Restitucijos interesų sankirtos proble­ma

Įvadas Darbo aktualumas. Autorės nuomone nagrinėjamas restitucijos institutas, tačiau darbe daugiausia dėmesio skiriant restitu­cijos taikymui sandorių pripažinimo negaliojančiais bylose. Analizuodama restitucijos insti­tuto kilmę ir sampratą, autorė taip pat apžvelgia civilinės teisės doktrinoje išsakytas nuomo­nes dėl restitucijos kaip pažeistų civilinių teisių gynimo priemonės teisinės prigimties. Darbe nagrinėjama sandorio negaliojimo samprata, aptariami pagrindiniai sandorio elementai, analizuojami negaliojančių sandorių teisiniai padariniai sando­rio šalims ir tretiesiems asmenims. Įsigaliojus 2001 m. Lietuvos Respublikos civili­niam kodeksui atsirado pakeitimų, susijusių su .restitucijos taikymu, todėl daug dėmesio šiame straipsnyje skiriama restitucijos taikymo klausimams. Darbe stengiamasi išsiaiškinti, kaip yra ginamos sąžiningo įgijėjo teisės, nes teismuose pa­daugėjus ginčų dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, šis sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos klausimas, tapo ypač aktualus. Šio darbo tikslas - išanalizuoti restitucijos pasekmės, t.y. kaip ir kada galima taikyti restitucija, kokioms aplinkybėms restitucijos taikyti yra neį­manoma. Taip pat apžvelgiama teismų praktika siekiant pamatyti, kaip veikia 2001 m. Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios sąžiningo įgijėjo teises. Darbo objektas - restitucijos interesų sankirtos proble­ma. Ši problema yra analizuojama taikant lyginamąjį, istorinį ir kitus mokslinio ty­rimo metodus. Atkreiptinas dėmesys, kad tokio pobūdžio problemos jau analizuojamos ir bandyta jas spręsti užsienio teisės literatūroje, tačiau lietuviškojoje teisės litera­tūroje tokio pobūdžio klausimams tinkamo dėmesio dar nėra skirta. Todėl ši tema yra labai aktuali jurisprudencijai. Temos aktualumą lemia tai, kad, įsigaliojus naujajam Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui ir atsiradus restitucijos teisinio reglamentavimo naujovių, būtina spręsti ir tokius klausimus, kylančius grąžinant pripažinto negaliojančiu sandorio šalis į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, kurie iki tol nebūdavo taip aštriai keliami, pavyzdžiui, dėl restitucijos ir iš nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo kylančių prievolių santykio. Be to, teismuose daugėja ginčų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kurie tampa vis sudėtingesni ir kurių išsprendi­mas turi įtakos ne tik sandorio, kurio galiojimo klausiamas sprendžiamas, dalyviams, bet ir daugelio kitų civilinės apyvartos dalyvių teisėms ir pareigoms. Taikant sisteminį, lyginamąjį, istorinį ir kitus mokslinio tyrimo metodus straipsnyje ap­tariami kai kurie restituciją reglamentuojančių teisės normų taikymo aspektai, pateikiama pavyzdžių iš Lietuvos teismų praktikos šios kategorijos bylose. 1.Restitucijos kaip civilinių teisų gynybos būdo taikymo teoriniai pagrindai 1.1.Restitucijos instituto samprata Šioje darbo dalyje nagrinėjamas restitucijos institutas, daugiausia dėmesio skiriant restitu­cijos taikymui sandorių pripažinimo negaliojančiais bylose. Analizuodama restitucijos insti­tuto kilme ir sampratą, autorė taip pat apžvelgia civilinės teisės doktrinoje išsakytas nuomo­nes dėl restitucijos kaip pažeistų civilinių teisių gynimo priemonės teisinės prigimties. Temos aktualumą lemia tai, kad, įsigaliojus naujajam Lietuvos Respublikos civiliniam ko­deksui ir atsiradus restitucijos teisinio reglamentavimo naujovių, būtina spręsti ir tokius klausimus, kylančius grąžinant pripažinto negaliojančiu sandorio žalis į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, kurie