėje per didelės veiklos sąnaudos ir dėl to veikla yra nuostolinga. 2.Tyrimo metodika Literatūroje bei kompanijų ataskaitose dažnai pabrėžiami tokie dalykai, kaip kompanijų pasiekti rezultatai, akcininkų nuosavybės didinimas ir pan.; net ir spaudoje nuolat domimasi kompanijų veikla bei valdymu. Tačiau ši tema nėra nauja: ilgą laiką organizacijos planavo ir matavo savo veiklą finansinio pelningumo rodikliais, nustatydamos veiklos tikslus ir pasiektus rezultatus lygindamos su planais. Apskaitos sistemos dalijimą į dvi dalis - į finansinę ir valdymo, - anot Markevičiaus, nulemia du organizacijų ekonominės informacijos lygiai: aukštesniajame formuojama pagrindinė informacija apie ūkyje vykstančius procesus. Ši informacija yra bendra visose įmonėse. Žemesniame lygyje tai atspindima patogia įmonei forma informacija apie išlaidas, lyginamas su pajamomis, nustatomi įvairūs nukrypimai ir jų atsiradimo priežastys bei tu tipinių poveikis ūkiniams rezultatams.7 Aukštesniojo lygio apskaita - finansinė apskaita, standartizuota pagal nacionalinės sąskaitos sistemą, žemesniojo - valdymo apskaita individuali kiekvienai organizacijai, pagal jos poreikius. Valdymo apskaita traktuojama; operatyvinė gamybinė apskaita valdymo sprendimams priimti, finansinė organizacijos visos ūkinės komercinės veiklos bendra apskaita. Sąnaudų ataskaitos apskaitos apie įmonės ūkinę komercinę veiklą dar vadinama periodinio apibendrinimo ataskaita kūrimo momentai yra šie: standartizuotas vertinimo sistemoms apskaitos informacijos apibūdinimas ir susisteminimas, periodiškumas, praeities įvykių ar operacijų atspindėjimas, įvairių informacijos vartotojų poreikių patenkinimas, visos organizacijos veiklos apibendrinimas bei piniginių matų vartojimas.8 Sąnaudų ataskaitos turi atitikti šiuos joms keliamus reikalavimus: suprantamumo (turi būti suprantamos jų vartotojams), tinkamumo (turi padėti vartotojams įvertinti praeities, dabarties ir ateities įvykius), reikšmės (informacija turi būti svarbi priimant sprendimus), patikimumo (pateikiama informacija turi būti objektyvi, be esminių klaidų), palyginamumo (ataskaita turi būti sudaryta taip, kad veiklos pasiekimus būtų galima palyginti su kitų įmonių). Sąnaudų ataskaitos pagrindinė funkcija - įvertinimui pateikti informaciją apie įmonės finansinę būklę. Tam tikslui kuriamos įvairios standartizuotos apskaitos (balanso, pajamų, pinigų srautų) ataskaitos. Finansiniam veiklos įvertinimui vartojami analizės būdai: techninė -ekonominė, finansinė - ekonominė, operatyvinė, perspektyvinė, funkcinė -vertinė, lyginamoji, kompleksinė, santykinės analizės bei kt. Sąnaudų analizės ir ūkinės veiklos analizės mokslas, anot Mackevičiaus, lygiagrečiai vystėsi Vakarų šalyse ir socialistinėse šalyse. Nors skiriasi jų tikslai ir uždaviniai, reikšmė ir vieta mokslų ir organizacijų valdymo sistemoje, bet jos turi ir daug bendrų bruožų. Vakarų šalių finansinėje analizėje didelis dėmesys skiriamas sąnaudų rezultatų įvertinimui, mažiau rūpinamasi gamybinių rodiklių tyrimu, tuo tarpu sovietinėje ūkinės veiklos analizėje šie tyrimai buvo gana gerai išvystyti. Dabartiniu metu Vakarų šalių literatūroje vis dažniau nurodoma, kad, analizuojant organizacijos finansinius rezultatus, reikia tirti jų veiksnius, t.y. gamybinius rodiklius. Tuo tarpu ūkinės veiklos analizės problema sovietinėje sistemoje buvo ta, kad ji buvo atliekama nereguliariai. Vakarų šalių organizacijų sąnaudų rodiklių analizė atliekama dažniausiai naudojant 3 - 5 ar net 10 paskutinių metų duomenis, tai įgalina nustatyti firmos veiklos kitimą ir tendencijas. 2.1. Įmonės sąnaudų analizės turinys Sąnaudų analizės turinys priklauso nuo to, kokių tikslų siekia analitikas, tačiau apibendrintai galima pasakyti, kad sąnaudų analizė - tai verslo praeities, esamos situacijos ir perspektyvos įvertinimas, remiantis atskaitomybės dokumentais, specialiais tyrimais, duomenų bazėmis ir kitais informacijos šaltiniais. Finansinė analizė yra dalis įmonės veiklos analizės, kurioje tarpusavyje susipynė sąnaudų ir ūkinės veiklos analizės aspektai, todėl praktikoje atskirti finansinę analizę nuo ekonominės yra keblu. 1 paveiksle pateikta schema puikiai iliustruoja ekonominės ir sąnaudų analizės skirtumus bei sąlyčio taškus. Toks padalijimas atsirado tada, kai išsivysčiusi valdymo apskaita įmonėse buvo atskirta nuo buhalterinės apskaitos. Ekonominė analizė Finansinė analizė 1. Verslo plano vykdymo analizė 1. Turto struktūros ir panaudojimo analizė 2. Produkcijos asortimento ir pardavimų analizė 2. Pelningumo rodiklių analizė 3. Išteklių panaudojimo efektyvumo analizė 3. Kapitalo struktūros ir panaudojimo analizė 4. Kaštų ir pelno priklausomybės analizė 4. Likvidumo ir finansinio stabilumo analizė 5. Gamybos priemonių panaudojimo analizė 5. Nuosavo kapitalo panaudojimo analizė 6. Tiekimo ir materialinio aprūpinimo analizė 6. Kitų priemonių panaudojimo analizė 7. Veiklos organizavimo ir gamybos sąlygų analizė 7. Sąnaudų būklės įvertinimas 1 pav. Įmonės veiklos analizės turinio schema Taigi, atsirado ir savarankiškos sąnaudų analizės metodologinis poreikis. Ilgainiui išryškėjo ir dar vienas šios analizės aspektas, t.y. išorinės ir vidinės sąnaudų analizės skirtumas. Visų pirma tai sąlygoja analitinės informacijos prieinamumas. Jeigu finansų analizėje analitikas remiasi tik oficialiomis finansinėmis ataskaitomis, tai tokia analizė vadinama išorine, tačiau jeigu analitikas turi galimybę pasinaudoti informacija, kuri nėra publikuojama dėl esamos konkurencijos, pereinama prie vidinės sąnaudų analizės. Verslo aplinkoje įmonės finansine būkle gali domėtis ne investuotojai ir kreditoriai, teisę į tokią informaciją vienokia ar kitokia forma turi ir kiti vartotojai, t.y. valdžios institucijos, žiniasklaida, draudimo kompanijos ir pan. Todėl visus sąnaudų informacijos vartotojus pagal informacinių poreikių patenkinimą bei informacijos detalumo lygį taip pat galima suskirstyti į dvi grupes: vidinės ir išorinės sąnaudų informacijos vartotojus. Vidinės informacijos vartotojai. Šiai grupei priklauso įmones vadovai, apskaitos bei finansų padalinių darbuotojai ir savininkai, turintys didelę dalį akcijų. Tai žmonės, kuriems reikalinga išsami ir detali informacija apie įmonės finansinę būklę, todėl jie, savaime suprantama, gali tiesiogiai prieiti prie sąnaudų duomenų, kad galėtų operatyviai reaguoti į pasikeitimus ir priimti tinkamus valdymo sprendimus. Išorinės informacijos vartotojai. Įstatymai numato, kad, pasibaigus finansiniams metams, įmonė skelbia metinę finansinę atskaitomybę akcininkams. Tai daroma vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymu ir reikalinga tam, kad visuotinis akcininkų susirinkimas galėtų patvirtinti metinio pelno paskirstymą, balansą ir kitas ataskaitas. Bankams pateikiami šiomis ataskaitomis pagrįsti verslo planai, o kitiems vartotojams gali būti