Plati sociologijos teorija

1. Visuomenė kaip mokslinio tyrimo objektas ,,Apie tikrąjį socialinį pažinimą galima kalbėti tik tada, kai atrandama, kad socialinė realybė yra kitokia negu žmogaus realybė, kad visuomenėje esama tvarkos ir procesų, kurie nepavaldūs žmogaus valiai, nepriklauso nuo jo tikslų, kad žmonės gyvena visuomenėje, o ne visuomenė glūdi žmonėse” (A. Lozuraitis). Politinės ekonomijos moksle iškyla visuomenės socialinės struktūros koncepcija (A. Smitas, D. Rikardas). Šie ekonomistai traktuoja žmogų kaip ,,ekonominį žmogų”, kuris yra užsiėmęs privačiais reikalais, skatinamas asmeninės naudos, bet pats ekonominis būtinumas dalytis darbu ir mainytis produktais susieja žmones visuomeniniais ryšiais ir suponuoja visuomeninį interesą. Tačiau tas visuomeninis interesas lieka už žmonių siekimų, ketinimų, tikslų srities, taigi yra ne subjektyvus, bet objektyvus. Kaip sako Smitas, žmonės ,,nematomos rankos” nukreipiami į tikslus, kurie neįeina į jų ketinimus. Šitiems žmonėms nesuprantami visuomenės tikslai, ne žmonių sugalvoti jos įstatymai – tai spontaniški ir stichiški ekonominės veiklos dėsniai. Jie nepriklauso nuo žmonių valios ir todėl gali būti moksliškai tiriami. Marksas ir Engelsas perėmė pagrindė ir išpuoselėjo tą požiūrį, kuris savaip buvo išreikštas anglų ekonomistų, prancūzų istorikų, vokiečių idealistų, kad žmonių visuma dar nėra visuomenė ir jos istorija visada yra kažkas kita negu atskiri ją sudarantys žmonės ir jų individualaus gyvenimo istorijos. Visuomeninis žmonių gyvenimas yra pačių žmonių kuriamas, tačiau kiekvienas kūrėjas šio proceso nekontroliuoja, nenumato ir nesupranta. Socialinis gyvenimas pačių žmonių, istorijos kūrėjų, atžvilgiu reiškiasi kaip svetima, juos valdanti ir jų valią pajungianti jėga. Socialinėje jėgoje koncentruotas bendras žmonių gyvenimas, kylantis iš gaivališko žmonių pastangų derinimo, tampa žmonėms svetimu ir jų gyvenimą lemiančiu veiksniu. ,,Tas socialinės veiklos įsitvirtinimas, tas mūsų pačių produkto konsolidavimasis į kažkokią daiktinę jėgą, kuri viešpatauja mums, išsprūsta iš mūsų kontrolės, prieštarauja mūsų lūkesčiams ir niekais paverčia mūsų apskaičiavimus, ir yra vienas pagrindinių ligšiolinės istorijos raidos momentų” – rašė ,,Vokiečių ideologijoje” Marksas ir Engelsas. Kad visuomenė skiriasi nuo ją sudarančių individų, jų atžvilgiu yra išoriška, kad kolektyvinės veiklos ir mąstymo būdai nepriklauso nuo individų, todėl individai turi prie jų prisiderinti – kalba ir E. Durkheimas. Visi institutai, tikėjimai, elgesio būdai yra visuomenės nustatyti. Sociologija, anot Durkheimo, yra tų institutų, jų kilmės ir funkcionavimo mokslas. Taigi sociologijai, visuomenės mokslui, pagrindą padėjo visuomenės kaip netapataus individų sankaupai objekto, kaip sistemos su sudėtinga struktūra, samprata. Kad socialinė struktūra atkreiptų į save socialinių teoretikų dėmesį, reikėjo, kad ji įgytų pirminę ir objektyvią reikšmę tikslingos žmonių veiklos atžvilgiu. Kapitalizmo raida kaip tik prisidėjo prie to, kad nuosavybės santykiai, turtiniai interesai, rinkos įsigalėjimas padėjo suprasti visuomenėje esant savą tvarką ir procesus, padėjo suprasti, kad ir tarp visuomenės ir valstybės negalima dėti lygybės ženklo. Prisiminkime garsųjį kapitalizmo aušros šūkį: laissez faire! – nesikiškite; leiskite veikti. Tai reiškė, kad ekonominė raida pasiekė tokį savarankiškumą, tokią galią, kad reikalauja valstybės, t. y. žmonių kūrinio, nesikišimo. Visuomenė, kaip ir bet kuris kitas tikrovės objektas, yra sudėtinga sistema, veikiama tiek išorinių faktorių (pvz., gamtos), tiek ir savo pačios struktūros darinių ir funkcionavimo. Nuo atomo ar ląstelės iki galaktikos ir visatos apskritai visi objektai yra sudėtingos sistemos įvairiausiais būdais santykiaujančios vienos su kitomis. Kaip gamtos dalis, visuomenė įjungta į gamtos struktūrą, bet kartu ji turi savo specifinius požymius. Tačiau socialinių procesų analogija su gamtiniais procesais yra sąlygiška. Tam tikras sąmoningumo ir tikslingumo laipsnis yra paties socialinio gyvenimo galimybės sąlyga. Jeigu ir traktuosime visuomenę kaip gamtos dalį, gamtą kaip visuomenės egzistavimo sąlygą, tai vis tiek turime konstatuoti, kad prie savo egzistavimo sąlygų žmonės taikosi tikslingai. Skiriamasis žmogaus požymis yra tas, kad jis aktyviasi keičia gamtinę aplinką, gamina. Darbas yra žmogaus ryšys su išorine aplinka. Savo veikla, darbu, gamyba žmogus kompensuoja gamtos sąlygų trūkumą. Žmogaus veikla, skirtingai nuo gyvūnų, yra planinga, ja siekiama iš anksto užsibrėžtų tikslų. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tam tikras veiklos tikslingumas nesvetimas ir kai kuriems gyvūnams, pvz., bebrams, skruzdėms, tačiau iš tikrųjų tai yra tik nesąmoningas, paveldėjimo ir prisitaikymo keliu įgytas reagavimas į aplinką. Gyvūnas gamina vien tai, ko reikia jam pačiam ar jo jaunikliui, o žmogus gamina universaliai; gyvūnas gamina tik tiesioginio fizinio poreikio verčiamas, o žmogus gamina net būdamas laisvas nuo fizinio poreikio, ir tikrąja to žodžio prasme tik tada ir gamina, kai būna laisvas nuo jo (K. Marksas). Tačiau, sukūręs žmogų ir žmonių visuomenę, darbas kartu pasidaro būtina jų egzistavimo sąlyga. Gamtoje tiesiogiai esantys daiktai žmogaus poreikiams ima beveik nebetikti, todėl jie turi būti darbo procese pakeisti. Darbas atveria kelią į visuomenės ir jos istorijos pažinimą, nes jo tyrinėjimas, jo sąlygų aiškinimas atveda į gamybos problemas. O gamybos sąvoka jau yra prielaida tam tikram žmonių socialiniam ryšiui ir tam tikroms istorinėms sąlygoms. Gamybos procesas yra tam tikra gamtos ir dvasios proscesų vienybė. Kol gamyba nagrinėjama tik kaip darbo procesas, tol joje matomas tik vienas esminis santykis – žmogaus ir gamtos. Tačiau istorinis žvilgsnis į šį santykį atskleidžia kitą esminį gamybos momentą – socialinį, t. y. pačių gamintojų, žmonių, tarpusavio santykius. Gamyboje žmonės yra vienas nuo kito priklausomi griežtai apibrėžtu būdu. Taigi gamybos proceso analizė įveda į žmonių socialinio gyvenimo sritį. Gamybiniai santykiai, kurie yra socialinės struktūros pagrindas, anaiptol nereiškia žmonių tiesioginių kontaktų, kylančių iš vieno ar kito darbo proceso. Tiesioginiai žmonių kontaktai gamyboje, tie santykiai, kuriuos patys gamintojai empiriškai suvokia, yra gana siauri ir riboti. Žmonių darbui reikia gamybos įrankių, žaliavos, o tai yra kitų žmonių darbo produktai. Savo paties darbo produktai irgi paprastai skirti ne tik savo, bet ir kitų žmonių gamybiniam ir individualiam naudojimui. Vadinasi, reikia keistis gamybos produktais, tačiau šis keitimasis iš esmės yra keitimasis savo veikla, iš gamybos būdo plaukiantys visuomeniniai žmonių ryšiai. Taigi gamyba, paskirstymas, mainai, – tai viena iš sudėtingų visuomenės struktūrų. Visuomenės tyrinėjimas ekonominių struktūrų požiūriu leidžia išskirti joje socialines klases, t. y. socialinę struktūrą. Nors ekonominė visuomenės struktūra yra visų socialinių santykių ir socialinės veiklos pamatas, ji paprastai yra socialinės veiklos organizacinių formų bei idėjinių motyvų šešėlyje ir dažniausiai yra nežinoma patiems istorijoje veikiantiems žmonėms. Tokį užkulisinį ekonominių struktūrų poveikį žmonių veiklai lemia tai, kad ji apskritai yra stichiškas pavienių, išsiskaidžiusių ekonominių pastangų bendras rezultatas. Atplyšęs nuo stichinio kolektyvo žmogus jau netapatina savęs su bendruomene. ,,Kiek žmogus, kaip privatus asmuo, jau priešpastato save visuomenei, tiek pastaroji pasidaro jam tokia pat išorinė tikrovė kaip ir gamta, tiek ji tampa ir vienu iš pažinimo objektų, į kurį reikia žiūrėti kritiškai. Todėl žmonių santykiai dabar gali būti nagrinėjami, vertinami ir pagrindžiami grynai teoriniu, taigi tiesos, požiūriu”. Bet individas, priešstatydamas savo visuomenei, kartu priešstato save sau, savo esmei. Todėl socialinius santykius individas įsisąmonina kitaip. ,,Socialinis gyvenimas yra anksčiau susiejamas su žmonių veikla, nes jis bent iš dalies laikomas pačių žmonių kuriamu dalyku. Todėl būtent socialinių santykių sritį žmonės anksčiausiai suvokia kaip sritį, kurią būtina vertinti ne tik teoriniu, bet ir praktiniu požiūriu”. Taigi, iširus natūraliems bendruomeniniams ryšiams, socialiniai santykiai įsisąmoninami dviem būdais, kurių logiškai neįmanoma suderinti: jie yra ir teorinio pažinimo, kuris remiasi būtinumo principu, objektas, ir praktinio veikimo, kuris remiasi laisvės principu, rezultatas. 2. Sociologijos teorijos 2.1. Pozityvistinė sociologija O. Kontas (Comte) (1798–1857) Pagrindiniai veikalai: ,,Pozityviosios filosofijos kursas” (1830–1842 m., 6 tomai), ,,Pozityvistinė visuomenė” (1848), ,,Pozityviosios politikos sistema (1851–1854 m.). Savo filosofiją Kontas pavadino pozityviąja, pabrėždamas, kad atsisakoma abstrakčių, tradicinių filosofijos problemų ir siekiama suformuluoti pozityvaus mokslinio žinojimo bei mokslų klasifikacijos principus. Tirdamas žmogaus proto vystymosi eigą Kontas sako atradęs dėsnį: kiekviena svarbiausia mūsų mintis, mūsų žinojimo šaka nuosekliai pereina tris būsenas: teologinę, arba fiktyviąją; metafizinę, arba abstrakčiąją; mokslinę, arba pozityviąją. Teologinėje būsenoje siekiama absoliutaus žinojimo, įsivaizduojama, kad reiškinius sukelia antgamtiniai reiškiniai. Metafizinėje stadijoje antgamtiniai veiksniai pakeičiami abstrakčiomis jėgomis, tikromis esmėmis. Pagaliau pozityvioje būsenoje žmogaus dvasia suvokia absoliutaus žinojimo negalimumą, atsisako tirti esamo pasaulio kilmę ir paskirtį. Pagrindinė pozityvių žinių įgijimo sąlyga – tirti realius daiktus, jutiminiu patyrimu gautus faktus ir tik tokiais faktais paremti daromas išvadas. Mokslas tiriąs tik faktus ir jų ryšius, atsakąs į klausimą kaip, o ne kodėl. Mokslas negalįs išaiškinti jokių pirminių priežasčių ir tikslų, galutinių pradų ir principų, jokios daiktų esmės, dėl to negali spekuliuoti tuo, kas betarpiškai nesuvokiama. Remdamasis faktais, mokslas turi formuluoti tikras ir aiškias žinias, kurios galėtų būti panaudotos praktikoje, gerinant žmonių gyvenimą. Atskiros pažinimo šakos pozityvų lygį pasiekiančios ne vienu metu: pirmas pozityvus mokslas esanti matematika, po to – astronomija, chemija, biologija. Pagaliau šį lygį pasiekė ir socialinė fizika, vėliau vadinama sociologija. Sociologija turinti užimti aukščiausią vietą moslų hierarchijoje, anksčiau priklausiusią teologijai. Aukščiausią todėl, kad jos objektas esąs sudėtingiausias. Kontas sociologiją laikė mokslu apie socialinę tvarką ir pažangą. Esą būtina tyrinėti socialinius faktus, atrasti natūralius visuomenės dėsnius, šalinančius tariamai laisvą valią ir numatančius tvarką. Kontas socialinės tvarkos idėją bandė suderinti su pažangos idėja, nes, jo nuomone, socialinė tvarka yra esminė socialinės pažangos sąlyga. Pažanga galima tik konsolidavus socialinę tvarką. Socialinės pažangos kriterijumi Kontas laikė didėjančią žmogaus valdžią jį supančiam (gamtiniam) pasauliui. Visuomenės pažangą sąlygoja tris pakopas pereinantis žmogaus protas; nuo jo priklauso besikeičiančių socialinių jėgų tipai, visuomenės tipai ir trys religijos raidos stadijos. Paraleliai su teologinės, metafizinės stadijos raida į pozityviąją būtinai vyksta perėjimas iš karinio į industrinį gyvenimą ir kartu iš ginklo ir diduomenės viešpatijos – į didžiųjų industrijos magnatų viešpatiją. Laikant visuomenę tyrimo objektu, žmogus netenka reikšmės, nes jis yra visuomenės absorbuotas. Dėl to žmonijos subrendimo amžiuje visuomenė esanti verta religinio garbinimo. Istorinio proceso subjektas yra žmonija, kurios santykis su asmeniu yra tik bangos santykis su srautu. Konto idėjas plėtojo Herbertas Spenseris (1820–1903) (nors pats ir neigė savo pažiūrų ryšį su Konto idėjomis). Spenseris taiko visuotinės evoliucijos idėją ir gamtai, ir visuomenei, ir sąmonei. Gamtai ir visuomenei taikomas evoliucijos dėsnis reiškia vienalytiškumo virtimą nevienalytiškumu, paprasto virtimą sudėtingu. Visuomenę aiškino pagal analogiją su organizmu (įvairias funkcijas atlieka atskiri organai). Organinė ir socialinė evoliucija esanti tik organizacijos pažangos procesas. Pagrindinis visuomenės raidos dėsnis esąs labiausiai prisitaikiusių visuomenių išlikimas. O labiausiai prisitaikiusios esančios klasinės struktūros visuomenės. ,,Kadangi visuomenės savybės panašios į gyvo kūno savybes, tai reikia išanalizuoti pagrindus, leidžiančius tvirtinti, jog pastovūs santykiai tarp visuomenės dalių yra analogiški pastoviems gyvo kūno dalių santykiams. Fiziologinio darbo pasidalijimo požiūriu socialinis organizmas ir individualus organizmas visai vienodi“. ,,Jei kiekvienas, laisvai plėtodamas savo gabumus ribose, nesusikertančiose su tokia pat kitų laisve, gauna iš savo draugų už savo paslaugas tiek, kiek, jų nuomone, jis nusipelno, palyginus su kitų paslaugomis, jei visur taip vykdomos sutartys duoda kiekvienam tokiu būdu nustatytą dalį ir jei kiekvienas naudojasi savo asmenybės ir savo teisių apsauga taip, kad gali patenkinti savo poreikius pagal savo pajamas, tada garantuojamas ir individualaus, ir socialinio gyvenimo gyvybinis principas. Be to, taip bus garantuojamas ir gyvybinis socialinės pažangos principas, nes tokiomis sąlygomis labiausiai vertingi individai vystysis sėkmingai ir dauginsis labiau negu mažiau sėkmingi individai. Taigi nauda, nustatyta ne empiriniu, bet racionaliu būdu, reikalauja palaikyti individualias teises ir uždrausti tai, kas joms gali būti priešiška“. Taigi turtuoliai yra turtingi, nes labiau prisitaikę, vienos tautos viešpatauja kitoms, nes natūraliai yra aukštesnės ir stipresnės… Socialinė tvarka visuomenėje, anot Spenserio, susidariusi natūraliai, joje klesti tinkamiausi, todėl jis pasisakė prieš bet kokias priemones socialinei gerovei kelti. Emilis Durkheimas (1858–1917) Pagrindiniai E. Durkheimo veikalai: ,,Apie visuomeninio darbo pasidalijimą“; ,,Savižudybė“; ,,Elementaraus religinio gyvenimo formos“; ,,Sociologijos metodo taisyklės“. Jis pabrėžė, kad sociologija visai nepriklauso nuo filosofijos ir remiasi tik faktais, kuriuos pati stebi visuomenėje. E. Durkheimas derino evoliucinę visuomenės sampratą su struktūriniu funkciniu metodu. Visuomenė nėra individų suma, kurios vienybę palaiko prievarta; ją palaikąs socialinis solidarumas, kuris kiekviename raidos etape turįs tam tikrą išorinę struktūrą. Kokiu būdu individų visuma gali sudaryti visuomenę? Durkheimas skiria dvi solidarumo formas: mechaninę ir organinę. Mechaninis solidarumas kyląs iš individų panašumo, organinis – iš individų diferencijacijos. Kolektyvinė sąmonė yra tam tikra bendrų tikėjimų ir jausmų sistema, turinti savo gyvenimą. Ji reiškiasi per individualias sąmones ir vis dėlto skiriasi nuo jų, t. y. plėtojasi pagal savo dėsnius ir yra ne tik individualių sąmonių rezultatas ar išraiška. Taigi Durkheimas pabrėžia visumos pirmenybę prieš dalis, socialinės sistemos nesuvedamumą į sudėtines dalis. Visuomenė skiriasi nuo ją sudarančių individų, jų atžvilgiu yra išoriška. Kolektyvinės veiklos ir mąstymo būdai nepriklauso nuo individų, todėl individai turi prisitaikyti prie jų. Visuomeninė diferencijacija, Durkheimo manymu, leidžia išgyventi didesniam individų skaičiui negu gyvūnų pasaulyje: užuot kovoję už būvį tarpusavyje, jie ima vaidinti tam tikrą vaidmenį ir atlikti tam tikras funkcijas. Savo meto visuomenės krizę aiškino tuo, kad niekas nepakeitė tradicinės moralės, paremtos religija. Sociologija ir turėtų padėti sukurti moralę, atitinkančią mokslo dvasią. Sociologija, anot Durkheimo, yra socialinių institutų, jų genezės ir funkcionavimo mokslas. Jis suformulavo struktūrinės funkcinės analizės metodą, apibrėžęs funkciją kaip reiškinio atitikimą tam tikram socialinės struktūros poreikiui. Socialiniai institutai mūsų, t. y. žmonių, sukurti, bet mes, konkretūs žmonės, perėmėme juos jau suformuotus. ,,Dabartinė mokslo būklė mums net neleidžia tiksliai žinoti, kas yra pagrindinės socialinės institucijos, tokios kaip valstybė ar šeima, nuosavybės teisė arba sutartis, bausmė ir atsakomybė. Beveik visai nežinome priežasčių, nuo kurių jos priklauso, jų atliekamų funkcijų, jų evoliucijos dėsnių“. Socialinius faktus tirti kaip daiktus, t. y. laikytis tam tikros nuostatos: remtis stebėjimais ir eksperimentais, palengva pereiti nuo išoriškesnių ir tiesiogiai pastebimų prie mažiau matomų ir gilesnių požymių. Socialiniai faktai yra išoriški individams, jie slypi veiksmų arba mąstymo būduose, atpažįstamuose iš to, kad jie gali atskiroms sąmonėms daryti priverstinį poveikį. Durkheimas, kaip pozityvistas ir scientistas, siekia tirti faktus kaip daiktus, analizuoti juos iš išorės ir paaiškinti juos taip pat, kaip reiškinius paaiškina gamtotyrininkas. Bet kartu su tuo Durkheimas įsivaizduoja visuomenę kaip idealaus sankaupą, kaip moralinio ir religinio tikėjimo objektą. Iš čia visuomenės sampratos dvilypumas: tai visuomenė yra aplinka arba iš išorės stebima socialinė sistema, tai idealaus sankaupa, garbinimo ir meilės objektas. Religijos esmė – šventų ir pasaulietinių fenomenų skyrimas. Tai, kas šventa, susideda iš daiktų, tikėjimų ir apeigų. ,,Religija yra solidari sistema tikėjimų ir praktikų, susijusių su šventais, ypatingais, draudžiamais dalykais, tikėjimų ir praktikų, kurios jungia į vieną moralinę bendriją, vadinamą bažnyčia, visus, kas jų laikosi“ (p. 345). Bet kokios religijos pradžia – totemizmas. Jo pirminė priežastis esąs pripažinimas to, kas šventa. O šventa, pasirodo, besanti jėga, pasiskolinta iš paties kolektyvo, pranokstanti visus individus. Antrojoje savo knygoje ,,Savižudybė“ Durkheimas analizuoja reiškinį, kuris, jo manymu, gresia šiuolaikinėms industrinėms visuomenėms, – anomiją (gr. anomia – įstatymų nepaisymas) visuomenės integracijos, socialinių santykių sutrikimas dėl dorovinių, teisinių normų nesilaikymo didelių socialinių, politinių, ekonominių krizių laikotarpiais, asmenybės susvetimėjimo, nusikalstamumo didėjimas tokiose situacijose. Savižudybės, anot Durkheimo, trejopos: egoistinės, altruistinės ir anominės. Anominės būdingesnės būtent šiuolaikinei visuomenei: gyvenimas joje nereglamentuojamas papročiais, individai konkuruoja vienas su kitu, jie daug tikisi iš gyvenimo, jų poreikiai dideli, atsiranda disproporcijos tarp vilčių ir jų patenkinimo. Durkheimo požiūriu, savižudybė – individualus fenomenas, kurio priežastys iš esmės socialinės. Tikrosios savižudybės priežastys kyla ne iš izoliuotų individų, bet iš grupių. Nepakankama individo integracija į kolektyvą. Kaip galima sustiprinti individo įtraukimo į kolektyvą procesą? Durkheimas analizuoja šeimą, religines, politines ir profesines grupes šiuo požiūriu. Durkheimo socializmas nusakomas dviem žodžiais: organizacija ir moralizacija. Socializmas – tai geresnė kolektyvinio gyvenimo organizacija, kurios tikslas ir padarinys – individų integracija į socialinius rėmus ar bendrijas, turinčias moralinį autoritetą. 