iki tol nebūdavo taip aštriai keliami, pavyzdžiui, dėl restitucijos ir iš nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo kylančių prievolių santykio. Be to, teismuose daugėja ginčų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kurie tampa vis sudėtingesni ir kurių išsprendi­mas turi įtakos ne tik sandorio, kurio galiojimo klausiamas sprendžiamas, dalyviams, bet ir daugelio kitų civilinės apyvartos dalyvių teisėms ir pareigoms. Taikant sisteminį, lyginamąjį istorinį ir kitus mokslinio tyrimo metodus straipsnyje ap­tariami kai kurie restituciją reglamentuojančių teisės normų taikymo aspektai, pateikiama pavyzdžių iš Lietuvos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Restitucija apima gana daug ir įvairių santykių. Tradiciškai šis terminas - dvišalė ar vienašalė restitucija - buvo vartojamas pripažintų negaliojančiais sandorių pasekmėms api­būdinti, tačiau pagal naująjį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą restitucija taikoma ir tais atvejais, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kuri jis gavo neteisėtai ar per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, taip pat dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 str. 1 d.)1. Reikalauti restitucijos, t. y. grąžinti viską, ką yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, gali ir sutarties šalis sutarties nutraukimo atveju (CK 6.222 str. 1 d.), jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš jos gavusi. Restitucija yra įvardijamas ir dar vienas specialus atvejis dovanojimo teisinių santykių sferoje, kalbant apie apdovanotojo pareigą, panaikinus dovanojimą, grąžinti išlikus/dovanotą turtą dovanotojui pagal Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias restituciją (CK 6.472 str. 3 d.). Detalesnis restitucijos reglamentavimas naujajame Civiliniame kodekse, būtinybė ją taikant remtis tiek specialiomis restituciją regla­mentuojančiomis teisės normomis (CK Šeštosios knygos I dalies X skyrius), tiek ir normo­mis, įtvirtinančiomis prievoles, kylančias iš nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo (CK šeš­tosios knygos III dalies XX skyrius), skatina ieškoti šių institutų santykio. Civilinio kodekso normų aiškinimo ir taikymo teismų praktikoje analizė leidžia teigti, kad aktuali vis dar išlieka restitucijos ir vindikacijos santykio problema, taip pat ir sąžiningų asmenų galimybės pa­naudoti savo sąžiningumo faktą prieš restitucijos reikalaujančius asmenis klausimas. Restitucija apima gana daug ir įvairių santykių. Tradiciškai šis terminas - dvišalė ar vienašalė restitucija - buvo vartojamas pripažintų negaliojančiais sandorių pasekmėms api­būdinti, tačiau pagal naująjį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą.restitucija taikoma ir tais atvejais, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai ar per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio2, taip pat dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 str. 1 d.) [1]. Reikalauti restitucijos, t. y. grąžinti viską, ką yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, gali ir sutarties šalis sutarties nutraukimo atveju (CK 6.222 str. 1 d.), jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš jos gavusi. Restitucija yra įvardijamas ir dar vienas specialus atvejis dovanojimo teisinių santykių sferoje, kalbant apie apdovanotojo pareigą, panaikinus dovanojimą, grąžinti išlikusį dovanotą turtą dovanotojui pagal Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias restituciją (CK 6.472 str. 3 d.). Detalesnis restitucijos reglamentavimas naujajame Civiliniame kodekse, būtinybė ją taikant