pateikiamos supaprastintos sąnaudų ataskaitos. Oficialiomis finansinėmis ataskaitomis gali pasinaudoti ir įmones partneriai - tiekėjai, iš kurių kompanija perka prekes skolon, bei pirkėjai, kuriems parduodamos prekės bei paslaugos. Tiekėjams rupi, ar įmonė bus pajėgi apmokėti savo skolas, o pirkėjai nori būti tikri, kad įmonė dirbs patikimai ir prekės bus pateiktos laiku. Finansų analitikai ir konsultantai šia informacija pasinaudos interesantams konsultuoti, vertybinių popierių pardavėjai - potencialiems investitoriams pritraukti, žiniasklaidos atstovai turi gauti patikimus duomenis apie įmonę, kad galėtų pateikti skaitytojams objektyvią ir netendencingą informaciją. Ir galiausiai visuomenė turi teisę į informaciją apie įvairių įmonių veiklą, nes jos daro įtaką visiems visuomenės nariams užimtumo ir ekologijos klausimais. Išorinės sąnaudų analizės ypatumai: analizės subjektų gausa, t.y. išorinę finansinę analizę pagal oficialius finansinius įmonės duomenis gali atlikti kiekvienas interesą turintis analitikas; • analizės tikslų aibė, t.y. skirtingi analizės subjektai, vertindami įmonės finansinę būklę, gali turėti skirtingus interesus; • galimybė panaudoti standartines sąnaudų ataskaitų analizės metodikas; • maksimalus analizės rezultatų atvirumas visiems vartotojams. Išorinės finansų analizės praktikoje jau yra nusistovėję tam tikri principai ir objekto sąnaudų būklės tyrimo principas, tai taip vadinamoji, vertikali, horizontali ir detalizuota sąnaudų rodiklių analizė, paremta rodiklių sistemų (vadinamojo rodiklių medžio) sudarymu. Vertikalioji analizė - tai įmonės sąnaudų būklės įvertinimas, naudojant įvairius santykinius rodiklius. Visų pirma, tai sąnaudų ataskaitų struktūrinių rodiklių apskaičiavimas, kas leidžia operatyviai pastebėti neigiamus įmonės veiklos pokyčius, ir atlikti sąnaudų būklės įvertinimą lyginamosios analizės būdu. Dažniausiai lyginama su etaloniniais, vidutiniais Šakos ar analogiškos įmonės rodikliais. Jeigu tokių palyginamųjų reikšmių nėra arba jų nepavyksta gauti, lyginti galima su teorinėmis reikšmėmis arba praėjusių laikotarpių duomenimis. Horizontalioji analizė- tai pasirinktų sąnaudų rodiklių dinamikos tyrimas. Dažniausiai išeities tašku pasirenkamas tam tikras ataskaitinis laikotarpis, vadinamas baziniu laikotarpiu ir visi po jo einantys metai analizuojami apskaičiuojant augimo tempą arba prieaugio koeficientus. Dinamikos tendencijoms nustatyti naudojamos nesudėtingos kompiuterinės skaičiuotės. Detaliau apie šiuos bei kitus analizės metodus bus kalbama tolimesniuose skyriuose, todėl šioje vietoje apsistokime tik prie išorinės ir vidinės sąnaudų analizės skirtumų. Svarbiausias vidinės sąnaudų analizės ypatumas - orientacija į valdymo uždavinių sprendimą, t.y. atliktos analizės išvados turi padėti įmonės vadovams priimti tinkamus sprendimus. Kiti skirtumai lyginant su išorine analize yra tokie: • galimybė panaudoti papildomus informacijos šaltinius; • analizės metodų panaudojimo įvairovė; • analizės kompleksiškumas ir įvairiapusiškumas; • apskaitos, analizės, planavimo ir sprendimų priėmimo sujungimas; • analizės rezultatų konfidencialumas. 2.2. Įmonės sąnaudų analizės tikslai ir uždaviniai Sąnaudų analizės turinys daug priklauso nuo to, kokių tikslų siekia analitikas, tačiau apibendrintai galima pasakyti, kad pagrindinis įmonės tikslas - kvalifikuotai įvertinti finansinę būklę įvertinimas ir pateikti pagrįstas išvadas. Jeigu analizės kokybės užtikrinimą laikysime pagrindiniu jos uždaviniu, tai nesunkiai galėsime suprasti, kodėl finansinę analizę įmonių savininkai dažnai patiki atlikti tik atitinkamoms institucijoms - auditoriams ir finansų ekspertams. Taigi finansinė analizės tikslai gali būti skirtingi. Juos galima sugrupuoti į tris stambias grupes - finansų apskaitos, investicijų įvertinimo ir finansų valdymo (žr. l lentelę). Toks analizės tikslų sugrupavimas atspindi jos išvadų panaudojimo kryptis: auditoriai įvertina finansų apskaitos kokybe bei patikimumą, kredito institucijų ir sąnaudų rinkų ekspertai vertina įmonės finansinę būkle, jos finansavimo galimybes, o įmonės savininkams bei vadovams svarbu turėti Šios analizės išvados, kad galėtų priimti tinkamus finansų valdymo sprendimus. l lentelė Sąnaudų analizės tikslai Finansų apskaita Investicijų įvertinimas Finansų valdymas Pelno apskaičiavimas • pajamų apskaičiavimas • išlaidų apskaičiavimas • sąnaudų paskirstymas • pelno apskaičiavimas Finansinė informacija • dinamikos įvertinimas • pelno prognozavimas • pinigų srauto prognozavimas Veiklos ekonomiškumas • tikslų analizė • ekonominės padėties įvertinimas • alternatyvų įvertinimas Vertės nustatymas • ankstesniųjų laikotarpių Duomenų palyginimas • šakinė analizė Išteklių panaudojimas • investicinė bazė Išlaidų įvertinimas • turto balansinės vertės apskaičiavimas • turto likutinės vertės apskaičiavimas • būsimų išlaidų numatymas • konkurentų analizė • ekonominės aplinkos vertinimas • galimų pataisų sričių įvertinimas • kapitaliniai įdėjimai • kapitalo išėmimas • žmogiškieji resursai Mokesčių apskaičiavimas • duomenys mokesčiams apskaičiuoti • pajamų ir išlaidų laikotarpio nustatymas • mokesčių apskaičiavimas • ataskaitų koregavimas Rinkos įvertinimas • akcijos kainos dinamikos įvertinimas • pinigų rinkos tendencijos • vertės pokyčių įvertinimas • rinkos modeliavimas Kapitalo vertės didinimas • pinigų srautų schemos • kapitalo vertė • investuotojų lūkesčiai • rizikos ir pelno santykis Įmonės finansistui svarbus visi lentelėje pateikti analizės aspektai. Trumpai pakomentuosime juos. Pelno apskaičiavimas - tai ataskaitinio laikotarpio pajamų ir sąnaudų apskaitymo patikrinimas, atsižvelgiant į tai, kad tarp ūkinės operacijos užfiksavimo pelno ataskaitoje ir pinigų gavimo yra tam tikras laiko tarpsnis, kurio trukmė gali būti nuo kelių iki keliasdešimt dienų. Kadangi apskaitoje galioja tam tikri sąnaudų pripažinimo principai, tai analitiniu požiūriu svarbu, kad ataskaitinio laikotarpio pelnas būtų apskaičiuotas tinkamai. Vertės nustatymas. Kadangi apskaita remiasi praeities sąnaudomis, t.y. visos operacijos užfiksuojamos jų atsiradimo momento kainomis, tai esamoji šių operacijų vertė gali būti pasikeitusi. Tačiau apskaitos duomenų koregavimas griežtai reglamentuojamas įstatymų, todėl praktiškai įmonės dispozicijoje esančio turo vertę galima koreguoti tik jo pardavimo momentu, Taigi balanse atvaizduota įmonės turto vertė dažnai neatitinka realios situacijos ir iškreipia sąnaudų būklės vertinimus. Mokesčių apskaičiavimas turi atitikti galiojančių įstatymų reikalavimus, kurie dažnai pažeidžia laikotarpio pajamų ir sąnaudų sąnaudų skaičiavimų logiką, nes mokesčių politika orientuota į pagreitintą pajamų pripažinimą, nors faktiškai ši operacija dar gali būti neįvykusi. Tai sukelia tam tikrų pinigų srautų valdymo problemų ir daro įtaką investiciniams