Politinė kultūra

 1 paskaita. PLATONO VALSTYBĖS TEORIJA Daugiau kaip prieš 5000 metų Artimuosiuose Rytuose atsirado pirmosios stiprios centralizuotos vergovinės valstybės. Savo energiją jos nukreipė į kaimynų nukariavimus: viena imperija žlugdė kitą. Karas čia buvo svarbiu verslu, jis sumenkino žmogaus gyvybės vertę ir orientavo į mirtį. Rengimasis pomirtiniam gyvenimui tapo neatskiriama tų tautų dvasinio gyvenimo dalimi. Visai kitokią civilizaciją kūrė Viduržemio jūros pakrančių gyventojai graikai. Norėdami išlikti jie privalėjo laviruoti tarp įvairių galiūnų, todėl ilgai negalėjo sukurti galingų imperijų. Antikos Graikijoje formavosi valstybės-miestai (poliai). Nedidelė teritorija su joje dominuojančiu miestu – toks buvo tipiškas miestas-valstybė. Gyventojai buvo susiskirstę į tris pagrindines klases, atribotas tiek politiškai, tiek teisiškai. Apačioje buvo vergai (apie trečdalis), nes vergai buvo įprasta senovės pasaulio institucija. Kitą pagrindinę grupę graikų mieste sudarė čia gyvenantys svetimšaliai, arba metekai. Jie, kaip ir vergai, negalėjo dalyvauti miesto politiniame gyvenime, nors jie buvo laisvi žmonės ir nepatirdavo jokios socialinės diskriminacijos. Trečią grupę sudarė piliečiai, arba miesto nariai, turintys teisę dalyvauti miesto politiniame gyvenime, ši privilegija būdavo įgyjama pagal kilmę, t.y. graikas likdavo piliečiu to miesto, kuriam priklausė jo tėvai. Tik piliečiams buvo suteikiama teisė į narystę, t.y. į tam tikrą politinės veiklos, arba dalyvavimo sprendžiant bendrus reikalus minimumą. Kiekvienas polis skyrėsi savo valdymo formomis, tad tuometinė Graikija buvo tarsi valdymo institucijų susidarymo laboratorija. Esama aiškių ženklų kad dar V a. pr. Kr. apie politines problemas aktyviai mąstyta ir diskutuota, kad jau tuo metu buvo pradėjusios formuotis daugelis koncepcijų, vėliau randamų Platono ir Aristotelio veikaluose. Apie tai liudija ir Herodoto “Istorija”, kurioje pateikiama gausios antropologinės žinios, svetimų tautų keistų papročių ir įpročių aprašymai. Mes plačiau apsistosime ties Platonu, kuris savo dialoguose “Valstybė”, “Politikas” ir “Įstatymai” pateikia apibendrintą požiūrį į valstybę. Platonas gimė 427 m.p.m.e., mirė - 347 m.p.m.e. Tikrasis jo vardas yra Aristoklis, Platonas - pravardė nuo platos, platius – platus. Jis buvo senos ir turtingos šeimos palikuonis, gyveno netoli Atėnų. Buvo gabus muzikai, gimnastikai, poezijai, poetu liko visą gyvenimą, apie tai galima spręsti iš jo dialogų. Jis gerai žinojo Heraklito dialektiką, tuo metu Atėnuose populiarias Anaksagoro pažiūras, tačiau, be abejonės, didžiausią įtaką jam turėjo Sokratas. Platoną žavėjo Sokrato teorija ir gyvenimo principai. Sokratas reikalavo, kad žmonės suprastų vartojamų žodžių reikšmę ir prasmę, o tai įmanoma tik suvokus dalyko esmę. Lydimas jaunų vyrų – savo šalininkų - Sokratas ir gatvėse, ir aikštėse, ir namuose aiškinosi, kas tai yra gėris, grožis, teisingumas, valstybė, koks turi būti valstybės vyras. Pasak Sokrato, išmintis, kurios turi ieškoti filosofai, tai žinojimas kaip reikia gyventi. Todėl Sokratui labiausiai rūpėjo etikos, o ne metafizikos klausimai. Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad norint sužinoti, kaip reikia gyventi, iš pradžių reikia išsiaiškinti žinių esmę. Atėnams pralaimėjus Spartai Peloponoso kare, Atėnuose įsitvirtino tironija – trisdešimties tironų, Spartos statytinių, valdžia. Vėliau ją pakeitė demokratija, tačiau ji buvo apribota taikos sutartimi su Sparta. Šios politinės suirutės metu Sokratas formavo savo požiūrį į valstybės reikalus. Jis griežtai kritikavo kai kurių savo mokinių veiksmus tironų valdymo metais, jo nepatenkino ir vėl atkurta demokratija. Jis kritikavo tiek vieną, tiek antrą santvarką, reikalavo, kad politiniai vadovai būtų renkami ne burtais, o atsižvelgiant į tai, kaip jie yra pasirengė valdymo darbui. Stipriai valdžiai tokia kritika nebūtų pavojinga, bet visiškai kitas dalykas, kai valdžia neturėjo tvirtų pagrindų. Jis diskutavo su Atėnų gyventojais apie valdžios paskirtį. Jam rūpėjo išsiaiškinti, ką reikia daryti, kad į valdžią ateitų kompetentingi asmenys. Mat, Sokratui atrodė, kad dėl atėniečių nelaimių kalti ne dievai, o nekompetentingų asmenų valdymas. Jis šaipėsi iš valdžios pareigūnų. Sutikęs atėnietį, Sokratas klausdavo: “Jeigu aš norėčiau pataisyti batą, į ką turėčiau kreiptis?” Pasigirsdavo atsakymas: “Į kurpių, Sokratai”. Tačiau paklausus: “Kas turi sutaisyti valstybės laivo korpusą?”, atsakymo nesulaukdavo. Sokratas įrodinėjo, kad kiekvieną darbą turi dirbti išmanantys žmonės. Valstybės valdymas yra labai sudėtingas darbas, jam reikia daug išminties, tačiau Atėnų amatininkai išmano savo darbą, o valstybės pareigūnai – ne. Valdantieji sluoksniai negalėjo pakęsti Sokrato patyčių ir ryžosi organizuoti Sokrato teismą. Jam buvo pateikti du kaltinimai: 1)esą jis demoralizuoja jaunimą, supriešindamas jį su senąja karta, 2)esą jis neigia tikruosius dievus, iškeldamas jų vieton naujuosius. Kaltinamajame akte buvo pasakyta, kad Sokratas nepripažįsta tų dievų, kuriuos pripažinti reikalauja įstatymai. Sokratas buvo įsitikinęs, kad visų žmonių nelaimių šaltinis – nesilaikymas jų pačių priimtų įstatymų. Žmogus privalo paklusti įstatymams, nors juos laikytų ir neteisingais, aiškino jis. Priešingu atveju negalėtų “išlikti sveika ir išvengti pražūties valstybė, kurioje teismo sprendimai neturi jokios galios”. Žmogus turi teisę kritikuoti įstatymus, jų priėmėjus, bet privalo paklusti jiems ir tikėtis, kad teisybė triumfuos. Savo paties pavyzdžiu jis siekė tai patvirtinti. Teismui pasmerkus Sokratą mirti, jis atsisakė ne tik prašyti sušvelninti mirti, bet ir bėgti iš kalėjimo, kai pabėgimą organizavo jo draugai. Sokratas – pirmasis filosofas, kuris buvo nuteistas mirti. Jis matė, kad jo laikais sąžiningas žmogus, užsiimdamas politika, negali laiduoti sau laimės. Jis pats du kartus buvo įtrauktas į politinių įvykių sūkurį, tačiau iš to turėjęs tik nemalonumų: ir su tironų, ir su demokratine valdžia. Vis dėlto, Sokrato nuomone, žmogus savo įsitikinimus privalo laikyti svarbesniais už savo gerovę. Anot jo, ir įsivėlęs į politiką žmogus negali leisti išniekinti savo moralinių principų. Šia proga mąstytojas priminė ir piliečių pareigas valstybei. Jis manė, kad veidmainystė ne tik žalinga patiems žmonėms, bet ir pražūtinga valstybei. Paskutiniuosius devynerius metus iki Sokrato mirties Platonas buvo vienas artimiausių Sokrato bičiulių ir klausytojų. Net ir po Sokrato mirties iš pagarbos savo mokytojui Platonas savo pažiūras dažniausia dėstė jo vardu. Dėl Sokrato mirties ir pasikeitusios politinės situacijos Platonas išvyksta iš Atėnų ir 12 metų keliauja: pas Kratilą, Heraklito mokinį, mokosi dialektikos, Sirakūzuose (Sicilija) bendrauja su pitagoriečiais, lankosi Trakijoje, Egipte, Asirijoje, Finikijoje, čia susipažįsta su magija, matematika. Jau būdamas subrendęs (40 metų) grįžta į Atėnus, Akademo miškelyje įkuria savo mokyklą – Akademiją, kuri subūrė daug jaunimo ir tapo filosofinės minties centru. Platono “Valstybė” – tai knyga nepasiduodanti klasifikacijai. Joje paliesti ar išplėtoti beveik