remtis tiek specialiomis restituciją regla­mentuojančiomis teisės normomis (CK šeštosios knygos I dalies X skyrius), tiek ir normo­mis, įtvirtinančiomis prievoles, kylančias iš nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo (CK šeš­tosios knygos III dalies XX skyrius), skatina ieškoti šių institutų santykio. Civilinio kodekso normų aiškinimo ir taikymo teismų praktikoje analizė leidžia teigti, kad aktuali vis dar išlieka restitucijos ir vindikacijos santykio problema, taip pat ir sąžiningų asmenų galimybės pa­naudoti savo sąžiningumo faktą prieš restitucijos reikalaujančius asmenis klausimas. Terminą „restitucija" (restitutio) šiuolaikinės teisinės sistemos perėmė iš klasikinės ro­mėnų teisės, kur jis reiškė ypatingą pretorinės gynybos priemonę formuliariniame procese, kuria naudodamasis magistratas (pretorius), remdamasis ne įstatymu, o savo nuožiūra, bei vadovaudamasis teisingumu, atkurdavo buvusią civilinių santykių padėtį [2, p. 30]. Pavyz­džiui, apgaulės ar prievartos būdu sudarius sandorį, nukentėjusioji šalis galėjo kreiptis į pretorių, kurio tikslas buvo grąžinti šalį į pirmykštę padėtį, t.y. į tą situaciją, kurioje ji buvo iki šio juridinio fakto, - šį tikslą pretorius galėjo pasiekti pasinaudodamas teisės gynimo prie­mone -restitutio in integrum [3, p. 57]. Kad pretorius galėtų pritaikyti šią gynybos priemonę, buvo būtina didelė žala (laesio) ir svarbios priežastys (iusta causa), dėl kurių šalis negalėjo išvengti faktų, sukėlusių neteisingas pasekmes (tokiomis priežastimis pretorius galėjo pripa­žinti nepilnametystę, apgaulę sudarant sandorį, esminę klaidą ir kitas aplinkybes). Jeigu pretorius prašymą dėl restitucijos pripažindavo esant pagrįstą, grąžinti šalis į ankstesnę pa­dėtį jis galėjo įvairiais būdais - pavyzdžiui, leisdamas nukentėjusiajai šaliai pareikšti ieškinį arba exceptio.3 Taigi norint atkurti ankstesnę padėtį (restitutio in integrum), pretoriui reikėjo pasinaudoti dar ir kitomis pretorinės gynybos priemonėmis (stipulationes preatoriae, missio in possessionem, actio praetoria). Remdamasis išdėstytais argumentais, S.Vėlyvis daro iš­vadą, kad restitutio in integrum nebuvo savarankiška pretorinės gynybos priemonė ir mate­rialiniu teisiniu požiūriu buvo tik tam tikras tikslas, pasiekiamas pretoriaus dėka [3, p. 57]. Šiuolaikinėse teisinėse sistemose restitucijos terminas (iš lotynų kalbos - restitutio, restituere) dažniausiai vartojamas siekiant apibūdinti negaliojančio sandorio šalių (arba vie­nos iš jų) grąžinimą į buvusią iki sandorio sudarymo padėtį arba kalbant apie prievoles, ky­lančias iš vadinamųjų kvazisutarčių, pavyzdžiui, nepagrįsto praturtėjimo. Mokslinėje literatūroje nėra vienos nuomonės dėl restitucijos teisinės prigimties ir restitucinio reikalavimo savarankiškumo. S.V. Morgunovas nurodo, kad pozityviosios teisės požiūriu įstatymų nustatytų sandorių sudarymo taisyklių pažeidimas yra civilinės teisės pa­žeidimas, už kurį numatyta savita atsakomybė - sandorio anuliavimas, sandorio dalyvių at­sakomybės priemone laikant pareigą grąžinti vienas kitam visa, kas Įgyta pagal sandorį. Dėl šių priežasčių restitucija laikytina prievoliniu teisiniu santykiu ir tuo pat metu - civilinės atsa­komybės už padarytą pažeidimą priemone [11, p. 136]. Rusijos mokslininkas D.O.Tuzovas nurodo, kad užsienio šalių civilistikoje nežinomos jokios specialios priemonės pripažinto negaliojančiu sandorio šalims grąžinti į ankstesnę faktinę padėtį - ar svetimas daiktas užval­dytas neteisėtai, ar mokėjimas atliktas per klaidą, ar prievolės vykdymui įtakos turėjo nenu­galima jėga, ar atliktas įvykdymas pagal negaliojantį sandorį - visa