Salomėja Nėris „Troškulys“ analizė

 Salomėja Nėris „Troškulys“ analizė ir interpretacija Salomėja Nėris – XIX a.vid. žymiausia lietuvių poetė neoromantikė. Tai didelio talento ir sudėtingo likimo asmenybė, parašiusi penkis eilėraščių rinkinius. Nepaprastas poetės eilių lyriškumas, totosakiškumas, dainingumas paliko gilų pėdsaką lietuvių literatūroje. Eilėraštis „Troškulys“ , kurį nagrinėsiu, yra iš paskutiniojo S.Nėries rinkinio „Prie didelio kelio“, kuris buvo išleistas ne tuo pavadinimu ir sandara. Šį eilėraštį poetė parašė 1944m. Toli nuo Lietuvos – Maskvoje. Jis atspindi pačios lyrikės biografijos faktus, išgyvenimus. Tai tarsi jos pačios išpažintinė lyrika, kupina giliausių jausmų, todėl eilėraščio tipas - „intymioji“ lyrika. Pavadinimas turi dvi prasmes – fizinę ir dvasinę. Noras gerti – fizinė prasmė, o kažko trūkumas, šiuo atveju tėvynės ilgesys, - dvasinė prasmė. Eilėraščio tema – tėvynės nostalgija arba poetės situacija karo metu. Problemą galima iškelti klausimu – kokią vietą žmogaus gyvenime užima gimtinė, ir kas tai padeda suvokti. Eilėraštis sudarytas iš septynių strofų: dviejų ketureilių ir penkių dvieilių. Pagal tematiką jį galima suskirstyti į keturis segmantus: pirmoji strofa – dvasinės būsenos nusakymas, antroji strofa – dvasinio troškulio numalšinimo sąlyga, trečia ir ketvirta strofos – prisiminimų tema ir penkta – septinta strofos – apmąstymų scena. Pirmoje strofoje skausmas ir ilgesys nusakomas troškulio metafora: „Skaudžia maudžia troškulys krūtinės - / Lyg žaizda, išdeginta žarijom“. Veiksmažodžiai skaudžia, maudžia, - žymi ilgalaikį, monotonišką veiksmą. Skausmas išreiškiamas palyginimu „lyg žaizda, išdeginta žarijom“ yra orentuotasį ugnį. Žodžiuose – skaudžia, maudžia, troškulys, žaizda, išdeginta, žarijom, - pastebime s, š, z, ž, d aliteraciją, kuri pabrėžia skausmingos būsenos negatyvumą. Antroje strofoje geidžiamą veiksmą nusako tariamosios nuosakos veiksmažodžiai: atrasčiau, galėčiau. Dvasinio skausmo išgijimo aplinkybės, nusakomos eilėraščio žmogaus: pirma – avinėlio pėda – grįžimas į vaikystę, antra – atsigėrimas iš pėdos panaikintų visas nuodėmes, nes vanduo atgaivina, trečia – nesvarbu, kokiu pavidalu atsidursi gimtojoje erdvėje, ir ketvirta – „tulpės žiedas“ – mažybinė forma, reiškianti jaukumą, šilumą. Vartojamas daugtaškis nurodo atgimstančius lyrinio subjekto prisiminimus apie tėviškę. Trečioje strofoje rašoma apie lyrinio žmogaus praeitį, prisiminimus, tai liudija veiksmažodžio būtasis laikas- „buvo“. Opoziciją parodo prieveiksmis ten, reiškiantis vaikystę, o numanomas prieveiksmis - čia byloja apie Maskvą – dabartį. Lyrinio veikėjo prisiminimuose atgyja Lietuvos peizažo būdingiausios detalės: kalneliai, pievos, miškas, ruduo, žalias šaltinis, geltonas beržas. Ketvirtoje strofoje lyrinis „aš“ iš vienaskaitos virsta į daugiskaitą – mes, tai rodo veiksmažodis „sėmėm“. Šis virsmas apie lyrinį subjektą pasako, kad gimtuosiuose namuose jis nėra vienišas. Penktoji strofa parodo, kad tik gimtuosiuose namuose lyrinis žmogus jaučiasi laimingas: „Ir tada, tada nepažinojau / Aš tavęs, o širdgėla manoji!“. Šeštoje strofoje lyrinis subjektas viliasi, jog tėvynėje jo pasigendama: „Rodos, ir manęs ten pasigenda,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!