2.2. Karlo Markso (Marx, 1818–1883) socialinė teorija ,,Ekonominiai ir filosofiniai 1844 m. rankraščiai“, ,,Tezės apie Feuerbachą“, ,,Vokiečių ideologija“, ,,Kapitalas“. Markso filosofija yra iš esmės socialinė filosofija. Tradicinės filosofijos problemos (ontologinės, gnoseologinės) jo nedomina. Marksą neabejotinai paveikusi Hėgelio idėja apie būtiną, dėsningą pasaulio istorijos eigą. Tik Marksas manė, kad Hėgelio filosofija stovi ant galvos ir ją reikia pastatyti ant kojų. ,,Visa taip vadinamoji pasaulinė istorija yra ne kas kita, kaip žmogaus gimimas žmogiško darbo pagrindu.“ Taigi visuomenės ir žmogaus egzistavimo pagrindas yra darbas, praktinė gamybinė veikla. Toje veikloje Marksas išskiria dvi puses: gamybines jėgas ir gamybinius santykius. Gamybinės jėgos –tai žmonės, įvaldę tam tikrus įrankius, techniką, gamybiniai santykiai – santykiai susidarantieji tarp žmonių gaminant: santykis su gamybos priemonėmis, paskirstymas, mainai. Gamybinių santykių visuma sudaro ekonominę visuomenės struktūrą ir yra bazė anstatui: valstybei, teisei, ideologijai, religijai, mokslui, menui. ,,Rankinis malūnas kuria visuomenę su viešpataujančiu feodalu, o garo malūnas – visuomenę su pramoniniu kapitalu.“ Markso manymu, gamybinės jėgos nuolat kinta ir gamybiniai santykiai ima neatitikti jų, ima trukdyti jų pažangai. Pagaliau tas neatitikimas pasidaro toks didelis, kad senieji santykiai turi būti pakeisti naujais, t. y. turi įvykti revoliucija. Marksas konstatuoja, kad tas gamybinių jėgų ir gamybinių santykių atitikimo būtinumas yra visos istorijos dėsnis. Realiai visuomenėje tą neatitikimą parodo aštrėjanti klasių kova: tos klasės, kurios yra naujų gamybinių santykių ,,nešėjos“ kovoja su tomis, kurios gina pasenusius gamybinius santykius, t. y. siekia išsaugoti savo socialinę padėtį visuomenėje (pvz., kylančių buržua kova su aristokratų viešpatavimu). Analizuodamas kapitalizmo sistemą Marksas prieina prie išvados, kad ji pati sau išsiaugina duobkasį – proletariatą. Markso manymu, proletarų revoliucija yra būtina, prie jos veda kapitalizmo raidos logika, ir tik ji gali sukurti beklasę visuomenę. Tos būsimos visuomenės Marksas bent kiek aiškiau nėra aprašęs. Svarbiausias jos bruožas – nebebus privačios nuosavybės, nes būtent ji ir priveda prie krizių ir prie revoliucijos. Tačiau ką reiškia ,,visuomeninė nuosavybė“, kaip ta ,,visuomenė“ valdys ,,savo“ fabrikus ir pan. – to Marksas nesvarstė. Taigi istorinės raidos varikliu Marksas laikė socialinių klasių antagonizmą. Klasių laikyseną, jų ideologiją lemia tai, kokią vietą ekonominiuose santykiuose jos užima. Klasių kovos keliu šalinami pasenę gamybiniai santykiai ir taip sudaromos sąlygos socialinei pažangai. Marksas nepriskiria sau klasių ir klasių kovos atradimo nuopelnų. Laiške J. Veidemejeriui jis rašo, kad daug anksčiau už jį klasių kovos vystymąsi išdėstė buržuaziniai istorikai, o buržuaziniai ekonomistai – ekonominę klasių anatomiją. Jis tik įrodęs, kad klasių buvimas yra susijęs su tam tikromis istorinėmis gamybos fazėmis, kad klasių kova veda į proletariato diktatūrą ir kad ši diktatūra bus tik perėjimas į visuomenę be klasių. Vadinasi, klasių kovos teorija marksistinėje visuomenės istorijos sampratoje yra jungiamoji grandis tarp požiūrio į istoriją kaip į dėsningą procesą ir požiūrio į istoriją kaip į žmonių tikslingą veiklą. ,,Istorija nieko nedaro, ji neturi jokio neaprėpiamo turto, ji nekovoja jokių kovų! Ne istorija, bet žmogus, tikras, gyvas žmogus – štai kas viską daro, viską turi ir už viską kovoja. Istorija nėra kažkokia ypatinga asmenybė, kuri naudoja žmogų kaip priemonę savo tikslams pasiekti. Priešingai, istorija yra ne kas kita, kaip savo tikslų siekiančios žmogaus veikla.“ (Marksas ir Engelsas. Šventoji šeima…) ,,Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet uždavinys yra jį pakeisti.“ (11-oji tezė apie Feuerbachą) Kaip matėme, Marksas klasės padėtį ir jos ideologiją susieja su padėtimi gamybos sistemoje. ,,Vokiečių ideologijoje“, parašytoje kartu su Fridrichu Engelsu, rašoma, kad ta klasė, kuri yra viešpataujanti materialinė jėga, kartu yra ir viešpataujanti dvasinė jėga. Klasė, kuri turi materialinės gamybos priemones, kartu turi ir dvasinės gamybos priemones. Viešpataujančios mintys yra ideali viešpataujančių materialinių santykių išraiška. Tad kiekviena nauja klasė, kuri ateina prieš ją viešpatavusios klasės vieton, savo interesą turi vaizduoti kaip bendrą visos visuomenės narių interesą, savo mintis vaizduoti kaip visuotinai reikšmingas, vieninteles protingas ir pan. Todėl Marksas ir laiko ideologiją klaidinga sąmone, arba apverstu tikrovės atspindžiu. Ideologija – iliuzinė sąmonė, nes joje sukuriamas bendrumas, kurio realiame gyvenime nėra. Išnaudojimo, klasinės sąmonės, ideologijos teorija išliko gyva, įvairiai remiantis Marksu plėtojama ir mūsų dienomis. Ypač daug dėmesio, sekėjų ir interpretatorių teko susvetimėjimo teorijai. Apie susvetimėjimą Marksas rašo jau savo ,,1844 m. ekonominiuose ir filosofiniuose rankraščiuose.“ Laikydamas darbą žmogaus gimimo pagrindu, Marksas konstatuoja, kad kapitalizmo sąlygomis žmogui susvetimėja ir darbas, ir darbo produktai, o tai reiškia, kad žmogui susvetimėja jo paties rūšis. Darbas darbininkui tampa daiktu, kurį jis gali gauti tik didžiausiomis pastangomis, nereguliariai. Darbas tampa išoriniu dalyku. Sunkiai dirbdamas, laikomas įrankiu, darbiniu gyvuliu, žmogus jaučiasi savimi, žmogumi, tik ne darbo metu. Kuo daugiau sukuria darbininkas, tuo mažiau tenka jam pačiam. Jo darbo produktai yra taip pat svetima, išorinė jėga. ,,Žmogaus pasaulio nuvertinimas tiesiog proporcingas daiktų pasaulio vertinimui.“,,Koks yra žmogaus santykis su savo darbu, su savo darbo produktais ir su pačiu savimi, toks yra ir jo santykis su kitu žmogumi, taip pat su kito žmogaus darbu ir jo darbo objektu.“ Kaip itin ryškią ideologinio susvetimėjimo formą Marksas ir Engelsas traktavo religiją. Susvetimėjimas religijoje pasirodo kaip pasaulio suskilimas į gamtinį, žmogiškąjį, žemiškąjį ir antgamtinį, dieviškąjį, dangiškąjį. Būtent antgamtiniam pasauliui ir jo būtybėms religija priskiria (taigi atima iš žmogaus: ,,Kuo daugiau žmogus suteikia dievui, tuo mažiau belieka jam pačiam.“) pačius, atrodytų, elementariausius žmogiškumo atributus. Toks gamtos jėgų suasmeninimas – tai tam tikras tų jėgų įveikimas, jų pasisavinimas. Religija, Marksas sako, yra ,,arba dar savęs nesuradusio, arba jau vėl save praradusio žmogaus savimonė ir savęs jautimas.“ Antgamtinis pasaulis atitrūksta nuo žmogaus, įsikuria danguje, bet, kita vertus, jis yra labai žmogiškas, nes yra skirtas žmogui po jo mirties. Dangiškasis gyvenimas, kaip atlyginimas už žmogaus vargus žemėje, turi ir savo antipodą – pragarą, kaip bausmę už dievo nustatytos tvarkos pažeidimus. Taip religijoje žmogus suranda socialinio gyvenimo, savo visuomeninės padėties paaiškinimą, pateisinimą ir paguodą. ,,Religija – tai engiamos būtybės atodūsis, beširdžio pasaulio širdis, panašiai kaip ji yra bedvasės santvarkos dvasia. Religija yra liaudies opijus“ *** Įvairiai remiantis Marksu, iš dalies įtraukiant kitas filosofines ir mokslines pažiūras, vyko marksizmo plėtotė: Frankfurto mokykla Vokietijoje, J. Ipolitas, R. Garodi, L. Altiuseris, Ž. P. Sartras Prancūzijoje, A. Gramšis Italijoje, G. Petrovičius Jugoslavijoje – žurnalas ,,Praxis“, L. Kolakovskis Lenkijoje, M. Adleris Austrijoje, E. Meškauskas Lietuvoje. 2.3. Makso Vėberio sociologija Makso Vėberio (1864–1920) svarbiausieji veikalai: ,,Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“ (1905, liet. 1997); ,,Politika kaip profesinis pašaukimas“ (liet. 1991); ,,Mokslas kaip profesinis pašaukimas“ (,,Problemose“ – 42, 1990); ,,Religijos sociologija (,,Pradai“, 2000). Centrinė jo tyrinėjimų tema – Vakarų kapitalizmo specifika ir genezė, antra – savita socialinio pažinimo metodologija. Pradėsime nuo antrosios. M. Vėberis manė, kad visuomenės mokslai esmingai skiriasi nuo gamtos mokslų, nes visuomenės reiškiniai esmingai skiriasi nuo gamtos reiškinių. Vėberis mano, kad socialinis pažinimas gali kai ką daugiau negu gamtamokslinis. Jis gali ne tik priskirti priežastis dėsnių pagrindu bei suformuluoti pačius dėsnius, bet ir suprasti (verstehen) aiškinamus reiškinius. Pvz., seniai politinėje ekonomijoje žinomas Grešemo dėsnis: jeigu apyvartoje esančių pinigų nominalinė vertė yra mažesnė už medžiagos, iš kurios padaryti pinigai, kainą, tie pinigai dingsta iš apyvartos. Jei kurioje nors šalyje pradeda dingti iš apyvartos tam tikros rūšies pinigai, tai mes, jeigu nustatome, kad dingusių pinigų nominalinė vertė yra mažesnė už jų medžiagos kainą, nustatome šio reiškinio priežastį. Toks aiškinimas, anot Vėberio, iš esmės niekuo nesiskiria nuo radiatoriaus įtrūkimo aiškinimo vandens užšalimu, bet pinigų dingimo atveju mes dar privalome atskleisti tas monetas kaupiančių žmonių subjektyvius motyvus. Taigi iš socialinio pažinimo Vėberis reikalauja ne šiaip sau aiškinimo, bet suprantančio aiškinimo. Sociologiją jis ir laiko mokslu apie žmogaus socialinį elgesį (socialinius veiksmus), kuriems jis suteikia prasmę ir sąmoningai pasirinktą tikslą. Pvz., jei susidūrė dvi mašinos, tai nėra socialinis veiksmas, bet kaip elgiasi žmonės po susidūrimo – jau socialinis veiksmas. Maksas Vėberis išskiria tokius socialinio elgesio tipus: Racionalūs tikslo (zweckrational), racionalūs vertybiniai (wertrational), afektiniai (arba emocionalūs) ir tradiciniai. Racionalūs tikslo požiūriu, pvz., inžinieriaus veiksmai, kai jis parenka priemones tiltui statyti. Racionalūs vertybiniu požiūriu, pvz., žmogaus, nepalikusio savo laivo arba gynusio savo garbę dvikovoje veiksmai. Afektiniai, pvz., kai jis nesusivaldo ir įspiria priešininkui, arba kai motina trenkia vaikui už netinkamą elgesį. Tradiciniai poelgiai – poelgiai pagal paprotį, tradiciją, kaip priimta. Vėberio tikslas – suprasti prasmę, kurią subjektas suteikia savo elgesiui. Vėberis skiria subjektyvius vertinimus (Werturtiel) ir susiejimą su vertybe (Wertbeziehung). Objektyviame susiejime su vertybe, jo manymu, reiškiasi ,,epochos interesas“. Šis interesas ir apibrėžia vertų tirti (pažinti) objektų ratą. ,,Epochos intereso“ kitimas teikia socialiniam pažinimui naujus požiūrio taškus į jau žinomus dalykus ir garantuoja jam ,,amžiną jaunystę“, galimybę (ir būtinybę) nuolat ,,pradėti iš naujo“. ,,Epochos intereso“ kintamumas nėra tapatus vertybių kintamumui. Epochos interesas yra istoriškai konkreti veiksmingų tam tikroje kultūroje vertybių padėtis. O vertybės Vėberiui yra atskirų žmonių veiklos rūšių, atskirų jų socialinio gyvenimo sferų imperatyvai. Politikoje tokia vertybė – valdžia, kapitalistinėje ūkinėje veikloje – pelnas, religijoje – išganymas. Pamatinė socialinės filosofijos tiesa yra ta, kad skirtingų veiklos rūšių imperatyvai vieni kitiems prieštarauja, pvz., veiksmai ir socialinė tvarka, maksimizuojantys ekonominį efektyvumą, daro negalimą brolišką žmonių tarpusavio meilę. (Kai Vėberis kovoja už laisvą nuo vertinamųjų sprendinių mokslą, jis turi galvoje ne susiejimą su vertybe, bet subjektyvius atskiro tyrinėtojo vertinimus tyrimo metu. Vėberis siekia mokslo neutralumo, nes, pvz., nenori, kad profesorius išnaudotų savo autoritetą primesti auditorijai savo pažiūras, bet jis nori, kad neutralus mokslas būtų naudingas visuomenės veikėjui ir politikai. Iš čia antitezė tarp vertybinių sprendimų ir santykio su vertybėmis. Susiejimas su vertybe priklauso nuo klausimų, kuriuos suformuluoja tyrėjas. Bet tada rezultatai (mokslinio tyrimo) priklauso nuo tyrėjo interesų ir jo socialinės aplinkos. Kaip jie gali įgauti visuotinumą?) Antrasis Vėberio metodologijos komponentas – ,,idealiųjų tipų“ koncepcija. ,,Idealiais tipais“ Vėberis vadina: a) sąvokas, kurių turinį sudaro savybės, kurias tyrėjas laiko esminėmis tam tikram istoriniam individui ar jų grupei (pvz., Renesanso kultūra, Indijos kastų sistema, viduramžių miestas); b) savokas, kurių turinį sudaro idėjos, kurias tyrėjas laiko esminėmis tam tikroje pasaulėžiūroje (pvz., protestantizmo etika, krikščionybė ir t. t.); c) sąvokas, kurių apimtis yra ,,istorinių individų“ sudedamosios dalys (pvz., žmogaus veiksmų tipai (tikslinis racionalus, materialiai racionalus, afektyvus); Tikro idealaus tipo, kurį Vėberis vartoja, pavyzdžiu galėtų būti biurokratijos sąvoka: visų požymių, kuriuos biurokratijai priskiria Vėberis, neturi nė viena realiai egzistuojanti biurokratija. Idealūs tipai – pažintinės veiklos instrumentai, kuriais sutvarkoma jutiminių atskirybių begalybė. *** Pagrindinis socialinio elgesio prieštaravimas, anot Vėberio, atsakomybės moralės ir įsitikinimų moralės susidūrimas. Atsakomybės moralė – tai moralė, kai visų pirma rūpi efektyvumas ir kuri priklauso nuo priemonių tikslui pasiekti pasirinkimo. Įsitikinimų moralė verčia mus elgtis taip, kaip mums liepia jausmai. Tas, kuris sako: geriau kalėjimas ar mirtis, negu užmušti į save panašų – tas elgiasi pagal įsitikinimų etiką. Jeigu veiksmo, išplaukiančio iš gryno įsitikinimo, padariniai yra blogi, tai veikiantysis atsakingais už tai laiko ne save, o pasaulį, kitų kvailumą ar Dievo valią. Įsitikinimų moralė, anot Vėberio, pasireiškia kaip viena iš galimų religinių pozicijų. Taigi tos dvi etikos – idealūs tipai, padedantys geriau suprasti žmogaus elgesyje kylančias antinomijas (neišsprendžiamus prieštaravimus). Vėberio manymu, suprasti žmonių elgesį įvairiose visuomenėse galima tik suvokus jų bendrą supratimą apie savo egzistenciją. Religinės dogmos yra tos pasaulėžiūros dalis. Išsiaiškinus tuos įsitikinimus ir dogmas, galima suprasti ir jų ekonominį elgesį. Tą Vėberis ir daro savo garsiajame veikale ,,Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia“. Protestantų etiką (iš esmės kalvinistų koncepciją) M. Vėberis išdėsto 5 punktais: 1. yra Dievas, kuris sukūrė ir valdo pasaulį, bet žmogaus baigtiniam protui nepasiekiamas; 2. tas visagalis Dievas lėmė mums išganymą ar pasmerkimą, ir mes negalime to pakeisti; 3. Dievas sukūrė pasaulį savo garbei; 4. žmogus, kuriam jis lėmė išganymą ar pražūtį, privalo dirbti Dievo garbei ir Dievo karalystės sukūrimui čia, žemėje; 5. žemiški reikalai, žmogaus prigimtis yra nuodėmės ir žūties sfera; išganymas – Dievo dovana. Kalvinistas, nežinodamas, kas jam skirta – išganymas ar pasmerkimas, stengiasi šiame pasaulyje surasti savo išrinktumo požymius. Pats Kalvinas manė, kad žmogaus noras sužinoti, ar jis išrinktasis ar ne – įžūlus bandymas įsiskverbti į Dievo paslaptis, bet jo sekėjai ir eiliniai tikintieji negalėjo to atsisakyti. Vienas būdas – tikinčiajam tiesiog liepiama tikėti, kad jis išrinktasis, kitas – sakoma, kad įgauti vidinį įsitikinimą savo išrinktumu ir išganymu galime tik nepaliaujamai triūsiant savo profesijoje. Taigi protestantų logika liepia tikinčiajam uoliai dirbti, vengti šio pasaulio gėrybių ir elgtis asketiškai. Bet juk racionaliai dirbti, kad gautum pelno, ir jo neišeikvoti, investuoti – tai ir yra tas elgesys, kurio reikia kapitalizmo raidai. Vadinasi, pagal Vėberio logiką išeina, kad protestantizmas, jo etika formavo arba veikė kapitalizmo formavimąsi. Kai kas mano, kad Vėberio koncepcija yra priešstatoma Markso koncepcijai, bet pats Vėberis yra sakęs, kad jis tik norėjęs parodyti, kad žmonių ekonominės pozicijos gali būti padiktuotos jų tikėjimo sistemos lygiai taip pat kaip ir tikėjimo sistema gali būti tam tikru momentu nulemta ekonominės sistemos. ,,Tai, žinoma, visai nereiškia, kad mes ketinam pakeisti vienpusišką ,,materialistinę“ kauzalinių ryšių kultūros ir istorijos sferoje interpretaciją tokia pat vienpusiška spiritualistine kauzalumo interpretacija“. Ir viena, ir kita vienodai įmanomos, bet abi vienodai mažai padeda nustatyti istorinę tiesą, jei jos tarnauja ne kaip parengiamasis, bet kaip baigiamasis tyrimo etapas“. Pagrindiniai Vakarų kapitalizmo bruožai, pasak Vėberio, – pelno siekimas, tiksliau kaupimas, ir racionali darbo ir gamybos organizacija (laisvo darbo pagrindu). Racionali darbo ir gamybos organizacija – gamyba rinkai, įmonės atsiskyrimas nuo namų ūkio ir buhalterinė apskaita. Iš čia kyla biurokratinė racionalizacija, kurios Makso Vėberio manymu, negali nebebūti esant bet kokiai gamybos priemonių nuosavybės formai. Vėberis bijojo, kad šiuolaikinė visuomenė, biurokratiška ir racionali, dabar ir ateityje nepadėtų pražudyti to, kas, jo manymu, daro gyvenimą vertą, t. y. asmeniško pasirinkimo, atsakomybės jausmo, veiklumo, tikėjimo. Pasaulio ,,atkerėjimas“, racionalizacija, biurokratizacija – belieka tik vidinis pasirinkimas savo sąžinės akivaizdoje. 