tai reikšminga tik svars­tant įgijėjo atsakomybės klausimą, o kiekvienu iš šių atvejų konkretaus daikto ar konkrečios pinigų sumos, įgijėjo gautos sine causa, grąžinimas vykdomas naudojantis tradicinėmis gy­nimo priemonėmis - vindikaciniu arba kondikcinių ieškiniu. D.O. Tuzovas taip pat nurodo, kad sandorio negaliojimas - tai tik vienas iš teisinio pagrindo nebuvimo atvejų, o pagal tokį sandorį atliktas įvykdymas (perdavimas) - tik vienas iš neteisėto valdymo ar praturtėjimo ap­skritai atvejų [9, p. 73J. D.O. Tuzovo nuomone, restitucija tai civilinė teisinė apsaugos priemonė, kurios tiksiąs - visiškai arba iš dalies atkurti pripažinto negaliojančiu sandorio ša­lių turtinę padėtį, pažeistą atlikus įvykdymą pagal tokį sandorį f9, p. 234]. Šio mokslininko nuomone, restitucija nelaikytina savarankiška, ypatinga gynimo priemone, besiskiriančia nuo kitų civilinių-teisinių gynimo būdų ir skirta tik pripažintiems negaliojančiais sandoriams.4 Restitucija - tai rūšinė, „sudėtinė" sąvoka, kiekvienu konkrečiu atveju reiškianti vienokį ar kitokį apsauginį teisinį santykį (vindikacinį, kondikacinį, žalos atlyginimo ar kt.) [9, p. 158J. Bandymų paneigti savarankišką restitucijos teisinę prigimtį būta ir ankstesnių metų teisinėje literatūroje. N.V. Rabinovič nuomone, be pagrindo gauto turto paėmimas galimas tik vindikacinio ieškinio ar ieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo būdu, o J.K.Tolstojus pripažino galimybę pareikšti vindikacinius reikalavimus pripažįstant sandorį negaliojančiu [2, p. 32]. Kita mokslininkų grupė laikėsi priešingos nuomonės ir pagrindė restitucinio reikalavimo savaran­kiškumą ir jo netapatumą vindikaciniam ieškiniui. B, V. Cerepachinas, G. N. Amfiteatrovas, O.S.Jofė neigė galimybę pareikšti vindikacinius reikalavimus, siekiant susigrąžinti turtą, perleistą pagal sandorį - sandorius pripažįstant negaliojančiais, perleisto turto likimas turi būti sprendžiamas pagal restitucijos taisykles [2, p. 32-33]. I.V. Matvejevo nuomone, resti­tucija yra savarankiška negaliojančių sandorių turtinė pasekmė, nesutampanti su vindikacija ar reikalavimu dėl nepagrįsto praturtėjimo, tai atskiras civilinių teisių, pažeistų dėl sandorio negaliojimo, gynimo būdas [2, p. 38]. 1.2.Restitucijos instituto istorinė raida 1.2.1. Restitucijos instituto formavimosi raida Bendrosios teisės sistemoje restitucija apibrėžiama kaip turto grąžinimas savininkui ar asmeniui, turinčiam teisę tą turtą valdyti -jei vienas asmuo be teisinio pagrindo gavo turtą ar pinigų sumą iš kito asmens, jis privalo grąžinti jį teisėtam savininkui, kad nebūtų laikomas nepagrįstai praturtėjusiu ar įgavusiu nepagrįstą naudą [4, p. 346]. Nurodoma, kad tokia prievolė egzistuoja, kai, pavyzdžiui, prekės ar pinigai perduodami dėl prievartos, suklydimo arba tai įvyksta sudarius negaliojantį sandorį (dėl jo neteisėtumo, formos trūkumų ar kitų priežasčių), arba kai asmuo, turintis tą turtą, įgyja naudos atlikdamas nepateisinamus veiksmus [4, p. 346-347]. Prancūzijos civilinės teisės doktrinoje terminas „restitucija" suprantamas keliomis pra­smėmis. Restitucija apibūdinamas ir grąžinimas savininkui daikto, kurio jis neteko nepagrįs­tai arba prieš savo valią (pavyzdžiui, pavogto ar pamesto daikto grąžinimas), restitucija taip pat vadinamas ir pripažinto negaliojančiu sandorio pasekmių panaikinimas (restitutio in in­tegrum), pavyzdžiui, gautos sumos ar parduoto daikto grąžinimas [5, p. 773]. Pagal Prancū­zijos teisę pripažintas negaliojančiu sandoris netenka teisinės galios ateičiai, t. y. iš jo kylan­čios pareigos nebegali būti vykdomos, o jei sandoris jau įvykdytas, taikomas sandorio anuliavimo