Rašinys apie toleranciją

Žodis tolerancija kilęs iš senosios graikų kalbos, reiškiantis ištvermę, pakantumą. Lotyniškai ši sąvoka reiškia kantrybę. Tai brandi vertybė, deja, visais laikais nesipuikavusi vertybių skalės viršūnėje.
Visiškas jos nuvertėjimas, paminimas ryškiausias bene XX amžiuje, kai žmogus žmogui buvo žvėriškesnis už patį žvėrį. Truputi keista, kad tame iš ties tobulesniame, patogesniame, gana techniškame laikotarpyje, taip nutiko. Sakytum, minėtos sąlygos, kaip tik turėjo veikti moralę, norą siekti tobulybės, šviesos, lygybės, galų gale pakantumo. Tačiau atsitiko kitaip. Protu nesuvokiama, kaip vieno, ar grupės žmonių užgaida galėjo pasėti tiek blogio ir žinoma paveikti kitus. Pavyzdžiui koncentracijos stovyklos, kitaip dar vadinami lageriai, buvo ta vieta, kur tokios vertybės, kaip tolerancija, nė su žiburiu nesurasi. Ten egzistavo vadinamieji „mankurtai“, lengvai paklūstantys absurdiškiausiems reikalavimams: pvz.: reikia sušaudyti tuziną žmonių, šiaip, dėl įdomumo, prašom, pulkelis vargšeliu išrikiuotas. Liūdniausia, kad jie nė nesipriešino. Visam tam absurdo teatrui vadovavo vienas lyderis, kiti gi aklai vykdė nurodymus. Kaip puikus to pavyzdys čia labai tiktų ištrauka iš Balio Sruogos memuarų knygos „Dievų miškas“, kur Gervinskis profesoriui aiškina tarpusavio elgesio ir bendravimo ypatumus koncentracijos lageryje. Turiu pasakyti, kad tolerancijos pozicija šioje ištraukoje apgailėtina.
Toliau tęsiant mintį apie tolerancijos stoką, reikia pasakyti, kad ne ką geresnė šios vertybės padėtis buvo viduramžių laikotarpiu. Gal būt žiaurumo tuo metu būta kiek mažiau, nei prieš tai aptartame amžiuje, tačiau su savitarpio supratimu, sąmoningumu ar pakantumu, pastarajame laikotarpyje, taip pat nepersistengta. Jei XX amžiaus dominantė buvo politinė netolerancija, tai viduriniai amžiai gali puikuotis religine nepakanta. Nors, anot gerbiamo Romano Plečkaičio, krikščionybės moksle glūdi tolerancijos pamatas, tačiau turiu pasakyti, kad toli gražu bažnyčios atstovai to nepropogavo. Eretiku buvo apskelbiamas bet kuris mąstęs ar elgęsis kitaip, nei buvo bažnyčios patriarchų nustatyta. Niekam nepaslaptins, kad tuo metu bažnyčia valdė ne tik religiją, bet ir to meto politiką, žinoma netiesiogiai, prisidengdama Dievo rūstybe, kuria labai patogu valdyti minią ir ne tik ją. Taigi išeina taip,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!