Piešinio analizės virtualioje erdvėje ypatybės

ĮVADAS Temos aktualumas. „Dailės terapija – viena naujausių specialybių - reikšminga sociologiniu aspektu. Lanksčiai reaguodami į dinamiškai besikeičiančias XX a. pabaigos socialines, ekonomines, politines, kultūrines aplinkybes, dailės terapeutai sugebėjo sukurti diferencijuotą paslaugų sistemą skirtingoms grupėms ir gyventojų kategorijoms“. (Leliugienė, Klemkaitė, 2004, p.25). Todėl galima išskirti, kad dailės terapija taikoma specialiųjų poreikių žmonėms, psichikos negalią turintiems asmenims, atskirties grupėms, sergantiems, arba siekiantiems asmenybės tobulėjimo ir pan. Anot L. Kriukelienės (2009), meno reikšmę kaip ugdyti harmoningą žmogų nagrinėjo daugybė psichologų, pedagogų, meno filosofų. Mokslininkai H. Read (1998), V. Lowenfeld (1987), ypač pabrėžė instinktyvų vaiko poreikį kurti. Mokslininkai nagrinėjo vaiko piešinio raidos dėsningumus, atskleidė jų sąsajas su vaiko pažintine ir psichofizine veikla (J.Piaget (2002), D. Gardner (1972) , V. Lowenfeld (1987), E. Kramer, J. Dubovski ir kt.). J. Piaget (2002), atliko vaiko protinės raidos stebėjimus. Jis teigė, kad vaiko protas tobulėja pereidamas keletą stadijų (nuo naujagimio refleksų iki suaugusio žmogaus abstraktaus mąstymo). Jis aprašė 4 pažintines raidos stadijas, kurias vaikas augdamas pereina. Kiekvienai stadijai būdingos skirtingos ypatybės. J. Piaget (2002) teigimu, vaiko realizmas gali būti intelektinis, bet ne vizualinis, todėl, kad į atskiras detales kreipiamas nepakankamas dėmesys, pavyzdžiui, pridedama antra akis prie veido profilio. Šioje stadijoje vaikui reikia konkrečių pavyzdžių, kad padėtų sudaryti mąstymo sąsajas. V. Lowenfeld (1987), atskleidė, kad kurdamas vaikas pažįsta save ir savo vidinius poreikius. Taip vaikas darosi emociškai jautresnis, mokosi suprasti kitą žmogų, vyksta asmens socializacija. Apibendrinant mokslininkų mintis, pastebėta, kad V. Lowenfeld (1987) išskirdamas skirtingus meninius tipus, menkai atsižvelgia į amžiaus tarpsnių savitumus ir pokyčius. H. Read (1998) tipologija neleidžia empiriškai ir formaliai vertinti vaiko piešinio, nors akcentuojami kai kurie svarbūs piešinio ypatumai. Šios tipologijos trūkumas yra tas, kad neatsižvelgiama į vaikų amžiaus tarpsnius, vaiko vystimosi ypatybes, tik į tai, kad galimas perėjimas iš vienos kategorijos į kitą. O juk tarp atskirų amžiaus tarpsnių yra kokybinių skirtumų todėl augimo procese psichologiniai ypatumai keičiasi. Neigti kokybinius amžiaus tarpsnių skirtumus reikštų, kad kiekvienas vaikas – tai potencialiai suaugęs žmogus. Panašus ir lietuvių autorių požiūris. A. Gaižutis (1988) išskyrė vaiko piešinio meninius kūrybos pokyčius, kurie atsiranda vaikui augant ir vystantis jo psichikai. Vadinasi, galima teigti, jog vaiko gebėjimai priklauso nuo vaiko amžiaus, mąstymo, vystimosi požymių. 5 Kaip teigia I. Brochmann (2007), visai kitokios nuostatos laikėsi vokiečių grafikas V. Griocingeris (1996), aprašydamas, kad vaiko piešinių varomoji jėga yra jo brendimas, kurį lemia biologiniai veiksniai. Piešinyje pastebima trykštanti vaiko sveikata, vidinis žavesys, gyvybingumas. Jis teigė, kad vaiko piešiniai neatsiejami nuo psichinės ir fizinės brandos. Po kiek laiko vaikas virs sveiku, tvirtu žmogumi, susirasiančiu vietą gyvenime. „Piešdamas vaikas realizuoja dideles galimybes, tobulinančias visą jo psichofizinę struktūrą. Piešimas