sprendimams. Finansinėje analizėje svarbu įvertinti mokesčių įtaką atskaitomybei, nes faktiškai sumokėti mokesčiai gali skirtis nuo pelno ataskaitoje atvaizduotų sumų. Šiuos skirtumus nesunkiai galima pastebėti iŠ balanso straipsnio mokėtini mokesčiai pasikeitimų. Tinkamas sąnaudų informacijos apdorojimas yra svarbus analizės pagrindas, kai kalbame apie būsimas investicijas į įmonę. Investitoriai ir kreditoriai ypatingą dėmesį skiria įmonės perspektyvos įvertinimui, todėl čia nepakanka vien sąnaudų ataskaitų informacijos. Analizėje taikomi įvairūs sąnaudų rodikliai bei jų sistemos, prognozavimo metodai ir modeliai. Būtent prognozavimas, paremtas kokybiškos analizės išvadomis, įgalina tinkamai įvertinti riziką ir investicijų pelningumą. Duomenų palyginimas - tai vienas iš pagrindinių analizės metodų, nes tik lygindami mes galime daryti išvadas. Tačiau lyginti taip pat reikia kvalifikuotai, t.y. pasirinkti tinkamą įmonių, su kuriomis lyginsime, grupę, užtikrinti, kad visi skaičiavimai būtų atlikti remiantis adekvačia informacija. Kinkos įvertinimas- tai įmonės akcijų kainos rinkoje įvertinimas, kuris susieja sąnaudų ataskaitų informaciją su rinkos tendencijomis ir įtakoja įmonės akcijų paklausą. Čia naudojami įvairūs rinkos modeliai - nuo visai paprastų iki sudėtingų imitacinių. Kiekvienos įmonės savininkai suinteresuoti, kad efektyviai būtų panaudotas investuotas kapitalas, kad įmonė dirbtų pelningai, o gautas pelnas būtų tinkamai paskirstytas (dalis reinvestuota ir dalis išmokėta dividendų pavidalu). Todėl galima sakyti, kad pagrindinis įmonės savininkų tikslas - užtikrinti pelningumą. Įmonės vadovai ir vadybininkai taip pat suinteresuoti pelninga įmonės veikla, tačiau atsižvelgiant į jiems priskirtas funkcijas, pagrindinis vadovų bei vadybininkų tikslas - užtikrinti įmonės veiklos efektyvumą ir tinkamą išteklių panaudojimą. Todėl įmonės vadovai ir finansų vadybininkai suinteresuoti ne tik pagrindinių sąnaudų rodiklių gerinimu, bet ir nuolatine sąnaudų būklės kontrole. Kaip tik šie tikslai ir atsispindi trečioje finansų analizės tikslų grupėje - finansų valdyme. Veiklos ekonomiškumas-tai veiklos ekonomiškumo bei efektyvumo įvertinimas. Šioje vietoje finansų analizė nukrypsta nuo apskaitos proceso ir panyra į veiklos proceso labirintus: planavimo, organizavimo, valdymo. Čia detaliai nagrinėjama išlaidų ir pelno priklausomybė, gamybos apimties optimizavimas. Išteklių panaudojimo įvertinimas turi duoti atsakymą į ekonominiu požiūriu svarbiausią klausimą: ar tinkamai panaudojami turimi ištekliai. Šioje analizės dalyje nagrinėjami turto panaudojimo rodikliai ir vertinami alternatyvūs projektai. Įmonės savininkų (akcininkų) kapitalo vertės didinimas yra galutinis finansų valdymo tikslas ir jo realizavimas nesunkiai pamatuojamas palyginant ataskaitinių metų ir ankstesnio laikotarpio duomenis. Kapitalo prieaugio rodikliai turi patenkinti investuotojų lūkesčius ir tinkamai kompensuoti riziką, kurią patyrė akcininkai investuodami savo kapitalą kaip tik į šią įmonę. Visi šie sąnaudų analizės tikslai ir uždaviniai detaliau bus nagrinėjami kituose skyriuose, tačiau tik per įmonės finansų analitiko (arba finansų vadybininko) prizmę. 2.3. Pagrindiniai sąnaudų rodiklių analizė Yra daugybė santykinių rodiklių, kuriuos galima apskaičiuoti remiantis sąnaudų atskaitomybės duomenimis. Pasaulinėje finansų analizės praktikoje siūlomos įvairios rodiklių sistemos bei kombinacijos, kurios orientuotos į atitinkamus analizės tikslus, todėl finansų analitikui dažnai tenka pačiam atsirinkti geriausią, jo manymu, variantą. Per daug neakcentuodami rodiklių grupavimo problematikos, aptarkime pagrindinius finansinius rodiklius, kurie įmonės finansininkui padėtų operatyviai įvertinti įmonės finansinę būklę. Rodikliai ir formulės jiems apskaičiuoti pateiktos 3 lentelėje. Pradėkime nuo svarbiausio įmonės veiklos rezultatyvumą atspindinčio rodiklio - pelno. Pelnas (profit) - bendrųjų įplaukų ir bendrųjų kaštų skirtumas. Toks apibrėžimas atspindi tik ekonominę pelno esmę, o apskaitoje vartojamos kelios pelno kategorijos. Apibūdinkime jas, kad toliau vienodai suprastume nagrinėjamas sąvokas: • Bendrasis pelnas pagal pelno (nuostolio) ataskaitą - tai pardavimo pajamų ir parduotų prekių bei paslaugų savikainos skirtumas. Šis dydis, kaip pamatysime vėliau, dažniausiai taikomas finansiniuose skaičiavimuose. • Iš bendrojo pelno atėmę veiklos sąnaudas gauname veiklos pelną, kurį pakoregavę kitos veiklos bei sąnaudų ir investicinės veiklos rezultatais (t.y. pridėję pajamas ir atėmę sąnaudas) gauname įprastinės veiklos pelną, kuris supaprastintai vadinamas veiklos pelnu. • Atsižvelgiant į nenumatytas situacijas, įmonės veiklos pelnas koreguojamas pridedant pagaute arba atimant netekimus. Tokiu būdu gaunamas ataskaitinių metų pelnas prieš apmokestinimą, nuo kurio dydžio apskaičiuojamas pelno mokestis. Iš apmokestinamojo pelno atėmus apskaičiuotą pelno mokestį gaunamas grynasis ataskaitinių metų pelnas paskirstymui, kuris dažnai vadinamas grynuoju pelnu. Pelno norma (profit margin), dažnai verčiant iš anglų kalbos vadinama „pelno marža" - tai skirtumas tarp prekės pardavimo kainos ir jos gamybos bei pardavimo išlaidų. Pelno normos dydis priklauso nuo procentinio pelno priedo, kurį firma, nustatydama savo pardavimų kainą, prideda prie išlaidų. Šis dydis matuojamas pelno ir pardavimų santykiu. Šį apibūdinimą galima taikyti ne tik bendrojo, bet ir kitų pelno kategorijų atžvilgiu, taigi norint atskirti, apie kokį pelną kalbama, galima vartoti tokias sąvokas: • Bendrojo pelno norma (bruto pelno marža) - tai apskaičiuoto įmonės bendrojo pelno (pardavimai - prekių savikaina) ir pardavimo pajamų santykis; • Veiklos pelno norma (neto pelno marža) - tai apskaičiuoto įmonės veiklos pelno (bendrasis pelnas - veiklos sąnaudos) ir pardavimo pajamų santykis; • Grynojo pelno norma (grynoji pelno marža) - tai apskaičiuoto grynojo įmonės pelno (veiklos pelnas - pelno mokesčiai) ir pardavimo pajamų santykis. Pelningumas (profitability) - pelnas, kurį gauna firma. Jis matuojamas atsižvelgiant į visus panaudotus aktyvus, ilgalaikio kapitalo ir tarnautojų skaičių. Kitaip tariant, pelningumas yra pelno dalis, tenkanti tam tikram aktyvų ar kapitalo vertės vienetui: pardavimų litui, turto litui, nuosavo kapitalo litui ir pan. Dažniausiai skaičiuojami tokie pelningumo rodikliai: • Nuosavo kapitalo pelningumas (Return on Common Eąuity) – tai grynojo pelno ir nuosavo kapitalo (akcinis kapitalas + nepaskirstytas pelnas + rezervai) santykis. Šis rodiklis parodo, kiek pelno uždirba savininkų kapitalas. Lygindami šį rodiklį su alternatyviais kapitalo investavimo pasiūlymais, verslininkai gali spręsti, ar verta pelną reinvestuoti, ar geriau pasirinkti kitą investicijų galimybę. • Investicijų pelningumas (Return on Investraent) - tai grynojo pelno ir palūkanų