Romanas apie Tristaną ir Izoldą

FABULA Tristanas ir Izolda - vienas lyriškiausių ir gražiausių viduramžių epochos kūrinių apie uždraustą meilę ir pasiaukojimą... Prieš pat Blanšefleros mirtį gimė jai sūnus Tristanas. Jį prižiūrėjo, mokė ir juo rūpinosi ištikimasis Rohaltas ir nuo septynerių metų ginklanešys Gorvenalis mokė jį įvairiausių manierų bei kovos menų. Kartą norvegų laivai įsiviliojo Tristaną pas save ir pradėjo plukdyti plačiais vandenim. Tristanas labai išsigando, pradėjo kilti audros ir uraganai, todėl norvegai, nusprendę kai tai dėl Tristano, paleido jį su valtele vidury vandenyno. Tristanas pateko į neatpažįstamą žemę kur susipažino su Kornevelio gyventojais, kurie jį nuvedė pas karalių Marką į Tentagalo pilį. Markas gerėjosi gražiomis Tristano manieromis ir papročiais, todėl leido jam pasilikti. Tristanas išaugo tikras riteris, karaliui Markui padėjo atsikovoti daug žemių ir buvo jo numylėtinis. Tristanas buvo sugrįžęs į gimtąsias Lonua žemes, bet po kelių metų grįžo pas karalių Marką. Kai tik jis grįžo pamatė kad visi to krašto gyventojai buvo labai nusiminę. Jis išsiaiškino, kad Markas skolingas Airijos karaliui duoklę. Airija į Kornevelį buvo pasiuntųsi milžiną Morholtą, kurio bijo visi. Jis pranešė kad karalius Markas turįs duoti jiems tris šimtus jaunuolių ir tris šimtus mergaičių, penkiolikos metų amžiaus, arba gali susikauti su Morhaltų žūtbūtinėje kovoje. Tristanas pasisiūlė ir nugalėjo Morhaltą, jis mirė. Karalius Markas labai didžiavosi ir džiaugėsi tokiu sūnėno žygdarbiu. Bet po mūšio Tristanas buvo labai sužeistas, nes į jo kūną pateko nuodų. Tristanas suprato kad jis mirs ir atsisveikinęs su karaliumi įsėdo į valtį be irklų ir pasileido į vandenų platybes. Bangus jo valtį nunešė į Veizeforto uosta, iš kurio buvo kilęs Morholtas ir, kur gyveno Morholto labai ilgėjusi Izolda Auksaplaukė. Tristanas buvo labai pasikeitęs, sublogęs, dėl nuodų, todėl gyventojai Tristano, nužudžiusio jų milžino Morholto nepažino ir Izolda Auksaplaukė, jį išgydė, kai Tristanas jau pasveiko ir atgavo formą, nusprendė kad reikia sprukti ir grįžo pas Marką. Karaliaus Marko dvare buvo keturi bajorai, kurie nekentė Tristano. Jie prisakė karaliui, kad jis turi vesti, kad susilauktų palikuonio, nes nieku gyvu nenorėjo kad sosto įpėdiniu taptų Tristanas. Markas pamatė įskridusi plauką į pilies vidų ir pasakė, kad jei suras to plauko savininkę ves tik ją vienintelę. Tai buvo Izoldos Auksaplaukės plaukas, Tristanas gerai juos buvo įsidėmėjęs ir prižadėjo Markui ją surasti. Tristanas su keliais palydovais išsiruošė į pavojingą žygį pas Izoldą. Atvykus į tą kraštą Tristanas pamatė, kad žmonės vaikšto sunerimę ir pasiklausęs vieno žmogelio išsiaiškino, kad tame krašte buvo slibinas, kuris kiekvieną rytą budėdavo prie kokios gyvenvietės ir nepasitraukdavo kol negaudavo jaunos mergaitės. Sužinojo taip pat, kad kas nukaus tą slibiną tam žadėta karaliaus duktė Izolda. Tristanas nukovė slibiną ir nupjovęs jo liežuvį įsikišo į batą. Jis buvo labai nusilpęs ir sužeistas po mūšio todėl krito gretimais į krūmus ir apalpo. Pro šalį jojęs bailys bajoras pamatęs negyvą slibiną, nukirto jam galvą ir nunešė karaliui. Izolda nepatikėjusi, kad tas bailys galėjo nukauti slibiną išjojo su savo ištikimąja tarnaite Brangjena prie nukautojo slibino ir radusios ten Tristaną parsivežė jį į pilį. Izolda juo rūpinosi, išgydė ir tik po to suprato, jog tai tas pats Tristanas, nukovęs Morholtą. Ji labai supyko ir nusprendė nužudyti Tristaną, bet jis labai protingai pašnekėjo ir ją