Pinigų rinkos samprata

Įvadas Pinigai egzistuoja tūkstantmečius, o centriniai bankai atsirado palyginti neseniai. Vieni iš seniausių bankų - Anglijos bankai ir Švedijos bankas, buvo įsteigti 17 a. pabaigoje. Šiandien bet kurioje šalyje yra savas centrinis bankas. Jis įgyvendina du pagrindinius uždavinius: 1. Centrinis bankas turi užtikrinti ekonominės raidos tolygumą. Jis turi užkirsti kelią kilti finansinei panikai. Įgyvendindamas šį uždavinį centrinis bankas vaidina paskutinės pakopos kreditoriaus vaidmenį. Paskutinės pakopos kreditorius suteikia kreditus finansinėms įstaigoms ir firmoms, gręsiant finansinei krizei. 2. Antroji užduotis - užtikrinti žemą infliacijos lygį ir kartu neleisti žymiai kilti ne darbo lygiui. Lietuvoje pinigų rinkos politikos galimybės reguliuojant šalies ekonomika taikomas labai ribotai jeigu iš vis taikomos, ekonomikos reguliavimas atliekamas išimtinai fiskalinės rinkos politikos priemonėmis. To pasėkoje augant BVP pastebimas įplaukų į biudžetą santykinis sumažėjimas, ekonomikos nesubalansuotumas, ilgametė defliacija ir t.t. Lietuvos centrinis bankas nepagristai teisinasi neva Lietuvoje taikomas fiksuotas valiutos kursas (litas yra pririštas prie bazinės valiutos Euro fiksuotų kursu), tačiau tai tik savo neveiksmingumo pateisinimas bei pinigų rinkos politikos galimybių reguliuoti ekonomika ignoravimas. Todėl darbe nagrinėjamos ekonomikos teorijoje plačiai išnagrinėtos monetarinės, pinigų rinkos politikos galimybės reguliuoti šalies ekonomika. 1.Pinigų rinkos samprata Kadangi pinigų sistema nuolat kinta, turtas, reiškiantis pinigus, taip pat kinta. Dėl to nėra aiškaus skirtumo tarp pinigų ir kitų daiktų. Bet kuriuo metu gali būti keletas daiktų, kurie yra pusiaukelėje į pinigus. Todėl pinigų ir ne pinigų skiriamoji linija yra labai neryški. Kur tą liniją reikia nubrėžti, iš dalies priklauso nuo to, ko siekiame, kitaip tariant, nuo to, kuri pinigų funkcija čia yra svarbiausia. Pavyzdžiui, jeigu dėmesį sukoncentruojame į mainų tarpininko funkciją, norime apibrėžti pinigus, kaip tuos daiktus, ku­rie paprastai veikia kaip mainų tarpininkas. Arba tarkime, kad mums svarbu turto kaupimo funkcija. Jeigu taip, tai norėsime, kad pinigų apibrėžimas apimtų tokius aktyvus, kurie yra labai likvidūs, t. y. būtų greitai ir lengvai išleidžiami. Taigi likvidumas skiria pi­nigus nuo kitų turto formų. Turto likvidumas priklauso nuo: 1) kaip greit juos galima pirkti arba parduoti, 2) pirkimo arba pardavimo operacijų išlaidų ir 3) ar stabilios ir prognozuojamos tų aktyvų kainos.1 Pinigai siaurąja prasme, pradedantys šią skalę, yra labai likvidūs. Kadangi tai jau pinigai, todėl nieko nekainuoja ir jokio vargo nėra juos parduoti, t.y. paversti pinigais, o dolerio kaina vi­sada yra vienas doleris. Kitame skalės gale rasime tokius daiktus, kaip ne­kilnojamasis turtas, kurį parduoti reikia laiko ir nemažų išlaidų brokeriui, o gali tekti jį parduoti ir mažesne negu tikėtasi kaina. Galime visus šiuos daiktus surikiuoti pagal jų likvidumą, kitaip tariant, pagal tai, kaip greit jie tampa grynaisiais pinigais. Dėl to iškyla toks klausimas, kur šiame likvi­dumo spektre galima nubrėžti liniją ir atskirti pinigus nuo ne pinigų. Likvidumas nėra aiškiai apibrėžta sąvoka, nes trys jo elementai gali at­skleisti skirtingus dalykus. Tarkime, kad turtą A galima greitai parduoti, bet yra didelės sandėrio išlaidos. Turtą B parduoti užtrunka daugiau laiko, ta­čiau tas sandėris nieko nekainuoja. Turtą C galima greit ir su nedidelėmis išlaidomis parduoti, bet jo kainą labai sunku numatyti iš anksto. Todėl ne­lengva nuspręsti, kuris iš šių aktyvų likvidžiausias ir kuris nelikvidžiausias. Be to, likvidumas ilgainiui gali keistis sunkiai nuspėjama kryptimi. Tar­kime, kad jūs nusipirkote akcijų po 100 dolerių už vieną, o dabar jų ver­tė padidėjo iki 200 dolerių. Vienu aspektu šios akcijos tapo ne taip likvi­džios. Juk padidėjo jų pardavimo operacijų išlaidos - jeigu jas parduosi­te, teks mokėti nuosavybės padidėjimo mokestį. Todėl tokio turto nelabai norėsite parduoti. Antra vertus, jums gali kilti pagunda realizuoti savo nuo­savybės padidėjimą ir parduoti akcijas, nepaisant mokesčių. Šiuo atveju ak­cijos bus likvidesnės. Ir atvirkščiai, jeigu akcijų kainos krinta, galima su­taupyti mokesčių sumą realizuojant nuosavybės nuostolius, tačiau galite ne­norėti patirti nuostolių ir pripažinti, kad padarėte klaidą, pirkdamas akcijas. Taigi likvidumas turi ir psichologinių elementų. Ignoruodami šiuos nemalonumus, galime nubraižyti likvidumo spektrą, pradėdami PI ir baigdami, pavyzdžiui, tuo, ką tikimės paveldėti. Dabar tar­kime, kad reikia apibrėžti pinigus platesne negu PI prasme. Kur brėžti li­niją? Deja, nėra tokio taško, per kurį būtų galima nubrėžti visiškai tikslią liniją. Nepriklausomai nuo to, plačiąja ar siaurąja prasme apibūdinti pini­gai, visada bus tokių aktyvu, kurie nors ir neįtraukti į pinigų apibrėžimą, bet yra arti ribos. Virtimas pinigais yra nuolatinis procesas. Todėl tie ak­tyvai, kurie neįtraukiami į pinigų apibrėžimą, bet yra labai panašūs į įtrauktuosius, vadinami kvazipinigais.2 Šie kvazipinigai yra labai likvidūs, bet vis dėlto ne visai taip, kaip pi­nigai. Žinoma, sunku nustatyti ir ne visiškai aišku, kokius elementus įtrauk­ti. Viename spektro gale tai priklauso nuo vartojamų pinigų apibrėžimo. Kitas galas, kur yra linija tarp kvazipinigų ir turto, kuris nėra toks likvi­dūs, kad būtų priskirtas prie kvazipinigų, yra gana sąlygiškas. Korporaci­jos akcijos yra aiškiai ne kvazipinigai, bet ne visai aišku, ar, tarkime, vy­riausybės vertybiniai popieriai, išperkami per vienerius ar dvejus metus, ga­li būti kvazipinigai. 