2.4. Subjektyvistinė – fenomenologinė sociologija Pabrėžia visuomenės specifiką, skirtingumą nuo gamtos pasaulio, skatina giliau tyrinėti žmogų, kaip socialinės tikrovės kūrėją. Fenomenologinė sociologija iškelia sąmonės aktyvumo principą, tapatina socialinį pasaulį su subjektyviais vaizdiniais apie jį. Esą daugybė socialinių tikrovių, jos konstruojamos (pavyzdžiui, 1966 m. pasirodžiusi P. Bergerio ir T. Luckmano knyga ,,Socialinis tikrovės konstravimas: žinojimo sociologijos traktatas“). Ypač reikšmingas teorinis Bergerio ir Liukmano sociologijos šaltinis yra Alfredo Šiuco (Schütz, 1899–1959) koncepcija, atskleidusi kasdienės sąmonės ir ,,kasdienio gyvenimo pasaulio“ svarbą sociologinei analizei. Nėra tokio dalyko kaip gryni ir paprasti faktai. Jie visuomet yra interpretuoti, turi savo vidinį ir išorinį interpretacinį horizontą. Tikrovė, kurioje gyvena žmogus, įgauna įvairias formas, individas susiduria su ,,daugialypėmis tikrovėmis“ (Šiuco terminas): viena – kasdienio gyvenimo pasaulis ir visai kita – mokslo teorijų pasaulis arba psichiškai sergančio žmogaus pasaulis. Čia ir išryškėja principinis skirtumas tarp gamtos ir visuomenės mokslų. Gamtininkui faktai ir įvykiai nėra nei iš anksto atrinkti, nei interpretuoti. Jie yra tik faktai, duomenys gamtininko stebėjimo lauke, bet šis laukas nieko nereiškia jame esantiems atomams, molekulėms. Faktai ir įvykiai, su kuriais susiduria visuomenės tyrinėtojas, turi visai kitokią struktūrą. Jo stebėjimo laukas – socialinis pasaulis – turi apibrėžtą prasmę jame gyvenantiems ir veikiantiems žmonėms. Taigi visuomenės tyrėjų sukonstruoti mąstymo objektai grindžiami mąstymo objektais, kuriuos sukonstruoja sveikas protas žmogaus, gyvenančio kasdienį gyvenimą tarp kitų žmonių. Tada lieka išsiaiškinti tuos sveiko proto konstruktus. Čia visų pirma Šiucas atkreipia dėmesį į tai, kad visos šio pasaulio interpretacijos yra pagrįstos ankstesnio patyrimo atsargomis – arba mūsų pačių patyrimo arba anksčiau gyvenusių ar gyvenančių dabar žmonių patyrimų, kuriuos mums perdavė tėvai ar mokytojai. Taigi bet kuriuo savo gyvenimo momentu žmogus yra biografiškai determinuotoje situacijoje, tam tikroje fizinėje ir socialinėje-kultūrinėje aplinkoje. Joje jis užima tam tikrą padėtį ir vietą įvairiom prasmėm: socialinio statuso, moralės, ideologijos ir t. t. Ši biografiškai nulemta situacija suponuoja ir tam tikros būsimos veiklos (ir praktinės, ir teorinės) galimybes. Antras dalykas, į kurį Šiucas atkreipa dėmesį – tai, kad pasaulis, kurio konstruktą sveikame prote tiriame, yra ne privatus, o intersubjektyvus kultūros pasaulis. Visi kultūros objektai – įrankiai, simboliai, kalba, socialinės institucijos – yra kilę iš žmonių veiklos. Dėl to, aš negaliu suprasti pvz., socialinės institucijos, nežinodama, ką ji reiškia žmonėms, kurie pagal ją reguliuoja savo elgesį, arba užsienietis negali suprasti ,,всё всем до лампочки “ posakyje, kuo čia dėta lemputė. Taigi Šiucas atkreipia dėmesį į du momentus: kad ir pasaulis, kuris interpretuojamas yra ne privatus, intersubjektyvus, ir kad mano ar jo žinojimas irgi yra ne privatus, o iš pat pradžių intersubjektyvus, arba socializuotas. Šiucas akcentuoja tai, kad žmogus, gyvenantis savo kasdienį gyvenimą, patiria pasaulį kaip išdėstytą apie jį (būtent). Tik susiję su manimi tam tikri santykiai įgauna reikšmę ,,mes“, kiti išsiskiria kaip ,,jūs“, trečia grupė bus, pavyzdžiui, amžininkai, dar kita – pirmtakai. Analizuodamas veiklą (o veikla, veiklos prasmių supratimas jam, kaip ir M. Vėberiui, yra pagrindinis sociologijos objektas), Šiucas prieina prie išvados, kad veiklos prasmė yra neišvengiamai skirtinga veikėjui, partneriui ir stebėtojui. Pavyzdžiui, racionali veikla veikėjo požiūriu gali atrodyti kitokia partneriui ar stebėtojui. Reikalas dar sudėtingesnis, kai individo racionali veikla susijusi su kito individo racionalia veikla. Taigi sveiko proto ,,racionali veikla“ visada yra veikla tokioje neapibrėžtoje konstruktų sistemoje, o tie konstruktai susiję tipiškomis situacijomis, motyvais, priemonėmis ir t. t., kad racionalumas čia geriausiu atveju gali reikšti daugybę racionalumo laipsnių. Bet jeigu visuomenės mokslai nagrinėja žmonių elgesį ir sveiko proto interpretacijas socialinėje tikrovėje, ir ta jų analizė neišvengiamai susijusi su subjektyviu požiūriu, būtent su veikėjo požiūriu, tai tada kyla klausimas, kaip įmanoma suvokti subjektyvias prasmes moksliškai? Juk moksliniu žinojimu laikomas objektyvus žinojimas. Vadinasi, socialinių mokslų uždavinys yra sukonstruoti mąstymo objektus, kurie nebūtų susiję su unikalių individų unikaliais aktais, vykstančiais unikaliose situacijose. Konkrečių metodologinių procedūrų pagalba mokslininkas pakeičia mąstymo objektus, susijusius su unikaliais atvejais, sukurtus sveiko proto mąstyme, tokiu socialinio pasaulio dalies modeliu, kur vyksta tik tipizuoti įvykiai, reikšmingi tiriamai problemai. Kokios tos metodologinės procedūros? Visuomenės mokslininko požiūris esąs nesuinteresuoto stebėtojo požiūris. Jis nedalyvauja stebimoje situacijoje, nes jis domina jį tik pažintiniu, o ne praktiniu požiūriu. Žinoma, Šiucas supranta, kad mokslininkas yra žmogus, gyvenantis tarp ,,bendrų“ ir t. t. Bet jis mano, kad mokslas ir mokslo problemos socialiniame pasaulyje yra vienas dalykas, o specifinis mokslinis požiūris į objektą – kitas. Apsispręsdamas vykdyti mokslinio darbo planą, kurį valdo nesuinteresuotas tiesos ieškojimas, reguliuojamas tam tikrų taisyklių, mokslininkas įžengia į jau organizuoto žinojimo sritį. Jo buvimas mokslinėje situacijoje pakeičiąs jo, kaip žmogiškosios būtybės, biografinę situaciją pasaulyje: sveiko proto ,,konstruktai yra kuriami tam tikro ,,Čia“ pasaulio požiūriu, o visuomenės mokslininkas neturįs savojo ,,Čia“ socialiniame pasaulyje. Jo parankinio žinojimo atsarga yra jo mokslo šakos branduolys. Neturėdamas savojo ,,Čia“ socialiniame pasaulyje, visuomenės mokslininkas netvarkąs šio pasaulio sluoksniais apie save, kaip centrą. Taigi mokslinio visuomenės aiškinimo objektyvumą, anot Šiuco, lemia intersubjektyvios mokslinės bendrijos normos. Prieš tai aiškinęs žmogaus biografinį determinuotumą, mokslininką jis vis tik mano galintį atsisakyti visų kitų ryšių ir tik objektyviai moksliškai žiūrėti į socialinę tikrovę. Šiucas padėjo pagrindus žinojimo sociologijai, kuri ir aiškina žmogaus mąstymo ir to socialinio konteksto, kuriame jis atsiranda, santykį. Kaip jau sakyta, Šiucas ypač didelės įtakos turėjo Bergerio ir Liukmano koncepcijai, o šie yra sakę, kad Markso tezė, jog žmogaus sąmonę lemia jo socialinė būtis, tapo bazine žinojimo sociologijos teze. 2. 5. Struktūrinis funkcionalizmas T. Parsonsas (1902–1979), R. Mertonas (g. 1910) Parsonsas struktūriniam funkcionalizmui, kurio pradininkas – Emilis Durkheimas, suteikė dabartinę formą. Visuomenę Parsonas supranta kaip sistemą, turinčią apibrėžtą struktūrą ir palaikančią ją dėl funkcinių poreikių patenkinimo. Socialinės sistemos elementai funkcionalūs tiek, kiek savo veikla padeda išlikti sistemai išorinės aplinkos faktorių požiūriu. Šiuolaikinis funkcionalizmas: a) netapatina sąvokų visuomeninis organizmas ir visuomenė (kaip darė H. Spenseris); b) kaip svarbiausią sąvoką siūlo sistemą; c) socialinę sistemą analizuoja netapatindami su jokia konkrečia visuomene. Svarbų vaidmenį šiuolaikiniam funkcionalizmui formuojantis turėjo Durkheimo solidarumo ir anomijos (elgesio, nukrypstančio nuo visuotinai priimtų socialinių normų ir standartų) koncepcijos. Pagrindinis funkcionalizmo reiklalavimas – visus socialinius reiškinius ir procesus tirti kaip socialinės sistemos funkcinius elementus ir tirti tuo požiūriu, kaip jie palaiko ir išsaugo sistemą. O kadangi kiekvienas sistemos elementas stengiasi patenkinti kokį nors poreikį, tai tyrėjo uždavinys ir yra išsiaiškinti tuos poreikius ir surasti formas jiems patenkinti. Priešingu atveju kyla elementų priešprieša su pačia sistema. Nepatenkinti poreikiai veda į vertybių ir normų, apibrėžiančių tos sistemos funkcionavimą, atmetimą ir į anomalaus elgesio atsiradimą. Todėl labai svarbiu tyrimo uždaviniu funkcionalistai laiko tyrinėjimą ne tik tų socialinio elgesio formų, kurias nustato (diktuoja) kultūra, bet ir tų, kurios prieštarauja joms. Taigi struktūriniamae funkcionalizme svarbiausia tvarkos idėja, socialinė pusiausvyra, socialinės sistemos stabilumo sąlygos. 2. 6. Konflikto sociologija Luisas Kozeris (L. Coser), g. 1913 Ralfas Darendorfas, g. 1929 Šioje sociologijoje visuomenė tiriama kaip dinamiška, o socialinis konfliktas laikomas neišvengiamu visuomenės reiškiniu ir socialinės raidos stimulu. Socialinė aplinka traktuojama kaip įvairių socialinių grupių kovos arena siekiant savų interesų. L. Kozeris įrodinėja, kad socialinis konfliktas leidžia nustatyti ir palaikyti ribas tarp socialinių grupių ar jų viduje, jis gali būti efektyvi priemonė grupės vienybei palaikyti ir išskirti ją iš aplinkinio pasaulio. Religinės, politinės, etninės grupės, net persekiojamos, išlaiko savo identiškumą būtent todėl, kad konfliktas vienija jos narius. Taigi konfliktas gali būti pozityviai funkcionalus, bet gali būti ir negatyviai funkcionalus, jei nukreiptas prieš pagrindines socialinės grupės ar visos sistemos vertybes. L. Kozeris mano, kad toms visuomenėms ar visuomeninėms grupėms, kurios leidžia atvirai reikštis konfliktui, gresia daug mažesnis pavojus, kad bus sugriauta socialinė struktūra negu toms, kurios jį visaip slopina. Taigi, Kozerio manymu, konfliktas yra priemonė išlaikyti socialinių jėgų pusiausvyrą, kuri būtina visuomenės fukcionavimui. Konfliktai grupėje Tarpgrupiniai konfliktai Konfliktai dėl pagrindinių vertybių Konfliktai dėl antraeilių problemų Konfliktai, sukeliantys struktūros pokyčius Konfliktai, kuriuos reguliuoja apsauginiai socialiniai institutai Realūs konfliktai Nerealūs konfliktai Kozeris artimas funkcionalizmui R. Darendorfas (g. 1929) – vokiečių kilmės anglų sociologas, Oksfordo universiteto vieno iš koledžų rektorius. Jo knyga „Modernusis socialinis konfliktas“ – tai Vakarų socialinio konflikto istorijos apžvalga nuo XVIII a. iki mūsų dienų. R. Darendorfas kuria savo koncepciją nuolat polemizuodamas su Marksu, kai ką iš jo perimdamas. Darendorfas sako, kad visuomenė yra susvetimėjusi individo persona, šešėlis, kuris atsiskyrė nuo žmogaus, kad sugrįžtų kaip jo šeimininkas. Kadangi nežinome, kokia yra ideali visuomenė, o jei ir manome žiną, negalime realizuoti savo idėjos, tai reikia pasitenkinti tuo, kad užtikrintume tam tikrą sugyvenamo darnumo minimumą. Konfliktiškos visuomenės modelis esąs pranašesnis už pusiausvyros, nes iš esmės esąs neutopinis atviros visomenės modelis. Daug dėmesio Darendorfas skiria socialinės nelygybės, laisvės klausimams. Nelygybės šaknys – socialinių grupių santykyje su valdžia, valdžios struktūroje. Siekiant vienodų laisvės galimybių visiems reikią pradėti ne nuo pajamų ar nuosavybės, bet nuo ,,privačios“ valdžios kontrolės, nes valstybė taip pat galinti vykdyti „privačią“, t.y. neteisėtą, valdžią. Kuo labiau monolitiška visuomenė, kuo mažiau diferencijuota, tuo labiau ji riboja savo piliečių laisves. Vieni žmonės eikvoja savo energiją kurdami gerovę, kiti – plėsdami pilietines teises ir abi šios grupuotės nesutaria dažniau negu sutaria. Taigi: konfliktas tarp gerovės ir pilietiškumo, arba konfliktas tarp aprūpinimo ir teisių suteikimo. ,,Martinezo paradoksas“: revoliucija pasaulį, kuriame perteklius buvo skirtas nedaugeliui, pakeitė pasauliu, kuriame kiekvienas gauna tik truputį. ,,Norint pakelti žmonių gerovę, būtini abu dalykai: suteikti teises ir aprūpinti. Žmonėms reikia prieiti prie rinkos, prie politikos ir kultūros, tačiau šie pasauliai taip pat turi pasiūlyti daugybę įvairių pasirinkimų. Visuomenė, kuri negali pasiūlyti ir vieno, ir kito, jokiu būdu negali būti laikoma civilizuota“ (p. 40). Laisva visuomenė yra ta, kuri siūlo galimybes ir prievarta nebruka būdų, kaip jomis naudotis. Gyvenimo šansai yra suteiktų teisių ir aprūpinimo rezultatas. Demokratija ir kapitalizmas yra ypatingi būdai teisių suteikinėjimui materialiam aprūpinimui tobulinti. Darendorfo manymu, klasės elementų pirmą kartą atsirado XVIII a. Klasių konflikto šaknų reikia ieškoti valdžios struktūrose, kurios prarado absuliutų įsišaknijusios hierarchijos pobūdį. (p. 57) Modernusis socialinis konfliktas puola nelygybės apraiškas, kurios varžo visišką pilietinį dalyvavimą socialiniais, ekonominiais ar politiniais aspektais, ir nustato teises, įtvirtinančias visišką ir tvirtą pilietybės statusą. Pilietines teises mažina ne tik per didelė kai kurių žmonių valdžia, bet ir daugelio jas turinčiųjų ekonominis silpnumas. Yra skirtumas, ar žmogus gali ginti savo interesus arba garbę teisme, ar ne. Politinės teisės neturi didelės reikšmės, jeigu žmonėms trūksta išsilavinimo jomis pasinaudoti. Jos taip pat gali turėti socialinę arba ekonominę kainą, kuri trukdo jomis naudotis. Pilietines ir politines teises pačias savaime galima įkūnyti įstatymais, konstitucijomis; tačiau kaip galima įtvirtinti socialines teises? Nei minimalus darbo užmokestis, nei teisė į darbą, nei kitos socialinės teisės, Darendorfo manymu, nepasirodė labai tvirtos. Šeštajame dešimtmetyje keletas autorių teigė, kad pilietybės plėtojimasis iš pilietinės sferos per politinę iki socialinės privedė prie klasių kovos pabaigos. Kovos esmė buvo pašalinti teisių suteikimo nelygybę. Reikėjo įdiegti konstitucines taisykles, neleidžiančias turtui virsti valdžia, galinčia neigti kitų pilietines teises. Bet kita vertus, ,,ar neturėtume susidomėti faktu, kad pajamų paskirstymo, galimybės gauti išsilavinimą, socialinio mobilumo nelygumai, atrodo, per pastaruosius dešimtmečius mažai tepasikeitė?“ Adamas Smitas tikėjo atsirasiant ,,natūralią pertekliaus pažangą“. Jis manė, kad rinkoje glūdi jos pačios plėtimąsi skatinanti jėga, tad galų gale nelygybė bus nušluota ,,ir visuotinis perteklius pesmelks visus skirtingus visuomenės sluoksnius“. ,,A. Smitas klydo per daug tikėdamasis iš natūralios pertekliaus pažangos, o K, Marksas klydo tikėdamasis, kad kapitalizmo prieštaravimai dramatiškai perkirs aprūpinimo ir teisių suteikimo Gordijaus mazgą“ Pilietinės teisės leidžia prieiti prie rinkos ir šitaip padeda jai plėstis; didėjančios pajamos yra būtina teisės į padorų gyvenimo lygį sąlyga. Nuolat ieškosime taškų, kuriuose dvyniai susitinka, nes jie yra strateginių pokyčių svertai. Kovų už pilietybę ir kovų už teisių suteikimą arenoje išlieka trys pagrindiniai klausimai: pirmas: dar daug reikia padaryti norint garantuoti pileitybės teises visiems. Žiaurios kovos vyksta dėl narystės apribojimų. Moterų ir mažumų teisės vis dar nepakankamai pripažįstamos; antras: moderni piliečių visuomenė sukūrė naujas socialines problemas: nuolatinis skurdas ir ilgalaikis nedarbas. ,,Nepanašu, kad tai būtų tradiciniai klasių konfliktai, nes tie, kurie atsidūrė paribiuose, yra pakrikę, neorganizuoti ir silpni. Bet jie atstovauja gyvai abejonei dėl visuomenės sutarties, kuri negali nepaveikti visų kitų“. trečias: pilietinė visuomenė vienoje šalyje negalima. ,,Mums reikalinga pasaulinė pileitinė visuomenė“. Klasių senąja šio žodžio prasme liekanos tebėra tarp mūsų ir gali dar kurį laiką lemti gelminį socialinių ir politinių antagonizmų pobūdį. Socialinės jėgos tampa regimos, apčiuopiamos ir visų pirma praktinės tik tada, kai išreiškiamos politiniais susiskaidymais bei sprendimais. Tuo momentu jos susiduria su kitomis padėtį komplikuojančiomis jėgomis ir įtakomis. Politinio proceso logika papildo klasių kovas nenumatytomis dimensijomis. Visi dideli pokyčiai teisių suteikimo srityje susiję su įsimintinais įvykiais, pvz. balsavimo teisės plėtimas Britanijoje: 1832 m. Reformų aktas sumažino ir standartizavo pajamų bei turto reikalavimus, 1867–1868 ir 1884–1885 įstatymais reikalavimai toliau mažinami; 1918 m. visuotinė ir beveik lygi balsavimo teisė vyrams nuo 21 m., moterims nuo 30 m.; 1928 m. ir moterims nuo 21 m.; 1948 m. panaikintos ,,universiteto vietos bei kai kurios kitos anomalijos“; 1968 m. – balsavimo teisė nuo 18 m. Panašiai atrodo visuotinio ir vidurinio išsilavinimo įvedimo bei išplėtimo istorija. Ekonominis augimas ir teisių sferos plėtimas nevyksta tiesiog lygiagrečiai. Labiausiai teisių struktūra pasikeitė tarpukariu, kai ekonominė plėtra geriausiu atveju buvo menka, kai ekonominė situacija buvo labai neaiški. Karo metai įtikino valdančiuosius, kad tie, kurie tiek daug paaukojo, turi susilaukti atlygio. Kitas dalykas, pvz., Britanijoje konservatorių lyderiai pripažino organizuotumo privalumus, tad turėjo būti pripažintos ir nuskriaustųjų organizacijos ir jų interesai. Sveikatos draudimas: Vokietijoje- 1883 Jungtinėje Karalystėje – 1911 Prancūzijoje – 1930 Pensijų draudimas: Vokietijoje – 1889 Prancūzijoje – 1910 Jungtinėje Karalystėje – 1925 esant socialiniam spaudimui. Politinį pasikeitimą sudaro kelios sudėtinės dalys: viena iš jų – daugiau ar mažiau organizuotų visuomeninių judėjimų, kuriuose dalyvauja ir partijos, nors nebūtina, jėga; kita – pribrendusi pasikeitimams situacija. Tikriausiai klasės suteikia socialiniams pokyčiams tam tikrą energiją ir kryptingumą. Interesų, kuriuos jos gina, turinys gali pašnibždėti, kurlink viskas krypsta. Tačiau kas nors turi tuos interesus paversti veiksmais ir skatinti juos. Socialiai homogeniškų elito grupių nariai, esant tam tikroms sąlygoms, yra visiškai pajėgūs priimti neeilinius, radikalius sprendimus. Kuo labiau žmonės pasitiki savo priklausymu, tuo mažesnis jų poreikis elgtis grynai gynybiškai, todėl jie gali būti atviresni socialinių jėgų impulsams bei interesams (p. 91–92). Svarbus šio paveikslo elementas yra jautrumas esamai tvarkai, o triukšmingo judėjimo teikiama parama jo atomatiškai nelaiduoja. Biurokratija gali paraližuoti tarpininką tarp tautos (demos) ir valdžios (kratos) – parlamentą. Demokratijos minimumą apskritai sudaro du procesai. Vienas – tai liaudies pažiūrų bei interesų dalis politinėje sistemoje, kitas – esančiųjų valdžioje ir jų administravimo kontrolė. „Netvarkinga visuomeninių judėjimų ir specifinių interesų grupių struktūra, gyvi debatai universitetuoese bei pasipiktinusios minios demonstracijos gatvėse yra būtina pilietinės visuomenės dalis.“ 2. 7. Kritinė – radikalioji sociologija Perėmė iš marksizmo teorijos ir praktikos vienybės idėją, buržuazinės sąmonės kritikos marksistinę metodologiją, kai kuriuos dialektikos aspektus; neigia laisvos nuo vertybių sociologijos galimybę, kritiškai vertina empirinius tyrinėjimus; daug dėmesio skiria susvetimėjimui ir sudaiktėjimui. Ryškiausia – Frankfurto mokykla: Maksas Horkheimeris (1895–1973), Teodoras Adorno (1903–1969), Herbertas Markūzė (Marcuse, 1898–1979), Jurgenas Habermas (g. 1929). 1929–1933 m. instituto benradarbis buvo Ėrichas Fromas (Fromm, 1900–1990). Formaliai mokyklos istorija prasideda nuo 1930 metų, kai vadovauti Socialinių tyrimų institutui prie Frankfurto prie Maino universiteto atėjo Maksas Horkheimeris (tas institutas įsikūrė 1923 m., jam vadovavo austrų marksistas Karlas Griunbergas). Atėjus į valdžią Hitleriui, Horkheimeris su bendradarbiais emigravo (su žurnalu, archyvais) į Ženevą, po to į Paryžių, pagaliau į JAV. Paskutiniai žurnalo numeriai (1940–1941) ėjo angliškai. Pralaimėjus fašizmui, mokykla grįžo į Europą. Frankfurto mokyklos socialinė filosofija Populiariausiai ir nuosekliausiai mokyklos idėjas išdėstė Herbertas Markūzė knygoje ,,Vienmatis žmogus. Išvystytos industrinės visuomenės ideologijos studijos“ (1964). Techninis progresas primeta žmogui tam tikrą mąstymo ir elgesio tipą, kurį Markūzė vadina vienmačiu (eindimensional). ,,Išsivysčiusios industrinės civilizacijos vergai yra sublimuoti vergai, tačiau jie yra vergai, nes vergą galima atpažinti ne pagal jo nuolankumą ar jo darbo sunkumą, bet pagal tai, kad jis paverstas instrumentu, žmogus paverstas daiktu.