Renesanso tapytojai ir jų kūriniai

Vakarų Europos renesansinės kultūros, estetikos ir meno sklaidos židiniu tapo senas antikines tradicijas turinti Italija.
Šiuolaikiniame moksle, gvildenant renesansinių idėjų sklaidą Italijoje, paprastai išskiriami tokie pagrindiniai periodai: 1) protorenesansas, vadinamasis trečentas, 2) ankstyvasis renesansas arba kvatročentas ir 3) brandusis renesansas arba činkvečentas.
Pirmasis jų apima laikotarpį nuo 1250 iki 1420 metų. Jis apibūdinamas kaip parengiamasis periodas, kuriame jau buvo nujaučiamos Renesanso problemos.
Pradedant 1420 metais, visas XV a. vadinamas Ankstyvuoju Renesansu. Tai periodas, kuriame naujos apraiškos mene audringai skynėsi sau kelią, laužydamos tradicines nuostatas. Tai posūkio realizmo link ir matematinio tikslumo periodas, kuriame aiški meninė pasaulėžiūra iki galo dar nesusiformavusi, giliamintiškumas vis dar tebėra susipynes su naivumu.
Ankstyvasis Renesansas pasiekė savo viršūnę apie 1500 metus didžiųjų dailininkų Leonardo de Vinčio, Džordžonės, Rafaelio, Mikelandželo, Ticiano kūryboje. Šių meistrų tolesnis kūrybos laikas - pirmieji XVI a. dešimtmečiai - vadinamasis italų dailės aukso amžiumi. Šis Brandaus Renesanso laikotarpis, Vakaruose vadinamas Aukštuoju, Brandžiuoju, arba Činkvečento, truko neilgai ir apie 1520-1530 metus modifikavosi į Vėlyvąjį Renesansą, kuriam šiandien prigijo Manierizmo terminas.
Renesanso įtaka buvo stipri visoje Europoje. Kiekviename krašte į šiaurę nuo Italijos jis įgijo savitų bruožų, tačiau iki pat XVII a. pradžios niekur visiškai neišstūnė Vėlyvosios gotikos.
Ryškūs kultūros, estetinės minties ir meno pagyvėjimo požymiai, kuriuos XIV-XVI a. regime Italijoje, yra būdingi ne tik šiai, bet ir daugeliui kitų šalių, turinčių ilgą ir nenutrūkstamą kultūros istoriją, kur po senovės (antikos) ir viduramžių ryškėja tolesnė kultūrinių procesų raidos fazė, įvardijama “renesanso” terminu.
Visiškai autonomiški renesansiniai sąjudžiai buvo trys:Kinijos, indų-iranėnų-Vidurinės Azijos ir Italijos. Visose kitose šalyse renesansiniai procesai turėjo atspindimąjį pobūdį.
Renesanso dailė balansuoja tarp dviejų paralelių. Ji visiškai remiasi gamta, moksliniu bei meniniu jos pažinimu ir tikėjimu į skaičiavimais ir proporcijomis pagrįstą grožio idealą. To laikotarpio dailininkai grožį visų pirmą maro žmoguje, jo asmenybėje. Išorinį grožį jie suvokia kai idealų žmogaus kūno proporcijų grožį, atskirų kūno dalių harmoniją.
I. PROTORENESANSO TAPYBA
Renesanse pakitusios estetinės vertybės...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!