atkalbino. Tuomet Tristanas norėdamas įrodyti savo teisybę, jog nukovė slibiną, susikovė su tuo bailiu bajoru ir žinoma laimėjo, todėl gavo Izoldą Auksaplaukė. Bet jis pranešė iš anksto, kad ji bus ištekinta už karaliaus Marko. Izolda labai nusiminė, o jos mama padarė stebuklingo vyno, kurį įdavė tarnaitei Brangjenai ir liepė duoti tai kartu išgerti karaliui Markui ir Izoldai Auksaplaukei, kad jie vienas kitą pamiltų. Grįžtant į Kornevalį Tristanas labai užsimanė gerti ir netyčia, kartu su Izolda išgėrė tą vyną. Jie pamilo vienas kitą ir tai reiškė jų pražūtį. Tristanas pargabeno Izoldą Markui ir jis labai apsidžiaugė. Izolda apsigyveno Tentagalio pily ir Markas juodu susituokė. Izolda slapčia susitikinėjo su Tristanu, nes jie negalėjo vienas be kito. Keturi bajorai, nekenčiantys Tristano paskundė juos karaliui ir karalius patikėjo, išvarė Tristaną, bet norėjo įsitikinti tuo. Jis pasitelkė į pagalbą nykštuką Frosiną, kuris viską labai gerai numano. Jis pasakė karaliui, kad Tristanas su Izolda slapta susitikinėja po didžiąja pušimi ir patarė karaliui tą vakarą juos patikrinti. Tristanas kaip ir kas vakarą laukė Izoldos po pušimi siųsdamas jai signalus ž medžių žieves upeliu, bet Tristanas pastebėjo karalių, įsikorusį į medį ir kai atėjo Izolda jis nesidžiaugė tuo kaip visados, net nebėgo pasitikti, Izolda viską suprato ir jiems pavyko pergudrauti karalių ir jis pamanęs, kad neteisingai apkaltino Tristaną leido jam sugrįžti. Sugrįžęs jis miegodavo karaliaus kambarį. Vėl tie patys keturi bajorai liepė papilti prie jo lovos miltų, kad matytų pėdsakus kur naktį vaikšto, Trisstanas ir tai suprato, bet neiškentęs nuėjo pas Izoldą, o jam lašėjo kraujas iš žaizdos ir kraujo žymės jį išdavė. Karalius viską suprato ir liepė Tristaną ir Izoldą sudeginti. Tristanui pavyksta pabėgti kai jį veda pro koplyčią, jis pasiprašo prieš mirtį, kad jam leistų pasimelsti ir prabėga pro koplyčios langą. Ten susitiko Gornevalį ir laukė kol ves Izoldą. Bet Markas nusprendė, kad didesnė jai bus kančia jei atiduos ją raupsuotiesiems. Tristanas sugebėjo juos visus užmušti ir atsiėmė Izoldą. Jie apsigyveno miške. Vieną naktį kai jie miegojo palapinėje, tarp savęs pasidėję Tristano kalaviją karalius Markas juos surado ir pakeitė Tristano kalaviją su savuoju. Tristanas tai pamatęs, nusiuntė karaliui laišką, kad taikiai jam atiduos Izoldą, o pats išvyksiąs gyventi į kitą karalystę. Tristanas nukeliavo į Velsą kur padėjo karaliui ir už tai gavo stebuklingą šuniuką su žvangučiu, kuris visus pralinksmina ir tą žvangutį nusiuntė Izoldai Auksaplaukei, bet jos žvangutis nelinksmino nes ji troško tik Tristano. Tristanos po tolimesnių keliavimų pateko į Brėtanės žemę, kur vedė kunigaikščio Hoelio dukterį Izoldą Baltarankę (jis gavo jos ranką už padėtas nukariauti žemes), bet jis jos nemylėjo, nors gyveno kartu su jais. Tristanas negalėjo gyventi be Izoldos Auksaplaukės, jis perdavė savo žiedą su japsu kaip ženklą ir prašė savo bičiulio jį perduoti Izoldai. Jis pasiryžo tai padaryti ir iškeliavo. Perdavė žiedą Izoldai ir Izolda nepatikėjo savo akimis, bet suprato jog tai Tristano žiedas. Tristanas apsimetė bepročiu ir persirengęs įpuolė į pilį. Karalius Markas juokėsi ir kartu bandė išvaryti nelauktą svečią, bet Izoldą po ilgo laiko sugebėjo atpažintį Tristaną iš jo kalbų. Jie pasikalbėjo ir Tristanas greitai išbėgo, bijodamas, kad jį gali atpažinti. Grįžęs į Bretanę Tristanas susikovė su vienu baronu ir jį nukovė, ir jo septynis brolius, bet deja buvo ir pats sužeistas ir apnuodytas. Jis kvietė Izoldą Auksaplaukę ir ši vargais negalais pas jį nukako, jam buvo likę gyventi vos keli atodūsiai ir jie spėjo atsisveikinti ir numirus jam, iš paskos mirė ir Izolda Auksaplaukė, iš skausmo. VEIKĖJŲ CHARAKTERISTIKA Tristanas narsus „-Karaliau, jei iš savo malonės teiksiesi man leisti, aš stosiu į kovą.