santykis su investuotu kapitalu (t.y., trumpalaikis turtas + ilgalaikis materialusis turtas). Šis rodiklis parodo investicijų pelningumą, t.y. gebėjimą gauti pelną iš pagrindinėje veikloje naudojamo turto. Šiuo atveju ilgalaikis kreditorių dalyvavimas finansuojant verslą yra savanoriškas, todėl skaičiuojant pelną pridedamos palūkanos, kurios buvo atimtos skaičiuojant veiklos sąnaudas. • Turto pelningumas (Return on Assets) - tai grynojo pelno ir visų aktyvų vertės santykis. Šis rodiklis parodo, kaip efektyviai įmonė panaudoja savo turtą. Užsienio šalyse šis rodiklis palyginamas su kapitalo rinkoje nusistovėjusiomis palūkanų normomis. Jeigu gautas rodiklis yra mažesnis, įmonės vadovai turi ieškoti padėties gerinimo sprendimų. Analitikai turto pelningumui apskaičiuoti dažnai vietoje grynojo pelno ima veiklos pelną, laikydamiesi tokios prielaidos, kad turtas uždirba pelną prieš apmokestinimą, o, kad iš jo atskaitomi mokesčiai, neturi nieko bendra su veiklos efektyvumu. Verčiant iš anglų kalbos, pelningumas dažnai vadinamas rentabilumu. Nors vertimo požiūriu tai yra teisinga, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į šių sąvokų ekonominės prasmės skirtumus. Rentabilumo rodikliai dažniausiai naudojami kai nagrinėjamas veiklos efektyvumas, kitaip sakant, kai norima nustatyt^ kiek naudos gavo įmonė, patirdama vienokias ar kitokias išlaidas. Todėl siūlytume rentabilumo rodiklius atskirti nuo pelningumo rodiklių, nors juos skaičiuojant taip pat remiamasi pelnu, ir vartoti tokį apibrėžimą: Rentabilumas - tai pelno dalis, tenkanti vienam patirtų sąnaudų litui. Galime apskaičiuoti tokius rentabilumo rodiklius: • Pardavimų rentabilumas, komersantų kalboje vadinamas "antkainiu", - tai pardavimų pelno (pardavimų pajamos- parduotos produkcijos aavikaina) ir produkcijos savikainos santykis; • Veiklos rentabilumas-lai pelno prieš apmokestinimą ir visų veiklos sąnaudų santykis. • Apskaičiuotas rentabilumas - tai įprastinės veiklos pelno (veiklos pelnas + palūkanos) ir investuoto kapitalo (trumpalaikis turtas + ilgalaikis materialusis turtas) santykis. Likvidumas tiesiogiai verčiant iš anglų kalbos apibrėžiamas kaip vertybinių popierių arba materialinių vertybių pavertimo grynaisiais pinigais galimybė. Likvidumo norma (liquidity ration) - grynųjų ir absoliučiai likvidžių fondų lyginamasis svoris bendroje pasyvų apimtyje [ten pat]. Iš šių apibrėžimų atrodytų, kad įmonės likvidumą nusako tik pinigų ir trumpalaikių vertybinių popierių kiekis įmonėje, tačiau taip nėra. Tame pačiame šaltinyje pateikiamas ir likvidumo rodiklių apibrėžimas. Likvidumo rodikliai (solvency ration) - tai rodikliai parodantys firmos pajėgumą laiku įvykdyti skolinius įsipareigojimus. Pagrindinis likvidumo rodiklis - likvidumo koeficientas, kuris apskaičiuojamas kaip trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis. Šis koeficientas padeda nustatyti, kiek įmonės likvidūs aktyvai viršija trumpalaikius pasyvus. Maža šio koeficiento reikšmė rodo, kad įmonei sunku įvykdyti įsipareigojimus. Daugelyje šalių manoma, kad patenkinamas šio rodiklio lygis yra nuo 1,2 iki 2. Tačiau praktiškai įvairiose verslo šakose jo reikšmė labai skirtinga. Kadangi ne visas trumpalaikis turtas vienodai likvidūs,, tai ir skaičiuojant įmonės likvidumą skiriami tam tikri likvidumo laipsniai [R.Buchner. Grundzuge der Finanzanalyse, 1981, 70p.]: Mokumas (solvency / dėbt paying ability) - firmos gebėjimas laiku įvykdyti savo įsipareigojimus. Pagal šį apibrėžimą mokumą suprantame kaip įmonės sugebėjimą laiku apmokėti sąskaitas, t.y. atsiskaityti su tiekėjais, kreditoriais, darbuotojais ir valstybe. Šiuo požiūriu įmonės mokumo laipsnį gali nusakyti kritinio likvidumo rodiklis, kuris parodo, kiek įmonė balanso sudarymo dieną turi pinigų savo įsipareigojimams apmokėti. Tik reikia atkreipti dėmesį į angliškos finansų terminologijos painumą, kuri dažnai paskatina vertimų autorius sutapatinti likvidumo ir mokumo sąvokas. Populiariose brošiūrose mokumą siūloma apskaičiuoti kaip nuosavybės ir visų įsipareigojimų santykį. Tačiau toks rodiklis labiau atspindi pasyvų struktūrą nei atsiskaitymų savalaikiškumą ir apskaičiuojamas taip pat kaip sąnaudų autonomijos rodiklis. Reikėtų nepainioti mokumo su pasyvo rodikliais, kuriuos dažnai taiko kredito institucijos analizuodamos įmonės kreditinį pajėgumą. Kreditoriams svarbu, kad įmonė turėtų pakankamai pelno ir galėtų laiku sumokėti palūkanas bei grąžinti paskolas. Šiuo požiūriu kredito institucijos įmonės mokumą apbūdina vadinamaisiais padengimo koeficientais. Tai: • Palūkanų padengimo koeficientas, kuris apskaičiuojamas kaip veiklos pelno ir palūkanų santykis. Šis rodiklis parodo, kiek kartų per metus įmonės uždirbtas pelnas didesnis už palūkanų sumas. Vakaruose normali šio rodiklio reikšmė - 3-5 kartai. • Paskolų padengimo koeficientas, kuris apskaičiuojamas kaip grynojo pelno ir rezervų santykis su ilgalaikių paskolų grąžintina dalimi einamaisiais metais. Šis rodiklis parodo ar įmonė pajėgi grąžinti paskolas numatytu laiku. Skaičiuojant tiksliau, vietoje grynojo pelno gali būti imamas grynasis pinigų srautas. • įsipareigojimų padengimo koeficientas, kuris apskaičiuojamas kaip pelno prieš mokesčius santykis su fiksuotais įsipareigojimais. Šiuo atveju įvertinamas įmonės pajėgumas ne tik padengti kreditus, bet ir apmokėti kitus privalomus įsipareigojimus, t.y. rentą savininkams, tantjemas valdybos nariams, procentus obligacijų turėtojams, dividendus privilegijuotųjų akcijų turėtojams. Reikia atkreipti dėmesį, kad padengimo sąvoka taip pat įvairiai interpretuojama. Vokiškoje finansų terminologijoje padengimas ir likvidumas yra labai aiškiai atskirti ir lengvai suprantami, todėl būtų naudinga šias kategorijas vartoti ir Lietuvoje. Likvidumas nusako likvidžių aktyvų (tiksliau - trumpalaikio turto) santykį su trumpalaikiais įsipareigojimais. Padengimas nusako ilgalaikių pasyvų (tiksliau - nuosavo kapitalo) santykį su ilgalaikiais aktyvais. Skiriami trys padengimo laipsniai: A padengimo laipsnis = Nuosavas kapitalas/ Ilgalaikis turtas B padengimo laipsnis = Ilgalaikiai pasyvai / Ilgalaikis turtas C padengimo laipsnis = Ilgalaikai pasyvai / Ilgalaikis turtas + Pastovi trumpalaikio turto dalis Pastovi trumpalaikio turto dalis gali būti apskaičiuojama įvairiai. Įmonės finansininkai gali tiksliai apskaičiuoti minimalų trumpalaikio turto lygį, o jeigu tokios informacijos neturime, tai pastovia trumpalaikio turto dalimi galime laikyti privalomus pinigų likučius sąskaitose, normalų debitorinio įsiskolinimo bei draustinių atsargų lygį. Pagal šiuos rodiklius vertinama įmonės balanso struktūros kokybė, kuri yra paremta vadinamosiomis auksinėmis balanso taisyklėmis: Auksinė finansavimo taisyklė - negalima ilgalaikių investicijų finansuoti trumpalaikiais įsipareigojimais; Auksinė rizikos taisyklė-nuosavas kapitalas turi būti