1.1.Pinigų paklausa Visi ekonomikos sistemos subjektai, dalyvaudami prekių, paslaugų bei gamybos veiksnių mainų procese, turi turėti pinigų. Pinigai - tai viena iš turto formų, t.y. finansinis turas. Jį sudaro esantys apyvartoje pinigai tuo laikotarpiu turimos banko sąskaitos, obligacijos. Tai fondai, kurių pagalba įgyjamas realusis kapitalas (ūkinėje veikloje naudojami pastatai, įrengimai, žaliavos ir kitos ekonominės gėrybės, kurios yra ankstesnės gamybos rezultatas, o dabar naudojamos kitų prekių gamyboje). Pinigai dabar laikomi, arba pinigų atsargos sudaromos tam, kad būtų išleisti vėliau, pasitaikius palankiai progai. Šiuo atveju svarbi pinigų kaip mainų priemonės funkcija, kartu jie atlieka taupymo priemonės vaidmenį. Šios dvi pinigų funkcijos ir atsako į klausimą, kodėl žmonės nori turėti pinigų. Jau pabrėžėme, kad žmonės savo turą gali kaupti įvairiomis formomis: pinigais, banko sąskaitomis, obligacijomis, paprastosiomis akcijomis, nekilnojamuoju turtu. Tolimesnėje analizėje paprastumo sumetimais abstrahuosimės nuo turto formų įvairovės ir nagrinėsime tokias pagrindines jo formas: pinigus kaip mainų priemonę, neduodančią palūkanų, ir paskolų obligacijas, duodančias palūkanų. Obligacija (B - bond) - vertybinis popierius, patvirtinantis skolos sumą, galiojimo terminą ir teisę į metines palūkanas. Dirbdami žmonės gauna pajamų, todėl nuolat didina savo turtą, ir atvirkščiai: išleisdami -jį mažina. Kyla klausimas: kaip žmonės paskirstys savo turtą tarp pinigų ir obligacijų. Palūkanų prieaugis, kuris būtų gautas, jei turimų pinigų suma būtų paversta finansiniu turtu (obligacijomis), duodančiu palūkanų, vadinama alternatyviniais pinigų laikymo kaštais (alternative money holding). Žmonės laiko pinigus tik tuomet, kai jų nauda padengia šiuos kaštus. Pinigų laikymo naudą sudaro: 1) sandėrio motyvas, 2) atsargų (apsidraudimo) motyvas ir 3) turto motyvas. Šiuolaikinėje ūkinėje sistemoje pinigai naudojami perkant prekes bei paslaugas, o gaunami mainais už parduotas prekes bei paslaugas. Sandėrius sudaryti barteriniu pagrindu laiko ir pastangų požiūriu yra brangiau. Taigi pinigų naudojimas sudarant sandėrius taupo laiką. Jeigu visi sandėriai būtų tiksliai vienalaikiai, tuomet pajamos būtų gaunamos, pardavus prekes bei paslaugas ir tuo pačiu akimirksniu perkant norimas vartoti prekes ir paslaugas. Kitu laiku, išskyrus šį akimirksnį, pinigai būtų visiškai nereikalingi. Sandėrio motyvas (transaction motive) - tai pinigų laikymas, kadangi mokėjimas ir įplaukos nesutampa (nėra tiksliai sinchroniški). Ar reikia laikyti pinigus tarp pajamų gavimo ir kito pirkimo? Visas pajamas galima panaudoti nedelsiant, perkant palūkanų duodančius aktyvus jau vien todėl, kad juos perparduotum tuo metu, kai reikalingi pinigai. Stambios kompanijos kaip tik ir vykdo tokią politiką. Tačiau mažų įplaukų atveju gaunamas pelnas nepadengia nei brokerio paslaugų apmokėjimo (procentų), nei laiko ir pastangų, reikalingų tokios politikos įgyvendinimui. Tokiu atveju pigiau ir paprasčiau laikyti bent šiek tiek pinigų. Tiksliau - reikalingas laikyti pinigų kiekis priklauso nuo sudaromo sandėrio apimties, pajamų ir išlaidų sinchroniškumo laipsnio. Pinigai yra nominalusis, o ne realusis kintamasis; pavyzdžiui, mes nežinome, kiek galima nupirkti už 100 Lt, tol, kol nežinome prekės kainos. Jei kainos padvigubėja, tuomet visos pajamos ir išlaidos nominaliai padvigubės. Tokiu atveju sudarant ankstesnės apimties sandėrius, pinigų reikės dvigubai daugiau nei anksčiau. Jeigu kainų lygis padidėja du kartus, o kitos sąlygos nepasikeičia, tuomet nominalusis pinigų paklausos kiekis padvigubės, o realusis pinigų kiekis nepasikeis. Suprantama, kad žmonės nori pinigų dėl jų perkamosios galios, t.y. dėl prekių bei paslaugų, kurias galima už juos nupirkti. 1.2.Įmonės pelnas ir pinigai Remiantis ekonomikos teorija, pelną susidaromas iš produkto vertės pertekliaus, pa­lyginti su išleistais jam pagaminti gamybos kaštais. Nei­giamas skirtumas tarp produktų vertės ir kaštų yra nuo­stolis. Pelnai ir nuostoliai yra paprasti mainų ūkio reiš­kiniai. Skirtumas tarp jų yra tik tas, kad nuostolis yra lai­kinas ir atsitiktinis dalykas, negalįs ilgai atsirasti, nes jis sunaikina kapitalą, o pelnas yra pastovus esminis ekonomikos dalykas, sudarąs dažniausiai visos įmonės veiklos tikslą.3 Pelnas ir nuostoliai atsiranda iš kainų susidarymo pro­ceso ypatumų dėl įvairių priežasčių. Visų pirmiausia čia tenka turėti galvoje santykio tarp pasiūlų ir paklausų pa­sikeitimus per gamybos laikotarpį. Produkto paklausai be - gaminant gali pakilti ir dėl to pakils ir jo kaina virš įdė­tų į jį gamybos priemonių kainų ir iš to atsiras pelnas. Atvirkščiai atsitikus, produkto paklausams sumažėjus ir kainai kritus, palyginti su