“ Vėlyvojo kapitalizmo visuomenė skiriasi nuo ankstesnės visų pirma tuo, kad dauguma darbininkų klasės integruojama į sistemą. Darbo produktyvumas sukūrė vadinamąją vartotojišką visuomenę. Daiktų gausumas sukuria galimybes manipuliuoti žmogumi, nes atsiranda daiktų fetišizmas. Prie nepasidavusiųjų vienmatei sąmonei Markūzė priskiria tai rasines ar nacionalines mažumas, tai kritišką inteligentiją, tai trečio pasaulio šalis, pagaliau jaunimą, studentiją, intelektualus. ,,Humanizmas šiandien – tai ryšių su egzistuojančiu nutraukimas. Išplėtotoje industrinėje visuomenėje nėra nė vienos masinės partijos, nė vienos masinės organizacijos, kurioje būtų įkūnyta neigimo jėga. Nėra jos nė vienoje klasėje, užtat ji yra čia, jaunojoje kartoje, tarp intelektualų, tarp studentų“, – sako Markūzė. Universitetai ir mokyklos ruošia kadrus būsimajai visuomenei, tad ugdyti kritišką mąstymą ten esą labai svarbu. Taigi, jei technokratai ir pozityvistai (Aronas, Belas, Gelenas) mano, kad mokslo ir technikos plėtojimasis reiškia ideologijos saulėlydį, tai Markūzė įžiūri mokslo ir tchnikos revoliucijoje ne ideologijos galą, bet jos tęsinį ir sustiprėjimą. Technika ir mokslas jau ne tiek gamybinė jėga, kiek visus pajungianti ideologija. Būsimoji revoliucija kilsianti ne iš skurdo, o iš visuotinio nužmogėjimo (dehumanizacijos). Reformų irgi reikia, bet jos turi ribas – sistemą, todėl revoliucija būtina. Prieš socialinę revoliuciją turinti eiti žmogaus revoliucija: jo atsisakymas dalyvauti vartotojiškos visuomenės žaidime, atsisakymas priimti tas normas, kurias jam primeta masinėmis informacijos priemonėmis. Taigi žmonijos istorija traktuojama kaip vis didėjančio susvetimėjimo istorija, bet ne tiek darbo, kiek sąmonės. Čia aiški egzistencializmo įtaka, būtent idėja apie amžiną ir neįveikiamą konfliktą tarp laisvos individo sąmonės ir tų visuomenės sąmonės formų, kurios jam primetamos ir kurių rėmuose prabėga jo gyvenimas. Žmogaus natūralūs poreikiai pakeičiami dirbtine kultūra, pajungiami išskaičiavimo principui, būtinumui siekti pasisekimo ir pan. 1968 m. prasidėjusi vadinamoji studentų revoliucija, atrodė, patvirtina Markūzės teoriją. 1976 m. parašytoje knygoje ,,Turėti ar būti“ Fromas rašo, kad tie jauni žmonės buvo stiprūs tuo, kad jie žinojo prieš ką (prieš vartotojiškumą, prieš tai, kaip gyveno jų tėvai), bet jie buvo silpni tuo, kad neturėjo pozityvios programos už ką. Maištas išsikvėpė, visuomenė liko tokia pat, dalis tų jaunų žmonių nusivylė, nugrimzdo į alkoholį, narkotikus ar net nusikaltėlių pasaulį; dalis susitaikė ir ėmė gyventi taip, kaip ir jų tėvai, ir tik dalis išsaugojo viltį pakeisti visuomenę į gera. Erichas Fromas (Fromm, 1900–1980), psichologas ir sociologas, 1929–1932 m. Frankfurto socialinių tyrinėjimų instituto bendradarbis, 1933 m. (atėjus į valdžią naciams) emigravo į JAV. 1974 m. grįžo į Europą. Į lietuvių kalbą yra išverstos šios jo knygos: ,,Psichoanalizė ir religija“, ,,Meilės menas“, ,,Turėti ar būti“, ištrauka iš ,,Sveikosios visuomenės“ (filosofijos istorijos chrestomatijoje). Knygoje ,,Be iliuzijos grandinių“ Fromas rašė: ,,Aš tikiu, kad nei gyvenimas, nei istorija neturi galutinės prasmės, kuri savo ruožtu suteiktų prasmę individo gyvenimui arba pateisintų jo kentėjimus. Turint galvoje prieštaravimus ir silpnybes, su kuriomis susijusi žmogaus egzistencija, visiškai natūralu, kad jis ieško ,,absoliuto“, kuris sudarytų jam tikrumo iliuziją ir išlaisvintų jį nuo konfliktų, abejonių ir atsakomybės. Tačiau joks teologinis, filosofinis ar istorinis dievas negali išgelbėti ar pasmerkti žmogaus. Tik pats žmogus gali rasti gyvenimo tikslą ir jo realizavimo būdus. Jis negali rasti išganingo galutinio ar absoliutaus atsakymo, tačiau gali siekti intensyvesnio, gilesnio ir aiškesnio šio tikslo išgyvenimo, kuris suteiktų jam jėgų gyventi be iliuzijų ir būti laisvam.“ Pagrindinė Fromo tema – visuomenės ir individo santykis. Nors žmogus lieka gamtos dalimi, vis tik jis išsiveržia iš jos diktato, netgi priešstato ją sau. Bet ištrūkęs iš gamtos, praradęs turėtąją harmoniją su gamta, žmogus patenka į neįveikiamus egzistencinius prieštaravimus, iš kurių svarbiausias yra prieštaravimas tarp gyvenimo ir mirties. Iš čia kyla transcendencijos, prisirišimo, identiškumo bei orientacijos sistemos ir atsidavimo objekto poreikiai. Praradęs ankstesnę harmoniją su gamta, individas turi surasti naujus ryšius su pasauliu, susieti save su socialinėmis vertybėmis ir idealais. Tad nėra žmogaus be poreikio turėti orientacijos struktūrą ir atsidavimo objektą. Kultūra siūlo tam tikrus šio poreikio realizavimo variantus, tad bet kuri kultūra vykdo religines funkcijas. ,,Religiją aš suprantu kaip bet kokią žmonių grupės priimtą mąstymo ir veiksmo sistemą, suteikiančią atskiram individui orientacijos struktūrą ir atsidavimo objektą“, – rašo Fromas ,,Psichoanalizėje ir religijoje.“ Taigi religiją Fromas aiškina visai kitaip negu pozityvistinės mokyklos, kurios religiją tapatina su bažnyčia ir tiria įvairių konfesijų institucines struktūras, bet neliečia religijos kaip socialinio reiškinio esmės. Fromas religiją aiškina pagal jos socialines funkcijas. Fromo skiriami religingumo bruožai: 1. žmogaus sugebėjimas jausti savo gyvenimą kaip nuolatinę problemą; 2. nuolatinis siekimas optimaliai realizuoti savo vidines potencijas; 3. gyvenimo pajungimas vertybių hierarchijai, kurios atskaitos taškas yra žmogus; 4. žmogaus atvirumas pasauliui, vienybės su esatimi ir priklausymo jai jausmas; 5. savitranscendencija, t. y. savojo aš ribotumo įveikimas, išsivadavimas nuo egoizmo, godumo, ir sugebėjimo mylėti, kurti, naudotis laisve bei pasirengimo nukentėti už savo įsitikinimus išsiugdymas. Šiuos (anot Fromo – religingumo) bruožus veikiau galėtume pavadinti žmogaus etinėmis charakteristikomis. Nuolatinis savęs projektavimas ir savo laisvės realizavimas – neabejotina egzistencializmo filosofijos įtaka. Be to, Fromą žavėjo biblinių pranašų knygose aprašyta pasaulinės taikos ir harmonijos vizija. Nors kapitalizmą laikė sergančia visuomene, bet tikėjo ,,socialine terapija“. Savo knygoje ,,Turėti ar būti?“ (1976) Fromas rašo, kad XVIII a. kapitalizmas per keletą etapų iš esmės paikeitė: ekonominis elgesys atsiskyrė nuo etikos ir žmogiškųjų vertybių. Ekonominės sistemos raidą dabar jau lėmė ne klausimas, kas gera žmogui, bet klausimas, kas gera sistemos augimui. Fromas rašo, kad vis labiau įsigali turėjimas, kaip egzistavimo būdas, kurį jis priešpriešina buvimui. Turėjimas kaip egzistavimo būdas lemia mano savininkišką santykį su pasauliu, kai aš siekiu valdyti visus ir viską, taip pat ir save, paversti viską nuosavybe. Buvimas kaip egzistavimo būdas išreiškia gyvybingumą, kūrybiškumą bei autentišką ryšį su pasauliu. Procesą, veiklą ir judėjimą Fromas laiko labai svarbiu būties aspektu. Vartotojiška nuostata siekia praryti visą pasaulį. Vartotojimas yra viena iš turėjimo formų, galbūt net pagrindinė šiuolaikinėje visuomenėje. Vartojimui būdingos prieštaringos savybės: jis nuslopina nerimą, nes to, ką turime, niekas negali atimti; tačiau, antra vertus, mes verčiami vartoti vis daugiau. Šiuolaikinius vartotojus galima nusakyti tokia formule: aš esu tai, ką aš turiu, ir tai, ką aš suvartoju. Fromas sako, kad turėjimo nuostatos įsigalėjimą rodo ir kalba, jos evoliucija: Vakarų kalbose vis dažniau vartojami daiktavardžiai su ,,turiu“: aš turiu troškimą (vietoj aš trokštu), aš turiu idėją (vietoj siūlau taip ir taip, įsivaizduoju taip), aš turiu problemą (vietoj aš susirūpinęs , man neaišku) ir t. t. (Tokią pat evoliuciją matome ir lietuvių kalboje.) Fromas aptaria daug kasdieniškų situacijų, rodydamas, kaip skirtingai elgiasi žmogus, orientuotas į buvimą pasaulyje ir į turėjimą. Mokymasis. Iš tiesų tą, kurį su pasauliu iš esmės sieja turėjimas, gąsdina idėjos, kurių negalima lengvai užfiksuoti atmintyje (ar surašyti). Būtiškai susiję supasauliu ,,ne pasyviai priima žodžius ir mintis, jie klausosi, jie girdi“. Tai, ką jie girdi, skatina juos greičiau mąstyti. Atsiminimas. Buvimo atveju prisiminimas yra aktyvus žodžių, idėjų, vaizdų, paveikslų atgaminimas, turėjimo atveju – mechaniškas. Susvetimėjusios atminties forma – užrašai. Anot Fromo, studentai, kurie stropiai užsirašo kiekvieną sakinį, įsidėmi žymiai mažiau už tuos, kurie pasitiki savo sugebėjimu suprasti ir įsiminti tai, kas svarbiausia. Pokalbis. Į buvimą orientuotas žmogus pokalbyje dalyvauja gyvai, nes jis neslopina savęs rūpesčiu dėl to, ką jis turi. Skaitymas. Vartotojiškai nusiteikęs skaitytojas tuoj nori sužinoti siužetą, jis nori turėti atsakymus, bet savo žinių jis nepagausino, romano herojaus nesuprato, nepažino geriau žmogaus prigimties ir savęs. Autoritetas. Autoriteto turėjimas ir buvimas autoritetu. Buvimas autoritetu paremtas kompetencija ir pačia brandžios asmenybės esme. Tai labai brandūs individai, kurie daugiau tuo, kas jie yra, o ne darbais ar kalbomis parodo mums, koks gali būti žmogus. Karalius gali būti ydingas, piktas, kvailas, tačiau jis turi autoritetą, kol turi šį titulą. Žinių turėjimas ar žinojimas. Žinojimas prasideda nuo suvokimo, kad įprastiniai mūsų pojūčiai yra apgaulingi. Taigi žinojimas prasideda nuo iliuzijų žlugimo. Orientuojantis į buvimą optimalus žinojimas yra žinoti giliau, o orientuojantis į turėjimą – turėti daugiau žinių. Tikėjimas. Turėtojiška orientacija dievą paverčia stabu. Tikėjimas tada yra ramstis tiems, kurie nori atsakymo į gyvenimo klausimą, neišdrįsdami patys ieškoti atsakymo. Orientuojantis į buvimą, tikėjimas yra vidinė orientacija, nuostata. Tikėti galima savimi, kitais, religingas žmogus gali tikėti Dievą. Meilė. Mylėti – tai produktyviai veikti: rūpintis, pažinti, teigti, džiaugtis. Klaidingas įsitikinimas, kad meilę galima turėti, ją pražudo. Kai po vedybų vienas kitą manosi turį, nebesistengia kurti meilės, pasidaro nebeįdomūs, nusivilia. Dauguma žmonių bijo atsisakyti turėtojiškos orientacijos, nes juos sulaiko iliuzija, kad jie pražus, jei nepairems tais daiktais, kuriuos turi. Turėtojiškos nuostatos žmogaus laimė – pranašumas prieš kitus, jėga ir pagaliau gebėjimas užkariauti, apiplėšti. Būtiškos nuostatos žmogaus laimės ieško mylėdamas, dalydamasis, aukodamasis. Tik mažuma žmonių vadovaujasi vien turėjimo principais, bet tik mažuma ir vien buvimo principu. Kuri tendencija dominuos – priklauso nuo socialinės struktūros. Su būtiškosios orientacijos teigimu, su produktyvia, kūrybiška orientacija Fromas sieja ir meilės galimybę. ,,Meilės mene“ Fromas rašo, kad žmogus ,,yra gyvenimas, suvokiantis pats save.“ ,,Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimę, ir mirs prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos ir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzistenciją nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš proto, jei negalėtų išsivaduoti iš šio kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, su išoriniu pasuliu.“ Visų amžių ir kultūrų žmonės susiduria su poreikiu spręsti tą patį klausimą: kaip įveikti atskirtumą, kaip peržengti savo individualaus gyvenimo ribotumą ir atrasti vienybę. Vienas iš būdų – orgiastinės būsenos. Demokratinėje visuomenėje – konformizmas. Fromo manymu, dėl to, kad ieškant atsakymo į klausimą, koks turi būti tavo santykis su pasauliu, ir nerandant geresnio, tokiu atsaku tampa minios konformizmas. Bet konformistinė vienybė nėra aistringa ir stipri; ji šalta, padiktuota rutinos, todėl dažniausiai neįstengia nuraminti vienatvės nerimo. Dar vienas sąryšio būdas – kūrybinė veikla. Bet ten vienybė nėra tarpasmeninė. Tarpasmeninė vienybė, vienybė su kitu žmogumi – per meilę. Subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra žmogaus orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra veikla, davimas, dalijimasis, o ne gavimas. Davimas produktyvim charakteriui yra aukščiausia pajėgumo forma. Duodamas aš patiriu savo jėgą, galią, sveikatą, išreiškiu savo gyvybingumą. Skurdas žemiau tam tikros ribos žemina žmogų ne tik dėl to, kad tiesiogiai didina kančias, bet ir dėl to, kad atima iš vargšo davimo džiaugsmą. Svarbiausioji davimo sfera yra ne materialių daiktų, o specifiškai žmogiška: žmogus duoda savo džiaugsmą, savo dėmesį, savo supratimą, savo žinojimą, savo humorą ar savo liūdesį – visas žmogiškojo gyvybingumo apraiškas. Be davimo, aktyvus meilės pobūdis pasireiškia dar keliais esminiais elementais: rūpesčiu; atsakomybe; pagarba; žinojimu. Mes niekada ,,nesugausime“ žmogaus ir pasaulio vienybės mintyje, bet mes vis dėlto galime pažinti ją meilės veiksme, mano Fromas. Motinos meilė – meilė bejėgiui; broliška meilė – meilė tarp lygiųjų; erotinė meilė – siekia visiško susiliejimo ir, ko gero, pati apgaulingiausia, Fromo manymu; meilė sau; meilė dievui. Kad būtum mylimas ir mylėtum, reikia drąsos, drąsos ginti tam tikras vertybes, kaip svarbiausią dalyką – pasiryžti šuoliui ir viską vertinti pagal šias vertybes. Galia mylėti reikalauja pasitempimo, budrumo, padidinto vitališkumo, o tai kyla iš vaisingos ir veiklios nuostatos visose kitose gyvenimo srityse. Meilė, kaip abipusis seksualinis pasitenkinimas, ir meilė kaip ,,komandos veikla“, gelbėjimasis nuo vienatvės, yra dvi ,,normalios“ meilės suirimo šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje formos. Meilė kaip išgyvenimas yra nuolatinis iššūkis, ne poilsio vieta, bet judėjimas, augimas, bendras darbas. Yra tik vienas meilės buvimo įrodymas: santykių gilumas ir abiejų gyvybingumas bei jėga, iš kurių atpažįstama meilė. Meilė – menas, o bet kurio meno praktika reikalauja: disciplinos, koncentracijos, kantrybės. *** Lygindamas XIX ir XX a. santykį su nuosavybe, Fromas rašo, kad tada žmogus savo turtu stengėsi naudotis tol, kol tik jis buvo naudingas; gražu buvo, kas sena. Pirkimas buvo ,,išlaikyk pirkimu“, o dabar ,,išmesk“ pirkimas; gražu, kas nauja. Jei kiekvieno nuosavybė yra funkcinė ir asmeniška, tai klausimas, ar vienas asmuo turi daugiau nei kitas, netampa socialinė problema: jei nuosavybė nėra esminis dalykas, žmonės vienas kitam nepavydi. Lygybė turėtų reikšti ne tai, kad kiekybiškai lygiai paskirstomos visos materialinės gėrybės, bet tai, kad pajamos nebūtų tokios skirtingos, jog įvairioms socialinėms grupėms sukurtų skirtingą gyvenimo patirtį. *** Naujos visuomenės bruožai, anot Fromo: Tikslas – ne kontroliuoti gamtą, bet kontroliuoti techniką, iracionalias socialines jėgas ir institutus. Naujos visuomenės nmodelį privalo lemti būtiškai orientuoto individo poreikiai. Gamybos perorientavimas į ,,sveiką vartojimą“ (tik kas privalo nuspręsti, kurie poreikia yra sveiki?). Apriboti akcininkų ir didelių įmonių menedžerių teises spręsti, ką gaminti, remiantis vien pelno ir gamybos plėtojimo intersais. Vartotojų streikai. Stebėtojiška demokratija turi virsti dalyvavimo demokratija (ir politikoje, ir industrijoje). Grupės asmenų (iki 500) tiesiogiai bendraujančios turėtų būti patariamieji organai (gavusios informaciją). Apklausų įvertinimas: neinformuotų, pusiau užhipnotizuotų, bejėgių žmonių įsitikinimai negali būti rimti. Pramonės ir politikos decentralizavimas. Biurokratinio valdymo humanizavimas. ,,Smegenų“ plovimo uždraudimas (,,bombardavimas įtaigos priemonėmis reklamoje, ypač televizijos komerciniuose filmuose, kvailina“) Panaikinti bedugnę tarp turtingų ir skurdžių tautų. Garantuotos metinės pajamos (daug blogybių išnyktų). Išlaisvinti moterį iš patriarchalinės priespaudos. Aukščiausioji kultūros taryba. Efektyvi informacijos skleidimo sistema. Mokslinius tyrinėjimus atskirti nuo jų taikymo pramonėje ir gynyboje. Branduolinis nusiginklavimas. Su postmodernizmu susijusių mąstytojų nuomone, sociologai turėtų atsisakyti tokių teorijų kaip Markso ar Vėberio – t. y. visuomenių istorijos ar visuomenės koncepcijų. Jų požiūriu, neegzistuoja jokia bendra pažangos samprata. Klasikinius mąstytojus įkvėpdavusi mintis, kad istorija turi kažkokią logiką, kad ji veda pažangos kryptimi. Vienas iš postmodernizmo pirmtakų ir teoretikų prancūzas Žanas Bodriljaras (Jean Baudrillard, g. 1929 m.) mano, kad elektroninės komunikacijos ir žiniasklaidos plėtra panaikino Markso teiginį, kad visuomenę formuoja ekonominės jėgos. Vietoj jų įtaką socialiniam gyvenimui pirmiausia daro ženklai ir įvaizdžiai. Diduma mūsų pasaulio virto tam tikra simuliacine visata. Tikrovė gaminama – ir gali būti begalę kartų atgaminta iš miniatiūrinių ląstelių, iš matricų ir atminties bankų, iš valdymo modelių. Savo klasikiniu tapusiame veikale „Simuliakrai ir simuliacija“ jis rašo, kad simuliacija su modelių pagalba generuoja tikrovę, kuri nėra reali – tai, jo žodžiais tariant, hipertikrovė. Ir visas mūsų šiuolaikinis pasaulis pavirsta simuliacijos lauku, kuriame tik šen bei ten dar galima rasti tikroviškumo liekanų. Tofleris (Toffler) 1970 m. Niujorke išleistoje knygoje „Ateities šokas“ („Future shock“) paskaičiavo: paskutinieji 50 000 žmogaus egzistavimo metų – maždaug 800 kartų; iš jų 650 – urvinis žmogus, rašybą turi – 70 paskutiniųjų kartų, knygų spausdinimą – 6 paskutiniosios, tikslų laiko matavimą – 4 paskutiniosios, elektromotorus naudoja 2 paskutiniosios. 