“ išdidus „Vežkitės, senjorai, namo tą plieno gabalėlį: tai Kornvalio duoklė!” garbingas „Nerausk, mergele, kad igydei tas žaizdas: ar ne garbingoj kovoj aš jas buvau gavęs?“ protingas, gudrus, „Snejorai, aure koplyčia; leiskite man įeti vidun.“ Izolda ištikima „-Pašauk, brangusis, tu žinai, kad ateisiu!” atlaidi „Jeigu tas vyras įrodys, kad jis išgelbėjo jūsų žemę nuo dievo rykštės ir kad jūsų duktį neturi būti atiduota bailiui, - ar pasižadate jam atleisti senas kaltes, nors ir kokios jos didelės jos būtų, pamiršti visa pikta ir būti jam maloningas?“ sutrikusi „Vargas mums!“ „Karalius mus užtiko!“ „Tuomet Izolda smarkiai sunerimo.“ Markas griežtas „-Tristanai, pasitrauk iš mano pilies ir, kai išeisi, nedrįsk daugiau peržengti jos griovų nei užtvarų“ „Sudeginti juos!” gailestingas „Dieve,-tarė jis sau,-ką aš regiu? Argi turiu aš juos žudyti? Tiek jau laiko juodu gyvena šioje girioje, tad jeigu mylėtųsi beprotiška meile argi būtų pasidėję tarp savęs kalaviją?“ MINTYS RAŠINIUI: “Tai tarusi pabučiavo sūnų, o pabučiavusi mirė.“ „Rohaltas atidavė berniuką Gorvenaliui. Per keletą metų Gornevalis išmokė Tristaną viso, kas dera gebėti bajorui“ „Norvegų laivai įsiviliojo Tristaną laivan ir nusivežė kaip puikų grobį“ “Šnypščiančios bangos nunešė Tristano valtį ant pakrantės smėlio“ „Pilis stūksojo ant jūros kranto, tvirta ir graži, nebijanti antpuolių nei jokių kariškių įtaisų; o didysis jos kuoras, kadaise milžinų pastatytas, buvo sukurtas iš stambių akmens luistų, dailiai nutašytų ir sudėliotų kaip šachmatų lenta iš žalsvų ir žydrų ketvirtainių“ „- Airijos senjorai, Morhaltas narsiai kovėsi. Veizėkite: mano kalavijas ištrūkęs, ašmenų nuolauža paliko įsmigusi jo galvoje. Vežkitės, senjorai, namo tą plieno gabalėlį: tai Kronvalio duoklė!” „Tik iš jų snapų iškrito ilgas moters plaukas, plonesnis už šilko giją, žvilgantis it saulės spindulys” „Tačiau Tristanas, beregint pašokęs, suvaro savo kietą kalaviją pabaisai nasruosna: kalavijas susminga visas ir perskriodžia pusiau jai širdį“ „Karalius paėmė Izoldą už ranko ir paklausė Tristaną, ar jis garbingai ją nuveš savo senjorui.“ „Kai atėjo laikas perduoti Izoldą Kornavalio riteriams, jos motina surinko žolelių, žiedų ir šaknelių, užpylė vynų ir išvirė stiprų gėrimą.“ „- Tristanai, pasitrauk iš mnao pilies ir, kai išeisi, nedrįsk daugiau peržengti jos griovių nei užtvarų. Klastingi žmonės tave kaltina didele išdavyste.“ „jai norisi bėgti pas Tristaną.“ „Tristanas kas vakarą pripjausto žievies iš šakučių gabalėlių. Jis peršoka samilius statinius ir, atėjęs po pušimi, mėto skiedreles i šaltinį. Lengvos it puta, jos plaukia ant vandens, o moterų kambariuose Izolda laukia jų pasirodant.“ „Senjorai, pasitarkime su Frosinu, kupruotuoju nykštuu. Jis išmano septynis mokslus, magiją ir visus kerėjimo būdus.“ „Tristanas ir karalienė sugauti, karalius pasmerkė juos miriop.“ „Šalia kelio, kur ėjo Tristanas, ant uolos gaugaro prie pat jūros, šiaurės vėjo pagairėje, stovėjo koplyčia. Galinė jos siena buvo sukrauta palei pat uolos skardį, aukštą, akmeningą, su aštriomis briaunomis; absidoje, ties pat bedugne, buvo langas iš spalvotų stiklų – vieno nagingo ir šventojo darbas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!