retroaktyvumo principas ir kyla restitucijos pareiga, t. y. šalys grąžinamos į padėtį, egzistavusią iki sandorio sudarymo [6, p. 82]. Prancūzijos teisinėje literatūroje nurodoma, kad įvykdymo pagal negaliojantį sandorį grąžinimas vykdomas iš esmės pagal taisykles, reglamentuojančias nepagrįstai sumokėto išreikalavimą (rėpėtition de l'indu) [7, p. 4]. Jei panaikinama jau Įvykdyta sutartis, įvykdymas netenka teisinio pagrindo, ir tuomet turi būti elgiamasi taip, kaip ir nepagrįsto sumokėjimo atveju (paiement de l'indu)' - šalys tokiu at­veju reikalauja grąžinti joms tai, ką jos įvykdė neprivalėdamos to daryti [7, p. 10]. Taigi, kaip ir kai kuriose kitose teisinėse sistemose, pagrindinis nepagrįsto sumokėjimo atvejis - sando­rio negaliojimas. Vokietijos teisėje restitucija kaip niekinio (negaliojančio) sandorio bendra pasekmė nenurodoma [8, p. 316]. Viskas, kas įgyta pagal negaliojantį sandorį, laikoma įgytu be pa­kankamo teisinio pagrindo ir turi būti grąžinta pagal nepagrįsto praturtėjimo taisykles (§ 812 BGB) [9, p. 74]. Vokietijos teisės moksle ir praktikoje nusistovėjusi tokia kondikcinių ieškinių klasifikacija: 1) ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo, atsiradusio dėl paties ieškovo veiksmų (Leistungskondiktion), ir 2) ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo, atsiradusio dėl pasikėsinimo į svetimas teises (Eingriffskondiktion) [10, p. 119], Vokietijoje reikalavimui grąžinti Įvykdymą pagal pripažintą negaliojančiu sandorį skiriama pagrindinė vieta pirmajame kondikcijos po­rūšyje, arba vadinamojoje „vykdymo kondikcijoje" (Leistungskondiktion). Įvykdymas laiko­mas atliktu be teisinio pagrindo, jeigu rezultatas, kurio siekiama tam tikra prievole, nepasie­kiamas. Kaip tipiškiausias tokio įvykdymo pavyzdys nurodomas nepasiekiantis tikslo prie­volės vykdymas, kai prievolė arba iš viso neegzistuoja, pavyzdžiui, dėl to, kad sutartis yra niekinė, arba kai egzistuojančios prievolės turinys nesutampa su jos įvykdymu.5 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje terminas „restitucija" vartojamas numatant, kad, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra ga­vusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Įdomu pažymėti, kad 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, ga­liojęs iki 2001 m. liepos 1 d., įstatymo normoje restitucijos sąvokos nebuvo įtvirtinęs. Sis terminas nevartojamas ir dabar galiojančiame Rusijos Federacijos civiliniame kodekse. Ta­čiau tiek ankstesnėje teisinėje literatūroje, tiek ir dabartinėje civilinės teisės doktrinoje bei teisės taikymo praktikoje (o Lietuvoje įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui - ir įstatyme) restitucijos terminas vartojamas negaliojančių sandorių teisinėms pasekmės įvardyti. Prievolė grąžinti nepagrįstai gautą išmokėjimą (paiement de l'indu) Prancūzijos teisėje laikoma prievole, ky­lančia iš kvazi sutarčių. Kondikcinis ieškinys (iš lot. - condictio - reikalavimas ką nors grąžinti), asmeninis (prievolinis) ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo grąžinimo. Romėnų teisėje šios prievolės dar buvo vadinamos condictiones sine causa. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normų sisteminė analizė leistų teigti, kad mūsų teisinėje sistemoje restitucija laikoma savarankišku prievoliniu teisiniu pažeistų teisių gynimo būdu, reglamentuotu specialiomis prievolinės teisės normomis, numatant galimybę šiems teisiniams santykiams subsidiariai taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo nuostatas. Restitucija kaip sandorių pripažinimo negaliojančiais pasekmė Civilinės teisės doktrinoje sandoriui, kaip valios išreiškimui ar asmenų veiksmams, ku­riais tiesiogiai siekiama konkrečių teisinių pasekmių, t. y. kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas, tradiciškai priešinamas kitas juridinis faktas - teisės pa­žeidimas, t. y. veiksmas, kuris nors ir sukelia teisines pasekmes, tačiau ne tas, kurių siekė asmuo [12, p. 166J. Teisės pažeidimų kategorijai priskiriamas ir negaliojančių sandorių su­darymas, kuris, kaip ir kiekvienas teisei priešingas veiksmas, sukelia tam tikras neigiamas pasekmes. Kartais literatūroje išsakoma nuomonė, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu toly­gus sandorio neegzistavimui apskritai. Tačiau K.I.Sklovskio tvirtinimu, šios taisyklės never­tėtų suprasti pažodžiui, nes ją galima pritaikyti tik toms pasekmėms, kurių siekė šalys suda­rydamos sutartį. Sandorio pripažinimas negaliojančiu vis dėlto sukelia tam tikras savitas pa­sekmes (visų pirma - restituciją), kurių pasiekti šalys neketino [8, p. 317J. Tokią mintį yra išreiškęs ir Rusijos ikirevoliucinio laikotarpio mokslininkas G. F. Seršenevičius. Negaliojantis sandoris, jo nuomone, nesukeldamas tų teisinių pasekmių, kurios tu­rėjo būti pasiektos vykdant sudarytą sandorį, sukelia kitokio pobūdžio teisines pasekmes -sandoris negalioja, todėl viskas turi būti grąžinta į padėtį, buvusią iki jo sudarymo, viskas, kas tokio sandorio pagrindu vieno asmens buvo perduota kitam, turi būti grąžinta pagal pri­klausomybę. Be to, tęsia G.F. Šeršenevičius, jeigu sandoris buvo sudarytas prievartos ar apgaulės būdu, tai kaltajai šaliai tenka atsakomybė už visą padarytą žalą, o tam tikrais atve­jais jai gali grėsti ir baudžiamoji atsakomybė [12, p. 188]. Profesorius S.A. Beliackinas, skaitęs paskaitas universitete prieškario Lietuvoje, buvo nurodęs, kad niekinė prievolė (prieštaraujanti įstatymams ar geriems papročiams), negalioja nuo jos atsiradimo pradžios, ji neegzistuoja teisiškai. Kiekviena iš šalių grąžinama į padėtį buvusią iki prievolės įvykdymo, ir tai, kas perduota, turi būti grąžinta, nes negaliojanti prie­volė negali tarnauti vienai iš susitariančiųjų šalių kokių nors iš tos prievolės teisių ir pareigų atsiradimo šaltiniu.6 Kadangi „net dievams nepavyktų padaryti taip, kad tai, kas egzistavo, neegzistuotų", tai ir pripažinta niekine prievolė negali neturėti tam tikros įtakos tretiesiems sąžiningiems asmenims, nežinojusiems apie prievolės negaliojimą, o ir pats prievolės daly­vis, nežinojęs ir negalėjęs žinoti apie jos negaliojimą, tuo tarpu kai kontrahentas apie tai ži­nojo, turi teisę, remdamasis bendromis žalos atlyginimo nuostatomis, iš jo reikalauti atlyginti visa tai, ko jis neteko dėl prievolės panaikinimo [13, p. 372]. Taigi būtų galima teigti, kad vienas iš sandorių pripažinimo negaliojančiais tikslų yra pašalinti tas turtines pasekmes, kurios jau kilo vykdant tokį sandorį, nes jei sandoris dar ne­pradėtas vykdyti, nekyla klausimas ir dėl įvykdymo pagal tokį sandorį grąžinimo. Literatūroje pripažintų negaliojančiais sandorių teisines pasekmes priimta skirstyti į turtines ir neturtines. I.V. Matvejevas svarbiausia sandorių pripažinimo negaliojančiais neturtine pasekme, iš kurios išplaukia visos kitos teisinės pasekmės, laiko tai, jog priverstine tvarka panaikina­mas teisinis santykis tarp subjektų, buvusių negaliojančio sandorio šalimis [2, p. 29-30]. S.V. Morgunovas nurodo, kad sandorio negaliojimo pasekmė - iš sandorio kilusių prievolinių teisinių santykių pasibaigimas, kuris lemia tai, kad tarp tų pačių asmenų atsiranda kitas prie­volinis teisinis santykis, nepriklausantis nuo šalių valios, nes restitucijos pareiga imperatyvia forma nustatyta