didesnis už įsipareigojimus; Auksinė turto taisyklė - nuosavas kapitalas kapitalas turi būti didesnis už ilgalaikį turtą, tai reiškia, kad tam tikra nuosavo kapitalo dalis turi būti skirta trumpalaikiam turtui finansuoti; Auksinė proporcijos taisyklė - investicijų tempas neturi viršyti pardavimų augimo tempų. Balanso struktūrai įvertinti naudojami vadinamieji finansinio stabilumo rodikliai: • Sąnaudų autonomijos koeficientas - tai nuosavo kapitalo ir visų įsipareigojimų (trumpalaikiai įsipareigojimai + ilgalaikiai įsipareigojimai) santykis. Kuo šis rodiklis didesnis, tuo įmonė savarankiškesnė. Galima sakyti, kad normali šio rodiklio reikšmė yra įmonės kapitalą sudaro lygios nuosavo ir skolinto kapitalo dalys, tačiau dėl egzistuojančio finansinio sverto efekto santykis 1:1 dažnai pažeidžiamas. Beje, Šis santykis įvairiose pasaulio šalyse yra nevienodas. Pavyzdžiui, Japonijoje nuosavo kapitalo dalis siekia net 80%, nes tokias tendencijas sąlygoja daugelio bankų politika, mat jie nelinkę kredituoti įmonių, turinčių mažiau nuosavo kapitalo. O Amerikoje daugelio įmonių nuosavas kapitalas tesiekia 30%. Atvirkštinis autonomijos koeficientui rodiklis yra atsvaros koeficientas, kuris apskaičiuojamas kaip visų įsipareigojimų ir nuosavybės santykis. Jis parodo kiek kartų įsipareigojimai viršija nuosavybe, todėl pageidautina jo reikšmė turi būti didesnė už nulį. Nesupainiokite vertindami! • Sąnaudų priklausomybės koeficientas -ilgalaikių įsipareigojimų ir privilegijuotųjų akcijų sumos santykis su nuosavu kapitalu. Šis rodiklis taip pat parodo įmonės finansinį savarankiškumą. Jo interpretacija gan paprasta. Dinamiškas šio rodiklio augimas rodo sąnaudų priklausomybės didėjimą ir atvirkščiai. Nuosavo kapitalo manevringumas, kuris apskaičiuojamas kaip nuosavo apyvartinio kapitalo ir visos nuosavybės santykis (nuosavas apyvartinis kapitalas = ilgalaikis kapitalas - ilgalaikis turtas). Tai svarbus rodiklis, nusakantis, kokia nuosavo kapitalo dalis skirta trumpalaikiam turtui finansuoti. Šis rodiklis neturi kokios nors apibrėžtos reikšmės, nes tai susiję su įmonės finansavimo strategija bei susiklosčiusia situacija verslo šakoje. Įmonės veiklos efektyvumą geriausiai iliustruoja vadinamieji grąžos koeficientai. Vėl dėlto, grąžos koeficientų nereikėtų painioti su pelningumo rodikliais, nes šie skaičiuojami nuo pelno, o grąžos koeficientai - nuo pajamų (arba apyvartos), todėl grąžos koeficientai dar gali būti vadinami apyvartumo rodikliais. Tradiciškai mūsų ekonomikoje yra nusistovėjusi tokia grąžos sąvoka kaip fondo grąža, kuri apskaičiuojama kaip įmonės pajamų ir vidutinės metinės fondų vertės santykis. Kitaip sakant,. Ji parodo, kiek kartų per vienerius metus susigrąžinama fondų vertė. Tačiau ką vadiname fondais! Bendrąja prasme, fondais ekonominėje literatūroje vadinamas pagrindinis kapitalas, t.y. ilgalaikis materialusis turtas. Siaurąja prasme, pagrindiniai gamybiniai fondai - tai ilgalaikis materialusis turtas - gamybos priemonė, kurią įmonėje pagaminama produkcija. Todėl analizuojant veiklos efektyvumą dažnai apskaičiuojamas „pagrindinių gamybos priemonių grąžos koeficientas", vardiklyje imant ne viso ilgalaikio turto, o tik gamybinės jos dalies vidutinę metinę vertę. Apyvartumas - tai įmonės pajamų ir atitinkamos turto dalies santykis. Šis rodiklis parodo kiek litų (ar centų) uždirba vienas į turtą įdėtas litas. Apyvartumo rodikliai finansų literatūroje dar vadinami aktyvumo rodikliais, nes jie parodo, kaip aktyviai įmonė naudoja savo turtą. • Turto apyvartumas apskaičiuojamas dalijant įmonės pardavimų pajamas iš vidutinės metinės turto vertės. Turto vidutinę metinę vertę veikėtų apskaičiuoti kaip paprastą vidurkį pagal mėnesio duomenis, jeigu tokių duomenų nėra - pagal ketvirtinių ataskaitų informaciją, o jeigu analitikas turi tik metines ataskaitų firma, tai vidutinė turto vertė apskaičiuojama sudedant turto vertę metų pradžioje su jo verte metų pabaigoje ir padalijant iš 2. • Trumpalaikio turto apyvartumas - tai įmonės pardavimų pajamų ir trumpalaikio turto (apyvartinio kapitalo) vidutinės vertės santykis. Šis rodiklis parodo, kiek kartų per vienerius metus įvyksta pilnas cirkuliacijos ciklas. Šalyse, kur gerai išvystytas sąnaudų informacijos bazė, kiekvienoje verslo šakoje nustatomas tam tikras šių rodiklių "normatyvas". Atsargų apyvartumas - tai pardavimo pajamų ir vidutinės metinės atsargų vertės santykis. Šis rodiklis parodo, kiek kartų per vienerius metus atnaujinamos atsargos. Analizuojant šį rodiklį, reikia atkreipti dėmesį į planuotą atsargų apyvartumą įmonėje, nes per didelis lėšų įšaldymas atsargose neigiamai veikia įmonės likvidumo rodiklius. lentelė Pagrindiniai sąnaudų rodikliai Pelno norma (marža) Bendrojo pelno norma (bruto) Bendrasis pelnas / Pardavimai Veiklos pelno norma (neto) Veiklos pelnas / Pardavimai Grynojo pelno norma Grynasis pelnas / Pardavimai Pelningumas Nuosavo kapitalo pelningumas (ROE) Grynasis pelnas / Nuosavas kapitalas Investicijų pelningumas (ROI) (Grynasis pelnas + Palūkanos) / (Trumpalaikis turtas + Ilgalaikis materialusis turtas) Turto pelningumas (ROA) Grynasis pelnas / Visas turtas Likvidumas Bendrasis likvidumas Trumpalaikis turtas / Trumpalaikiai įsipareigojimai Einamasis (greitas) likvidumas (Trumpalaikis turtas - Atsargos) / Trumpalaikiai įsipareigojimai Kritinis likvidumas Pinigai / Trumpalaikiai įsipareigojimai Padengimas Bendrasis padengimas Nuosavas kapitalas / Ilgalaikis turtas Palūkanų padengimas (Veiklos pelnas + Palūkanos) / Palūkanos Paskolų padengimas (Grynasis pelnas + Rezervai) / Paskolos Finansinis stabilumas Sąnaudų autonomijos Nuosavas kapitalas / Visi įsipareigojimai Sąnaudų priklausomybės (Ilgalaikiai įsipareigojimai -f Privilegijuotosios akcijos) / Nuosavas kapitalas Nuosavo kapitalo manevringumas Nuosavas apyvartinis kapitalas / Nuosavas kapitalas Apyvartumas Turto apyvartumas Pardavimai / Visas turtas Apyvartinio kapitalo apyvartumas Pardavimai / Trumpalaikis turtas Atsargų apyvartumas Pardavimai / Atsargos 2.4. Įmonės sąnaudų veiklos analizė kaip ekonominio perspektyvumo vertinimas Įmonės sąnaudų veiklos analizavimas leidžia susidaryti nuomonę apie įmonės ekonominę padėtį, o kartais ir užkerta kelius neigiamiems padariniams, padeda racionaliau naudoti įmonės resursus. Įmonės finansinė veikla labai glaudžiai susijusi su ūkine veikla. Išanalizuoti ir įvertinti ekonominę būklę padeda sąnaudų analizės, kurios yra atliekamos sąnaudų atskaitomybės pagalba. Sąnaudų ataskaitos turi daug vartotojų, t.y. ir savininkai, kreditoriai, ir darbuotojai, mokesčių tarnybos, ir t.t. Pagrindinės sąnaudų atskaitomybės Lietuvoje yra balansas, finansinė ataskaita ( pelno ataskaita ), kuri dar papildoma sąnaudų rodiklių ataskaita ( statistine ataskaitos forma ) ir sąnaudų padėties arba išteklių formavimo ir panaudojimo ataskaita. Pagrindinis