reikalingomis jam gaminti ga­mybos priemonių kainomis,— turėsime nuostolį. Tokie dėl kainų svyravimų atsirandą pelnai vadinasi konjunk­tūriniais pelnais arba nuostoliais. Tokie pelnai ir nuostoliai paprastai turi nykstamo pobūdžio. Il­gesniam ar trumpesniam, laiko tarpui praėjus, pasiūlai prisitai­ko paklausams, ir pakelia ar nuspaudžia produktų kainas ligi jų kaštų aukščio. Monopolinis kainų susidarymas, kaip teigia ekonomikos teorija, taip pat gali duoti pelną -bet bus: monopolinis pelnas. Monopolistas tam tikrais atvejais produkto, kaina, gali ilgam laikyti aukščiau už įdėtų į tą produktą gamy­bos priemonių kainas ir dėl to gauti pelną. Monopolinis pelnas iš savo prigimties gali būti pastovesni už kon­junktūrinį pelną. Tik išnykus monopolinei, būklei gali išnykti ir monopolinis pelnas. Pelnas - gali atsirasti ir dėl įvairumo technikos kaštų, kurie diegiami gaminant tą patį produktą įvairiose vers­lovėse. Technikos gamybos priemonės tai pačiai gėrybei gaminti ne visose verslovėse bei įmonėse tos pačios ūkio šakos. Smul­kiose įmonėse jos gali būti didesnės kaip stambiose, ma­žesnės senose įmonėse su pritaikytomis gamybos sąlygo­mis, patyrusiais darbininkais ir išplėsta klientūra ir t. t., kaip naujai sukurtose įmonėse, kurios dar neturi tvirtos klientūros, turi išsiauklėti darbininkus ir t. t. Toks tech­niškų kaštų skirtumas gali atsirasti tik tuomet, kai įmo­nės su mažesniais gamybos kaštais nebepajėgia paten­kinti paklausų, o konkurencija negali atitinkamai išplėsti gamybos žemesniais kaštais. Kadangi tokiais atvejais pro­dukto kaina turi atitikti aukščiausius kaštus, kurie būti­nai turi būti išleisti, kad pasiūlai patenkintų paklausus, tai įmonės, kurios dirba menkesniais kaštais, gauna di­desnį pelną.4 Ši pelno rūšis tiesiog atsiranda iš kaštų skir­tumo ir dėl to vadinasi diferencialiniu pelnu. Jis gali laikytis ilgą laiką, bet iš prigimties nėra amžinas. Anksčiau ar vėliau konkurencijos jis esti pašalinamas. Ši pelno rūšis iš viršaus daug turi panašumo su žemės renta, dėl to A. M a r s h a l l'o ji buvo pavadinta q u a s i renta. Tačiau diferencialinis pelnas, arba quasi renta, iš esmės yra visiškai kas kita, kaip žemės renta. Žemės renta atsiranda iš kokybinių tam tikro gamybos faktoriaus ypatumų,, kuris pats sudaro sudėtinę kaštų dalį ir, kaip toks, pats turi savarankišką vertę ir kainą. Žemės renta niekados nepriklauso nuo visumos gamybos kaštų skirtu­mo. Tik atskirai traktuojant kapitalo ir darbo kaštus, ga­lima pasakyti, kad žemės renta priklauso nuo tų gamy­bos faktorių skirtumo. Quasi renta remiasi bendrų kaštų skirtumu, nes, net esant visiškai vienodoms kokybinėms ir kiekybinėms kaštų išlaidoms, produktų dydžiai esti įvai­rus, t. y. kai kuriose įmonėse produkto kaina praneša bendrus kaštus. Priežastis to yra geresnis gamybos prie­monių išnaudojimas. Svarbiausią ekonomikos teorijai pelno lytį sudaro verslovininko (ekonominis) pel­nas, kuris atsiranda iš verslininko veiklos, pritaikant sėkmingesnius gamybos metodus ir tuo sumažinant ga­mybos kaštus. Šis sumažinimas remiasi pritaikymu to­bulesnių gamybos ir pardavimo metodų ir ankstesniu jų įvedimu. Ir šis pelnas iš savo prigimties nėra amžinas. Kai tik pasirodo naujų metodų pasisekimas, anksčiau ar vėliau prasideda jų pritaikymas ir kitose verslovėse ir konkurencija produktų rinkoje numuša padidintais pasiūla. Pirmesnis naujų gamybos metodų pritaikymas yra ypatingos rūšies veiksnys, kuris tačiau neturi mainų vertės.5 To veiksnio negali tiesiog pirkti, jis nesudaro sudėtinės kaštų dalies. Jis yra ne kas kita, kaip tam tik­ras gamybos priemonių disponavimas, kuris gali būti atliktas tik pačio tų gamybos priemonių savininko. Tat nė­ra ypatingi techniški gabumai, bet tik tam tikras p a s i r y ž i m a s. Tuo verslininko patarnavimas šia prasme skiriasi nuo paprasto verslininko patarnavimo. Šis pas­tarasis reikalauja tam tikrų techniškų ar komercinių ga­bumų, kurie sudaro verslininko darbą ir turi savo kai­ną, kaip vedamasis techniškas darbas, vadinamąją verslininko pelnas. Naujų gamy­bos priemonių disponavimas, pakeičia esamą kainų lygį. Tuomet produktų vertė gali pasirodyti, žemesnė arba aukštesnė už gamybos priemonių kainą; t. y. gali atsirasti pelnas arba nuostoliai. Todėl ir naujas į gamybos priemonių disponavimas susijęs su tam tikru rizikų [rizika] bei pasiryžimu. Nuo jo priklauso ekonomikos mechanizmo dydžių: pasiūlų, paklausų ir kainų pakitimas; nenumatomu aiškiau dydžiu ir linkme. Šie pakitimai sukelia tolimesnius pakitimus. Nuostoliai veda į pasiūlų susiaurinimą, pelnas į jų padidinimą. Naujiena sukelia pamėgdžiojimą, pelnas skatina varžytynes, dėl to iš vienos pusės padidėja reikalingų gamybos priemonių paklausai, iš antros pusės padidėja produkto pasiūlai. Iš to seka, kad gamybos priemonių kaina ir produkto kaina išsilygi­na. Todėl verslininko pelnas ir savo atsiradimo, ir savo dydžio, ir pastovumo atžvilgiu nėra aprėžiamas. Verslininko pelno gavimas susijęs su gamybos prie­monių – kapitalo - turėjimu. Paprastai tat, reikalauja sa­vo kapitalo turėjimo. Kas ūkiškai disponuoja savu ka­pitalu, duodamas gamybos priemonių suvartojimui tam tikrą linkme, tas ir yra verslininkas ir gali gauti pelną. Bet jei kai kieno disponuojamas ir svetimas ka­pitalas, gaunamas sumokėjus palūkanas, tai tas taip pat tampa verslininkų ir gali gauti pelną. Svarbu čia, kad būtų nauji keliai praminti, duota nauja linkmė gamybos priemonėms taip vartoti, kad tuo pigiau ir geriau būtų patenkinti esami paklausai arba sukelta nauja paklausa. 