visi Platono filosofijos aspektai, o jos temos ribos tokios, jog galima teigti, kad ji aprėpia visą žmogaus gyvenimą. Joje kalbama apie gerą žmogų ir gerą gyvenimą, kuris Platonui, be kita ko, reiškė gyvenimą geroje valstybėje, apie būdus jiems pažinti ir sukurti. O tokiai bendrai problemai nesvetimas joks individualios ar visuomeninės veiklos aspektas. Taigi šio kūrinio nepriskirsi prie mokslinių traktatų, jis nepriklauso nei politikai, nei etikai, nei ekonomikai, nei psichologijai, nors apima jas visas ir ne vien jas, menas, auklėjimas ir filosofija taip pat nepalikti nuošalyje. Tokį temos platumą gali paaiškinti keletas faktų. Pati Platono pasirinkta dialogo formos literatūrinė sąranga suteikia talpumą ir dėstymo laisvumą, kurių griežtai mokslinis traktatas netoleruotų. Be to, kai Platonas rašė, įvairiausi anksčiau minėti mokslai dar neturėjo tokio apibrėžtumo, koks vėliau jiems kiek dirbtinai priskirtas. Todėl pats gyvenimas mieste-valstybėje nebuvo taip suklasifikuotas ir suskirstytas kaip šiais laikais. Kadangi visa žmogaus veikla siejasi su jo pilietiškumu, kadangi jo religija buvo valstybės religija, o jo menas – miesto piliečio menas, visi šie dalykai ir negalėjo būti labai aiškiai atskirti. Geras žmogus turi būti geras pilietis; geras žmogus vargu ar gali egzistuoti blogoje valstybėje; būtų beprasmiška svarstyti, kas yra gera žmogui, neatsižvelgiant į tai, kas yra gera miestui. Todėl tam, ką Platonas mėgino padaryti ir buvo būdinga psichologinių ir socialinių klausimų, etinių ir politinių motyvų sąraizga. Dorybė yra žinojimas. Pamatinę “Valstybės” idėja Platonas perėmė iš savo mokytojo doktrinos, kad dorybė yra žinojimas. Jo paties nesėkmingas politinis patyrimas idėją sutvirtino ir paskatino jį kurti Akademiją tikro žinojimo, kaip filosofinio valstybės valdymo meno pagrindo dvasiai diegti. Tačiau teiginys, kad dorybė yra žinojimas, reiškia, kad yra objektyvus gėris, kurį reikia pažinti ir kad jį galiima pažinti racionaliu ar loginiu nagrinėjimu, o ne intuicija, spėlionėmis ar tiesiog pasikliaujant sėkme. Gėris yra objektyviai realus, kad ir ką apie jį manytų, ir jį reikia įgyvendinti ne todėl, kad to nori žmonės, o dėl to, kad jis yra gėris. Kitaip tariant, valios vaidmuo čia tik antrinis; ko žmonės nori, priklauso nuo to, kiek jie įžvelgia gėrio, tačiau niekas nėra gėris vien todėl, kad jie to nori. Vadinasi, žmogus, kuris žino – filosofas ar mokslininkas – turėtų turėti sprendžiamąją galią valdžioje, ir tik jo žinojimas suteikia jam šitokią teisę. Šis įsitikinimas sudaro visa ko pagrindą “Valstybėje” ir verčia Platoną aukoti visus valstybės aspektus, kuriems nepavyksta pritaikyti apšviestosios despotijos principo. Šis principas yra kur kas labiau pagrįstas, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mat analizuojant paaiškėja, kad žmonių tarpusavio ryšiai visuomenėje priklauso nuo abipusių poreikių ir iš to kylančių prekių bei paslaugų mainų. Vadinasi, filosofo pretenzijos valdyti yra ne kas kita, kaip labai svarbus atvejis dėsnio, kuriuo įsitikinama visur, kur tik žmonės gyvena kartu: kad bendra veikla būtų sėkminga, kiekvienas turi gerai atlikti savąją darbo dalį. Norint suprasti, ką tai reiškia valstybės atžvilgiu, būtina išsiaiškinti, kokios darbo rūšys yra svarbiausios, o tai aiškinantis prieinama prie trijų luomų, iš kurių filosofas valdovas, žinoma, bus pats svarbiausias. Bet šis darbų pasiskirstymas ir kiekvieno iš jų geriausio atlikimo laidavimas – funkcijų specializacija, kuri yra visuomenės pagrindas, - priklauso nuo dviejų veiksnių: būdingų gabumų ir pasirengimo. Pirmieji yra įgimti, o antrąjį lemia patirtis ir auklėjimas. Praktiškai valstybė priklauso nuo to, kaip ji valdo ir susieja šiuos du veiksnius; kitaip tariant, nuo to, ar ji pasitelkia geriausius žmonių sugebėjimus ir išugdo juos, suteikdama geriausią auklėjimą. Analizė sutvirtina pradinę koncepciją; pasmerktos tos valstybės, kurias valdo ne tie, kurie žino – pirma, kokie darbai reikalingi gerai valstybei, ir, antra, ką paveldėjimas ir auklėjimas duos piliečiams, tinkamiems juos atlikti. Tad Platono teoriją galima padalyti į dvi pagrindines dalis, arba tezes: pirma, kad valdymas turi būti menas, paremtas tiksliomis žiniomis, ir antra, kad visuomenė – tai žmonių, kurių sugebėjimai papildo vieni kitus, poreikių bendras patenkinimas. Logikos požiūriu, antrasis teiginys yra pirmojo prielaida. Bet, kadangi, Platonas, matyt, perėmė pirmąjį beveik galutinai suformuluotą iš Sokrato, pagrįstai galima manyti, kad antrasis nuoseklumo požiūriu buvo pirmojo apibendrinimas ar išplėtimas. Sokrato principas, kad dorybė yra žinojimas, pasirodė esąs plačiau pritaikomas, negu buvo galima manyti. Valstybė kaip tipas. Platonui teorinė ar mokslinė jo principo reikšmė nė kiek ne mažiau svarbi už kritinę. Gėris egzistuojąs tiek žmonėms, tiek valstybėms, ir perprasti tą gėrį, suvokti, kas jis yra ir kaip jį galima patirti, padedąs žinojimas. Žmonės, žinoma, įsivaizduoja jį labai įvairiai; esama įvairiausių subjektyvių nuomonių, kaip jo siekti, tačiau nuomonių begalės, o pasirinkti iš jų beveik nėra ką. Žinojimas yra gėris, jeigu jį įmanoma įgyti, būtų visai kas kita. Visų pirma, jis turėtų tam tikrą racionalų pagrindą; jį patvirtintų kitokios rūšies sugebėjimas negu tas, kuriuo remiantis susidaroma nuomonė. Antra, jis būtų vienas ir nekintamas ne vienoks Atėnuose ir kitoks Spartoje, o tas pats visur ir visada. Trumpai tariant, jis priklausytų nuo prigimties, o ne nuo permainingų konvencijos ir papročių vėjų. Žmoguje, kaip ir kituose pasaulio elementuose, yra kažkas pastovaus –“prigimtis”, skirtinga nuo regimybės, ir tos prigimties suvokimas skiria žinojimą nuo nuomonės. Kai Platonas sako, kad tik filosofas žino, kas yra gėris, jis nesididžiuoja visažinyste; tuo paprasčiausia teigiama, kad esama objektyvaus mato ir kad žinojimas yra geriau už spėjimą. Profesinio ar mokslinio žinojimo analogija nuolat sukasi Platono galvoje. Kaip gydytojas išmano apie sveikatą, taip ir politikas turįs išmanyti, kas yra gėris valstybei, ir suprasti palankių ir nepalankių veiksnių veikimą. Kaip tik žinojimas skiria tikrą politiką nuo netikro, kaip kad žinojimas skiria gydytoją nuo šarlatano. Platonas savo teorijoje siekia pateikti idealios valstybės apmatus, o ne vien aprašyti egzistuojančią sistemą. Politikui tiesiog privalu žinoti, kas yra gėris ir, vadinasi, ko reikia gerai valstybei sukurti. Jis taip pat privalo žinoti, kas yra valstybė – ne atsitiktinės jo apraiškos, bet ji pati vidujai, iš esmės. Beje, filosofo teisę valdyti galima pagrįsti tik parodžius kaip ji kyla iš valstybės prigimties. Platono valstybė, matyt, yra “valstybė kaip tokia”, visų valstybių tipas ar modelis. Vien aprašydamas egzistuojančias valstybes jis nepasiektų savo tikslo, vien praktiniai argumentai nepagrįstų tos filosofo teisės. Knygos tema yra valstybės kaip rūšies, kaip tipo bendroji prigimtis, ir ne taip svarbu, ar egzistuojančios valstybės tvarkosi pagal tą modelį, ar ne. Tai paaiškina, kodėl Platonas gana atsainiai traktuoja įvykdomumo klausimus, kurie turbūt šiek tiek trikdo šiuolaikinį skaitytoją. Tačiau Platonui, matyt, buvo