dokumentas sąnaudų analizei atlikti yra balansas. Balansas rodo ataskaitinių metų ir dažniausiai praėjusių metų rezultatus. Tai įgalina nustatyti vieno ar kito rodiklio pasikeitimus ir padaryti atitinkamas išvadas. Vienoje balanso pusėje atvaizduojama turtas, kitoje nuosavybė. Būdingas balanso bruožas tai, kad turtas lygus įsiskolinimams ir savininkų nuosavybei ( kapitalui ). Balanso turtas – pinigais išreikšti ištekliai, kuriais disponuoja ir iš kurių gauna pelną įmonė. Turtas balanse gali būti skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį. Trumpalaikis turtas skirtas greitam sunaudojimui ir paprastai sunaudojamas per vieną ataskaitinį laikotarpį. Jo vertė mažesnė nei ilgalaikio turto. Ilgalaikis turtas skirtas ilgam naudojimui. Jį gali sudaryti pastatyti, žemė, įrenginiai, ilgalaikės investicijos, transporto priemonės ir t.t. Dar galima skirti ir nematerialų, kitaip tariant, neapčiuopiamą turtą.Tai gali būti licenzijos, firminiai ženklai, intelektualiniai produktai ir t.t. Prie turto sąvokos balanse taip pat priskiriama pinigai banko sąskaitose ir kasoje. Turtą sudaro ir avansinės išlaidos, vertybiniai popieriai, materialinės atsargos.Avansinės išlaidos tai iš anksto sumokėti draudimo mokesčiai ir rentiniai mokėjimai.Vertybinius popierius sudaro: Vertybiniai popieriai, suteikiantys nuosavybės teisę; Ilgalaikiai valstybės ir kitų firmų įsipareigojimai apmokėti skolas. Materialinės atsargos – tai turtas, kuris: Skiriamas parduoti; Sunaudojamas prekėms gaminti, kad vėliau jį būtų galima parduoti; Apdorojamas gamybos procese, kad vėliau galėtų tapti preke. Įmonės įsipareigojimai balanse suskirstomi į šias grupes: 1. Trumpalaikiai įsipareigojimai; 2. Ilgalaikiai įsipareigojimai; 3. Nuosavą kapitalą. Pagal įsipareigojimus galima susidaryti vaizdą iš kokių šaltinių yra finansuojama firmos veikla. Svarbiausi iš trumpalaikių įsipareigojimų yra trumpalaikės banko paskolos. Dar trumpalaikiai įsipareigojimai skirstomi į: Skolas tiekėjams, kitas mokėtinas skolas, mokesčių atidėjimų ir nenumatytų išlaidų rezervus, kitus trumpalaikius įsipareigojimus. Ilgalaikiais įsipareigojimais galima laikyti tokius, kurie atliekami tik praėjus vienam ataskaitiniam laikotarpiui. Patys pagrindiniai ilgalaikiai įsipareigojimai yra šie: 1. Ilgalaikės paskolos nekilnojamam turtui įsigyti; 2. Ilgalaikės paskolos gamybai; 3. Apmokėtinos obligacijos; 4. Mokėtini mokesčiai; 5. Kapitalinė nuoma. Nuosavas kapitalas arba nuosavos lėšos yra paskutinė balanso grupė. Jos labai priklauso nuo firmos funkcionavimo formos.Galima suskirstyti į : 1. Nuosavą savininko kapitalą; 2. Akcinį kapitalą; 3. Nepaskirstytą pelną ( pelnas, skiriamas tolimesnei firmos veiklai ); 4. Kapitalo perviršį ( nekilnojamo turto vertės padidėjimas po perkainojimo ); 5. Rezervus. Pelno ataskaita. Iš pelno ataskaitos matyti kokios buvo pajamos ir sąnaudos įmonėje per tam tikrą laikotarpį. Pagrindinis įmonės pajamų šaltinis yra jos pagrindinė veikla – prekių pardavimas ir paslaugų tiekimas. Pajamos, gautos iš šios veiklos rašomos į pardavimų pajamų skiltį. Pelno ataskaitoje turi būti nurodoma parduotos produkcijos savikaina, veiklos sąnaudos. Parduotos produkcijos savikaina – tai tiesioginės įmonės veiklos išlaidos. Veiklos sąnaudos – tai valdymo personalo išlaikymo, komunalinių paslaugų, nuomos, reklamos ir kitos išlaidos. Be šių sąnaudų dar galima apskaityti ir neeksploatacines arba tiesiog kitas sąnaudas. Ataskaitoje pateikiami šie pelno rodikliai: 1. Bendrasis pelnas; 2. Veiklos pelnas; 3. Apmokestinamasis pelnas; 4. Grynasis pelnas ( šį gali paskirstyti tik įmonės savininkai). Kapitalo formavimo šaltinių ir jo panaudojimo ataskaita. Ataskaitoje atsispindi kaip per apskaitomąjį laikotarpį pasikeitė firmos kapitalas, kaip buvo formuojamas ir naudojamas naujas turtas. Svarbiausi šaltiniai, kurių pagalba gali būti įsigyjamas naujas turtas: 1. Pelnas; 2. Amortizacija; 3. Akcinis kapitalas; 4. Parduotas nekilnojamas ir kitas turtas; 5. Trumpalaikės ir ilgalaikės paskolos; Kapitalo padidinimas iš pelno yra teigiamas dalykas ir ta firma visuomet bus laikoma tvirtesne, nei firma didinanti savo kapitalą skolintų lėšų pagalba.Yra keletas kapitalo naudojimo būdų: 1. Dividendų išmokėjimui; 2. Ilgalaikio turto įsigijimui; 3. Paskolų sugrąžinimui; 4. Apyvartinio turto išplėtimui ir t.t. Svarbiausias rodiklis yra grynasis apyvartinis kapitalas, kuris parodomas kaip trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų skirtumas. Grynasis apyvartinis kapitalas rodo kiek firma gali patenkinti nuolatinių poreikių iš savo lėšų. 2.5. Įmonės sąnaudų analizės būdai Reikėtų pabrėžti, kad vien apskaičiuoti įmonės ar padalinio rezultatus nepakanka: veiklą reikia nuolat tobulinti, kad rezultatai gerėtų. Todėl darbo autorius norėtų trumpai apžvelgti visus pagrindinius įmonės veiklos vertinimo metodus, pabrėžiant jų esminius skirtumus nuo veiklos sritimis pagrįsto sąnaudų kalkuliavimo metodo (ABC), bei tuo pagristi savo apsisprendimą dėl šio metodo pranašumo. 9 Pirmas įmonės veiklos vertinimo metodas, kuris bus apžvelgiamas šiame darbe yra ekonominio pelno ir srauto teorijos (EVA). Ekonominio pelno ir srauto teorijos visą įmonės veiklą vertina vienu rodikliu - ekonominiu pelnu (EVA) ir sugeneruotu srautu. Tuo tarpu veikla pagrįstų sąnaudų ir subalansuotų rodiklių teorijos teigia, jog vienu rodikliu neįmanoma teisingai įvertinti įmonės veiklos, todėl siūlo vertinti aibe rodiklių. Veikla pagrįstų sąnaudų teorija vertinimo rodiklius suskirsto į kiekio, laiko ir kokybės, o subalansuotų rodiklių teorija rodiklius skirsto į finansinius, vidaus, pirkėjų inovacijų. Visos keturios minėtos pagrindinės veiklos vertinimo teorijos yra teisingos ir naudingos valdant įmonę ir iš esmės ne prieštarauja viena kitai, o viena kitą papildo. Pažvelkime: srauto teorija įvertina, kokia vertė sukuriama bendrovės viduje kiekvienoje veikloje - t.y. iš pardavimų atimamos įsigytų medžiagų sąnaudos; ekonominio pelno teorija apskaičiuoja sukurtą naują vertę, t.y. iš pardavimų atima visus kaštus, ir apskaitomus apskaitoje, ir ne; veikla pagrįstų sąnaudų teorija vertina kiekvieną įmonės veiklą, o subalansuotų rodiklių teorija aibe rodiklių vertina visą įmonės veiklą arba atskiras veiklas. Kuo gi viena teorija papildo kitą, parodyta 1 lentelėje. 