1.2.Pinigai kaip rizikos premija Šiuolaikinė ekonomika yra labai komplikuo­ta. Veikimo išlaidos priklauso nuo daugybės faktorių, kurių iš anksto negalima tiksliai įspėti. Dabar pradėtas verslas parodys savo išdavas tik ateityje. Ekonomikos veiklos netikrumas priklauso nuo daugelio priežasčių: subjektyvinių ir objektyvinių. Subjektyvinio pobūdžio priežastys glūdi atskirų verslininku elgesyje ir valioje. Čia veikia jau minėtas verslininko pasiry­žimo rizika, atlikimo rizika, pristatymo rizika (prekes gali būti pristatytos ne pagal sutartį ir t. t.). Objektyvi­nes priežastys glūdi šalia verslininko valios. Jas sudaro: prekybos (rinkos konjunktūros rizika, kuris pasireiškia iš dalies kaip kainų rizika, iš dalies darbo rizika, iš dalies kapitalo rizika. Be to, gali būti įvairių pavojų, kurie stovi šalia ekonomikos nagrinėjimo dalyko: politiniai įvykiai, gamtos nuostoliai gali apversti visus planus aukštyn kojomis. Galimi įvairūs būdai ekonomikos rizikai sumažinti: pastangos pašalinti nereikalingą ri­ziką; pastangos perkelti riziką, kuri liečia vieną verslą, kitiems ūkio subjektams; 3) pastangos juo labiau kelti kainą, juo didesnė rizika. Rizika visų pirmiausia gali būti šalinama rinkos pažinimu. Čia autorius mini subjektyvinęs rinkos sąlygas, būtent: asmeniniai santykiai; tam tikslui tarnauja pa­siteiravimai dėl kreditingumo ir kitos panašios priemo­nės. Objektyvines rinkos sąlygas sudaro: prekių žinojimas, esamų rinkos sąlygų pažinimas ir t.t. 6 Įsta­tymų nuostatai, kurie saugoja nuo neleistinų priemonių, pav., nuo nešvarios konkurencijos, mažina pavo­jus verslui ir tuo pat mažina riziką. Darbininko darbo riziką mažina darbo biržos ir darbo rinkos statistika. Ant­ra vertus, tuo pat sumažinamas rizikas ir verslininkui – gauti pigia darbo jėga. Rizikos prisiėmimas gali būti pakeičiamas kitais ga­mybos faktoriais. Tačiau rizikos perkėlimas gali būti daromas ne tiesiog operacijų dalyviams, kaip pirkėjams ar pardavėjams, bet tam tikrai įmonei, būtent draudimo įmonei, kuri per­ima pavojų riziką, kurie gresia daugumai, bet tik nedi­dele jų dalį paliečia. 2. Pinigų rinkos esmė ir reguliavimo rūšys Pinigų rinkos instrumentai Trumpuoju laikotarpiu finansinio turto laikymo tikslas yra didelių palūkanų užtikrinimas, o ilguoju - net ir turimo turto išleidimas. Kai kurie aktyvai, pavyzdžiui, pramonės akcijos, duoda aukštas palūkanas, bet yra rizikingi: vienais metais duoda labai aukštas palūkanas, kitais - yra nuostolingi. Kiti aktyvai kur kas mažiau rizikingi, tačiau jų teikiamos pajamos mažesnės negu rizikingų aktyvų vidutinės pajamos. Kadangi žmonės nemėgsta rizikuoti, todėl jie niekuomet nesudės kiaušinių į vieną krepšį. Analogiškai elgsis ir su pinigais: dalis jų bus laikoma rizikingų, o dalis -saugių aktyvų forma. Vidutiniškai toks finansinių investicijų portfelis sąlygos žemesnes palūkanas, bet pinigų savininkai išvengs absoliučios nesėkmės blogais metais. Turto motyvas (assets motive) - tai grynų pinigų pavertimas palūkanas duodančiais nerizikingais finansiniais aktyvais; tai grynų pinigų laikymas nerizikuojant, t.y. atsisakant aukštų rizikingų palūkanų ir stengiantis sudaryti finansinių investicijų portfelį su mažesnėmis, bet stabilesnėmis palūkanomis. Turto laikymą įvairiomis formomis nagrinėja portfelio teorija. Vienas iš jos kūrėjų amerikietis Džonas Tobinas 1981 m. apdovanotas Nobelio premija. Teorija remiasi prielaida, kad žmonės siekia savo investicijoms kuo aukštesnio pelno, bet nelinkę jomis rizikuoti. Ji nagrinėja, kaip rizikuoti nelinkęs investitorius racionaliai išdėsto savo finansinį turtą - padalija jį į akcijas, obligacijas ir pinigus. Svarbiausia taisyklė: reikia įvairiai investuoti (diversifikuoti) turimą turtą tarp skirtingų aktyvų. Sprendimą, kiek finansinių aktyvų laikyti obligacijų, kiek - pinigų forma, nulemia palūkanų dydis. Pinigų paklausa kaip aktyvams keičiasi atvirkščiai proporcingai palūkanų normos dydžiui: kai palūkanų norma žema, tai maži ir pinigų laikymo alternatyviniai kaštai, todėl Žmonės norės daugiau turėti aktyvų pinigų forma. Ir priešingai, kai palūkanų norma didelė - turėti daugiau likvidžių aktyvų (pinigų) neapsimoka. Turto motyvas veikia tik platesnio požiūrio į pinigus atveju, nes terminuoti indėliai įtraukiami į pusiau pinigų elementą. Tačiau, kadangi vis daugiau čekinių sąskaitų pradeda duoti palūkanas, tai šis skirtumas tarp jų mažėja. Ekonominiai sprendimai priklauso nuo to, kaip subjektas vertina obligacijų palūkanų normos perspektyvų kitimą ateityje. Niekas nežino, kokios jos bus po savaitės, metų, o tuo labiau - po keleto metų. Vertybinių popierių rinkos neapibrėžtumo sąlygomis individas rizikuoja, priimdamas sprendimus ir iš daugybės galimų variantų pasirinkdamas vieną, jo vertinimais, labiausiai tikėtiną. Jeigu, pavyzdžiui, dabartiniu laikotarpiu obligacijų palūkanų norma maža, tai labiausiai tikėtina, kad ji artimiausiu laikotarpiu pradės