Rangos sutartys

ĮVADAS Kasdien Lietuvos Respublikos gyventojai sudaro daugybę sutarčių, tarp kurių nemažą dalį užima rangos sutartys, kurių yra net penkios, tai: vartojimo, statybos, projektavimo ir tyrinėjimo darbų, rangos darbai, finansuojami iš valstybės ar savivaldybių biudžeto, mokslinio tyrimo, bandomieji, konstravimo ir technologiniai darbai. Rangos sutartys glaudžiai susiję su kitomis civilinių sutarčių rūšimis. Jos specifika lemia ir tam tikrą problematiką atskiriant ją nuo darbo sutarties. Rangos sutartimi viena šalis įsipareigoja „atlikti tam tikrą darbą“, o kita šalis „už jį sumokėti“, toks apibrėžimas net ir lingvistikai yra artimas darbo sutarties sampratai (darbuotojas „įsipareigoja dirbti“ tam tikrą darbą, o darbdavys „mokėti darbuotojui“). Tačiau rangos sutartyje būtinas elementas ir darbo rezultato perdavimas užsakovui. Taigi, nors pagal abi sutartis ir atliekamas darbas, tačiau rangos atveju būtinas ir rezultatas. Tikslai ir uždaviniai. Taigi šio darbo tikslas išanalizuoti rangos sutartį, jos rūšis, sutarties šalis, bei skirtumus tarp rangos sutarties bei darbo sutarties. Siekiant nurodyto tikslo, darbe keliami šie uždaviniai: 1. Atskleisti rangos sampratą; 2. Pateikti ir apibūdinti rangos rūšis; 3. Atskleisti rangos sutarties formos ir turinio reikalavimus; 4. Išanalizuoti rangos sutarties šalių teises ir pareigas; 5. Pateikti rangos ir darbo sutarties skirtumus. Darbo šaltiniai. Pagrindiniai šaltiniai, kuriais remiamasi darbe: Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas bei Civilinio proceso kodeksas, Lietuvos Respublikos darbo kodeksas. Rengiant šį darbą taip pat buvo naudojama Vasarienės D., Kapočiūtės J., Tiažkijus V. Ir kitų autorių specialioji literatūra, taip pat buvo naudojamasi internetinėmis svetainėmis. 1. RANGOS SUTARTIS Rangos sutarties institutas buvo žinomas jau Romėnų teisėje (lot. locatio conductio operis)1. Pagal šią sutartį viena šalis – rangovas (lot. conductor), įsipareigodavo kitos šalies – užsakovo (lot. locator), naudai atlikti tam tikrą darbą ir perduoti jo rezultatą, o užsakovas įsipareigodavo sumokėti už tą darbą tam tikrą atlyginimą. Nors ,,šiuolaikinėmis sąlygomis rangos samprata gerokai pakito ir savo turiniu, ir paskirtimi“2, minėta Romos valstybės laikų rangos sutarties samprata artima šiuolaikinei rangos sutarties definicijai, pateiktai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.644 straipsnio 1 dalyje (toliau CK). Rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Rangovas iki sutarties sudarymo privalo suteikti visą reikiamą informaciją, susijusią su darbų atlikimu, taip pat informaciją apie darbui atlikti būtinas medžiagas bei darbui atlikti reikalingą laiką. Jeigu rangos sutartis sudaryta daiktui pagaminti, tai rangovas užsakovui kartu su pagamintu daiktu perduoda ir teises į jį.3 1.1. Rangos sutarties rūšys LR CK 6.644 str. numatyta, kad rangos sutartimi rangovas įsipareigoja savo rizika atlikti tam tikrą darbą pagal užsakovo užduotį iš jo ar savo medžiagos, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Rangos sutarties santykiai gan įvairūs ir gali būti suskirstyti į dvi dideles grupes. Pirmajai grupei priskirtini rangos santykiai (buitinio užsakymo sutartys), skirti fizinių asmenų poreikiams tenkinti. Tai drabužių siuvimas ir taisymas, baldų gamyba ir remontas, gyvenamųjų namų ir kitos paskirties statinių statyba ir remontas. Užsakovai - fiziniai ir juridiniai asmenys, rangovai - įvairių rūšių įmonės, nepriklausomai nuo nuosavybės formos, ir fiziniai asmenys, turintys patentą ar licenciją tam tikriems darbams atlikti. Antrajai grupei priskirtini gamybinės paskirties