Radarams nematomi lėktuvai

 Įvadas Po I Pasaulinio karo, nekilo abejonių, kad aviacija karo veiksmuose įgis didžiulį vaidmenį, kuris turės įtakos, o kartais ir lemiamos kovos baigtčiai. Tobulėjant aviacinei technikai karo tikslais buvo stengiamasi absorbuoti šią karinę jėgą, tam pasitarnavo radiolokacinis išradimas – radaras. Aukštai skrendančio lėktuvo ne tik plika akimi, bet ir su žiūronais nepamatysi - ypač naktį. Tačiau II Pasaulinio karo pradžioje radarai šias negalias pašalino, nes ir už šimto kilometrų skrendančių lėktuvų ar plaukiančių laivų tikslią vietą buvo galima nustatyti radaro signalais, atsispindėjusiais nuo jų ir išmatuotais imtuve. Tad kaip apgauti radarus, - buvo ieškoma būdų II Pasaulinio karo metu. Buvo naudojamos aktyvios (radiotrikdžių) ir pasyvios (metalizuotomis juostomis) poveikio priemonės, tačiau tapo aišku, kad idealiausias variantas yra pasiekti, kad lėktuvas ar laivas visai neatspindėtų radaro signalų. Buvo išrasta tiek antžeminės, tiek oro apsaugai radiolokacinės stotys, kurios spinduliavo radijo bangų ilgabangę spinduliaciją. Tad buvo imtąsi išvengti radiolokacinio pastebimumo. Vokiečiai pirmieji karo pabaigoje panaudojo specialų sluoksnį, sugeriantį radaro signalus, tiesa ne lėktuvams, o povandeniniams laivams. Hitlerinėje Vokietijoje buvo ruošiamas gamybai ir reaktyvinis naikintuvas “Gotha Go 229” su antiradariniu paviršiumi, bet jo serijinę gamybą aplenkė karo pabaiga. Šaltojo karo laikotarpiu grobuonės šalys išpuoselėjo šį sumanymą tikėdamosios, kad nematomo lėktuvo projektas pateisins visus turimus lūkesčius. Šiuo metu kyla prieštaringi vertinimai, apie “Stehlt” lėktuvų nematomumą ir jų skrydžių slaptumą priešo teritorijoje, nepaisant šios tariamos mažytės “silpnosios” “Steahlt” tipo lėktuvų savybės, jų populiarumas šiuo metu karinėje srityje stulbinantis. Penktos kartos “Steahlt” tipo lėktuvai yra nepralenkiami technologiniu požiūriu, lyginant su kitais karinias lėktuvais, nepaisant jų didžiulės kainos jiė vis populiarėja karinėje aviacijoje. Todėl šiame darbe pabandysiu apžvelgti šios srities didžiuosius gigantus, nematomumo technologiją ir jos svarbą šiuolaikinių nematomų lėktuvų kūrime. F-117 “Nakties vanagas” ar “Šlubas neūžauga” Amerikiečių "Stealth" tipo lėktuvai turėtų būti nematomi priešo radarams. Bet Kosovo konflikto metu serbų raketos numušė net du pagal šią technologiją pagamintus naikintuvus F117, todėl jų "nematomumu" rimtai suabejota. Pasirodo, kad kuo senoviškesnis yra radaras, tuo geriau jis tinka "Stealth" lėktuvams aptikti. Nors šių lėktuvų negali aptikti šiuolaikiniai radarai, naudojantys mikrobangas, kurių ilgis yra mažesnis už centimetrą, radijo bangas naudojantys radarai, kurie prieš II Pasaulinį karą buvo naudojami laivams ar lėtiems lėktuvams stebėti, puikiausiai pastebi nematomuosius lėktuvus. Kai šių radarų signalai yra dar papildomai apdorojami šiuolaikiniu kompiuteriu, lakūnui beveik nelieka jokių galimybių likti nepastebėtam. Tiesa, radijo bangų diapazono radarai turi vieną rimtą trūkumą - jie yra dideli, todėl patys gali būti nesunkiai aptikti ir sunaikinti. Be to, jų darbui trukdys tokie kasdieniški dalykai kaip mobilieji telefonai, radijo stotys ar navigacijos įrenginiai. F-117 „Nighthawk“ sukūrimo idėja gimė, bandant eksperimentinius žvalgybinius lėktuvų modelius. JAV Gynybos Ministro pavaduotojas William J.Perry puikiai įvertino „Stealth“ technologijos pranašumus ir jo dėka buvo nutarta pradėti vykdyti mažai pastebimų aparatų konstravimo programą. 