didėti. Kadangi obligacijų palūkanų norma atvirkščiai proporcinga jų rinkos kainai, tai tikėtinas palūkanų normos sumažėjimas kartu reiškia obligacijų rinkos kainų augimą ateityje. Dėl tokių numatomų ateities procesų, dabar apsimoka pirkti obligacijas. Vadinasi, esant didelei obligacijų palūkanų normai, tikslinga obligacijas pirkti, tuomet gyventojų grynų pinigų dalis aktyvų struktūroje mažės. Ir atvirkščiai, kai obligacijų palūkanų norma maža, tai tikslingiau pinigus laikyti grynųjų forma. Visos visuomenės narių pinigų kaip aktyvų paklausa atvirkščiai proporcinga obligacijų palūkanų normai. Likvidumo pirmenybė (liąuidity preference) - pirmenybė laikyti pinigus (grynus pinigus cirkuliacijoje plius indėlius), o ne juos investuoti. Vadinasi, Keinso požiūriu, pinigų paklausa yra tiesiogiai proporcinga bendrajam nacionaliniam produktui bei kainų lygiui ir atvirkščiai proporcinga palūkanų normai. Pinigų elementai (money aggregate) - tai sudėtiniai pinigų rodikliai, kurie vartojami kaip pinigų kiekio matas, priklausomai nuo jų apibrėžimo apima įvairias likvidaus turto grupes. Klausimas, kokius aktyvus įtraukti į atitinkamą pinigų elementą, yra diskusinis ir galutinai neišspręstas. Nuo 1980 m. daugelyje rinkos ekonomikos valstybių pinigų rinkoje pradėta naudoti keletas naujų sąskaitų, tinkamų sandėriuose, kurioms galima išrašyti čekinius reikalavimus, tačiau kurios formaliai yra taupomosios sąskaitos ir duoda palūkanų, pavyzdžiui: 1. NOW (Negotiable Order of Withdrawal) - pervedamoji sąskaita -tai čekinė sąskaita, už kurios indėlius mokamos palūkanos, naudojama taupymo ir paskolų asociacijose. 2. ATS (Automatic Transfer System) - automatinio pinigų pervedimo sistema, leidžianti laisvai pervesti pinigus einamiesiems atsiskaitymams iš taupomosios sąskaitos, naudojama komerciniuose bankuose. Šių sąskaitų pinigų rinkoje atsiradimas rodo, kad įvairios finansinės institucijos konkurencinėje kovoje dėl indėlininkų siekia suvienodinti tarpusavio konkurencines sąlygas, kaupiant savo skolinamąjį fondą. Pinigų rinka Lietuvoje dabartiniu laikotarpiu naudojama dviejų pinigų elementų sistema: 1) indėliai iki pareikalavimo ir pinigai apyvartoje; 2) kvazipinigai. Pinigai apyvartoje (currency in circulation) - banknotai ir monetos, esantys už bankų sistemos ribų. Pinigų elementų dinamika Lietuvoje pateikiama 1 lentelėje. Kaip rodo lentelės duomenys, atsiskaitymai grynais pinigais, arba pinigai apyvartoje, sudaro apie 50 proc. nuo pinigų PI sumos. Pinigų kiekis apyvartoje priklauso nuo palūkanų normos dydžio, jis didėja didėjant palūkanų normai. 1 lentelė. Pinigų elementų Lietuvoje dinamika (mln.Lt) Pinigai Pi Kvazipinigai Pinigai P2 Metai pinigai apyvartoje indėliai iki pareikalavimo iš viso (2+3) terminuotieji ir taupomieji indėliai indėliai užsienio valiutomis Iš viso (5+6) (4+7) 1 2 3 4 5 6 7 8 1997 183,9 506,1 690,0 20,0 625,4 645,4 1335,4 1998 791,2 955,3 1746,5 245,4 681,4 926,8 2673,3 1999 1334,3 1141,4 2675,7 711,9 1169,6 1881,5 4357,2 2000 1907,0 1581,4 3488,4 667,1 1462,9 2130,0 5618,4 2001 1899,3 1711,6 3610,9 487,7 1325,5 1813,2 5424,1 2002 2535,5 2574,4 5109,9 623,0 1539,0 2162,0 7271,8 2003 2800,4 2770,3 5570,7 749,7 2006,7 2756,4 8327,1 Pusiausvyra pinigų rinkoje Pinigų kiekį valstybėje reguliuoja šalies centrinis bankas (CB), vykdydamas pinigų emisiją bei reguliuodamas šalies komercinių bankų pinigų aktyvus. CB, remdamasis šalies ekonomine politika, nustato tam tikrą pinigų pasiūlą, kuri nepriklauso nuo obligacijų palūkanų normos. Pusiausvyra pinigų rinkoje (money market equilibrium) susidaro tuomet, kai realioji pinigų pasiūla lygi realiajai pinigų paklausai. Realiosios pinigų pasiūlos bei paklausos pusiausvyra nulemia pinigų rinkos pusiausvyros kainą. Obligacijų palūkanų normos sumažėjimas reiškia jų rinkos kainos didėjimą. Obligacijų savininkams apsimoka jas parduoti, ir rinkoje susidarys obligacijų pasiūlos perteklius, tuo pat metu esant perteklinei pinigų paklausai. Norint, kad žmonės daugiau pirktų obligacijų, jų tiekėjai turi mokėti didesnes palūkanas. Jeigu palūkanų norma kyla, žmonės pinigus perves į obligacijas. Aukštesnis palūkanų normos lygis sumažina tiek perteklinę obligacijų pasiūlą, tiek perteklinę pinigą paklausą. Todėl obligacijų rinkos kaina kris, o palūkanų norma didės iki pusiausvyros palūkanų normos lygio. 1. Pinigų pasiūlos kitimas. Jei šalies centrinis bankas sumažina nominaliąją pinigų pasiūlą, o bendrasis kainų lygis yra pastovus, tai sumažės realioji pinigų pasiūla. Paveiksle tai pavaizduota realiosios pinigų pasiūlos kreivės poslinkiu į kairę. 2. Taigi realiosios pinigų pasiūlos padidėjimas sumažina pusiausvyros palūkanų normą. Tai mažina obligacijų patrauklumą ir skatina žmones jų atsisakyti. Atvirkščiai, realiojo bendrojo nacionalinio produkto augimas, didindamas pinigų paklausą ir pusiausvyros palūkanų normos lygį, padidina ir alternatyvius pinigų laikymo kaštus. Tai kelia obligacijų patrauklumą ir išlaiko realiąją pinigų paklausą, nepakitus realiajai pinigų pasiūlai. Analizuodami pasikeitimus pinigų rinkoje, laikėme, kad pinigų paklausos elementai - sandėrio pinigų paklausa ir pinigų kaip aktyvų paklausa -formuojasi nuo nulio. Tačiau realioje situacijoje bet kuriuo laiko momentu ekonomikos sistemos subjektai jau turi tam tikrą pradinį pinigų kiekį, o kainos, pajamos, piniginio vieneto apyvartos greitis, palūkanų norma veikia tik pinigų kiekio prieaugį. Šis patikslinimas neturi įtakos pinigų paklausos kreivės pobūdžiui ar pusiausvyros pinigų rinkoje esmei. 