Prezumpcijos sąvoka

TURINYS Įvadas 2 1. Nekaltumo prezumpcijos sąvoka 3 2.Nekaltumo prezumpcijos principas Lietuvos baudžiamajame procese 5 3.Nekaltumo prezumpcijos principo turinys 7 3.1.Nekaltumo prezumpcija ir procesinės prievartos priemonės 8 3.2.Nekaltumo prezumpcija ir įrodinėjimo pareiga 10 4. Nekaltumo prezumpcija ir procesinių išlaidų atlyginimas bei kompensacijos 11 5.Nekaltumo prezumpcijos ir kitų baudžiamojo proceso principų ryšys 12 6.Kaltumo prezumpcijos problema 14 Išvados 16 Literatūra 17 Įvadas Teisinis teiginys, kad asmuo turi būti laikomas nekaltu, kol baudžiamojo proceso metu neįrodoma atvirkščiai, atrodęs abejotinas sovietinės teisės doktrinai, dabar nėra kvestionuojamas nė vienoje teisinės valstybės principus gerbiančioje valstybėje. Tačiau aiškinantis, kokie reikalavimai iš nekaltumo prezump­cijos kyla teisę taikant, ne visada prieinama prie bendros išvados. Nekaltumo prezumpcijos principo turinys yra įvairus-šis principas turi/takos įvairiems procesiniams sprendimams priimti. 2000 m Europos Sąjungos pa­grindimų teisių chartijos 48 darbe. Pažy­mėtina, kad šis principas yra pripažintas ne tik JTO ar Europos tarptautinių organizacijų. Apie nekaltumo prezumpcijos principą yra kalbama tiek Amerikos (1969 m), tiek Afrikos (1981 m.) žmogaus teisių konvencijose bei 1994 m. Ara­bijos žmogaus teisių chartijoje. Tarptautinių teismų buvusios Jugoslavijos ir Ruandos nusi­kaltėliams teisti statutuose, kaip ir 1997 m. Ro­mos tarptautinio baudžiamojo teismo statute, šis principas taip pat įtvirtintas. Nekaltumo prezumpcija, kaip vienas iš svarbiausių teisi­nės valstybės principų, įrašytas į daugelio valstybių įstatymuose. 1. Nekaltumo prezumpcijos sąvoka Nekaltumo prezumpcija yra vienas iš svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje principų. Šio principo esmė ir reikšmė tokia: kad asmuo laikomas nepažeidusiu Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų tol, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodoma priešingai. Taigi kiekvieno asmens atžvilgiu preziumuojamas nekaltumas. Tai oficiali teisinė asmens padėtis, kurią valstybė, visuomenė, individai privalo gerbti, jos paisyti. Nuostata dėl asmens nekaltumo prezumpcijos nebegalioja nuo tada, kai teismas viešai Lietuvos Respublikos vardu apkaltinamajame nuosprendyje paskelbia apie baudžiamojo kaltinimo asmeniui teisėtumą bei pagrįstumą ir pripažįsta jį kaltu. Tokia nekaltumo prezumpcijos samprata derinasi ir su atitinkamų tarptautinių dokumentų nuostatomis. Antai Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta: “ Kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas nebus nustatytas įstatymo numatyta tvarka viešo teisminio nagrinėjimo metu, kur jam bus sudaromos visos būtinos gynybos garantijos.” Nekaltumo prezumpcijos esmė atskleista ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje. Konstituciniam nekaltumo prezumpcijos principui įgyvendinti mūsų nacionalinėje teisėje yra sukurta atitinkamų materialinių ir procesinių normų sistema. Konkrečios nekaltumo prezumpcijos nuostatų vykdymo, realizavimo sąlygos, garantijos, forma nustatytos Baudžiamojo proceso kodekse (BPK). Jame nurodyta, kad kaltų nusikaltimo padarymu asmenų išaiškinimas, jų apkaltinimas, teisingas