visiškai nesvarbu, ar jo ideali valstybė gali būti sukurta tikrovėje. Jis mėgino parodyti, kokia iš principo turi būti valstybė; jeigu faktai neatitinka principo, juo blogiau faktams. Kitaip tariant, Platonas manė, kad gėris yra tai, kas jis objektyviai yra; ar žmonėms jis patinka ir ar juos galima įkalbėti jo norėti – tai jau kitas dalykas. Be abejo, jeigu dorybė yra žinojimas, galima tarti, kad žmonės panorės gėrio, kai sužinos, kas jis yra, tačiau dėl to gėris anaiptol nepasidarys geresnis. Nesunku pastebėti, kad Platono politikos mokslas yra grindžiamas geometrijos ir astronomijos metodika. Platono ryšys su šiais mokslais buvo nepaprastai glaudus tiek dėl pitagoriečių įtakos jam, tiek dėl to, kad jo Akademijai priklausė bent du žymiausi to meto matematikai ir astronomai. Platonas gerai suprato, kad tiksliojo mokslo tikslumą lemia tipų suvokimas; geometrija yra įmanoma tik tuomet, jei apsiribojama idealizuotų figūrų nagrinėjimu ir nepaisoma nukrypimų bei komplikacijų, pasitaikančių kiekvienoje tipo apraiškoje. Lygiai taip pat ir “Valstybėje” siekiama ne aprašyti valstybes, o surasti tai, kas joms esminga ar tipiška, - bendruosius sociologinius principus, kuriems paklūsta kiekviena žmonių visuomenė, siekianti gero gyvenimo. Platonui valstybė, visų pirma, politinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas yra būtina jų gyvenimui. Svarbiausia, ji sudaro ir užtikrina sąlygas dvasinei veiklai ir kūrybai. Kad galėtų tai padaryti ji turi būti organizuota ir turėti priemonių apginti tai organizacijai nuo vidaus ir išorės priešų. Platonas ieško panašumo tarp valstybės ir žmogaus organizmo bei viso pasaulio. Valstybę jis supranta kaip organizmą, kurio dalys - individai ir jų grupės – paklūsta visumai. Kaip ir visoje Platono filosofijoje atskirybė čia subordinuojama bendrybei, piliečiai ir jų gyvenimas pajungiami valstybės idėjos įgyvendinimui. Valstybės funkcijas Platonas mėgino nustatyti, siedamas jas su trimis sielos pradais ir keturių dorybių teorija. Numatomas valstybės valdymo principas – teisingumas. Jis turėtų lemti valstybės darną, harmoniją, kuri galima tik tuo atveju, kai kiekvienas rūpinasi ne tuo, kas jam pačiam naudinga, o tuo, kas naudinga valstybei. Todėl valstybė turėtų žiūrėti, kad kad kiekvienas dirbtų tik tai, kas jam priklauso. Toks valdymo principas įgauna ekonominį, politinį, socialinį ir moralinį aspektus. Platonas genialiai įžvelgė darbo pasidalijimo būtinybę, teigė, kad darbas visada atliekamas geriau ir lengviau, kai jį dirba pasirengęs, įgudęs ir turintis tam darbui sugebėjimų žmogus. Todėl Platonas ir reikalauja, kad valstybė diferencijuotų žmones, paskirdama vieniems auginti gyvulius, rūpintis maistu, kitiems – parūpinti drabužius, apavą, įvairius reikmenis, tretiems – ginti kraštą, ketvirtiems valdyti. Valstybė suteikia savo piliečiams ne tiek laisvę ir apsaugą, bet, svarbiausia, gyvenimą – visas galimybes visuomeniniams mainams, dėl kurių atsiranda civilizuoto būvio būtiniausi daiktai ir patogumai. Juk jeigu poreikiai patenkinami mainais, kiekvienas žmogus turi turėti daugiau savo siūlomų reikmenų, negu jam pačiam reikia, ir mažiau, negu jam reikia, turėti to, ką jis gauna. Tad visiškai aišku, kad būtina tam tikra specializacija. Žemdirbys pagamina daugiau maisto negu gali suvalgyti, o batsiuvys pasiuva daugiau batų, negu pats gali suavėti. Todėl abiems naudinga gaminti vienas kitam, nes abu bus sočiau pavalgę ir geriau apsirengę dirbdami kartu negu tuo atveju, jei kiekvienas gamintųsi visus sau reikalingus daiktus. Pasak Platono tai galima paaiškinti dviem pagrindiniais žmogaus psichologijos faktais: pirma, skirtingiems žmonėms būdingi skirtingi gabumai ir kai kuriuos darbus vieni atlieka geriau negu kiti; antra, meistriškumas įgijamas tik tada, kai žmonės nuolat dirba tą darbą, kuriam yra tinkami iš prigimties. Teisybė, tokiame visuomeniniame gyvenime yra teisių, kaip yra ir pareigų, tačiau vargu ar kokia nors specifine forma jas galima priskirti individams. Platono požiūriu, visuomenės atsiranda pirmiausia dėl žmonių poreikių, kurie gali būti patenkinti tik bendromis pastangomis. Paprasčiausias pavyzdys, žinoma, būtų maisto ir kitų pragyvenimo reikmenų gamyba ir mainai, tačiau tai pasakytina toli gražu ne vien apie ekonominius visuomenės poreikius. Platonas čia įžvelgia pagrindą visiems žmonių susijungimo į socialines grupes atvejams analizuoti. Jeigu egzistuoja visuomenė, vadinasi tam tikru būdu tenkinami poreikiai ir vyksta atitinkamų paslaugų mainai. Ši analizė – vienas iš įžvalgiausių jo socialinės filosofijos atradimų. Ji atskleidė tą visuomenės aspektą, kuris neabejotinai yra svarbiausias visoms socialinėms teorijoms, ir visiems laikams suformulavo požiūrį, kuriam miesto-valstybės socialinė teorija visada liko ištikima. Glaustai jį būtų galima apibūdinti taip; visuomenę reikia suvokti kaip sistemą paslaugų, kurias kiekvienas jos narys ir teikia, ir gauna. Valstybė tik prižiūri šiuos tarpusavio mainus ir mėgina pasirūpinti, kad poreikiai būtų tenkinami kuo adekvačiau ir kuo darniau būtų kečiamasi paslaugomis. Žmonės tokioje sistemoje vaidina reikalingų užduočių atlikėjų vaidmenį, jų visuomeninę svarbą lemia jų atliekamo darbo vertė. Tad pirmiausia individas įgyja tam tikrą padėtį, kuri suteikia jam galimybę imtis konkrečios veiklos, o laisvę valstybė jam garantuoja ne tiek įgyvendinti jo laisvai valiai, kiek verstis savo profesija. Iki Platono egzistavo teoriją, kuri visuomeninius santykius vaizduoja kaip tam tikrą susitarimą ir todėl teigia, kad valstybė pirmiausia rūpinasi išsaugoti pasirinkimo laisvę (Antifonas, Glaukonas). Tačiau Platonas atmetė ją, nes valia grindžiamas susitarimas neduoda pagrindo teigti, kad teisingumas savo esme yra dorybė. Įrodyti, kad visuomeniniai susitarimai remiasi prigimtimi, o ne konvencija, galima tik įrodžius, kad tai, ką žmogus daro, turi reikšmę ne vien dėl to, kad jis nori tai daryti. Analizuodamas valstybę Platonas skiria tris pagrindines funkcijas: patenkinti svarbiausius fizinius poreikius, saugoti valstybę ir ją valdyti. Specializacijos principas reikalauja, kad būtų skiriamos svarbiausios veiklos sritys, tad paaiškėja, kad yra trys klasės: darbininkų, kurie gamina, sargybinių, karių ir vadovų-filosofų. Kadangi funkcijų pasidalijimas remiasi gabumų skirtingumu, tas tris klases lemia tai, kad yra trys rūšys: tie, kurie iš prigimties tinka dirbti, o ne valdyti; tie, kurie tinka valdyti, bet tik kitų prižiūrimi ir nukreipiami, ir galiausiai tie, kurie tinka eiti aukščiausias valstybės valdymo pareigas, sakysime, rinktis priemones ir tikslus. Psichologijos požiūriu šias tris savybių rūšis atitinka trys gyvybinės galios arba “sielos”: geidžiančioji, arba maitinančioji, kuri Platono nuomone glūdi žemiau diafragmos, vykdomoji, arba “aistringoji”, kuri glūdi krūtinėje, ir protingoji, kuri žino arba mąsto ir kuri glūdi galvoje. Kiekviena siela turi tik jai būdingą pranašumą ar dorybę, pagal Platoną, išmintis yra protingosios sielos pranašumas, narsumas – aistringosios, tačiau nuosaikumo jis nesiryžta priskirti vien geidžiančiajai sielai. O teisingumas yra tinkamas visų