Samprotavimo rašinys ,,Ar svarbu ieškoti gyvenimo prasmės?“

Samprotavimo rašinys ,,Ar svarbu ieškoti gyvenimo prasmės?“

Gyvenimo prasmė - tai toks dalykas, dėl kurio verta būti, mylėti gyvenimą ir džiaugtis kiekviena nugyventa akimirka. Nuo mažens esame mokomi, jog savo gyvenimo kelią anksčiau ar vėliau turime pasirinkti patys. Vieniems jis atrodo tarsi savaime suprantamas, jo paieškoms nereikia skirti nei laiko, nei pastangų. Tačiau ne visiems tai pasiekti lengva: daugelis neišvengia iššūkių, ieško prasmingumo, bando, bet taip ir nepajaučia tikrosios palaimos, neatranda viso to esmės. Gyvenimo prasmės paieškų klausimas tampa ypač aktualus, kai asmuo jaučia beprasmybę, nenorą gyventi dėl vidinių ar išorinių priežasčių. Taigi, jei dėl vidinių ar išorinių dalykų žmogui nebesinori gyventi, ne tik svarbu, bet ir būtina ieškoti, kas įprasmintų gyvenimą.

Be jokios abejonės, gyvenimo prasmės paieškos nurodo, jog asmuo atviras savo kaitai – pokyčiams, įgalintiems jį būti gyvą. Tiksliau sakant, jei žmogus yra pasiryžęs pasikeisti, jis gali atrasti gyvenimo esmę. Panaši situacija aprašoma V. J. Gėtės filosofinėje dramoje ,,Faustas“. Kūrinyje pasakojama, kaip pagrindinis veikėjas – Faustas sudaro sutartį su velniu, nes jis trokšta patirti gyvenimo malonumus, pasiduoti aistroms. Faustas, kūrinio pradžioje – mokslininkas alchemikas, jau senas, sielojantis savo gyvenimo metų, praleistų prie knygų mažame kambarėlyje. Jis buvo sukaupęs daug žinių, knyginės išminties, bet tokia būtis jam pabodo. Jokie mokslai nebeteikė laimės, Faustas troško pažinti save ir pasaulį, patirti žemiškus džiaugsmus, meilę. Tačiau tai buvo galima pavadinti svajomis, kurios atrodo neįmanomos, praėjus šitiek metų. Vis tik Faustas negali susitaikyti su tokiu likimu, ateina diena, kuomet jis išsiveržia iš savo niūras būsto, išeina pasivaikščioti, įkvėpti gryno oro. Iš pasivaikščiojimo grįžta lydimas juodo šuns, kuris kambaryje atvirsta į Mefistofelį. Tada velnias pasiūlė Faustui duoti tai, ko jis labiausiai trokšta – antrą gyvenimą. Tai buvo sutartis, kuri leistų jam atjaunėti su sąlyga: jei Faustas ištars žodžius „O stabtelėk, akimirksni žavus!“, baigsis jo ieškojimai, jis pajus pilnatvę – tada ir priklausys Mefistofeliui. Ši scena įrodo, jog gyvenimo prasmė faustiškojo tipo žmogui – veikti, nepaisant nusivylimų, nuopolių, klystkelių. Mano manymu, tik ieškodamas, keisdamasis žmogus iš tiesų gyvena. Taigi, asmuo nešališkas pokyčiams, jei tai padeda atrasti gyvenimo prasmę, suteikia sielai gyvybingumo.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!