padeda lavinti ne tik regėjimo, bet koordinacinius ir kinestetinius jausmus, formuoja sudėtingesnius vaiko santykius su aplinka. Be to, piešimas lavina vaiko vizualinį suvokimą, moko jį atidžiai stebėti daiktus, gamtą, jos reiškinius, labiau jausti erdvę ir formas, padeda geriau orientuotis aplinkoje.” (Tamulienė, 2002, p.26). Apibendrinant aptartas vaiko piešimo gebėjimų raidos teorijas išryškėja tai, kad mokslininkai didelį dėmesį kreipia į spontanišką šių gebėjimų kitimą vaikui bręstant. Dauguma anksčiau minėtų autorių pripažįsta, kad vaikams yra įgimtas noras piešti, o kūrybą supranta kaip savaiminės raiškos procesą ir teigia, kad vaiko piešinys vystosi nuosekliai, pereinant iš vienos stadijos į kitą. Kaip teigia L. Lebedeva (2013), vaizduojamąją kūrybą galima vadinti universalia vizualinio bendravimo priemone. Todėl šia kalba (emocinio rūpesčio ir palaikymo atmosferoje) vyksta dinaminė sąveika tarp dailės terapijos užsiėmimo dalyvių. Tokiu būdu realizuojamas gydantis spontaniškos meninės veiklos potencialias, vyksta pozityvūs intelektinės, emocinės bei individualios žmogaus raidos pokyčiai. Kaip teigia M. Leliugienė, J. Klemkaitė (2004), dauguma dailės terapijos krypčių daug dėmesio skyrė grupės narių aktyvumui, įsitraukimui į meninės saviraiškos procesą, piešimo metu kylančių pojūčių aptarimui. Dailės terapija – unikali priemonė, galinti padėti žmogui sužinoti ir priimti tiesą apie save. Anot D. Widlocher (2010), interpretuoti – reiškia aiškinti nesuprantamą ar paslėptą prasmę, ją perteikti paprasčiau. Piešinio interpretacija reikalauja gebėti vaizde jau esamą prasmę perteikti į verbalinį registrą. Interpretuoti piešinį pirmiausia reiškia gebėti jį perskaityti ir perteikti žodžiais. Norint pasiekti šį tikslą reikia atsižvelgti į pavaizduotus daiktus bei jų sąsajas, pastebėti stiliaus ypatumus, pavaizduotoje scenoje paliekančius savitą akcentą ir „intonaciją“. Kaip teigia D. Widlocher (2010), norint interpretuoti tereikia paprastos nuovokos, kuri mus verčia nesinaudoti žiniomis arba išankstinėmis nuostatomis, apsiriboti tuo, ką akivaizdžiai perteikia piešinys. Stiliaus ypatybių (spalvų, linijų, dėmių, daiktų formų) atranka atskleidžia daugiau nei tai, ką vaikas sąmoningai vaizduoja. 6 Mokslinis tyrimo aktualumas. Mokslinės, pažintinės literatūros lietuvių kalba apie terapinį meno poveikį, piešinių interpretacijas kol kas nėra gausu. Kaip analizuoti piešinius, į ką atkreipti dėmesį rašė šie autoriai: A. Gaižutis (1998), N. Bedard (2009), I. Brochmann (2010), D. Widlocher (2010), ir kt. „Projekcinius testus yra sukūrę žymūs specialistai: K. Appel (1937), W. Wolffas (1946), W. Hulse‘as (1951), R. Burnsas (1972), S. Kaufmanas (1972), J. DiLeo (1973), L. Normanas (1964), G. Chromentauskas (1983) ir kiti“ (Lebedeva, 2013, p. 193). Autorės teigimu, žinomi testai skiriasi tik diagnostiniais tikslais bei užduoties konkretumu. L. Lesnickienė (2007), magistriniame darbe išskyrė autorius, sukūrusius įvairias projekcinių testų technikas, kurios buvo plačiai taikomos, penktajame dešimtmetyje: J. N. Buck H- T-P („Namas – medis – žmogus“) (1948), K. Machover („Nupiešk Žmogų“) (1949). „Piešinių testų taikymas siekiant išsiaiškinti žmogaus asmenybės ypatybes pagrįstas projekcijos principu, t.y. jo išgyvenimų, vaizdinių, siekių ir pan. išorine raiška. Piešdamas vieną ar kitą objektą, žmogus nenoromis o kartais ir