Psichoanalizė

Kalbėdama apie psichoanalizę Marcelle Marini * teigia, jog psichoanalizės teorija neatskiriama nuo ilgalaikių ryšių su mitais, pasakomis bei literatūros kūriniais: jau pirmuosiuose teoriniuose darbuose Freudas remiasi literatūra: nuo 1897 metų Sofoklio „Karaliaus Edipo“ ir Šekspyro „Hamleto“ skaitymo įspūdžius jis nuolatos sieja su pacientų ir savęs analize bei sukuria vieną pagrindinių sąvokų „Edipo kompleksą“. Galima paminėti Lacaną, kuris, įvesdamas į psichoanalizę struktūrinės kalbotyros modelį,siekia sukurti naują pasąmonės teoriją ir nustatyti intersubjektyvius santykius lemiančius dėsnius. Jis stengiasi nustatyti pasąmonės, intersubjektyvumo ir santykio su tiesa logiką. 1956 metais, anot paties Lacano, to pasiekti pavyko išnagrinėjus Poe tekstą „Pagrobtas laiškas“. Literatūros tekstų studijos gimstančiai psichoanalizei leido peržengti grynai medicinos sferos ribas ir padėjo įgyti žmogaus psichikos ir jo tapsmo bendrosios teorijos statusą.
Reikia pasakyti, kad psichoanalizės teorijos skirtingose mokyklose (Freudo, Jungo, Klein, Lacano ir t.t.)įvairuoja,- sunku suderinti paties Freudo sąvokas, taikytas įvairiais tyrinėjimo laikotarpiais.
1892 metais isteriškos pacientės paskatino Freudą atsisakyti hipnozės bei primygtinės apklausos-jis leido joms kalbėti laisviau, taip lengviau kyla vaizdai, emocijos. Analitinė situacija yra intersubjektyvi. Pasak Lacano, nėra kalbėjimo be atsako, svarbu, kad būtų klausytojas, čia ir glūdi analizės esmė ir funkcija. Analitikas yra dukart „kitas“: pirmiausia jis yra tas, kuriam kalbama, liudytojas to, kas sakoma. Tuo pat metu jis yra kitas, į kurį kreipiamasi.
Sąmoningo bendravimo šerdyje ir už jo ribų egzistuoja bendras psichikos laukas- pasąmonė. Analitinė praktika pakeitė pasąmonės sampratą: ji nebėra tik sąmonės, aprėpiančios visą psichinį gyvenimą, neigiama išvirkščioji pusė. Pasąmonė- pamatinė psichoanalizės sąvoka ir svarbiausias šio mokslo įnašas į šiuolaikinį mąstymą.
Freudas analizuodamas sapnus atranda „karališką kelią, vedantį į pasąmonę“. Lygindamas sapno „išorinį turinį“ (t.y.mūsų sapno atpasakojimą) ir „latentinį turinį“, išaiškintą analizuojant asociacijas, jis pabrėžia sapną kuriančios „psichinės veiklos“ svarbą. Išryškėja du skirtingi literatūros kūrinių nagrinėjimo būdai: 1) nuogą pasąmonės tiesą slepia estetinė arba racionali uždanga; 2) išorinis tekstas kaip ir sapno „išorinis turinys“ yra glaudžiais simboliniais ryšiais susijęs su „latentiniu...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!