Princas Otas Edvardas Leopoldas fon Bismarkas

Prūsijos – Vokietijos politikas, kuris buvo architektas ir pirmasis Vokietijos Imperijos kancleris (1871 – 1890).
Jis gimė balandžio 1 dieną, 1815 metais, Schönhausene, Berlyno šiaurės vakaruose, Didiko žemvaldžio ir paprastos, peržengusios 50 metų, moters šeimoje. O. Bismarkas priklausė senajai Brandenburgo giminei, o savo pažiūromis ir ideologija – Hohenzollernams ištikimų Prūsijos dvarininkų, vadinamųjų „junkerių“ sluoksniui.
Jis studijavo teisę ir 1836 metais buvo priimtas į vyriausybinę tarnybą. O. Bismarkas buvo nelaimingas sau pavaldžiame poste,tačiau jis po metų su tuo susitaikė ir perėmė savo šeimos nuvertėjusį turtą bei atstatė jo vertę.
Valdomas stipraus jėgos jausmo, jis 1847 metais pradėjo užsiimti politika. Kaip Prūsijos delegatas, jis pasirodė esantis gana kietas konservatorius. 1848 metų Revoliucijos įkarštyje nuskubėjo į Berlyną, reikalaudamas karaliaus Frydricho Viliamo IV numalšinti sukilimą. Jo prašymas buvo atmestas, bet už jo ištikimybę buvo atsidėkota, paskiriant jį 1851 metais kaip Prūsijos atstovą į Vokietijos Konfederaciją, sąjungą 39 Vokietijos valstijų.
Sąjungoje Frankfurte, jo pagrindinis interesas buvo sumažinti Austrijos aukštąją valdžią ir įrodyti Prūsijos lygybę. 1859 metais jis tavo Rusijos ambasadoriumi, bet 1862 metais jis buvo perkeltas į Prancūziją. Tame susivienijime tais pačiais metais įvyko ginčas tarp Prūsijos vyriausybės ir Parlamento, dėl armijos dydžio. 1861 metais Parlamentas davė vyriausybei papildomų lėšų reformai, tačiau 1862 metais atsisakė daryti be sumažinimo priverstinės karinės tarnybos nuo trijų iki dviejų metų. Karalius Viliamas I nenorėjo nusileisti baimei, kad projektas bus nepakankamai įkvėptas su konservatyviomis vertybėmis, dėl šios priežasties dominuojantys liberalai Parlamente primygtinai reikalavo šios nuolaidos.
Įsakant panaikinti susidariusią aklavietę, O. Bismarkas buvo paskirtas ministru pirmininku. Jis ėmėsi rinkti papildomus mokesčius, remiantis 1861 metų biudžetu, svarstyti tai, nes konstitucija nesiėmė priemonių šioje padėtyje be išeities, todėl jis turėjo panaudoti ankstesniųjų metų biudžetą. Pateisinant armijos didėjimą, jis įspėjo, kad “didysis dienos klausimas (turint Galvoje Vokietijos susivienijimą) nebus išspręstas kalbėtojų ir daugumos sprendimu, bet bus išspręstas kraujo ir geležies.“ Visuomenės nuomonė pradėjo keistis jo pusėn ir 1864 metais...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!