kiekvieno nusikaltimą padariusio asmens nubaudimas – tai vieni iš svarbiausių šio įstatymo uždavinių (BPK 2 straipsnio 1 dalis). Šiems tikslams pasiekti nustatoma baudžiamųjų bylų tyrimo, nagrinėjimo proceso tvarka, kuri yra vienoda ir privaloma visose baudžiamosiose bylose ir visiems teismams, prokuratūros, tardymo bei kvotos organams, advokatūrai ir kitiems baudžiamosios procesinės veiklos subjektams (BPK 1 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnis). Nekaltumo prezumpcija yra vienas iš visuoti­nai pripažįstamų teisės principų. Pirmą kartą nekaltumo prezumpcijos idėja buvo suformu­luota 1789 m. rugpjūčio 28d. Prancūzijos Žmogaus teisių deklaracijoje. Po Antrojo pa­saulinio karo nekaltumo prezumpcija buvo įtvirtinta svarbiausiuose tarptautiniuose doku­mentuose, skirtuose žmogaus teisių apsaugai -J 948 m. JTO Visuotinės žmogaus teisių de­klaracijos 11 darbe, 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 darbe, 1966 m. JTO Tarp­tautinio pilietinių ir politinių teisių pakto tvbiu konstitucijas ir baudžiamojo proceso įsta­tymus, apie nekaltumo prezumpciją yra kalba­ma vos ne kiekviename baudžiamojo proceso vadovėlyje, nesvarbu, kurioje valstybėje tas va­dovėlis būtų išleistas. Nors šis principas skir­tinguose teisės aktuose nusakomas nevienodais žodžiais, jo esmė visur ta pati - joks žmogus negali būti laikomas kaltas padaręs nusikalsta­mą veiką, kol tokio asmens kaltė nebus įrodyta įstatymo nustatyta tvarka išnagrinėjus bylą teis­me. Nepaisant atrodytų visuotinio nekaltumo prezumpcijos įtvirtinimo, visada buvo abejojan­čiųjų šio principo reikšmingumu teisinei siste­mai. Vienas iš įžymiausių Italijos baudžiamojo proceso specialistų P Manzinis dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą rašė, kad nekaltumo prezumpcija yra absurdiška ir prieštaringa. Jam atrodė nesu­prantama, kaip galima vykdyti procesą prieš as­menį, kuris turi būti laikomas nekaltu. Teisės pro­fesorius iš JAV R. Fletcheris nekaltumo pre­zumpciją vadina Vakarų teisinės tradicijos kurio­zu. Jo manymu, ši prezumpcija neturi jokios praktinės reikšmės, ja niekada nesivadovauja­ma kaip sprendimų priėmimo taisykle - ne­kaltumo prezumpcijai tenka tik retorinė funk­cija. Vis dėlto tokios nuomo­nės besilaikančiųjų yra akivaizdi mažuma - ne­kaltumo prezumpcija teisės sistemoje turi tvir­tas pozicijas. Antra vertus, bandant išsiaiškin­ti, kokios konkrečios teisės ir pareigos iš ne­kaltumo prezumpcijos principo kyla atliekant konkrečius procesinius veiksmus ir priimant sprendimus, taip pat atsiranda nemažai proble­mų- Tad, nors šis principas yra žinomas dau­giau kaip 200 metų, jo turinys vis dar nėra pa­kankamai apibrėžtas. Todėl ir moksliniai tyri­nėjimai šia, iš pirmo žvilgsnio lyg ir banalia bei pabodusia tema vis dar prasmingi. Didesnių nesutarimų, kad nekaltumo prezumpcija didžiausią reikšme turi baudžia­mojoje teisenoje, nėra. šio principo reikšmė ki­tiems teisiniams santykiams yra nepakankamai aiški. Yra manančiųjų, kad nekaltumo prezump­cija yra vien baudžiamosios (materialiosios ir pirmiausiai proceso) teisės principas. Tačiau yra atvejų, kai nekaltumo prezumpcija įstatymuose įtvirtinama kaip universalus teisės principas, ku­rio pažeidimas reiškia delikto civilinės teisės