rangos santykiai: 1) nestandartinių mašinų, prietaisų, įrangos gamyba; 2) įvairios paskirties gaminių iš užsakovo medžiagos gamyba; 3) įvairių techninių priemonių taisymas; 4) įvairios paskirties statybos ir remonto darbai; 5) žemės ūkio darbai (žemės tręšimas, chemizacija) ir kitokie darbai. Užsakovai - fiziniai ir juridiniai asmenys (dažniau juridiniai), rangovai - įvairių rūšių įmonės, rečiau - fiziniai asmenys, turintys patentą ar licenciją tam tikriems darbams atlikti. Rangos sutartims taip pat priskirtinos projektavimo - tyrimo darbų, mokslinio tyrimo ir konstravimo darbų sutartys, kurių dalykas yra rangovo kūrybinės (intelektualinės) veiklos rezultatas – projektiniai - sąmatiniai dokumentai, mokslinės - techninės ataskaitos ir pan.4 Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse rangos sutartys yra skirstomos į: vartojimo; statybos; projektavimo ir tyrinėjimo darbų; rangos darbai, finansuojami iš valstybės ar savivaldybių biudžeto; mokslinio tyrimo, bandomieji, konstravimo ir technologiniai darbai. 1.1.1. Vartojimo ranga Vartojimo rangos sutartis – tai viena rangos, vartojimo bei viešųjų sutarčių rūšis. Šiai sutarčiai yra taikomos ne tik bendrosios rangos sutartis reglamentuojančios nuostatos, tiek, kiek jos neprieštarauja specialiosioms vartojimo rangos nuostatoms, bendrieji vartojimo sutarčių sąlygų ypatumai, nustatyti LR CK 6.188 straipsnyje5, bei vartojimo rangos sutartis reglamentuojančios CK normos (CK 6.672 – 6.680 str.), bet ir atskirų teisės aktų normos. Jos yra laikomos specialiosiomis teisės normomis CK normų atžvilgiu, tačiau neturi joms prieštarauti, išskyrus tuos atvejus, kai pačiame CK nustatyta kitaip (CK 1.3 str. 2 d.). Be abejo, sudarant vartojimo rangos sutartį butina atsižvelgti ir į bendrąsias sutarčių teisės nuostatas, Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias prievolinius teisinius santykius. Be to, Civiliniame kodekse numatytos ir specialios užsienio teisės taikymo taisyklės (CK 1.39 str.), kurios nustato CK 1.37 straipsnyje numatytų bendrųjų taisyklių išimtis. Tai reglamentuota atsižvelgiant į silpnesniosios civilinio teisinio santykio šalies, t.y. vartotojo teisių ir teisėtų interesų gynimą. Reikia paminėti, jog tam tikros atskiros taisyklės, susijusios su vartojimo teisiniais santykiais, yra nustatytos ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normose6. Vartojimo sutartys turi tik joms budingą bruožą, t.y. jose yra nustatytas silpnesnės šalies – vartotojo gynimas. Antai Lietuvos Respublikos Konstitucijos7 46 str. 5 dalyje aiškiai fiksuojama valstybės pareiga ginti vartotojų interesus. Taigi valstybė, kaip šios pareigos vykdytoja, turi nustatyti standartus ir reikalavimus, kuriuos turi atitikti teikiamos paslaugos, atliekami darbai, užtikrinti, kad ūkio subjektai šių standartų ir reikalavimų laikytųsi, rūpintis gyventojų švietimu vartotojų teisių apsaugos srityje, bei nustatyti efektyvią ginčų, susijusių su vartotojų teisių gynimu, sprendimų sistema. 1.1.2. Statybos ranga Statybos rangos sutartis yra atskira rangos sutarčių rūšis, kuriai taikomos specialiosios Civilinio kodekso nuostatos, nustatytos 6.681-6.699 str. Pagal CK 6.681 str. statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą. 1.1.3. Projektavimo ir tyrinėjimo darbų rangos sutartis. Projektavimo ir tyrinėjimo darbų sutartimi rangovas (projektuotojas, tyrinėtojas) įsipareigoja atlikti pagal užsakovo užduotį tyrinėjimo ir projektavimo darbus, parengti techninius dokumentus ar kitokį darbų rezultatą ir perduoti jį užsakovui, o užsakovas įsipareigoja priimti darbų rezultatą ir sumokėti už atliktą darbą. Svarbu pamynėti, jog rangovas privalo saugoti užsakovo komercines paslaptis. 