sąmoningai perteikia savo santykį su juo“ (Vengeris, 2007, p. 5). Kaip teigė M. Leibowitz (1999), H – T - P metodika leidžia kelti prielaidas apie tiriamųjų emocinę būklę. D. P. Ogdon (1997), daugiau akcentuoja asmenybės raidos ypatumus bei vidinę žmogaus struktūrą. Knoff (1990) teigimu, projekciniai piešiniai naudojami vaikų asmeninėms savybėms bei funkcionavimui vertinti. Šie objektai „Namas–medis–žmogus“ pasirenkami neatsitiktinai. Kaip teigia G. D. Oster, P. G. Crone (2004), juos puikiai žino ir gali nupiešti įvairaus amžiaus vaikai (tiek 5 m., tiek 12 m. ). Nors analizuojant šių metodikų taikymą kyla nemažai patikimumo ir valdumo klausimų. Kaip teigia G. Gudaitė (2007), projekcinių piešinių, vertinant asmenybės ypatumus, psichometrinės savybės nėra pakankamos. Vis dėlto, ši metodika plačiai taikoma, pripažįstamos jos projekcinės galimybės. Analizuojant piešinius, sudaromos galimybės įvairioms prielaidoms apie asmens funkcionavimo sferas keisti. Kaip teigia L. Lebedeva (2013), diagnozuojant dailės terapijos metodus, nėra griežtos standartizacijos, vyrauja empirinis požiūris ir subjektyvumas, priklausomybė nuo psichologo (dailės terapeuto) pasirengimo lygio, intuicijos, asmeninės patirties. Tokiu būdu gauti duomenys yra aprašomojo pobūdžio, juos sunku išmatuoti ir pateikti kaip gražią, statistiškai objektyvių, patikimų rezultatų sistemą. Tačiau ir grynai kiekybinis tyrimas nėra universalus, nes deformuoja objekto matymą, išryškindamas tik tą objekto dalį, kurią įmanoma išmatuoti. Kokybinė vaizduojamosios kūrybos interpretacija padeda įžvelgti giliuosius individualaus modelio pagrindus, mažina individualumo apibendrinimo riziką. 7 Anot R. Riethmiller, L. Handler (1997), T. Joiner, K. Schmidt (1997), D. Tharinger, K. Stark (1990), kai kurie žmogaus piešinio požymiai gali būti interpretuojami dvejopai (liudyti specifines problemas, arba jų nebuvimą), todėl galima suabejoti. Išnagrinėjus įvairų autorių mintis galima teigti, kad literatūroje yra nurodomos piešinių požymių projekcinės reikšmės, tačiau sunku rasti šių reikšmių vizualinius atitikmenis. Trūksta tikslios vizualaus teksto abėcėlės. Tokią abėcėlę galima gauti tik tuomet, kai dailės išraiškos priemonių prasmės yra standartizuojamos, t.y. priimamas visuotinis sutarimas, kad išraiškos priemonė tam tikroje padėtyje reiškia būtent tą ir tą. Tačiau tam, kad tokią standartizaciją būtų galima atlikti, turi būti viešoje erdvėje laisvai prieinami įvairūs išraiškos priemonių pavyzdžiai, apie kuriuos būtų nuolat kalbama, aiškinama, diskutuojama. Tokių diskusijų metu būtų iškristalizuota tiksli išraiškos priemonių prasmė. Todėl tam, kad tokia diskusija vyktų, yra kuriama piešinių duomenų bazė, kuria galėtų plačiai naudotis įvairių sričių specialistai (specialieji pedagogai, dailės terapeutai, dailės mokytojai ir t.t.). Magistro darbo autorės teigimu, šiuolaikinių technologijų prieinamumas šiomis dienomis galėtų padėti dailės mokytojams ar terapeutams, besidomintiems piešinių analize. Tačiau informacija šiuo aktualiu klausimu nėra gausi. Literatūros šaltiniuose yra nurodomos piešinių požymių projekcinės reikšmės, tačiau sunku rasti šių reikšmių vizualinius atitikmenis, todėl mokantis analizuoti piešinius kyla poreikis tiksliai susieti piešinio požymius su jų reikšmės turiniu. Tobulinama duomenų bazė „Paveikslų terapija“ leistų šį specialistų poreikį patenkinti. Tyrimo