požiūriu padarymą ir gali būti pagrindas reika­lauti atlyginti materialinę ir moraline žalą. Kaip pavyzdį čia galima nurodyti Prancūzijos civili­nį kodeksą, kuriame nuo 1993 m. nekaltumo prezumpcija yra įtvirtinta kaip bendrasis prin­cipas. Vis dėlto nekaltumo prezumpcija, kaip uni­versalus teisės principas, dabar iš esmės dar tik formuojasi. Galima manyti, kad tam tikrų per­spektyvų šis formavimasis turi ir ne vien bau­džiamojoje teisenoje, bet ir kituose teisiniuose santykiuose: iš nekaltumo prezumpcijos gali kil­ti teisių ir pareigų. Šiame darbe nekaltumo prezumpcija nagrinėjama kaip baudžiamojo proceso principas. 2.Nekaltumo prezumpcijos principas Lietuvos baudžiamajame procese Sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos bau­džiamojo proceso teisės (kaip ir kitų teisės ša­kų) normų turinys turėjo buvo suderintas su Maskvoje formuluojamomis kiekvienos teisės Šakos pagrindinėmis nuostatomis. Kol nekaltu­mo prezumpcija nebuvo pripažinta sąjunginiuo­se ir Rusijos įstatymuose, negalėjo būti nė kalbos apie jos įtvirtinimą respublikų BPK. Į so­vietine teise nekaltumo prezumpcija labai sun­kiai skynėsi kelią. Pavyzdžiui, 1958 m. iš TSRS Aukščiausiosios Tarybos tribūnos Lietuvos ko­munistų partijos Centro komiteto sekretorius Šarkovas kalbėjo, kad bandymai į teisės teoriją ir praktiką įdiegti buržuazinės teisės dogmas, tokias kaip nekaltumo prezumpcija prieštarau­ja sovietinės socialistinės teisės esmei [12, p. 6], Įdomus atsitikimas įvyko 1968 metais. Tais me­tais pasirodė sovietinio baudžiamojo proceso klasiku laikomo M. S. Strogovičiaus fundamen­talus veikalas „Sovietinio baudžiamojo proceso kursas". Šio veikalo 351 puslapyje buvo pateik­tas pasiūlymas nekaltumo prezumpciją įtvirtin­ti baudžiamojo proceso įstatyme kaip atskirą normą. Komunistų partijos cenzūrai tokia idėja pasirodė šventvagystė - beveik visas knygos ti­ražas buvo areštuotas, knygos puslapis, kuria­me buvo pateiktas „antisovietiškas" pasiūlymas įstatyme įtvirtinti nekaltumo prezumpcijos prin­cipą, buvo išimtas ir pakeistas puslapiu, kur to­kio pasiūlymo jau nebuvo. Šis įvykis yra puikus pavyzdys kalbant apie sovietinį teisės mokslą -„eretiškos" idėjos net negalėjo išvysti dienos švie­sos. Iš esmės dėl tų pačių priežasčių nekaltumo prezumpcijos principas nebuvo įtvirtintas ir 1977 m. SSRS Konstitucijoje. Ir tik 1989 m., prieš pat SSRS žlugimą, šis principas buvo pri­pažintas įstatymiškai. Nors ir dabar yra teigiama, kad realiai Rusi­jos baudžiamajame procese asmuo gali preten­duoti būti laikomas nekaltu tik iki sulaikymo, kardomosios priemonės ar patraukimo kaltina­muoju. Vėl nekaltu jis gali būti laikomas tik po reabilitacijos. Šios prezumpcijos nesilaikymo pavyzdys yra ilgi suėmimo terminai. Lietuvoje nekaltumo prezumpcijos principas buvo įteisintas iš karto po Nepriklausomybės at­kūrimo 1990 m kovo 11 dieną. Tai padaryta Lai­kinajame Pagrindiniame Įstatyme. Konstituciniu šis principas išliko ir po to, kai 1992 m. referen­dumu buvo priimta Lietuvos Respublikos Kon­stitucija, kurios 31 straipsnio pirmojoje dalyje įra­šyta: „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažin­tas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu."1 Šios kon­stitucinės normos „esmė ir reikšmė