trijų funkcijų – tiek valstybės klasių, tiek individo sugebėjimų – santykis. Žmonių suskirstymą į luomus Platonas mėgina pagrįsti jų prigimties ypatybėmis. Jis pateikia pasakojimą, esą kūrėjas, “lipdydamas” žmones, į vienus įmaišęs aukso – tai vertingiausieji, išmintingi žmonės, kurie gyvenime patys vadovaujasi protu ir gali vadovauti kitiems. Į antruosius kūrėjas įmaišęs sidabro. Šie taip esą kilnios prigimties, pirmųjų pagalbininkai, pasižymintys narsumu, drąsa. Tai valstybės sargybinių ir karių luomo atstovai. Tretieji savyje nešioja varį ar geležį. Tai žemdirbiai, amatininkai, pirkliai, kuriems, pagal Platoną, jau pačios prigimties yra skirta gaminti ir paklusti pirmiesiems. Tokį žmonių suskirstymą į privilegijuotus ir jiems pavaldžius Platono teorijoje sušvelnina nebent tai, kad priklausomumą luomui lemia ne individo kilmė, bet jo dvasinės ir moralinės savybės. Jei vaiko krūtinėje yra varis arba geležis, jis priskiriamas trečiajam luomui, nesvarbu, kas yra jo tėvai. Bet jei amatininko, žemdirbio ar pirklio šeimoje atsirastų jaunuolis, turintis aukso, jis turėtų būti perkeliamas į aukštesnį luomą. Idealu Platonas laiko visuomenę, kurioje kiekvienas gimęs vaikas gauna patį geriausią išsilavinimą, atitinkantį jo prigimties išgales, ir kurioje kiekvienas individas valstybėje eina pačias aukščiausias pareigas, kurias ji gali deramai atlikti dėl savo pasirengimo (gabumų plius išsilavinimo ir patirties). Ar žmonės bus suskirstyti pagal tikruosius jų gabumus? Ar tie gabumai bus tinkamai lavinami, kol pasieks tobulybę? Ar tie poreikiai, kuriuos žmonės stengiasi patenkinti bendromis jėgomis, bus jų aukščiausi ir tikriausi poreikiai, ar tik reikmės jų žemesnės, į ištaigą linkusios prigimties? Kas gi galėtų nesavanaudiškai “rūšiuoti” augančią kartą? Tą atsakingą darbą Platonas ketino patikėti atitinkamai organizuotai valstybei. Auklėjimas. Platonas nuoširdžiai mano, kad valstybė visų pirma yra auklėjamoji institucija. Jis pats vadina auklėjimą “didžiu dalyku”; jeigu piliečiai gerai išauklėti, jie lengviau įveiks užgulusius sunkumus ir nesutriks atsidūrę kritiškoje padėtyje. Pripažinus tokią auklėjimo svarbą, pasidaro savaime suprantama, kad valstybė negali palikti auklėjimo privačios paklausos ir sukomercintos pasiūlos malonei, bet privalo pati pasirūpinti reikiamomis priemonėmis ir žiūrėti, kad jos piliečiai iš tikrųjų gautų tokį išsilavinimo, kokio jiems reikia, ir kad jis derintųsi su valstybės darna ir gerove. Platonas reikalavo mokant ir auklėjant jaunuolius įžvelgti ir įvertinti jų gabumus, tam jis siūlo valstybės kontroliuojamą dviejų pakopų privalomą auklėjimą. Pradinis auklėjimas apima jaunuolių lavinimą iki dvidešimties metų. Po to dalis jų pradeda eiti karinę tarnybą, o atrinktiesiems toliau leidžiama mokytis matematikos, astronomijos, muzikos ir karo dalykų. O iš sulaukusių 35-erių metų sargybinių reiktų atrinkti tuos, kurie dar trejus metus pasimokę dialektikos, pradėtų dirbti valstybinį darbą. Tik tokiems žmonėms ir dera būti idealios valstybės vadovais – išsimokslinusiems, mokantiems įžvelgti absoliutų gėrį ir sugebantiems juo vadovautis. “Valstybėje” apmestas pradinio auklėjimo planas yra ne koks nors naujas išradimas, o greičiau laikytinas siekimu pagerinti esamą padėtį. Galima sakyti, kad to pagerinimo Platonas siekė auklėjimą, kokį gaudavo Atėnų jaunuolis, derinti su valstybės kontroliuojamu auklėjimu, kokį gaudavo jaunas spartietis. Mokymo programa buvo sudaryta iš dviejų dalių: gimnastikos lavinti kūnui ir “muzikos” lavinti sielai. Muzika Platonas pirmiausia vadino poezijos šedevrų nagrinėjimą ir aiškinimą, taip pat dainavimą ir skambinimą lyra. Be abejonės originaliausias Platono siūlymas yra aukštojo mokslo sistema, kuri atrinktus studentus ruošia aukščiausiems valstybės postams. Jei ne Akademija, graikų mokymo sistemoje Platonas nebūtų radęs kuo pasiremti. Tai tik jo ir jam būdinga idėja. Privalomo, valstybės kontroliuojamo auklėjimo planas turbūt buvo pati svarbiausia iš Platono Atėnams siūlytų naujovių. “Protagore” jis tiesiai teigia, kad dažnai žmonės savo vaikų lavinimui skiria mažiau dėmesio negu kumeliuko išjodymui. Atkaklų šio plano piršimą “Valstybėje” galima interpretuoti kaip nepaliaujamą kritiką demokratinės tvarkos, kai kiekvienas žmogus parenka savo vaikams tokį auklėjimą, koks jam patinka, ar kokį siūlo rinka. Taip pat jis kritikavo, kad moterys Atėnuose negauna jokio išsilavinimo. Kadangi Platonas buvo įsitikinęs, kad tarp berniukų ir mergaičių įgimtų sugebėjimų nėra jokio skirtumo, jis darė logišką išvadą, kad tiek vieni, tiek kiti turi būti vienodai lavinami ir kad moterys turėtų teisę į tas pačias pareigas kaip ir vyrai. Suprantama, jis anaiptol neagitavo už moterų teises, o tik galvojo kaip geriau valstybės labui panaudoti visą prigimtinių gabumų potencialą. Platono idealioje valstybėje auklėjimas vaidina tokį stulbinamai didelį vaidmenį, jog kai kam atrodė, kad tai yra pagrindinė “Valstybės” tema. Ruso teigė, kad tai visiškai ne politikos veikalas, o geriausia visų laikų knyga apie auklėjimą. Aišku, kad tai ne atsitiktinumas bet logiškas rezultatas to požiūrio, kurio laikantis veikalas buvo parašytas. Jeigu dorybė yra žinojimas, tai jos galima išmokti, o tam skirta auklėjimo sistema yra neatskiriama geros valstybės sudedamoji dalis. Platono požiūriu, sukūrus gerą auklėjimo sistemą galima patobulinti beveik viską, apleidus auklėjimą, kitos valstybės pastangos bus mažai vaisingos. Nuosavybė ir šeima. Labai ryškus platoniškojo auklėjimo ir gyvenimo bruožas – asketizmas, kuris einant nuo žemesniųjų luomų prie aukštesnių, kas kartą vis didėja. Gamintojų gyvenimas dar nėra labai asketiškas. Gamintojai - žemdirbiai, amatininkai, pirkliai – pati gausiausia ir, Platono akimis žiūrint, pati žemiausia piliečių kategorija. Valstybei ji yra būtina, valstybė be jos tiesiog negalėtų egzistuoti, bet šie žmonės Platoną mažiausia domina, jis palieka jiems kai kurių laisvių. Gamintojai – ne vergai, jų negalima nei pirkti, nei parduoti, nei savavališkai brautis į jų gyvenimą. Jie gamina produktus, juos parduoda, bendrauja su svetimšaliais, tvarko savo privatų gyvenimą pagal savo supratimą. Šiame luome išlieka iš šeima, ir asmeninė nuosavybė. Sargybinių ir valdovų gyvenimas visiškai pajungiamas valstybės reikalams. Jų asmeniniai interesai pateisinami tik tiek, kiek jie netrukdo idėjai, bendriems tikslams. Sargybinių darbas – ginti valstybę nuo vidaus ir išorės priešų – esąs nelengvas. Jis reikalauja specialių žinių, užsigrūdinimo, pasirengimo. Todėl Platonas reikalauja sudaryti sargybiniams tokias gyvenimo sąlygas, kurios ntrukdytų jiems būti geriausiais sargybiniais, neskatintų jų skriausti kitų piliečių. Valdovams, kurie nešioja savyje auksą, didžiausią malonumą teikia gilinimasis į mokslą. Jie siekia pažinti tiesą ir ja vadovautis. Todėl šių dviejų luomų atstovus Platonas siekia apsaugoti nuo materialinių gėrybių, nuosavybės pamėgimo, kurį jis laiko didžiausiu visuomenės blogiu. Šis apsaugojimas pasireiškia dviem pagrindinėmis formomis, kurios abi atspindi šeimos panaikinimo idėjoje. Pirmoji – tai draudimas turėti asmeninę nuosavybę (namus, žemės ar pinigų); jie turi gyventi bendrai kaip kareivinėse ir valgyti prie bendro stalo. Antroji – tai pastovių monogaminių ryšių uždraudimas ir jų pakeitimas suporavimu, kurį valdovai reguliuoja savo nuožiūra, kad gimtų kuo sveikesni palikuoniai. Visuomenėje, kuri gyveno daugiausia namų ūkio sąlygomis, tokių dviejų visuomeninių funkcijų – vaikų gimdymo ir gėrybių gaminimo bei turėjimo – sugretinimas buvo kur kas akivaizdesnis negu dabar. Radikali naujovė vienos atžvilgiu lengvai siejosi su naujove kitos atžvilgiu. Platonas nebuvo originalus manydamas, kad valstybės piliečių ekonominis susiskaldymas yra nepaprastai pavojinga politinė būklė. Graikai gana atvirai pripažino, kad ekonominiai akstinai turi didžiulę įtaką politinei veiklai ir politiniam susisluoksniavimui. Dar Euripidas gerokai prieš pasirodant “Valstybei” skirstė piliečius į tris klases: niekam tikusius turtinguosius, norinčius turėti kuo daugiau, vargšus, neturinčius nieko, ir dėl to graužiamus pavydo, ir viduriniąją klasę, tvirtus jomenus, kurie “gelbsti valstybę”. Taigi ekonominių priežasčių reikšmė politikai nebuvo nauja mintis, ir manydamas, kad dideli turtiniai skirtumai yra nesuderinami su geru valdymu, Platonas tik laikėsi nuomonės, išreiškiančios daugelio graikų kartų patyrimą. Platonas buvo taip įsitikinęs, jog gerovė pražūtingai veikia valdymą, kad nematė kito būdo blogiui pašalinti kaip panaikinti pačią gerovę – bent karių ir valdovų atžvilgiu. Išgydyti valdovų godumą galima tik atėmus iš jų teisę laikyti ką nors savo nuosavybe. Ištikimybė pilietinei pareigai nesuderinama su asmeniniais siekiais. Tokią išvadą Platonas priėjo neabejotinai veikiamas Spartos pavyzdžio, kur piliečiai neturėjo teisės verstis prekyba ir naudotis pinigais. Tačiau panaikinti turtinę nelygybę jam rūpėjo ne todėl, kad ji yra neteisinga individų atžvilgiu. Jis siekė kuo didesnės vienybės valstybėje, o asmeninė nuosavybė su tuo nesuderinama. Taigi jo idėjų seka yra priešinga socialistinėms utopijoms; jis neketina pasinaudoti valdžia, kad sulygintų gerovę, bet nori sulyginti gerovę, kad pašalintų neigiamą įtaką valdžiai. Ta patį galima pasakyti ir apie tikslą, kurio Platonas siekė panaikindamas santuoką. Šeimyninį prieraišumą, susiejantį tam tikrus asmenis, jis laiko kitu stipriu varžovu dėl valdovų ištikimybės. Rūpinimasis savo vaiku – kur kas klastingesnė savanaudiškumo atmaina nei turto troškimas; jo manymu, namie auklėjami vaikai prastai parengiami tam visiškam pasišventimui, kurio valstybė turi teisę reikalauti. Dėl santuokos Platonas turėjo ir kitų tikslų. Jis baisėjosi žmonių poravimosi atsitiktinumu, kuris pasak jo, nebūtų toleruojamas veisiant bet kuriuos naminius gyvulius. Norint pagerinti žmonių giminę, reikalinga labiau kontroliuojama ir atranka paremta tvarka. Pagaliau siūlydamas panaikinti santuoką Platonas galbūt netiesiogiai kritikavo moters padėtį Atėnuose, kur jos funkcijos apsiribojo namų priežiūra ir vaikų auginimu. Platonui atrodė, kad šitaip valstybė netenka pusės savo potencialių sargybinių. Be to jis nemanė, kad moterys turi kokių nors prigimtinių trūkumų, kuriais būtų gali pateisinti Atėnų praktiką; jis buvo įsitikinęs, kad daugelis moterų ne prasčiau už vyrus gali dalyvauti politiniuose ar net kariniuose reikaluose. Todėl sargybinių luomo moterys turėtų dirbti tą patį kaip ir vyrai, o tam reikia, kad jos būtų taip pat auklėjamos ir atleistos nuo grynai naminių pareigų. Platonas taikliai įžvelgė, kad valstybė yra istoriškai susiformavusi institucija. Jo manymu, žmonių gyvenime yra buvę du laikotarpiai. Pirmuoju žmonės valstybės neturėjo. Gyvenę jie pagal prigimtį, ir gamta jiems teikusi viską. Nebuvę tada karų, nesantaikos, vaidų. Tačiau turtai ir nuosavybė suskaidė žmones į priešiškas grupes. Godieji pasiskirstę žemę ir namus, paskelbę juos savo nuosavybe, o tuos žmones, kurie dirbo ir juos maitino pavertę savo tarnais ir vergais. Pastariesiems tramdyti ir atsiradusi valstybė, kuri jau iš pat pradžių buvusi dvilypė. Ją sudariusios tarsi “dvi valstybės – turtingųjų ir vargšų”. Dėl priešiškų klasių susidūrimo keitęsi valstybės valdymo formos, bet klasės išlikdavę. Neatsisakė jų ir Platonas. Tačiau malonumą naudotis materialiomis gėrybėmis jis paliko tik gamintojams. O valdovus ir sargybinius jis įspėjo, kad saugotųsi turtų, pinigų, nuosavybės. Pinigai visada esą susiję su nešvariais ir niekingais dalykais. Be to, valdovams ir sargybiniams jų, Platono nuomone, ir nereikia Jie sieloje nešioja auksą ir sidabrą, gryną, nesuteptą. Todėl Platono valstybės sargybiniai neturi asmeninės nuosavybės, nes jei tik įsigytų žemės, nuosavus namus ir pinigų, tuoj pat iš sargybinių pasidarytų namų šeimininkais ir žemdirbiais. Tad jie nustotų rūpinęsi bendrais valstybės interesais ir žiūrėtų tik savųjų. Todėl Platono valstybės sargybiniai – vyrai ir moterys – gyvena bendrose stovyklose, bendrai maitinasi, lavinasi ir dirba. Jie sudaro tarsi vieną šeimą. Jie nežino savo vaikų, o jų vaikai – savo tėvų. Vyresniosios kartos žmonės kiekvieną jaunuolį vadina sūnumi ir juo rūpinasi. Tik taip valstybė ir teišgalėtų grupuoti žmones, kuriais naudotųsi kaip priemonėmis. Valdovams Platonas suteikia neribotas teises. Jie skelbia karus, poruoja jaunuolius, seka jų auklėjimą. Valdovams leidžiama net meluoti – ne tik priešams, bet ir saviems piliečiams, jei to prireikia valstybei. Valdovai vadovaujasi vien savo protu, savo valia. Šiuolaikinį žmogų šiek stulbina šaltakraujiškas, bejausmis Platono perėjimas nuo naminių gyvulių veisimo prie žmonių lytinių santykių. Tai nereiškia, kad jis paviršutiškai traktuoja seksą; priešingai jis reikalauja tokio kontrolės ir savikontrolės lygio, koks niekada nebuvo įgyvendintas jokioje didelėje populiacijoje. Jis tiesiog atkakliai plėtoja savo mintį, ne itin kreipdamas dėmesį į emocines kliūtis, kurios yra akivaizdžios, net jei ir nėra aiškiai suformuluotos. Reikia garantuoti valstybės vienybę, o tam trukdo nuosavybė ir šeima, išvada aiški – nuosavybės ir santuokos reikia atsisakyti. Jau vėliau Aristotelis parodė, kad valstybę galima taip suvienyti, kad ji nebebus valstybė. Šeima yra vienas dalykas, valstybė – kitas, ir būtų geriau, jei viena nemėgdžiotų kitos. Platono valstybės teorija, kaip ir visa jo filosofija – sudėtinga, ne visos jos dalys gali būti vienodai vertinamos. Jo filosofija žavi mus gėrio ir harmonijos ieškojimu pasaulyje, visuomenėje, žmoguje. Platonas genialiai įžvelgė ir iškėlė ne vieną problemą, kurios vėliau vargino žmonių protus. Jis suprato darbo pasidalijimo visuomenėje reikšmę, iškėlė ir mėgino pagrįsti moters vietą ir vaidmenį valstybėje, pripažindamas moteriai lygias teises su vyrais. Nepaseno ir Platono reikalavimas rūpintis jaunimo auklėjimu arba jo kelta meno, poezijos, muzikos įtakos dorovei ir žmogaus charakteriui problema. Ir čia galbūt ne taip svarbu, ar mus patenkina Platono siūlomas problemos sprendimas. Svarbi pati problema. 2 paskaita. ARISTOTELIS: POLITINIAI IDEALAI IR POLITINĖS REALIJOS 1.Valstybė ir žmogus. 2.Valstybės santvarkos formos. 