3. Socialinė struktūra Taigi sociologija kaip mokslas atsiranda tada, kai atrandama, kad socialinė realybė netapati žmogaus realybei, kad visuomenėje esama tvarkos ir procesų, kurie nepavaldūs žmogaus valiai, nepriklauso nuo jo tikslų. Politinės ekonomijos moksle iškyla visuomenės socialinės struktūros koncepcija (žodis struktūra iš lot. kalbos structura Technika – tai gryniausias mokslas, o mokslas apmiršta, kai į mokslą gilinamasi ne dėl paties mokslo, o tik dėl naudos; mokslas negali patraukti žmonių, kurie visiškai abejingi pagrindiniams kultūros principams. Kai domėjimasis mokslu nyksta (kaip matyti, tai vyksta dabar), technika dar kurį laiką iš inercijos dar gali plėtotis, kol visiškai nusilps grynojo mokslo pasiųstas impulsas. Gyvename su technika, bet ne iš technikos. Pati technika negali nei maitinti, nei kvėpuoti, ji ne causa sui, o tik naudingos ir praktiškos nenaudingų ir nepraktiškų užsiėmimų nuosėdos. Deja, dar kartą kartoju, jog mane stebina tas lengvabūdiškumas, kai žmonės, kalbėdami apie techniką, visiškai pamiršta jos gyvybės šaltinį – teorinius mokslus – ir tai, kad technikos raida galų gale priklauso nuo tų pačių sąlygų kaip ir grynai teorinių mokslų plėtojimasis. Galbūt iš tikrųjų tikima, kad mokslo raidai pakanka tik dolerių? Ši daugelį guodžianti iliuzija yra dar vienas mūsų laikų primityvizmo įrodymas“. Ortega i Gasetas 4. Socialiniai institutai (institucijos) Socialiniai institutai (lot. institutum – nuostatas; įstaiga) – reguliuoja žmonių santykius, apibrėžia jų veiklos galimybes, nustato jų teises ir priedermes kitų žmonių atžvilgiu. Socialiniuose institutuose visuomeninis gyvenimas iškyla žmonėms kaip jų pačių veiklos rezultatas, kaip tam tikra socialinio teisingumo idėjų materializacija. Taigi socialiniai institutai – tai ne tik socialinius santykius nustatantis veiksnys, bet ir pačių žmonių nustatomas dalykas. Savo socialinį gyvenimą žmonės paprastai tapatina su institutais ir iš jų sprendžia apie to gyvenimo pobūdį. Socialiniai institutai gali būti labai įvairūs, pavyzdžiui, valdžios ir jos organizacinių vienetų institutai: parlamentas, policija, armija, teismas; švietimo institutai: mokykla, kolegija, universitetas; teisiniai: nuosavybės, paveldėjimo; šeimos institutas ir kt. Kiekvienos visuomenės institutai yra tarpusavyje susiję, sudaro tam tikrą vienovę. Pagrindinis ir svarbiausias socialinis institutas yra valstybė. Valstybės kilmė, požymiai, funkcijos Pagrindinis valstybės požymis – viešoji valdžia. Atsiradus valstybei, valdžia atsiskiria nuo visuomenės ir tampa priešais jos narius iškylančia ir jų atžvilgiu savarankiška jėga. Kitas valstybės požymis – teritorinis žmonių bendros veiklos organizavimo būdas. Valstybė apima tam tikroje teritorijoje gyvenančius žmones. Taigi valstybė – tam tikroje teritorijoje gyvenančių žmonių organizacija, kuri remiasi viešąja valdžia. Valstybė ir politinis gyvenimas yra labai sena socialinio pažinimo problema. Valstybinių formų, politinių santykių įvairovė ir kintamumas vertė ieškoti jų objektyvaus pamato, kuris galėtų būti jų vertinimo kriterijumi ir socialinės veiklos orientyru. Darbas ir gamyba yra suaugę su pačia žmogaus prigimtimi ir yra būtina jo gyvenimo sąlyga, bet to paties negalima pasakyti apie valstybę. Valstybė ir politinė valdžia atsiranda tiktai tam tikrame istoriniame tarpsnyje. Visuomenė, kurioje nėra klasių, nėra ir valstybės, politikos. Iš pradžių visuomenė natūraliai organizavosi į tam tikrus junginius pagal giminystę – šeimas, gimines, gentis. Tokioje bendruomeninėje visuomenės santvarkoje yra ir seniūnų valdžia, ir vyresniųjų autoritetas, bet joje nėra ypatingos žmonių grupės, kuri užsiimtų tiktai kitų valdymu, kuri šiam tikslui sistemingai taikytų prievartos aparatą. Natūralų gimininį ryšį išreiškia papročiai. Seniūnų valdžia remiasi jų autoritetu; ji baigiasi praradus giminės pasitikėjimą. Bendruomeninį žmonių gyvenimo būdą sugriovė gamybos pažanga. Darbo pasidalijimas, jį lydintys mainai ir nuosavybė ardė gimines iš vidaus. Privačios veiklos, tačiau visuomeniniam vartojimui (per mainus) skirti gaminiai įgyja savybę, kurios jie anksčiau neturėjo – mainomąją vertę. Joje koncentruota visuomeninė gaminio prigimtis ir jo viešpatavimas privatiems gamintojams. Gaminimas mainams pajungia žmogų tam tikrai veiklos rūšiai. Žmogaus veiklos produktai ir pati veikla atsiskiria nuo žmogaus ir tampa už jį galingesne, svetima jėga, kuri suponuoja bendrus privačių individų interesus, kylančius iš jų tarpusavio priklausomybės. Valstybė yra privačiais gamntojais tapusių individų bendro intereso išraiška. Ji yra susvetimėjęs bendras žmonių interesas ir susvetimėjusi bendra jų valia ( analogija – daugiabutis namas ir jo valdyba). Ji saugo bendrąsias visuomenės egzistavimo sąlygas. Taigi valstybė yra institutas, kuriuo ir per kurį reiškiasi žmonių bendras, t. y. visuomeninis gyvenimas, o antra, ji yra politinė valdžia, daugiau ar mažiau iškilusi virš visuomenės. Vadinasi, valstybė sujungia du dalykus, kurie, tiesą sakant, yra skirtingi, netgi priešingi: bendras žmonių gyvenimas ir žmonių valdymas. Viešoji valdžia – svarbiausias valstybės požymis. Antras požymis – teritorinis bendros žmonių veiklos organizavimo būdas. Valstybės istoriniai tipai ir valdymo formos Valdymo formų skirtumai visų pirma remiasi valstybės valdžios šaltiniu, tos valdžios organizacija ir santykiu su gyventojais. Pavyzdžiui, pagal tai, kam priklauso valdžia, skiriama monarchija, aristokratija, demokratija. Valdymo formų nagrinėjimas turi dar vieną svarbų aspektą – politinis valdymas, kaip tikslingos veiklos rezultatas, vertinamas, kaip atlieka savo paskirtį. Pavyzdžiui, antikoje toks kriterijus, kaip valdymas atlieka savo paskirtį, – valdomųjų gerovė. Bet bėda, kad valdantieji, priversti rūpintis savo valdžios išlaikymu, visada sako veikią valdomųjų labui, visuomenės interesams ir t. t…. Vergovinės visuomenės valstybė – tai laisvųjų tos visuomenės žmonių organizacija. Politiniam gyvenimui didžiausią reikšmę turėjo turtingosios bei kilmingosios aristokratijos ir nusigyvenusios liaudies kova, kurios svyravimai ir lemdavo valdymo formas. Feodalinė valstybė turi luomų santvarkos formą. Luomo padėtį valstybėje nusako jo turimos teisės – privilegijos. Feodalinės valstybės organizacija turi piramidės pavidalą ir oficiali jos valdymo forma yra monarchija. Ant kapitalistinių ekonominių santykių išaugusi valstybė savo veikloje abstrahuojasi nuo klasinių skirtumų. Jos atžvilgiu visi žmonės tėra piliečiai, kurie yra lygūs vienodu įstatymų galiojimu. Iš valstybės dabar visų pirma reikalaujama, kad ji nevaržytų ekonominės veiklos, nesupančiotų privačios iniciatyvos, o savo funkcijas apribotų bendrų gamybos sąlygų, t. y. privačios nuosavybės, saugojimu. Iš kapitalistinių santykių prigimties logiškai plaukia demokratinė valdymo forma. Laisvė ir lygybė – pagrindiniai demokratijos principai. Demokratija atsirado senovės Graikijoje, žinomiausia Atėnų demokratija. Nors ji gyvavo neilgai, pati lygiateisio piliečių dalyvavimo priimant valstybinius sprendimus idėja nebuvo pamiršta. Anglijos karaliaus Jono Bežemio 1215 m. pasirašytoje Didžiojoje laisvių chartijoje buvo apribota karaliaus valdžia, garantuotos laisvųjų žmonųių teisės, prekybos laisvė, nustatyta mokesčių įvedimo tvarka. Demokratiniais pagrindais tvarkėsi ir panorusios būti nepriklausomos nuo Šventosios Romos imperijos laisvųjų valstiečių bendruomenės Alpėse. 1291 m., norėdami apsisaugoti nuo Habsburgų valdžios, trys miškingi Alpių krašatai – Ūris, Švicas, Untervaldenas susivienija į Šveicarijos konfederaciją, prie kurios 1315 m. prisijungė Liucerna, Ciūrichas ir Bernas. Islandijos parlamentas Altingas laikomas seniausiu pasaulio parlamentu, nes jo istorija prasidėjo 930 metais. Žečpospolitoje XVI–XVIII amžiuje susiformavo ir veikė unikali bajoriškoji demokratija, kai svarbiausia valstybės valdymo grandis buvo bajorų seimeliai, o karaliaus valdžia buvo labai ribota. Tačiau, be abejo, šiuolaikinės demokratijos ištakos – XVII–XVIII a. Vakarų Europoje. XVII a. Anglijoje įvyko revoliucija, per kurią buvo pasipriešinta karaliaus pretenzijoms įvesti absoliučią valdžią ir nustatyta, kad aukščiausioji valdžia (suverenitetas) dabar priklausys valstybės tautai atstovaujančiam parlamentui. XVIII a. pabaigoje despotiškos Anglijos karaliaus „globos“ atsikratė ir demokratinę respubliką įkūrė Šiaurės Amerikos kolonijos. 1797 m. JAV konstitucijoje buvo pirmą kartą nuosekliai išdėstyti demokratinio valdymo principai, įtvirtintos asmens ir piliečio laisvių bei teisių garantijos. 1789 m. prasidėjusi Prancūzijos revoliucija yra ta istorinė riba, nuo kurios demokratija paplito ir po kitus Europos bei pasaulio kraštus. Demokratijos įsitvirtinimo bangos: 1) su visuotinės rinkimų teisės įvedimu XIX a. pabaigoje; 2) su fašistinės Vokietijos sutriuškinimu; 3) su Tarybų sąjungos subyrėjimu. Tiesioginė demokratija (Atėnai antikoje) Atstovaujamoji demokratija Delegatyvi demokratija – tai susiaurintos atstovaujamosios demokratijos forma, kai efektyvų piliečių atstovavimą susiaurina klientiškumo, patrimonializmo bei korupcijos apraiškos. Delegatyvi demokratija remiasi prielaida, kad asmuo, laimėjęs aukščiausiųjų postų rinkimus, gali deleguoti demokratijos tiek, kiek jam atrodo tinkama. Toks asmuo delegatyvioje demokratijoje iškyla kaip tėvas, įkūnijantis visos tautos interesų sergėtojo ir gynėjo vaidmenį. Delegatyvi demokratija remiasi ne stabilia partine sistema, bet plačiu visuomeniniu judėjimu, palaikančiu paternalistinę (lot. pater – tėvas) asmenybę, ir tokiu būdu sukuriančiu delegatyvios demokratijos teisėtumą. Delegatyvi demokratija nėra visiškai svetima demokratijos tradicijai ir tam tikrose situacijose (radikalių reformų, kritinių situacijų metu) gali būti pateisinama. *** Kaip jau žinome, demokratinėse respublikose viešoji valdžia padalyta į tris šakas: įstatymų leidžiamąją (parlamentas), vykdomąją ir teisminę. Parlamentas, kaip įstatymų leidimo ir svarbiausias tautos atstovavimo organas, yra aukščiausia valdžia. Deja, pastaruoju metu pastebima tendencija, kad parlamentai kai kuriais atvejais būna vykdomosios valdžios tarnaitės, o ne suverenumo šaltinis. Vyriausybės įgijo įprotį naudotis „antrine įstatymų leidyba“, t. y. leisti įsakus ir nutarimus be parlamento kontrolės. Kaip tai galėjo atsitikti? Kokios yra svarbiausios demokratijos institucijos – parlamento – nuosmukio priežastys? Kodėl parlamentai nebėra ta vieta, kur liaudies atstovai dirba vardan aukštesnių tikslų ir verčia valdžią atsiskaityti? Priežasčių daug. Viena iš jų – globalizacija. Technologijų ir ekonomikos kitimo priežastys yra globalinės. Sprendimai daromi nebe tose erdvėse, kurioms yra išrinkti parlamentarai. Svarbūs sprendimai gali būti priimti kompanijų posėdžių kabinetuose, per privačius tarptautinių lyderių susitikimus, Pasaulio banke, Europos plėtros ir rekonstrukcijos banke ir t. t., ir pan. Kita priežastis – politinio žaidimo atsiskyrimas nuo žmonių gyvenimo ir rūpesčių. Politika tapo profesija, kuri išsiugdo savo pačios interesus – interesus, kurie gali sutapti arba nesutapti su interesais tų grupių, kurioms žmogus ar partija atstovauja. Lyderiai įprato nesileisdami į didelius ginčus kreiptis tiesiai į žmones per viešosios nuomonės apklausas arba per referendumus, ar per specialias grupes. Visais atvejais parlamentas tampa nenaudingas. Šių pokyčių pavojus – jie stiprina jau ir dabar stiprų potraukį į naują autoritarizmą. Kai nevyksta prasmingos diskusijos, piliečiai ima nebesidomėti politika. Jie užsiima savo reikalais, o esantiems valdžioje leidžia valdyti. Visuomenės nekontroliuojama valdžia veda prie daugelio blogybių. Todėl auklėti demokratijai tampa viena iš pagrindinių pačios demokratijos reikalavimų. *** Vienas iš problemiškų šiuolaikinių valstybės aspektų – biurokratizacija (bureau pranc. – biuras + kratos gr. – valdžia). Tarptautinių žodžių žodynas biurokratiją aiškina taip: valstybės ar socialinės organizacijos valdymo sistema su įtakingų valdininkų aparatu, kuris nepriklauso nuo organizacijos valios. Feodalinėje visuomenėje aparatas susideda arba iš asmeninių tarnų – dvaro pareigūnų, giminaičių, favoritų, – arba iš asmeniškai ištikimų vasalų. Maksas Vėberis prabilo apie racionalizacijos procesą, kuris prasidėjo viduramžiais ir vyksta iki pat šių dienų. Ekonomikos racionalizacija per patobulintą kainų skaičiavimą, per buhalterinę apskaitą, racionalius darbo būdus, laipsnišką nuosavybės atskyrimą nuo politinės valdžios atvedė į tai, ką vadiname moderniuoju kapitalizmu. Pelno siekimo derinys su racionalia disciplina – tai istoriškai individuali vakarų kapitalizmo ypatybė, anot Vėberio. Kapitalistinė įmonė siekia maksimalaus pelno su biurokratinės organizacinės struktūros pagalba. Biurokratija tampa esmine ir plačia Vakarų žmogaus apsuptimi. Taisyklės, įstaiga ir bylos gali žmogaus dvasiai primesti ryškesnį ir skvarbesnį despotizmą nei prieinamą monarchui ar aristokratijai (Nisbet). Nuo administracijos, anot Vėberio, tapo priklausomos daugelis privilegijų, valdžių ir įpareigojimų, kurie anksčiau buvo priklausomi nuo nuosavybės. Artėjant XX a. amžiui racionalizacijos procesas vėl sulydė valdžią ir nuosavybę į vieną, tik šį kartą ne į nuosavybę, o į administraciją. Ligoninė galų gale ima nebeaptarnauti ligonių, bet rūpintis pačia savimi, universitete, bažnyčioje ir profesinėje sąjungoje dėl racionalizacijos procesų pradeda vyrauti vidiniai organizaciniai tikslai; visa tai Vėberiui yra natūrali ir neišvengiama pasekmė to proceso, kai nuosavybe pagrįstą viešpatavimą pakeitė racionalesni vadovavimo ir admininstravimo procesai. Įsitvirtinant racionaliai administracijai, skatinamos tokios renkamų pareigūnų savybės, kurias Vėberis nusakė kaip demagogo. „Politinis publicistas ir pirmiausia žurnalistas šiais laikais geriausiai atstovauja demagogų rūšiai“. Kyla konfliktas tarp demokratijos ir biurokratijos, kurį Vėberis matė moderniose tautose. Vėberis manė, kad kada nors ateis laikas, kai moralinis demokratijos tikslas – žmonių valdžia – dėl augančio šios valdžios instrumento – biurokratijos – reikšmės daugiau nebegalės būti įgyvendintas. Robotas atsisuks prieš savo šeimininką. „Biurokratija, – rašo Roberrtas Michelsas (1876–1936), – yra prisiekęs individualios laisvės ir drąsios iniciatyvos vidaus politikoje priešas. Priklausomybė nuo aukštesnių autoritetų, būdinga vidutiniam tarnautojui, slopina individualybę ir uždeda visuomenei, kurioje tarnautojai dominuoja, smulkiaburžuaziškumo ir banalumo žymę. Biurokratinė dvasia sugadina charakterį ir yra moralinio skurdo priežastis. Kiekvienoje biurokratijoje galime pamatyti postų vaikymąsi, paaukštinimo maniją ir vergišką šliaužiojimą prieš tuos, nuo kurių paaukštinimas priklauso; klesti arogancija prieš pavaldinius ir vergiškumas prieš viršininkus… “ Vis buvo bijoma valstybės susitapatinimo su kokia nors klase, o valstybės valdininkai (biurokratija) patys gali tapti klase, imti dirbti ne visuomenei, bet sau. Kai valstybė, valdininkija, biurokratija įgauna didelį savarankiškumą, ima reprodukuoti pati save ir veikti pati sau, tai galų gale visuomenė yra priversta kurti veiklos formas ir būdus, kaip ją sutramdyti. Veiksminga demokratija pasižymi: 1. visuotine balsavimo teise; 2. konkuruojančių partijų buvimu; 3. galimybe taikiais rinkimais pakeisti valdžią; 4. valdžios kontrole. Demokratijos idealas – gerai informuota visuomenė aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime. Tada rinkėjai kelia reikalavimus įstatymų leidėjams, o šie išreiškia rinkėjų valią, gerai žinodami, jog jų veiklą stebi ir už ją teks atsiskaityti per rinkimus. Valdžios kontrolę sėkmingai gali atlikti tik pilietinė visuomenė. „Netvarkinga visuomeninių judėjimų ir specifinių interesų grupių struktūra, gyvi debatai universitetuose bei pasipiktinusios minios demonstracijos gatvėse yra būtina pilietinės visuomenės dalis“. R. Darendorfas. Demokratinė valstybė yra įvairiausių ir skirtingiausių gyvenimo interesų derinimo mechanizmas. Valstybės sukuriamas žmonių gyvenimo bendrumas čia tėra tik atskiras pjūvis toje privačių reikalų begalybėje. Esminė demokratijos sąlyga yra paties politinio valdymo pastatymas į jam prideramą vietą, jo aiškus atribojimas nuo privačios ž,onių gyvenimo srities. Esminis žmogaus laisvės aspektas – tam tikra jo laisvė ir nuo valstybės. Totalitarizmas – ir yra tada, kai iš esmės sutapatinama valstybė su visuomene, ir visi žmogaus gyvenimo aspektai paverčiami politiniais. Tada išeina, ne kad žmonėms reikia valstybės tam tikriems jų reikalams tvarkyti, bet žmonės gali gyventi tik valstybės malonių dėka („davė butą“, „davė darbą“). *** Labai svarbus šiuolaikinės demokratijos bruožas – žmogaus teisių apsauga. Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija buvo priimta Prancūzijoje Steigiamojo susirinkimo 1789 m. rugpjūčio 26 dieną. Deklaracija buvo pagrįsta XVIII a. švietėjų (Ruso, Monteskje) idėjomis. Ji paskelbė, kad žmonės juridiškai laisvi ir lygiateisiai, pripažinta teisė priešintis pavergimui, patiems ar per atstovus dalyvauti įstatymų leidybos institucijose, savarankiškai spręsti bei tvarkyti savo gyvenamų teritorinių vienetų reikalus, užimti bet kokias pareigas. Garantavo sąžinės, žodžio, spaudos laisvę, privačios nuosavybės neliečiamumą. Deklaracijos demokratiniai principai pradėtiįgyvendinti po 1792 08 10, kai buvo nuversta monarchija, sušauktas Nacionalinis konventas ir paskelbta respublika. 1793 m. konstitucijoa paskelbė peticijų, susirinkimų ir religijos laisvę, teisę kovoti su liaudies interesus pažeidusia vyriausybe, pripažino visuomenės pareigą duoti darbą neturtingiesiems, išlakyti nedarbingus, rūpintis švietimu. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija turėjo didelę reikšmę tiek Prancūzijoje, tiek ir kitose šalyse. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, priimta Jungtinių Tautų generalinės asamblėjos 1948 12 10, kviečia valstybes laikytis elementarių žmogaus teisių ir laisvių: teisės į gyvenimą, laisvę, asmens neliečiamybę, santuokos, prieglobsčio teisės, įsitikinimų laisvės, taikių susirinkimų ir asociacijų laisvės, teisės į darbą ir vienodą atlyginimą už vienodą darbą, teisės į poilsį ir socialinį aprūpinimą. 1966 12 16 JT generalinėje asamblėjoje priimti Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas (teisė į darbą, į vienodą atlyginmą už vienodą darbą, į socialinį aprūpinimą, į išsilavinimą, teisė sudaryti profsąjungas) ir Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (teisė į gyvenimą, laisvę, asmens neliečiamybę, minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, teisę į buto ir susirašinėjimo neliečiamybę; draudžia bet kokią vergovę, karo propagandą, rasinę diskriminaciją). Mūsų dienų demokratinės visuomenės itin akcentuoja lyčių lygias galimybes, mažumų teises, judėjimo, gyvenamosios vietos pasirinkimo teisę, galimybę pasirinkti darbą bei įgyti išsilavinimą. Garantuojant pilietinių laisvių visumą ir valdžios kontrolę ypač svarbus laisvos ir nepriklausomos žiniasklaidos buvimas. „Tikslą, kuris nėra galutinis istorijos tikslas, bet yra didžiausia žmogaus būties galimybių realizacijos sąlyga, formaliai galima apibrėžti taip: tai žmonijos vienybė. Tokios vienybės negalima pasiekti racionaliai, remiantis visuotiniu mokslu… …Vienybės negalima grįsti visuotine religija, kuri būtų vieningai priimta kokiuose nors religiniuose kongresuose. Ji negali būti grindžiama sveiko proto konvencijomis, pateiktomis visiems suprantama kalba… …Tokios vienybės sąlyga yra visiems priimtina politinė forma, nes ji suteikia geriausias galimybes visiems vienodai realizuoti laisvę. Šitokia forma, iš dalies įgyvendinta ir giliai apmąstyta tik Vakaruose, yra teisinė valstybė, pagrįsta rinkimais ir įstatymais ir įgalinanti įstatymus keisti tik legaliai. Tokioje valstybėje kovojama už teisėtumą, už viešąją nuomonę, už tai, kad kuo didesnis skaičius žmonių kuo geriau orientuotųsi situacijoje ir ją suprastų, gaudami reikiamą informaciją. Pagal teisinius principus sutvarkytame pasaulyje baigtųsi karai, ir jokia valstybė nebeturėtų absoliutaus suverenumo, kuriuo disponuotų tik žmonija, veikianti per savo teisinius organus“. K. Jaspersas. Filosofijos įvadas Trys politinės kultūros kategorijos: dalyvio, pavaldinio, patriarchalinė (patriarchalinis - iš lot. k.- susijęs su patriarchatu, giminės vyriausiojo valdžia). Pirmasis tipas numato, jog individas suvokia politinę ir socialinę sistemą bei siekia aktyviai dalyvauti jose vykstančiuose procesuose. Pavaldinys paprastai suvokia apie šių sistemų egzistavimą, žino pagrindinius jų veikimo dėsnius, tačiau jo iniciatyvos arba nėra, arba ribota. Trečiuoju atveju individas visiškai nesidomi savo politine ir socialine aplinka. Partijos (lot pars – kilm. partis – dalis, grupė) „Jei į tikrąjį visuomenės valios susidarymo procesą žiūrėsime natūraliai, abstrahuodamiesi nuo teisinės formos, pastebėsime, kad masė, kuri niekada nėra automatinė ir nejuda pati savaime, nesugeba atlikti norams būdingos iniciatyvinės kūrybinės funkcijos “ Feodalizme, kur valdžia yra tam tikro luomo prerogatyva (iš lot k. – išimtinė teisė), politinė partija reiškia maištą prieš valdžią, ir todėl negali būti oficialiai pripažinta. Pavyzdžiui, XVII a. 8-ame dešimtmetyje susidariusi vigų (Whigs) partija (D. Britanijoje) iš priešiškų absoliutizmui žemvaldžių, bankininkų, pramonininkų galėjo įgyti atvirai partijos statusą tik kai labai sustiprėjo ir įrodė savo lojalumą monarchijai ir nuosavybei. Po 1688–89 m. perversmo (Šlovingosios revoliucijos) tapo valdančiąja partija. XIX a. viduryje susijungė su kitomis politinėmis grupėmis į liberalų partiją. 