yra tokia: as­muo laikomas nepažeidusiu Konstitucijos, įsta­tymų, kitų teisės aktų tol, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodoma priešingai. Šią konstitucinę taisyklę kaip elementarią tiesą žino kiek­vienas teisininkas. Niekas be teismo Lietuvoje ne­priima sprendimo pripažinti asmenį kaltu, nie­kas be tokio teismo sprendimo negali būti pa­siųstas atlikti kriminalinės bausmės. Tad forma­liai galima teigti, kad nekaltumo prezumpcijos principas Lietuvoje yra gerbiamas ir jokių pro­blemų čia lyg ir neturėtų kilti vis dėlto nuodug­nesnė šio principo turinio analizė leidžia surasti ir nemažai probleminių nekaltumo prezumpci­jos laikymosi aspektų. Galiojančiame Lietuvos BPK nekaltumo pre­zumpcijos principas nėra įtvirtintas. Tai iš esmės galima aiškinti tuo, kad vis dar turime sovietinio tipo, nors ir po Nepriklausomybės atkūrimo daug kartų taisytą BPK, o kaip buvo minėta, sovietme­čiu šis principas nebuvo pripažįstamas. Kartais klaidingai manoma, kad nekaltumo prezumpci­jos principas neva yra įtvirtintas ar detalizuoja­mas BPK 11 darbe. Tačiau iš tikrųjų šio straipsnio pirmojoje dalyje atkartojamas Konsti­tucijos 109 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintas principas, kad teisingumo vykdymas yra išimti­nė teismo kompetencija. Teisingumo vykdymas baudžiamojoje byloje reiškia, kad tik teismas, iš­nagrinėjęs bylą bei išsamiai ir nešališkai ištyręs visas bylos aplinkybes, gali nuspręsti, ar teisia­masis yra kaltas, ir paskirti jam kriminalinę baus­me. Kaltės klausimo išsprendimas ir bausmės pa­skyrimas sudaro teisingumo vykdymo baudžia­mojoje teisenoje esme. BPK 11 straipsnio antrosios dalies prasmė yra šiek tiek kitokia, nei nekaltumo prezumpci­ją įtvirtinančios Konstitucijos 31 straipsnio pir­mosios dalies. Nekaltumo prezumpcijai svar­biausias yra laiko elementas - prezumuojama, kad kiekvienas asmuo laikomas nekaltas, kol priešingai nėra konstatuota įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. BPK 11 straipsnio antroji dalis, nors ir labai glaudžiai susijusi su nekaltumo pre­zumpcija, vis dėlto yra labiau skirta to paties straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinto principo, kad teisingumą vykdo tik teismas, komentarui.2 Čia aprašomas pripažinimo kaltu ir bausmės skyrimo būdas: teismo nuosprendžiu, kuris turi būti priimtas ne bet kaip, o įstatymo nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad ne tik pats nuosprendis turi būti priimtas ir surašytas laikantis įstatyme numatytos tvarkos, bet ir visas procesas iki nuosprendžio turi būti vykdyt aš pagal įstatymą. Kuriant naują BPK buvo nuspręsta šį princi­pą įtvirtinti kodekse taip kaip jis iš tikrųjų yra suprantamas ir fiksuojamas tiek Konstitucijoje, tiek tarptautiniuose dokumentuose. Pirmajame BPK projekto variante buvo numatyta Šį princi­pą apibrėžti atskiru straipsniu, kuris buvo sufor­muluotas taip: l. Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kal­tumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvar­ka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosp­rendžiu. 2. Įrodinėti asmens, prieš kurį vykdomas baudžiamasis persekiojimas, kaltumą priva­lo kaltinimo šalis. Draudžiama perkelti įro­dinėjimo pareigą įtariamajam, kaltinamajam ir teisiamajam. Jie neprivalo įrodinėti savo nekaltumo. 