1.Valstybė ir žmogus. Aristotelis neabejotinai yra žymiausias senovės Graikijos filosofas, apibendrinęs ir susisteminęs visas to meto filosofines pažiūras, beveik visas jo filosofinis palikimas yra išlikęs ateities kartoms. Ypatingą reikšmę jo kūriniai turėjo viduramžiais, tuo metu jis buvo mokytumo simboliu, net neminėdavo jo vardo, o tiesiog rašydavo “Filosofas”. Su jo keltomis problemomis neišvengiamai susiduria ir šiandienos filosofai, sociologai, politologai. Aristotelis gimė Trakijoje Stagyro mieste 384 m.p.m.e.Jo tėvas buvo Makedonijos karaliaus gydytojas, Aristotelis augo kartu su būsimuoju karaliumi Pilypu II. Sulaukęs 17 metų atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją, čia jis praleido 20 metų, pradžioje kaip mokinys, vėliau – kaip mokytojas. Po Platono mirties paliko Atėnus, kuri laiką buvo M.Azijoje, vėliau – Lesbo saloje, po to beveik ketverius metus būsimąjį Aleksandrą Makedonietį mokė filosofijos, politikos, kitokių mokslų. Vieni teigia kad Aristotelio auklėjimas neturėjo jokios įtakos, kiti (Hegelis) aiškina, kad Aleksandro Makedoniečio karjera liudija apie filosofijos, o tuo pačiu ir Aristotelio auklėjimo naudą. Aleksandras tampa valdovu, pradeda karą su persais, o Aristotelis grįžta į Atėnus ir Likėjuje įkuria mokyklą, vėliau pavadintą Licejumi. Tai buvo stambi mokslo įstaiga, tarsi specialus mokslo institutas, prie kurio buvo zoologijos sodas, akvariumas, didelė biblioteka. Paskaitos buvo skaitomos pagal tvarkaraštį, buvo rengiami įvairūs simpoziumai. Jei Platono Akademijoje daugiau buvo samprotaujama, tai Aristoteliui rūpėjo ir praktinė reikalo pusė – čia buvo registruojami olimpiniai čempionai, kodifikuojami įstatymai, registruojami teatro pastatymai Atėnuose. Aristotelis mėgdavo savo mokiniams aiškinti filosofines problemas vaikštinėdamas su jais alėjomis, del jo mokykla gavo peripatetikų (besivaikščiojančiųjų) vardą. Aleksandrui Makedoniečiui mirus Atėnuose įsigali antimakedoninės jėgos, Aristotelis patraukiamas teisman tradiciškai apkaltinus bedievyste. Aristotelis nesulaukia teismo baigties, išvyksta į Chalkidę, kur netrukus miršta. Dauguma išlikusių Aristotelio veikalų nebuvo užbaigtos ir skelbti parengtos knygos. Aristotelis jais naudodavosi mokymo procese, nors kai kurios svarbios dalys, galimas daiktas, buvo parašytos prieš Likejo atidarymą. Dabartiniu pavidalu jie buvo išleisti tik praėjus keturiems šimtmečiams po jo mirties, o iki tol buvo Likėjo nuosavybė, kuria, be abejo, naudojosi vėlesni mokytojai. Todėl ir didysis politinis traktatas negali būti laikomas užbaigta knyga – tokia, kokią Aristotelis būtų parašęs, jei būtų ją skyręs plačiajai visuomenei. Netgi abejojama, ar Aristotelis pats išdėstė ją dabartine tvarka, ar tai padarė redaktoriai, sujungę į vieną daiktą kelis rankraščius. Valstybė ir žmogus. Sekdamas Platonu Aristotelis laiko, kad valstybė ir piliečiai yra griežtai susiję. Kas yra valstybė? Kas yra pilietis? Ar gero žmogaus dorybės yra tokios pačios kaip gero piliečio? Valstybė – tai žmonių sąjunga geresnio dorovinio gyvenimo vardan. Kokį gyvenimą bendrai gyvens žmonių grupė, priklauso nuo to, kokie žmonės jie yra ir kokius tikslus siekia įgyvendinti; savo ruožtu, valstybės tikslas nulems, kas gali būti jos nariai ir kokį gyvenimą jie gali individualiai gyventi. Šiuo požiūriu santvarka, pasak Aristotelio, - tai piliečių organizacija, arba, kaip jis sako kitur, gyvenimo būdas; valdymo forma – tai išraiška gyvenimo būdo, kurį valstybei skirta puoselėti. Etinė valstybės prigimtis ne tik dominuoja, bet ir visiškai užgožia jos politinę ir teisinę prigimtį. Taigi Aristotelis daro išvadą, kad valstybė gyvuoja tik tol, kol išlieka jos valdymo forma, nes valdymo formos pasikeitimas reikštų santvarkos ar esminio “gyvenimo būdo”, kurį piliečiai stengiasi įgyvendinti, pasikeitimą. Teisė, santvarka, valstybė, valdymo forma – visos jos linkusios susilieti, nes, moraliniu požiūriu, visos jos yra vienodai sąlygojamos tikslo, dėl kurio ši santvarka egzistuoja. Nagrinėdamas valstybę ir jos santykį su piliečiais, Aristotelis parodo, kad valstybė yra didžiausias gėris, kurį pajėgė sukurti žmogus ir siekia atskleisti valstybės atsiradimo priežastis. Pasak jo, vienos tautos įsteigė valstybes, kitos (barbarai) – ne. Valstybės pagrindas – šeima, būtent iš jos išsivystė valstybė. Šeima remiasi dviem savitarpio santykių tipais: 1)vyro ir moters, 2)vergo ir šeimininko. Abudu tipai yra natūralūs, atspindintys reprodukcijos ir išsaugojimo poreikius. Apskritai ūkis yra bendrija, skirta tenkinti kasdienio gyvenimo poreikius. Pirmoji bendrijos forma, susidaranti tenkinti nekasdieniams poreikiams yra kaimas – kelių ūkių susivienijimo rezultatas. Valstybė yra baigtinė arba tobula bendrija, susidaranti susijungus keliems kaimams, ji pirmoji pasiekia pakankamumą sau. Tačiau susijungusių kaimų skaičius turi būti pakankamai didelis, priešingu atveju žmonėms būtų sunku tenkinti savo poreikius (pavyzdžiui, gintis nuo priešų). Nors valstybės atsiradimo akstinas tikriausiai niekuo iš esmės nesiskiria nuo ūkio ir kaimo formavimąsi skatinančio akstino, bet valstybė, kaip paaiškėja, iš esmės skiriasi nuo šių bendrijų, kadangi valstybė yra atsiradusi gyvenimo, o gyvuojanti gero gyvenimo labui. Tačiau pirmosios bendrijos yra natūralios, taigi paaiškėja, kad ir valstybė yra natūrali ir kad žmogus iš prigimties yra pilietinis gyvūnas. Garsųjį Aristotelio posakį, kad žmogus iš prigimties yra pilietinis gyvūnas, būtina suprasti platesniame kontekste, turint galvoje, kad jis gina valstybės natūralumo idėją. Aristotelis nenori pasakyti, kad žmonės nuolat dalyvauja politinėje veikloje ar trokšta tai daryti. Priešingai, kitur jis pabrėžia, kad daugelis žmonių yra linkę rūpintis savo asmeniniais reikalais, ir pripažįsta, kad svarbiu aspektu žmogus iš prigimties yra daugiau “santuokinis” negu pilietinis gyvūnas, nes “šeima yra pirmesnė ir būtinesnė negu valstybė, o gimdyti vaikus yra būdinga visiems gyvūnams. Žmogus yra pilietinis gyvūnas visų pirma ta prasme, kad žmonės, kaip ir tam tikros gyvūnų rūšys, visur jungiasi į grupes, stambesnes už atskirus ūkius. Net ir nebūdami reikalingi savitarpio pagalbos žmonės nė kiek ne mažiau trokšta gyventi kartu. Tačiau kita prasme ”žmogus yra pilietinis gyvūnas labiau negu kokia bitė ar bandos gyvulys”, nes tik žmogus iš visų gyvūnų yra įvaldęs kalbą ir turi protą. Kaip aiškina Aristotelis, kalba arba protas (logos) “skirta reikšti tam, kas naudinga ir kas žalinga, taigi ir tam, kas yra gera ir bloga, teisinga ir neteisinga” ir t.t. šių dalykų bendrumo pagrindu kuriamas ūkis ir valstybė. Būtų klaidinga manyti, kad valstybę sudaro tik jos dalyvių dalijimasis išorinėmis gėrybėmis: valstybė – tai bendrija, kurios susidarymą nulemia tam tikras suvokimas, kas yra gėris ir kaip dera gyventi. Žmogus yra pilietinis gyvūnas par excellence (iš tikrųjų, tikrąja šio žodžio prasme), nes jis yra mąstantis ir moralus gyvūnas. Nors valstybė susikūrė vėliau negu šeima, savo paskirtimi ji yra aukštesnė už šeimą, nes tik valstybėje žmogus visiškai išugdo savo gabumus. Be to visuma visada vertingesnė už dalį. Valstybė Aristoteliui primena organizmą, kuriame kiekvienas narys atlieka savo funkcijas, ir jis tik jame gali normaliai