1689 m. priėmė Teisių bilį ir kitus įstatymus, stiprinančius parlamento valdžią. Toriai (tories) susikūrė tuo pat metu kaip ir vigai kaip absoliutizmo šalininkų grupė. Nuo XVIII a. 3-ojo dešimtmečio tapo viena iš svarbiausių partijų; atstovavo stambiųjų žemvaldžių ir anglikonų aukštųjų dvasininkų interesams. 1867 m. vietoj torių susikūrė konservatorių partija. (Net JAV demokratijos tėvai ilgą laiką rėmėsi nuostata, kad demokratija (kaip liaudies valdžia) nesuderinama (nes remiasi vienybe) su partiniais skirtumais. Nelegali partijų padėtis JAV išliko iki pat XIX a. pradžios. Demokratijos ir partinės vienybės idėjos susidūrė ir rusų bolševikų partijoje jau 20-aisiais metais. Po Lenino mirties tų principų konfliktas peraugo į žūtbūtinę kovą.) Pirmosios darbininkų politinės organizacijos taip pat atsirado Anglijoje. Čartistai. Kai 1832 m. parlamento aktu darbininkams buvo atimta balsavimo teisė, jie savo reikalavimus išdėstė Liaudies chartijoje. Chartijoje (1838) jie reikalavo visuotinės rinkimų teisės vyrams, sulaukusiems 21 m., slapto balsavimo, lygių rinkiminių apylinkių, panaikinti turto cenzą kandidatams į parlamentą, kasmet perrinkti parlamentą, mokėti atlyginimą parlamentarams. 1839 m. parlamentas nesvarstęs atmetė čartistų peticiją. Daug čartistų buvo suimta. 1840 m. čartistai atgijo. Įkūrė pirmuosius pasulyje darbininkų laikraščius. Taigi jie kaip ir pirmoji darbininkų partija. Leiboristai organizavosi tredjunionistiniu pagrindu: partiją iš esmės sudarė profsąjungos nariai, o įstojusių į partiją neprofsąjungų narių buvo mažuma. Įkurta Anglijoje 1900 m. Taigi partijos kaip tokios, kaip politinės organizacijos, kuriasi kapitalistinėje visuomenėje, kai klasių santykiai įgavo aiškų politinį pobūdį. Kadangi iš pagrindų pakeisti ekonominius santykius galima tik politinėmis priemonėmis, todėl kiekviena klasė, siekianti ekonominio viešpatavimo, yra priversta kovoti dėl politinės valdžios. Pirmoji partija Lietuvoje – socialdemokratų – buvo įkurta 1896 m. Vilniuje. Susikūrė iš Lietuvių socialdemokratų grupės (įkurtos 1893 m.). 1896 05 01 įvykęs I suvažiavimas priėmė programą, kurią parengė A. Domaševičius ir A. Moravskis. Reikalavo 8 val. darbo dienos, demokratinių laisvių, kėlė demokratinės respublikos šūkį, kėlė lietuvių tautos suverenumo teisės reikalavimą. Socialdemoratai vadovavo darbininkų streikams, atsišaukimais kvietė darbininkus dalyvauti Gegužės 1-osios demonstracijoje. Apie 1918–1919 metus partija susiskaldė ir iš naujo įsikūrė (įstatai įregistruoti) 1919 10 03. Reikalavo: nacionalizuoti visą žemę (palikti tik smulkių valstiečių privačią nuosavybę), įvesti 8 val. darbo dieną, socialinį draudimą, vaikų ir moterų darbo apsaugą, nemokamą medicininį aptarnavimą, visuotinį nemokamą mokymą vaikams iki 16 m., uždarbio minimumą, panaikinti tautybių ir tikybų privilegijas bei suvaržymus, bažnyčią atskirti nuo valstybės, o mokyklą – nuo bažnyčios. Lietuvos demokratų partija veikė 1902–1920. Įkūrė varpininkai. Programos autoriai: K. Grinius, J. Vileišis, P. Višinskis. Sakėsi ginanti visų pirma smulkųjų pramonininkų, amatininkų, mažažemių ir vidutiniųjų valstiečių interesus. Siūlė išdalinti valstiečiams už išpirką caro valdžios ir jo giminių žemes. Ragino formuoti kaimų skirstymąsi į vienkiemius. Reikalavo kai kurių demokratinių reformų ir laisvių. Nuo 1906 m. propagavo bažnyčios atskyrimą nuo valstybės. Iki 1907 m. demokratų partijos narys buvo ir A. Smetona. Lietuvos krikščionių demokratų partija įsikūrė I pasaulinio karo metais (1917 m.) kaip Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos (1905–1906) tęsėja. Programos buvo 3. Pirmoji ir trečioji buvo vadinamos kairiojo sparno programomis, II – dešiniojo. 1919 m. oficialiai įteisinta kairioji programa. Svarbiausi jos kūrėjai buvo kunigas M. Krupavičius ir vyskupas J. Matulevičius (Matulaitis). Tautininkai kūrėsi daugiausia iš 1902 m. įkurtos demokratų partijos dešiniojo sparno ir Lietuvos krikščionių demokratų atstovų, kurie pirmiausia gynė ne klerikalizmą, o nacionalizmą. 1924 m. įsteigė Tautininkų sąjungą. Jos vadovai kartu su krikščionimis demokratais karininkų jėgomis 1926 m. gruodžio 17 d. užgrobė valdžią. Utopijos Jei utopija be socialinės bazės yra bejėgė, tai politinis judėjmas be utopijos – aklas moraliniu požiūriu. M. Lasky 1516 m. pasirodžiusi anglų valstybės veikėjo ir mąstytojo Tomo Moro „Utopija“ davė vardą tam tikros rūšies literatūrai ir tam tikrai sąvokai. ,,Utopijoje“ Tomas Moras vaizduoja išgalvotą salą, kurioje yra ideali santvarka, visiškai priešinga tai, kuri yra įsigalėjusi to meto Europos šalyse. Kadangi visų nelaimių ir blogybių šaknys tose šalyse yra privati nuosavybė, tai Utopijoje jos nėra. Visi Utopijos gyventojai dirba fizinį darbą. Nuo tos pareigos atleidžiami tik gabiausieji, kurie užsiima mokslu. Valdžios sarbiausia pareiga prižiūrėti ir organizuoti šalies ekonominį gyvenimą. Moras yra įsitikinęs, kad pašalinus iš visuomenės dykūnus, įtraukus visus gyventojus į gamybą, susidarysiąs produktų perteklius, kuris galėsiąs patenkinti visų poreikius. Visi Utopijos vaikai mokosi viešose mokyklose, čia išmoksta rašto, amato ir žemdirbystės. Aukštasis mokymas – tiems, kurie rengiasi dirbti mokslinį darbą, bet ir fizinio darbo žmonės, jeigu nori, gali lankyti šiuos aukštuosius kursus. Vyrai ir moterys Utopijoje lygiateisiai. Taigi ,,Utopijoje“ (iš gr. k. – vietoje, kurios nėra) pavaizduotas visuomeninės santvarkos idealas, kaip priešingybė to meto santvarkai. Socialinės utopijos ir suvokiamos kaip pažiūrų sistemos, pagrįstos esamų socialinių santykių priešstatymu kokybiškai kitokiems santykiams, adekvačiau atspindintiems žmonių reikmes. Lenkas Sventochovskis netgi rašė: „Utopija kaip ideali socialinių santykių forma yra labiausiai paplitęs elementas dvasiniame pasaulyje“. Utopija tampa tokiu atveju moralinio ir socialinio idealo sinonimu, o utopistas – tai kiekvienas mąstantis žmogus. Tada vieni autoriai mano, kad reikia pabrėžti, jog su utopija turime reikalą tik tada, kai idealas pateikiamas smulkiai aptartas. Kiti autoriai utopijomis siūlė vadinti tik tokias idealų sistemas, kurios atsirado kaip „gryno“ abstraktaus mąstymo produktas, atitrūkęs nuo realių revoliucinių kovų. O dažnai žodžiui utopija suteikiama ir svajonės, chimeriško kūrinio, kur nesiskaitoma su faktais, nerealaus projekto reikšmė. Konkuruojančios politinės partijos dažnai kaltina viena kitą utopiškumu. Manheimas utopija laiko totalinį būsimos visuomenės projektą, o ideologija yra socialinių sluoksnių interesų sąlygotos pažiūros, siekiant išsaugoti status quo. XX a. visos tarpusavy kovojančios utopijų formos pasirodo vis labiau kaip konkuruojančios partijos. Utopijų nykimą atitinka totalinio požiūrio dingimas. Kuo labiau partija įauga parlamentinį bendravaldymą, tuo labiau ji atsisako pradžioje utopijoje buvusio totalinio požiūrio detalių tyrimo naudai. Utopinio tikslo siekimas sutrupinamas į parlamento komisijas, į profsąjungų judėjimą ir t. t. Utopijos egzistavimas priklauso nuo to, kad yra autsaiderių sluoksniai. O tokiu mastu, kokiu tie autsaideriai pakyla į aukštesnį socialinį sluoksnį ir nebėra opozicijos, tokiu utopija nyksta. „Utopijos išnykimas atneša statišką daiktiškumą, kuriame pats žmogus tampa daiktu“. „Visuomenės, kuriose visuomeninė santvarka atrodė natūrali, o „yra “ buvo tapatinama su „turi būti“ ir „gali būti“, nedavė utopistų“. – Szacki J. Utopia. W., 1968. Realybės ir idealo opozicija. Utopistas galvoja ne apie santykių pkeitimą tobulesniais, bet tik apie blogų pakeitimą gerais. Utopistui būdingas tikėjimas, kad žmonija gali viską pradėti iš pradžių. Ankstyvojo renesanso evangelinės krikščionybės apologetas ir bažnyčios reformatorius Savonarola, skelbdamas, jog būtina kovoti prieš šėtono dvasią, skleidžiančią ištvirkimą krikščioniškame pasaulyje, svajojo realizuoti utopinį „viešpaties sodo“ idealą. XX a. pasirodė nemažai kūrinių, kuriuose įsivaizduojama visuomenė yra ne idilija, bet košmaras (antiutopijos), pavyzdžiui, O. Hakslio „Šaunus naujasis pasaulis“, Dž. Orvelo „Gyvulių ūkis“. Dabar dažnai pas mus cituojamas šūkis iš „Gyvulių ūkio“: „Visi lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus“ (praleidus žodį „gyvuliai“), ironizuojant demokratijos grimasas. Partijų kovoje antiutopijos dažnai panaudojamos parodyti priešininkų idealą taip, kad jis taptų atstumiantis, nepriimtinas. Ideologija Ideologijos terminą įvedė į apyvartą prancūzų filosofas ir ekonomistas Destiut de Trasi (,,Ideologijos elementai“, 1–4 t., 1801–1815). Kai kurie Vakarų tyrinėtojai tvirtina, kad ideologija atsirado XVIII a. kaip žmonių integracijos priemonė, kad jos pirmtakės buvo religija ir nacionalizmas kaip tautų savimonės formos. Ideologija – socialinių santykių vertinimas, tų santykių normavimo principai. Ideologija – tai tokie vertinimai, kurie būdingi tam tikroms visuomenės grupėms, sluoksniams, klasėms, žodžiu yra daugiau ar mažiau paplitę, įsigalėję ir kuriuose pasireiškia visuomenškai reikšmingos žmonių santykių orientacijos. Susvetimėjus bendrajam interesui, individas yra suinteresuotas griežtu socialinių normų laikymusi visuomenėje (bet save yra linkęs laikyti išimtimi). Ideologijai reikia tokio visuomeninių santykių pamato, kuris kiekvieną žmogų padarytų savo visuomenės nariu ir dalyviu, laikančiu save nors kiek atsakingu už visuomenę ir galinčiu jai nors kiek aukotis. Ideologija kuria tą saolidarumą, be kurio visuomenė būtų negalima. Tam tikras neatitikimas tarp socialinės tikrovės ir jos įsisąmoninimo – esminis ideologijos požymis, bet tas neatitikimas pasidaro matomas tik anksčiau buvusių istorinių epochų atžvilgiu. Tačiau buvusių ideologijų demaskavimas reiškia vien tai, kad visuomenei jau nereikia jų laikytis, t. y. kad materialios visuomenės egzistavimo sąlygos yra pasikeitusios ir teikia naujų galimybių. Ideologiją kaip klaidingą sąmonę, kaip iškreiptą tikrovės atspindį traktavo K. Marksas. Ideologijoje klasinis interesas pavaizduojamas kaip bendrasis interesas. Vokiečių sociologas Karlas Manheimas savo knygoje ,,Ideologija ir utopija“ (1929) įvertino Markso mintį, kad sąmonę sąlygoja būtis, ir būtent socialinė būtis. Jis skiria partikuliarinę ideologiją, kai vienoks ar kitoks interesas priežastingai veda į melą ar maskavimą, ir totalinę ideologiją – požiūrį, kad tą ar kitą socialinę padėtį atitinka koks nors požiūris, aspektas. Ideologija, Manheimo manymu, prasideda tada, kai priešininkų melas imamas suprasti ne kaip jų gudrumo, blogumo rezultatas, bet kaip kylantis iš socialinių faktorių. Į klausimą, kokia klasė gali duoti sintetinį visumos vaizdą tolesniam progresyviam istorijos plėtojimui, Manheimas atsako: reliatyviai beklasė klasė. Tokia vienareikšmiškai neužsiangažavusi, reliatyviai beklasė klasė yra ,,sozial freischwebende Inteligenz“ – ,,socialiai laisvai plevenanti inteligentija“. XX a. paskutiniais dešimtmečiais atsirado ir deideologizacijos idėjos (Aronas, Belas) ir priešingai, – požiūris, kad ideologija industrinėje epochoje sustiprėja, nes mokslas ir technika virsta ideologija (H. Markūzė). *** Taigi ideologija: 1. suformuoja grupės (visuomenės) bendrumo jausmą; individui padeda įsisąmoninti priklausomybę konkrečiai bendrijai (kolektyvui); 2. padeda įtvirtinti tam tikrus simbolius ir dvasines vertybes, kurios padea kovoti už grupės interesus, prisideda prie grupės (kolektyvo) stabilumo; 3. pateikia grupei ar individui tam tikrą išeities tašką, kaip reikia vertinti socialinius reiškinius; 4. ideologijos ribose vyksta sąmoningas veiksmų programiškumas. Ryškiausios mūsų laikų ideologijos: liberalizmas; konservatizmas; socialdemokratizmas. Liberalizmas Europos žemyne racionalistinės filosofijos pagrindu švietimo epochos filosofų dėka susiformavo toks liberalizmas, kurio esmė – ne tiek konkreti politinė doktrina, kiek bendra pasaulėžiūrinė nuostata, raginimas išsivaduoti nuo prietarų ir įsitikinimų, kurių negalima racionaliai pagrįsti, raginimas atsikratyti kunigų ir karalių valdžios. Kontinento liberalizmas nuo britiškojo labiausiai skiriasi laisvamanybe, taip pat ryšiu su demokratiniu judėjimu. Britų liberalizmas – tai vigų doktrina, teigianti valdžią apribojančias visuotinės teisės normas, griežtai nustatytą vykdomosios valdžios kompetenciją ir individo laisvę, kurią įstatymu grindžiamas valdymas garantavo D. Britanijos piliečiams. Liberalizmo aukso amžius – nuo Napoleono karų pabaigos iki pirmojo pasaulinio karo pradžios. Tai buvo praktinis liberalizmo idėjų triumfas, kuomet, pasak A. Teiloro, ,,įstatymą gerbiantis anglas galėjo nugyventi gyvenimą beveik nepastebėdamas, jog egzistuoja valstybė, išskyrus pašto tarnybą ir policiją“. Pagrindinė liberalizmo vertybė – individo laisvė, laisvė veikti. ,,Laissez faire“ – leisti veikti, netrukdyti. Naujų amžių filosofijoje individualizmas atsirado su Dekartu: ,,mąstau, vadinasi, esu“ ir akivaizdumo bei aiškumo akcentavimas pažinime. Laisvų žmonių aktyvumas, liberalų nuomone, daro pasaulį geresnį – žmogus vis daugiau išmoksta, daugiau išmano ir daugiau turi. Net klaidos ir pralaimėjimai žmogų turtina, nes moko išminties. Žmonės siekia vis geresnės egzistencijos, tad nepaliaujama pažanga yra faktas. Ji atsiranda iš individų darbo, pastangų, kovos. Šią kovą geresnieji laimi, blogesnieji pralaimi, – ir tokia atomazga yra visiems geriausia. Taigi visuomenė liberalams yra individų suma, individas yra svarbesnis už visuomenę. Iš to išplaukia kitas liberalizmo bruožas – įtarus požiūris į valstybę, pastangos kuo labiau susiaurinti jos funkcijas. Valstybė sukurta individų, tad gali imtis tik to, ką individai jai patiki. Kuo mažiau jai patikima, tuo geriau. Liberalizmo formavimosi pradžioje minimalios valstybės idėja – valstybė tik naktinis sargas, garantuojantis nuosavybės apsaugą ir būtiniausią teisėtvarką. Šitokiam požiūriui pagrįsti buvo pasirinkta prigimtinių teisių teorija. Pagal šią teoriją kiekvienas žmogus jau gimsta turėdamas tam tikras teises: teisę gyventi, teisę būti laisvam, teisę įgyti nuosavybę. Būtent ši teisė – teisė į privačią nuosavybę – yra liberalams svarbiausia iš visų teisių. Anot jų, privati nuosavybė yra žmogaus laisvės pamatas, todėl būtina ginti nuosavybę ir savininkus. Taigi liberalai skelbia tik prigimtinę žmonių lygybę. Paradoksalu, bet žmonių prigimtinės lygybės padarinys yra praktinė socialinė nelygybė: konkuruojant vieniems individams pasiseka geriau, kitiems blogiau, o dar kitiems ir visai nepasiseka. Liberalų manymu, tai natūralu. Gyvenimas yra kova dėl sėkmės, ir silpnesnieji ją pralaimi, nes turi pralaimėti. Todėl socialinė nelygybė yra teisėta ir prasminga. Į bandymus likviduoti socialinę nelygybę liberalai žiūri kaip į neleistiną kišimąsi į individų laisvę, kuri, kaip sakėme, liberalams yra aukščiausia vertybė. Individo teises garantuoti turėjo ir valdžios funkcijų atskyrimas, t. y. valdžios padalijimas į tris atskiras šakas: įstatymų leidybos, vykdomąją ir teisminę valdžią. XIX a. pabaigoje prasidėjęs liberalizmo nuosmukis susijęs su tuo, kad vis akivaizdesni laisvosios rinkos ir laisvosios konkurencijos padariniai: labai skirtinga žmonių materialinė padėtis. Formuojasi nauja teisingumo samprata – vadinamasis socialinis teisingumas. Jau Dž. St. Milis (1806–1873) savo knygoje ,,Apie laisvę“ labiau kritikavo viešosios nuomonės tironiją negu valdžios veiksmus ir savo pasisakymais už paskirstymo teisingumą paruošė perėjimą į nuosaikaus socializmo pozicijas. Taigi paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais imama suprasti, kad laisvės ir kiekvieno žmogaus gerovės idėjoms realizuoti neužtenka teisinės lygybės. Imama suprasti, kad būtina mažinti nelygybės kraštutinumus ir padėti tiems, kurie konkurencinės kovos buvo nustumti į dugną. Įrankis turėjo būti valstybė. Jos veiklos ribos turėjo būti išplėstos, kad valdžia galėtų aktyviai kištis į visuomenės reikalus ir turėtų lėšų savo užduotims atlikti, didindama mokesčius turtingiausiai viusuomenės daliai. T. H. Grynas (Green) revizavo liberalizmą. Jis buvo įsitikinęs, kad valstybė turi eiti toliau, negu tik finansuoti švietimą ir padaryti jį privalomą. Reikia plėsti sanitarinę kontrolę, padidinti gyvenamojo ploto normas, stiprinti darbo sutarčių kontrolę. Grynas į liberalizmą perkėlė tokias vertybes, kad juo galėtų remtis visi žmonės. Grynas atspindėjo reikšmingą britų politinių pažiūrų atmosferos pasikeitimą: prarastą pasitikėjimą tariamu privačios iniciatyvos socialiniu efektyvumu ir didesnį norą panaudoti valstybės valdžią siekiant pašalinti privačios iniciatyvos piktnaudžiavimus ir ją humanizuoti. Vis stiprėjantis įsitikinimas, kad vienodų ar lygių elgesio normų taikymas faktiškai daugeliu požiūrių labai skirtingiems individams duoda labai skirtingus rezultatus, vertė svarstyti, kaip išlyginti neišvengiamus įvairių žmonių materialinės padėties skirtumus valdžios veiksmais. Tai davė pradžią kitokiai teisingumo sampratai – socialiniam teisingumui. Bendras gerovės kilimas iškėlė daug veiklos rūšių, tiksliau paslaugų, kurios labai pageidautinos, bet jų rinkos mechanizmas sukurti negali, nes jei tos viešos gėrybės bus teikiamos, jomis naudosis visi, bet ne tik tie, kurie už jas pasirengę mokėti. Apsauga nuo nusikaltimų, kova su infekcinių ligų plitimu, kitos sveikatos apsaugos tarnybos ir t. t. gali būti organizuotos tik tuomet, jei jų išlaidas padengia mokesčių lėšos. Tradicinė liberalizmo doktrina patyrė nesėkmę ir dėl to, kad ji niekad nesukūrė pakankamai aiškios efektyvią tvarką rinkoje garantuojančių įstatymų plėtojimo programos. Nepakanka vien įstatymų-draudimų (apibrėžiančių neliečiamą individo sritį). Reikalingos normos, skatinančios konkurenciją ir kiek įmanoma suvaržančios monopolijų vystymąsi. Jei liberalizmas reiškia toleranciją bet kokioms pažiūroms, atvirumą bet kokioms kultūrinėms įtakoms, tai tokioje situacijoje pati pasirinkimo, sąmoningo apsisprendimo procedūra dažnai tampa praktiškai neįmanoma. Kai toleruojamos pačios skirtingiausios pozicijos, labai dažnai tarp jų išsitrina ribos. Pačios pozicijos išsitrina taip pat. ,,Tačiau ar tolerancija netampa tuščia ir nereikalinga, jeigu negloboja jokios autentiškos kūrybos, jokios galingos minties? “ Milanas Kundera, 1999 Konservatizmas