problema apibrėžiama tyrimo klausimais: Kaip parodė mokslinės literatūros analizė ir praktiniai stebėjimai, nėra sisteminio požiūrio, kaip galima analizuoti vaikų piešinius. Visa tai leidžia formuluoti pagrindinius tyrimo klausimus: Kaip analizuoti vaikų piešinius? Ką vaiko piešinyje atskleidžia dailės raiškos priemonės bei technikos? Ar galima piešinių analizavimo pavyzdžių rasti elektroninėje laikmenoje? Kokią reikšmę ugdymo procesui turėtų vaikų piešinių analizė virtualioje erdvėje? (mokytojams, auklėtojams, dailės terapeutams). Tyrimo objektas. Piešinio analizės virtualioje erdvėje galimybės. Tyrimo tikslas – išanalizuoti vaikų piešinių analizės virtualioje erdvėje galimybes. Tyrimo uždaviniai: 1. Išnagrinėti pedagoginę, psichologinę, dailės terapijos literatūrą ir išryškinti autorių nuomonę apie vaikų piešinių interpretaciją. 2. Apžvelgti mokslinėje literatūroje aprašytą vaikų vizualinės raiškos fenomeną. 3. Atskleisti vaikų meninės kūrybos raidos ir turinio specifiškumą. 4. Išanalizuoti surinktus mokinių tapybos darbus ir išryškinti esminius bruožus. 5. Perkelti vaikų piešinius į elektroninę erdvę, pateikti išsamią piešinių analizę. 6. Atlikti dailės terapeutų apklausą apie dailės išraiškos priemonių reikšmes. 8 Tyrimo dalyviai. Vaikai turintys protinę negalią, asmenys analizuojantys vaikų piešinius. Tyrimo metodologija ir metodai. 1. Literatūros, nagrinėjančios vaikų vizualinę raišką, analizė. 2. Empirinė mokinių piešinių analizė. 3. Stebėjimo metodu fiksuojamas verbalinės raiškos inspiravimo procesas. 4. Fenomenografijos metodu identifikuojami verbalinės raiškos požymiai. 5. Turinio analizės metodu įvertinami verbalinės raiškos pokyčio rezultatai. 6. Apklausos duomenų matematinės analizės metodais apibrėžiamos tikslesnės dailės išraiškos priemonių reikšmės. 9 Pagrindinės sąvokos Dailės terapija – meno terapijos metodas, kai pagrindiniais terapiniais instrumentais naudojamos dailės raiškos priemonės ir ryšys, užsimezgęs tarp kliento ir terapeuto1. Dailinė raiška – individualus asmens kūrybos procesas, kuriame naudojamos dailės raiškos priemonės. Dailinės raiškos rezultatas – kūrinys, atspindintis subjektyvų autoriaus santykį su vaizduojamu objektu1. Dailės raiškos priemonės – tai kūrybosd procese naudojamos materialios medžiagos: spalvos, teptukai, popierius, kurios padeda materializuoti vidinius pojūčius, vaizdinius, t.y., padaro juos vizualiai matomus kitiems1. Meno terapija – sritis, jungianti įvairias meno šakas (muziką, poeziją, šokį). Tai sistemingas, tikslingai organizuotas procesas, kuriame meno terapeutas dalyvaujančius asmenis skatina imtis meninės kūrybos. Užsimezgę tarpusavio santykiai (tarp terapuoto ir dalyvio) skirti stiprinti savęs pažinimą, fizinį ir dvasinį sveikatingumą1. Meninis ugdymas – tai kūrybinė, meninė raiška, ugdanti mokinių vaizduotę, emocinį intelektą, skatinant kritinį mąstymą ir požiūrių įvairovę2. Intraversija - tipologinė individo savybė, pasireiškianti padidėjusiu dėmesiu sau, abejingumu aplinkai ir praktinei veiklai3. Ekstraversija - tipologinė individo savybė, pasireiškianti didesniu dėmesiu aplinkai, poreikiu veikti, bendrauti su žmonėmis4. ________________________ 1 Vaitkevičienė A. Dailės terapijos metodų taikymas neįgaliųjų įdarbinimo situacijoje. Šiauliai, 2008. 2 Meninis ugdymas. [Žiūrėta 2013-05-10]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!