3. Visos abejonės dėl asmens kaltumo, jeigu visomis priimtomis priemonėmis jų ne­ buvo galima pašalinti, aiškinamos to asmens naudai."3 Pati nekaltumo prezumpcija buvo įtvirtinta šio straipsnio pirmojoje dalyje, antrosios ir trečiosios dalių nuostatos taip pat neatsiejamai susi­jusios su nekaltumo prezumpcija, bet vis dėlto nė­ra visiškai teisinga, pavyzdžiui, įrodinėjimo bau­džiamajame procese principines nuostatas formu­luoti ne įrodinėjimo procesą reglamentuojančiuo­se straipsniuose. Todėl Seimui pateiktame BPK projekto variante nekaltumo prezumpcija yra nu­sakoma tradiciškai-projekto straipsnio, kurs pa­vadintas „Žmogaus teisių apsauga baudžiamaja­me procese", viena iš dalių skamba taip: „Kiek­vienas asmuo, kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas ne­įrodytas šio kodekso nustatyta tvarka ir pripažin­tas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu." Nors būtų galima diskutuoti ir dėl to, ar ap­skritai yra būtina Konstitucijoje įtvirtintus prin­cipus kartoti kodeksuose, kituose įstatymuose. Lietuvoje kol kas lyg ir yra laikomasi nuomo­nės, kad kartoti reikia. 3.Nekaltumo prezumpcijos principo turinys Bendros nuomonės dėl nekaltumo prezumpci­jos turinio ir reikšmės priimant konkrečius tei­sinius sprendimus baudžiamąją teisena nėra. Pa­žymėtina, kad nuo 2001 m. sausio l d. įsigalio­jusios Prancūzijos BPK pataisos buvo priimtos įstatymu, kuris vadinamas „įstatymas dėl nekal­tumo prezumpcijos ir nukentėjusiojo teisių su­stiprinimo". Net 94 šio įstatymo straipsniai bu­vo priiminėjami kaip įstatymo dalis, skirta su­stiprinti nekaltumo prezumpciją, nors tuose straipsniuose terminas „nekaltumo prezumpci­ja" nebuvo vartojamas. Šiomis pataisomis buvo pakeista sulaikyto asmens bendravimo su gynė­ju tvarka, kaltinamojo apklausos taisyklės, per­skirstytos ikiteisminio tyrimo teisėjo ir tyrimo kolegijos (anksčiau vadintos kaltinimo kolegi­ja) prie apeliacinio teismo funkcijos, įsteigta tei­sėjo laisvėms ir suėmimui pareigybė bei pakeista daug kitų procesiniu taisyklių, manant, kad naujos procesinės normos sustiprins nekaltumo prezumpcijos svarbą baudžiamajame procese. 3.1.Nekaltumo prezumpcija ir procesinės prievartos priemonės Dar 1928 m. A. Kriščiukaitis rašė: „Kaltinama­sis ligi teismo sprendimo juridiniu atžvilgiu yra laikomas nekaltas, ir priverčiamosios priemonės, kurių griebiamasi prieš jį, susiduria su asmens teisių garantijomis, užfiksuotomis kiekvienam pi­liečiui Konstitucijoj arba ir šiaip įstatymuos. To­dėl prievarta leidžiama tik tiek, kiek ji būtinai reikalinga teismo uždaviniui pasiekti." Nekaltumo prezumpcija įpareigoja itin kruopš­čiai spręsti kardomojo kalinimo skyrimo klausi­mus. Kai kurių autorių manymu, šios kardomo­sios priemonės skyrimo pagrindu negali būti ti­kimybė, kad įtariamas padaręs vieną nusikalti­mą asmuo dar gali padaryti naują nusikaltimą, nes tokiu atveju kaltinamajam prievarta (kardo­masis kalinimas) taikoma vadovaujantis galimu jo kaltumu dėl dar nepadaryto nusikaltimo. Tačiau nepaisant tokių samprotavimų naujo nusikaltimo padarymo galimybė daugumo­je Europos valstybių yra vienas iš pagrindų skirti kardomąjį kalinimą (suėmimą). Kardomojo kalinimo ir nekaltumo