1977 metų viduryje jis sukūrė slaptą „Eksperimentinį komitetą“ (XCom), kurio pirmas didelis projektas buvo suprojektuoti taktinį, smogiamąjį, radarais nematomą F-117. „1978 metų lapkričio 16 dieną JAV Gynybos Ministerija sudarė sutartį su „Lockheed“ dėl F-117 sukūrimo. Firma garantavo skrydžio nuotolį, bombų numetimo taiklumą ir priešradarinę apsaugą. Šiek tiek keista JAV kovinio „nematomo“ lėktuvo indeksacija F-117 (kodėl ne F-19 arba F-21?) buvo sąlygojama darbų slaptumu. Triženkliais indeksais buvo žymimos tos mašinos, apie kurias nebuvo priimta pasakoti spaudoje. Taip JAV bandomi sovietiniai naikintuvai MiG-17 Pentagono dokumentuose buvo žymimi kaip F-113, o MiG-21 – kaip F-114. “1„Lockheed“ vadovai turėjo nemenka uždavinį, sukurti lėktuvą, kuris turėtų minimalius demaskuojančius faktorius. F-117 turėjo būti nematomas radiolokaciniu spinduliavimu, neturėjo skleisti elektromagnetinių bangų, skristi nesukeldamas triukšmo, nepalikti dūmų ir inversinio pėdsako, nebūti pastebėtu infraraudonajame bei regimajame diapazone. Tokios savybės turėjo padaryti F-117 itin slaptu ir galingu taktiniu smogiamuoju ginklu. Tačiau, kad tai pasiekti „skrydžio „Steahlt“ režimo metu viso lėktuvo radijo ryšio priemonės, atsakiklis „savas- svetimas“ ir radijo aukštimatis turi būti išjungti. O navigacinė ir visa taikinių ieškojimo bei ginkluotės valdymo sistema turi veikti pasyviuoju režimu. Vienintelė išimtis – lazerinis nutaikymas. Tačiau jis turi būti įjungtas labai trumpam – jau atakuojant”2 Konstruktoriai be šių reikalavimų turėjo išspręsti problematišką F-117 aerodinamika, nes išilginis , statinis bei krypties nepastovumas vedė prie didžiulės techninės rizikos. Kad tai sumažinti dalis valdymo įrengimų, bei dalis prietaisų sistemų buvo paimta iš senesnių lėktuvų, kaip F/A-18, F-16 kai kas, net iš SR-71, T-33, C-130 ir kitų. Konstruktoriai lėktuvui padovanojo “bjauriojo ančiuko” išvaizda, jo architektūrinės formos užtikrina iki 90% mažesnį radiolokacinį pastebimumą. Tai įvyksta atspindint radiolokacinius spindulius aukštyn ir žemyn, o ne atgal į spinduliuojančią RLS. Tuo tikslu didžioji F-117 paviršių dalis nukreipta daugiau kaip 30° kampu nuo vertikalės. Bandymais buvo nustatyta, kad stipriausi atspindžiai ant lėktuvo korpuso briaunų ir įdubimų koncentruojasi keliuose siauruose sektoriuose. Buvo stengiamasi, kad pagrindinės atspindžio ( priėkinė, bei galinės briaunos) zonos spinduliavimas būtų išskaidytas vertikaliai ir jokias būdais ne atgal į spinduliavimo šaltinį. „Piloto kabinos gaubtas dengtas penkių sluoksnių elektrai laidžia danga. Tai apsaugo nuo spinduliavimo kabinos ir lakūno įrangą: mikrofonus, šalmą, naktinio matymo akinius ir t.t. Pavyzdžiui, atspindys nuo šalmo gali būti daug stipresnis nei nuo viso lėktuvo. „Nematomo lėktuvo“ oro įsiurbimo angos uždengtos specialiomis grotelėmis, kurių akies dydis yra artimas pusei