Renesansas bei jo stadijos

Renesansas – tai kultūros ir meno suklestėjimo laikotarpis, orientuotas į antiką. Renesanso terminą pirmas pavartojo Džordžas Vazaris savo veikale “Žymiųjų italų architektų, tapytojų ir skulptorių biografijos” (1550). Šiuo terminu vadinama nauja kultūros srovė ir meno stilius.
XIV a. pradžioje Prancūzija, kurios menas užėmė pirmaujančią vietą Europoje, po truputį užleido pozicijas Italijai. XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje spartūs pokyčiai vyko Italijos politinėje, ekonomijoje bei socialinėje sferoje. Greita kapitalo koncentracija skatino bankininkystės plėtotę, tuo pačiu ir miestų ekonominį bei kultūrinį vystymąsi. Iškilo miestai-respublikos – Venecija, Siena, Florencija, Genuja. Renesanso laikotarpiu Italijoje, kurioje antikos kultūra nebuvo užmiršta, iš naujo nebuvo atrandamas jos žavesys. Italai ne kopijavo antiką, bet sekė jos idealais, jos pagrindu formavo naują pasaulėžiūrą.
Nauji geografiniai atradimai atvėrė plačius horizontus žmogaus pažintinei veiklai. Vystėsi gamtos mokslai, atsirado naujas mokslas – anatomija, M. Kopernikas išplėtojo heliocentrinę pasaulio teoriją. Mokslo ir technikos atradimai keitė viduramžišką gyvenimo stilių. Šaunamieji ginklai, parako išradimas sumenkino riterystės reikšmę, spausdinimo mašinos išradimas suteikė galimybę plėtotis spausdintinei grafikai. 1450m. Johano Gutenbergo spaustuvėje išspausdinta pirmoji knyga – Biblija; vėliau knygų spausdinimas plačiai paplito visoje Europoje.
Vienas iš pagrindinių renesanso epochos bruožų yra humanizmas – žmogus iškėliamas kaip aukščiausia vertybė. Nors europiečiai formavo naują požiūrį į žemiškas vertybes, žmogų ir gamtą, vis labiau plėtojo pasaulietinę kultūrą, tačiau renesanso kultūra liko gana eklektiška: šalia humanizmo gyvavo magija, nemažėjo ir Romos katalikų bažnyčios įtaka visuomeniniam gyvenimui. Viduramžiais žmogus buvo bendruomenės ląstelė, pati bendruomenė nepabrėžė individualumo, todėl ir dailininkai dažniausiai likdavo anonimai.
Tačiau priešingai viduramžiams, renesanso žmogus buvo centrinė figūra. Tai valingas, drąsus, laisvas ir savo jėgomis pasitikintis žmogus. Ryškus renesanso epochos momentas – iškelta menininko asmenybė, meninė kūryba prilyginta “dieviškajai” kūrybai. Būtent renesanso laikotarpiu dailininkas įgijo ypatingą vaidmenį visuomenės gyvenime. Jo profesija buvo išskirta iš kitų profesijų, jis jau nebelaikytas paprastu amatininku. Renesanso menininkai – tai nuodugnaus išsilavinimo asmenybės, kurios derino mokslininko, menininko, filosofo, politiko...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!