įstatyme [11, p. 135]. Lietuvos Respublikos CK 1.80 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad imperatyvioms įsta­tymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, galima laikyti bendrąja ne­turtine sandorių negaliojimo pasekme, reiškiančia, kad pripažinus sandorį negaliojančiu, ša­lių veiksmai netenka teisinės galios ir šalims nepavyksta pasiekti tų teisinių pasekmių, kurių jos siekė sudarydamos sandorį. Lietuvos Respublikos CK 1.80 straipsnio 2 dalis bendrosios taisyklės forma įtvirtina pripažinto negaliojančiu sandorio turtines pasekmes, t. y. numato, kad kai sandoris nega­lioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Šio straipsnio 3 dalis nu­kreipia į CK šeštosios knygos normas, nustatančias restitucijos taisykles. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentare nurodoma, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo padarinys yra restitucija, o jeigu sandoris nevykdytas, tai jis tik pripažįstamas negaliojančiu. Be to, nurodoma, kad specialio­sios normos gali numatyti ir kitokius sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinius padarinius, pavyzdžiui, vienašalę restituciją (CK 1.81 str. 3 d.), nuostolių atlyginimą (189 str. 2 d.), be pagrindo įgyto turto grąžinimą (CK 6.237 str. 2 d.) [14, p. 183]. Iki šiol civilinės teisės doktrinoje, remiantis 1964 m. Civilinio kodekso normomis, nega­liojančių sandorių turtines pasekmes buvo priimta skirstyti j tris grupes: 1) abiejų sandorio šalių turtinės padėties grąžinimas į pradinę padėtį (abišalė restitu­cija); 2) vienos sandorio šalies turtinės padėties grąžinimas į pradinę padėtį, o antrosios ša­lies gauto ar priklausančio gauti turto paėmimas į valstybės pajamas (vienašalė restitucija); 3) abiejų sandorio šalių turtinės padėties neatkūrimas, išieškant iš jų, ką jos yra gavu­sios arba kas priklausė gauti pagal sandorį, į valstybės pajamas (restitucija nelei­džiama) [15, p. 196]. 1.2.2.Restitucijos instituto raidą Lietuvos teisėje Istoriškai apžvelgiant restitucijos instituto raidą Lietuvos teisėje, reikia pabrėžti, kad šiuo metu galiojančiame Lietuvos civiliniame kodekse pagaliau išdrįsta atsisakyti civilinei tei­sei nebūdingos funkcijos - negaliojančio sandorio šalių turto išieškojimo į valstybės paja­mas, t. y. iš esmės jo konfiskavimo. 1964 m. LR CK 48 straipsnis numatė galimybę negaliojančio sandorio, sudaryto turint akivaizdžiai priešingą visuomenės interesams tikslą, atveju į valstybės pajamas išieškoti visa tai, ką šalys yra gavusios pagal sandorį (esant abiejų šalių tyčiai ir sandorį įvykdžius abiem šalims), o esat tik vienos iš šalių tyčiai - jos gautą turtą perduoti antrajai šaliai, o tai, ką antroji, šalis buvo gavusi, išieškoti į valstybės pajamas [16]. Kadangi civilinė teisė yra privatinės teisės dalis ir jos normos negali būti baudžiamosios, dabar galiojantis CK nebenustato konfiskacijos, o neteisėtų sandorių objektus (daiktus, pinigus ir pan.) galima konfiskuoti pagal administracinės arba baudžiamosios teisės nuostatas [14, p. 183]. Dabar galiojančio CK 1.81 straipsnio 2 dalis nurodo, kad, tais atvejais, kai viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris negalioja, CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatytos taisyklės (t. y. restitucija) netaikomos, kai abi šalys žinojo ar tu­rėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, o pagal minėto straips­nio 3 dalį vienašalė ar dvišalė restitucija galima, jei jos taikymas neprieštarauja imperaty­vioms įstatymų normoms ar gerai moralei, t.y. kai nebuvo pasiektas tokio sandorio tikslas, o viešosios teisės normos nenustato tokio sandorio šalims turtinių sankcijų. 