radaro centimetrinio bangos ilgio. Sąlyginė grotelių varža optimizuota radijo bangų sugėrimui. Jis didėja su grotelių gyliu, kad nebūtų varžos šuolio ties grotelių riba su oru. Panašiai nuo spindulių apsaugotos variklių dujų išmetimo angos. Visos planerio paviršiuje esančios antenos – net valstybinio atpažinimo - yra įtraukiamos. Lėktuvo korpusas padengtas kelių tipų radijo bangas sugeriančiomis medžiagomis. Išoriniai paviršiai ir vidaus metalinės dalys dažytos feromagnetiniais dažais. Juoda spalva ne tik maskuoja „stealth“ naktiniame danguje, bet ir išskaido šilumą. Todėl F-117 atspindžio plotas iš priekio bei galo sumažintas iki 0,1-0,01 m2, tai yra 100-200 mažiau nei panašaus dydžio paprastame lėktuve. Kai kuriais rakursais šis plotas padidėja iki 1 m2 „Lockheed“ konstruktoriai ėmėsi veiksmingų priemonių sumažindami savo kūrinio šiluminį spinduliavimą. Išmetamąsias dujų angas uždengė skydeliais iš šonų, iš apačios ir galo. Oro įsiurbimo angų plotas buvo padidintas, o perteklinį šalto oro srautą nukreipė į karštį dujų išmetimo kamerą, kad būtų sumažinta jų temperatūra. Labai siauros angos formuoja praktiškai plokščią išmetimo srovės formą - tai yra geriausias būdas kuo greičiau ją atvėsinti.“3 Visos šios slaptumo savybės gerokai pakenkė bendrai lėktuvo aerodinamikai, negrakščios, kampuotos lėktuvo formos, aštrios sparnų priekinės ir galinės briaunos netiko visiškai iki garsiniam skrydžiui. Problemų kėlė lėktuvo aerodinaminė kokybė, kuri teoriniais skaičiavimais tūpimo konfigūracijoje vos siekė 4 vienetus. Tad uždavinys buvo priversti šį nakties paukštį normaliai skristi. Nepaisant lėktuvo blogų aerodinaminių savybių, pirmąjį „stealth“ skrydį buvo nuspręsta atlikti su atjungtomis stabilumą stiprinančiomis priemonėmis. Kad būtų galima jį pilotuoti, tam laikui nosyje pakrovė balastą. Pirmajam skrydžiui F-117 pakilo 1981 metų birželio 18 dieną. Jį valdė lakūnas bandytojas Harold Farley. Dėl balasto išilginis orlaivio pastovumas buvo pakenčiamas. Tačiau jo krypties stabilumas buvo visiškai nesuvaldomas, F-117 negalėjo tolygiai tiesiai skristi. Dėl to pilotas buvo priverstas nedelsiant įjungti kompiuterius ir likusi skrydžio dalis praėjo normaliai. Tolimesni bandymai parodė, kad net su veikiančiomis sistemomis yra sunku valdyti ir išlaikyti kelio tolygumą. Ypatingai tai buvo pastebima atidarant ginkluotės skyrių dangčius ar atsijungus vienam varikliui. Dėl to serijiniuose lėktuvuose kilio plotas padidintas 50%. Kadangi visus skrydžio parametrus valdė kompiuteriai, lėktuve nebuvo rezervinės valdymo sistemos, nes sugedus kompiuterinėms sistemoms skrydis vistiek būtų nevaldomas. „Dėl „stealth“ charakteristikų labiausiai nukentėjo F-117A skrydžio charakteristikos. Nepaisant to, kad „Nighthawk“ turi gerą trauką, jis vis dėlto yra riboto manevringumo lėktuvas, turintis nedidelį greitį, sąlyginai mažą skrydžio nuotolį ir prastas pakilimo – tūpimo charakteristikas. Realybėje jis neturi nieko bendro su tuo „stealth“, kuris nugali Holivudo koviniuose filmuose. Apie tai liudija ironiška pravardė „šlubas neūžauga“, kurią jam davė patys lakūnai.