1.1.4. Rangos darbai, finansuojami iš valstybės ar savivaldybių biudžeto Statybos, projektavimo ar tyrinėjimo darbai, taip pat architektūrinė ir inžinerinė veikla bei su ja susijusios techninės konsultacijos valstybės ar savivaldybių reikmėms, kurie finansuojami iš valstybės ar savivaldybių biudžetų, vykdomi pagal rangos sutartis, sudaromas konkurso tvarka, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Sutarties turinį sudaro rangovo pasiūlymai.8 1.1.5. Mokslinio tyrimo, bandomieji, konstravimo ir technologiniai darbai Pagal mokslinio tyrimo darbų atlikimo sutartį viena šalis (vykdytojas) įsipareigoja pagal kitos šalies (užsakovo) techninę užduotį atlikti mokslinius tyrimus, o pagal bandomųjų, konstravimo ar technologinių darbų sutartį – parengti naujo gaminio pavyzdį arba jo gamybos konstrukcijos dokumentus ar naują technologiją, o užsakovas įsipareigoja priimti darbą ir už jį sumokėti. Sutartis su vykdytoju gali būti sudaroma visiems darbams arba tik atskiriems jų etapams (elementams). 1.2. Rangos sutarties forma ir turinys Tinkamai sudaryta ir įforminta rangos sutartis įgalina vienareikšmiškai spręsti šalių teisių ir pareigų, materialinės atsakomybės klausimus. Rangos sutartys sudaromos pagal bendras sandorių sudarymo taisykles (CK 1.69-1.77 str.), paprastai raštu, išduodant kasos čekius, kvitus, žetonus. Prireikus pridedamas rangovo ir užsakovo suderintas būsimo darbo eskizas. Sutartyje būtina aiškiai apibrėžti darbų užduotį, atliekamų darbų kainą bei darbo rezultatų perdavimo terminus. Priklausomai nuo pobūdžio darbo užduotis gali būti apibrėžiama įvairiai: aprašoma, nustatoma projektine dokumentacija, brėžiniais, pavyzdžiais ir pan. Atskirai aptariami kokybės reikalavimai. Darbus rangovai paprastai atlieka iš savo medžiagų ir savo priemonėmis, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar sutartis (CK 6.647 str.). Kai darbą rangovas atlieka iš užsakovo medžiagos, jis atsako už netinkamą tos medžiagos panaudojimą ir privalo pateikti užsakovui medžiagos sunaudojimo ataskaitą bei grąžinti jos likutį (CK 6.648 str.). Rangos sutarties kaina paprastai fiksuojama sutartyje. Kai atliekami sudėtingi darbai, šalys sudaro sąmatą, kurioje numato visas išlaidas, skirtas medžiagoms įgyti, projektavimo darbams ir pan. Užsakovas privalo sumokėti rangovui už atliktą darbą perdavus visą darbą, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar sutartis. Sutartyse dažnai numatoma pareiga sumokėti avansą arba sumokėti už darbą perdavus užsakovui darbo rezultatą. Darbo terminas nustatomas šalių susitarimu.9 1.3. Sutaries šalys Rangos sutarties šalys yra: - Rangovas - juridinis asmuo, atitinkantis specialius teisnumo reikalavimus. Fizinis asmuo rangovu gali būti tik tuomet, kai turi patentą vykdyti tam tikrus darbus. Kitais atvejais su fiziniais asmenimis dėl darbų atlikimo sudaromos ne rangos, bet darbo sutartys. - Užsakovas – veiksnus fizinis bei juridinis asmuo. - Generalinis rangovas ir subrangovas - Rangovas turi teisę pasitelkti savo prievolėms įvykdyti kitus asmenis (subrangovus), jeigu įstatymai ar rangos sutartis nenustato, kad užduotį privalo įvykdyti pats rangovas. 