1 lentelė. Įmonės veiklos finansinio vertinimo teorijų tarpusavio ryšys Teorijos Subalansuotų rodiklių (BS) Srauto ( S) Ekonominio pelno (EVA) Veikla pagrįstų sąnaudų (ABC) BS pasiūlo rodiklius vertinti veikloms, ABC parodo veiklai atlikti ir rodikliui pasiekti patirtus kaštus ABS suskirsto bendrovę į veikas, padedamas išskirti siauras vietas, S padeda optimizuoti veiklą, maksimizuodamas srautą prie bazinių sąnaudų EVA rodiklio kitimas parodo kiekvienos veiklos indėlį į bendrovės veiklą. EVA padeda nustatyti atskirų veiklų tikslus Subalansuotų rodiklių (BS) Maksimizuojant srautą, optimizuojant veiklą, sudaromos galimybės vystyti bendrovę keturiomis BS teorijos kryptimis EVA – rodiklis, tarpusavyje subalansuojantis BS rodiklius, parodantys reikiamą vystymosi kryptį Srauto (S) Maksimizuojant srautą, optimizuojant veiklą, didėja EVA rodiklio reikšmė. EVA teorija, įvertindama kapitalo kaštus, patobulina S teoriją Šaltinis: L. Krivka. ABC sistema - sąnaudų kalkuliavimo naujovė. //Apskaita ir kontrolė, 1996, Nr. 15 Reikėtų pabrėžti, kad tarp minėtų įvertinimo teorijų nėra esminių prieštaravimų, įmanoma jas sujungti į vieną integruotą įmonės veiklos finansinio vertinimo modelį. Keturios minėtos teorijos sujungiamos į vieną integruotą modelį, realizuojantį visų teorijų pranašumus. Jungiant šias teorijas, reikia įvertinti tai, kad: 1. Veikla pagrįstų sąnaudų teorija “žino”, kaip išskaidyti įmonę į veiklas, ir gali modeliuoti veiklų kaštus, tačiau ji vertina tik atskiras veiklas ir neturi įrankio, optimizuojančio šių veiklų darbą, o visos įmonės veiklai vertinti naudoja tik tradicinį rodiklį - grynąjį pelną, nepaisantį kapitalo sąnaudų ; 2. Srauto teorija turi algoritmą ir filosofiją, padedančią optimizuoti įmonės veiklas, tačiau neturi išskirtų principų, leidžiančių įmonę skaidyti į veiklas. Įmonės veikla vertinama taip pat vienu - srauto rodikliu, neatspindinčiu galutinio veiklos rezultato ir neįvertinančio kapitalo sąnaudų ; 3. Subalansuotų rodiklių teorija pasiūlo keturias kategorijas, pagal kurias reikia vertinti ir vystyti įmonę ir jos veiklas, tačiau neturi įrankio, leidžiančio paspartinti vystymąsi reikiamomis kryptimis; 4. Ekonominio pelno teorija vertina įmonės veiklą vienu rodikliu EVA, įvertinančiu visus įmonės patiriamus kaštus, tačiau neturi įrankio, leidžiančio optimizuoti įmonės veiklą ir padidinti šio rodiklio reikšmę. 3. Tyrimai ir jų rezultatai 3.1. Veiklų vertinimas ir apskaita pagal veikla pagrįstų sąnaudų teoriją ABC sistema turi dvi pagrindines ašis (3 pav.). Pirmosios ašies uždavinys - sąnaudų nustatymas. Tai yra vertikalioji 3 pav. parodyto modelio dalis. Ji atspindi būtinybę organizacijoms vertinti atitinkamų veiklų kaštus ir priskirti juos sąnaudų objektams (įskaitant klientus taip pat kaip ir produktus). Sprendimai, kuriems teikia informaciją ši modelio dalis, apima sąnaudų nustatymą, asortimento parinkimą, su produktų sukūrimu susijusius sprendimus ir tobulinimo prioritetų nustatymą. 3 pav. ABC sistemos pagrindinės ašis Sąnaudų ašis Proceso ašis Ištekliai Sąnaudų veiksniai Veiklos Veiklos įvertinimas Sąnaudų objektai Šaltinys: V. Boguslavskas, G. Jagelavičius Įmones veiklos finansinis vertinimas, Kaunas, technologija, 2002 m. Antroji, horizontalioji, ABC modelio dalis orientuota į procesą. Ši ašis rodo organizacijų poreikį gauti naujos rūšies informaciją. Tai yra informacija apie veiksnius, kurie daro įtaką veiklos atlikimui - taigi., apie tai, kas sukelia veiklą ir ar gerai ji atliekama. UAB «Partizanai» naudoja tokią informacijos rūšį, kad pagerintų savo veiklą ir klientams (išoriniams bei vidiniams) tiekiamo produkto vertę. ABC modelio sąnaudų apskaitos ašis. Ši ašis teikia informaciją apie išteklius, veiklas ir sąnaudų objektus. Čia daroma prielaida, kad sąnaudų objektai sukuria veiklos poreikį, o veiklos sukuria išteklių poreikį.10 Ši prielaida gali būti pailiustruota pavyzdžiu. Tarkime, kad farmacijos įmonė gauna užsakymą pagaminti partiją vaistų ampulėmis, pagal pateiktą technologiją. Užsakymas yra sąnaudų objektas. Norint šį sąnaudų objektą, t.y. užsakymą įvykdyti, reikia atlikti šiuos veiksmus: 1. Nustatomos, užsakomos, gaunamos ir sandėliuojamos reikalingos į medžiagos; 2. Sudaromas gamybos planas, pateikiamos paraiškos medžiagoms ir medžiagos patiekiamos gamybai; 3. Inovacijų padalinys pateiktąją technologiją priderina prie įmonės sąlygų; 4. Prieš gamybą atitinkamai parengiami tirpalų ruošimo ir išpilstymo indai, įranga ir patalpos; 5. Paruošiamas tirpalas, jis išpilstomas į ampules; 6. Pilstant tirpalą, užlydytos ampulės tikrinamos optiškai, po to atitinkamai supakuojamos; 7. Kiekvienos gamybos serijos dalis produkcijos tikrinama mikrobiologiškai ir fizikos bei chemijos požiūriu; 8. Pagaminta produkcija perkeliama į pagamintos produkcijos sandėlį; 9. Klientui išrašoma sąskaita, sulaukiama apmokėjimo, prekės nuvežamos užsakovui. Visos atliktos ir aukščiau paminėtos operacijos įtraukiamos į apskaitą. Sąnaudų objektas - užsakymas vaistams - sąlygoja daugelio veiklų poreikį. Savo ruožtu veiklos sukelia išteklių poreikį. Tačiau sąnaudų tėkmės kryptis yra priešinga. Tai parodyta rodyklėmis 3 paveiksle. Kad galėtume toliau nagrinėti šią sąnaudų tėkmę, reikia atsižvelgti į darbuotojų atlyginimus ir kitas sąnaudas užsakymui įvykdyti. Paskirtąją atlyginimų sumą nulemia veiklas vykdančių žmonių skaičius, kiekvienai veiklai sugaišto laiko ir jų atlyginimo santykis. Kitos išlaidos paskirstomos tokiu pačiu būdu, atsižvelgiant į jų panaudojimą veiklai. Pavyzdžiui, visos įmonės mikrobiologinio tikrinimo veiklos išlaidos pridedamos prie minėto užsakymo sąnaudų , remiantis proporcija tarp atlikto mikrobiologinio tikrinimo kartų užsakymui ir viso per tą laikotarpį atliktų mikrobiologinių tyrimų skaičiumi. Ši ABC sistemos teikiama informacija apie kaštus, gerokai skiriasi nuo ankstesnių sąnaudų apskaitos sistemų teikiamos informacijos. Gauname vis tikslesnius kaštus produktams. Be to, gauname informaciją apie veiklas ir sąnaudų objektus. Informacija apie veikias. Skirtingai nuo ankstesnių sistemų, ABC išskiria veiklas ir joms priskiria kaštus. Žinant veiklos sąnaudas, lengviau suprasti, kodėl panaudojami ištekliai. Maža to: gautoji informacija leidžia užduoti tokius klausimus: • kurioms veikloms reikia daugiausiai išteklių? • kokių išteklių rūšių reikia konkrečioms veikloms? • Kokių esama galimybių sumažinti kaštus? Į tokius klausimus buvo sunku atsakyti, naudojantis ankstesnėmis sąnaudų apskaitos sistemomis, nes jos kreipė dėmesį tik į gaminamos produkcijos įvertinimą balanso atsargų straipsniui. Informacija apie pirkėjus. ABC sistema apima ir daugiau klausimų. Pavyzdžiui, pirkėją ji apskaito kaip sąnaudų objektą. Tai yra prasminga, nes klientai dažnai skiriasi savo poreikiais. Pridėtinių ir tiesioginių sąnaudų skirtumas ABC sistemą naudojančiai įmonei yra nereikšmingas. Pirma, ABC parodo, kad didelė pridėtinių sąnaudų dalis tenka veikloms kaip tiesioginiai kaštai ir per veiklas paskirstomi produktams bei klientams. Antra, pridėtiniai kaštai daugelyje įmonių sudaro didžiąją visų sąnaudų dalį, todėl subjektyviai juos skirstyti produktams nebeįmanoma. Daugelyje aptarnavimo ir paslaugų sferos organizacijų pridėtiniai kaštai yra vieninteliai visoje sąnaudų struktūroje. ABC sistemos proceso ašis. Horizontalioji ABC modelio dalis suteikia informaciją apie darbą, atliktą tam tikroje veikloje, ir šio darbo ryšį su kitomis veiklomis. Išsamiau apibūdinant, procesas yra veiklų sistema, sujungta tam tikram tikslui pasiekti. Kiekviena veikla yra kitos veiklos klientė ir savo ruožtu pati turi savo klientus. Trumpai tariant, veiklos yra visos klientų grandinės dalys, visos veikia kartu, kad sukurtų vertę išoriniam klientui ar pirkėjui. Pavyzdžiui, vaistų gamybos įmonė aptarnauja užsakymą pateikusį klientą. Kad tai būtų įvykdyta, tiekimas turi pateikti reikalingų medžiagų gamybai, inovacijos - sukurti technologiją; čia gamyba bus inovacijų ir tiekimo kliente ir t.t. Visos veiklos veikia kartu, kad patiektų įmonės klientui pagamintus vaistus. Detalesniu lygiu ABC sistemos į procesą orientuota ašis apima informaciją apie kaštus sąlygojančius veiksnius ir kiekvienos klientų grandinės veiklos ar proceso vertinimo kriterijus. Šie kaštus sąlygojantys veiksniai pirmiausia yra nesąnaudų . Jie naudingi vertinant ir tobulinant veiklas bei proceso atlikimą. 