2.1.Pinigų rinkos politikos įgyvendinimo instrumentai Centrinio banko pinigų rinka pagrįsta tuo, jog pinigų kiekio po­kytis gali paveikti makroekonominius procesus ir - tai ypač svarbu -nacionalinio produkto apimtį. Išsamiau panagrinėsime atveji, kaip centrinis bankas gali paveikti šalies gamybos apimtį. Pinigų kiekio, cir­kuliuojančio ekonomikoje, pokyčiai veikia visumine paklausą, tačiau ne tiesiogiai, o per palūkanų normą. Iš tikrųjų pinigų pasiūlai didėjant pa­lūkanų norma, atitinkanti pinigų rinkos pusiausvyra, mažėja. Mažėjanti palūkanų norma skatina investicijas, kurios, kaip su­dėtinė visuminių išlaidų dalis, didina visuminę paklausą. Pakitusi visu­minė paklausa pakeičia prekių ir paslaugų rinkos pusiausvyrą ir nustato didesnę pusiausvyros nacionalinio produkto apimtį (įskaitant ir daugi­namąjį poveiki). Šį procesą, atspindinti keinsistinį požiūrį į pinigų kie­kio ir gamybos apimties pokyčių sąveiką.7 Monetaristai šią schemą papildo tiesioginiu pinigų kiekio poveikiu visuminei paklausai. Jie teigia, jog padaugėjus pinigų padidės visuminės pajamos, kurios savaime padidins namų ūkio išlaidas, nes, monetaristų manymu, kuo žmonės turi daugiau pinigų, tuo daugiau jų ir išleidžia. Priešingas procesas vyks, jei centrinis bankas mažins pinigų kieki. Ma­žinant pinigų pasiūlą, palūkanų norma, ribojanti investicijas, didėja ir mažina visuminę paklausą, kuri nustato ir mažesni pusiausvyros nacio­nalinį produktą. Taigi centrinis bankas, reguliuodamas pinigų pasiūlą, didina arba mažina visuminę paklausą ir kartu skatina arba riboja BNP gamybą. Centrinio banko veiksmų, reguliuojant pinigų pasiūlą, padariniai yra tokie pat kaip ir vyriausybės fiskalinės rinkos politikos. Skirtumas tik tas, jog centrinis bankas veikia BNP dydi ne tiesiogiai keisdamas visuminę pa­klausą, kaip fiskalinės rinkos politikos atveju, o reguliuodamas pinigų pasiūlą. 2.2.Pinigų rinkos politikos samprata bei esmė Pinigų politiką apibrėšime kaip centrinio banko vykdomų priemo­nių, reguliuojančių pinigų pasiūlą arba palūkanų normą, visumą sie­kiant įgyvendinti nustatytus ekonominius tikslus. Šie tikslai gali būti platūs ir sutapti su makroekonominės rinkos politikos tikslais. Svarbiausi iš jų yra didelis užimtumas, stabilus gamybos didėjimas, neaukštas infliacijos lygis. Šie tikslai sutampa su vyriausybės fiskalinės rinkos politikos tikslais. Be šių, centrinis bankas gali siekti ir siauresnių, vadinamųjų tarpinių tikslų. Populiariausi iš jų - pinigų kiekio arba palūkanų normos kontrolė. Ypač akivaizdus ekonomikoje esančio pinigų kiekio ir infliacijos lygio ryšys. Todėl centrinis bankas, siekdamas palaikyti priimtiną infliacijos lygi, sieks stabilizuoti pinigų kieki, tačiau šiuo atveju lieka nekontro­liuojama palūkanų norma. Dėl nenumatytų priežasčių gali kisti pinigų paklausa ir atitinkamai svyruoti palūkanų norma.8 Palūkanų normų stabilumas yra gana svarbi sąlyga priimant verslo arba namų ūkio subjektams sprendimus investuoti. Palūkanų normos svyravimai gali sudaryti netikrumo atmosferą dėl priimamų sprendimų teisingumo ir apskritai dėl ateities. Taigi šis centrinio banko tikslas ne­retai gali būti pageidaujamas. Centrinis bankas, siekdamas palaikyti stabilią palūkanų normą, keičia pinigų pasiūla atsižvelgdamas i paklau­sos pokyčius. Šie du tikslai - pinigų kiekio ir palūkanų normos stabilizavimas - yra nesuderinami. Stabilizuojant palūkanų normą svyruoja pinigų kiekis, ir atvirkščiai. Keinsistų nuomone, palūkanų normos stabilizavimas yra svarbesnis tikslas, tuo tarpu monetaristai mano priešingai. Lietuvos Respublikos banko Įstatymas, priimtas 1994 m., nustato pagrindini Lietuvos banko tikslą - siekti Lietuvos Respublikos kainų stabilumo, kuris siejamas su pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sis­temos patikimu funkcionavimu. Ekonomikos teorijoje nagrinėjant pi­nigų politiką centrinio banko tikslais laikomi tie patys kaip ir fiskalinės rinkos politikos, t. y. anksčiau nurodyti trys tikslai, kuriuos įgyvendinus stabi­liai didėja nacionalinis produktas esant natūraliam nedarbo lygiui. Trumpai aptarsime centrinio banko veiksmus siekiant šio rezultato. Kai ekonomika išgyvena nuosmuki ir yra didelis nedarbas, iškyla būtinybė skatinti gamybos plėtrą. Šiuo atveju pinigų pasiūlos plėtimas didins vi­suminę paklausą, kuri savo ruožtu skatins nacionalinio produkto didė­jimą. Tokia pinigų rinka, vadinama skatinamąja, gali padėti ekonomikai išbristi iš nuosmukio. Kai BNP didėja pernelyg spar­čiai ir iškyla ekonomikos „perkaitimo", t.y. infliacijos, grėsmė, tikslinga vykdyti varžomąją pinigų politiką ribojant pinigų pasiūlos didėjimą. Sumažėjusi pinigų pasiūla mažins visuminę paklausą ribodama pernelyg spartų BNP didėjimą. Gamybos ribojimas mažins ir infliacinį kainų lygi. Taigi vykdydamas pinigų politiką, centrinis bankas turėtų remtis gana tiksliais apskaičiavimais. Priešingu atveju jo veiksmai gali sukelti