Projektas: „Bitė“

Projektas: „Bitė“ Bitė Vilimaitė-Šukienė (1943 m. vasario 16 d. Lazdijuose – 2014 m. spalio 11 d. Alytuje) – Lietuvos rašytoja. Gimė veterinarijos gydytojo šeimoje. 1960–1965 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literaturą. Dirbo žurnale „Kinas“. Nuo 1971 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Vaikystę ir paauglystę praleido Kaune, vėliau gyveno ir kūrė Vilniuje. Trumpos novelės meistrė studijavo lituanistiką Vilniaus universitete, kurį laiką dirbo žurnaliste. Rašyti pradėjusi dar mokykloje, debiutavo 1966 m. novelių rinkiniu „Grūdų miestelis“. Vėliau išleido dar keletą novelių rinkinių: „Baltos dėmės (1969), ,,Lėlių pamoka“ (1972), „Obelų sunki našta“ (1975), „Pirmūnų šventė“ (1977), „Vasaros paveikslėlis“ (1981), „Tėvo vardas“ (1987), „Čiuožyklos muzika“ (1992), apysakas „Rojaus obuoliukai“ (1981) ir „Mergaitės romanas“ (2004). 1975 m. rašytoja apdovanota Žemaitės premija, o 1997 m. už knygą „Užpustytas traukinys“ gavo G. Petkevičaitės-Bitės premiją. Kūryba Nuo 1966 metų išleidusi šešias labai plonas knygutes, Bitė neišdildomai įsirašė į mūsų literatūros istoriją. Visa jos kūryba suaugusiems telpa vienoje knygoje „Papartynų saulė“ – šimtas keturiasdešimt penkios trumputės novelės, dar trejetas leidinių vaikams, keli pabiri tekstai periodikoje. Tuo skalsiu kūrybos kraičiu primena Joną Biliūną, kuris taip pat parašė mažai, o reiškia tiek daug... „– Tu, mano kvatokle, už linksmybę Poviliuko Višinskio praminta koše; aš maniau, tu šviesiau gyvensi, ir tavo meilė bus prakilnesnė.“ 2002 m. išleista Bitės Vilimaitės novelių rinktinė „Papartynų saulė“ susilaukė pripažinimo – už savitą trumpos novelės modelį, 2003 m. rašytojai buvo skirta Nacionalinės kultūros ir meno premija. Kūrybos bruožai Bitės Vilimaitės novelės stebina savo subtilumu ir lakoniškumu. Žmogaus gyvenimą, jo trapumą ji perteikia per vieną kitą detalę, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingą monologą ar dialogą – čia nėra nereikalingo žodžio, pats žodis talpus, tai, kas svarbiausia, paprastai nutylima, paliekama potekstėje. Pats pasakojimas ir glaustas, ir fragmentiškas, asociatyvus, vengiama perdėto dramatizmo – nors kalbama apie skaudžius dalykus, tonas išlieka santūrus, ramus. Jos kūryba, ypač sovietmečiu, išsiskyrė savo temų kasdieniškumu, net buitiškumu – šeima, vienatvė, nemeilė, vaikystės žaizdos, rodomos it natūrali gyvenimo tėkmė. Žinant to laikmečio literatūrai keliamus reikalavimus, toks temų „nereikšmingumas“ buvo tikras iššūkis. “Rašyti aš pradėjau dar mokyklos suole. Aš norėjau pagražinti gyvenimą, kuris supo mane.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!