11 Sąnaudų veiksniai pagal Turney yra tie, kurie nulemia darbo krūvį ir pastangas, reikalingas veiklai atlikti. Jie apima susijusius su ankstesnėmis veiklos rūšimis grandinėje ir vidinius veiklos veiksnius. Kaštus sąlygojantys veiksniai parodo, kodėl vykdoma tam tikra veikla (ar veiklų grandinė). Paprastai veiklos vykdomos kaip atsakas į ankstesnes veiklas, nes kiekviena veikla yra kitų veiklų klientė. Sąnaudų veiksniai taip pat nusako, kiek pastangų turi būti įdėta veiklai atlikti. Pavyzdžiui, ankstesnėje veikloje gautas optinis brokas ampulėje padidins reikalingas pastangas tolesniuose procesuose. Todėl veiklos kokybė taip pat bus sąnaudų veiksnys tolesnėms veikloms. Pavyzdžiui, neišsamus vaisto technologijos aprašas, neatspindintis visų gamyboje vykstančių procesų, pareikalauja papildomo darbo, priderinant technologiją gamybai. Sąnaudų veiksniai naudingi valdymui, nes jie atskleidžia tobulėjimo galimybes. Pavyzdžiui, defektų skaičiaus sumažinimas gaunamame užsakyme leidžia eliminuoti pirkinio veiklai išeikvotas pastangas ir išteklius.12 Veiklos vertinimas parodo veikloje atliktą darbą ir pasiektus rezultatus. Jis atskleidžia, kaip veikla atitinka jos vidinių ir išorinių klientų reikalavimus. Jis apima veiklos efektyvumo įvertinimus, veiklai atlikti reikalingą laiką ir padaryto darbo kokybę. Efektyvumas vertinamas, išreiškiant veiklos rezultato kiekį. Tada jis palyginamas su tai veiklai reikalingais ištekliais ir tos veiklos apimtimi. Pavyzdžiui, per mėnesį pagamintų ampulių skaičius įvertina ampulavimo veiklą. Ši gamybos apimtis palyginama su sunaudotais ištekliais, kurių reikia tai veiklai atlikti per mėnesį. Rezultatas yra sąnaudos vienai pagamintai ampulei, tai yra gauname ampulės apdirbimo vertę, kurią galime palyginti su analogiškais kitų periodų rezultatais ar nustatyti tikslą šiai veiklai, kad būtume konkurencingi rinkoje. Kitas veiklos vertinimo kriterijus yra laikas, reikalingas veiklai atlikti. Trečiasis veiklos vertinimo kriterijus yra kokybė. Pavyzdžiui, koks procentas ampulių turi optinį broką ir kiek procentų jų sugadinta? Kuo daugiau procentų, tuo blogesnė veiklos kokybė, tuo didesnės bendros sąnaudos ir tuo didesni nuostoliai visam procesui. Pagaliau vertė, kurią gauna klientas, gali taip pat sumažėti. Veiklos vertinimo kriterijai sutelkia dėmesį prie svarbių veiklos aspektų ir skatina tobulinimo pastangas . ABC sistemos teikiamos žinios leidžia vadovybei gauti atsakymus ir į tokius klausimus: • kokie veiksniai sąlygoja veiklos atlikimą? • kokie veiksniai neigiamai veikia darbo atlikimą? • kaip produktyviai, kaip greitai ir kokios kokybės yra atliekama veikla? Maža to, ABC į procesą orientuota kryptis sujungia vykdomą veiklą su sąnaudų sistema. Kaštai ir nefinansinė informacija kartu sukuria bendrą padaryto darbo vaizdą, tuo palengvindamos darbo valdymą ir jo atlikimo patobulinimą.13 Sąnaudų ir nesąnaudų informacijos sujungimo jėga gali būti pailiustruota pavyzdžiu, kai įmonė, turėjusi tradicinę sąnaudų sistemą, žinojo, tarkim, savo optinio broko lygį ampulavimo procese, tačiau tik ABC galėjo parodyti, kiek konkretus broko lygis prideda papildomų sąnaudų . 3.2. Sąnaudų apskaitos sistemos pelningumo analizei Pelningumo analizė reikalinga priimant sprendimus, susijusius su tam tikros veiklos nutraukimu, pertvarkymu ir sąnaudų sumažinimu. 3 lentelėje parodyta pelningumo analizės pagal atskirus sąnaudų objektus atlikimo periodiškumas tirtose kompanijose. 3 lentelė. Pelningumo analizės struktūra ir periodiškumas Analizės periodiškumas Kastų objektai. Mėnesio Ketvirčio Pusmečio Metų > 1 m. Neperiodinė % % % % % % Produktai ir paslaugos 70 9 5 4 12 Komponentai ir . pusfabrikačiai 25 3 3 5 64 Tiekėjai 42 10 g 11 2 27 Atskaitomybės centrai 67 4 1 2 26 Kita 7 1 1 91 Šaltinis: Manubcturing Induslry, Fall 1990. 3.1. Cobb, J. Innes, F. Mitchcll. Activity Based Costing - Problema in Practice, 1996. Iš 3 lentelės matyti, kad 88 proc. respondentų atlieka pelningumo analizę bent kartą per metus ir tik 3 proc. respondentų neatlieka pelningumo analizės togai jokias l lentelėje išvardintas kategorijas. Taip pat buvo klausiama, turis sąnaudų objektas svarbiausias. Atsakymai pasiskirstė taip: produktai ir paslaugos (78 proc.), pirkėjai (6 proc.), atskaitomybės centrai (11 proc.), kita (5 proc.).14 4 lentelėje parodytas sąnaudų objektų skaičius skirtingose sąnaudų objektų kategorijose. Iš lentelės matyti, kad dauguma organizacijų apskaičiuoja kaštus dideliam sąnaudų objektų skaičiui, ir dėl to sunku analizuoti atskiro sąnaudų objekto ar jų asortimento derinius. Reikalinga speciali procedūra, identifikuojanti nepelningus sąnaudų objektus, arba reikalingas mechanizmas, leidžiantis išskirti sąnaudų objektų grupę, kuriems būtų atlikta papildoma ir detalesnė pelningumo analizė. 4 lentelė. Sąnaudų objektų skaičius skirtingose sąnaudų objektų kategorijose Objektų skaičius. Sąnaudų objektai
Šį darbą sudaro 15349 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
- TURINYS
- Santrauka 1
- Įvadas 3
- 1.Situacijos analize 4
- 1.1. Sąnaudų apskaitos sistemos 4
- 1.2 Įmonės veiklos ir būklės analizė 10
- 2.Tyrimo metodika 20
- 2.1. Įmonės sąnaudų analizės turinys 21
- 2.2. Įmonės sąnaudų analizės tikslai ir uždaviniai 24
- 2.3. Pagrindiniai sąnaudų rodiklių analizė 28
- 2.4. Įmonės sąnaudų veiklos analizė kaip ekonominio perspektyvumo vertinimas 36
- 2.5. Įmonės sąnaudų analizės būdai 39
- 3. Tyrimai ir jų rezultatai 41
- 3.1. Veiklų vertinimas ir apskaita pagal veikla pagrįstų sąnaudų teoriją 41
- 3.2. Sąnaudų apskaitos sistemos pelningumo analizei 45
- 3.3. Kaštu apskaitos praktinis pritaikymas 53
- Išvados 64
- Literatūra 66
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Apskaitos diplominis darbas
- 66 psl., (15349 ž.)
- Word failas 1 MB
- Lygis: Universitetinis
- ✅ Yra šaltiniai
Atsisiųsti šį diplominį darbą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