nuosmuki arba infliaciją ir turėti neigiamų padarinių ekonomikai. Pi­nigų, kaip ir fiskalinę, politiką komplikuoja ir vėluojančios priemonės, nors šiuo atveju vėluojama daug mažiau negu įgyvendinant fiskalinės rinkos politikos priemones. Pinigų pasiūlos reguliavimas. Centrinis bankas pinigų pasiūlą šalies ūkyje gali reguliuoti naudodamas tris pagrindines priemones: rezervų reglamentavimą, atviros rinkos operacijas ir diskonto normą. Tai klasi­kinės pinigų rinkos politikos priemonės. Rezervų reglamentavimas. Bankų privalomi rezervai formuojami kaip šių bankų indėliai centriniame banke. Atskirų sąskaitų rūšių gali būti nustatomos skirtingos privalomų rezervų normos. Centriniam ban­kui sumažinus privalomų rezervų normą komerciniai bankai mažesne indėlių dalį gali laikyti centriniame banke, o didesnę jų dalį naudoti pa­skoloms ir taip išplėsti pinigų pasiūlą. Centriniam bankui padidinus re­zervų normas komerciniai bankai didesnę indėlių dalį privalo laikyti centrinio banko sąskaitose, todėl iš apyvartos išimama dalis pinigų ir pinigų pasiūla mažėja. Taip mažinant privalomuosius bankų rezervus daugėja pinigų, ir atvirkščiai. Atvirosios rinkos operacijos. Tai vertybinių popierių, pavyzdžiui, obligacijų, pirkimas ir pardavimas antrinėje vertybinių popierių rinkoje. Prireikus didinti pinigų pasiūlą, centrinis bankas ima pirkti vertybinius popierius. Komerciniai bankai visada nemažą aktyvų dalį turi palūka­nas teikiančių vertybinių popierių pavidalu. Pinigai, kuriuos komerci­niai bankai gauna už parduotus vertybinius popierius, padidina jų per­teklinius rezervus. Perteklinius komercinių bankų rezervus padidina ir piliečiai, pervedę i komercinius bakus pinigus, gautus už parduotus vertybinius popierius. Bankai, naudodami perteklinius rezervus pasko­loms teikti, didina pinigų pasiūlą. Ir atvirkščiai, kai reikia mažinti pinigų pasiūlą, centrinis bankas parduoda vertybinius popierius. Komerciniai bankai, pirkdami juos, mažina savo atliekamus rezervus ir taip siaurina paskolų teikimo galimybę. Kita vertus, pertekliniai rezervai mažėja ir piliečiams išimant iš bankų pinigus, reikalingus vertybinius popierius pirkti. Visa tai sukelia pinigų pasiūlos mažėjimą.9 Atliekant vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo operacijos tarp centrinio banko ir komercinių bankų grynieji pinigai nenaudojami. Centrinis bankas, pirkdamas iš komercinių bankų vertybinius popierius, paprasčiausiai padidina komercinių bankų rezervus, laikomus centri­niame banke, sudarydamas sąlygas jiems išplėsti paskolų operacijas. Centrinio banko galimybės supirkinėti vertybinius popierius iš komer­cinių bankų teoriškai yra neribotos, o atitinkami Įnašai i komercinių bankų sąskaitas vadinami pinigų spausdinimu (kredito emisija). Šias operacijas riboja tik centrinio banko atsakomybė už pinigų rinkos politikos padarinius. Diskonto norma. Centrinis bankas gali teikti paskolas komerciniams bankams veikdamas kaip „bankų bankas". Palūkanų norma už tokias paskolas yra vadinama diskonto norma. Centrinio banko paskolas ko­merciniai bankai paprastai naudoja siekdami padidinti savo rezervus iki reikiamos normos, jei jų rezervai išsenka netikėtai atsiėmus indėlius arba dėl kitų nenumatytų aplinkybių arba siekdami plėsti savo krediti­nes galimybes. Centrinio banko paskolos komerciniams bankams tei­kiamos atliekant atitinkamus įrašus bankų sąskaitose. Tokios paskolos (diskontai) didina bankų rezervus ir taip leidžia jiems plėsti pinigų pa­siūlą. Keičiant diskonto normą galima tam tikru mastu reguliuoti pinigų pasiūlą. Jei ji didėja, tai skolinamas! mažiau, mažėja ir pinigų pasiūla, ir atvirkščiai. Diskonto norma paprastai yra keliais procentais didesnė už paskolų rinkos paskolų normą. Nors centrinio banko teikiamų paskolų apimtis nesudaro didelės paskolų rinkos dalies, tačiau centrinio banko nustatoma diskonto norma yra orientyras kitiems paskolų rinkos sub­jektams ir todėl jos keitimas turi įtakos visos paskolų rinkos palūkanų normoms. 2.3.Lietuvos banko pinigų rinka ir lito patikimumo įstatymas Lietu­vos Respublikoje veikiantis vadinamasis valiutų valdybos modelis ir Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymas apriboja Lietuvos banko galimybes reguliuoti pinigų pasiūlą klasikiniais centrinio banko metodais. Lietuvos bankas privalo garantuoti, kad bendras išleidžiamų i apyvartą litų kiekis bet kuriuo metu neviršytų Lietuvos banko laikomų aukso atsargų ir konvertuojamos užsienio valiutos rezervo vertės, ap­skaičiuotos pagal bazinę valiutą. Lietuvos bankas gali keisti bendrą litų kieki apyvartoje tik atitinkamai keisdamas turimas aukso atsargas ir keičiamos užsienio valiutos rezervą. Tai reiškia, jog Lietuvos banke yra apribota lito emisijos galimybė (jis gali išleisti i apyvartą papildomą kieki litų tik tuo atveju, jei tai leidžia turimi rezervai, t. y. jei turimų re­zervų vertė ir litų kiekio apyvartoje santykis atitinka Lietuvos Respubli­kos lito patikimumo įstatymo reikalavimus). Oficialų lito kursą nustato Lietuvos bankas parinktos bazinės valiutos (šiuo metu tai euras) atžvil­giu. Kadangi Lietuvos bankas įpareigotas supirkti pateiktus eurus ir li­tus nustatytu kursu be apribojimų, tai pinigų pasiūla Lietuvos Respub­likoje priklauso ir nuo valiutų rinkos konjunktūros. 