funkcionuoti. Pavyzdžiui, jei sunaikinamas kūnas, negali gyvuoti vien ranka, kuri vykdo savo apibrėžtas funkcijas (čiupti ką nors). Panašiai esti ir individui: jis negali atlikti savo funkcijų nebūdamas valstybės dalimi. Aristotelio nuomone, valstybę reikia laikyti egzistuojančia ne tam, kad žmonės galėtų gyventi, bet tam, kad jų gyvenimas būtų geras, kilnus ar laimingas. Vadinasi, tik valstybėje žmogus realizuoja savo galimybę pasiekti laimę, kuri suprantama kaip veikla vadovaujantis dorybe; kadangi valstybė yra esminė sąlyga, leidžianti žmogui realizuoti savo įgimtas galimybes, pati valstybė iš esmės yra natūralus reiškinys. Vis dėlto reikėtų būti atsargiems, bandant priskirti Aristoteliui paprastą valstybės kaip natūralaus organizmo sampratą. Aristotelis pažymi: “Visiems iš prigimties yra būdingas siekimas jungtis į tokią bendriją, o pirmasis juos sujungęs buvo didžiausias geradarys”. Tas, kuris sukūrė valstybę, padarė didžiausią paslaugą žmonėms, nes žmogus be įstatymų – blogiausias gyvulys iš visų kitų gyvūnų, o įstatymai galimi tik valstybėje. Valstybė ne tik palaiko ryšius tarp žmonių, bet ir apsaugo juos nuo nusikaltimų. Valstybės neišauga pačios savaime, jos įkuriamos atskirais paskirų žmonių veiksmais. Taip yra todėl, kad kai kurie žmogaus prigimties bruožai priešinasi valstybei ir jos tikslams. “..kaip būdamas tobulas žmogus yra geriausias iš gyvūnų, taip atskirtas nuo įstatymo ir teisingumo jis yra visų blogiausias. Juk blogiausia neteisybė yra ta, kuri turi ginklų, o žmogus gimsta turėdamas ginklus supratingumui bei dorybei, tačiau jais puikiausiai galima pasinaudoti priešingam tikslui”. Kaip rodo šiame kontekste pateikta užuomina apie žmogaus unikalų polinkį į kanibalizmą ir kraujomaišą, Aristotelis gerai suvokia, kad žmogus sugeba daryti bloga, t.y. sulaužyti pripažintus šventus draudimus. Dėl tos pačios priežasties jis suvokia įstatymų trapumą ir būtinumą kiekvienoje valstybėje griebtis taip pat jėgos arba prievartos. Aristotelis analizuoja valstybės politinę ir ekonominę struktūrą. Jo nuomone, žmonių nelygybė yra įgimta. Ji – valstybės egzistavimo pagrindas. Valstybei reikalingi įvairiausių sričių specialistai. Dėl to vieni dirba protinį, kiti fizinį darbą; vieniems lemta valdyti, kitiems – paklusti. Žmogus, kuris nuo pat gimimo priklauso ne sau, o kitam, savo prigimtimi yra vergas. Apibūdindamas vergą iš prigimties, Aristotelis sako, kad jis taip skiriasi nuo kitų žmonių kaip siela nuo kūno arba žmogus nuo gyvulio, sugeba dirbti tik fizinį darbą ir proto turi tik tiek, kad galėtų suvokti ir paklusti. Todėl pagrįstai galima manyti, kad Aristotelis nori parodyti vergą esntį menkesnį už normalų žmogų, vadinasi, vergovė, kaip socialinė institucija iš esmės yra sutartinė. Tačiau vergais, įrodinėjo Aristotelis, neturėtų būti graikai, nes vergai priklauso žemesnei, mažiau įdvasintai tautai. Jei graikai verčiami vergais, pažeidžiamos jų įgimtos teisės. Prijaukintiems gyvuliams, samprotauja Aristotelis, yra geriau, kai juos valdo. Tas pat tinka ir žmonėms. Tuos, kurie savo prigimtimi yra žemesni, privalo valdyti aukštesnis. Iš šios koncepcijos kyla ir Aristotelio požiūris į karus: jis smerkia pilietinius karus (graikų) ir teisina karus prieš žemesniuosius (barbarus). Pilietybės klausimą Aristotelis pateikia kaip būdą valstybės ir santvarkos santykiui suprasti. Valstybės identiškumas akivaizdžiai siejamas su tais, kurie yra pripažinti jos “piliečiais”. Tačiau ne visiškai aišku, kas padaro asmenį piliečiu. Dažniausia “politiniais tikslais ir skubotai” pateikiami apibrėžimai paprastai remiasi asmens tėvų ar protėvių pilietybe, tačiau tokie apibrėžimai yra aiškiai netinkami, kai perversmų metu daugybei žmonių suteikiama ar atimama pilietybė. Apskritai piliečiu galima laikyti tą, kuris dalyvauja valdyme ar priimant sprendimus – arba eidamas tam tikras pareigas, arba naudodamasis teise balsuoti viešuose susirinkimuose ar teismuose. Galų gale pilietybė yra santvarkos funkcija: asmenys, kurie yra piliečiai demokratinėje santvarkoje, nebūtinai yra piliečiai oligarchijoje. Taigi valstybės identiškumą galiausiai nulemia jos santvarkos tipas, o ne tokie veiksniai kaip geografija arba tautybė. Pagrindinė gero piliečio funkcija – piliečių bendrijos išsaugojimas; tačiau iš esmės šią bendriją nustato santvarka, todėl piliečio dorybė būtinai susijusi su santvarka. Be to, visų piliečių dorybė negali būti ta pati, nes valstybę sudaro asmenys, kurių užsiėmimai kokybiškai skiriasi. Tad ar yra toks atvejis, kad piliečio dorybė sutaptų su dorybe žmogaus, kuris yra absoliučiai geras? Toks atvejis – tai geras pilietis, kuris kartu yra ir valdovas, nes tiktai valdovui būdingas “supratingumas”, būtinas dorybei tikrąja prasme. Siekdamas išvengti nesusipratimų, Aristotelis aiškiai pabrėžia, kad valstybės santvarkoms arba valdymo formoms būdingas skirtumo tarp valdovo ir valdinių nunykimas: tinkamas politinis valdymas yra tada, kai piliečiai “pakaitomis valdo ir yra valdomi”, o valstybei valdyti reikalingos dorybės paprastai įgyjamos remiantis valdinio patirtimi. Tačiau tai netaikytina supratingumo dorybei – “vienintelei išimtinai valdovui būdingai dorybei”. Iš Aristotelio dėstymo galima suprasti, kad egzistuoja politikų klasė ar tipas – tai žmonės, kurie “valdo” griežtesne ir tikslesne prasme negu eiliniai piliečiai, ir dėl to jiems nepakanka to, ko išmokstama iš kasdienės politinio gyvenimo patirties, - būtina ugdyti jų supratingumą. Aristotelis apžvelgia nuosavybės ir verslų formas ir skirsto turtą į teisėtai ir neteisėtai naudojamą. Pagal tai jis nustato du nuosavybės tipus 1)natūralųjį ir 2)žmogaus pagamintą turtą. Garbingas yra natūralus turtas, nes jis nesidaugina iki begalybės. Turto pardavimui Aristotelis nepritaria ir laiko tokį veiksmą smerktinu. Bene labiausiai jis kritikuoja žmogaus pagamintą turtą (darbo įrankius, aprangą ir pan.) nes jis tinkamiausias naudoti neteisingam naudojimui (kurpę galima nešioti, t.y. naudoti ją pagal paskirtį, bet galima ją ir parduoti, pakeisti į kitą daiktą, t.y. naudoti ne pagal paskirtį). Šia koncepcija remiasi ir Aristotelio požiūris į įvairius verslus. Patikimiausias būdas gausinti turtą - meistriškas žemės ūkio valdymas. Gyvuliai, žemė – tikros vertybės, nes jų kiekis yra ribotas. Kas kita – prekiaujant įgytas turtas. Prekyba yra susijusi su pinigais: sukaupti pinigai nėra turtas. Pasak Aristotelio, prekyba – tai lupikavimas, nes perkant, o po to parduodant uždirbama daugiau, negu daiktas kainuoja. Todėl prekyba ugdo neapykantą. Aristotelis smerkia paskolų davimą bei palūkanų už jas ėmimą. Panašiai mąstytojas vertina ir amatininkų darbus: jie priversti pagamintus daiktus pardavinėti, todėl būti amatininku yra negarbinga. Aristotelio koncepcija tapo teorine ištaka viduramžiais įsitvirtinusioms pažiūroms į turtus ir jų valdytojus: tada grobti svetimas žemes buvo laikoma garbingu verslu, o prekyba, bankų laikymas, amatininkystė buvo laikomi blogio įsikūnijimu, paniekos vertu užsiėmimu. Neramias mintis kelia graikų tarpusavio kovos. Aristotelis matė, kaip jos alina kraštą, kas slypi už politinių suiručių. Jis norėjo išsiaiškinti, 1)dėl