prezump­cijos santykio klausimas dar nėra iki galo išspręs­tas. Remiantis nekaltumo prezumpcija kategoriškai draudžiama iki asmenį pripažinus kaltu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu tam asmeniui taikyti kokias nors bausmes ar bausmei prilygs­tančias priemones. Kardomojo kalinimo pa­našumas, bent jau suvaržymų pobūdžiu, į laisvės atėmimo bausmę yra akivaizdus. Todėl labai aiš­kių ir įtikinamų argumentų, kad jokio konflikto tarp kardomojo kalinimo ir nekaltumo prezump­cijos nėra, gana sunku surasti. Netgi, atvirkščiai, pakankamai įtikinamai galėtų atrodyti bandymas įrodyti, kad nekaltumo prezumpcija apskritai draudžia taikyti kardomąjį kalinimą. Tačiau nė­ra nė vienos modernios valstybės, kurioje tokia priemonė nebūtų taikoma. Net labai gerai teoriš­kai pagrįsti siūlymai atsisakyti tokią kardomąją priemonę taikyti negali būti priimti jau vien dėl grynai pragmatinių priežasčių - netaikant kar­domojo kalinimo, dažna baudžiamoji byla ap­skritai negalėtų būti baigta nuosprendžio priėmi­mu. Todėl praktiškai nekaltumo prezumpcijos principas, taikant kardomąjį kalinimą, tik tarsi atkreipia dėmesį, primena, jog skirti šią priemo­ne ir tęsti jos taikymo terminus galima tik kai tai daryti yra tikrai būtina. Tokią nuomonę ne kartą yra išreiškęs ir Europos žmogaus teisių teismas, taip pat ir byloje. Jėčius prieš Lietuvą (2000). Šios bylos sprendime rašoma: „Besitęsiantis su­ėmimas konkrečioje byloje gali būti pateisintas tik esant aiškioms tikro viešojo intereso apraiš­koms, kuris [interesas], įvertinus nekaltumo pre­zumpciją, nusveria teisę į laisvę."4 Nekaltumo prezumpcija ir visuomenės informavimas apie įtariamus ar kaltinamus padarius nusikaltimą asmenis. Nekaltumo prezumpcija įpareigoja aukštas pa­reigas einančius pareigūnus vengti visokių viešų pareiškimų apie asmens, kuriam nėra įsiteisėjęs kaltinamasis nuosprendis, kaltumą. Tačiau ko­rektiškai atliktas tam tikrų asmenų įvardijimas įtariamaisiais neturi būti laikomas šio principo pažeidimu.5 Tokį sprendimą Europos žmogaus teisių komisija priėmė byloje Petraškrau prieš Vokietiją. Šioje byloje apskritai pirmą kartą buvo tikrinama, ar pareigūno pranešimas visuo­menės informavimo priemonėse apie sulaikytą nusikaltėlį gali pažeisti nekaltumo prezumpci­jos principą. Pažeidimas nebuvo nustatytas, nes teisingumo ministras, paskelbdamas apie įtaria­mosios teroristės sulaikymą televizijos interviu, aiškiai pasakė, kad sprendimą byloje priims teis­mas ir kad jo žodžiai nereiškia nieko kito tik pa­skelbimą visuomenei, jog konkretaus asmens at­žvilgiu vyksta procesas.6 Byloje H. Daktaras prieš Lietuvą (2000) Europos žmo­gaus teisių teismas sprendė, ar Lietuvoje nėra pa­žeidinėjama nekaltumo prezumpcija. Sprendime dėl H. Daktaro pareiškimo prieš Lietuvą priim­tinumo, duodamas nuorodą į toliau aptariamą bylą Allenet de Ribemont prieš Prancūziją (1995) bei kitas bylas, nurodė, kad Konvencijos „6 straipsnio 2 dalis negali uždrausti valdžios ins­titucijoms informuoti visuomenę apie vykstan­čius nusikaltimų tyrimus, bet ji reikalauja, kad tai būtų daroma pakankami diskretiškai ir atsar­giai, užtikrinant nekaltumo prezumpciją." Šia­me sprendime taip pat pažymima, kad „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!