3. Pinigų rinkos politikos efektyvumas Kaip ir fiskalinės rinkos politikos atveju, pinigų rinkos politikos efektyvumo klau­simu egzistuoja skirtingi požiūriai - keinsistinis ir monetaristinis. Jau minėta, jog pinigų kiekio pokyčiai ekonomikoje per palūkanų normas ir investicijų dydžio pokyčius keičia visuminę paklausą ir kartu nacionalini pusiausvyros produktą. 2.1. Keinzistų požiūris į pinigų rinka Keinsistų požiūris į pinigų kiekio poveikio nacionaliniam produktui mechanizmą. Keinsistų manymu, pinigų pasiūlos pokyčio poveikis visuminei pa­klausai yra netiesioginis - tik per investicijų pokyčius atsižvelgiant ir į dauginamąjį poveiki. Padidėjusi visuminė paklausa nustato didesnį pusiausvyros nacionalini produktą ir visumi­nes pajamas. Keinsistų nuomone, pinigų paklausa yra gana elastinga palūkanų normai. Sumažėjus palūkanų normai sumažėja ir pinigų laikymo kaštai, todėl padidėja namų ūkio subjektų grynųjų pi­nigų paklausa. Namų ūkio ir ūkio subjektai patenkina pinigų paklausą, didesnę savo pajamų prieauglio dalį pasilikdami pinigų pavidalu, o ma­žesnę dalį skirdami finansiniams aktyvams, t. y. akcijoms ir obligaci­joms, įsigyti. Nors padidėjus pinigų kiekiui ekonomikoje padidėja ir namų ūkio pajamos, tačiau, keinsistų nuomone, padidėjusios pajamos neatsiliepia vartojimui.10 Vartojimo išlaidos, jų nuomone, yra gana sta­bilios ir nepriklauso nuo pinigų kiekio, esančio ekonomikoje, pokyčių. Taigi namų ūkio pajamų didėjimas didins tik vartotojų turimą grynųjų pinigų kiekį bei jų investicijas i vertybinius popierius, t. y. tik namų ūkio santaupas. Verslo investicijų paklausa mažai priklauso nuo palūkanų normos, nes jas lemia ekonominė padėtis bei pardavimų perspektyvos. Todėl investicijų paklausa yra mažai elastinga palūkanų normos atžvil­giu. Keinsistai mano, kad pinigų pasiūlos pokyčiai mažai veikia visumine paklausą. Nemažas pinigų pasiūlos pokytis sukelia palyginti nežymų palūkanų normos, in­vesticijų bei visuminių pajamų pokytį. Nežymiai padidėjusi visuminė paklausa net įvertinus dauginamąjį poveiki nedaug padidins visumines pajamas. Todėl keinsistai teikia pirmenybę fiskalinės rinkos politikos priemonėms, tiesiogiai reguliuojančioms visuminę paklausą. 3.2. Monetaristų požiūris į monetarinę rinka Monetaristų požiūris yra priešingas keinsistų požiūriui. Visų pirma jie teigia, jog pinigų pasiūlą ir visumine paklausą sieja ne tik netiesiogi­nis, bet ir tiesioginis ryšys, turintis poveikį vartojimui. Todėl padidėjus namų ūkio pajamoms subjektai, priešingai, nei teigia keinsistai, daugiau ima pirkti ir prekių, ypač ilgalaikio vartojimo. Dalį pinigų jie pasilieka sau, kitą dali išleidžia finansiniams aktyvams bei prekėms įsigyti. Monetaristų požiūri į pinigų pasiūlos bei visuminės paklausos ryšį. Pinigų paklausa monetaristų nuomone, ne tiek priklauso nuo palūkanų normos dydžio, kiek nuo sandorių apimties, t.y. nuo nacionalinio produkto dydžio. Todėl pinigų paklausa nėra elastinga palūkanų normos atžvilgiu. Investicijų paklausa, pasak monetaristų, priešingai, yra elastinga palūkanų normos atžvilgiu, todėl net ir nežymus palūkanų normų pokytis smarkiai didina investicijų apimti. Taigi, monetaristų nuomone, pinigų pasiūlos didėjimas lemia nemaža palūkanų normos kritimą ir dėl to padidėja investicijos. Didesnės investicijos padidina visumines išlaidas. Šį netiesiogini poveiki dar su­stiprina ir tiesioginis poveikis, padidinantis asmeninio vartojimo išlaidas. Taigi pinigų pasiūlos didėjimas sukelia gana dideli vi­suminių pajamų didėjimą. Monetaristų teigimu, pinigų pasiūlos įtaka visuminei paklausai yra didžiulė. Monetaristų požiūris i pinigų poveikį nacionalinio produkto gamybos apimčiai.11 Priešingai nei grynoji fiskalinė rinka, kuri, kaip teigia monetaristai, yra mažai veiksminga, pinigų rinkos politikos priemonės labai veikia na­cionalinio produkto apimti. Tačiau pinigų poveikio mechanizmas gana sudėtingas. Būtina įvertinti ir vėlavimo poveiki. Be to, ekonominiai procesai sunkiai nuspėjami. Todėl yra pavojus, jog aktyvūs centrinio banko veiksmai reguliuojant pinigu pasiūla gali tik destabilizuoti eko­nomiką. Monetaristų rekomendacijos, kaip naudoti pinigų rinkos politikos priemones nesukeliant neigiamų padarinių, pagristos klasikinės mainų lygties analizės išvadomis. Vienas iš šios lygties variantų, vadinamas Fisherio lygtimi. Darant prielaidą, kad pinigų apyvartos greitis v yra pastovus (šia prielaida yra grindžiama kiekybine pinigų teorija), iš mainų lygties da­roma išvada, jog nominalusis BNP padidės tiek pat, kiek ir pinigų kiekis. Tačiau trumpojo ir ilgojo laikotarpio pinigų kiekio padidėjimas vei­kia skirtingus dešinės lygties pusės danginamuosius. Trumpojo laiko­tarpio pinigų kiekio didėjimas labiau, veikia gamybos apimtį negu kainas. Todėl jeigu ekonomika išgyvena nuosmukį, tai pinigų kiekio padidėjimas sukelia nedideli kainų didėjimą ir žymų gamybos didėjimą, beveik lygų pinigų kiekio M didėjimui. Ir atvirkščiai, pinigų kiekio ma­žėjimas sukelia žymų gamybos mažėjimą, o tai gali būti ekonomikos nuosmukio pradžia. Tuo tarpu ilguoju laikotarpiu, kai gamybos apimtis

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!