Pagrindinis britų konservatizmo ideologas buvo Edmundas Berkas (Burke, 1729–1797). Jo supratimu, konservatizmo ideologijos pagrindas yra siekimas išlaikyti esamos padėties darną ir tvarką, kurios principus nustato religija ir tradicija. Tradicija, ,,toji mirusiųjų kartų nuomonė“, yra patikimo ir istorijos patvirtinto ištisų kartų patyrimo lobynas. Bažnyčia, šeima, privati nuosavybė – tai institucijos, kuriomis ypač remiasi konservatoriai, nes būtent jos labiausiai padeda išlaikyti tradicijas, patirtį. Ir tvarkai, ir laisvei gyvybiškai būtina socialinė diferenciacija, hierarchija. Kiekvienas tam tikroje hierarchijos pakopoje esantis turi savopareigas ir teisies. Žemesnėms padėties žmonėms turi būti suteikta galimybė pakilti aukščiau, bet iškilti neturi būti pe lengva. ,,Jeigu retas gabumas yra rečiausias iš retų dalykų, jis turi pereiti tam tikrą gradaciją“. Ypač pabrėžiamas elito vaidmuo. Evoliucija, bet ne revoliucija. ,,Kai nebūtina keisti, būtina nekeisti“. Valstybės valdžia, konservatorių supratimu, turi būti stipri valdžia. Valstybė turi garantuoti teises, kurios skirtingos įvairioms visuomenės dalims. Konservatoriams teko pritaikyti savo ideologiją prie parlamentinės demokratijos, teko adaptuoti savo įsitikinimą socialinės tvarkos hierarchiškumu bei stipria valdžia, nes didžiulių masinių organizacijų veikla (demokratijoje) prieštarauja konservatyviajai politinio žaidimo – kaip elitų, susiformuojančių iš geriausiųjų visuomenės sluoksnių, privilegijos sampratai. Socialdemokratizmas Paprastai kairiųjų judėjimų šūkiai – laisvės, teisingumo, gerovės idėjos, tačiau į pirmąjį planą visada iškeliama lygybė. Tik kartu su lygybės idėja laisvės, teisingumo ir gerovės siekiai gali būti laikomi kairiaisiais. Svarbus faktas kairiųjų idėjų raidoje yra socializmo sąvokos atsiradimas. Plati socializmo samprata buvo siejama su laisvės ir socialinio teisingumo idėjų (kaip tik numatančių, kad gėrybės lygiai pasidalijamos visų bendrijos narių) realizavimu. Ypatingą vietą tarp gausybės XIX a. pirmos pusės socializmo atmainų užėmė socializmas, vėliau pavadintas utopiniu (utopijos termino kilmę jau esame aptarę). Tai Š. Furje (Fourier, 1772–1837), K. A. Sen-Simonas (Saint-Simon, 1760–1825), R. Oveno (Owen, 1771–1858) socializmas. Santykis su socialistų utopistų palikimu dalijo to meto socializmo – naujos santvarkos, kuri turėjo susikurti likvidavus kapitalizmą – šalininkus į dvi pagrindines stovyklas: reformistus ir revoliucionierius. Britų reformistinio socializmo šalininkų intelektualiausią variantą suformavo Fabijaus draugija, įkurta 1884 metais. Vėlaiu jie dalyvavo kuriant leiboristų partiją. Iš revoliucinių socialistų ryškiausi K. Marksas ir F. Engelsas. XIX a. pabaigoje dėl liberaliųjų ir radikaliųjų jėgų poveikio to meto politinės sistemos demokratizavosi. Socialdemokratams buvo leista veikti legaliai. Šiandieninės socialdemokratijos idėjinę esmę galima išreikšti taip: į kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos laisvę pe socialinį teisingumą, galimybių lygybę solidarumo ir tausojamai valdomos raidos keliu. Socialinio teisngumo ir solidarumo principai labiausiai skiria socialdemokratų ideologiją nuo liberalų ir konservatorių ideologijų. Socialdemokratų požiūriu, rinkos ekonomika turi būti derinama su pajamų perskirstymu, t. y. valstybė turi mažinti nelygybę paremdama tuos, kurie dėl objektyvių priežasčių (ligos, nedarbas, nepelningi rinkos sąlygomis, bet visuomenei reikalingi darbai, vaikų auginimas ir t. t.) konkurencinėje kovoje pralaimi, atsiduria skurde. Socialdemokratai mano, kad vien tik rinkos sistema negali niekada užtikrinti ekonominės ir socialinės gerovės augimo. Demokratija be socialinio teisingumo yra tik elito, turtingųjų ir privilegijuotųjų žaidimas. Su socialinio teisingumo principu labai susijęs solidarumo principas: tas, kuris pateko į bėdą, turi turėti galimybę pasikliauti visuomenės solidarumu. Stiprus palaiko silpnąjį, sveikas – ligotą, turtingesnis – vargšą. Socialinio teisingumo ir solidarumo principams realizuoti socialdemokratai taiko progresinę mokesčių sistemą: didesnes pajamas gaunantysis moka į biudžetą didesnį procentą negu gaunantysis mažas pajamas. *** Šios klasikinės (Lietuvoje dažniau sakoma tradicinės) ideologijos turi įvairiausių variantų, pavyzdžiui, socialliberalai, liberaldemokratai ir pan. Šalia šių, klasikinių ar tradicinių, politinių ideologijų mūsų dienomis kalbama ir rašoma apie rinkos fundemantalizmą, globalinį islamizmą, kosmopolitizmą, europizmą, nacionalizmą. Globaliniame pasaulyje šie reiškiniai susiję, tad jie ir turėtų būti svarstomi iš platesnės, kosmopolitinės, perspektyvos, kuri padėtų numatyti tam tikrą kosmopolitinę politiką (M. Kaldor mintis). Jos manymu, tą politiką reiktų grįsti žmogaus teisių įtvirtinimu, o kartu pateikti strategiją, kaip nacionalinės kultūros galėtų išgyventi globalizacijos sąlygomis. Religija ir jos socialinis vaidmuo Religiją kaip labai svarbų žmones į visuomenę konsoliduojantį žmonių solidarumą palaikantį dalyką akcentavo sociologijos klasikai. Pasak Durkheimo, jausmas, kad kažkas yra šventa, išreiškia pagarbią baimę, kurioje slypi socialinio sutarimo jėga. Ir Durkheimas, ir Vėberis, ir Kontas manė, kad tradicinė religija silpsta, bet buvo įsitikinę, kad visuomenė gali išlaikyti struktūrą ir sąryšį (bendrumą) tik jei bendras tikėjimas pajėgs sujungti kolektyvo narius. Kontas į gyvenimo pabaigą manė, kad religinio garbinimo objektu turi tapti visuomenė. Taigi kas yra religija ir koks jos vaidmuo? Religija yra toks reiškinys, kuris labai skirtingai atrodo iš išorės, t. y. iš tyrėjo, pozicijų ir iš tikinčiojo pozicijų, pavyzdžiui, kad ir tas dažniausiai pastebimas (konstatuojamas) jos bruožas kaip vaizdinių antgamtiškumas ir fantastiškumas. Bet juk tikinčiajam jo vaizdiniai neatrodo fantastiški. Jam jie yra realūs, realesni, tikresni ir vertingesni už jo paties gyvenimo sferą. Religio (lot.) – pamaldumas, šventumas, nuolankumas. Dievų kulto prasme religiją aiškino Ciceronas. Ilgainiui terminas įsitvirtino senovės Romos papročių ir ritualų tadicijai nusakyti. Krikščioniškąją (monoteistinę) prasmę religijai suteikė Laktancijus ir Augustinas: anot jų, religija – tai žmogaus ryšys su Dievu. Etimologiškai religio siejama su su veiksmažodžiais relegere (vėl apmąstyti) ir religare (vėl surišti, susieti), turint galvoje apmąstymus apie pirmąją priežastį bei galutinį tikslą ir ryšį su jais arba žmogaus orientaciją į dievą, kaip pirmąją priežastį ir galutinį tikslą. Iš aštuonių stambiausių pasaulio religijų (krikščionybė, hinduizmas, budizmas, daosizmas, konfucionizmas, sintoizmas, judaizmas, islamas) tik 4 yra teistinės: hinduizmas (Brahmanas-Atmanas), judaizmas (Jahvė), krikščionybė (vienas Dievas trijuose asmenyse) ir islamas (Alachas). Kiekviena religija paprastai reiškiasi tam tikra žmogaus ir gamtos samprata, tikinčiųjų gyvenimo nuostatomis, kulto praktika (kas ir kaip gerbiama), konfesiniu bendruomeniniu gyvenimu. Vadinasi, galima išskirti tris aspektus (ar tris sluoksnius), kuriais gali būti tiriama religija: religinė sąmonė, religinis kultas, religinė organizacija. Religinė sąmonė ir jos raida Religija išsirutuliojo iš pirmykštės pasaulėžiūros. Pirmykštės religijos apraiškos: magija, totemizmas, fetišizmas, mirusiųjų kultas, animizmas. Vaizduotėje sukuriamas materialios tikrovės mistifikuotas dvasinis analogas, ir stengiamasi jam padaryti poveikį. ,,Viršgamtinės būtybės nuolat sužmoginamos ir su jomis tvarkomasi taip, kaip pavykdavo tvarkytis santykiuose tarp žmonių – prašymu (malda), dovana (auka), agresija (egzorcizmas), meilikavimu (panegirika), žeminimusi (askeze) arba etiketu (ritualu)“ G. P. Merdokas (Murdock) Totemas, kaip grupės protėvis ir globėjas, yra saugomas ir garbinamas. Fetišizmo liekanos katalikų bažnyčioje – pavyzdžiui, paveikslų, relikvijų kultas. Socialinės permainos modifikuoja dievus. Genties dievai pirmykštėse religijose buvo užsiėmę savo reikalais ir savo pranašumą prieš žmones parodydavo tik atsitiktiniais atvejais; monoteistinėse religijose jie tampa nuolatiniais žmonių gyvenimo stebėtojais, teisėjais. Kuo didesnė žmogaus galia gamtai, tuo labiau dievai išstumiami iš gamtos. Jie tampa vis dvasiškesni, vis labiau prarandą kūnus, todėl jų atrama vis menkesnė, jie persikrausto į protus, kur lengviau tampa filosofinės ir mokslinės kritikos aukomis. Bet antgamtinė sfera kyla ne vien iš gamtos jėgų svetimumo ir galingumo. Antgamtinė sfera žmogui prasideda ten, kur jo egzistencijai svarbios aplinkybės jam nėra pavaldžios, jo nekontroliuojamos, kur pats žmogus priklauso nuo atsitiktinio šių aplinkybių susiklostymo, kuris tampa žmogui viršžmogiška galia, sąlygojančia jo religinį patyrimą ir religinę mąstysną. Šiuo požiūriu socialiniam pasauliui antgamtiškumas anaiptol nėra svetimas, greičiau atvirkščiai – nuo tų laikų, kai žmogus tapo daugmaž nepriklausomas nuo gamtos jėgų, būtent socialinis gyvenimas ėmė produkuoti visas žmogų pranokstančias ir jį valdančias galias, taigi jis ir tapo žmogui tikrąja antgamtiškumo karalyste. ,,Religinio elgesio šaknys dažnai slypi nerime – nežinomybės ir nenumatomų dalykų baimėje, baiminamasi to, ką gali atnešti ateitis, arba dėl asmeninio nepilnavertiškumo“ (Merdokas). Švietėjai (XVIII a.) ir jų sekėjai klydo, manydami, kad sukritikuosi ir įveiksi religiją, jei įrodysi antgamtiškumo nebuvimą, nes tas antgamtiškumas iš tiesų yra viršžmogiškumas. ,,Religija – tai engiamos būtybės atodūsis, beširdžio pasaulio širdis, panašiai kaip ji yra bedvasės santvarkos dvasia. Religija yra liaudies opijus“ (K. Marksas). (Markso laikais opijus buvo naudojamas kaip nuskausmnimo priemonė medicinoje.) Religijos funkcijos Pasaulėžiūrinė. Kiekviena religija suponuoja tam tikrą pasaulėžiūrą (pasaulio ir žmogaus sampratą). Religiniai simboliai tiems, kuriems jie yra reikšmingi, susumuoja tai, kas yra žinoma apie pasaulį ir kaip kiekvienas turėtų elgtis jame. Religiniai simboliai susieja ontologiją ir kosmologiją su morale ir estetika. Kalbant apie religiją kaip pasaulėžiūrą savaime aišku, kad iškyla klausimas apie religijos ir mokslo santykį. Jų konfrontacija dažnai suprantama mechaniškai: kuo didesnis mokslo vaidmuo, tuo mažiau vietos religijai. Šis požiūris – tai Švietimo epochos atgarsis. Kompensacinė. Dvasiškai paremdama žmogų, t. y. kompensuodama socialinių sąlygų nulemtą žmogaus bejėgiškumą, religija atlieka kompensacinę funkciją. Nors religijos ritualai nepašalina skurdo, neatstato sveikatos, neatneša lietaus, bet tikėjimas, kad jie padeda siekti šių tikslų, padeda individui išvengti nerimo ir bejėgiškumo. Reguliacinė. Religija ne tik interpretuoja ir aiškina socialinius bei psichologinius procesus, bet ir formuoja juos. Religijos moralinis kodeksas ir kultas reguliuoja žmonių elgesį. Reguliacinė religijos funkcija įvairiais laikotarpiais keičiasi. Viduramžiais religijos normos bei principai reguliavo praktiškai visas žmogaus gyvenimo ir veiklos sferas. Tikinčiajam atrodo, kad religija gali patikimai nurodyti pagrindines sąlygas, kaip jam privalu gyventi. Religija stipri tuo, kad grįsdama socialines vertybes religiniais simboliais, gali sukurti tokį tariamą pasaulį, kuriame šios vertybės, lygiai kaip ir jėgos, besipriešinančios jų realizacijai, yra sudėtinės to paties pasaulio dalys. Šiame žmogiškosios vaizduotės sukonstruotame pasaulyje viskas vyksta ne šiaip sau, bet pajungta vidinei logikai ir turi savo prasmę. Integracinė. Vakarų sociologijoje ji išskiriama kaip svarbiausia, o neretai net laikoma religijos esme. Pavyzdžiui, Erichas Fromas savo knygoje ,,Psichoanalizė ir religija“ rašo: ,,religiją aš suprantu kaip bet kokią žmonių grupės priimtą mąstymo ir veikimo sistemą, suteikiančią atskiram individui orientacijos struktūrą ir atsidavimo objektą.“ Orientacijos sistemos ir atsidavimo poreikis, Fromo manymu, yra esminė žmogaus egzistencijos dalis. Žmogus nėra laisvas pasirinkti, turėti ar neturėti idealų, tačiau jis gali laisvai rinktis įvairius idealus, atsidavimą jėgos ar naikinimo garbinimui arba atsidavimą protui bei meilei. Visi žmonės yra ,,idealistai“, siekiantys kai ko daugiau, o ne vien fizinio pasitenkinimo. Jie skiriasi idealais, kuriais tiki. Žmogus gali suvokti savo sistemą kaip religinę, skirtingą nuo pasaulietinių, arba manyti neturįs jokios religijos, o savo atsidavimą kokiems nors tariamai pasaulietiniams tikslams – jėgai, pinigams, pasisekimui – laikyti tik rūpinimusi praktiniais naudingais dalykais. Žmonėms reikia ne tik orientacijos sistemos, kuri suteiktų tam tikrą prasmę jų egzistencijai ir būtų visiems bendra, jiems taip pat reikia išreikšti savo atsidavimą vyraujančioms vertybėms bendrais veiksmais. Ritualas plačiąja prasme ir yra kolektyvinis veiksmas, išreiškiantis bendrus siekius, sąlygotus bendrų vertybių. *** Kalbant apie religijos integracinę funkciją reiktų neišleisti iš akių ir to, kad integruodama religija kartu ir segreguoja (kitatikis!, netikintysis!). XX a. pradžioje atsirado ekumeninis judėjimas (tarp protestantų), o vėliau ir katalikų bažnyčia prisijungė prie jų (po Vatikano II susirinkimo 1962–1965 m.). Ekumenizmas [gr.oikumenē (gē) – gyvenamoji (žemė)] – judėjimas, turintis tikslą suvienyti visas krikščionių bažnyčias. Religija ir bažnyčia Tam tikrame raidos etape religija tampa socialine institucija. Visos didžiosios religijos (pvz., budizmas, judaizmas) yra suformavusios savo bažnytinę organizaciją, tačiau tikrąja prasme bažnyčią turi tik krikščionybė, o klasikinis jos pavidalas – katalikų bažnyčia. Krikščionių pasaulyje yra per 1 milijardą 600 milijonų, katalikybę ir islamą išpažįsta maždaug po milijardą, induizmą – per 650 milijonų. XX a. pabaigoje krikščionys sudarė apie trečdalį žmonijos, musulmonai (islamas) – 17%, induistai – 13%, nereligingų – 13%. Taigi bažnyčia (sen. slavų božnica – maldykla) – kurios nors religijos išpažinėjų aukščiausia suinstitutinta organizacijos forma. Vakarų Europoje įsitvirtinus krikščionybei bažnyčios vaidmuo buvo didžiulis. Iš esmės ji buvo tapusi politiniu institutu (karūnavo karalius; turėjo savo teismą – inkviziciją), valdė didžiulius turtus. Reformacija (Liuteris ir kt.) buvo nukreipta į tai, kad būtų atkurtas tikėjimo autoritetas, kad būtų išsivaduota iš popiežių vadžios. Liuteris kritikavo bažnyčios gobšumą ir savanaudiškumą, pasisakė už žemių sekuliarizaciją (sekuliarizacija – ko nors, kaip antai nuosavybės ar kokių nors funkcijų, priklausančių bažnyčiai, dvasininkams arba esančio jų žinioje, perdavimas valstybės, pasauliečių dispozicijai), neigė bažnyčios ir dvasininkijos, kaip tarpininkų tarp Dievo ir žmogaus, vaidmenį, teigė, kad žmogaus išganymas priklauso nuo jo tikėjimo nuoširdumo, tikėjimo šaltiniu laikė Bibliją, o ne bažnyčios ar popiežių nutarimus. Bažnyčia ir valstybė Demokratinėse šalyse paprastai laikomasi valstybės ir bažnyčios atskirumo principo: valstybė nesikiša į bažnyčios reikalus, bažnyčia nesikiša į tiesioginius valstybės tvarkymo reikalus, į partijų politiką. Kitas variantas – pavyzdžiui, Irano islamo respublika. Kaip sako jau pats valstybės pavadinimas, valstybė tvarkoma pagal islamo religijos įstatymus. Ir klerikalizmas (lot. clericalis – bažnytinis) – politinė kryptis, siekianti stiprinti bažnyčią ir dvasininkų viešpatavimą visuomeniniame, ypač politiniame ir kultūriniame gyvenime. Filosofas Antanas Maceina klerikalizmą aiškina taip: politinė kryptis, siekianti išorinėmis priemonėmis palenkti visuomenę ir pasaulį religiniam principui. Geriausia tam priemonė – politinės valdžios turėjimas. Kaip žmogaus santykio su Dievu išraiška, religija siekia šitą santykį realizuoti kuo visuotiniau, paversti jį visuomenės, tautos, viso pasaulio santykiu su Dievu. Totalinis religijos pobūdis gali reikštis praktikoje dviem būdais: religija gali skverbtis į pasaulį vidujai arba ji gali būti primesta iš viršaus. Pirmuoju atveju turėsime organišką krikščioniškumą, antruoju – klerikalizmą. Klerikalui nesvarbu, tiki žmogus Dievo žodžiu ar ne, jam svarbu iš viršaus politinėmis priemonėmis palenkti žmones, kad jie vykdytų bažnyčios įstatymus ir būtų paklusnūs. Tipiškiausias klerikalizmo pavyzdys tikėjimo srityje – inkvizicija. Taigi, anot Maceinos, klerikalizmas yra religinio entuziazmo ir apaštališkosios dvasios iškreipimas. Lietuvoje katalikiškojo klerikalizmo pozicijas sustiprino vyriausybės pasirašytas konkordatas su Vatikanu 1927 metais (beje, sutinkant su Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimu be Vilniaus arkivyskupystės 1926 m.). Katalikų bažnyčia kontroliavo mokyklas, registravo civilinės būklės aktus, cenzūravo spaudą, radiją, kinematografą. Jai buvo leistos mokesčių lengvatos, kunigams buvo mokamos algos, jie buvo atleisti nuo karinės prievolės, įstatymus pažeidusiems dvasininkams buvo leista bausmes atlikti vienuolyne arba atskirose kamerose. Taigi konkordatas – valstybės sutartis su popiežiumi, kuria popiežius siekia privilegijų savo bažnyčiai, siekia daryti įtaką valstybės politikai. Reikšmingiausi konkordatai: Napoleono su popiežiumi Pijumi VII 1801 m. (juo Napoleonas atgavo karalių teises, o dvasininkija – valstybės dotacijas), Italijos 1929 m., Vokietijos 1933 m., Ispanijos 1953 m. *** Įvairiose istorinėse situacijose bažnyčios vaidmuo labai skirtingas, pavyzdžiui, Europoje: karalių karūnavimas, kryžiaus žygiai, inkvizicija, o šiais laikais turime krikščionių demokratų partijas. Anglijos revoliucijos metu su puritonizmo vėliava buvo kovojama už naujus santykius visuomenėje. Bažnyčios vaidmuo Armėnijoje – 600 metų armėnai kentė turkų priespaudą ir bažnyčia padėjo jiems išlikti kaip tautai. Religinis fundamentalizmas ir religinis modernizmas Religiniam fundamentalistui esminis dalykas – tvirtai ir nenukrypstamai laikytis tam tikros tikybos su visais jos atributais, nesileidžiant į kompromisus, nešvelninant jos, nerevizuojant ir nemenkinant statuso. Taigi čia – religijos šerdis yra doktrina, ne apeigos. Fundamentalizmas atmeta tolerantišką modernistinį aiškinimą, kad konkrečios tikybos prasmė iš tiesų yra kur kas nuosaikesnė, anaiptol ne tokia uždara ir apskritai mažiau reikli, daug lankstesnė ir svarbiausia – visai suderinama su visomis kitomis tikybomis ir netgi (arba ypač) su netikėjimu. Toks religinis modernizmas iš doktrinos išsunkia jos reiklumą, iššūkius ir nepakantumo apraiškas. Tokio religinio modernizmo ištakomis kai kas laiko S. Kjirkegoro filosofiją. Su ja siejama mintis, kad religija iš esmės yra ne įsitikinimas kokios nors doktrinos tiesa, bet angažavimasis pozicijai, kuri yra esmingai absurdiška, ir, tariant paties Kjirkegoro žodžiais, įžeidžia. Kjirkegoras sakąs, kad mes atrandame savąjį aš tikėdami tuo, kas giliai įžeidžia mūsų protą. Kad egzistuotume, turime