“4 Lėktuvo bandymų kelias buvo sudėtingas, norint patikrinti apribojimus, prieštaringi vertinimai kilo ir dėl polinkio į suktuką, nepaisant visų problemų buvo tikėtasi, kad ši karo mašina pateisins visus jei keliamus reikalavimus. 1981 metų lapkričio 18 dieną buvo pirmą kartą papildytos kuro atsargos ore. 1982 metų kovo 22 dieną įvykdytas pirmasis naktinis skrydis. Tų pačių metų liepos 7 dieną buvo numestos bombos, o jau 1982 metų rugpjūčio 23 dieną JAV karinės oro pajėgos gavo pirmąjį F-117A, kurio numeris buvo 787. Paskutinis šio tipo serijinis lėktuvas užsakovams pateiktas 1990 metų liepos 12 dieną. Iš viso pastatyti 59 serijiniai lėktuvai (numeriai 785 – 843). „F-117A vaizdas nustebino pasaulinę aviacijos visuomenę. Tai buvo pats įžūliausias iššūkis tradicinėms aerodinamikos sąvokoms visoje žmogaus skrydžių istorijoje. Amerikiečiai paskyrė „šimtas septynioliktajam“ atsakingą JAV technologinio pranašumo vaidmenį visame pasaulyje. Jie nepagailėjo pinigų šios tezės įrodymui. Apie šių lėktuvų praradimus eksploatacijos metu yra mažai įtikinamų duomenų. Tai susieta su bendru projekto slaptumu. Amerikiečiai kruopščiai slepia naudojamų lėktuvų skaičių. Reikia pripažinti, kad kūrimo metu „Nighthawk“ išties buvo grėsmingas kovinis lėktuvas. Jam buvos skirta spręsti konkrečias užduotis konkrečiomis aplinkybėmis. Amerikos lėktuvų statytojai sugebėjo sukurti jį trumpiausiais terminais, išlaikydami didžiausią darbų slaptumą. Kelerius metus „nematomas lėktuvas“ išties buvo nematomas Sovietų Sąjungai, Kinijai ir kitiems potencialiems JAV priešininkams. Tačiau kaip ir visi siauros specializacijos gaminiai F-117A greitai paseno po to, kai pasikeitė sąlygos, kuriose jis turėjo operuoti. Pradėjo vystytis lėktuvų aptikimo priemonės ir tai padarė F-117A „nematomumą“ sąlyginiu. Matyt, dėl to buvo nerealizuota daugybė „Nighthawk“ modernizacijų JAV Kop ir KJP. Taip 1993 metais, kai buvo nutraukta mažai pastebimo denio šturmuotojo – bombonešio A-12 „Avenger“ programa, „Lockheed“ savo iniciatyva sukūrė denio bombonešio F-117N „Seahock“ projektą. Tai turėjo būti pereinamas lėktuvas iš greitai senstančio denio naikintuvo A-6E „Intruder“ į perspektyvinį JSF. Šiame projekte buvo numatyta paprasta F-117 uodega, naujas gaubtas, sulenkiami sparnai, stabdymo kablys ir daug kitų patobulinimų. Tačiau šio projekto neparėmė JAV KJP vadovybė. Neišsivystė ir kiti „Lockheed“ iniciatyviniai projektai – denio bombonešis – šturmuotojas A/F-117X, taktinis bombonešis F-117B. 1990 metų viduryje potraukis „stealth“ technologijoms atslūgo. Pentagonas vėl ėmė pirkti gerai užsirekomendavusius taktinius lėktuvus F-15E, F-16C/D, F/A-18C/D.“5 Taip F-117 liko nuošalyje, tačiau po Karibų krizės iškilo reali grėsmė, kad ši krizė iš „šaltojo karo“ gali pavirsti į „karštąjį“. Šiomis sąlygomis JAV matė „stealth“ techniką kaip kozirį, savotišką stebuklingą ginklą, kuris lemiamu metu gali persverti „strategines svarstykles“. Todėl „steahlt“ technologija imtasi puoselėti visai kitos konsepcijos lėktuve strateginiame bombonešyje B-2. B-2 „Dvasia” B-2 sukurtas „Northrop Grumman Corpration“ kompanijoje 1989 metais. visi B-2A aprūpinti kosminio ryšio sistemomis „MilStar“, ir žemo skrydžio įgalinimo aparatūra (H

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!