1.3.Restitucijos taikymo teismų praktikoje problemos 1.3.1. Restitucijos taikymas sandori pripažinus negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės ne­galima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos Šioje darbo dalyje norėčiau aptarti kai kuriuos teismų praktikoje iškylančius klau­simus, susijusius su restitucijos taikymu. CK 6.145 straipsnio 1 dalis numato, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sando­ris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės ne­galima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Pagal šio straipsnio 2 dalį išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Kokiais atvejais teismai gali pasinaudoti šia įstatymo suteikta galimybe ir restitucijos netaikyti ar pakeisti jos būdą? Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą, kurioje teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu D. Potašovo pasirašytas įgaliojimas parduoti butą, išduotas I. Vasilenko, ir pripažinta negaliojančia minėto buto pirkimo-pardavimo sutar­tis tarp I. Vasilenko ir N. ir A. Kutyriovų [17]. Kasacinis teismas nutartyje konstatavo, kad teismo nuosprendžiu buvo konstatuoti I. Vasilenko nuoseklūs, kryptingi veiksmai, kuriais jis siekė, kad D. Potašovas jam išduotų įgaliojimą, suteikiantį teisę parduoti butą, ir tokie veiksmai civilinės teisės požiūriu kvalifikuotini kaip aiškiai nesąžiningi, apgaulingi veiksmai, todėl pirmosios instancijos teismas tiek įgaliojimą, tiek jo pagrindu sudarytą buto pirkimo-pardavimo sutartį pagrįstai pripažino negaliojančiais. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pripažinęs sandorius negaliojančiais, neišsprendė restitucijos klausimo, kurį pagal CK 47 straipsnio 2 dalį privalėjo išspręsti ex officio. Nors pripažintas negaliojančiu sandoris buvo sudarytas 1997 m. balandžio 16 d., t. y. galiojant 1964 m. CK, remiantis Lietuvos Respubli­kos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 44 straipsniu, restitu­cijos klausimą sprendžiant galiojant naujajam CK, taikomi šio kodekso 6.145-6.153 straips­niai. Teisėjų kolegija, nurodžiusi, kad butas nėra perleistas tretiesiems asmenims ir kad dėl to netaikytina CK 1.80 straipsnio 4 dalis, taikydama restituciją butą grąžino D. Potašovui. Be to, spręsdama restitucijos klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgė j tai, kad teismo nuosprendžiu 50 000 Lt, kuriuos N. ir A. Kutyriovai teigia sumokėję I. Vasilenko už perkamą butą, iš I.Vasilenko yra priteisti D. Potašovui. Taigi D. Potašovui teismo nuosprendžiu yra pripažinta reikalavimo teisė išieškoti iš I. Vasilenko 50 000 Lt. Teismas, grąžinęs butą D. Potašovui, jo reikalavimo teisę dėl 50 000 Lt išieškojimo iš I. Vasilenko perkeiė N. ir A. Kutyriovams, remdamasis CK 6.101 straipsnio 4 dalies 2 punktu ir 6.145 straipsnio 2 dalimi. Remiantis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, restitucija netaikoma ir pripažinus iš dalies negaliojančiu gyvenamųjų patalpų privatizavimo sandorį, nes restitucijos taikymas tokiu atveju reikštų tų patalpų reprivatizavimą ir tokios restitucijos pasekmės prieštarautų įstatymų leidėjo ketinimui privatizuoti visą butų ūkį [18]. CK 6.237 straipsnis numato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo Įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Ši pa­reiga taip pat atsiranda tais atvejais, jeigu pagrindas, kuriuo Įgytas turtas, išnyksta paskiau. CK 6.237 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šio skyriaus (XX skyrius „Nepagristas praturtėjimas ar turto gavimas") taisyklės taikomos ir tais atvejais,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!