tikėti – ir tikėti ne šiaip kuo nors, o tuo, kuo baisiai sunku tikėti. Negali egzistuoti tikėdamas kokiu nors lengvai įtikimu dalyku. Šis egzistencialistinis posūkis tikėjimą labiau susieja su savuoju aš (su tapatybe), o ne su įrodymais. O galima tikėjimą vaizduotis ne kaip angažavimąsi, o kaip bendruomenės išaukštinimą. Tikėjimas antgamtiška sfera iššifruojamas kaip ištikimybės socialiai sanklodai ir jos vertybėms raiška. Šitaip iššifruotos doktrinos iš tikrųjų ir nelieka – tik narystė, kuri dėl kokių nors priežasčių pasitelkia doktrinos pavidalą. *** Remiantis 2002-jų metų apklausomis, religiją kaip ,,labai svarbią” nurodė 27% italų, 21% vokiečių, 11% prancūzų, 59% amerikiečių. *** ,,1009 metais šventasis Brunonas, kuris vadinos Bonifacijus, arkivyskupas ir Vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusijos ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagonių trenktas per galvą, su 18 saviškių vasario 23 dieną nukeliavo į dangų.” Kvedlinburgo (Quedlinburg) analai 5. Asmuo ir visuomenė Socializacijos procesas Visuomenės tęstinumą daro galimą tai, kad žmonės iš kartos į kartą perduoda žmonijos sukauptą patirtį. O žmogus, būdamas iš esmės visuomeninė būtybė, kaip visuomeninė būtybė negimsta. Žmogus tampa žmogumi tik perimdamas įvairias socialumo formas. Socializacija – tai procesas, kurio metu žmogus perima vertybes, normas, elgesio modelius ir vaidmenis, būdingus tai visuomenei, kurioje jis gyvena. Socializacijos procesas prasideda kūdikystėje ir baigiasi gilioje senatvėje, t.y . jis trunka visą gyvenimą. Socializacijos procesas – tai žmogaus virtimas iš biologinės būtybės socialine. Pirminė ir antrinė socializacija Plačiausia ir intesyviausia yra vaiko socializacija – pirminė. Bet, kaip jau sakyta, socializacija vyksta visą gyvenimą, pvz., baigęs kolegiją žmogus pradės dirbti ir vėl paklius į naują situaciją, prie kurios reikės pritapti, išmokti tam tikrus vaidmenis, išėjęs į pensiją – vėl nauja situacija, naujas vaidmuo… Socialinė aplinka su jos daugybe sferų yra objektyvus socializacijos pagrindas. Žmogus formuojasi priklausomai ne tik nuo bendrų visos visuomenės materialinių ir ideologinių santykių, bet ir dideliu mastu priklausomai nuo konkrečių tiesioginių mažos grupės (pirminės grupės) sąlygų, vertybių sistemos, tradicijų ir taisyklių, nuo kontaktų su artimais žmonėmis. Pagrindinė socializacijos priemonė – kalba (žodinė, pirmiausia, ir rašytinė, kartais ženklų) (pvz., filmo ,,Atomazga” situacija). Socializacijos procesas galibūti tiriamas iš dviejų pusių: iš žmogaus pozicijų – kaip ir ką žmogus perima, kokios jo savybės atsiskleidžia ir kaip išorinės aplinkos poveikis, tikslingas ir ne auklėjimas. Socialinis psichologinis socializacijos mechanizmas: Identifikacija (nesąmoningas žmogaus susitapatinimas su tam tikrais žmonėmis, grupe, bendrumo su jais jausmas); mėgdžiojimas; įtaiga; konformizmas (prisitaikėliškumas, prisiderinimas prie esamos tvarkos ir vyraujančios nuomonės, atsisakymas savęs kaip asmenybės, dogmatiškas sekimas elgesio standartu ir minties stereotipu). Socialinės kontrolės vaidmuo Bendravimas su kitais žmonėmis, ypač su tais, kurie mums svarbūs, su kuriais mus sieja draugystė, meilė, pagarba yra pagrindinis kanalas, per kurį vyksta socialinė kontrolė, t. y. vienų visuomenės narių elgesio korekcija su kitų visuomenės narių požiūrio, įvertinimo, veiksmų ir sankcijų pagalba. Pagrindinis nuolatinis socialinės kontrolės būdas – visuomenėje ar grupėje priimtos normos ir taisyklės. Dar Durkheimas yra akcentavęs, kad kolektyvinės sąmonės pagimdytos ir egzistuojančios už individų tos normos ir taisyklės turi prievartinį pobūdį individams. Bendraudami su kitais žmonėmis dauguma iš mūsų perimame tas normas, interiorizuojame jas, t. y. įsisaviname jas kaip savo elgesio standartus. Dažniausiai mes nė nepastebime jų prievartinės, kontroliuojamosios jėgos. Bet kai tik mes nukrypstame nuo normos, tuoj sąveika su kitais žmonėmis įtikina mus, kad tokia prievartinė pusė yra. Ir kuo rimtesnis nukrypimas nuo normos ar taisyklės (deviacija), tuo griežtesnė sankcija, kurią mus gali pritaikti visuomenė. Taigi socialinė kontrolė yra priemonė (plačiausia prasme) padedanti individui įsisavinti vertybes ir normas, perduoti jas iš kartos į kartą. Žmogus, įvairiopai sąveikaudamas su kitais, atlieka įvairius vaidmenis (tėvas, mokytojas, inžinierius, partijos pirmininkas, šachmatininkas) ir pagal tai veikiančios normos ir taisyklės nustato kriterijus, pagal kuriuos asmens elgesys vertinamas kaip geras, pavyzdinis, smerktinas, baustinas ir pan. Sąveikoje individui, kokį vaidmenį jis beatliktų, tenka dar ir socialinės kontrolės objekto vaidmuo, o socialinėms grupėms ar socialiniams struktūriniams dariniams (šeimai, darbo kolektyvui, religinei bendruomenei ir pan.) – vertinamosios, kontroliuojamosios ir priverčiamosios jėgos vaidmuo. Egzistuoja tam tikra socialinė vertinimų skalė, pagal kurią kategorizuojamas individų elgesys, paprastai tariant, prikabinama etiketė: ,,iškilus politikas”, ,,užkietėjęs nusikaltėlis” arba keisčiausia mūsų laikų etiketė: ,,nusikalstamo pasaulio autoritetas”. Individai reaguoja pasirinktinai į visuomenės vertinimų skales ir elgiasi ne tik pagal jas, bet ir pagal savo įsitikinimus, pažiūras, interesus, kurie gali nesutapti su visuotinai priimtomis normomis, netgi priešingai. Individualios vertinimų skalės buvimo ir funkcionavimo padarinys – asmens socialinė identifikacija (bendrumo jausmas su tam tikromis socialinėmis grupėmis) ir iš to išplaukiantis tam tikro socialinio vaidmens prisiėmimas. Visuomeninis vaidmuo yra elgesys, būdingas tam tikrą visuomeninę padėtį užimančiam asmeniui. To elgesio – teisių, pareigų – žmonės išmoksta socializacijos metu. Žinodami kieno nors visuomeninę padėtį jau nemažai žinome, ko iš jo galima tikėtis tam tikroje situacijoje, kadangi teisės ir pareigos susijusios su jo užimama socialine padėtimi. Vaidmenų mokymasis reiškia daugiau negu paprastus vaidmenis: juose glūdi informacija apie kultūrines vertybes ir normas. Svarbiausi vaidmenys paprastai tampa asmenybės dalimi. Ryškios asmenybės gali įnešti daug naujo į įprastus socialinius vaidmenis (Š. de Golis, Dž. Neru, V. Havelas ir pan.). Žmogaus, kaip tam tikro socialinio vaidmens atlikėjo, požiūris ir to paties žmogaus, kaip žmogaus, požiūris gali skirtis, pavyzdžiui, vertindamas studento žinias, dėstytojas gali labai simpatizuoti studentui, bet jei jis prastai atsakinėja – turi rašyti prastą pažymį; arba: turistinės firmos vežėjui gali jo klientas būti labai nemalonus žmogus, bet jis privalo mandagiai aptarnauti, nuvežti, parvežti, būti paslaugus ir t. t. *** „Todėl, kasdienio gyvenimo pasmerktas daugybei vaidmenų ir jau jam pačiam akivaizdžiai suvokiamam teatrališkumui, žmogus ilgisi tikrumo, t. y. vienintelio tikro vaidmens, kuriuo galėtų gal net patikėti nesant vien vaidmeniu. Šios autentiškumo vilties, šio noro turėti savo uostą pasaulyje ir galimybę nuleisti jame prasmės inkarą nenumalšina net iš pažiūros toks patrauklus išgyvenimų kiekybės užmojis“ S. Jankauskas „Problemos“ 2006 Nr. 69. P. 123 *** „Kuo tampa individas, priklauso nuo jo rekonstrukcinių pastangų. Jos yra daug daugiau negu pastangos „geriau pažinti save; savęs supratimas priklauso nuo viską apimančio ir fundamentalesnio tikslo – sukurti ir atkurti aiškų ir teikiantį pasitenkinimą tapatumo jausmą“. „interpretacinė savo paties istorija iš tikrųjų yra asmens tapatumo moderniame socialiniame gyvenime šerdis“. (A. Giddens) Modernybė ir asmens tapatumas. Socializacijos institucijos Pagrindiniai socializacijos institutai yra šeima ir mokykla, taip pat socialinės grupės. Mūsų laikais itin didelę reikšmę socializacijos procese įgyja masinė kultūra ir žiniasklaida. Socializacijos institutai ne tik moko vaiką tam tikrų elgesio pavyzdžių, bet ir atlieka socialinės kontrolės funkciją. Pirminis ir svarbiausias socializacijos institutas yra šeima. Būtent šeimoje vaikas įgauna pirmuosius socialinio gyvenimo šįgūdžius, išmoksta kalbos, tam tikroų taisyklių ir normų. Bet kas yra šeima – atsakyti vienareikšmiškai neįmanoma. Pirma, dėl to kad istoriškai šeima labai kito, antra, kad šeimos formos labai įvairios skirtingose kultūrose. Šeimos formų kaitą sąlygoja visuomenės socialinių santykių raida, civilizacijos lygis, religija, teisėtvarka, papročiai, moralė. Poligaminė ir monogaminė šeima. Poligaminė šeima labiau būdinga ikiindustrinėms visuomenėms – tai vyro galimybė sudaryti santuokinius ryšius su keletu ar daugiau moterų arba (daug rečiau) moters galimybė ištekėti už daugelio vyrų. Dabar vyraujanti forma yra monogamija. Išplėstinė ir nuklearinė šeima. Išplėstinę šeimą sudaro daugiau nei dviejų kartų giminaičiai, gyvenantys kartu (arba labai arti). Nuklearinė šeima apima tik tėvus (ar net vieną iš jų, dažniausiai motiną) ir priklausomus nuo jų vaikus. Nuklearinė šeima labiausiai paplito industrinėse visuomenėse. Taigi šeima – tai visuomenės ląstelė (maža socialinė grupė), kuri remiasi santuoka ir kraujo giminyste, tai santykiai tarp vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų ir pan. Bet šitoks šeimos apibrėžimas neapima visų šeimos formų, pavyzdžiui, įvaikintas vaikas gali būti (ir dažniausiai būna) nesusijęs su įtėviais kraujo giminyste. Šeima, kurią sudaro mama, tėvas ir jų vaikai, gyvenantys namuose, kuriuose mama visą laiką rūpinasi jais, buvo laikoma tradicine vaiko auklėjimo aplinka šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje. Tačiau iš tikrųjų tai veikiau buvo išimtis negu taisyklė. Per visą žmonijos istoriją motinoms reikėjo atlikti daug darbų tiek namie, tiek už namų ribų. Vaiko priežiūra buvo tik viena iš užduočių. Tik XX a. motinystė tapo užsiėmimu viduriniosios klasės moterims turtingose visuomenėse. O šiais laikais tas modelis nyksta. Kadangi motinos kur nors dirba, tad auklės, kaimynai ar kiti šeimos nariai dalyvauja prižiūrint vaiką. Motinos ir tėvo vaidmens kitimas. (Priminti Fromo požiūrį į tėvo ir motinos meilę, išdėstytą „Meilės mene“ ir aptartą paskaitoje bei seminare apie Fromą.) Mūsų laikais daugėja porų, kurios gyvena nesusituokusios, t. y. kaip viena iš alternatyvų santuoka paremtai šeimai atsiranda partnerystė. Pagaliau naujausia šeimos forma (kai kuriose šalyse įteisinta) – homoseksualų šeimos. Pagrindinės visuomeninės šeimos funkcijos dažniausiai nurodomos šios: žmonių giminės pratęsimas, jaunosios kartos socializacija, šeimos ūkio tvarkymas, šeimos narių gyvenimo organizavimas, elgesio kontrolė, tarpusavio parama. Kaip didesnių socialinių institutų (giminės, tautos, valstybės) dalis, šeima įgauna su jais susijusių funkcijų. Šie institutai šeimos veiklą, teises, pareigas nuolat reguliuoja ir sankcijonuoja (pvz., šeimos kodeksas). Kaip jau sakėme, kitas svarbus socializacijos institutas yra mokykla. Pirmosios mokyklos atsirado sen. Babilone, Egipte, Indijoje, Kinijoje, Sirijoje prie valdovų rūmų ir šventyklų (žynių, raštininkų mokyklos). Antikiniame pasaulyje iš esmės susiformavo pagrindiniai mokyklų tipai. Sen. Graikijoje jau buvo specialiai mokykloms pastatytų pastatų. Feodalizmo epochoje atsirado parapinių, vienuolynų, katedrų mokyklų. XI a. įkurti pirmieji universitetai: Bolonijos, Parmos – 1065, Oksfordo – 1167, vėliau Kembridžo – 1209, Paryžiaus – 1215, Salamankos – 1218, Prahos – 1348, Krokuvos – 1364, Vilniaus – 1579. Ypatingą vaidmenį mokykla, švietimas įgauna industrinėje visuomenėje. Jei agrarinėje visuomenėje padėtis tokia, kad didžioji gyventojų dauguma priklauso save reprodukuojantiems vienetams, kurie iš esmės savo vaikus lavina ir moko per darbą, be ypatingų pastangų (lavinimas čia yra neatskiriama bendros jų gyvenimo veiklos dalis), tai industrinėje visuomenėje norma tampa centralizuotas išorinis švietimas. Tos struktūros, kuriose buvo perduodami neformaliai asmeniniai įgūdžiai, nyksta. Tad ir vienintelis išsilavinimas, žinojimas, kuris šiuolaikinėje visuomenėje yra vertinamas, yra tas, „kurį paliudija pakenčiamai nešališki mokymo centrai, jie išduoda pažymėjimus ar diplomus, remdamiesi sąžiningu, nešališku egzaminavimu“ (E. Gelneris). Jis rašo: „Modernioji visuomenė suteikia labai ilgai trunkantį nuodugnų išsilavinimą visiems savo naujokams, iš jų reikalaudama tam tikrų bendrų kvalifikacijų: raštingumo, mokėjimo skaičiuoti, svarbiausių darbo įpročių ir socialinių įgūdžių. Remiamasi prielaida, kad kiekvienas, kuris įgijo bendrąjį išsilavinimą, būdingą visiems gyventojams, be pernelyg didelių sunkumų gali būti perkvalifikuotas daugumai darbų “. Industrinė visuomenė gyvena nuolat palaikomu augimu. Tai juk buvo pirmoji visuomenė, kuri sukūrė pažangos, nuolatinio tobulėjimo sąvoką ir idealą. Nuolat augančiam produktyvumui reikia sudėtingo ir nuolat, dažnai greitai, besikeičiančio darbo pasidalijimo. Greitas ir nenutrūkstamas ekonominių vaidmenų sistemos, jos vietų užimtumo keitimasis turi labai svarbių padarinių. Žmonės, apskritai paėmus, negali išlikti tose pačiose pozicijose visą gyvenimą, tik retai jie gali „ilsėtis“ jose kartų kartas. Palyginti su agrarine visuomene, industrinė yra mobili ir egalitarinė. Bendro, nespecializuoto mokymo paplitimas ir svarba susijusi, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, su industrinei visuomenei būdinga specializacija. „Įdomu ir nepaprastai reikšminga tai, kad visuotinio ir valdžios garantuojamo išsilavinimo principas yra idealas, labiau gerbiamas jo laikantis nei jį laužant“. „Industrinė visuomenė pagal daugumą kriterijų gali būti labiausiai specializuota, tačiau jos švietimo sistema neabejotinai yra mažiausiai specializuota ir visuotiniausiai standartizuota iš visų kada nors egzistavusių“. Taigi buvo laikai, kai žmonės galėjo būti „daromi“ šeimos, kaimo, amatininko dirbtuvės ar klano, o dabar norma yra žmonių „gamyba“ už asmeniško vieneto ribų. Oficialusis švietimas perduoda įgūdžius ir perspektyvas, kurių sunku įgyti kitoje socialinėje aplinkoje (sferoje). Mokykloje vaikai pereina nuo labai asmeniškos šeimos aplinkos prie labiau nuasmenintos. Mokymasis sugyventi su bendraamžiais klasės draugais daugiau ar menkiau kontroliuojamoje aplinkoje yra naudingas pasiruošimas tolesnėms studijoms ir darbui. O reagavimas, pvz., į skambučius, laiku suspėjant į pamokas, yra būdas sužinoti, kas yra punktualumas laiką suvokiančioje visomenėje. Arba: šiuolaikinėje visuomenėje yra nepaprastai svarbu nesiblaškyti sprendžiant užduotį, net jei žlunga viltys ir tema neįdomi, taip pat svarbu išmokti, kaip reikia skaityti instrukcijas ir jas vykdyti. „Lietuvos švietimo koncepcijoje“ (1992) svarbiausi ugdymo tikslai išvardinti tokie: padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą; ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį svarstyti esminius žmogaus egzistencijos klausimus, atsakingai daryti sprendimus ir savarankiškai veikti; ugdyti asmenį, pasirengusį profesinei veiklai, pasiryžusį ir gebantį adaptuotis besikeičiančiame socialiniame, ekonominiame gyvenime ir jį tobulinti; brandinti asmens tautinę bei kultūrinę savimonę; ugdyti žmogų demokratijai; ugdyti Lietuvos valstybės pilietį. Švietimo sistema grindžiama Europos kultūros vertybėmis: asmens nelygstamos vertės, artimo meilės, prigimtinės žmonių lygybės, sąžinės laisvės, tolerancijos, demokratinių viusomenės santykių teigimu. *** Didelių problemų gali kilti tada, kai šeimos pripažįstamos ir puoselėjamos vertybės kertasi su mokykloje diegiamomis ar ugdomomis vertybėmis, pavyzdžiui, kai vaikas lanko pasaulietinę valstybinę mokyklą, o šeima laikosi kokios nors religijos normų arba kai į mokyklą ateina vaikas iš asocialios, degradavusios šeimos. Jauni žmonės, atsirdūrę situacijoje, kai konkuruoja elgesio vertybiniai standartai, kai reikia apsispręsti ir pasirinkti, dažnai išgyvena krizę. Jaunam žmogui pasidaro neaišku, kokį elgesio variantą jis turi pasirinkti, kaip reaguoti į savo, artimųjų, aplinkos siekius. Labai svarbus socializacijos aspektas – bendraažių grupių įtaka. Apskritai žmonių būrimasis į grupes pagal amžių būdingas ne tik jauniems (egzistuoja sportininkų veteranų/senjorų klubai, pagyvenusių žmonių šokių kolektyvai, karo veteranų organizacijos, pensininkų klubai ir pan.). Tačiau būrimasis į jaunimo grupes turi ir savo specifikos. Dėl jaunystei būdingo maksimalizmo ar kritiškumo, dėl to, kad, kaip minėta, jauni žmonės dažnai išgyvena vertybinių orientacijų konkurenciją ir krizes, atsiranda vadinamosios kontrkultūrinės grupės. Tai grupės, įgyvendinančios kultūrines socialines nuostatas ir tikslus, prieštaraujančius visuomenėje priimtiems. Sociologai nukrypusį, nestandartinį elgesį, kuris neatitinka oficialiai nustatytų arba faktiškai susiklosčiusių visuomenės normų, vadina deviantiniu (lot. deviatio – nukrypimas). Pasak Durkheimo, deviacija atlieka dvi svarbias funkcijas: 1) skatina palaikyti ribą, skiriančią gerą ir blogą elgseną visuomenėje ir 2) tampa naujinimo jėga (pateikdama visuomenei naujas idėjas bei iššūkius). Deviantinio elgesio formos įvairios: nusikaltimai, prostitucija, bėgimas iš namų, hipiavimas, pankai, rokeriai ir t. t. Ko gero, naujausias variantas – laikysena, kuriai būdingas maištingas, nuo globalumo, informatyvumo, vartotojiškumo ir nuo bet kokios ideologijos atsietas mąstymas. Toks asmuo priešinasi ne tik pagrindinei visuomenės „srovei“, bet ir įvairiausioms jau egzistuojančioms protesto formoms. Tokio žmogaus laikysenai būdingas tam tikras orumas, gebėjimas būti savimi savo žemėje, išvengiant globalizacijos logikos skatinamų kompleksų, mėginant juos įveikti ironiško, imlaus ir blaivaus proto pastangomis (žr. K. Pocius „Alternatyvus žvilgsnis: kontrtapatybės apmatai“. „Kultūros barai“. 2005. MNr. 10. P. 18–20) *** Deviantinis elgesys dažnai įgauna destruktyvų (griaunamąjį) pobūdį. Griaunamas arba bendras visuomenės gyvenimas, bendros vertybės (sulaužomos, sudaužomos transporto stotelės, transporto grafikai arba viešieji telefonai; perlekiama miesto gatvėmis baisiu greičiu ir garsu motociklais ar mašinomis; nusiaubiami kapai ir pan.), arba vyksta savigriova (girtuokliavimas, narkotikai, vengimas gydytis nuo pavojingų ligų ir t. t.) Sociologai bando surasti destruktyvaus elgesio priežastis. Ė. Fromas „Sveikojoje visuomenėje“ destrukciją aiškina kaip atsirandančią tada, kai žmogui nėra galimybių kurti, užblokuotas kūrybiškumas prasiveržia griovimu. Papročių ir dorovės vaidmuo socializacijos procese Jei socializacija – tai vertybių, normų, elgesio modelių ir vaidmenų, būdingų kokiai nors visuomenei ar jos daliai perėmimo procesas, tad aptarę socializacijos institutus ir pereiname prie normų, taisyklių, vertybių. Pirmiausias normų šaltinis yra papročiai, tradicija. Tradicija (lot. traditio

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!