1.3.1. Šalių teisės ir pareigos Pagal įstatymą rangovas privalo: 1) laiku įspėti užsakovą dėl aplinkybių, kurios kliudo tinkamai atlikti užduotį; 2) imtis visų priemonių užsakovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti (rangovas atsako už bet kokį apsileidimą, dėl kurio tas turtas buvo prarastas arba sužalotas); 3) atlikti darbus etapais, nustatytais tarpiniais terminais ir laiku perduoti užsakovui kokybiškai atlikto darbo rezultatą. Užsakovas privalo: 1) laiku perduoti tinkamos kokybės medžiagą ir įrengimus, reikalingus užduočiai vykdyti; 2) pašalinti rangovo įspėjime nurodytas aplinkybes, kurios kliudo tinkamai įvykdyti užduotį; 3) priimti iš rangovo tinkamai atliktą darbą ir sumokėti už jį perdavus visą darbą, jeigu ko kita nenumato įstatymas ar sutartis. Užsakovas negali kištis į darbo procesą, bet turi teisę jį kontroliuoti siekdamas, kad darbas būtų atliktas laiku ir tinkamai. Atliktą sutartyje numatytą darbą užsakovas privalo iš rangovo priimti, patikrinti jo kokybę ir nedelsiant informuoti rangovą apie nukrypimus nuo sutarties sąlygų arba kitokius darbo trūkumus, pabloginančius jo kokybę (CK 6.662 str.). Pretenzijas dėl tų trūkumų, kurie išaiškėja sutarties objekto eksploatavimo metu (slapti trūkumai), užsakovai turi pareikšti nedelsiant. Tokiais atvejais ieškinį dėl nukrypimų nuo sutarties sąlygų, kurios pablogino darbą, ar dėl kitokių darbo trūkumų užsakovas gali pareikšti per šešis mėnesius nuo darbo priėmimo dienos, o dėl pastatų ir įrengimų, jeigu viena iš šalių yra fizinis asmuo, per vienerius metus (CK 6.667 str.). 1.3.2. Šalių materialinė ir kita atsakomybė Sutarties šalys atsako už savo pareigų ir sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir netinkamą vykdymą ar netinkamą įvykdymą. Trūkumų bei nukrypimų pobūdis nustatomas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir sutarties sąlygas. Jie gali būti esminiai ir neesminiai. Nukrypimai ir trūkumai pripažįstami esminiais, jeigu jie kliudo panaudoti atliktą darbą pagal paskirtį arba darbo kokybė neatitinka reikalavimų, specialiai aptartų sutartyje, arba trūkumams pašalinti reikia daug laiko ir lėšų, arba jų išvis neįmanoma pašalinti. Šiuo atveju užsakovas turi teisę reikalauti nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius. Kai trūkumai, nukrypimai neesminiai, užsakovas savo pasirinkimu gali reikalauti: 1) per atitinkamą laiką neatlygintinai ištaisyti nurodytus darbo trūkumus; 2) atlyginti būtinas išlaidas, užsakovo turėtas ištaisant darbo trūkumus savo priemonėmis; 3) atitinkamai sumažinti atlyginimą už darbą (CK 6.665 str.)10 1.4. Rangos sutartis ir kiti teisės institutai Rangos sutartis panaši į darbo sutartį, pagal kurią viena šalis taip pat atlieka kitai šaliai tam tikrą darbą, o pastaroji jį apmoka. Darbo sutartis turi esminių požymių, kurie ją skiria nuo kitų sutarčių. Pirma, pagal darbo sutartis Darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, t.y. vykdyti tam tikrą darbo funkciją, o ne atlikti konkrečias užduotis. Rangos sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Antra, atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o rangos sutartyse šalių pavaldumo nėra.11 2. PRAKTINĖ DALIS Išspręsti situaciją: Darbdavys raštu įspėjo darbuotoją prieš du mėnesius apie darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva. Darbuotojas mano, kad su asmenimis, auginančiais vaikus iki 14 metų, darbo sutartis gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, o apie sutarties nutraukimą būtina pranešti prieš 4 mėnesius. Darbuotojas turi 6 metų sūnų, kuris gyvena su mama. Darbuotojas su sūnaus mama prieš metus išsiskyrė, tačiau materialiai išlaiko savo nepilnametį vaiką. 1) Apibūdinkite darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva kai nėra darbuotojo kaltės. 2) Prieš kiek laiko darbdavys turi įspėti minėtą darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą? Atsakymą pagrįskite. Sprendimas: 1) Darbo sutarties nutraukimas – dažniausiai taikomas darbo sutarties pasibaigimo būdas. Jo tvarka ir teisiniai padariniai skiriasi priklausomai nuo to, kieno iniciatyva darbo sutartis nutraukiama, taip pat nuo kai kurių įstatyme numatytų aplinkybių12. Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva ir darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva teisiškai reglamentuojami skirtingai. Pagal galiojančias teisės normas, reguliuojančias neterminuotos darbo sutarties sudarymą ir pasibaigimą, darbuotojo, kaip darbo sutarties šalies, valia yra pakankamas pagrindas nutraukti darbo sutartį, tai yra teisinė darbo sutarties laisvės principo įgyvendinimo garantija, užkertanti kelią priverstiniam darbui. Tuo tarpu darbdavio iniciatyva nėra pakankamas pagrindas nutraukti darbo sutartį ir ji reglamentuojama daug detaliau ir grižčiau. Vienas iš darbo teisės tikslų užtikrinti užimtumo saugumą, todėl jeigu darbo teisėje būtų laisvai, be ribojimų taikomos sutarčių teisės nuostatos, pagal kurias šalys yra laisvos nustatyti sutarčių nutraukimo sąlygas, akivaizdu, kad šis tikslas niekada nebūtų pasiektas. Todėl darbo teisė numato daugelį saugiklių, susijusių su darbo sutarties nutraukimu, kurių ypač gausu nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, reglamentuoja Darbo kodekso 129 straipsnis (toliau DK), kuriame įtvirtinta nuostata, jog darbdavys savo iniciatyva gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių13 ir laikydamasis darbo sutarties nutraukimo tvarkos bei nepažeisdamas darbuotojams nustatytų garantijų. DK 129 straipsnis neformuluoja svarbių priežasčių, dėl kurių galima nutraukti darbo sutartį, apibrėžimo. Jo 2 dalis tik nurodo bendriausius tokių priežasčių požymius. Svarbiomis gali būti pripažystamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių, dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir pan. Nuspręsti, ar tam tikros aplinkybės buvo pakankamai svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį, galima tik visapusiškai įvertinus konkrečios bylos aplinkybes14. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Teisėta priežastis nutraukti darbo santykius negali būti: 1) narystė profesinėje sąjungoje arba dalyvavimas profesinės sąjungos veikloje ne darbo metu, o darbdavio sutikimu ir darbo metu; 2) darbuotojų atstovo funkcijų atlikimas dabartyje ar praeityje; 3) dalyvavimas byloje prieš darbdavį, kaltinamą įstatymų, kitų norminių teisės aktų ar kolektyvinės sutarties pažeidimais, taip pat kreipimasis į administracinius organus; 4) lytis, seksualinė orientacija, rasė, tautybė, kalba, kilmė, pilietybė ir socialinė padėtis, tikėjimas, santuokinė ir šeiminė padėtis, įsitikinimai ar pažiūros, priklausomybė politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms; 5) amžius, išskyrus atvejus, kai darbuotojas jau yra įgijęs teisę į visą senatvės pensiją arba ją gauna; 6) nebuvimas darbe, kai darbuotojas įstatymų nustatytais atvejais atlieka karines ar kitokias Lietuvos Respublikos piliečio pareigas ir prievoles. Darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, invalidais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Darbdavys norėdamas nutraukti darbo sutartį, turi raštu pasirašytinai įspėti darbuotoją prieš du mėnesius. Tačiau darbuotojai, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenys iki aštuoniolikos metų, invalidai, darbuotojai, auginantys vaikus iki keturiolikos metų apie atleidimą iš darbo turi būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius. Įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą turi būti nurodyta: 1) atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas; 2) atleidimo iš darbo data; 3) atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka. Per įspėjimo laikotarpį darbdavys turi duoti darbuotojui laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms. Šio laiko trukmė negali būti mažesnė negu dešimt procentų darbo laiko normos, tenkančios darbuotojui per įspėjimo terminą. Laisvas nuo darbo laikas suteikiamas darbuotojo ir darbdavio sutarta tvarka. Už šį laiką darbuotojui paliekamas jo vidutinis darbo užmokestis15. 