kokių moralinių nesutikimų žmonės sukyla, 2)kokie jų tikslai ir 3)iš ko prasideda neramumai bei maištai. Aristotelis nesigilina į detales labiausiai jį domina, bendriausios tų reiškinių priežastys: ir objektyvios, ir subjektyvios. Dėl pilietinių vaidų Graikijoje Aristotelis kaltina abi puses – ir piliečius, ir vyriausybę. Žmonės dažnai pervertina save. Aristotelis aiškina :”Tie, kurie trokšta lygybės, sukyla dėl to, kad jaučiasi esą lygūs, o gauna mažiau už tuos, kurie turi daugiau, tie, kurie siekia nelygybės ir privilegijų, kelia neramumus dėl to, kad, jausdami esą pranašesni, turi ne daugiau teisių už kitus, o tik tiek kiek kiti arba net mažiau. Aristotelio nuomone dėl suiručių dažniausia kaltos vyriausybės. “kai valdžios žmonės būna įžūlūs, išdidūs ir gobšūs, piliečiai kelia riaušes ir vieni prieš kitus, ir prieš pačią santvarką, kuri teikia progą grobstyti turtus, - gobšieji kartais turtėja iš privačių turtų, o kartais iš visuomeninės nuosavybės”, -rašo jis. Pasak Aristotelio galimi dvejopi perversmai: 1)nukreipti prieš esamą santvarką (tada siekiama pritaikyti naują valdymo formą) ir 2)tokie, kuriasi siekiama pakeisti tik vyriausybę. Sukilimų priežastys nėra vien subjektyvūs veiksmai. Aristotelis atkreipia dėmesį į ekonominį faktorių, t.y. į tai, kad esama santvarka neužtikrina piliečių gerovės. Sukilimai, atrodo, prasideda nuo mažmožių, bet taip nėra, sako Aristotelis. Išoriniai faktoriai yra tik dingstis, išjudinanti mases. Sukilimas neįvyksta tada, kai esama padėtis atitinka daugumos interesus arba kai piliečiai yra įsitikinę, kad jie bejėgiai ką nors pakeisti. Tačiau tokia situacija neilgaamžė: anksčiau ar vėliau kas nors įžiebs mintį, jog esama politinį struktūra priešinga jų interesams. Tada žmonės ieškos būdų, kaip pakeisti valdžią, įrodinėja Aristotelis. Sukilimai dažniau būna didelėse valstybėse: plėsdamos savo valdas, jos artėja prie savo pražūties. Sukilimai įvyksta tada, rašo Aristotelis, “kai per daug išauga valstybės kai kurios dalys. Mat kaip kūnas susideda iš dalių, kurios turi augti taip, kad būtų išlaikytos proporcijos, taip ir valstybė susideda iš dalių, kurių viena ar kita nepastebimai per daug išauga”. Dėl tokios disproporcijos valstybė deformuojasi. Daugiatautės valstybės taip pat nėra patvarios “gyventojų skirtingumai, kol dar visi piliečiai nesusiliejo į vieną tautą, taip pat gali būti sukilimų priežastimi”, - pažymi Aristotelis. Šias eilutes Aristotelis rašė Likėjuje, kai Aleksandras Makedonietis kūrė milžinišką imperiją. Jos prieštaravo toms idėjoms, kurias mąstytojas diegė Aleksandrui. Jei anksčiau Aristotelis savo pažiūras formavo teoriškai, tai dabar darė išvadas stebėdamas ką tik sukurtos didžiosios valstybės mechanizmą. Nors Aleksandras Makedonietis plėtė imperijos ribas, mąstytojas įžvelgė vidinį jos nepatvarumą. Aristotelis išpranašavo šios imperijos žlugimą. Po Aleksandro Makedoniečio mirties šios imperijos niekas nenukariavo: ji subyrėjo iš vidaus. Netrukus visos graikų valstybės prarado savo nepriklausomybę, panašaus likimo neišvengė ir Makedonija. 2.Valstybės santvarkos formos. Aristotelis tyrė visas jam žinomas valdymo formas – ieškojo optimalaus valdymo varianto. Pirmiausia, Aristotelis palygina santvarkų mokslą su gimnastikos trenerio menu: pastarasis turi rūpintis ne tik tokiomis pratybomis, kurios tinka tobulai sudėtam kūnui, bet ir tokiomis, kurios yra geriausios ar bent priimtinos įvairiems netobuliems kūnams. Panašiai ir santvarkų mokslas turėtų ne tik aptarti absoliučiai geriausią santvarką, bet ir ištirti tas santvarkas, kurios yra geriausios tam tikroms valstybėms, ir tas, kurios kartu yra geriausios ir tinkamiausios ar labiausiai priimtinos daugeliui valstybių. Ankstesnieji santvarkų tyrinėtojai, Aristotelio nuomone, daro esminę klaidą. Jie atsisako to, kas tikrai yra naudinga – ne tokių tobulų, bet lengviau įgyvendinamų santvarkų tyrimo, ir sutelkia visą dėmesį arba į geriausiąją santvarką, kuri daugeliui valstybių yra tiesiog nepasiekiama, arba į tokią santvarką kaip Spartos, kurią galima įgyvendinti, tačiau vargu ar ji gali būti laikoma tipiška esama santvarka. Tuo tarpu “reikėtų įvesti tokią tvarką, kuriai esamomis aplinkybėmis [žmonės] lengvai paklustų ir galėtų joje dalyvauti, nes ištaisyti santvarką yra ne lengvesnis darbas kaip ją įkurti iš pradžių”. Tai, kad Aristotelis ypač daug dėmesio skiria esamų santvarkų pakeitimui, yra be galo svarbu norint suprasti jo bendrą požiūrį. Priešingai paplitusiai nuomonei, kad esamų santvarkų analizės, pateiktos “Politikoje” tikslas yra mokslinė klasifikacija ir kad jai visiškai nerūpi santvarkų santykinės eilės ar vertės klausimai, iš tikrųjų, joje nuo pat pradžių vadovaujamasi idėja, kad geriausiąją – arba geriausiai įmanomą santvarką, kurios iš tiesų reikia nuoširdžiai trokšti, galima įgyvendinti veikiau laipsniškais pakeitimais esamų įstatymų bei politinių idėjų struktūroje, o ne skleidžiant radikalias utopines schemas. Arsitotelio nuomone, yra trys geri valdymo būdai - monarchija, aristokratija ir politėja. Tačiau visi šie valdymo būdai gali išsigimti ir tuomet iš jų susiformuoja blogi valdymo būdai. Iš monarchijos gali atsirasti tironija, iš aristokratijos – oligarchija, iš politėjos – demokratija. Visose santvarkose yra tie, kurie valdo, ir jų yra arba vienas, arba keletas, arba daug. Jų tikslas yra arba bendras valstybės kaip visumos gėris, arba asmeninė valdovų nauda. Karaliaus valdžia yra teisinga vieno žmogaus arba monarcho valdymo forma, tironija – iškrypusi jo forma. Monarchas yra kilnus ir teisėtas, o tironas nekilnus ir neteisėtas. Kita vertus, svarbūs ir etiniai valdytojų principai: gali būti blogas monarchas ir apsišvietęs tironas, tiesa, šie atvejai yra išskirtiniai. Tarus, kad galima rasti išmintingą ir dorybingą karalių, monarchija teoriškai turėtų būti geriausia valdymo forma, kita vertus, Aristotelis aiškiai nurodo, kad karaliaus valdžia priklauso ankstyviausiajai valstybės raidos epochai. Platono filosofas karalius būtų tinkamiausias kandidatas turėti absoliučią teisę valdyti. Aristotelis linkęs manyti, kad monarchija tiktų visuomenei, kurioje viena šeima gerokai pralenkia kitas dorybėmis ir politiniais sugebėjimais. Tačiau ideali monarchija Aristoteliui yra grynai teorinis dalykas, jei ne Platono autoritetas, jis tikriausiai net nebūtų apie ją užsiminęs. Aristoteliui blogiausia valdymo forma – tironija, jis negailestingai nuvainikuoja tironus. Tironija – vidinių suiručių židinys, ji neatspari užsienio invazijai, veda tautą į pražūtį. Mąstytojas apžvelgė tironijos funkcionavimo principus. Prieš tironiją Aristotelis nukreipia visus savo loginiu argumentus ir nutapo tikrovišką tirono portretą. Tironais tampa įvairiausių luomų atstovai: ir karaliai, ir demokratiniu būdu išrinktieji, taip pat tie, kurie nenori su niekuo dalytis valdžia ir kartu su ja įgytomis privilegijomis. Taip yra todėl, kad dalis žmonių iš prigimties yra blogi. Todėl, jo nuomone, dažniausiai jie veržiasi į valdžią, nes tikisi iš jos pasipelnyti. Tokie žmonės nesiduoda auklėjimui. “Tironija – rašo Aristotelis -

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!