2) DK 129 str. 4 dalyje numatyta, kad su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, darbo sutartis gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. DK 129 straipsnio 4 dalyje minimi „ypatingi atvejai“ paprastai suprantami kaip atvejai, kai darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, ir yra nustatomi atsižvelgiant į konkretaus darbdavio veiklos specifiką, veiklos aplinkybes, konkretaus darbo sutarties nutraukimo atvejo aplinkybes ir jį pagrindžiančias priežastis, pavyzdžiui, kai dėl įvykusių pasikeitimų įmonėje darbdaviui nėra reikalingas tam tikrų darbo funkcijų vykdymas, jas vykdančio darbuoto atžvilgiu yra paskelbta prastova ir nėra galimybės perkelti jį į kitą darbą (DK 122 straipsnis). Tuo atveju, kai minėti darbuotojai, laikantis visų DK nuostatų reikalavimų, yra atleidžiami, tai apie atleidimą jie įspėjami raštu pasirašytinai ne vėliau kaip prieš 4 mėnesius. Taigi tėvai, kurie turi vaikų iki 14 metų, moka alimentus, bet kartu su jais negyvena pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas tėvo ar motinos atsisakymas nuo teisių ar pareigų savo nepilnamečiams vaikams negalioja (CK 3.159 str. 1 d.). Abiejų tėvų teisės ir pareigos baigiasi vaikui sulaukus pilnametystės arba jam tapus veiksniam (CK 3.160 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, siekdamas suvienodinti įstatymų taikymo praktiką, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 25 straipsnio 1 punktu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 5 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2003 m. gruodžio 29 d nutarimo Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“ 6 punktu išaiškino, kad DK 129 straipsnio 4 dalies prasme darbuotojai, auginantys vaikų iki keturiolikos metų, yra vaiko tėvai (įtėviai), vaiko globėjai. Šios teisės normos taikymui neturi reikšmės, ar darbuotojas vienas augina vaiką, taip pat nėra reikšmingi klausimai, susiję su vaiko išlaikymu.16 Remiantis išdėstytu darytina išvada, kad darbuotojas, turintis (mokantis alimentus, bet kartu negyvenantis) vaikų iki 14 metų, apie darbo sutarties nutraukimą šiuo atveju raštu pasirašytinai turi būti įspėjamas ne vėliau kaip prieš 4 mėnesius. LITERATŪRA Teisės normų aktai: 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius. 1992. 48 p. ISBN 9986-452-31-7 2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. Vilnius. 2002. 448 p. ISBN 9986-452-89-9 3. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. 2002. 928 p. ISBN 9986-452-67-8 4. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas. Vilnius. 2002. 109 p. ISBN 9955-517-06-9 Specialioji literatūra: 5. Ambrasienė D., Baranauskas E., Bublienė D. ir kt. Civilinė teisė. Prievolių teisė. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2004. 6. Kapočiūtė J. Darbo teisė. Kaunas. 2006. 7. Stanislovaitis R. Komercinė teisė. Vilnius: Eugrimas, 2005. 8. Tiažkijus V. Darbo teisė: teorija ir praktika. T. I. Vilnius. 9. Vasarienė D. Civilinė teisė. Vilnius. 2002. 10. Vitkevičius P. Romėnų privatinės teisės sutartys. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2002. Internetinės svetainės: 11. Jurex.lt [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 2 d.]. Prieiga per internetą . 12. [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!